1. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO ESMĖ IR METODAI Valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemos dalis. Kartu tai ir valstybės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Praktikoje valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacinėms arba (retai) defliacinėms tendencijoms. Tokias tendencijas sukelia arba prekių deficitas, arba jų perteklius, gamybos kaštų augimas, taip pat mokesčių muitų, valiutinės, kreditinės, biudžetinės šalies politikos kitimas. Šiuo metu pagrindinė tiesioginio valstybės kišimosi į kainodarą priežastis yra didelis reprodukcijos proceso pažeidimas. Dabartinėmis aplinkybėmis susidaro sąlygos dideliems kainų nukrypimams nuo vertės ir daugybei disproporcijų, kurias įveikti be valstybinio įsikišimo neįmanoma. Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių tikslų: • Sustabdyti hipertrofuotą infliacinį kainų augimą dėl pinigų nuvertėjimo; • Pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms; • Pasiekti būtinus reprodukcijos santykius; • Siekti, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų kilimui; • Teikti valstybės kontroliuojamai gamybai subsidijas; • Padėti tarptautiniams ryšiams gamybos ir mainų srityje; • Perskirstyti nacionalines pajamas; • Spręsti ekonomines ir socialines valstybės problemas. Valstybinio kainų reguliavimo mastas ir kryptis priklauso nuo besiklostančios rinkos situacijos, vyriausybės politikos ir konkrečių veiksnių įtakos kainodarai. Pavyzdžiui, netiesioginiai mokesčiai (akcizo, pridėtinės vertės ir kt.) labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Šių mokesčių dalis įvairiose šalyse būna nuo 4 iki 30%. Net nedidelis mokesčių padidinimas arba sumažinimas gali gerokai pakeisti prekės realizacinę kainą. Kainas reguliuoti valstybė gali dviem būdais: ekonominiu – reguliuojant rinkoje prekių paklausos ir pasiūlos santykį arba administraciniu – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas. Reikšmingos, reguliuojant kainas, yra mokesčių bei kredito lengvatos ir tiesioginė valstybės parama. Šios priemonės turi įtakos kainoms per gamybos kaštus, firmos pelną, investicinės veiklos plėtojimą, produkcijos gamybos ir realizavimo didinimą. Mokesčių lengvatos naudojamos per spartesnės amortizacijos sistemą, mažinant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Šios lengvatos gana didelės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažos ir vidutinės firmos gauna pelno mokesčio nuolaidas iki 50%. Tai leidžia firmoms sutaupyti lėšų dėl sumažėjusių mokesčių, padidinti kapitalines investicijas, gamybos apimtį ir produkcijos realizavimą. Kai smarkiai reiškiasi infliacinės tendencijos, tikslinga mažinti ir netiesioginius mokesčius. Tiesioginė valstybinė finansinė parama suteikiama įvairiomis dotacijų - investicijoms didinti, subsidijų – ūkinės veiklos nuostoliams padengti ir kitomis formomis. Vidaus rinkoje valstybė reguliuoja kainas garantuodama gamintojams tam tikra pardavimo kainų lygį, pavyzdžiui, palaikomosios žemės ūkio supirkimo kainos, arba suteikiama subsidijas gamybos kaštams (perkant trąšas, žemės ūkio mašinas, melioracijos darbams atlikti). Be to, valstybė netiesiogiai reguliuoja vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų kainas, nustatydama rentabilumo nuo gamybos išlaidų normatyvą ir ribodama kai kurių prekių prekybinius antkainius. Kitaip negu žemės ūkio produkcijos kainas, pramoninių prekių kainas valstybė veikia dažniausiai netiesiogiai, t.y. tokiomis priemonėmis, kaip mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, biudžetinis eksporto finansavimas, protekcionistinė muitų politika ir t.t. Pavyzdžiui, mašinų gamybos produkcijai gali būti taikoma tokia muitų politika, kuri padėtų vietiniams gamintojams vidaus rinkoje išlaikyti maksimaliai aukštą kainų lygį. Gali būti taikomos įvairios priemonės (dideli importiniai mokesčiai, kiekinis importo ribojimas, licencijavimas ir t.t.), kuriomis šalių vyriausybės gina pramonės gaminių vidinę rinką ir kartu padeda firmoms išlaikyti vidines kainas daug aukštesnio negu pasaulinės rinkos kainos lygio. Valstybė gali turėti įtakos ir eksportinėms kainoms, t.y. ji gali padėti savo šalies firmoms plėsti eksportą, kelti jų prekių konkurencingumą. Tam reikalui vyriausybė eksportuotojams gali suteikti subsidijas priemokų prie eksportinių pajamų forma, kai eksportuojamų prekių lygis yra žemesnis už vidutinių kainų lygį. Pavyzdžiui, JAV eksporto subsidijos kviečiams sudaro 25 – 30%, Prancūzijoje – 40% ir t.t. vidaus rinkos kainos. Daugeliu atvejų, siekiant padidinti eksportinės produkcijos konkurencingumą, valstybės poveikis eksportinių kainų lygiui yra paslėptas, netiesioginis. Skirtos eksportui prekės, taip pat žaliavos ir kitos medžiagos, naudojamos eksportinių prekių gamybai, arba visai neapmokestinamos, arba apmokestinamos gerokai mažiau negu kitos prekės. Tokia tvarka praktiškai yra visose Vakarų šalyse. Siekiant didinti konkurencingumą užsienio rinkose prekių, kurioms gaminti naudojama importinė žaliava, tam tikromis žaliavų ir pusgaminių rūšims nustatomi žemi (arba iš viso nenustatomi) importiniai mokesčiai. Antai išsivysčiusiose šalyse vidutinis muito mokestis medienai yra 1%, medvilnės žaliavai – 2%, metalo rūdai ir metalo laužui – 3,5%. Tuo pat metu prekėms, kurioms gaminti naudojamos šios žaliavos, muitai daug aukštesni: medienos gaminiams – 17%, medvilniniams audiniams – 22% ir metalams – 15%. Svarbi valstybinio kainų reguliavimo rūšis yra dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Nuostoliai dėl dempingo padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo viršpelnio. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidinės rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų viršpelnių, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksportinės premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms jų kovoje dėl realizavimo rinkų. Dempingo tikslas – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir tiesiogiai prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką. Bet jeigu dempingas taikomas ilgai, tai sustiprėja socialiniai bei ekonominiai prieštaravimai. Šalyse – eksportuojančiose prekes, prisilaikant dempingo politikos, didėja kainos vidaus rinkoje ir didėja dirbančiųjų mokesčiai. Šalyse importuotojose vietinė pramonė, neišlaikydama konkurencijos su importinėmis, parduodamomis žemomis kainomis, prekėmis, smunka, gamyba mažėja, auga nedarbas. Galiausiai pablogėja bendra ekonominė padėtis. Kadangi išsivysčiusiose šalyse paklausa atsilieka nuo augančių gamybinių galimybių santykiškai siaurėjant realizavimo rinkoms, tai dempingas vis dažniau ir plačiau naudojamas kaip viena iš eksporto forsavimo priemonių. Dempingo plitimas lemia konkurencijos už realizavimo rinkas paaštrėjimą. Šalys, į kurias siunčiamos prekės dempingo kaina, norėdamos apginti savo ekonomiką, įgyvendina įvairias antidempingo priemones: didina muitus importui, riboja importo kiekį, visiškai uždraudžia importuoti tam tikras prekių grupes, gaminius ir t.t. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV ne kartą buvo nagrinėjamos antidempingo bylos dėl juodųjų metalų iš Vakarų, Europos ir Japonijos importo. „Bendroji rinka“ antidempingo, muitų ir kitomis protekcionistinėmis priemonėmis bando priešintis amerikietiškos žemės ūkio produkcijos įvežimui, japoniškų juodųjų metalų, automobilių, televizorių, videomagnetofonų ir kitų prekių importui. Šiek tiek kitoks vadinamojo valiutinio dempingo turinys. Prekinis dempingas įgyvendinamas iš vidaus rinkoje gaunamų viršpelnių ir specialių valstybinių subsidijų, o valiutinio dempingo prielaida yra šalies eksportuotojos valiutos kurso mažėjimas. Vadinasi, kitaip negu prekiniam, valiutiniam dempingui įgyvendinti reikia tiesioginio valstybės dalyvavimo, t.y. turi būti priimtas vyriausybinis sprendimas dėl valiutos devalvavimo – ir taikomas visoms eksportuojamoms prekėms. Devalvavus valiutą, pajamos iš eksporto, išreikštos vietine valiuta, padidėja. Šitai leidžia firmoms sumažinti savo eksportines kainas šalies pirkėjos valiuta, t.y. įgyvendindama valiutinį dempingą, firma kaip ir anksčiau vietine valiuta gauna pakankamą pelną. Administracinį, arba tiesioginį, kainų reguliavimą atlieka specialūs valstybiniai organai, remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir konkrečiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis. Lietuvoje tokį darbą atlieka Ekonomikos ministerijos Kainų ir konkurencijos departamentas. Kai kuriais atvejais sprendimus dėl kainų reguliavimo tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse gali priimti šakinės žinybos ir konkrečių departamentų vadovai. Administracinis kainų reguliavimas gali būti įgyvendinamas įvairiais metodais, kurių skaičius įvairiose rinkos šalyse nevienodas. Pavyzdžiui, Belgijoje, Italijoje, Olandijoje pokario metais buvo naudojama nuo 2 iki 5 tokio reguliavimo metodų, o Prancūzijoje jų buvo priskaičiuota iki 14. Kaip rodo patirtis, įvairių valstybinio (administracinio) kainų reguliavimo metodų naudojimas įgalina greitai stabilizuoti kainas arba jas pakeisti reikiama linkme ir dydžiu. Šitai leidžia sudėtingomis sąlygomis tam tikru laikotarpiu išsaugoti socialinį ir politinį visuomenės stabilumą, laimėti laiko pagrįstai ilgalaikei šalies ekonominei ir kainų politikai parengti. Greta teigiamų ypatybių valstybinis kainų reguliavimas turi esminių trūkumų, kurie per ilgesnį tokio reguliavimo periodą gali pažeisti objektyvų kainodaros mechanizmą ir turėti neigiamų padarinių šalies ekonominei plėtotei. Svarbiausi trūkumai yra: • Administracinis kainų reguliavimas apriboja konkurenciją – svarbiausią rinkos raidos elementą. Administracinės kainodaros sąlygomis gamintojai ir vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją vienaip ar kitaip apibrėžia valstybiniai organai. Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes reguliuojamas pagrindinis mainų elementas. • Administraciniu būdu reguliuojamos kainos paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė arba negali, arba nenori atsižvelgti į vidaus rinkoje veikiančius veiksnius, jeigu rinkos tendencijos prieštarauja valstybės ekonominei arba kainų politikai. Kainos, atitrauktos nuo rinkos sąlygų, orientuoja gamintoją ir vartotoją į nepagrįstą ir neefektyvią investicinę – gamybinę ir prekybinę – politiką. • Administracinis kainų reguliavimas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių. Tai apsunkina šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, nes tai, kas atrodo efektyvu vadovaujantis nacionaliniais kriterijais, gali būti nuostolinga vertinant tarptautiniais rodikliais. Šitai galiausiai lemia mokslinės ir techninės pažangos atsilikimą nuo ūkinės raidos sulėtėjimą. Dėl minėtų trūkumų griežtesnius reguliavimo metodus reikėtų naudoti trumpą periodą ir tik išimtiniais atvejais, kai kiti reguliavimo metodai neduoda efekto. Tokio reguliavimo laikotarpiu rengiami kainodaros liberalizavimo, administracinio valstybinio susilpninimo arba visiško panaikinimo būdai (2). 2. RINKOS PUSIAUSVYROS PAŽEIDIMAI VYRIAUSYBEI NUSTATANT MINIMALIĄJĄ IR MAKSIMALIĄJĄ KAINAS Priklausomai nuo prekės ir paslaugos rūšies, nuo konkrečios ekonominės situacijos, valstybė, siekdama apriboti kainų augimą, naudoja įvairius kainų reguliavimo būdus: nuo absoliučios laisvės firmoms suteikimo iki tiesioginio kainų blokavimo (visiško įšaldymo). Vienų prekių atžvilgiu valstybė firmoms suteikia visišką laisvę, nustatydama kainas. Kitų prekių atžvilgiu firmos kainas nustato laisvai, bet valstybė jas “stebi” ir, esant būtinumui, griežčiau jas kontroliuoja. Dar kitoms prekėms firmos pačios nustato kainas savo produkcijai, bet jos įsigalioja, tik prieš tai jas patikrinus ir patvirtinus atitinkamose valstybinėse institucijose. Šių patvirtintų kainų firmos negali viršyti be valstybės leidimo. Kai yra būtinybė pakeisti kainas, firmos siunčia valstybinėms institucijoms savo apskaičiavimus, paaiškindamos (pagrįsdamos) kainų keitimo priežastis. Kai kurioms prekėms valstybė iš anksto nustato pardavimo kainos skaičiavimo taisykles, kuriomis turi remtis firmos, nustatydamos kainas. Dar kitoms prekėms kainos tam tikram periodui netiesiogiai užfiksuojamos (t.y. nustatoma maksimali kainos riba), remiantis gamybos kaštais. Be to, valstybė riboja prekybininkų gaunamą prekybinį priedą (tai pardavimo ir pirkimo kainų skirtumas) kai kurioms prekėms. Ir pagaliau kokioms nors prekėms (arba prekių grupei) valstybė blokuoja kainas iki tokio lygio, kuris nusistovėjo tam tikru momentu (tam tikrą datą). Kainų blokavimas paprastai tęsiasi trumpą laiko periodą. Vėliau vyriausybė taiko švelnesnes reguliavimo formas. Kainų įšaldymas, arba kainų augimo sustabdymas, veda prie to, kad rinkos funkcionavimas pažeidžiamas, rinka netenka savo pagrindinio įrankio resursams paskirstyti. Tai, kad kai kurioms prekėms kainos palaikomos žemo lygio, vadinasi, išsilaisvina papildomos lėšos, kurios paprastai išleidžiamos kitoms prekėms pirkti; pastarųjų kainos dėl to padidėja. Pasikeičia santykiai tarp kainų įvairiose šakose. Tai, kad kainos kontroliuojamos, reiškia, kad firma neturi galimybės, esant palankiai konjunktūrai, sukaupti lėšų atsargos, kurios būtinos, pablogėjus konjunktūrai. Jeigu palaikoma per maža kaina, lyginant su realia, firma nesukaupia lėšų techninei modernizacijai, plečiasi gamybinė – technologinė stagnacija. Be to, daugiausia valstybė vienu metu reguliuoja tik vieną ekonomikos dalį, o kitai daliai (paprastai žemės ūkiui, kai kurioms paslaugoms) kainos nekontroliuojamos. Dėl šių visų aplinkybių gali sulėtėti gamybos tempai, investavimo procesai, sumažės egzistuojančios konkurencijos lygis (2). 2.1 Minimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price floors) reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Minimalusis darbo užmokestis garantuoja dirbantiems žmonėms minimalųjį gyvenimo lygį, o minimalioji žemės ūkio produktų kaina – ūkininkams būtinas pajamas. Taigi minimalioji kaina saugo gamintojo padėtį, tampa savotiška pagalbos gamintojui forma. Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesnį prekių kiekį. Šiuo atveju valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo, paklausa atitinka pertekliaus dydį ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tuomet, kaip parodyta 1 paveiksle, rinkos paklausos kreivė D pasislinks į dešinę, į padėtį D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina. Už kainą P1 prekės kiekį QD perka vartotojai, o likutį QG = QS – QD superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams. Pirmuoju atveju pajamos gaunamos iš eksporto, antruoju – iš mokesčių, vyriausybės paskolų arba savanoriškų gyventojų aukų į įvairius pagalbos fondus. Darbo užmokesčio reguliavimas Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis. Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis. Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse valstybė gali iš viso nereglamentuoti minimalaus darbo užmokesčio. Tarkim, kad dėl naujesnių technologijų, padedančių taupyti darbo sąnaudas, nekvalifikuoto darbo paklausa sumažėja ir jo paklausos kreivė pasislenka iš D1 į D2 (4 pav.). darbo rinkos pusiausvyra pasislenka iš b taško į c tašką. Darbo užmokestis sumažėja nuo W1 iki W0, o darbuotojų skaičius sumažėja nuo L2 iki L0. Sakykime, kad vyriausybė nustatė nekvalifikuoto darbo minimalų valandinį darbo užmokestį W1. dėl to darbo paklausa sumažėja iki L1. Esant minimaliam valandiniam darbo užmokesčiui W1, darbo pasiūla yra L2. Todėl susidaro nedarbas, kuris lygus L2 – L1 arba ab atkarpai. Vyriausybei nustačius minimalų darbo užmokestį W1, L1 darbuotojų laimėjimą rodo 1 stačiakampio plotas. Tačiau dėl vyriausybės intervencijos darbo netekę L0 – L1 pralaimi, nes jie neteko darbo užmokesčio, kurio dydį rodo 2 + 3 plotas. Dalis netekusiųjų darbo (L2 – L1) pereina į kitas šakas, o kita dalis kelia kvalifikaciją. Dėl šių priežasčių aptariamoje šakoje nekvalifikuoto darbo pasiūla sumažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Jei naujoji darbo pasiūlos kreivė kirstų D2 paklausos kreivę a taške, tai pusiausvyros darbo užmokestis sutaptų su vyriausybės nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu ir išnyktų nedarbas šakoje. Monopsoninėje darbo rinkoje (1 priedas) darbo užmokestis, kaip matyti iš 5 paveikslo, yra mažesnis nei konkurencinėje darbo rinkoje. Todėl vyriausybė taip pat gali nustatyti minimalų darbo užmokestį, kuris, tarkim, būtų lygus darbo užmokesčiui, kuris nusistovi konkurencinėje darbo rinkoje. Monopsonijoje darbo užmokestis mažesnis nei ribinio darbuotojo ribinis pajamų produktas. Lm – ojo darbuotojo ribinį pajamų produktą rodo a taškas, o darbo užmokestį – m taškas. Wm darbo užmokestis yra mažesnis nei konkurencinės darbo rinkos darbo užmokestis, kurį lemia darbo paklausos ir darbo pasiūlos sankirta c taške. Vyriausybei nustačius minimalų užmokestį, lygų konkurencinės rinkos darbo užmokesčiui Wc, monopsonija perkamų sąnaudų kiekį padidintų nuo Lm iki Lc. Dėl vyriausybės minimalaus darbo užmokesčio nustatymo darbuotojų darbo užmokesčio padidėjimas lygus 1 + 2 + 3 plotui. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas sąlygoja disproporcijų nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje atsiradimą (4). Faktiškai minimalus darbo užmokestis sudaro 40-50 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Todėl gyvenime minimalaus darbo užmokesčio įvedimas sukelia nedarbą, ypač tarp jaunimo, nacionalinių mažumų ir moterų. Likusieji gauna didesnes pajamas. Taigi skurdo minimalaus darbo užmokesčio įvedimas tikrai nesumažina, o toks yra įvedimo tikslas. Yra daug nedirbančių žmonių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Deja, darbdaviai, priėmę norinčius dirbti už mažesnį darbo užmokestį negu valstybės nustatytas, veiktų nelegaliai, atsirastų juodoji darbo rinka (10). Lentelė Argumentai už ir prieš minimalų darbo užmokestį Argumentai prieš Argumentai už 1. Naudinga mažiau samdyti. 2. Darbo kaštų augimas gali sumažinti ekonominį aktyvumą, ir vargingiausi sluoksniai gali likti visai be pajamų, o juk jiems palaikyti tas minimumas ir buvo skirtas. 3. Nepasiekiamas tikslas – mažinti skurdą, nes dažniausiai juo pasinaudoja pasiturinčių šeimų paaugliai, taip vyksta gyvenime. 1. Minimalus darbo užmokestis gali būti stimulas visų darbo užmokesčiui augti, nepadidėjant nedarbui monopsoninėje rinkoje. Dar gali padaugėti darbo vietų, nes dingsta stimulas darbdaviui riboti užimtumą. 2. Efektyvaus darbo užmokesčio nustatymas gali pakelti našumą, nes anksčiau buvo naudojama nemažai pigaus darbo, o įvedus minimalų darbo užmokestį, jis turės būti naudojamas efektyviau. Be to, didesnės pajamos leidžia darbuotojams palaikyti geresnę forma: gerėja sveikata, stiprėja energija, didėja motyvacija, didėja darbo našumas. Subsidijos Labai populiarus minimaliosios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje šalių vyriausybės agrarinės politikos tikslas – padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas. 2 paveiksle parodytas subsidijų efektas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatytą kainą, nusprendžia, kokią produkcijos apimtį siūlyti rinkoje. Vyriausybei nustačius fiksuotą kainą P1, pirkėjai ima pirkti kiekį QD. Perteklius LM (QS – QD) mažina kainą, tačiau vyriausybė jį superka. Šios programos efektas mokesčių mokėtojams yra lygus P1 × (QS – QD) ir pavaizduotas užtušuotu stačiakampio plotu. Be to, pirkėjas moka ne pusiausvyros kainą PE, o aukštesnę kainą. Kainų subsidijavimo programos ypač plačiai naudojamos JAV pieno ūkyje. Paskutiniais dešimtmečiais vyriausybiniai pieno supirkimai sudarė 10 proc. visos pieno gamybos, tam tikslui federalinė vyriausybė skyrė 2mlrd. dol./m. Pastaruoju metu imta naudotis nauja subsidijų priemonės atmaina – planinėmis kainomis. Jos nustatomos grūdinėms kultūroms. Skirtingai negu subsidijos, planinės kainos tiesiogiai nepadidina rinkos kainos, kurią moka pirkėjai. Pardavimo kaina priklauso nuo prekės paklausos. Fermeriai gauna subsidiją, kuri lygi planinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos skirtumui (tai subsidija, tenkanti prekės vienetui). JAV žemės ūkio ministerija, nustatydama planines kainas, reikalauja iš fermerių, dalyvaujančių šioje programoje, nenaudoti visos dirbamos žemės. 1987 m. JAV fermeriai buvo priversti palikti dirvonuoti 25 proc. žemės, kad gautų teisę į planinę kainą. 3 paveiksle pavaizduotas pasiūlos ir paklausos modelio panaudojimas planinės kainos poveikiui fermeriams, vartotojams ir mokesčių mokėtojams tirti. Pasiūlos kreivė S rodo kainos ir grūdų kiekio ryšį, kai pasėlių plotai nebuvo pariboti. Tuomet pusiausvyros kaina yra PE, o kiekis QE. Pasėlių ploto apribojimas sumažina grūdų pasiūlą, ką rodo pasiūlos kreivė S1. Pasiūlos kiekis priklauso nuo planinės kainos. Nustačius planinę kainą P1 lygyje, pasiūlos kiekis sumažėja iki QT. Tai atitinka tašką A pasiūlos kreivėje S1. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vyriausybė nesuperka pertekliaus. Už QT kiekį pirkėjai mokėtų tiek, kiek rodo taškas B paklausos kreivėje. Gamintojai gauna kainą P1, nes vyriausybė moka jiems kompensaciją, lygią planinės kainos ir kainos, kurią moka pirkėjai, skirtumui. Šios kompensacijos dydis prekės vienetui atitinka atstumą AB. Bendroji kompensacijos suma, grafike parodyta užbrūkšniuotu stačiakampio plotu, priklauso nuo parduoto kiekio QT. Planinių kainų programų efektas mokesčių mokėtojams yra lygus bendrajai kompensacijos sumai. Vartotojui, deja, planinės kainos yra didesnės negu pusiausvyros kaina. Ši subsidijų atmaina perskirsto pajamas fermerių naudai. Lietuvai, kaip būsimai Europos Sąjungos narei yra suteikiama daug paramos. Viena iš paramos formų – subsidijos. Jos skiriamos pagal Phare programą (2 priedas) 2.2 Maksimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings), vadinamosios kainų lubos, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima. Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma ir t.t. Maksimaliąją kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros kainos lygio. Valstybė mažindama kainas, sumažina pasiūlos bei padidina paklausos kiekius ir tuo sukelia paklausos perteklių arba prekių trūkumą. 6 paveiksle parodyta, kad kaina P2 nustatyta žemiau pusiausvyros kainos lygio, ir dėl to susidariusio prekių trūkumo lieka nepatenkinta paklausa, t.y. QD > QS. Iš čia matyti, kad rinką destabilizavus didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko fiksuota kaina P2, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Esant laisvų pinigų pertekliui ir fiksuotoms kainoms, kainų „paleidimas“ gali sukelti jų šuolišką augimą, tuomet daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Be to, vienų prekių kainų reguliavimas skatina kitų prekių, parduodamų laisva kaina, brangimą. Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Vyriausybė reiškiasi kaip papildomas prekių tiekėjas. Paveiksle 6 parodyta padidėjusi bendroji pasiūla S1 ir naujoji pusiausvyra, esant kainai P2. paklausos kiekio QD dalis padengiama gamintojų sąskaita (QS), o likusią dalį QG = QD-QS padengia valstybė (3). Kainos maksimalios ribos nustatymas (pvz., pirmojo būtinumo prekėms) yra valstybės įsikišimo į paklausos ir pasiūlos mechanizmo veikimą reiškimas. Žinant, jog gerai, kai nustatant maksimalią kainos ribą, būtų galima įvertinti konkrečias gamybos sąlygas, kuriomis firmos gamina tą ar kitą prekę. Bet praktikoje tai neretai neįmanoma padaryti dėl didžiulio tam reikalingos informacijos ir darbo sąnaudų kiekio. Todėl tokiais atvejais, kai vieną ar kitą prekę gamina daug firmų, veikiančių vienodomis sąlygomis (t.y. gaminančių skirtingais kaštais), tikslinga, kad valstybė ne tiesiogiai nustatytų visoms firmoms vieningą maksimalią kainą, bet naudotų būsimų kainų “pririšimo” prie buvusių (atitinkamoje rinkoje arba kiekvienoje atskiroje firmoje) kainų metodą. Vadinasi, tam tikru periodu ateityje firmoms neleidžiama viršyti (arba neleidžiama viršyti tam tikro dydžio) kainas, kurios vyravo praeityje. Kai kurioms prekėms (atsižvelgiant į jų gamybos ir realizavimo sąlygas) nustatomas ne vienas maksimalus kainos lygis, o keletas lygių, kurių kiekvienas galioja tam tikram periodui. Valstybei reikia daug darbo sąnaudų nustatyti kiekvienos prekių rūšies maksimalią ribą. Todėl, kai prekių rūšių yra daug, vėlgi gali būti tikslinga, kad valstybė maksimalias kainų ribas nustatinėtų ne tiesiogiai, o remtųsi principu, nustatančio priklausomybes tarp būsimų ir praėjusių kainų. Jei kokios nors prekės gamyba ir realizavimas apima keletą stadijų (žaliavos perdirbimas, pusfabrikačių, detalių gamyba ir t.t.), tai nustatant maksimalias ribas kainoms, iškyla problema kontroliuoti pelnų lygius, kuriuos gamintojai ir prekybininkai gali gauti vėlesnėse gamybos ir realizavimo stadijose. Kadangi valstybė kuriam nors resursui nustato maksimalią žemo lygio kainą, pagamintam produktui maksimalios kainos atitinkamai nesumažina, tai visą naudą gali turėti tos firmos, kurios šį resursą naudoja savo produkcijos gamyboje, t.y. šiuo atveju firmos pirktų tą resursą pigiau negu anksčiau, išlaikydamos rinkoje ankstesnes savo galutinės produkcijos kainas. Valstybė gali sėkmingai kontroliuoti gaunamų pelnų lygius, pirma, gerai nustatydama (tiesiogiai ar netiesiogiai) maksimalią galutinės produkcijos pardavimo (t.y. mažmeninę) kainą. Ir tada visos firmos įvairiose gamybos ir realizacijos stadijose būtų priverstos paskirti kainas remiantis ta maksimalia mažmenine kaina. Nereikėtų tada kontroliuoti kainų pradinėse gamybos stadijose, nes mažmeninės kainos viršutinė riba automatiškai nulems kainas visose nuosekliose gamybos stadijose. Taigi tada nereikėtų atskirai nustatyti viršutinę mažmeninės kainos ribą ir maksimalias kainų ribas pradiniams gamybos etapams (pritaikant jas prie mažmeninės kainos ribos). Antra, valstybė gali apriboti priedo prie prekės supirkimo kainos (arba prie prekės kaštų) dydį. Pavyzdžiui, firma neturi teisės nustatyti prekės pardavimo kainą, kuri viršytų tos prekės pirkimo kainą (arba prekės nuosavos gamybos kaštus) daugiau kaip 10 procentų ir pan. Tokiu netiesioginiu būdu valstybė nustato viršutines kainų ribas visose nuoseklaus produkcijos apdorojimo stadijose (t.y. nuo gamybos iki vartojimo). Bet tokia kainų sistema gamintojams, didmenininkams ir mažmenininkams visgi palieka galimybę išvengti, nustatant kainas, taisyklių, sudarytų valstybinių kainų reguliavimo organų. Taigi, valstybė, nustatydama maksimalias kainos ribas, turi siekti, kad visi gamybos proceso dalyviai įvairiose gamybos ir realizavimo stadijose apytiksliai gautų sau įprastą pelno normą. Kai oficialiai dėl patvirtintos maksimalios kainos firmos negarantuotos gauti didelio pelno, vietiniai valdžios organai sau pavaldžiame rajone gali leisti firmoms nustatyti didesnę kainą (t.y. vietinė valdžia gali didinti maksimalią kainos ribą savo rajone). Valstybei nustačius maksimalią kainos ribą, gali atsitikt taip, kad kaina nebegalės padidėti tiek, kad ji nusistovėtų pusiausvyros lygyje. Taigi, esant kainai rinkoje P1 (7 pav.), pirkėjai nori pirkti prekės kiekį Q2, bet užtai gamintojai tokia kaina nori parduoti tiktai kiekį Q1. Valstybei nustačius žemą maksimalią kainos ribą, atsiranda prekės pasiūlos trūkumas, t.y. dėl užblokuoto kainų mechanizmo paklausa nebegali sumažėti iki pasiūlos lygio. Neribojant prekės kainos, jos normalus dydis pats nusistovėtų tokiame lygyje, kad kiekvienas vartotojas gautų jo norimą (esant duotai kainai) prekės kiekį. O kainą apribojus, atsiranda santykinis prekės pasiūlos nepakankamumas. Taip pat atsiranda pirkėjų eilės, daug laiko prarandama produkto paieškai, ir vis tiek visiems produkto neužtenka. Rinka pradeda išsiderinti: atsiranda juodoji rinka, diskriminacija, pablogėja prekių kokybė, susidaro pirkėjų eilės ir kt. T.y. nauja pusiausvyra rinkoje nusistovi, veikiant šiems mechanizmams. Tokioje situacijoje valstybė arba gali imtis tiesioginio firmų – gamintojų subsidijavimo (padengdama kainų skirtumą P2 - P1; šiuo atveju gamintojai siūlys kiekį Q2), arba gali įvesti racionavimo (kortelių) sistemą (perskirstydama nepakankamą pasiūlą lygią Q1). Racionavimo sistema (t.y. produkcijos paskirstymas pagal vidutinius poreikius) leidžia pirkėjams tikėtis, kad jie gaus tam tikrą produkto riboto kiekio dalį. Valstybė turi išleisti tokį kiekį talonų (kortelių), kad tas jų, kiekis susibalansuotų su pasiūlos lygiu, egzistuojančiu, esant maksimaliai kainai (t.y. esant maksimaliai kainai P1, gamintojai siūlys prekės kiekį Q1, todėl ir talonų turi būti pagamintas kiekis, atitinkantis Q1). Žinoma, racionavimo sistemai būdingi nepatogumai ir netaisyklingumas, nes kiekvienam vartotojui skiriamas tas pats produkto kiekis, nors vartotojų poreikiai yra labai įvairūs, t.y. racionavimas neleidžia vartotojui maksimaliai patenkinti savo poreikius. Tačiau racionavimas papildo tokią valstybės politiką, kuria valstybė, nustačiusi žemą viršutinį kainos lygį, neapsiima subsidijuoti gamintojus. Kuo aukštesnio lygio bus nustatyta maksimali kaina, tuo mažiau bus varžoma gamintojų iniciatyva, tuo didesnį produkcijos kiekį jie siūlys rinkoje. Jeigu nustatyta kainos viršutinė riba tokia aukšta, kad ji net nepasiekiama, esant įprastiniams pardavimams (pvz., kaina P3, 7 pav.), tai ta riba nedarys įtakos galimam resursų panaudojimui vienu ar kitu būdu (taigi nedarys žalos). Apskritai dėl to, kad firmos nustato dideles kainas ir gauna didelius pelnus, leidžia pašalinti tos ar kitos prekės deficitą, nes firmos, tikėdamosi gauti didelį pelną, laisvus resursus “permeta” ten, kur gaminama deficitinė prekė. O valstybės įsikišimas į konkurencinių rinkų funkcionavimą, siekiant pakeisti konkurencines kainas (t.y. apriboti jas lygiu, žemesniu už konkurencinį lygį), priveda prie to, kad paklausa tampa nelygi pasiūlai. Kai valstybė kainų neriboja, kiekvienas vartotojas perka sau pagal duotą kainą tokį vieno ar kito produkto kiekį, kiek jam reikia (esant tai kainai), ir taip visas siūlomas produktas normaliai išparduodamas. O kai kainų lygis nenatūraliai pažeminamas, lyginant su tuo lygiu, prie kurio kainos liktų įprastinėse konkurencinėse sąlygose, prekės pasiskirstymas tarp įvairių vartotojų sutrinka, nes suminė pirkėjų paklausa viršija pasiūlą. Prekės ima nepakakti, jos pasiskirstymas tampa atsitiktiniu dalyku, nebepriklausančiu nuo piniginių veiksnių. Be to, kainų augimas nenatūraliai ir ilgam laikui sulaikomas ir firma negali nustatyti, esant palankiai konjunktūrai, didelę kainą (kompensacijos už mažas kainas nepalankios konjunktūros periodu), tai firmai kliudo investuoti lėšas. Beje, nustatydama maksimalios ribos kainas valstybė gali, be to, siekti sukliudyti, kad firmos negautų labai didelių pelnų tais atvejais, kai rinkos sąlygos duoda galimybę firmoms gauti tuos didelius pelnus (pvz. esant didžiuliam kokios nors prekės deficitui, t.y. paklausai labai viršijant pasiūlą). Bet to paties rezultato valstybė gali pasiekti ir kitu būdu – atitinkamai apmokestindama labai didelius pelnus (juos firmos gautų, jei valstybė neribotų rinkos kainų). Taigi abiem atvejais firmos negaus didelių pelnų. Tačiau vartotojų atžvilgiu šie abu variantai nėra vienodi. Didelių pelnų apmokestinimas faktiškai reiškia, kad netiesiogiai apmokestinami atitinkamos prekės vartotojai, taip pat santykinai palengvinant mokesčių naštą kitiems, t.y. vieni visuomenės nariai sumokės palyginti didesnius mokesčius negu kiti. Antra vertus, maksimalaus kainos lygio apribojimas kliudo veikti sąlygai, esant kuriai firma plečia gamybą tol, kol ribiniai kaštai mažesni už rinkos kainą, taigi taip kliudo pasiekti maksimalų efektyvumą visuomenės mastu. Todėl toks apribojimas pateisinimas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės kokiu nors geresniu būdu neleisti firmoms gauti pernelyg didelių pelnų. Tarp valstybės kontroliuojamų kainų atskirai reikėtų atskirti suderintas kainas, kurios yra savotiškų “stabilumo kontraktų”, sudarytų tarp valstybės institucijos (pvz., ministerijos) ir firmos – gamintojo, padarinys. Vieni kontraktai, arba susitarimai, suteikia firmoms teisę laisvai nustatinėti kainas mainais pagal tam tikrus įsipareigojimus (pvz., firma įsipareigoja iš anksto pateikti valstybei medžiagą apie kainų pakėlimo “kalendorių” ir dydį, arba firma prisiima kokius nors įsipareigojimus, liečiančius investicijas, gamybą, išdirbį, darbo užmokestį, eksportą ir kt.). šie įsipareigojimai paprastai priimami remiantis nacionalinės ekonomikos plėtojimo programa (planu). Kituose susitarimuose numatomas kainų augimo per tam tikrą periodą (pvz. per metus) apribojimas arba kainų apribojimas tam tikro būsimos datos lygio ir pan. Dar kiti susitarimai apriboja, arba “stabilizuoja” prekybinį pelną, t.y. atskaitos (bazinių) tašku imamas suminio pelno lygis prekybinėje firmoje per tam tikrą laiką praėjusį periodą, pvz., per metus, ir nustatomas suminio pelno lygis būsimam periodui (žemesnis arba lygus baziniam lygiui). Nustatyto lygio rėmuose prekybininkas pelną laisvai “įdeda” kiekvienos prekės kainą. Valstybiniu kainų reguliavimu gali būti nustatytas protekcionistinės (privilegijuotos) sąlygos atskiroms suinteresuotoms firmoms (arba jų grupėms). Dėl visų aplinkybių valstybė turi stengtis kuo mažiau naudoti administracines priemones (ypač tiesioginį kainų reguliavimą) ir kuo daugiau turi pasikliauti rinkos mechanizmu. Tačiau, valstybinis kainų reguliavimas gali padėti stabilizuoti rinką, pagerinti ekonominę konjunktūrą. Žinoma, vien tik kainų kontrolė, siekiant apriboti bendrą kainų augimą, neišaiškina kainų augimo tikrųjų priežasčių, todėl yra mažai efektyvi. T.y. vien tik kainų reguliavimas, kartu neribojant darbo užmokesčio augimo, infliacijos sulaikyti negali (2). Maksimaliosios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Įstatymiškai reguliuojamos nuomos mokestis riboja jo didinimą, nustato taisykles, konstatuojančias „teisėtą“ nuomos mokesčio lygį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rūšį ir kokybę. Šios programos tikslas – padėti mažas pajamas turintiems žmonėms išsinuomoti gyvenamąsias patalpas. Jei nuomos mokestis būtų nekontroliuojamas, tai pusiausvyros kaina būtų PE, o nuomojamo ploto kiekis, esant šiai kainai, QE. Kai nuoma reglamentuojama, rinka negali išlaikyti pusiausvyros. Valstybei nustačius nuomos mokesčio lygį P1, gyvenamojo ploto nuomos paklausa tampa dydis QD, o savininkai siūlo kiekį QS. Kai QD > QS, susidaro nuomojamo ploto deficitas (3). 3. UŽSIENIO ŠALIŲ VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO RAIDA IR YPATUMAI Bandymai valstybiniu mastu reguliuoti kainas įvairiose šalyse buvo atlikti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Valstybė imdavo reguliuoti kainas, kai sumažėdavo vidinė gamyba ir susidarydavo didelė „atidėta paklausa“. Pokario laikotarpiu, augant gamybos šakoms ir keičiantis gamybos struktūrai, kainų reguliavimu buvo siekiama skatinti paklausą ir keisti jos struktūrą. Dažnai tai buvo socialinių prieštaravimų įveikimo forma, prilaikanti infliacinių kainų augimą, nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Ekonominėse sistemose, kur vyrauja privati nuosavybė, valstybinis kainų reguliavimas įgauna įvairias formas: • Makro lygiu – tai fiksalinė ir finansų politika, nukreipta ekonominio augimo spartai ir stabilumui didinti, mokesčių sistema, garantuojanti teisingą nacionalinių pajamų pasiskirstymą, politika, nukreipta šalutinio visuomeninio kapitalo augimui ir susidarymui, prekybos politika, tiesioginės investicijos ir valiutos keitimo kursas, garantuojantis dalyvavimą tarptautinėje prekybos sistemoje. • Mikro lygiu – tai antitrestinė įstatymų leidyba, kuri yra rinkos ekonomikos pagrindas, tiesioginis reguliavimas, o drauge ir politika, palaikanti konkrečias pramonės šakas, sauganti ir gausinanti išteklius ir kt. Konkrečiose šalyse valstybinio kainų reguliavimo mastas nevienodas. Jis priklauso nuo valstybės ekonomikos reguliavimo specifikos, tiesioginio ir netiesioginio kainų reguliavimo santykio ir pan. Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesiogiai valstybė reguliuoja 5-10 % kainų (ryšių tarifai, kai kuriose valstijose energijos bei tarptautinių automobilių ir geležinkelio transporto tarifai). Kainas kontroliuoja JAV teisingumo ministerijos Antitrestinė valdyba ir Federacinė prekybos komisija. JAV fermerių produkcijos kainų reguliavimo sistema įvesta 1933 m. Ją sudaro dvi dalys: 1) užstatinės kainos (arba įkainiai) bei Prekių kreditinės korporacijos (PPK) operacijos ir 2) tikslinės kainos. Užstatinės kainos – tai minimalios valstybės garantuotos kainos. Jos neleidžia fermerių rinkos kainoms nukristi žemiau garantuoto lygio. Šitaip fermeris, rinkoje realizavęs žemės ūkio produkciją, gauna minimalias pajamas. PPK užstatinių operacijų metu fermeriams už produkciją, kaip užstatą, suteikiamas kreditas. Užstatu teikiama produkcija gali būti priimta į PPK sandėlius arba palikta saugoti patiems fermeriams. Kredito suma priklauso nuo produkcijos apimties ir užstatinių kainų. Jeigu užstato galiojimo laikotarpiu (paprastai iki 12 mėn.) rinkos kainos viršija užstato įkainius, tai fermeris gali išpirkti savo prekę ir parduoti ją rinkoje. Kai rinkos kainos žemesnės už užstato įkainius, prekė neišperkama ir pereina korporacijos nuosavybėn. Tikslinė kaina skirta fermerių pajamoms palaikyti. Ja apskaičiuojamas ne rinkų kainų, bet apatinis fermerių pajamų lygis. Tikslinė kaina rinkoje nefunkcionuoja, kainų ir pajamų reguliavimo darbuotojai ją taiko, apskaičiuodami kompensuojamą kainos priedą. Kainos priedas apskaičiuojamas kaip tikslinės ir realizavimo kainos skirtumas. Jeigu rinkos kainos žemesnės už tikslines, tai valstybė fermeriams išmoka šį skirtumą. Taigi užstatinė kaina taikoma rinkos kainų reguliavimui (per kainas ir pajamas), o tikslinė kaina – tiesiogiai fermerių pajamoms palaikyti. 1991 metais tiesioginis fermerių finansavimas nutrauktas, užstatinė kaina prilyginta tikslinei. Užstatinė kaina su pasaulinėmis kainomis griežtai nesiejama, o apskaičiuojama 75% dydžio, atsižvelgus į vidinių kainų kitimą per pastaruosius trejus metus. Užstatinių kainų lygio nustatymas yra JAV žemės ūkio ministerijos kompetencija. Svarbi JAV kainų ir pajamų reguliavimo sistemoje yra fermų gamybos kaštų dinamikos kontrolė. JAV žemės ūkio ministerija veda mėnesinę ir metinę fermerių produkcijos ir žemės ūkio gamybos priemonių kainų apskaitą ir jų santykius. Čia atliekami tokie tyrimai: 1) fermerių produkcijos realizacijos kainos; 2) apskaičiuojamosios paritetinės fermerių produkcijos realizacijos kainos; 3) gamybos priemonių ir paslaugų kainos, nuomos mokestis; 4) šių kainų ir mokėjimų indeksai, iš to skaičiaus vartojimo prekių, gamybos priemonių ir paslaugų agreguotas kainų indeksas (paritetinis indeksas); 5) paritetinis santykis. Gamybos priemonių ir fermerių produkcijos kainas skelbia statistikos tarnybos. Europos Sąjungoje (ES) nustatoma ir reguliuojama apie 15% kainų. Pasiūlymus dėl maksimalaus ir minimalaus kainų lygio rengia Europos Sąjungos komisija, o sprendimus priima ES Ministrų Taryba. Nelygu produkcijos rūšis, ES kainos remiamos įvairiomis formomis. Labiausiai paplitusios dvi kainų rūšys: intervencinės (įsikišimo kainos) ir tikslinės (kontrolinės arba orientacinės) kainos. Intervencinė kaina – tai minimali garantuota kaina, kuria ES tarnybos privalo supirkti fermerių produkciją. Ji veikia kartu su gamybos apimties reguliatoriais – gamybos kvotomis (cukrui, medvilnei, grūdams, pienui, rapsui, saulėgrąžų ir pomidorų produkcijai, tvirtagrūdžiams kviečiams ir razinoms). Tikslinė kaina – tai norima didmeninė kaina (kartu ir rinkos kaina), taikoma rajonams, kur konkrečios rūšies produkcija yra deficitinė. Ja remiantis nustatomas slenksčio kainos lygis, kuris vidines fermerių produkcijos kainas gina nuo išorinio žemesnių pasaulinių kainų spaudimo. Slenksčio kaina yra žemesnė už tikslinę, tačiau, atsižvelgus į transporto išlaidas produkcijos vienetui, ji apskaičiuojama taip, kad būtų truputį aukštesnė už tikslinę kainą. Taigi tikslinė kartu su slenksčio kaina yra viršutinė kainos gynimo riba. Remiantis slenksčio kaina, nustatomos kompensacinės muitinės rinkliavos, kurios apskaičiuojamos kaip fiksuotos slenksčio kainos ir nuolat besikeičiančių pasaulinių kainų skirtumas. ES, reguliuodama fermerių produkcijos kainas, pirmumą teikia fermerių pajamoms. Fermeriai atitinkamo lygio pajamoms aprūpinami per rinką ir kainas, t.y. vartotojo sąskaita. Tokia žemės ūkio finansavimo sistema remiasi dirbtinio kainų kėlimo, palyginti su pasaulinėmis, ir agrarinio protekcionizmo priemonėmis. ES, kitaip nei JAV, žemės ūkio produkcijos kainas reguliuoja labiau tiesiogiai, t.y. teikdama lengvatiniu kreditus, paremdama žemės ūkio vystymą blogiausiose žemėse, sulygindama žemės ūkio pajamas su kitose ūkio šakose gaunamomis pajamomis. Prancūzijoje valstybė reguliuoja apie 20% kainų ir tarifų. Pažymėtina, kad Prancūzija viena iš nedaugelio šalių, kuriose buvo gana griežtas valstybinio kainų reguliavimo režimas, trukęs beveik 30 metų (1947-1986 m.). Pokario laikotarpiu Prancūzijoje buvo paplitusi kainų „įšaldymo“ politika, t.y. kainos prievarta buvo stabilizuojamos tam tikram laikotarpiui. Taikomas buvo ir kainų „taksacijos“ metodas. Remiantis verslininkų pateiktais duomenimis ir rinkos situacijos analize, kainas nustatinėjo ir jas keitė pati vyriausybė. Kainos, apskaičiuotos „taksacijos“ metodu, galėjo būti tvirtos, maksimalios ar minimalios. Panašiai buvo nustatomi ir prekybiniai priedai (antkainiai) didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Kai kurioms prekėms valstybiniai Prancūzijos organai nustatinėjo tiktai kainų nustatymo būdą, pavyzdžiui, remiantis darbų sąmatine verte („sąmatinių“ kainų metodas) arba tam tikromis apibrėžtomis sąnaudomis („rėminių“ kainų metodas). Šiuo atveju kainą apskaičiuodavo prekės gamintojas, bet ji būtinai turėjo būti patvirtinta valstybinių organų. Labai įvairūs valstybinio kainų reguliavimo metodai Prancūzijoje buvo taikomi šeštajame dešimtmetyje. Buvo analizuojamos rinkos tendencijos, bendrojo kainų lygio poslinkiai ir pagrindinių prekių, turinčių tiesioginę įtaką žmonių gyvenimo lygiui, kainos. Tačiau kai kurioms prekėms buvo taikomas specialus režimas: pavyzdžiui, laisvų kontroliuojamų kainų režimas, laisvų stebimų kainų režimas, apibrėžtos laisvės kainodaroje režimas. Šių režimų esmė ta, kad prekių kainas nustatinėjo prekių gamintojai, bet joms įtvirtinti verslininkai (paprastai per penkiolika dienų) turėjo gauti valstybės organų sutikimą. Nuo 1960 m. Prancūzijoje prasidėjo kainų liberalizavimas. Jis vyko palaipsniui, griežtus kainų reguliavimo metodus keičiant liberalesniais ir pereinant prie laisvosios kainodaros. Nuo 1970-1971 metų imta naudoti sutartis, ribojančias kainų kilimą. Jose gamintojai įsipareigodavo neperžengti suderintos kainų kėlimo ribos, o valstybiniai organai – nedidinti mokesčių. Ir tik 1978-1987 metais nuo sutarčių dėl kainų pereita prie laisvųjų kainų. Vienkart buvo imamasi priemonių konkurencijai stiprinti, kad liberalizavus kainas jos ne taip smarkiai didėtų. 1987 metais trys ketvirtadaliai prekių ir paslaugų kainų buvo formuojama laisvai. Šiuo metu administracinis kainų reguliavimas Prancūzijoje išliko tik kai kuriose visuomeninėse paslaugose. Tuo metu taip pat buvo liberalizuoti didmeniniai ir mažmeniniai prekybiniai priedai, išskyrus knygų, medikamentų, šviežių daržovių, kai kurių kitų maisto produktų prekybą. Švedijoje valstybinis kainų reguliavimas daugiausiai buvo taikomas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Kainos nuolat buvo kontroliuojamos. Nuo 1956 metų taikyta įšaldymo politika. Aktyviausiai kainų įšaldymo politika naudota 1970-1978 metais, kaip išaugusios infliacijos mažinimo priemonė. Nuo 1980 metų kainų įšaldymas mažiau taikomas, nes ši priemonė buvo neefektyvi. Švedų ekspertų nuomone, kainų įšaldymas efektyvus tiktai trumpą laikotarpį, kai reikia atstatyti disbalansą rinkoje ir užgesinti infliacijos liepsną. Šiuo metu pagal kainų reguliavimo įstatymą vyriausybė tiesiogiai gali reguliuoti kainas tik dviem atvejais: karo atveju arba kai yra pavojus jam kilti, arba iškilus dideliam bendrojo kainų kilimo pavojui. Be to, įstatymas numato, kad vyriausybė tam tikroms prekėms gali nustatyti maksimalų kainų lygį, bet kainos pakeliamos tik iš anksto aptarus ir pagrindus. Pagrindinė vykdomoji ir analitinė kainų klausimo tarnyba yra Valstybinė kainų ir konkurencijos valdyba. Be to, visose 23 Švedijos gubernijose ir Stokholme yra kontorų, stebinčių kainas. Kainų ir konkurencijos valdyba kainas kontroliuoja įvairiomis formomis. Ji seka bendrą šalies kainų lygį ir kai kurių sferų kainas. Tai maisto produktai, kitos vartojimo prekės ir paslaugos, statyba ir gyvenamieji namai, energija ir žaliavos, transportas ir ryšiai. Kainų ir konkurencijos valdyba imasi priemonių, kad šiose šakose būtų sumažintas kainų kilimas. Be to, valstybė veikia kainos lygį per valstybės monopolijas ir valstybine įmones. Egzistuoja degtinės ir vyno gaminių monopolis, pašto ir telekomunikacinių paslaugų ir vaistų prekybos monopolis. Konkrečias kainodaros funkcijas, turėdami tam tikros veiklos monopoliją, atlieka vietiniai savivaldybių organai (komunos). Tai – vandens tiekimas, kanalizacija, šiukšlių surinkimas, dūmtraukių valymas ir pan. Valstybė griežtai reguliuoja žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas (grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir daugelio kitų maisto produktų), atsižvelgdama į fermerių interesus. Kas metai vyksta derybos tarp vyriausybės ir žemės ūkio gamintojų sąjungos, dalyvaujant vartotojų atstovams. Tokiose derybose numatomas maisto produktų kainų lygis. Tiesioginio valstybinio kainų subsidijavimo Švedijoje praktiškai nėra. Anksčiau teiktos subsidijos pienui dabar panaikintos. Svarbi žemės ūkio subsidijavimo forma – į Švediją importuojamų maisto produktų muito rinkliava. Importuojant nustatomas muito mokestis, kurio dydis turi atitikti numatytos švedų kainos ir importo kainos skirtumą. Šitaip vidaus ir importo kainos sulyginamos. Iš surinktų lėšų dažniausiai teikiamos subsidijos žemės ūkio produkcijos eksportuotojams. Taip muitų barjerai saugo švedų produkciją nuo importo konkurencijos. Įstatymu numatyta speciali žuvies kainų nustatymo tvarka. Valstybės ir gamintojų derybose nustatomos normatyvinės žuvies kainos, o menkei – žemiausia ir aukščiausia kainos riba. Jeigu vidutinė žuvies rinkos kaina šalyje krinta žemiau apskaičiuotos normatyvinės (apatinės ribos), tai gamintojams garantuojamas kainos priedas. Įdomi kainų reguliavimo politika Šveicarijoje. Joje buvo priimta nemažai normatyvinių dokumentų, kuriai remdamasi valstybė veikia šalies kainodaros procesą. Įstatymais fiksuojamos kainos beveik 50% prekinės žemės ūkio produkcijos. Valstybės lygiu reguliuojamos kainos pašarinių ir maistinių grūdų, cukrinių runkelių, rapsų, pieno. Numatomos informacinės kainos mėsai. Ribotas reguliavimas, stebint kainas, yra tekstilės prekėms, drabužiams, žaislams, muzikos instrumentams ir kitoms prekėms. Ypatingą dėmesį valstybė skiria tų šakų kainodarai, kurias ji finansuoja (daugiausia žemės ūkio gamybą). Šveicarijos žemės ūkio politika numato palaikyti kainas tokio lygio, kad žemės ūkio produkcijos gamyba būtų rentabili, be perprodukcijos, o valstiečiams būtų garantuojamos pajamos, prilygstančios kitų šakų samdomosios darbo jėgos pajamoms. Šiuo tikslu aktyviai taikomas vietinius gamintojus ginantis nuo užsienio rinkų konkurentinio spaudimo kainų reguliavimo mechanizmas. Leidžiamas tam tikras grūdų, cukrinių runkelių, bulvių ir rapsų kainų svyravimas. Specifiškas pieno kainų reguliavimas. Tuo tikslu kas metai nustatoma priduoto pieno kvota (kiekis), už kurią pridavėjams mokama tvirta kaina. Nuo užsienio konkurencijos žemės ūkio gamintojai dažniausiai ginami reguliuojant įvežimą (daugiausia daržovių ir vaisių), priklausomai nuo vidaus rinkos pasiūlos ir kainų lygio. Kitose šakose valstybė kainas reguliuoja mažai, dažniausiai išlygindama gamybos ir importinių prekių kainas. Labiausiai ginamos tekstilės gaminių kainos, žaislai, muzikos instrumentai ir pan., daugiausiai ribojant užsienio rinkos konkurentinį spaudimą. Pavyzdžiui, jeigu importinių tekstilės gaminių kainos vidaus rinkoje pasirodys 15-20% žemesnės už analogiškų šveicariškų gaminių, tai valstybė gali apriboti šių gaminių importą (2). 4. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO LIETUVOJE PROBLEMOS Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai - energetikos, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Daugiausia diskusijų, komentarų ir prieštaringų vertinimų visuomenėje sulaukia kainų reguliavimas žemės ūkyje ir medicinoje. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad kainos privalo būti dar labiau liberalizuotos, o kainų reguliavimas kiek įmanoma sumažintas. Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės Pagal Farmacinės veiklos įstatymą bei Vyriausybės nutarimą dėl kainodaros reguliavimo, vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainų reguliavimas yra pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Šios ministerijos įsakymas ir apibrėžia prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius. Šiuo metu yra taikomas toks kainų reguliavimas: • kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti; • nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis; • visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti. Tik ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos. Kadangi prekybininko paslauga yra sudėtinė vartotojo įsigyjamo vaisto dalis, tiek galutinės kainos reguliavimas, tiek prekybinio antkainio reguliavimas yra vertintini vienodai. Daliai kompensuojamų vaistų yra taikomas centralizuotas pirkimas. Centralizuotai perkami vaistai ribotam vaistinių ratui gali būti tiekiami pagal atskiras sutartis tik per Valstybines ligonių kasas, vaistinės neturi teisės savo nuožiūra apsirūpinti šiais vaistais, o didmeninės vaistų prekybos įmonės - jų laisvai siūlyti vaistinėms. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtinti prekybiniai antkainiai nustato ne maksimalius, o vienareikšmiai tikslius antkainius visoms prekėms, išskyrus vaistinės medžiagoms. Toks reguliavimas, kai nustatoma tiksli kaina, visiškai paralyžiuoja konkurenciją ir kenkia vartotojui sukurdamas deficitą arba versdamas pardavinėti vaistus per brangiai. Dabar naudojamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir jų kainų reguliavimas sudaro rimtas prielaidas korupcijai, nes nuo atskirų asmenų ar institucijų sprendimo priklauso tiek tai, ar vaistas bus kompensuojamas, tiek tai, už kokią kainą jis gali būti parduodamas. Visa tai turi esminės įtakos tiek vaistų pardavėjų strategijai rinkoje, tiek galimam pelnui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti "ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Taigi įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raida. Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos Taryba. Sveikatos apsaugos ministerijai priimant įsakymą dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo toks suderinimas atliktas nebuvo. Centralizuotas vaistų pirkimas, savo ruožtu, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui (7), kuriame teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad "valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams." Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju - Valstybinėms ligonių kasoms). Teisinis neatitikimas yra tai, kad kompensuojamų vaistų mažmeninės kainos turi būti patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro, tuo tarpu kompensuojamųjų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainynas yra patvirtintas tik Farmacijos departamento direktoriaus. Taigi, mažmeninės kainos šiuo kainynu yra nustatytos neteisėtai. Antikonstitucinės Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimai nepritaikyti ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainoms. Jų kainos lieka nereguliuojamos. Deja, tai dar viena teisinė kolizija, nes Farmacinės veiklos įstatymas reguliuoti reikalauja, o Konstitucija reguliuoti draudžia. Kai kurie iš aptartų teisinių trūkumų reguliuojant kainas tėra tik detalės, nekeičiančios iš esmės ydingo reguliavimo. Tačiau tai, kad Farmacinės veiklos įstatymas nėra įgyvendintas paraidžiui, o kai kurios kainos nėra reguliuojamos, gerokai sušvelnina neigiamas kainų reguliavimo pasekmes. Galima teigti, kad rinkos veikimas ir vartotojų poreikių tenkinimas nebuvo paralyžiuotas tik šio nukrypimo nuo įstatymo nuostatų dėka. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo priėmimas ne tik yra žingsnis prie šių antikonstitucinių įstatymo reikalavimų įgyvendinimo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet nustato netgi griežtesnį reguliavimą, nei to reikalauja įstatymas. Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojingų vaistų ar kitų gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu, nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Kainų liberalizavimo Lietuvos žemės ūkyje būtinybė Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos jau tapo kasdienybe Lietuvoje. Beveik dešimties Lietuvos žemės ūkio reformos metų pasekmės - iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos perdirbtos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Išryškėjantis valstybės nepajėgumas vykdyti prisiimtas paramos žemės ūkiui priemones, sukelia žemdirbių nepasitenkinimą. Taip pat aišku, jog vykdoma žemės ūkio paramos politika yra netinkama ne tik dėl bendro finansinių išteklių trūkumo šalies biudžete, bet yra savo esme neefektyvi ir turi būti keičiama. Žemės ūkis dažnai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama. Toks požiūris į žemės ūkį buvo ypač paplitęs Vakarų Europoje po II pasaulinio karo, kada ūkininkams buvo suteiktos išskirtinės privilegijos lyginant su kitų ūkio sričių atstovais. Politiniais ir socialiniais tikslais buvo grindžiama ir EB bendroji žemės ūkio politika, kurioje rinką iškreipė daugybė reguliavimo priemonių. Neadekvačių ekonominių priemonių naudojimo šiems tikslams siekti EB pasekmės jau seniai yra akivaizdžios. Tai - išteklių švaistymas, mažos visuomenės dalies rėmimas visų gyventojų sąskaita, produkcijos perteklius, "prekybiniai karai" su kitomis šalimis, paramos atitekimas turtingiesiems ir geriau organizuotiems ūkininkams ir pan. Šiuo metu ES gana aiškiai suvokiama būtinybė reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir suteikti daugiau erdvės rinkos funkcionavimui. Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos reformos kryptys - didinti tiesioginių išmokų vaidmenį ir laipsniškai mažinti kainų palaikymo priemones, decentralizuoti paramą žemės ūkiui, t.y. perkelti ją į valstybių narių lygį, mažinti ES rinkos apsaugą. Viena iš siūlomų ES bendrosios žemės ūkio politikos reformų krypčių - palaikyti ūkininkų pajamas tiesioginėmis išmokomis, nesusiejant jų su produkcijos ar plotų apimtimis, t.y. socialinės paramos ūkininkams teikimas. Lietuvos institucijos turi atsižvelgti į būsimas reformas ES bei neigiamas iki šiol taikytos paramos žemdirbiams pasekmes. Esminis žemės ūkio liberalizavimas neprieštarauja Lietuvos stojimui į ES. Priešingai - žemės ūkio politika, sudaranti prielaidas rinkos santykiams, efektyvumo augimui bei perėjimui į kitas veiklos sritis, suteiktų pagrindą šiuo metu nuo (negaunamos) valstybės paramos priklausantiems žemdirbiams patiems kurti savo gerovę ir neskatintų nepagrįstų lūkesčių. Tuo pačiu tai sudarytų sąlygas susikurti konkurencingam Lietuvos žemės ūkiui, palengvintų ūkininkų integraciją į bendrąją rinką bei derybas dėl finansinės paramos iš ES. Pagrindiniu reformų žingsniu turi būti aiškus valstybės vaidmens apribojimas ir daugelio rinką iškreipiančių apsaugos priemonių naikinimas. Žemės ūkio reguliavimo priemonių - gamybos kvotų, minimalių kainų ar subsidijų pašalinimas turėtų bent keletą teigiamų pasekmių. Visų pirma tai sukurtų sąlygas rinkai, kuri parodytų, kokios žemės ūkio šakos gali būti sėkmingai vystomos Lietuvoje, o jų produktai pelningai parduodami vidaus ar užsienio rinkose. Iki šiol "prioritetinių" ar "perspektyvių" žemės ūkio šakų išskyrimas nebuvo pagrįstas jų produkcijos paklausa, ir dėl to buvo švaistomi ištekliai bei sukuriami nepagrįsti žmonių lūkesčiai. Antra, subsidijų ir kainų reguliavimo panaikinimas sukurtų realias paskatas atskirų žemės ūkio gamybos grandžių dalyviams kelti gamybos efektyvumą, kooperuotis arba keisti veiklos pobūdį. Savanoriškos ir visoms pusėms naudingos kooperacijos pavyzdžiu tapo sausio viduryje pasiektas susitarimas tarp ūkininkų, tiekiančių pieną, ir pieno perdirbėjų. Sunku sutikti su tais, kurie mano, jog ūkininkai ir perdirbėjai negali abipusiai naudingai prekiauti. Gali būti, jog ne visi kaimo gyventojai sugebės užsiimti žemės ūkio ar kitokiu verslu ir užsidirbti iš jo. Nesugebantiems užsidirbti pragyvenimui turi būti teikiama valstybės parama. Socialinės politikos tikslai gyvenančių kaime atžvilgiu turi būti vykdomi socialinės politikos priemonėmis. Parama kaimo gyventojams turi būti teikiama tiesioginių išmokų pavidalu. Galiausiai, labai svarbu kuo greičiau sudaryti sąlygas žemės rinkos funkcionavimui, panaikinti žemės skirstymą į žemės ūkio ir kitokios paskirties žemę. Juridiniams asmenims turi būti suteikta teisė būti žemės savininkais. Tai sudarytų sąlygas kitų veiklos sričių plėtrai kaimo vietovėse, finansinių išteklių pritraukimui, pagyvintų prekybą žeme ir kitu nekilnojamu turtu. Žemės ūkių ir perdirbimo įmonių restruktūrizacija bei modernizacija vyks tik sudarius sąlygas veikti pasiūlai ir paklausai žemės ir žemės ūkio produktų rinkose. Tai apima specifinių žemės ūkio paramos priemonių naikinimą bei bendrų šalies makroekonominių ir teisinių verslo sąlygų gerinimą. Veikiant rinkai, ūkininkai galėtų lanksčiau reaguoti į pasikeitimus Rusijos ir kitose pasaulio rinkose. Tik tokiu atveju bus sudarytos sąlygos ūkių produktyvumo bei ūkininkų gerovės augimui (8). IŠVADOS Rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prieštaravimai, sukeliantys jos dalyviams nemažai problemų, bet, daugelį šiuolaikinių ekonomin

Ekonomika  Kursiniai darbai   (55,39 kB)

Ilgametė JAV stambių įmonių ūkinė veikla parodė, kad didinant gamybos mastus, didinant pačias įmones dažnai nepavykdavo pasiekti laukto efekto. Visa eilė atvejų rodo priešingą rezultatą, t.y., kad ji: • tampa sunkiai valdoma ar nebevaldoma; • inertiška; • biurokratiška organizacija; • atsilieka nuo rinkos ir mokslinio techninio progreso; • veda prie ryškaus darbo našumo augimo sumažėjimo ir kitų ekonominių nuostolių. Spartūs technologiniai pokyčiai žymiai sutrumpino produkcijos gyvavimo ciklą ir daugelis stambių įmonių paseno žymiai aukščiau numatytų terminų. Nepalankioje situacijoje atsidūrė stambios tradicinių pramonės šakų įmonės, visa eilė šiuolaikinių gamybų, tame tarpe ir buitinė elektronika. Kai kurie stambių įmonių vadovai teigia, kad šiuo metu netikslinga statyti stambias įmones, nes jos gali pasenti net nebaigus jų statybos. Jie jau 1980m. siūlė uždaryti stambias įmones su surinkimo linijomis, teikdami pirmenybę nedideliems automatizuotiems gamybiniams pajėgumams, kurie gali būti geriau valdomi. Žinoma tai nereiškia, kad nedideles įmones tikslinga kurti visose pramonės šakose.Tačiau visumoje galima išvadą, kad nuolatos yra ieškoma optimalių gamybinių ir valdymo struktūrų atskirų korporacijų viduje, kas atveda prie organizacinių formų įvairovės, grindžiant ir derinant stambią, vidutinę ir smulkią gamybą, didesnį vaidmenį suteikiant mažesnio dydžio įmonėms. 1.2 Didelės ir mažos įmonės hibrido organizavimas Kiekviena iš organizacinių valdymo formų (tiek funkcinė, tiek divizinė, tiek ir matricinė) pasižymi tam tikrais privalumais ir turi tam tikrų trūkumų. Funkcinė organizacinė struktūra efektyvi ir tinkama firmoms, kurios gamina pastovaus ir plataus vartojimo asortimento prekes. Tačiau ji nelabai skatina kūrybą ir naujoves, nelabai greitai prisitaiko prie aplinkos pokyčių, nelinkusi pasinaudoti palankiomis galimybėmis. Divizinė organizacinė struktūra (pagal skyrius) gali gerai įgyvendinti pagrindinius verslo tikslus ir yra žymiai adaptyvesni už funkcinę. Tačiau laikui bėgant skyriai tampa labai dideli, o dideli skyriai visada kenčia nuo perdaug išaugusių struktūrų. Be to, panašios organizacijos dažnai patenka į centralizuotų ir decentralizuotų operacijų tinklą. Matricinė organizacinė struktūra atsirado kaip atsakas į įvairiapusius reikalavimus, kaip reakcija į perdaug sudėtingas struktūras su daugeliu autonominių skyrių.Tačiau iš kitos pusės, matricinė struktūra dažnai praranda polinkį įsisavinti tai kas naujo ir dažnai labai greitai. Jai esant ypač sunku įgyvendinti centrinės valdžios sprendimus visoje korporacijoje. Be to, ji nuolatos išsigimsta į anarchiją ir tampa biurokratine ir nekūrybinga. Ilgalaikė organizacijos vystymosi kryptis, esant matricinei struktūrai paprastai lieka neapibrėžta. Įvertindami šių organizacinių struktūrų trūkumus, 1980m. žinomi amerikiečių ekonomistai T. Pitersas ir R. Uotermenas pasiūlė hibridinę alternatyvą šioms trims struktūrų formoms, kuri pagal jų nuomonę, turi tenkinti šiuos tris pagrindinius reikalavimus: • efektyvumo reikalavimas verslo politikos pagrindų atžvilgiu; • nuolatinio reguliaraus atsinaujinimo reikalavimas; • profilaktiškumo reikalavimas, kuris užtikrina bent minimalų korporacijos jautrumą pagrindinėms grėsmėms. Organizacijos forma turi būti grindžiama trimis “stulpais” (pagrindais), kurių kiekvienas tenkina vieną iš trijų aukščiau paminėtų reikalavimų. Tam, kad tinkamai reaguoti į efektyvumo reikalavimą, yra “atsparumo stulpas”. 1.pav. parodyta, kad “atsparumo stulpas” grindžiamas kuo paprastesne organizacine forma, siekiant ilgalaikių tikslų. Paprastai organizacinei formai autoriai priskiria specializuotą skyrių konkrečiam produktui. Jų nuomone, organizacinė struktūra pagal “skyrius”, išlieka artimiausioje ateityje geriausia forma. Šie autoriai, palaikydami divizę organizacinę struktūrą aiškina, kad ką bekalbėtų kompanijų vadovai – apie produkto ir aptarnavimo (paslaugų) patrauklumą apie kokybę, apie darbo našumą ir aktyvų personalo įtraukimą – be abejonės, visa tai veda prie jų dėmesio sutelkimo į produktus ar rinkas. Toks požiūris yra paprastesnis, aiškesnis, betarpiškesnis. Antroji “atsparumo stulpo” charakteristika yra vidinė vertybių sistema, kuria tarpusavyje susieti yra korporacijos darbuotojai, kad įgyvendintų organizacijos tikslus. Pirmiausiai išskiriami pagrindiniai tikslai, po to jie detalizuojami į siauresnius, pastarieji dar gali būti smulkinami. Gali būti sudaromas tikslų “medis”, kuris parodo suformuluotų tikslų vienovę. “Perimamumo stulpo” pagrindu yra principas “nedidelis, mažas-puiku”. Esant tokiam požiūriui, mažas traktuojamas kaip būtina adaptyvumo išsaugojimo sąlyga. Dėl to kartais tenka paaukoti ir dalį ekonominio efektyvumo. Tai reiškia, jei išaugo padalinio apimtis, jį reikia skaidyti į naujus.Kitomis šio stulpo charakteristikomis yra tai, kad yra sudaryta ekonominių rodiklių sistema, kuri vertina atskirų padalinių ir korporacijos veiklą visumoje, ir kaip efektyviai panaudojamos korporacijos valdymo aparato atskiros grandys. Kai organizavimo forma paprasta ir nepriklauso nuo gremėzdiškų integruotų sistemų, tai galima išgyventi, panaudojant paprastesnes sistemas ir mažesnį valdymo aparatą. Gremėzdiškas centralizuotas aparatas visumoje naudingas, esant platiems koordinaciniams manevrams. Šiuo atveju, padalinys, skyrius gali prisiimti visas būtinas štabo funkcijas, pavyzdžiui, tiekimas, transportas, kadrų ir finansų valdymas. Trečias stulpas “senų įpročių laužymas” – apima pasiruošimą nuolatinei reorganizacijai, o taip pat reorganizacijai, grindžiamai konkrečių problemų sprendimui atitinkamu laiku. Praktiniu nuolatinės reorganizacijos pavyzdžiu galėtų būti “General Motors” projektinis centras, kuris siekė sumažinti automobilio gabaritus. Čia nuolatinė reorganizacija suprantama : • pasiruošimas nuolat kurti naujus padalinius, skyrius, kai senieji pasidaro per dideli ir per daug biurokratiniai; • pasiruošimas perskirstyti produktų gamybą ar jų asortimentą tarp padalinių (skyrių), tam kad pasinaudoti konkrečiais talentais valdymo srityje arba rinkos pertvarkyme; • sugebėjimas pritraukti talentus ir apjungti juos į projektines grupes, kurios sukuriamos pagrindinėm organizacinėm problemom spręsti, ar pagrindinei organizacinei funkcijai vykdyti, visada su ta sąlyga, kad toks skyrimas ( subūrimas) yra laikinas; • bendras pasiruošimas, esant reikalui reorganizuoti ir pertvarkyti gamybines ląsteles (tuo pat metu išsaugant nepriekaištingą organizacinę forma). Nuolatinė reorganizacija – tai būdas nugalėti laikinus besikeičiančius sunkumus, nesukuriant gremėzdiškų pastovių integruotų komisijų, kurios teoriškai (bet ne visada praktiškai) reguliuoja bet kurias problemas, pačiais įvairiausiais aspektais. Pateikti trys “stulpai” yra dalis atsakymų į teorinius klausimus, ieškant kelio į organizacinių struktūrų tobulinimą. Praktikoje, šios rekomendacijos pasireiškė 1990m. Ekspertų vertinimu, stambios ateities įmonės susidarys iš dešimties , o gal net ir šimto savarankiškai veikiančių padalinių, skyrių, kurių kiekvienas turės didelį autonomiškumo laipsnį, o veikla bus griežtai nukreipta į tam tikros rūšies produkto rinką, ar į tam tikrą vartotoją. Kai kas tokią organizaciją vadina didelės ir mažos įmonės hibridu. Toks hibridas suderina stambios (didelės) firmos privalumus - priėjimas prie stambaus kapitalo, galimybę didelėms investicijoms į fundamentalius tyrimus , galimybę pritraukti talentingus vadovus, mokslininkus ir inžinierius – su pagrindiniais mažo verslo privalumais – lankstumas, operacijų greitis ir griežtas veiklos kryptingumas. Tokios rūšies reorganizacija vyksta daugelyje stambių radioelektronikos firmų, pvz., “IMB”, “Simens”, “Mikrosoft”, o taip pat stambioje medicinos įrenginių firmoje “Johnson & Johnson”. Taip ši firma, užimanti 34 vietą tarp JAV stambiausių firmų (iš 500) ir apyvartoje turinti 12,4 milijardų dolerių buvo pertvarkyta į firmų tinklą. Į jį įeina 166 mažos nepriklausomos firmos, kurių kiekvienos apyvarta sudaro nuo 100 tūkstančių iki 1 milijono dolerių. Firmos centrinio valdymo aparatą sudaro tik 1,5% (nuo 82’700 dirbančiųjų ) šioje firmoje. Reorganizavimo idėja tame, kad dirbama ir vadovaujama kaip mažoje ar vidutinėje kompanijoje, tačiau firmą išlieka didelė. Statistika patvirtina, kad stambesnės firmos (iki tam tikros ribos), kaip taisyklė yra labiau pelningos (1.1 lentelė). Dar vienas aiškus kaip darbdavio didelių firmų privalumas yra jos stabilumas. Smulkus verslas, nors ir sukuria daug naujų darbo vietų, tačiau dažnai trumpam laikotarpiui. Be to, darbo užmokestis už tą patį darbą didelėse įmonėse vidutiniškai 85% didesnis nei mažose firmose. Visa tai, kalba apie stambių firmų privalumą, tačiau pasikeitimai pasaulio ekonomikoje reikalauja stambių firmų strategijos keitimo, tam, kad išlaikyti savo konkurencingumą. Konkurencijos padidėjimas didina lankstumo, reakcijos greičio svarbą. Tuo tarpu ekonomija, gaunama dėl gamybos, veiklos mastų (ankščiau buvusi pagrindiniu stambių įmonių privalumu) nebetenka tokios reikšmės. Tai paaiškinama tuo, kad gamyba pereina į lanksčias gamybines linijas, kuriose produkcija gaminama žymiai mažesnėmis partijomis, su visomis galimomis modifikacijomis. Didžiulės firmos – konglomeratai, besiverčiantys pačiu įvairiausiu verslu, taip pat dažnai nueina praeitin. Jų valdymo kaštai ir valdymo sudėtingumas dažnai viršija jų privalumus. Diversifikuotų firmų – konglomeratų pelnas vidutiniškai 30 mažesnis, nei firmose su siauresne, vieno tipo rūšies veikla. Firmos tampa mažiau diversifikuotos. Pvz., per 5 metus JAV stambių firmų skaičius su aukštu diversifikacijos laipsniu (veikiančių daugiau kaip 20 pramonės šakų) sumažėjo 37%, kai tuo tarpu firmų skaičius, dirbantis vienoje šakoje išaugo 54%. Be to, tęsiasi decentralizacijos procesas, atskiriant dukterines firmas nuo motininės korporacijos . Būtina pažymėti tris stambių firmų bendrus požymius ateityje: • minimali vertikali integracija; • didelis dėmesys pagrindinei veiklos produkcijai; • didelis dėmesys pagrindiniam vartotojui. Svarbu teisingai įvertinti vertikalios integracijos optimalų lygį. Firmai būtina susikoncentruoti į tokią veiklą, kuri yra pripažinta pagrindine.Visą kitą gali būti padaryta pigiau ir greičiau gretutinėmis firmomis, arba atitinkami padaliniai turi atsiskirti į savarankiškas firmas. Taip pat, amerikiečių ekspertų nuomone svarbu – neišdraskyti centrinio valdymo aparato. Centrinio aparato personalo skaičių turi apspręsti tokios jo vykdomos dvi pagrindinės funkcijos kaip: • firmos kapitalo paskirstymas, • talentingų darbuotojų pritraukimas. Šiuo metu, šiais principais vadovaujasi tokios firmos kaip “Siemens”, “Microsoft”, “Johnson and Johnson” ir kai kurios kitos. Paskirstydama kapitalą firma-štabas turėtų veikti pagal japonų bankų vaidmenį kairietsu sudėtyje, kur jie didžiąja dalimi yra pramoninių kompanijų bendrasavininkiais ir konkrečiai atstovauja jų veiklos finansinę pusę. Vienas iš stambių firmų privalumų yra jų galimybė labiau rizikuoti, staiga padidindama kapitalo įdėjimus į kurią tai savo mažą įmonę. Be teisingo kapitalo paskirstymo centriniam stambios firmos valdymo aparatui svarbu ir tinkamai parinkti skyrių, padalinių vadovus. Stambi firma gali pakviesti talentingus žmones iš viso pasaulio, o jei firmoje dirbs talentingi vadovai, tai jie pritrauks ir kitus talentus. Ir galų gale pats sunkiausias centralizuoto valdymo uždavinys - netrukdyti nepriklausomiems firmos padaliniams, skyriams veikti tikrai savarankiškai. 1.3 Įvairūs firmų susitarimai, siekiant jas didinti (apjungti) Lygiagrečiai su firmų vidaus skaidymu į atskirus savarankiškus padalinius, skyrius daugelis stambių kompanijų aktyviai veikia sudarydamos taip vadinamas stambinimo sutartis. Pvz., nuo 1988 m. iki 1990m. Vakarų Europoje buvo užregistruota 306 sutartys, kuriose dalyvavo 350 firmų (įmonės pirkimas, bendrų įmonių sukūrimas ir kt.), siekiant didinti pramonės kompanijas . Pirmą vietą čia užėmė Anglija, kuriai teko beveik 1/3 šių susitarimų pirkimų. Be to, beveik 2/3 susitarimų sudarė Vakarų Europos firmų pirkimai. Prieš baigiant sukurti vieningą Vakarų Europos rinką, vietinės firmos aktyviai investuoja lėšas už kontinento ribų: jos pirko 63 firmas t.y. tame tarpe 60 JAV, kai tuo tarpu Amerikos firmos už tą patį laikotarpį (1988-1990m.) Europoje pirko tik 8 įmones. Amerikos ir Japonijos pramoninkai per tą patį laikotarpį skyrė pagrinde lėšas čia jau esantiems gamybiniams pajėgumams plėsti. Be šių firmų atviro stambinimo būdų, daug stambių korporacijų pradėjo plačiau taikyti paslėptas koncentravimo formas, pajungdamos sau formaliai savarankiškas smulkias ir vidutines firmas, kurių skaičius gan didelis ir nuolat auga. Iš tokių firmų pirmiausiai išsiskiria taip vadinama kontraktų sistema, kuri pasireiškia kaip ilgalaikiai santykiai tiekimo srityje tarp stambios (vadovaujančios) kompanijos ir daugelio mažų siaurai specializuotų firmų, gaminančių gaminius palyginant nedidelėmis partijomis. Kontraktinė (sutarčių), subkontraktinė (subsutarčių) darbo sistema išvystyta pramonės šakose, kur dominuoja masiniai surinkimo gamybiniai procesai ir ypač būdinga firmoms, kurios gamina tiek konstruktoriniu, tiek ir technologiniu aspektu sudėtingą produkciją. Savotiška netiesioginio korporacijų stambinimo forma yra taip vadinama “frančizės”sistema, kada stambi korporacija sudaro sutartį apie išskirtinę teisę, realizuoti produkciją ar paslaugas jos vardu nedidelėms kompanijoms (veikiančioms ar naujai įkurtoms). Šis ūkininkavimo metodas paplito 1980-1985m. Šia forma net 1800 stambių Amerikos korporacijų tiekė savo prekes. Be to, jas tuo metu aptarnavo 481 tūkst. smulkių įmonių. Tai reiškia, kad vidutiniškai viena stambi korporacija savo veikloje bendradarbiauja su daugiau kaip 206 smulkių firmų. 1.4 Veiklos internacionalizavimas ir naudojamos organizavimo formos Daugianacionalinėmis korporacijomis, kaip taisyklė suprantama kompanijos, turinčios padalinius (ne tik tiekimo) keliose užsienio šalyse. Pelno dalis, gauta užsienio padalinių sąskaita, palyginti gan didelė ir jos finansinė padėtis daugelį atvejų priklauso nuo užsienio įmonių veiklos. Skiriamos trys pagrindinės užsienyje turinčios padalinius korporacijos formos: tarptautiniai padaliniai, globali organizacinė struktūra, matricinė struktūra. 1. Tarptautiniai padaliniai, poskyriai. Kaip taisyklė, tokie padaliniai sukuriami pirmame užsienio padalinių kūrimo etape, kai kuriamos jų bendros struktūros. Užsienio filialų direktoriai atsiskaito prieš generalinį padalinio direktorių, o jis savo ruožtu prieš firmos direktorių. Šio skyriaus viduje, poskyriai gali būti sukurti tiek regiono, tiek produkto, gaminio, daikto principu. Finansavimo ir kontrolės klausymai turi būti sprendžiami skyriaus lygyje, o už gamybą ir marketingą turi atsakyti patys filialai. 2. Globali organizacinė struktūra. Tai antras užsienio firmų integracijos etapas į vieningą firmų struktūrą. Globali struktūra gali būti sukurta pagal daiktą, produktą, regioną, ar mišrų principą. Esant daiktiniam principui, kuriant skyrius (1.2 pav.) ryšių ir kontrolės sistema prasiskverbia nuo apačios iki viršaus pagal hierarchiją. Atskirų produktų padalinių koordinavimas vykdomas centrinės korporacijos valdymo organų, tuo pat metu, kai kurių šalių regiono viduje, galimi neformalūs padalinių tarpusavio santykiai. Tokia globalios organizacinės struktūros forma būdinga pagrindinėms diversifikuotoms daugianacionalinėms korporacijoms, su išvystytais firmų tarpusavio ryšiais, tiekimais, o taip pat daugianacionalinėmis korporacijomis, išleidžiančiomis mokslui imlią ir aukštos technologijos produkciją. Esant regioniniam sudarymo principui (1.3 pav.) regionų vadovai tampa aukštesnio lygio valdininkais, nes atsako prieš centrinę korporacijos valdžią. Tokia globalios organizacinės struktūros forma būdinga pagrindinėms daugianacionalinės korporacijoms, kurios gamina ribotą produkcijos nomenklatūrą, o ne vieno pavadinimo gaminį. Jos turi nedidelę firmos vidaus tiekinių apimtį. Kaip taisyklė, tokių korporacijų išleidžiama produkcija yra skirta specialiai vietinei rinkai. Ryšium su tuo, ypatingą reikšmę įgyja (regioniniai) gamybos marketingo ir aptarnavimo (įsigijus prekę) valdymo organai. Taikant mišrų padalinių sudarymo principą (1.4 pav.) organizacijos globali struktūra apima abu aukščiau paminėtų struktūrų elementus: vienai produkcijos rūšiai – produkto principas, kitoms – regioninės. 1.4 pav. Mišri divizinė valdymo struktūra. 3. Matricinė struktūra. Ši organizacinė struktūra numato tuo pat metu panaudoti korporacijos valdyme abu principus (produkto ir regioninį). Tokiu būdu, kiekvienas vadovas tampa atsakingas prieš aukštesnio lygio vadovą dviem kryptimis – pagal produkto rūšį ir pagal tą šalį (regioną), kuriame yra ta firma (padalinys). Dėka matricinės struktūros universalumo, ji gali būti naudojama daugianacionalinėse korporacijoje, kurios yra bet kurio specializavimosi lygio. Priklausomai nuo organizacinės struktūros, keičiasi planavimo stilius ir forma, siekiant integruoti įvairių padalinių veiklą į vieningą korporacijos veiklą.Taip, korporacijose su globalia regionine struktūra ilgalaikis planavimas pasižymi dideliu decentralizavimo laipsniu, nacionaline (vietine) orientacija, prognozuojant ekonominius rodiklius. Tai atliekama kaip taisyklė, pradedant nuo apačios (žemutinių padalinių) į viršų (aukštesnio lygio padalinius). Padalinių vadovų paruošti planai perduodami į aukštesnį valdymo lygį, kad būtų pataisomi, patikslinami, atsižvelgiant į strateginius korporacijos siekius ir patvirtinami. Kai kada atskiri planai gali būti ir neapjungiami. Planavimas korporacijose su globalia daiktine struktūra, skiriasi savo centralizavimo lygiu, taip pat: planai, paruošti centriniam valdymo organe, perduodami daiktų padaliniams, kur išplatinami nuo aukščiausio valdymo lygio iki žemiausio su konkrečiomis užduotimis jiems (bet kurio lygio padaliniui). Žemutinės grandys dalyvauja pradiniame planavimo etape, kai renkama informacija apie kiekvieno padalinio galimybes. Matricinė ir mažesniu laipsniu, mišri organizacinė struktūra, charakterizuojama intensyviais tarpusavio veiksmais tarp valdymo grandžių tiek horizontaliai, tiek vertikaliai. Tai padeda tiek pasikeisti informacija, tiek ir koordinuoti visų padalinių veiklą. Galima teigti, kad planavimo procesas tokiose korporacijose vyksta abiem kryptim – tiek iš apačios į viršų, tiek iš viršaus į apačią. Planavimo procese dalyvauja tiek regioninės valdymo struktūros, tiek daiktinės, gaminio valdymo struktūros, o planų paruošimas (o paskui jų integracija) vyksta juos aptariant ir suderinant poskyrių (padalinių, skyrių) vadovų grupėse. Daugianacionalinės korporacijos pavyzdžiu, vykdančios aktyvią savo veiklos internacionalizaciją išlieka japonų “NEC” firma, gaminanti puslaidininkinius prietaisus, sistemas ir ryšio priemones ir elektroninę skaičiavimo technika: • 1970-1980 m. “NEC” internacionalizuoja gamybą pagrinde statydama ir įsigydama gaminių surinkimo įmones užsienyje. Kompanija ženkliai aplenkė kitus Japonijos radioelektronikos koncernus, plečiant gamybą ir organizuojant tiriamųjų darbų centrus arti vietinių rinkų ar jose. Ji dar 1978m. JAV įsigijo puslaidininkinių prietaisų ir integralinių schemų gamybos gamyklą, ir tokiu būdu tapo pirmuoju japonišku šių gaminių gamintoju JAV. (Ankščiau “NEC” kompanija organizavo analogišką gamybą Malaizijoje); • Dabartiniu metu užsienyje lygiagrečiai su pramonės įmonėmis, kompanija turi 18 centrų, kurie vykdo tyrimus puslaidininkinėje elektronikoje. 1988m. JAV įkūrė savo mokslinį-tyrimo institutą, kuris vertinamas kaip svarbus mokslinių-tiriamų ir bandymo konstruktorinių darbų internacionalizavimo veiksnys; • 1990m. užsienyje (25 šalyse), kompanija turėjo daugiau kaip 70 dukterinių įmonių ir 25 atstovybines. Kompanijos bendroje pardavimų apimtyje, užsienio filialų dalis sudarė 26%. Užsienio firmoms teko 39% visos kompanijos metinės gamybos apimties ir jis nuolat auga; • Detalių, mazgų ir medžiagų tiekimas firmos viduje iš vienų užsienio filialų kitiems, reguliuojamas pirkimų strateginio planavimo skyriaus pagalba. • Tobulindama valdymą kompanija organizuoja padalinių vadovams seminarus, vadovų ruošimą filialams, padaliniams kitose šalyse(daug dėmesio skiriant kompanijos valdymo strategijai, kai yra decentralizuota gamyba ir pramonės įmonės yra užsienio šalyse); • Svarbiu veiksniu, išlaikant “NEC” kaip vieningą organizaciją yra informacijos pasikeitimo galimybė (tiek technologijos, tiek ekonomikos ir administravimo srityse) tarp štabo, esančio Tokijuje ir jo filialų užsienio šalyse. Kompanija turi vidaus ryšio tinklą, kuris aptarnauja 71 kontorą Japonijoje ir 29 filialus užsienyje. Štabas pastoviai organizuoja telekonferencijas su savo filialais. 1.5 Transnacionalinių korporacijų formavimas Šiuolaikinės transnacionalinės korporacijos (TNK) žymiai skiriasi nuo daugianacionalinių firmų, kurios pasirodė 1960m. Daugianacionalinės kompanijos, ieškodamos pigios darbo jėgos, už savo šalies ribų atidarinėjo gamybines (pagrinde surinkimo) įmones, o mokslinius tyrimo, bandymo, konstruktorinius darbus ir gatavos produkcijos užbaigimą savo šalyje.Tokioms įmonėms vadovavo vieningas firmos centras. TNK charakterizuojamos tuo, kad kitose šalyse sukuria ne tik gamybines įmones, bet ir mokslinio tyrimo institutus, tiekimo ir marketingo skyrius, o taip pat ir tuo, kad firmos filialų vadovavimui skiriami (pritraukiami) atstovai iš įvairių šalių ir tautybių. Dėl to, labiausiai nuo pažangių technologijų centrų nutolusios šalys tampa lygiavertėmis naujausių mokslo ir technikos pasiekimų srityje, lyginant su labiausiai išsivysčiusiomis valstybėmis. Vis rečiau naudojama matricinė valdymo struktūra, kuriai esant regiono vadovas, vadovaujantis visoms regiono įmonėms ir gamybinės firmos vadovas, visumoje atsiskaito prieš aukštesnio firmos lygio vadovą, už suderintą mokslinio-tiriamojo ir bandymo konstruktorinių darbų, gamybos ir kitų darbų planavimą bei organizavimą. Naujomis sąlygomis tokia valdymo sistema kartais vertinama kaip per daug biurokratinė, lėta ir brangi. Firmos pradėjo dažniau suteikti užsienio filialams didesnį savarankiškumą, palikdami centriniams valdymo organams tik strateginių problemų, kadrų ir finansavimo sprendimą. Transnacionalinių korporacijų vadovų nuomone, jų korporacijų privalumai prieš tradicines firmas yra: • Galimybė įveikti prekybinius barjerus. Pvz., Kanados firma “Hozen Telecom”, išleidžianti ryšio priemones, nebūtų turėjusi galimybės eksportuoti įrenginius į Japoniją, nes pagal galiojančius japonų-amerikiečių prekybinius susitarimus, japonai pirmenybę suteikia tiekėjams iš JAV. Tačiau firmos “Hozen Telecom” filialai Šiaurės Karolinoje ir Kalifornijoje pasirodė kaip savarankiškos amerikiečių firmos ir kontraktai buvo gauti; • Galimybė sumažinti, sušvelninti konfliktines situacijas. TNK turi galimybę perkelti savo įmonę į bet kurį pasaulio tašką, jeigu sukelia neigiamą kai kurių judėjimų, partijų reakciją (pvz., ekologinę); • Galimybė įveikti įvairius valstybinius apribojimus firmų veikloje ( pvz., licencijavimo srityje). Taip, susiliejus europietiškai ir amerikietiškai firmoms, leidžia joms pasinaudoti savo teisėmis ir lengvatomis, numatytomis tiek JAV, tiek Europos Sąjungoje; • Galimybė įtraukti į darbo našumo didinimo programų realizavimą profesines sąjungas. Profesinės sąjungos, sunerimusios dėl to, kad įmonė gali būti iškelta į kitą šalį, ne tik neprieštarauja, bet dažnai ir aktyviai dalyvauja ruošiant naujus normatyvus, darbo sąlygų pakeitimus, įvedant naujas technologijas, realizuojant produkcijos kokybės didinimo programas; • Galimybė optimizuoti išlaidas ir pajamas. Kai kurios korporacijos vos ne kasdien keičia produkcijos išleidimo planus visoms savo įmonėms. Nustatę, kad Europoje krenta konkretus jų firmos išleidžiamo gaminio poreikis, ji sumažina tų gaminių gamybą vienoje kurioje nors įmonėje, esančioje Europos šalyje ir padidina kito gaminio gamybos apimtį, kurį ankščiau įveždavo iš JAV. To pasekoje, kiekviena įmonė dirba optimaliu apkrovimu, kas užtikrina pelno augimą bei kaštų mažėjimą; • Galimybė greitai paskleisti ir diegti naujas technologijas įvairiose šalyse. Pvz., dabartiniu metu “Xerox” firma Amerikos rinkai siūlo apie 80modelių kopijavimo mašinų, kurios buvo sukurtos ir pagamintos bendrose “Fuji Xerox” Japonijos įmonėse. Be to, tarptautinis darbo pasidalijimas leidžia sumažinti naujų gaminių kūrimo ir gamybos laiką bei kaštus. Dabartiniu metu daugiausiai transnacionalinių korporacijų sukurta europietiškų firmų, mažiausia – japonų. Tik pastaraisiais metais japonų firmos pradėjo steigti ne tik įmones už savo šalies ribų, bet ir mokslinius- tyrimo centrus. Daugelio atveju, visi sprendimai (net nereikšmingais klausimais) kaip ir ankščiau, priimami centriniuose valdymo organuose, kurie yra Japonijoje. Dažniausiai minimu pavyzdžiu, kai korporacija išauga iki transnacionalinio lygio yra amerikiečių firma “General Electric”. Nuosekliai vykdydama globalizacijos politiką, ši korporaciją sukūrė 22 šalių teritorijoje (neskaitant JAV) mokslinius-tyrimo, gamybinius, tiekimo skyrius, kuriuose dirba apie 17% visų firmos dirbančiųjų ir korporacijos pardavimai užsieniui sudaro ¼ bendroje pardavimų apimtyje. Be filialų, korporacija visose kontinentuose kuria bendras įmones su užsienio firmomis, sudaro techninio bendradarbiavimo, keitimosi licenzijomis sutartimis.

Ekonomika  Konspektai   (25,38 kB)

Italijoje per pastaruosius dešimt metų ženkliai išaugo prekybos įmonių skaičius. Ypač daug investicijų buvo skirta Pietų Italijos ekonomikai vystyti. Tai šiek tiek pristabdė visos Italijos ūkio plėtrą. Jeigu 1995 metais šalyje buvo 50900 įmonių, tai 1997 metais tik 43456 įmonės. 1996 – 1997 metais padidėjus kitomis veiklomis užsiimančių įmonių skaičiui, prekybos įmonių skaičius žymiai sumažėjo (nuo 44.6 % 1995 metais iki 20.4% 1997 metais). Tai ypač būdinga buvo mažmeninėje prekyboje. Nepaisant prekybos įmonių skaičiaus ir parduotuvių tinklo mažėjimo, prekybos apimtys augo, vidaus prekyba stiprėjo. Svarbiausias prekybos rodiklis – mažmeninė prekių apyvarta – 1997 metais viršijo 70.8 mlrd. italijos lyrų. Mažmeninės prekių apyvartos struktūroje pastoviai didėjo nemaisto prekių dalis. Ypač sparčiai didėjo ilgalaikio vartojimo prekių ( baldai, kilimai, elektros buitiniai prietaisai, televizoriai, videoaparatūra bei radijo prekės, automobiliai) pardavimas. Vien per pastaruosius metus minėtų prekių lyginamasis svoris šalies mažmeninėje prekių apyvartoje padidėjo 6.2 punktais (nuo 9.6 % iki 15.8 %). Ši tendencija liudija apie gyventojų pajamų didėjimą, kylantį gyvenimo lygį. Pastaraisiais metais Italijos prekyboje toliau mažėjo valstybinės prekybos vaidmuo. 1995 metais valstybinei prekybai teko 12.7%, privačiai prekybai – 70.5% visos mažmeninės prekių apyvartos. Jei valstybinės prekybos vaidmens mažėjimą iš dalies galima paaiškinti privatizacija, tai vartotojų kooperacijos nuosmukis daugiausia sietinas su nesugebėjimu dirbti konkurencinės rinkos sąlygomis. Užsienio prekyba Italijos užsienio prekybos apyvarta 2002 m. siekė 516,3 mlrd. EUR. Italijos importas 2002 m. sudarė 249,36 mlrd. EUR (per metus sumažėjo 1). Italijos eksportas 2002 m. sudarė 266,94 mlrd. EUR (per metus sumažėjo 3%). Italija daugiausiai prekiauja su ES šalimis, importas iš ES sudarė 57% viso Italijos importo 2002 m., eksportas – 53%. pagrindiniai Italijos importo partneriai: Vokietija (18% viso šalies importo), Prancūzija (11%), Nyderlandai (6%), Jungtinė kralystė (5%), JAV (5%), Belgija (4%), Ispanija (4%), Šveicarija (4%), Rusija (3%), Kinija (3%), Austrija (2%), Japonija (2%), Libija (2%), Alžyras (2%). Eksporto partneriai: Vokietija (15% viso šalies eksporto), Prancūzija (12%), JAV (10%), Jungtinė Karalystė (7%), Ispanija (6%), Šveicarija (4%), Belgija (3%), Nyderlandai (3%), Austrija (2%), Graikija (2%), Japonija (2%), Lenkija (2%), Turkija (2%), Portugalija (2%), Rusija (1%). Italija daugiausia importuoja transporto priemonių, įrengimų ir jų dalių (14% viso šalies importo), telekomunikacijų įrengimų, elektroninių prietaisų ir aparatų (14%), energetinių produktų (10%), metalų ir gaminių iš metalų (10%), mašinų ir mechaninių įrengimų (8%), maisto produktų, gėmų, tabako gaminių (7%). Italijos eksporto struktūroje vyrauja mašinos ir mechaniniai įrengimai (20%), transporto priemonės, įrengimai ir jų dalys (11%), tekstilė ir trikotažas (7%), avalynė ir dirbiniai iš odos (5%), maisto produktai, gėrimai, tabakas (5%), baldai (4%), plastikai ir jų dirbiniai (4%). Vietinio verslo steigimas. Atstovo biuras ir skyriai. Yra dviejų tipo verslo organizacijų, kurios naudoja užsienio kompanijas tam, kad kad vadovautų verslui Italijoje. Tai yra atstovo biuras („Ufficis de Roppe“) ir skyrius. Nei atstovo biuras, nei skyrius nėra legaliai atskirtas. Pati paprasčiausia verslo struktūra prieinama užsienio kompanijai yra atstovo biuras. Užsienio kompanijos dažnai jį naudoja kaip priemonę ištirti rinkai ar apsisprendžiant ar isteigti skyrių, ar filialą. Atstovo biuras neįgalina užsienio kompanuijos vadovauti bet kokiems komerciniams ar financiniams veiksniams, nors jį galima traktuoti kaip kompanijos agentą ar distributorių. Nesėkmė gali iškilti atsižvelgiant į tai, kad pagal taisykles biuras būtų kaip laikina įstaiga, kuri gautu pajamas iš savo veiklos ar paslaugų, o tai reikštų, kad biuro paslaugos yra pilnai apmokestinmos Italijoje Socialinio draudimo mokestis yra mokamas darbuotojams iš atstovo biuro, įmokos yra paskaičiuojamos pagal kintantį procentą priklausantį nuo atlyginimo dydžio. Dėl tikslaus socialinio draudimo mokesčio patariama kreiptis profesionalų patarimo. Atstovo biuras daugiausia tarnauja kaip rinkodaros įrankis be jokių mokesčių komplikacijų kol vidinė struktūra išlieka su griežtais apribojimais nurodytais auksčiau. Taip pat yra legalūs registracijos formalumai, jokie finansiniai patvirtinimai nereikalaujantys užpildymo, nėra mokamas pridėtinės vertės mokestis. Tam, kad isteigti atstovo biurą onvestuotojas turi susitarti su Prekybinės Komercijos Rūmais. Tam padaryti yra reikalingi šie dokumentai: • Užsienio kompanijos direktorių tarybos rezoliucijos patvirtinta kopija (su tiksliu kopijos vertimu į italų kalbą), igalinanti atstovo biuro atidarymą Italijoje ir nurodytu atstovo biuro pavadinimu. • Pilnas adresas, asmens vardas, pavardė, kuris yra legaliai atsakingas už biurą. • Galių sąrašas, kurios suteikiamos asmeniui atsakingam už biuro darbą. • Sertifikatas (su vertimu į italų kalbą) parodantis narystę užsienio motininės kompanijos bet kuriame oficialiame užsienio kompanijos registre prekybinės Komercijos Rūmuose. • Kasdieniniam biuro vadovavimui reikalinga banko sąskaita atidaryta atstovo biuro, su parašu nurodyto atstovo. Atstovo ofisas turi atsižvelgti į nurodytus mokesčių reikalavimus. Lietuvos prekyba su Italija Italija – viena pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių. 2002 m. prekybos apyvarta su šia šalimi siekė 565,3 mlrd. EUR. Lietuvos eksportas į Italiją 2002 m. sudarė 163,9 mlrd. EUR (3% viso Lietuvos eksporto). Lietuvos eksporto į Italiją apimtys didėja: per 2000 – 2002 m. laikotarpį išaugo 59. Lietuvos importas iš Italijos 2002 m. sudarė 401,4 mlrd. EUR (5 viso Lietuvos importo). Per 2000 – 2002 m. laikotarpį importas iš Italijos išaugo 76%. Lietuvos prekybos su Italija balansas yra neigiamas. Prekybos deficitas 2002 m. sudarė 237,5 mlrd. EUR. Pagrindiniai eksportuoti lietuviški produktai: tekstilė ir tekstilės dirbiniai (37% viso Lietuvos eksporto į Italiją), transporto priemonės ir jų įrengimai (26%), žaliaminės odos ir išdirbta oda (12%), gyvi gyvūnai ir gyvūninės kilmes produktai (5%), mediena ir medienos dirbiniai (4%), mineralinis kuras, alyvos (2%), Lietuvos importo iš Italijos struktūroje vyrauja: mašinos ir mechaniniai įrangimai (17%), chemijos pramonės produkcija (8%), plastikai, kaučiukas, jų dirbiniai (7%), baldai (4%), avalynė (3%), švietuvai (3%), augalinės kilmės produktai (2%), popierius, kartonas, jų dirbiniai (1%).

Ekonomika  Konspektai   (9,17 kB)

Žinoma, su sąlyga, kuomet ekonomika funkcionuoja normaliai, o tai reiškia kad visuomenė sugeba paskirstyti savo išteklius taip, kad patenkintų savo gyvybinius visuomenės poreikius, kuriuos suprantame kaip fizinių – emocinių, psichologinių – socialinių ir dvasinių poreikių visumą ir tuo pačiu pasiekti objektyvią gamybos ir vartojimo struktūrą. Jei ekonomika funkcionuoja nenormaliai, o tai atsitinka dėl tokių svarbių priežasčių kaip: 1.) Visuomenės poreikių neteisingo prioriteto nustatymo tvarkos 2.) Kuomet nebeveikia ekonominės sistemos saugiklių sistema. Kas yra saugikliai ? Tai svertai, apsaugantys gamybą ir patį gyvenimą (teisiniai, finansiniai (mokestis nuo pelno, PVM) momentai). Saugikliams būtina priskirti etiką, moralę, dorovę. Gamybos kategoriją galima nagrinėti siaurai ir plačiai, priklausomai nuo analizės keliamų tikslų. Siaurai gamybos kategoriją leis arba vers nagrinėti tik labai konkretų gamybos aktą, veiksmą, vykstantį atskirame gamybiniame, ekonominiam vienete. Gamybos kategorijos nagrinėjime plačiąja prasme reiškia tokių svarbių sferų kaip tiesioginės produktų gamybos, jų mainų, pasiskirstymo ir perskirstymo bei vartojimo sferų nagrinėjimą. 2. GAMYBOS VYSTYMOSI ETAPAI Šiuo metu priimta išskirt gamybos technologijos evoliucijoje 5 etapus. 1.) 1785m – 1835m. Šiuo laikotarpiu buvo sukurtos naujos technologijos lengvojoj pramonėj ir pradėta intensyviai naudoti vandens energiją. 2.) 1835 – 1890m. Gamyba plačiai modernizuojama panaudojant garo variklį, ne tik geležinkelių transporte, bet ir visų rūšių produktų gamyboje. Greta smulkių firmų kūrėsi ir stambios, kuriose buvo užimta daugiau kaip 1000 darbininkų. Masiškai pradėjo kurtis AB ir pradėjo klestėti naujos verslininkystės formos. 3.) 1890 – 1940 Pramonės gamyboje pradėta naudoti plačiai elektros energija, vystėsi mašinų gamyba, elektronikos pramonė bei chemijos. Susiformavo tokios didžiulės firmos kaip: trestai, karteliai ir sindikatai. Smulkias firmas pramonėj “prarydavo” stambiosios ir ekonomikoj pradeda įsigalėti monopolijos ir oligopolijos. 4.) 1940 – 1990 Energetikos plėtojimui naudojama nafta ir jos produktai. Prasideda nauja era, kurią žymi masinių ryšio priemonių gamyba ir naujų sintetinių medžiagų gamyba. Pradėti gaminti ir plačiai taikyti kompiuteriai ir programos jiems, radarai karo tikslams, o paskui ir taikiems. Pastatyti greitkeliai, automagistralės, aerouostai. Rinkoje pradeda vyrauti oligopolijos kapitalas. Atsiranda tarptautinės nacionalinės korporacijos, tiesiogiai investuojančios į įvairių šalių rinkas. 5.) 1990 –iki dabar. Šiuolaikinė gamyba pasižymi naujausių mokslo ir technikos laimėjimų diegimu tokiose srityse kaip mikrobiologija, mikroelektronika, informatika, biotechnologija, genų inžinerija, naujų energijos rūšių pritaikymo, kosminės erdvės įsisavinimo, įv. ryšių sistemų plėtojimo srityse, tenkant didžiuliam krūviui palydovinėms sistemoms. Tokios sparčios gamybos technologijos kitimo ypatybės, būdingos 20a. pabaigai, suteikia žmonijos egzistencijai iš esmės naujas egzistencijos sąlygas, kadangi leidžia: 1.) tenkinti poreikius begaliniai tikslios, lanksčios ir produktyvios gamybos dėka 2.) ypatingo informatyvumo sąlygomis. 3.) nepaprastai ryškūs šiuolaikinių ekonominių ir finansinių ryšių tamprumas makroekonominiame lygmenyje. Modernizavimo tipai yra 2: A–pionieriškasis. Tai suteikiantis vystymosi impulsą šalies gamyboje vykstant nuolatinei kovai už pasaulines realizavimo rinkas. Šiuo tipu pasižymi šalys lyderės, įvaldžiusios ekonominį potencialą pagal paskutinį mokslo ir technikos žodį. Jos yra aktyviausios konkurentės, naudojančios pažangiausias technologijas, o tai reiškia kad ir pačias brangiausias. B–besivejančios modernizacijos tipas. Būdingas šalims, kurios nuolat keičia gamybos technologiją, naudodamos kitų sukurtąsias. Šį tipą galim išskirti dar į 2 rūšis: 1 rūšis–jai charakteringas organiškumas modernizavime ta prasme, kad poreikis kyla natūraliai (stichiškai). 2 rūšis – modernizavimo iniciatorius yra valstybė. Jis visiškai priklauso nuo valstybės finansavimo pobūdžio ir požiūrio. 3. GAMYBOS VEIKSNIAI, FUNKCIJA IR PLANAS Šiuolaikinėje ekon. teorijoje gamybos veiksnius skirstyti galima labai įvairiai ir pakankamai detaliai. Šio amžiaus pradžioje buvo išskiriami tokie pagrindiniai gamybos veiksniai: žemė, darbas, kapitalas. Savo modelyje naudosime darbą ir kapitalą. Kadangi gamyba 20a. metu labai sudėtingėjo ir jos vykdymui bei plėtojimui didžiulę reikšmę pradėjo daryti idealūs gamybos veiksniai, kurie iš esmės priklausė darbo kaip gamybos veiksnio pateikimui, todėl gamybos veiksnių nagrinėjimo spektras labai platėjo. Mes juos papildysim tokiais veiksniais kaip mokslas, informacija, technologija, o taip pat vadybinė veikla ir kt. Žemė – tai natūralus gamybos veiksnys, duotas mums iš anksto ir nesantis žmonių veiklos rezultatas. Jis, naudojamas gamybos proceso metu, įgyja papildomas savybes. Darbas suprantamas kaip bet kokia žmogaus fizinė ar protinė veikla, sukurianti visuomenei naudingą gėrybę. Kapitalas suprantamas kaip žmogaus darbo pertvarkytas gamtos objektas ir pritaikytas tolimesniam perdirbimui arba dalyvavimui žmonėms reikalingų gėrybių kūrime. Kad gamyba vyktų sklandžiai, yra būtini ne tik patys konkretūs gamybos veiksniai, bet ir žinios, kaip tuos gamybos veiksnius sujungti, kad jų panaudojimas duotų verslo numatytą rezultatą. Vadinasi, ekonomikos teorija ir nukreipia gamintojų žinias gamybos veiksnių derinio parinkimo linkme.

Ekonomika  Paruoštukės   (527,31 kB)

Gali būti grynasis, tarpinis, galutinis, bendrasis. Tai 1)-ji makroekonominės sistemos rodiklių funkcionavimo grupė. 2)-ji kainų lygis ir skaičiuojami kainų indeksai. 3)-ioji rodiklių grupė- palūkanų norma 4)-ji rodiklių grupė - užimtumo rodikliai. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) yra skaičiuojamas 3 metodais a) pagal išlaidų srautą b) pagal pajamų srautą c) gamybos požiūriu BMP yra suminė visų pagamintų per metus galutinių prekių ir suteiktų paslaugų rinkos vertė. Pradinė vertė tai kainų skirtumas tarp gamintojo pagaminto produkto vertės ir išlaidų dėl tarpinių prekių įsigyjimo iš kitų firmų.Skaičiuojant pagal išlaidas ( a) metodu) yra sudedamos visos namų ūkio ir firmų išlaidos, o taip pat vyriausybės išlaidos galutinėms prekėms ir paslaugoms pirkti. Bendrasis nacionalinis produktas BNP=С; С- namų ūkių, firmų ir vyriausybės išlaidos. Imas dėmuo: Namų ūkis tai individai, šeimos nekomercinės organizacijos jų funkcijos svarbios ta prasme kad jie ekonomikoje atlieka dvigubą vaidmenį: yra galutinių prekių ir paslaugų pirkėjai ir gamybos veiksnių savininkai. Firma tai ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę ir veikiantis komercijos pagrindais, teikiantis paslaugas, gaminantis prekes. BNP=С+J; IItras dėmuo: J-investicijos naujų įmonių statybai įrenginių pirkimui gatavų prekių ir atsargų papildymui, gyvenamų namų statybos išlaidos. IIIias dėmuo G- vyriausybė. Tai valstybinių įstaigų bei organizacijų išlaidos vartojimo prekių bei galutinių paslaugų pirkimui, investicijos kelių tiesimui, mokyklų statybai t.t. IV-tas dėmuo NX-grynasis eksportastai šalies eksporto ir importo skirtumas NX=XZ; X-eksportas, Z-importas BNP=C+J+G+NX b) šiuo atveju yra sudedami tokie dydžiai: darbo užmokestis(W), renta arba nuoma(r), palūkanų procentas(i), pelnas(П), amortizacija(De), netiesioginiai mokesčiai(Ti) tai mokesčiai kurios vyriausybė uždeda prekėms ir paslaugoms. Šie mokesčiai apima pridėtinės vertės mokesčius, akcizus. Turto ir licenzijų mokesčius. BNP=W+r+i+П+De+Ti c) metodu yra apskaičiuojant yra suskaičiuojama galutinių prekių bei paslaugų suma tokiu būdu iš bendros produkto bei paslaugų kainos visumos yra atimama kaina tarpinio produkto, kuris lieka gamyboje tolesniam perdirbimu. Grynasis produktas gaunamas iš bendrojo produkto atėmus amortizaciją. Tarpinis produktas tai firmų naudojami ištekliai kitų prekių gamybai ar paslaugų teikimui. Bendras vidaus produktas tai produktas sukurtas atitinkamos šalies teritorijoje. BVP=C+J+G+X. Galutinis produktas tai prekės ir paslaugos skirtos galutiniam vartojimui nepaisant kuriam ekonomikos sektoriuje šis vartojimas vyksta. Asmeninės pajamos tai visos atskirų asmenų pajamos uždirbtos ar gautos ir išleistos vartojimui, mokesčių mokėjimui arba sutaupytos. Disponuojamos pajamos likusios vartojimui ir taupymui po mokesčių sumokėjimo, prie šių pajamų yra priskaičiuojami ir mokesčiai iš biudžeto. KAINŲ LYGISbendrasis kainų lygis nusako plačios prekių grupės kainų lygį išmatuojamą pagal kainų indeksą, jis parodo kainų santykį bazinių ir ataskaitinių ir dabartinių. Kind=(Patskai/Pbazin)100%; Skaičiuojami kainų indeksai yra trijų rūšių 1) vartojimo prekių indeksai, 2)gamybinės paskirties prekių kainų indeksai, 3) BNP defliatorius Difl=(BNPnomin/BNPreal)100%; BNPrealtai produktas rodantis tikrąją produkto apimtį. Kainų indeksas yra naudojamas skaičiuojant infliacijos lygį. Infliacija Kind=((PdbarPpraėj)/Ppraėj)100%. Infliacijos kaip reiškinio charakteristika, priežastys, rūšys, jėgos. Infliacija, kaip reiškinys pasireiškia kainų bendru augimu ir piniginių vienetų cirkuliacijoje nuolatiniu gausėjimu. Dėl paklausos ir pasiūlos disbalanso ekonomikoje yra pažeidžiama pusiausvyra, ekonomikoje ir kainos nuolat keičiasi infliacijos sąlygomis jos kyla. (brėž.1) Defliacija yra reiškinys priešingas infliacijai pasireiškiantis kainų mažinimu. Šiuolaikiniame pasaulyje defliacijos reiškiniai yra žinomi, pvz.: TSRS po karo kainos mažėjo. Iš dalies tai susiję su vyriausybės vykdoma specialia kainų priežiūros politika. Pagrinddinės infliacijos priežastys: 1) infliacija yra organiškai būdinga rinkos ekonomikai. 2) 20a. metų įvykęs principinės finansų ir piniginės kreditinės sistemos pertvarkymas 3) Oligopolinės infliacijos formavimasis. Infliacijos rūšys: 1) atvira, kai matom, kad kainos kyla. 2) Paslėpta, kainos nekyla, tačiau tų prekių nėra, nors kainos ir nekyla. Tačiau esant paslėptai infliacijai, ir vykdoma griežta kainų kontrolė, neišvengiamai atsiranda juodoji rinka, o atvira infliacija neišvengiamai iškreipia rinkoje vykstančius procesus. Nežiūrint to, kad kainos yra neproporcingai padidėjusios, vis dėlto atviros infliacijos sąlygomis kaina išlieka kaip signalas rodantis kapitalo įdėjimo sferos pelningumą. Infliacijos tipai (atsižvelgiant į infliacijos tempus). 1)Nuosaiki arba šliaužianti (iki 10%); 2)garopo arba šuoliuojanti, (nuo 20~200%); 3)giper infliacija. 1)tipo infliacija nuosaiki šiuolaikiniame pasaulyje, yra traktuojama beveik kaip normali, dažnai yra teigiama kad ji aktyvina rinkoje vykstančius procesus, tuo tarpu 2)ir3) tipo infliacija turi neigiamą poveikį rinkai ir ekonomikai, tiesiog griaunamąjį, kadangi yra pažeidžiamos visos ūkio proporcijos, taip pat infliacija galima klasifikuot kaip laukiama ir nelaukiama (tikėtina ar ne). Tiek vyriausybė tiek ir valstybė infliacijos sąlygomis sprendžia rimtą makroekonominę problemą-dilemą, ar infliaciją nuslopinti ar prie jos prisitaikyti. Pagrindinės jėgos pasaulyje sukeliančios infliaciją: 1)valstybės monopolija ir atliekami veiksmai vykdant popierinę pinigų emisiją. 2)profsąjungų monopolija nustatanti darbo užmokesčio lygį, 3)stambių firmų monopolizmas. Svarbiausios infliacijos pasekmės: 1) dėl pinigų perkamosios galios smukimo mažėja realus darbo užmokestis, vadinasi smunka bendrasis gyvenimo lygis. 1) vyksta intensyvus turto persiskirstymas, kadangi mažėja pajamos iš darbo vadinasi didėja turto savininko pajamos. 3)dėl infliacijos pasekmių labiausiai nukenčia asmenys turintys fiksuotas pajamas, o laimi asmenys pasiskolinę ir nemažas sumas. Su infliacija yra kovojama vykdant fiskalinę ir monetarinę politika, paprastai yra indeksuojamas darbo užmokestis pagal infliacijos lygį ir mastą, tačiau ši priemonė nėra efektyvi ilgo periodo požiūriu, nes iš esmės darbo užmokesčio indeksacija tik tarnauja, kaip amortizatorius švelninantis socialinius ekonominius prieštaravimus priemonė. 3)-iasis rodiklis palūkanų forma, tai mokestis už pinigus paskolintus ar už gautus kreditus. Pinigai su ekonominiu turiniu yra ypatinga prekė, kuri iš vienos pusės tarnauja, kaip atiskaitymo tarp pirkėjų ir pardavėjų, arba kaip turto kaupimo priemonė. Bet viena iš svarbiausių socialinių ir kartu juridinių pinigų f-jų yra teisė į visuomeninio turto dalį, o tos teisės dydį nusako pinigų kiekis, kurį mes turime, ar laikinai perleidžiam savo nuožiūra. Palūkanų normos rūšių yra labai daug, todėl, kad: a) pati kredito rizika yra labai diferencijuota, priklausanti tirk nuo laikotarpio trukmės b) labai skirtingas norinčių pasiskolinti perkamasis pajėgumas. Palūkanų normos 1)nekilnojamo turto (10~11%); 2)ilgalaikio vartojimo prekėms (15~18%); 3)trumpalaikis kreditas (~36%). Yra skiriama palūkanų nominali ir reali norma. realinominaliinfliac.lygį. Palūkanų normą pirmos eilės reguliuoja centrinis bankas, o jau ją nustato valstybė administraciniu keliu. Ją ima centrinis faktas skolindamas bakams rezervus. 4)užimtumo – rodiklis. Šie rodikliai yra skaičiuojami labai įvairiai, kadangi analizė darbo jėgos panaudojimo galimybių yra atliekama detaliai. Pačiu bendriausiu užimtumo rodikliu yra santykis: suaugusių darbingų gyventojų skaičius su bedarbių skaičiumi. Skaičiuojant įvairius užimtumo rodiklius tokio santykio skaitiklis ir vardiklis gali būti labai įvairūs, priklausomai nuo to kokio užimtumo ar nedarbingumo aspektą yra norima parodyti. Skaičiavimams yra reikalinga visuomet kaip taisyklė darbo jėgos sąvoka, tai bendras visų galinčių dirbti ir dirbančių bendras skaičius. Tarptautinė nedarbo organizacija skaičiuoja nedarbo normą, tai santykis visų bendradarbių skaičius su darbo jėgos skaičiumi. nedarbo norma=bedarbių skaičius/darbo jėga. Nedarbo rūšys: 1) frikcinis nedarbas 2)struktūrinis nedarbas 3) ciklinis nedarbas. Frikcinis nedarbas atsiranda dėl darbo pasiūlos ir darbo paklausos pokyčio vyksta objektyviai būtinas darbo jėgos judėjimas. Jo metu asmenys laisvanoriškai keičia darbo vietą dėl savo tam tikrų sumetimų. Struktūrinis nedarbas, kai darbo paklausa neatitinka darbo jėgos struktūros. Ciklinis nedarbas atsiranda tada tuomet, kai gamybos apimtis mažėja ir tuo pačiu didėja pretendentų į darbą skaičius. Visiško užimtumo pasiekti praktiškai neįmanoma, todėl, kad yra kalbama apie maksimalų užimtumo lygį. Jį galima pasiekti net esant frikciniam ir struktūriniam nedarbui. Ekonominės sistemos funkcionavimo dinamika: Ekonominis augimas, jo teritorija ir pagrindiniai veiksniai, ekonominė pusiausvyra. Ekonominio augimo ir ekonominės veiklos sąvokos ir tarpusavyje tampriai susijusios tačiau nėra tapatingos. Ekonominis augimas yra sudėtinė ekonominės raidos dalių teigiama jos dalis, kadangi visuomet pasireiškia dar ir ekonominės raidos neigiama dalis, tai yra prekybos kritimo ir nuosmukio dalis (periodas). pagrindiniai ekonominio augimo veiksniai yra: 1) daiktiniai- tai yra žemė įrengimai pastatai 2) nedaiktiniai- kurie savo ruožtu gali būti gyvieji t.y. asmeniniai ir negyvieji idealūs tai yra žinios informacija ir technologija arba pačia bendriausia sąvoka, galima apibūdinti kaip mokslo ir technikos pažanga. Jos įtaka ekonominiam augimui per visą XXa. nuolatos stiprėja, be šių minėtų veiksnių ekonominį augimą stimuliuoja visuotinė visuomenės paklausa, todėl galime visus ekonominio augimo veiksnius dar skirstyti kaip į paklausos veiksnius ir pasiūlos veiksnius. Ekonominis augimas gali būti matuojamas apskaičiuojant bendrą nacionalinį produktą ir jo kiekį tenkantį pvz: 1)gyventojų skaič. atitinkamoje valstybėje b) dirbančiųjų sk. ir reikia palyginti kiek padidėjo. E(BNPbaz/1gyv)(BNP/1gyv) gausis absoliutus ekonominis augimo dydis. Ekonominio augimo teritorijos tiria veiksnius užtikrinančius realaus nacionalinio produkto didėjimą, nagrinėja ekonominio augimo šaltinius ir stengiasi įvertinti ekonominio augimo kaštų dydį, o taip pat numatyti ekonominio augimo ribas. Analizė atliekama kuriant panaudojant įvairius ekonominio augimo moduliu, kuriuose yra priimama dėmesiu visi minėti gamybos veiksniai. Tokie kaip kapitalas darbas, technikos pažanga Ir kt. ekonominio augimo moduliuose kaip instrumentai svarbus vaidmuo tenka gamybos f-ja. 1899 metų pabaigoje amerikiečių ekonomistai Kobas Ir Duglas iki 1923 metų patyrinėję JAV apdirbamąją pramonę. Žiūrėjo kiek kapitalo, kiek darbo valandų ir kokia darbo produkcija. Pasiūlė gamybos fją: Y=KL ir patyrinėję konkrečius atvejus pasiūlė tokią ampyrinę formulę Y=1,01KL; =3/4; =1/4; Ekonominio augimo veiksnių indėlių į BNP prieaugį dėl darbo našumo 68%. Dėl švietimo ir profesinio parengimo 14% dėl gamybos masto ekonomijos 9% Dėl geresnio išteklių pasiskirstymo 8% 1929-1982 JAV visuomenės istorijoj XXa. antroje pusėje buvo labai populiari V Kostau augimo stadijoj teorija. ji išskyrė 5 augimo stadijas kurias įveikė visos šalys. 1. Tradicinės visuomenės.2. Pereinamosios visuomenės. 3. Pakilimo stadija. 4. Kelio į brandą stadija. 5. Masinio vartojimo. 1)Tradicinė visuomenė – tai visuomenė, besinaudojanti primityvia technologija, pagrįsta iki Niutono dėsnio, turint didelius žemės sektorius darbo našumas yra žemas ir visuomenėje įsigalėjusi hierarchinė struktūra. 2)Pereinamosios visuomenės. Jos metu yra sudaromos sąlygos pakilimui, panaudojant paskutinį mokslo žodį žemės ūkyje. Pasireiškia nacionalizmas, kaip atsakas į geriau išsivysčiusių šalių įtaką. Visa tai tampa varomaja jėga. 3)Pakilimo stadijoje ekonomika auga stabiliai ir tokioje visuomenėje atsiranda nors viena pramonės šaka, kurios dėka yra palaikoma ekonomika ir galima vykdyti pramonės pertvarkymą . Šioje stadijoje vyksta visuomenės organizavimas, o investicijų dalis BN produkte padidėja nuo 5 iki 10 proc. 4)Kelio į brandą stadijoje formuojama daugiašakė pramonės struktūra, atsiranda šiuolaikinės šakos- automobilių elektronikos, chemijos, sudėtingų mašinų. Investicijų dalis BMP padidėja iki 20 proc. Ši stadija paprastai trunka 60 metų. 5)Tai aukšto masinio vartojimo visuomenė. Joje keičiasi visa ekonomikos struktūra, paslaugų sferos ir techniškai sudėtingų ilgalaikio vartojimo reikmenų masinės gamybos naudai. Rostou išskiria 1921 metais 6 stadiją – gyvenimo kokybės paieškos stadija. Šalia kokybinio rodiklio dar yra kokybės rodiklis. Tai sudėtingas sintetinis rodiklis. Jis apskaičiuojamas įvertinant net 10 svarbiausių žmogaus gyvenimo sferų. Tokių kaip 1.materialinė gerovė. 2.socialinis stabilumas. 3.ekologinė aplinka. 4.socialinis aprūpinimas. 5.kriminogeninė aplinka. 6.informacijos objektyvumas ir prieinamumas. 7. demografinė situacija. Ekonominė pusiausvyra ekonominio augimo ir ekonominės pusiausvyros ryšys yra sudėtingas. Dielektrinis ir tokios absoliučios ekonominės pusiausvyros gyvenime mes sunkiai aptiksime, todėl kad pati visuomeninė sistema yra labai sudėtinga, apima daug žmogaus veiklos rūšių, todėl laukti ir tikėtis, kad visos visuomenės mastu nusistovės pusiausvyra vienu metu ir visur galima sunkiai tikėtis ir įsivaizduoti. Teoriškai makroekonominė pusiausvyrą galima apibūdinti kaip dalinių pusiausvyrų įvairiuose sferose visumą. Realiau ekonominiame pasaulyje vyksta nuolatinis ekonominio objektyvumo ir tuo pačiu ekonominio augimo svyravimas. Pačią pusiausvyrą galima traktuoti kaip visišką pirkėjų ir pardavėjų norų ir interesų atitikimą, kuriuos nenusistovėjimo požiūriu ir tuo pačiu galima teigti, kad pusiausvyros metu nei pirkėja, nei pardavėjas neturi stimulo keisti savo elgseną. Ekonominės pusiausvyros pagrindiniai veiksniai būtų tokie: 1.visuminė paklausos struktūra ir šis veiksnys visuminė paklausa kartu nusako vieną iš pagrindinių ekonominės pusiausvyros užtikrinimo sąlygų: DvisC+I; C–visuomenės poreikis; Iinvestavimas. Tačiau tai dar nėra visiškas pusiausvyros veiksnių išpildymas. Antram veiksnių formavimui ekonominė pusiausvyra : 2.nacionalinės pajamos ir tuo pačiu santykis, kuriuo visuomenė paskirsto nacionalines pajamas į nacionalinį vartojimą ir santaupas. Šias dvi sąlygas suderinti ar paneigti visuomenine pusiausvyra yra sunku. C+I=C+S, sąlyga, kad investicijos būtų lygios santaupoms yra sunkiai užtikrinama, kadangi praktiškai yra labai sunku . Firmų investavimo planus. tačiau valstybė turi specialius ekonominius administracinius svertus, kurių pagalba gali paveikti investavimo ir taupymo procesus ir tuo pačiu pasiekti tam tikru laipsnių ekonominę pusiausvyrą. (brėž.2) Investicijos priklauso nuo techninės pažangos nuo atskirų šakų raidos perspektyvų ir nuo tų šakų nestabilumo vad.valstybė gali tam tikru laipsniu iliuminuoti investavimo procesą ir užtikrintina nacionalinį pajamų padidinimą. per mokesčių sistemą valstybė gali veikti ir veikia ekonomini aktyvumą, ir jų polių investuoti vadinasi mikroekonominės pusiausvyros užtikrinimas iš esmės reikalautų investicijų kaip sudedamojo pusiausvyros komponento valdymo ir net jų pažabojimo. Multiplikatoriaus efektas ro|dantis kiek kartų padidėjo pusiausvyrą atitinkantys BNP padidėjus investicijoms vienam vienetui m=Y/I; Ekonominio augimo svarbiausi parametrai būtų BNP augimo ir prieaugio derinimui. Ekonominis augimas, jo tempai ir kokybė priklauso nuo visos valstybės ūkio pajėgumo nuo vyriausybės vykdomos ekonominės politikos, kurią sudaro pačių įvairiausių politikos rūšių derinys, tokių kaip: antikrizinė politika, antiinfliacija, monetarinė, fiskalinė politikos, be to ekonominis augimas žymiu laipsniu priklauso ir nuo užsienio ekonomikos ir politinių veiksnių, pvz.:žymesnius naftos kainų padidėjimus, pasaulyje XXa 8-tam deš. iš esmės pakeitė mokslo ir technologijos pažangos prioritetas. Daugelyje valstybių skatina kurti naujas technologijas tampančias energ. ir tuo pačiu neigiamai paveikia kapitalo grąžos dinamiką. Ekonominį augimą priimta vadinti pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimą per tam tikrą laikotarpį. Atskirais atvejais pvz.: krizės metu šio padidėjimo gali nebūti t.y. gali būti lygus arba netgi su minuso ženklu, o tai reiškia, kad gamybos apimtis mažėja. Ekonominį augimą priimta matuoti % absoliutiniais dydžiais ataskaitiniu laikotarpio atžvilgiu vieno produkto gamybos atveju ekonominį augimą galima matuoti fiziniais vienetais. Ekonominio augimo galutinis tikslas yra vartojimas ir jeigu ekon. augimo priemonės ir jo augimo veiksniai yra parinkti tinkamai tai tuomet visuomenė tą tikslą pasiekia.Ekon.augimo klasifikacija galima atlikti pagal įvairius požymius svarbiausi iš jų būtų:1.gamybos veiksnių pasinaudojimo pobūdis 2.pats tempų dydis 1.kiekybiniu požiūriu tai yra ekstensyviai arba didinant jų apimti ir pagaminant daugiau produkcijos, o galima pagaminti daugiau produkcijos naudojant žymiai tobulesnius gamybos veiksnius ir pažangesnes technologijas, tai yra intensyviai gaminti. Gyvenimas ekstensyvus ir intensyvus ekonominio augimo tipai yra sutinkami tiktai derinyje, kadangi visuomenė negali gaminti naudojamos tiktai ar daugiau ar geresnių gamybos veiksnių. Paprastai tam tikroje ekonominėje sistemoje gamyba vystosi ir ekonominis augimas vyksta tiek ekstensyviai, tiek intensyviai, paprastai dominuojant vienam iš šių tipų 2. Pagal tempų dydį galima klasifikuoti ekonominį augimą tokiu būdu : a) kaip aukšti tempai b) nulinio augimo tempai c) neigiamo augimo tempai d) optimalūs augimo tempai. Ekonominio augimo tempų veikimo tikslingumą aptariant pažymėkime tokius svarbiausius momentus: 1)jų naudingumas. Dideli augimo tempai yra galimi tik išpildant dvi sąlygas: a)jei gaminama kokybiška produkcija, b)jei gamybos prieaugio struktūra leidžia geriau tenkinti visų gyventojų poreikius. 2)nulinio augimo tempai. Šių tempų realizavimas per Y=0 trumpa laikotarpį labai neigiamų pasekmių neatneša todėl, kad gali būti pasiektas tiek didinant fondogrąžą (kapitalo atpirkimas), tiek mažinant sąnaudas karo reikalams Y=0; 3)neigiami ekonominio augimo tempai liudija apie krizę ekonomikoje Y<0 4) optimalūs ekonominiai augimo tempai. Ekonominio augimo tempų įvertinimai vis didesnę svarbą įgyja tokie gerovės rodikliai tokie kaip vidutinė gyvenimo trukmė, laisvalaikio dydis ir t.t. Optimalūs ekonominio augimo tempai turi remtis susidariusia makroekonomine pusiausvyra šalyje ir tuo pačiu metu būti svarbiausia užtikrinimo sąlyga. Optimalūs augimo tempai neturi būti pernelyg aušti, kadangi kaip įrodo makroekonominiai procesai tai neišvengiamai sukelia infliaciją, kainų kilimą. Šiuo metu pasaulyje įvertinant augimo tempų dydį neretai kalbama apie nulinio augimo palaikymą, kadangi visuomenė dar nesugeba išspręsti tokių rimtų problemų, kurios neišvengiamai atsiranda plečiant gamybą ir nepakankamai rūpinantis gamybos ranga. Maža to, greta gamybos apsaugos sistemos antroje srityje gamtos turtų išsekimų problema, kuri šiuo metu neturi radikalaus sprendimo. Vadinasi norint sužinoti tikrą ekonominio augimo kainą, kaip kainą už komfortą, gyvenime reikia būtinai atsižvelgti į ekonominio augimo kaštus, kurie neišvengiamai yra susiję su aplinkos atliekomis, triukšmu, padidėjęs gyvenimo tempas. Verslo ciklas, jo esmė prigimtis ekonominių ciklų tipai, krizės antikrizės, politika ekonominio vystymosi cikliškumą, kaip ekonominį dėsnį gali neigti daugelis ekonomistų, tačiau gyvenimas rodo, kad visuomenė ir ekonomika vystosi cikliškai ir cikliškumas yra pažįstama pažangos raidos forma, todėl, kad patys šalies ūkio elementai funkcionuoja netolygiai ir patiria įvairiausią mokslo ir pažangos įtaka, cikliškumą galima apibūdinti, kaip judėjimą iš vienos makroekonomikos pusės į kitą. Ekonomikoje egzistuoja labai įvairūs ciklų tipai, kiekvienas iš jų turi savo bazes, jų bazių charakteristikos yra nepakartojamos savo konkrečiais rodikliais. kiekvienas konkretus ciklas ir jo bazė neturi dvynio. Ir jos yra originalios teik istoriniu, tiek teritoriniu požiūriu. Pagrindiniai ciklų tipai. Pagal ciklo pareiškimo sferą skirstysime ciklus tokiu būdu: 1.ekonominių tempų ciklai 2.kapitalinio įdėjimo arba investiciniai 3.inovaciniai ciklai 4.pramoniniai ciklai 5.politiniai ciklai Plačiau panagrinėsime pirmą tipą ,tai ekonominių tempų ciklas .Tai ilgosios bangos arba Kondratjevas. Šis asmuo ištyrė Europos šalių ekon. raidą per 100m pagal įvairius rodiklius (kainų indeksai, vertybiniai popieriai, nominalus darbo užmokestis, užsienio prekybos apyvarta, C ir Au gamyba, ketaus išlydimas ir panašiai). Jam pavyko nustatyti tokias ilgąsias bangas ekonomikoje. Pakilimas Nuopuolis 17891814 18141849 18491873 18731896 18961920 Didžiulis Kondratjevo nuopelnas buvo tas, kad jis stengėsi suformuoti teorinę socialinę ekonominę sistemą, kuri pati gali sugeneruoti ilgalaikius svyravimus. Vyko pasauliniai simpoziumai šiais klausimais: 1985.1987.1988.1992. Ilgosios bangos užtrunka keletą dešimtmečių, trunka maždaug apie 50m. Jei skaičiuojti nuo 1789m.turime 4 pilnus ciklus, kurie išreiškia pagr. ekonomin. tendencijai būdingas keletui šimtų metų. Be to galime išskirti normotuosius ciklus trunkančius 6-10m. jie vadinami didžiausiais, arba Žiuglaro ir mažieji trunkantys 2-3m.arba dar vad. Kitciro ciklu.Dar išskirsime trumpalaikius ir sezoninius ciklus nuo 1-30dien. trumpalaikiai –tai ciklai vykstantys atskiroje šakoje ir pasireiškiantys pvz.:atsargų, gyvenamų namų statybos, prekių pardavimo apimties svyravimais. Ekonominio cikliškumo priežąstigumo aiškinimas Galimi ekonominų svyravimų variantai: Pagr.rodiklis kuriuo męs operuosime yra BNP. Teoriniu požiūriu galimi tokio pobūdžio svyravimai:1.nuolatinis (proporcingastolydus) 2.netolydus a)lėtėjantis b)spartėjantis 3.klasikinis –jis jungia visus variantus. Klasikiniai svyravimai būdingi per visus laikotarpius.Cikliškumopriežąstys aiškinamos labai skirtingai tačiau męs galime išskirti 3 pagrindines kryptis:1.klasikinė liberalinė mokykla 2.neoliberalinė 3.markistinė analizė ji cikliškumą aiškina kaip nevykusį atsitiktinimą,dėl pačių žmonių elgsenos,pažeidžiančius naturalius ekonomikos reguliavimo mechanizmus.Šios mokyklos atstovai savo išvadas grindžia statiška ekonominės pusiausvyros santvarka ir labiausiai kaltina ne tik pačius žmones,bet ir valdžią. 1)Ji vienija įvairiausias teorijas,kurios grindžiamos ekonominio gyvenimo dinaminę analizę.Ieškant veiksnių,sukeliančių krizes ,buvo kuriamos įvairios anticiklinės politikos strategijos,kurias įgivendime praktikoje pavyko pasiekti visuomenei naudingų rezultatų pvz.:naudojant įvairias makroekonom. Reguliav. Priemones tokias kaip mokesčių svartai,poliramų normų kitimai,pinigų masės fiksavimas leido sušvelninti ekonominius svyravimo žymiu mastu ,labai pakeičia jų pasireiškimo formą.2)Marksas pagrindinę krizių priežąstį laikė nepakankamai plačiųjų masių vartojimą dėl to kad jie visuomenės produkto galime tiktai svo darbo jėgos vertės ekvivalentą.Pagal Markso teoriją prekės vertę sudaro 3dedamosios dalys: W –vertė, C –pastovus kapitalas ,V –kintamas kapitalas, m –pridedamoji vertė. C-daiktinis darbas;V-gyvasis darbas.Yra 3 priežąsčių aiškinimai :1.išorinės priežąsys(karai) 2.vidinės priežąstys 3.sukurtos.Dabartiniu metu yra galvojama , kad išoriniai veiksniaiduoda impulsą naujam ciklui,o vidinės priežąstys paverčia tuos impulsus (paklaus. ir pasiul. svyravimai, vartojim. išlaidos ir investicios apimties kitimas paverčia tuos impulsus į fazinus svyravimus . Taškas A vaizduoja žemiausią gamybos kritimo tašką kurį pasiekus toliau gamyba nebemažėja ,bet ir didėja tam tikrą laiko tarpą .Šiuo metu trunka vadinamus depresijos laikotarpius,kuomet gamyba nedidėja ir nebemažėja .Likvidavus gamybos atsargų,o tip pat ir prekių perteklių ir lygiagrečiai vykdant naujų investicijų poreikio realizavimai pradeda pagyvėjimas ekorinikoje ir pereiname į 2-ąją ciklo fazę augimo ,pakilimo. Jos metu paklausa pradeda veikti vis daugiau firmų ir ek-iko leidžia vis sparčiau ir esant situacijai panašiai į tobulos konkurencijos modelį didėja užimtumas tuo pačiu ir darbo užmokestis bei vartojimas . Taške B turime 2 ciklo kritinį tašką vaizduojantį pakilimo viršūnę. Antikrizinė valstybės politika Valstybė siekia paveikti ekonom. Ciklą ir iš dalies 20a.metu nemažai vypiausybių pavyko numažinti BNP svyravimą .Valstybė vykdo fiskalinę arba biudžeto politiką ir lygiagrečiai monetarinę politiką.Fiskalinė polit.tai yra mokesčių ir vyriausybės išlaidų panaudojimo principai bei praktika ,kuriais siekiame paveikti visuomeninį paklausos lygį . Vyriausybės biudžeto balansas gali būti subalansuotas (jei išlaidos sutampa su pajamomis)jis gali turėti perviršį ,jeigu pajamos viršija išlaidas ir gali būti būti deficitinis (išlaidos viršija pajamas)ir tokiu atveju galime konstatuoti valstybės skolą,tačiau šios skolos pobūdis ypatingas tuo,kad tai yra valst. Piliečių skoja pačiai.Valstybės skola yra padengiama leisdama vertybinius popierius tokius kaip išdo vekseliai ir obligacijos.Jos parduoda pagal normalią vertę ,obligacijos išleidžiamos iki 25m.galiojimo ir asmuo įgijęsjas kasmet gauna sumą atitinkančią nustatytą toms obligacijoms fiksuotą palūkanų normą. Tokiu būdu išleidžiant vertyb. Pop. Ir juos parduodant iš esmės yra lėšos pervedamos iš vieno sektoriaus į kią ir galima kontroliuoti naujų pinigų sukūrimą.vyriausybė naudoja savo polit. Tokias priemones ,kurias galime skirstyti į 2 grupes :1)stabilizatoriai raba automatinio savaiminio poveikio priemones.Jie pristato paklausos didėjimą ,kai e-ka. Plečiasi ir paklausa padidėja,kai prasideda e-kos. nuopolis Mokesčiai ,vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms ir vyriausybės piniginiai pervedimai –tai stabilizatoriai. 2)Specialios tikslinės.Jų imasi vyriausybė norėdama pakeisti apmokestinimą pertvarkydama visą išlaidų struktūrą ir pačią apimtį.Ji pakeičia pačius pinigus ,pervedimus ,mokesčių normas Šių priemonių naidojimas duoda poveikį e-kai. Labai greitai ,tačiau dėl tokio pokyčio intensyvumo labai svarbu tai special. Priemones laiku atšaukti.Vykdant monetarinę politiką vyriausybė parikiuoja veiksnių planą ,o tiesiogiai šią jos politiką vykdo bankų bankas-centrinis bankas reguliuodamas pinigų pasiūlą . Kai darbo ištekliai yra panaudoti nevisiškai tuomet vykdioma lengvų pinigų taktika tai yra skatinama palūkanų normos kritimą ir gyvėja investicinė veikla. Artėjant prie visko sunkiai prieinamų pinigų politika reiškianti palūkanų normos didinimą ir tuo pačiu kreditinių sąlygų menkinimą.

Ekonomika  Paruoštukės   (17,96 kB)

Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistai tvirtina, kad Rytų ir Vidurio Europos šalys žada užsieniečiams puikias investicijų galimybes, ir prognozuoja tikrą investicijų bumą šiame regione. Rytų ir Vidurio Europos rinkos, ERPB ekonomistų teigimu, plėtojasi vis sparčiau sulig kiekvienais metais ir tampa vis konkurencingesnės. Per kelerius metus jų įnašas į pasaulio ekonomiką išaugs trigubai o investicijų rizika šiame regione pastebimai sumažės. “Rytų ir Vidurio Europos rinkos dėl savo dydžio bei greitos plėtros taps ypač patrauklios užsienio investuotojams ateinančio amžiaus pradžioje”, -pareiškė Europos ir plėtros banko ekonomistas Richardas Lago. Dvidešimt šešios buvusio Rytų bloko bei Sovietų Sąjungos valstybės, turinčios 400 milijonų gyventojų, -iš tiesų didelė rinka. Nors šiuo metu jų įnašas į pasaulio ekonomiką gana menkas- bendras šių šalių vidaus produktas sudaro vos vieną trilijoną JAV dolerių, palyginti su 30 trln. JAV dolerių pasaulio BVP, sėkmingos rinkos reformos daugelyje jų jau pradeda duoti pirmuosius vaisius. Sparčiai gerėja šių šalių eksporto prekių bei paslaugų kokybė, didėja pramonės produkcija bei realiosios gyvetojų pajamos. Pramonės produkcijos, eksporto padidėjimo bei griežtos finansinės politikos dėka minėto regiono šalių bendras vidaus produktas per ateinančius dešimt metų turėtų padidėti iki 3 trln. JAV dolerių, t.y. beveik 10 procentų viso pasaulio BVP. Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistų nuomone, investicijos Rytų ir Vidurio Europos valstybėsešiuo metu yra mažiau rizikingos nei investicijos į kai kurias Azijos ar Lotynų Amerikos šalis. “Tai stabilios šalys, rimtai besirengiančios Europos sąjungos narystei, nepaisant didėjančių jų užsienio prekybos deficitų, kurie, beje, sumažės, kai tik šioms šalims pavyks atsistoti ant kojų. Be to, importas reikalingas tiek gamybos, tiek ir visos ekonomikos plėtrai”, -tvirtina Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistas R.Lago.Viena reikšmingiausių užsienio kapitalo pritraukimo į Lietuvą formų- tiesioginės užsienio kapitalo investicijos, kuriant bendras Lietuvos ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmones. Pirmoji bendra Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo įmonė Lietuvoje įkurta 1987 metais. Tačiau užsienio investuotojai Lietuvos rinka pradėjo rimėiau domėtis tik 1991 metais. Daugiau kaip 90 procentų tiesioginių užsienio investicijų buvo gauta per pastaruosius dvejus metus. Iki 2000 metų gegužės 10 d. Lietuvoje įregistruotos 5577 bendros Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmonės, į kurias investuota užsienio kapitalo. Šių įmonių įstatinis kapitalas yra daugiau kaip 2919 mln. litų, iš jų užsienio kapitalo dalis sudaro apie 60 procentų. Į Lietuvos ūkį kapitalo yra investavę 98 pasaulio valstybių invesstuotojai. Daugiausia užsienio kapitalo į Lietuvos ekonomiką yra investavusios Europos Sąjungos šalys- 55.2 proc. viso investuoto kapitalo. Pagal atskiras valstybes pirmauja JAV, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos investuotojai. Tiesioginės užsienio iinvesticijos į Lietuvą 1999 metais padidėjo 609.7 mln. litų, arba 152.4 mln. JAV dolerių. Palyginti su 1998 metais, jų padidėjo 319.5 mln. litų, arba 79.9 mln. JAV dolerių. Didžioji dalis 1999 metų investicijų, tai yra 511.1mln. litų, arba 83.8 proc. visų tiesioginių investicijų, padidėjo papildomais užsienio subjektų įnašais į akcinį kapitalą, kitą dalį, t.y. 98.6 mln. litų,sudarė reinvestuotas palnas. Tai 16.2 proc. visų tiesioginių investicijų. Tokią investicinio proceso tendeciją reikia vertinti teigiamai. 1997 metais, pagal statistinius duomenis, reinvesticija dar buvo nedidelė, tačiau nuo 1998 metų, kada reinvestuotas pelnas jau sudarė 9.9 proc., bendras BVP padidėjo 3 proc. Pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) šalių bendrų ir užsienio kapitalo įmonių kūrimas. Iki 2000 metų gegužės 10 d. su ES šalimis registruota 2066 bendros ir užsienio kapitalo įmonės, kurių įstatinis kapitalas viršija 1.68 mlrd. litų. Užsienio kapitalas jose siekia apie 56 proc. Tam, aišku, didelės įtakos turėjo laisvosios prekybos sutartis su ES, įsigaliojusi nuo 1995 m. sausio 1 dienos. Daugiausia užsienio kapitalo investuoja šios ES šalys: Didžioji Britanija, Vokietija. Aktyvios ir Šiaurės šalių- Švedijos, Danijos, Norvegijos- bendrovės. Beje, iki šių metų registruota per 1000 bendrų su Rusijos Federacija įmonių. Tačiau jų įstatinis kapitalas nėra didelis, nes dominuoja daugiausia komercinio pobūdžio įmonės. Jos verslininkams sudaro palankias sąlygas savo produkcijai Rytų rinkoje realizuoti. 3.5 Užsienio paskolos Nemaža dalis užsienio kapitalo ateina į Lietuvą, kaip užsienio paskolos ir finansinė parama, gaunama iš tarptautinių finansinių organizacijų bei atskirų užsienio valstybių kaip oficiali parama Lietuvos valstybei arba kaip užsienio komercinių bankų paskolos Lietuvos verslo įmonėms (Lietuvos valstybei garantavus).Valstybės užsienio skola (Statistikos departamento duomenimis) 2000 m. pradžioje sudarė 1183 mln. JAV dol. (vienam Lietuvos gyventojui tenka 319,7 JAV dol. valstybės užsienio skolos), o 1998 m. pradžioje sudarė 825,4 mln. JAV dol. (atitinkamai 222,4 JAV dol. vienam Lietuvos gyventojui). Ypač padidėjo gautų pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantiją paskolų. 1991 - 1996 m. Vyriausybė suteikė 573,25 mln. JAV dol. vertės garantijų 137 investiciniams projektams finansuoti. 1997 m. sausio 1 d. gauta ir panaudota 386,53 mln. JAV dol., t.y. 67,4 proc. bendros suteiktų garantijų sumos. Jau grąžinta 108,52 mln. JAV dol., skola- 278,01 mln. JAV dol. Daugiausia garantijų buvo suteikta 1996 metais- 57 investiciniams projektams. Šios užsienio paskolos, kurioms suteiktos valstybės garantijos, skirtos įmonių investiciniams projektams finansuoti, tačiau iš jų 20,1 proc. panaudota kurui ir kitiems energijos resursams pirkti. Iš tarptautinių finansinių organizacijų gaunamas paskolas Vyriausybė skirsto daugiausia per šalies komercinius bankus, nurodydama, kad šios paskolos iš esmės turi tekti pramonės, žemės ūkio statybos ir transporto bei energetikos objektams. Skatinant investicijas į gamybą, ne mažiau kaip 50 proc. lengvatinių užsienio paskolų, kaip numatyta vyriausybės veiklos programoje, bus skirta gamybinėms įmonėms naujoms technologijoms diegti. Bus skatinamos investicijos, skirtos šilumos nuostoliams mažinti, šilumos tiekimo ir pastatų išorinėms sienoms rekonstruoti bei modernizuoti. Ikišiol užsienio paskolos daugiausia panaudotos sprendžiant energetikos problemas, statant transporto bei aplinkosaugos objektus, pertvarkant ryšių ir informatikos sistemas. Tai Klaipėdos naftos terminalas, magistraliniai dujotiekio tinklai, geležinkelių transportas, Klaipėdos uostas, automagistralė “Via Baltica”, vandens valymo įrenginių statyba ir t.t. Valstybės skolinimasis turi būti pagrįstas, racionalus. Tam reikėtų aiškiai apibrėžti ir sugriežtinti užsienio paskolų, gaunamų valstybės vardu ir imamų su valstybės garantija, gavimo ir skirstymo kriterijus bei sąlygas, palengva atsisakant valstybės garantijų. Vyriausybė ateityje rems tik tuos investicinius projektus, kuriuos įgyvendinus sukuriamos naujos darbo vietos arba kai paskolos naudojamos infrastruktūrai plėtoti ar strategiškai svarbiems objektams statyti, rekonstruoti. Svarbiomis valstybės vardu skolinto kapitalo reguliavimo priemonėmis tapo 1998 m. priimti Lietuvos Respublikos valstybės skolos ir viešojo pirkimo įstatymai bei kiti su jais susiję teisės aktai, Vyriausybės reglamentuota valstybės garantijų teikimo užsienio paskoloms tvarka, naujų technologijų, įrengimų, paslaugų pirkimo (konkurso būdu) taikymo tvarka. Užsienio paskolų paskirstymas (proc.) 1. Investiciniams projektams (51.9) 2. Kurui ir energetiniams ištekliams (21.1) 3. Žemės ūkiui (3.7) 4. Valiutai stabilizuoti (8.4) 5. Biudžeto deficitui padengti (12) 6. Smulkiam ir vidutiniam verslui (2.9) 3.6 Lengvatos investuotojams Užsienio ūkio subjektams veikti Lietuvoje sudaromos ne blogesnės sąlygos nei Lietuvos ūkio subjektams. Paminėsiu šiuo metu teikiamas lengvatas: • neapmokestinama investicijoms panaudota pelno (pajamų) dalis; • užsienio investuotojų įnašai į formuojamą arba didinamą įstatinį (nuosavą) kapitalą naudojami kaip ilgalaikis turtas, įvežami be muito mokesčių; • jeigu įmonė likviduojama steigėjo, akcininkų arba pajininkų sprendimu, užsienio investuotojams priklausantis turtas arba jo dalis, atitinkanti užsienio kapitalo investicijoc dydį, išvežama be muito mokesčių; • teisėtaigautas pelnas, pajamos arba dividendai nuosavybės teise priklauso užsienio investuotojams; • užsienio investuotojai turi teisę jiems nuosavybės teise priklausantį pelną, pajamasarba dividendus, sumokėję mokesčius, pervesti į užsienį be apribojimų; • užsienio investuotojų dividendai už akcijas negali būti apmokestinami, jeigu tai netaikoma Lietuvos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims; • užsienio investuotojai gali savo pelną, pajamas arba dividendus išvežti vidaus rinkoje nupirktomis prekėmis bei paslaugomis arba reinvestuoti į Lietuvos Respublikos ūkį; • užsienio investuotojas, kilus investiciniam ginčui, turi teisę tiesiogiai kreiptis į tarptautinį investicinių ginčų centrą; • įmonės, reglamentuojamos Lietuvos Respublikos mažųjų įmonių įstatyme, taip pat turi pelno mokesčių lengvatų. 1999 m. birželį Seimas priėmė konstitucinį įstatymą dėl ne žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams. Nuo 2000 metų šalyje įgyvendinta nauja tiesioginių užsienio investicijų apskaitos sistema pagal OECD rekomendacijas. Tai leidžia palyginti Baltijos šalių, Rytų Europos valstybių rodiklius ir tiksliau atspindėti realią šios srities situaciją. 3.7 Investicijų skatinimo programa Europos reikalų ministerija (ERM) pristatė Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) skatinimo programą, kurią įgyvendinus tikimasi iki 2000 m. į Lietuvą pritraukti ne mažiau kaip 1 mlrd. USD.Europos reikalų viceministras M.Paunksnis pažymi, kad pati programa nėra konkrečių veiksmų planas, o strategija, kaip vystyti Lietuvos ūkį vykdant aktyvią TUI pritraukimo politiką. Kad gerėtų investicinis klimatas, reikia įstatyminę bazę derinti su ES įstatymais, aktyviai pristatyti investicijų galimybes Lietuvoje ir kurti stambių investicijų projektus. ERM investicijų reklamos tikslais ketina atidaryti užsienio valstybėse prekybos atstovybes. Nors vienos atstovybės įkurimas kainuos per 100.000 lt., V.Budrys, ERM Investicijų departamento direktorius, teigia, jog ateityje atstovybės kompensuos dalį išlaidų. Jis neatmetė galimybės tokias atstovybes steigti prie Lietuvos ambasadų ir sutaupyti. Iš dar iki galo nesutvarkytos TUI skatinimo programos matyti, kad tikimasi, jog 1997 m. pabaigoje užsienio investuotojai gali laukti tolesnio ekonominės veiklos sąlygų liberalizavimo, eksporto skatinimo programos, eksporto draudimo tarnybos, laisvųjų ekonominių zonų Šiauliuose bei Klaipėdoje veiklos. 4. KELETAS STAMBIAUSIŲ INVESTICIJŲ Į LIETUVĄ 4.1Naftos pramonė AB “Klaipėdos nafta” Rusijos naftos eksportas į užsienį 1.5-2 kartus efektyvesnis nei realizacija vidaus rinkoje, kur viena tona vidutiniškai kainuoja 58 JAV dolerius, o užsienyje parduodama po 180 dolerių. Todėl natūralus didelių Rusijos kompanijų dėmesys Lietuvos naftos terminalams. Tarp AB “Klaipėdos nafta” akcininkų- “Osman Trading Ltd” (Švedija), turinti 15 procetų akcijų, ir “Woodison S.A.” (Šveicarija), turinti 10 procentų akcijų. Abi šios įmonės prekiauja Rusijos koncerno “Jukos” naftos produktais. “Osman Trading Ltd” lapkričio mėnesį nuo 10 iki 15 procentų padidino savo akcijų kiekį. Vienas įmonės savininkų Aleksejus Vinčenka, gyvenantis Latvijoje, Ventspilyje, ne kartą viešai pareiškęs,kad AB “Naftos terminalas” duoda daug nuostolių, kad “Osmanui” būtų naudingiau tiekti naftą Ventspiliui.Šiais metais Klaipėdos naftos terminalas perkraus 3.5-3.8 mln. tonų, o jau kitais metais tikimasi perkrauti 6 mln. tonų, iki 2000 metų planuojama pasiekti 7 mln. tonų ribą. Ir nors ilgą laiką buvo tvirtinama, kad rekonstruojamas Klaipėdos terminalas- ne konkurentas statomam Būtingės terminalui, įmonės jau pradeda konkuruoti. AB “Klaipėdos nafta” neseniai pareiškė apie savo siekius turėti produktotiekį su “Mažeikių nafta”. Būtingės naftos terminalas Būtingės naftos terminalas skirtas Rusijos naftą eksportuoti į Vakarų šalis ir importuoti į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Nafta bus pakraunama prie plūduro Baltijos jūroje 7.3 km nuo kranto, kur jūros gylis siekia 20 metrų. Bus aptarnaujami iki 80 tūkstančių tonų talpos tankeriai. Būtingės terminalo projektas labai brangus, bendras paskolų poreikis siekia 202 milijonus JAV dolerių, statybos kaina- 267 mln. dolerių. 1997 metų spalio 1-ajai bendra gautų užsienio paskolų su valstybės garantija suma siekė 75.1 mln. dolerių.Po ketvirtosios AB “Būtingės nafta”akcijų emisijos įregistruotas 182 mln. litų akcinis kapitalas. Įmonės akcijos pasiskirstė taip: 72.85 proc. priklauso Ūkio ministerijai, 21.43 proc.- “Preussag Wasser & Rohrtehnik”, 1.96 proc.- AB “Mažeikių nafta”, 3.04 proc.- AB “Naftotiekis”. Procento dalių turi AB “Turto bankas”, AB “Naftos terminalas”, Palangos miesto savivaldybė. Pagal grafiką statybą numatoma baigti 1998 metų spalio mėnesį. “Genčių nafta” Didžiausiame ir tinkamiausiame gavybai Lietuvos naftos telkinyje, pavadintame Genčių telkiniu (jis yra maždaug 20 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdoa), pramoninė gavyba prasidėjo 1995 metais. Genčių naftos tekkinį eksploatuoja bendra įmonė “Genčių nafta”, kurią įkūrė Lietuvos bendrovė “Geonafta” ir Švedijos kompanija “Svenska Petroleum”. Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, iki šių metų balandžio švedai į “Genčių naftą” buvo investavę 10.50 mln. JAV dolerių.Šiuo metu pagrindinės jėgos ir investicijos nukreiptos į Genčių naftos verslovės statybą. Verslovėje jau atlikta maždaug du trečdaliai visų statybos montavimo darbų, kuriuos numatoma baigti rudenį. Švedijos ir Lietuvos bendrąjai įmonei “Genčių nafta” verslovę stato olandų firma “Tebodin”, pasirašiusi 9 milijonų JAV dolerių vertės sutartį dėl įrenginių tiekimo ir modernios naftos verslovės statybos.Antras kontraktas (9 milijonams litų) pasirašytas su konkursą laimėjusia Gargždų AB “Hidrostatyba”, kuri atlieka bendruosius civilinės statybos darbus. “Hidrostatyba” jau buvo gerai įvertinta statant Klaipėdos naftos terminalą. Norint įgyvendinti visą Genčių naftos verslovės projektą nuo priešprojektinių tyrimų iki statybos pabaigos kainuos apie 25 mln. JAV dolerių. Investicijoms naudojami trys šaltiniai. Tai- steigėjų-akcininkų įnašai, iš kurių pagal pasirašytą steigimo sutartį tris ketvirtadalius sudaro “Svenska Petroleum” ir ketvirtadalį- “Geonaftos” lėšos, o kita dalis finansuojama iš pajamų, gaunamų už naftos gavybą trijuose “Genčių naftos” gręžiniuose. Remintis turimais duomenimis, tikimasi , kad įrengus verslovę, naftos gavybos maksimumas padidės iki 800 kubinių metrų per parą. Dabar Genčių telkinyje per parą išgaunama apie 400 kubinių metrų. Iš viso 1996 metais “Genčių nafta” iš trijų gręžinių išgavo 84 tūkst. tonų naftos ir beveik visą ją eksportavo į užsienį, daugiausia į Lenkiją. Genčių naftos telkinį planuojama eksploatuoti maždaug 10-12 metų ir per tą laiką išgauti apie 10 milijonų barelių, arba apie 1.2 mln. tonų naftos. “Minijos nafta” Bendra Lietuvos ir Danijos įmonė “Minijos nafta” buvo įkurta 1995 metų birželio pabaigoje. Įmonės specialistai dirba nedideliuose naftos telkiniuose, aptiktuose į pietus nuo Gargždų prieš 20-30 metų. Pasak AB “Geonafta” (“Geonafta” yra viena “Minijos nafta” steigėjų ir jai priklauso 50 proc. įmonės akcijų) direktoriaus R.Vaitiekūno, juose yra ne itin palankios kolektorinės savybės, todėl naftai išgauti reikia specialių metodų. “Minijos naftos” direktoriaus pavaduotojas I.Vaičeliūnas priminė, kad įmonei išduotoje licencijoje numatytas 18 mėnesių įvertinimo periodas vėliau buvo pratęstas. Jis paaiškino, kad 50 proc. “Minijos naftos” akcijų savininkai yra 5 Danijos kompanijos, iki metų pabaigos turinčios nustatyti geologines telkinių sąlygas, priemones ir būdus naftai efektyviau išgauti bei apsispręsti, ar imsis Lietuvoje išgauti naftą. Visiems šiems darbams atlikti iki balandžio mėn. (Lietuvos investicijų agentūros duomenimis) danai buvo investavę į naftos gręžinius 12.25 mln. JAV dolerių. Vasaros pradžioje naftos telkinyje Vilkyčiai-15 buvo atliktas vienas tokių bandymų- t.y. padarytas dirbtinis plyšys, per kurį dabar daug geriau teka nafta. Kitame naftos telkinyje- Vilkyčiai-9 buvo atlikta vadinamoji smėlio perforacija- atidengtos naftingos uolienos, kad į jas pritekėtų naftos. Danams ne mažiau svarbios ir ekonominės bei juridinės sąlygos dirbti Lietuvoje. Juos domina, ar galės užsienio piliečiai gauti Lietuvoje atlyginimą, saugiai gyventi, ar galės laikinai įvežti įrenginius ir pan. Danų apsisprendimą lems ne tik telkinio perspektyvumas, bet ir tai, ar Seimas su Vyriausybe nusprės sumažinti žemės gelmių mokestį. Šis mokestis Lietuvoje siekia 29 proc. nuo išgautos naftos ir yra vienas didžiausių pasaulyje. Beveik visą išgautą naftą “Minijos nafta” eksportuoja, daugiausia- Lenkijos kompanijoms, mokančioms pasaulinėmis kainomis. Transportuojant per Kaliningradą, išlaidos už vienos naftos tonos pervežimą sudaro 76 Lt, iš kurių Rusijai atitenka 57 Lt, o Lietuvai- tik 19 Lt. Transportuoti naftą per Būtingės naftos terminalą- tolima perspektyva, todėl planuojama kreiptis į Vyriausybę, kad ši atkreiptų dėmesį į susiklosčiusią padėtį. “Manifoldas” Naftos darbų licencijų komisija kreipėsi į Vyriausybę, kad Kretingos bendrovei “Manifoldas” būtų išduota naftos paieškos, žvalgybos ir atrastų telkinių eksploatavimo Klaipėdos plote licencija. Ši bendrovė laimėjo neseniai pasibaigusį konkursą. Didžiają dalį “Manifoldo” akcijų valdo pagrindinė gamtinių dujų importuotoja į Lietuvą- Lietuvos ir Rusijos bendroji įmonė “Stella Vita’e”, pretenduojanti tapti ir lietuviškos elektros eksportuotoja. Minėtame Klaipėdos plote, kuriame šeimininkaus “Manifoldas”, esančius Ablingos ir Vėžaičių naftos telkinius jau seniai yra gavusi valstybės bendrovė “Geonafta”. Taėiau dėl lėšų stygiaus naftos gavybos bandomuosius darbus bendrovė atlieka tik Vėžaičių telkinyje. “Manifoldas” naujų naftos telkinių paieškai pasirengęs investuoti 6 mln. litų, o jei jam atitektų Ablingos ir Vėžaičių telkiniai, investicijos siektų 36 mln. litų. “Manifoldo” ir “Geonaftos” benrovėms pavesta pateikti pasiūlymus, kaip išplėsti naftos gavybą šiuose telkiniuose. Be Kretigos bendrovės “Manifoldas”, į Klaipėdos plotą pretendavo Danijos ir Švedijos konsorciumas, kuriame dalyvavo “Odin Energy”, “Sands Petroleum” ir Troy Petroleum Management” bendrovės. Didžiausių prekiautojų naftos produktais naujos stacionarios degalinės: Kompanija Degalinių skaičius 1997 07 Planuojama atidaryti iki 1998 01 UAB “Lukoil Baltija” 24 3-5 UKĮ “Lietuva Statoil” 14 6 UKĮ “Shell Lietuva UAB” 10 4 AB “Lietuvos kuras” 10 3 UAB “Dega” 10 n.d. UKĮ “Neste Oil LT” 7 0 AB “Mažeikių nafta” 7 n.d. UKĮ “Hydro Texaco” 4 n.d. UAB “Uotas” 4 n.d. 4.2 Jūros perkėlos, uostai KLASCO Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO)- tai buvęs valstybinis jūrų prekybos uostas, nuo seno įkurtas Kuršių marių žiotyse. 1995 m. gegužės 5d. įmonė perregistruota į akcinę bendrovę. KLASCO veiklos sritis- pakrauti ir iškrauti uosto krovinius. Ji teikia ir kitas paslaugas: saugo krovinius, ekspedijuoja, pagalbinio laivyno vilkikais aptarnauja prie krantinių prisišvartavusius laivus. Įmonė dirba pelningai. 1996 metais rentabilumas buvo 19 proc., visos pajamos- 191 mln. litų, pelnas- 31 mln. litų. KLASCO- viena stipriausių ir pelningiausiai dirbančių Lietuvos įmonių. Jos darbuotojai labiausiai patyrę atlikti uosto krovos darbus. 80 proc. krovinių- tranzitiniai. Iš Rytų juos siunčia Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Baltarusija, Ukraina. Iš Vakarų- Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos valstybės. Tai rodo, kad KLASCO- tarptautinio jūrų verslo dalyvė. Kompanija žinoma visame pasaulyje. 2000 metai įmonei sėkmingi. Sėkmę lemia tai, kad sausį KLASCO su “Trans WORLD Metal” pasirašė sutartį, pagal kurią turi būti įgyvendintas planas vietoj 6 mln. tonų perkrauti 10 mln. metalo.Pagrindiniai naujos programos akcentai- įsigyti naujų krautuvų, kranų, pastatyti didžiulį 8 tųkstančių kv. metrų dengtą sandėlį metalui saugoti.KLASCO jau antrus metus intensyviai formuoja konteinerių srautą per Klaipėdos uostą. Uosto plėtros programoje numatyta pastatyti naują konteinerių terminalą. Jis bus statomas uosto direkcijos jėgomis, o KLASCO, kuri valdys ir kraus krovinius, pavesta išspręsti visus pagrindinius klausimus. Tai bus naujas terminalas netoli Tarptautinės jūrų perkėlos. Sudaryta investicinė programa, kurioje numatyta įsigyti kranų ir kitos reikiamos technikos. Terminalo statybos darbai pradėti 1996 metais. Terminalas veikia nuo 1998 m. LISCO Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įsteigta nemažai laivybos kompanijų, tačiau AB “Lietuvos jūrų laivininkystė” (LISCO) yra didžiausia laivybos kompanija, per metus galinti pervežti per 8 mln. tonų krovinių. Šiuo metu kompanija turi 36 laivus su bendra keliamaja galia 278.5 tūkstančio tonų. Pagrindinės LISCO veiklos kryptys yra sausakrūvių krovinių pervežimai bei pervežimai keltais. Pagrindiniai laivų darbo regionai yra Baltijos, Viduržiemio ,Juodoji bei Raudonoji jūros. LISCO sausakrūvių krovinių pervežimų verslas skiriasi nuo pervežimų keltais. Sausakrūviai laivai dirba beveik nepriklausomai nuo Leituvos transporto srautų dydžio, tuo tarpu keltų verslo sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo integruotos Lietuvos transporto sistemos. Pervežamų krovinių kiekis LISCO keltais priklauso ir nuo AB “Lietuvos geležinkeliai” darbo, ir nuo Klaipėdos uosto Tarptautinės jūrų perkėlos, kuri yra KLASCO padalinys. Šiuo metu LISCO aptarnauja keltų linijas į Kylį ir Mukraną (Vokietija), Kopenhagą (Danija), Achus ir Stokholmą (Švedija). Keltų linijų verslas yra rizikingas, palyginti su pervežimais sausakrūviais laivais. Kad keltai veiktų sėkmingai, būtų pakankamai didelis krovinių srautas, reikia ne vienų metų pastangų ir paprastai iš pradžių tokia veikla nėra pelninga. Šiuo metu bendromis transportininkų pastangomis suformuoti “transporto koridoriai”, per Lietuvą einantys daugiausia tranzitu į Vokietiją, Švediją,Rusiją. Ilgalaikės pastangos leidžia sėkmingai dirbti LISCO keltams. Kitų laivybos kompanijų, kaip kad “Color Line”, “Stena Line”, DFDS, “Silja Line”, pinigų srauto ir nuosavo kapitalo santykis svyruoja nuo 35 iki 78 proc., vidurkis yra beveik 49 proc. Nuo 1997 metų balandžio įmonė nemoka pelno mokesčio nuo reinvestuoto pelno dalies, tad sumokėtas valstybei pelno mokestis dar mažės. Dėl sumažėjusio Vokietijos markės ir lito kurso šiemet negauta 2.4 mln. litų pelno iš keltų linijų. Iš viso dėl Vokietijos markės kurso svyravimų kompanija patyrė apie 10 mln. litų nuostolių. LISCO finansiniai rodikliai (mln. Lt): Pajamos Grynasis pelnas 1994 m. 319.8 100.9 1995 m. 307.9 67.7 1996 m. 325.5 45.1 1997 m. 327.0 48.0 Per pastaruosius tris metus LISCO dirbo stabiliai ir per metus gavo daugiau nei 355 mln. litų pajamų, o grynasis pelnas sparčiai mažėjo. Įmonė neturi skolų biudžetui ir “Sodrai”. LISCO turi atstovus šiuose uostuose ir miestuose: • Mukrano uoste (Vokietija) • Huelvoje (Ispanija) • Maskvoje (Rusija) LISCO registruotas akcinis kapitalas šiuo metu sudaro 526 mln. litų. 80 procentų akcijų priklauso valstybei ir 20 proc. privatiems asmenims. Akcijomis, priklausančiomis privatiems asmenims, prekiaujama Lietuvos nacionalinėje vertybinių biržoje. Tarpžinybinė viešo konkurso komisija transporto įmonėms privatizuoti, susumavusi tarptautinio konkurso rezultatus, Lietuvos jūrų laivininkystės privatizavimo konsultantais paskelbė Jungtinės Karalystėsc kompaniją “Coopers & Lybrand” su keliais partneriais. Beje, ši kompanija užėmė 2-ą vietą tarp KLASCO privatizavimo konsultantų. LISCO privatizavimo konsultantų konkurse antrąja tapo taip pat Jungtinės Karalystės firma MOORE STEPHENS. Atrenkant kandidatus privatizavimo programai parengti, buvo įvertinta firmų patirtis privatizuojant jūrų kompanijas, darbo patirtis Rytų ir Vidurio Europoje bei kompetencija finansinėje ir juridinėje srityse. Pasirašius sutartį su konsultantais, LISCO privatizavimo programa nuo sutarties dienos turi būti parengta per 4 mėn. 4.3Investicijos į alaus gamybą Lietuvoje alaus gamyba 2000 m. 1 ketvirtį % (dal) alaus: Apie kai kurias alaus daryklas: “Ragutis” Kaunio alaus darykla “Ragutis”, valdanti apie 11 proc. Lietuvos rinkos ir ilgai pelniusi vos penktą vietą tarp Lietuvos aludarių, rengiasi nusimesti pilkas bjauriojo ančiuko plunksnas: 1999 metų pradžioje pardavusi 51 proc. savo akcijų Čekijos alaus daryklai “Pilzner Urquel”, bendrovė laukia 11 mln. Lt investicijų. Ketvirtos pagal dydį šalyje alaus gamintojos AB “Ragutis” vadovai įsitikinę, kad jų bendrovės gamyba 30 proc. padidėjo dėl pagerėjusios alaus kokybės. “Pilsner Urquel”, valdanti 51 proc. įmonės akcinio kapitalo, iki rudens į įmonę jau investavo apie 10 mln. litų. Per pirmą pusmetį įmonė pardavė 644.000 dal alaus, iš jų 437.000 dal- buteliuose. 1998 m. užėmęs tik 5-ą vietą šalies alaus gamintojų rinkoje, 1999 m. “Ragutis” iškopė į 4-ąją, kur ir laikosi iki šiol. Palyginti su pernai 1 pusmečiu, “Biržiečių” alaus gamyba padidėjo 62 proc., “Šnekorių”- 32 proc., o “Širvenos”- 25 proc. Per 3.5 mėn. atlikę dalį rekonstrukcijos darbų, čekai atvežė iš “Pilsner Urquell” ir sumontavo įrengimų už 7.5 mln. litų. Rekonstravus salyklo cechą, pagal čekų technologiją pasigamina pusę viso reikalingo salyklo, o kitą pusę parsiveža iš Čekijos.Tik ką pradėjus gaminti Čekijoje populiariausią “Gambrinus” alų, dar planuojama pristatyti dvi naujas čekiško alaus rūšis. Pasak finansų maklerių, įmonės rezultatų augimas gali teigiamai paveikti bendrovės akcijų rinkos kainą. “Utenos gėrimai” Liepos 21 d. Utenos alaus daryklos “Utenos gėrimai” (UG) akcininkų susirinkime skandinavų kontroliuojančioji įmonė BBH aplenkė Europos alaus milžiną “Carlsberg”. BBH gavo 101.279 balsus (53.7 proc.) o “Carlsberg”- 83.068 balsus (44 proc.), iš kurių pusę sudarė valstybės (Žemės ūkio ministerija) valdomi balsai. Komentuodami BBH pergalę daugelis teigia, kad jų pasiūlymai labiau patiko smulkiesiems akcininkams, kurie ir lėmė pergalę. BBh pažadėjo supirkti akcijas iš karto. Tuo tarpu “Carlsberg” to nežadėjo ir akcininkai baiminosi, kad dėl infliacijos ar pasikeitus Lt kursui jie patirs nuostolių. “Carlsberg” pralaimėjo praktiškai laimėtą partiją, kurioje turėjo visus kozirius.Prieš metus pradėjusi derėtis dėl UG “Carlsberg” kompanija pasirinko akcijų pirkimo per biržą ir susitarimo su valstybės institucijomis kelią. Jų atstovai užtikrino valstybės valdomų balsų paramą bei konkurencijos tarnybos pastabas, kad BBH jau turi įmonę Lietuvoje (“Kalnapilis”) ir konkurencijos požiūriu “tikslingiau kurti bendrą įmonę su “Carlsberg”. “Carlsberg” manė, kad garsus prekinis ženklas ir įmonės autoritetas yra pranašesni už bevardę kontroliuojančią bendrovę. Tačiau investicijų patirties Baltijos šalyse ir NVS sėmusi kontroliuojančioji bendrovė, savo gretose turinti vietinių vadybininkų, daugiausia dėmesio ir resursų skyrė privačių akcininkų lūkesčiams patenkinti, tuo įrodydami, kad ne visada lemia garsūs vardai. BBH įsipareigoja išsaugoto ir stiprinti vietinį prekinį ženklą “Utena”, išlaikyti vietinius vadybininkus bei administraciją. UG įnašą į naujos įmonės steigimą BBH įvertina 50 mln. Lt. Investicija į Utenos alaus daryklą sudarys apie 20 mln. USD, iš kurių 16 mln. USD skiriama gamybai modernizuoti. Projekte rašoma, kad įmonė turėtų pasiekti 50 mln. l gamybos apimtis išlaikydama 20-25 proc. bendrovės pelningumą. Panašiomis sąlygomis prieš 3 m. BBH įsigijo “Kalnapilį”. 1994 m. jie buvo pažadėję akcininkams supirkti Panevėžio alaus daryklos akcijas po 5.44 Lt (nominalas 1 Lt) ir savo pažadą įvykdė, nors VPB akcijas buvo galima pirkti gerokai pigiau (apie 3.5 Lt). “Švyturys” Spalio 23 d. vykusiame Klaipėdos alaus daryklos AB “Švyturys” akcininkų susirinkime 2/3 balsų buvo nutarta kurti bendrą įmonę su užsienio alaus gamintojais. Realiausias pretendentas yra danų bendrovė “Carlsberg”.Pasak “Švyturio generalinio direktoriaus, akcininkams pritarus, įmonės įstatinis kapitalas bus didinamas ne mažiau kaip 15 mln. litų (iki 26 mln. litų). “Švyturys yra gavęs pasiūlymų dėl investicijų iš 5 alaus gamintojų bei dar daugiau iš finansinių institucijų. Tarp jų yra ir 3-čia pagal dydį alaus gamintoje Europoje bendrovė “Carlsberg”. “Carlsberg”, patyręs fiasko varžybose su Švedijos ir Suomijos koncernu BBH dėl AB “Utenos gėrimai”, rugsėjį nusiuntėpreliminarų ketinimo protokolą dėl investicijų “Švyturio” vadovams. Ryžtą investuoti Lietuvoje rodo ir “Carlsberg” klaipėdiečiams iš pradžių pasiūlytas apsisprendimo terminas- 7 d. Danai iškart norėjo įsigyti 51 proc. “Švyturio” akcijų, tačiau vėliau sutiko su “Švyturio” sąlygomis ir nusileido iki 50 proc. Tačiau bendrovės akcijos priklauso apie 350 akcininkų, todėl realu, kad naujieji akcininkai sugebės įsigyti papildomų akcijų. Jei būtų įkurta bendra įmonė su “Carlsberg”, Klaipėdoje pagal licenciją būtų gaminamos “Carlsberg” ir”Tuborg” alaus rūšys bei išsaugotas dabartinis “Švyturio” asortimentas. Preliminariai derantis su “Carlsberg”, esamą 11.347.600 Lt “Švyturio” įstatinį kapitalą buvo ketinama padvigubinti. Investicijos “Švyturiui” reikalingos norint sėkmingai konkuruoti su kitomis didžiausiomis Lietuvos alaus daryklomis, jau turinčiomis užsienio partnerius: AB “Kalnapilis” ir UG (BBH), AB “Ragutis” (čekų “Pilsner Urquell”). Pagal parengtą investicijų planą per artimiausius 1.5 metų gamybai plėsti klaipėdiečiams reikėtų 15-24 mln. Lt. Šiemet įmonė per 9 mėn. gavo tiek pat pelno, kiek per visus 1996 m., o metų pabaigoje planuojamas grynasis pelnas- 13 mln. Lt. Į gamybą per 1997 m. investuota per 5 mln. Lt. “Švyturiui” ir “Carlsberg” nepavykus susitarti, danų žvilgsnis galėtų nukrypti į AB “Gubernija”, esančią šalia Šiaulių LEZ bei Latvijos. 4.4 Investicijos į VVP Baltijos šalių vertybinių popierių rinkos ir toliau lieka patrauklios užsienio investitojams- nutarta Rygoje vykusioje konferencijoje “Baltijos kapitalo rinkos”. Manoma, kad jų aktyvumas dar padidės,- teigia finansų maklerio įmonė “Vilfilma”. Užsienio investuotojai ypač patenkinti Estijos VP rinkos likvidumu ir nori, jog Latvijos ir Lietuvos rinkose atsirastų nauji postūmiai, didinantys jų likvidumą. Kai vertybinių popierių rinka subrendusi, investuotojams pakanka pažvelgti į kompanijos finansinius rodiklius. Pasak specialistų, Lietuvoje jau irgi vadovaujamasi rodikliais, tačiau tai daryti reikia atsargiai. Finansų makleriai, rengdami įmonių prospektus, ten įtraukia pelningumo, finansų struktūros, rinkos vertės bei turto panaudojimo efektyvumo rodiklius. Tačiau negalima vadovautis tik vienu ar net keliais finansiniais rodikliais. Jei rodikliai yra neįtikėtinai dideli ar maži, reikia pasidomėti, kodėl jie tokie, be to, reikia atsižvelgti į rinkos vidurkį. Vienas iš labiausiai priimtų ir naudojamų rodiklių- P/E- akcijos rinkos kainos ir pelno akcijai santykis, rodantis, kiek investuotojas moka už vieną įmonės pelno litą. P/E atspindi investicijos pelningumą, investuotojų pasitikėjimą rinka. Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo (LCVPD) duomenimis, užsienio investicijų vertė finansinių tarpininkų sąskaitose nuo metų pradžios padidėjo nuo 282 mln. Lt iki 1 mlrd. 144 mln. Lt. VP portfelių apimtys padidėjo dėl dviejų priežasčių- dėl naujų investicijų į akcijas ir dėl akcijų kainų didėjimo. Spalio 1 d. užsienio investuotojų lėšos finansinių tarpininkų sąskaitose sudarė 58.6 proc. investicijų į Lietuvos bendrovių ir bankų akcijas. Šiais metais gana smarkiai išsiplėtė investuotojų geografija- šiuo metu Lietuvos bendrovių akcijų turi 31 valstybės investuotojai. Per paskutinį šių metų ketvirtį labiausiai- 190 mln. Lt- padidėjo Didžiosios Britanijos investuotojų portfelis. Antrąjį šių metų ketvirtį aktyvumas buvo sumažėjęs, o per trečiąjį šių metų ketvirtį savo investicijas labai padidino ir Estijos investuotojai (127 mln. Lt). Švedijos investuotojai akcijų portfelis Lietuvoje padidėjo 28 mln. Lt, JAV- 25 mln. Lt, Danijos- 22 mln. Lt, Suomijos-17 mln. Lt, Šveicarijos- 12 mln. Lt. Estijos investuotojų dalis Lietuvos akcijų rinkoje buvo pakankamai solidi- spalio 1-ą d. ji sudarė 10.8 proc. visų finansinių tarpininkų sąskaitose buvusių investicijų į akcijas. Tarp nerezidentų, investavusių į Lietuvos akcijas, estų investuotojai po Didžiosios Britanijos investuotojų buvo antri. Nemažai užsienio investuotojų įsigijo bendrovių akcijų pirminėje rinkoje, t.y. įmonėms platinant naujas akcijų emisijas. Vien pernai naujų akcijų emisijų Lietuvoje išplatinta už 1 mlrd. 175 mln. litų, per šių metų 8 mėn.- už 650 mln. litų. Vietos investuotojų dalis nuo metų pradžios iki spalio mėn. sumažėjo atitinkamai nuo 66 iki 41.4 proc., nors jų investicijų portfelis finansinių tarpininkų sąskaitose padidėjo nuo 545 iki 808.6 mln. litų. Lietuvos žemės ūkis kol kas nepatraukia užsienio investuotojų dėmesio. Specialistai mano, kad dėl to kalta valstybė, per daug besikišanti į šią sritį ir nesugebanti baigti reformų. Investicijos į žemės ūkį šių metų liepos 1 d. sudarė 0.3 proc. Visų tiesioginių užsienio investicijų. Tiesiogines užsienio investicijas į žemės ūkį stabdo nesibaigusi žemės reforma, vis dar iškylantis žemės nuosavybės klausimas bei neišvystyta žemės rinka. Taip pat neaiškios ekonominės žemės ūkio perspektyvos.Užsieniečiams į Lietuvą paprasčiau atvežti produkciją, negu investuoti į perdirbamąją pramonę. Lietuvoje, kaip ir likusiose Baltijos šalyse, daugiausia investuojama į tabako, alaus, konditerijos ir nealkoholinių gėrimų pramonę. Statistikos departamento duomenimis, šios investicijos sudaro 16.6 proc. Visų užsienio investicijų. Tuo tarpu pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju, investicijos į žemės ūkį, žuvininkystę ir miškų ruošą sumažėjo beveik perpus, t.y. balandžio 1 d. jos sudarė 38.791.000 Lt, o liepos 1 d.- 16.355.000 Lt. Į pieno, mėsos ar grūdų perdirbamąją pramonę užsieniečiai vengia investuoti dėl ribotos rinkos. Šiuo metu nėra nei vienos mėsos perdirbimo įmonės, į kurią būtų investavę užsieniečiai. Pagrindinė priežastis- mėsos perdirbimo pramonė yra reguliuojama Vyriausybės, be to,jai neigiamą įtaką daroturguose nekontroliuojama prekyba mėsos gamaniais, vadinamoji juodoji rinka. Investuotojai pastaruoju metu mieliau kalba apie investicijas į naujų įmonių statybą bei modernias technologijas. Užsieniečiams pigiau ir efektyviau pastatyti įmonę, negu investuoti į beviltiškai pasenusią maisto pramonę. Visais atvejais tokios įmonės efektyviau naudoja gamybinius išteklius, diegia modernias technologijas ir kuria naujus produktus. Statistikos departamento duomenimis, daugiausia su Lietuva BĮ yra sukūrusi Rusija, o pagal investuoto kapitalo dydį lyderė yra Vokietija. Po jos eina Rusija ir JAV. Šiame savo rašinyje smulkiau papasakojau tik apie keletą stambiausių užsienio investicijų į Lietuvą. O kur dar investicijos į tabako, konditerijos, alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų, pieno ir apskritai į visą maisto gamybos pramonę? Kur investicijos į tekstilės, elektronikos, mašinų gamybos, popieriaus ir farmacijos pramonę, bei apdailos medžiagų, tepalų ir kitas gamybines sritis? Kur investicijos į didmeninę ir mažmeninę prekybą, aptarnavimo sferas, poilsį ir turizmą, viešbučius, restoranus, visuomenės informavimo priemones ir t.t.? O kur dar tokių gigantų, kaip “Coca-Cola”, “Pepsi”, “Philip Morris”, “Kraft Jacobs Suchard”, “Samsung” ir kitų investicijos. Norint smulkiai išnagrinėti užsienio investicijas į Lietuvą reikėtų atskiro kurso. Lietuvai žengiant į pasaulį, kiekvieną dieną investicijų fronte kažkas vis keičiasi, vyksta, verda gyvenimas. Lietuva tiesiog reikalinga investicijų savo ūkiui pakelti į naują gyvenimą. Pritraukiant ir panaudojantinvesticijas lietuvoje vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis šalies ūkio plėtojimo prioritetinėmis kryptimis, pirmiausia nukreipiant lėšas gamybinei infrastruktūrai plėtoti: energetikai, transportui, telekomunikacijoms, gamtosaugai, pažangioms užsienio technologijoms diegti, eksportabiliai produkcijai gaminti, smulkiajam irvidutiniam verslui plėtoti bei būtiniausioms socialinėms reikmėms tenkinti. Neabejotina, kad be užsienio pažangių technologijų ar vadybos patirties ir investicijų Lietuva nepajėgi nei restruktūrizuoti ūkio, nei integruotis į Vakarų rinką, nei ekonominį nuosmukį įveikti. Vertinant Lietuvos ūkio investicinį procesą, pastebima irpozityvių reiškinių, ir esminių darbo trūkumų, stabdančių ūkio restruktūrizavimą, o kartu ir ekonominę bei socialinę pažangą. Kaip rodo valstybių, transformuojančių komandinės (planinės) ekonomikos ūkį į rinkos sąlygas, patirtis, gerų rezultatų pasiekiama ten, kur sudaromos palankios sąlygos užsienio investicijoms pritraukti. Pasiskirstant rinkas vienu iš lemiamų veiksnių turi gūti efektyvios investicijos- jų pritraukimas, skatinimas ir racionalus paskirstymas. Šioje srityje Lietuvoje yra pasiekta tam tikrų rezultatų.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (49,51 kB)

Galima išskirti penkias bendradarbiavimo formas: • bendradarbiavimas įvairiais aspektais (licenzijų, įrengimų, bendros gamybos specializacijos pagrindu); • bendrų įmonių (AM) sukūrimas; • konsorciumų sukūrimas; • stambių firmų, kompanijų susitarimai apie novatoriškų mažų, smulkių įmonių “prarijimą”, siekiant įgyti naujas technologijas; • rangovinių santykių tarp medžiagų, gaminių ir komplektuojamų dirbinių tiekėjų (ilgalaikių sutarčių pagrindu) ir jų tiekinių vartotojų (t.y. prekybinio gaminio, skirto vartotojui, gamintojo-išbaigėjo) nustatymas. Bendrų įmonių bruožai: • bendras kapitalas sudarytas iš bendrų firmų-partnerių įnašų; • bendrai vykdoma ūkinė veikla; • bendras šalių dalyvavimas valdyme, pasidalijimas pelnu ir rizika. Pagal veiklos sritis bendros įmonės skirstomos: • materialinės gamybos BĮ ; • aptarnavimo BĮ. Tačiau dažnai jų veikla yra kompleksinė. BĮ partneriais gali būti tiek vyriausybė, tiek ir privačios kompanijos, tiek ir privatūs asmenys. Juridiškai, BĮ yra akcinės bendrovės, ar su ribota atsakomybe bendrovės. Statistikos duomenimis, 55% BĮ sukuriama kooperacijos pagrindu. Pagal kai kuriuos duomenis 40% JAV pramonės kompanijų, kurių pardavimų apimtys daugiau kaip 100 mln. dolerių, dalyvauja vienoje ar keliose bendrose įmonėse. Bendros įmonės, tai viena iš pagrindinių užsienio tarptautinių gamybos organizavimo monopolijų formų. Pagal šią formą organizuota apie 40% Amerikos ir Anglijos tarptautinių monopolijų firmų filialų. BĮ kūrimas ypač ryškus diversifikuotose monopolijose. Kuriant BĮ Japonijoje, pagrinde dominuoja du motyvai: • pirma – pažangios technologijos įsigijimas (43%) • antra – teisė įsigyti prekinį ženklą (24%). 1. Bendros įmonės, kaip gamybos internacionalizavimo įrankis BĮ gamybos srityje užima specifinę užsienio investicijų formą. BĮ augimas praeito šimtmečio 60-70 metais rodė intensyvų tarptautinių monopolijų formavimosi procesą. Būtent šiuo laikotarpiu išryškėjo šių užsienio gamybų firmų privalumai. Tarptautinėms monopolijoms vietinio partnerio pritraukimas, kurios užkariavo naujas tiekimo rinkas, ekonomiškai pasiteisino. Tokiu būdu jos įveikė protekcionistinius barjerus ir apribojimus užsienio kapitalo įsisavinimui. BĮ transnacionalinio monopolistinio kapitalo sistemoje pirmiausiai sudaromos pagal technologinį panašumą, poreikius t.y., tarp partnerių, bent vienas iš kurių turi naują technologiją, o kitam jos reikia. BĮ paprastai sukuriamos pradiniame etape įsiskverbiant į užsienio rinkas ir pasinaudojant vietinio partnerio privilegijomis. Naujų technologijų sukūrimo ir įdiegimo į gamybą greitis, pažangus gamybinio patyrimo įsisavinimo laikas, produkcijos atnaujinimo tempai tampa vis svaresniais veiksniais, apsprendžiančiais firmos konkurencinį pranašumą bei jos rentabilumą. Užsienio investitoriams BĮ panaudojimas, leidžia su partneriu pasidalinti kapitalinių indėlių rizika, suteikia galimybę pasinaudoti: • vietinė tiekimo rinka; • vietiniais finansavimo šaltiniais; • sutrumpinti naujo gaminio įsisavinimo laikotarpį; • sumažinti šių kaštų (naujų gaminių įsisavinimo) apimtis. Pastaruoju metu, nors ir auga užsienio gamybos apimtys, tačiau bendrų įmonių gamybos ir realizuojamos produkcijos apimčių lyginamoji dalis daugianacionalinių kompanijų veiklų apimtyje mažėja. Taip, tirtose 187 Amerikos tarptautinėse monopolijose šis rodiklis krito nuo 45% iki 16%. BĮ kūrimo tendencijos ypač ryškios diversifikuotose monopolijose. Taip 13 tarptautinių monopolijų, kurių veikla apsiriboja vienos pramonės šakos sritimi, BĮ lyginamoji dalis užsienio nuosavybėje sudarė 17,3% , o 42 monopolijose, veikiančiose dviejose šakose – 24,8% , ir 81 monopolijoje, kuri apima 3 pramonės šakas, bendrų įmonių dalis sudaro jau 32,3% . Tarptautinės monopolijos, dalyvavimas BĮ kūrime, kaip taisyklė, vadovaujasi strateginiais tikslais: • įsiskverbti į vieną ar kitą gamybos šaką; • užimti naujas rinkas, sukūrus BĮ, o po to ir visapusiškai jas valdyti. 2 Bendradarbiavimo problemos bendrose įmonėse Įvairių kompanijų bendradarbiavimas BĮ dažnai sukelia ir nemažai sunkumų. Daug įmonių taip bendradarbiaudamos patiria nesėkmę. Kai kuriais atvejais įmonė-partneris “praryja” savo firmą-partnerę. 1990 m. konsultacinė firma “Mckincey and CO” ištyrė 150 firmų veiklą . Pasirodė, kad ¾ šių įmonių buvo “prarytos” japoniškų partnerių. Specialistų nuomone, firmų partnerystė bendrų įmonių ribose yra “mokėjimo mokytis lenktyniavimas”. Firma, kuri mokosi labiau efektyviai, greičiau tampa dominuojančia bendroje įmonėje ir gali diktuoti savo sąlygas. Tokiu būdu BĮ gali tapti nauja konkurencijos forma. Japonijos kompanijų vadovai dažnai mokymosi procese sėkmingai aplenkia amerikiečius ir europiečius. Todėl, kai kurie konsultantai įspėja vakariečių firmas apie galimą pavojų sukūrus BĮ su japonais. Būna ir taip, kai stambios japonų firmos pasiūlo kurti BĮ ir ieško firmos-partnerio, taip faktiškai jie numato būsimą potencialią auką. 3 Smulkaus verslo bendros įmonės Smulkios ir vidutinės firmos paprastai turi galimybę savarankiškai funkcionuoti, kol joms suteikta laikina monopolinė galimybė naudotis nauja technologija. Tačiau, pereinant į naujas technologijas ir naujų gaminių masinę gamybą, neišvengiamai reikia žymiai daugiau kapitalo. Tai mažas ir vidutines įmones verčia susimąstyti, nes jos neturi tokio kapitalo. Jos turi parduoti savo naują specifinį kapitalą, produktą, technologiją, kurią sukūrė monopolijoms, arba pritraukti įvairius papildomus kapitalo šaltinius. Dažniausiai šiame etape stambios monopolijos įsigyja paminėtas firmas arba su jomis sukuria bendras įmones. Dažnai mažoms ir vidutinėms įmonėms trūksta kapitalo lėšų, norint organizuoti stambią serijinę gamybą. Iš kitos pusės yra užsienio monopolijų noras prieiti prie naujausių technologijų, naujausių gamybos organizavimo ir valdymo metodų. Tai dažnai verčia savininkus tam tikrą dalį mokslinės gamybinės kompanijos nuosavybės perleisti užsienio investitoriams, kurie stengiasi naujovių gamybą perkelti į savo šalis, arba pasinaudoti duotos šalies rinka. Tuo tikslu taip pat sukuriamos BĮ. Dabartinėmis sąlygomis, smulkus ir vidutinis kapitalas, pirmoje eilėje panaudojamas mokslui imlios vienetinės ir serijinės produkcijos gamyboje, o būtent: siaurai specializuotos ir nestandartinės produkcijos gamyboje, elektronikos ir kitose mašinų gamybos pramonės šakose. Tokios įmonės pagamina keletą, dažnai vieną ar du gan specializuotus (unikalius gaminius), kurie pagal paruoštą technologiją, gali būti gaminami mažomis, bet pasikartojančiomis partijomis ir pritaikytomis jas realizuoti skirtingose rinkose. Būtent mažos ir vidutinės įmonės, susikoncentravusios gaminti mokslui imlią produkciją, turi geriausias galimybes organizuoti gamybą užsienyje BĮ pavidalu. Įdėto kapitalo apimtis ir naujovių panaudojimo pobūdis apsprendžia, iš vienos pusės gan greitą vidaus rinkos prisotinimą atitinkama produkcija ir apriboja ypač rentabilios gamybinės produkcijos realizaciją vidaus rinkoje. Iš kitos pusės, aukšta produkcijos kokybė, jos unikalumas ir nauja technologija sudomina panašias užsienio įmones. Organizuojant gamybą užsienyje, pradiniame etape, smulkus ir vidutinis kapitalas stengiasi, panašiai kaip ir tarptautinės monopolijos, maksimaliai panaudoti vietinių partnerių privalumus, kad: • sumažinti investicijų riziką; • sutrumpinti įsisavinimo laikotarpį; • prieiti prie vietinių tiekimo rinkų; • prieiti prie finansavimo šaltinių. Be to, tokio smulkaus ir vidutinio kapitalo noras pritraukti vietinį partnerį žymiai didesnis, negu stambiose daugianacionalinėse kompanijose. Tai paaiškinama jų ribotomis ir savomis finansinėmis galimybėmis. Atlikti tyrimai rodo, kad 52% mažų ir vidutinių firmų filialai buvo BĮ, be to 20% iš jų – su mažesniu dalyvavimu (t.y. akciniam įmonės kapitale jos sudarė nuo 5% iki 50%). Tarptautinėms monopolijoms šio rodiklio santykis atitinkamai 39% ir 14%. Nežiūrint į tam tikrus sunkumus, smulkus ir vidutinis kapitalas kuriant BĮ, suteikia pirmenybę būtent tokiai užsienio gamybos organizavimo formai. Tai paaiškinama monopolistine galimybe valdyti nestandartinę technologiją, kurią jie stengiasi ne išplatinti tarp potencialių konkurentų, o perduoti per firmų vidinius ryšius. Išvystytose pramonės šalyse smulkus ir vidutinis verslas dažniausiai kuria BĮ su firmomis, turinčiomis panašią gamybinę struktūrą. 4 Stambių firmų-konkurenčių tarptautinių bendrų įmonių kūrimo tikslai Bendros įmonės (BĮ), savo veiklos istorijoje patyrė eilę pakitimų, privertusių jas tobulėti. Nuo 1980m. keičiasi tarptautinių BĮ kūrimo logika. Iki to laiko veikė tradicinės BĮ, kurios turėjo bendrą dviejų partnerių filialą, viena iš kurių buvo užsienio firma – kaip taisyklė, iš išsivysčiusios pramonės šalies, o iš kitos pusės - vietinė įmonė ar valstybės tarnyba. Tokios rūšies BĮ pagrinde apsiribodavo papildomų tiekimo rinkų atidarymu, o atskirais atvejais ir labiausiai dominančiu partnerio gamybos technologijų pasinaudojimu. Tačiau, vykstant rinkos internacionalizavimui, augant gamybos savikainai ir nuolatos tobulinant technologiją, atsirado partnerystės tendencijos.Jos gan dažnai pasireiškia tarp gan stambių konkuruojančių firmų išsivysčiusiose šalyse. Bendradarbiavimo tikslas – įveikti sunkumus bendroje rinkoje. Kuriant BĮ partneriai gali turėti skirtingus strateginius tikslus. Aišku, kad produkcijos įterpimas į partnerio rinką, ar atskirų galutinio (išbaigto) produktų sudedamųjų dalių, elementų bendra gamyba, ar bendras naujadaro kūrimas ir įsisavinimas tai ne tas pats, tai skirtingi dalykai. Jei panagrinėti “IBM” ir “Simens” firmų tarpusavio susitarimus, apie bendrą elektroninių komponentų gamybą, tai čia kalbama apie kritinę atskirų komponentų gamybos apimtį, ir išlaidų jos gamybai sumažinti ieškojimą, užsienio partnerių pagalba. Tačiau galutiniai gatavi gaminiai, kuriuos partneriai užbaigia gaminti savarankiškai, lieka konkurenciniais rinkoje. Tarptautinėje rinkoje yra ir tokia BĮ rūšis, tipas, kada užsienio partneriai bendrai kuria, gamina ir parduoda galutinį, gatavą produktą. Tokie susitarimai, kaip taisyklė sukuriami tarp stambių firmų, siekiant atsilaikyti prieš dar galingesnį konkurentą. Tokio tipo BĮ paplitusios tarp Vakarų Europos firmų gynybos ir kosmoso srityse. Šiandien, kaip rodo patirtis, galima išskirti tris pagrindinius tarptautinius BĮ tipus, kuriuos kuria stambios firmos-konkurentai: 1. BĮ tipas grindžiamas bendru marketinginio potencialo padidinimu partnerių sąskaita. Siekiama savo tiekimo rinką, kurioje dalyvauja kiekvieno produkto partneriai, komercializuoti. Šie produktai buvo sukurti ir pagaminti kitų partnerių, kurie yra jos konkurentai. Tokiu būdu, išvengiama konkurencijos tarp papildomų produktų ir pagrindinės masės produktų, tiekiamų partnerių-distribiutorių. Toks BĮ veiklos organizavimas pasireiškia tuo, kad sukuriamas bendras filialas produkcijos gamybai ir jos tiekimui. Tokie įmonių tipai būdingi automobilių ir ryšio priemonių gamybos pramonei. Čia dažniausiai minimos japonų-europiečių ir japonų-amerikiečių BĮ (Mitsubishi, Kraisler, Mazda, Ford, Toyota-Suzuki, General Motors). Jos leido Japonijos firmom įsiskverbti į amerikiečių rinką ir parduoti savo automobilius JAV su amerikiečių gamintojų ženklais. Be to, amerikiečių firmų produkcijos nomenklatūra pasipildė skirtingais nuo jų japoniškais automobiliais. 2. BĮ tipas grindžiamas tuo, kad konkuruojančios įmonės bendrai kuria ar gamina vieną iš gaminio produkto komplektuojamų detalių, o galutinį gaminį užbaigia gaminti kiekviena visiškai savarankiškai. Pagrindinis tikslais – pasiekti optimalią gamybos apimtį, ar produkcijos aukščiausią kokybę, nesikreipiant pagalbos į išorinį tiekėją. Be to, išlieka gatavos produkcijos konkurencija tarp partnerių. Tai pasiekiama pasidalijant produkto, gaminio kūrimo darbus tarpusavyje, o jo gamybai kuriamas bendras filialas. Šis BĮ tipas dažniausiai sutinkamas tarp JAV ir Vakarų Europos automobilių ir elektroninės technikos gamintojų. 3. Tarptautinių santykių tipas numato BĮ ar konsorciumų sukūrimą. Sudarius konsorciumą partneriai kartu kuria, gamina ir teikia bendrą produktą. Pagrindiniai tokio susivienijimo uždaviniai yra pasiekti duotam sektoriuje kritinį veiklos lygį, išvengiant pilno, visiško susiliejimo. Kaip taisyklė, tokie konsorciumai kuriami stambiems projektams vykdyti. Jie susideda iš kelėtos kūrimo ir gamybos etapų, darbų, kurių kiekvienam vykdyti priskiriamas konkretus partneris. Kartais sukuriamas bendras BĮ filialas gatavos produkcijos tiekimui. Tokio tipo susivienijimai būdingi Vakarų Europos kosminės ir karinės technikos gamintojams.

Ekonomika  Konspektai   (11,33 kB)

Su vandeniu iš virškinimo trakto įsiurbiamos maisto medžiagos, pašalinami medžiagų apykaitos produktai. Vanduo, kurį organizmas gauna su daržovėmis, uogomis ir vaisinių augalų antpilais yra labai naudingas, nes jame yra ištirpusių įvairių biologiškai veiklių medžiagų. Daugiau vandens reikia gerti sergant kepenų ir tulžies latakų ligomis, esant ūminiams ir lėtiniams apsinuodijimams, taip pat užkietėjus viduriams. Patariama mažiau skysčių vartoti sergant širdies bei inkstų ligomis. Manoma, kad vanduo, gautas iš ištirpinto sniego ar ledo, yra efektyvus asterosklerozės profilaktikai ir gydymui. Štai kodėl žmonės nuo seno gydymui naudoja šaltinio vandenį. Žmogui labai naudinga maudytis, praustis po dušu, apsitrinti ir kt. Vandens gydomosios savybės buvo pastebėtos dar 1500 metų prieš mūsų erą ir aprašytos indų himnų knygoje “Rigvedoje”: “Apsiplaudamas žmogus įgyja dešimt privalumų - jo protas pasidaro blaivus, gaivus, pats žmogus pasidaro žvalus, sveikas, įgyja jėgų, grožio, atjaunėja, dvelkia švara, jo odos spalva darosi maloni ir patraukia gražių moterų dėmesį”. VANDUO IŠ CHEMINĖS PUSĖS Vanduo, vandenilio oksidas, H2O, bespalvis skystis. Neturi skonio ir kvapo. Vandens molekulėje du vandenilio atomai yra susijungę su deguonies atomu taip, kad kampas tarp šių lygus 105. Dėl tokio teigiamų vandenilio jonų ir neigiamo deguonies jono išsidėstymo vandens molekulė yra dipolis. Polinė vandens prigimtis sąlygoja tai, kad jis sudarytas ne tik iš paprastų H2O molekulių, bet ir iš jų asociatų (H2O)x. Daugelis vandens savybių yra kitokios, negu panašios sudėties junginių. 0C temperatūroje vanduo užšąla ir virsta ledu, 100C temperatūroje užverda - virsta garu. Daugiau nei 1500C temperatūroje vandens molekulė ima skilti į elementus. Kritinis vandens slėgis 21,5 Mpa, kritinė temperatūra 374,15C, tankis 998,23 kg/m3 (20C). Didžiausias vandens tankis (1000 kg/m3) yra 4C temperatūroje. Šiluminė vandens talpa yra didelė (41,9 kJ/kg K), todėl vandens masyvai Žemėje turi didelę įtaką klimatui. Vanduo yra silpnas elektrolitas (H2OH++OH-; K=[H+][OH-]=1014, t.y. tik viena iš 550 000 000 molekulių yra disociavusi). Vandens laidumą elektrai labai padidina jame ištirpusios rūgštys, bazės arba druskos. Gamtoje yra 9 izotopinės vandens atmainos (apie 0,018% visos gamtinio vandens masės sudaro sunkusis vanduo). Vanduo yra vienas universaliausių tirpiklių. Iš organinių junginių tirpina tik tuos, kurie turi polinių grupių (-OH, -COOH, -NH2) ir yra nelabai didelės molinės masės. Kai kurie junginiai prisijungia vandenį (hidratacija), vnadens veikiami, skyla - vyksta hidrolizė, arba nuo jų pačių atskyla vanduo (dehidratacija). Daugelis druskų turi kristalizacinio vandens. Vandens yra kai kuriuose kompleksiniuose junginiuose (akvakompleksuose). Vanduo lengvai reguoja su šarminiais metalais, sudarydamas hidroksidus. Geležis ir jos lydiniai, vandens veikiami, koroduoja. Fluoras iš vandens molekulės atskelia atominį deguonį (F2+H2O 2HF+O). Su oksidais vanduo sudaro bazes arba rūgštis. Aukštoje temperatūroje vanduo konvertuoja metaną iki anglies monoksido. Vanduo yra daugelio cheminių reakcijų terpė ir katalizatorius. VANDUO IŠ GEOGRAFINĖS PUSĖS Gamtoje iš stacionarių vandens išteklių tik 2,53% vandens yra gėlo, o prieinama naudoti tik 0,76% visų vandens išteklių. Litosferoje yra apie 1 000 000 000 km3 vandens; jis įeina į mineralų, uolienų sudėtį. Daug jo susitelkę Žemės mantijoje (13 - 15 mlrd. km3); iš jos kasmet į paviršių (per vulkaninius procesus) patenka apie 1 km3 vandens. Gamtinis vanduo turi daug ištirpusių organinių ir neorganinių medžiagų. Gryninamas distiliavimu arba jonitais. Labai grynas vanduo sintetinamas ir vandenilio ir deguonies specialiuose aparatuose. Vanduo naudojamas kaip cheminis reagentas, tirpiklis, betono ir skiedinių komponentas. Jis yra energijos nešiklis, šilumnešis. Vandens garai yra garo mašinų, turbinų darbo medžiaga; vanduo reikalingas hidraulinėms pavaroms ir presams. Daug jo suvartojama buityje (200 - 500 l per parą žmogui). VANDUO IŠ BIOLOGINĖS PUSĖS Vanduo yra gyvosios materijos Žemėje komponentas, svarbiausia terpė, kurioje vyksta organizmų medžiagų apykaita. Manoma, kad vandenyje atsirado gyvybė. Per evoliuciją kai kurie vandens augalai ir gyvūnai prisitaikė gyventi sausumoje, bet vanduo buvo ir yra svarbiausias jų aplinkos veiksnys, daugelio fermentinių reakcijų substratas. Į organizmo medžiagas vanduo įsijungia fotosintezės metu. Organizmų skysčiuose (limfoje, kraujuje, virškinimo sultyse, vakuolių sultyse) vanduo daugiausiai yra laisvas, o ląstelėse, audiniuose - susijungęs su baltymais, kitais organiniais junginiais. Vanduo palaiko ląstelių ir audinių turgorą, išnešioja maisto medžiagas ir jų apykaitos produktus, padeda reguliuoti kūno temperatūrą ir daugelį kitų gyvybės procesų. Dės vandens stokos organizmų gyvybinės funkcijos sutrinka ir jie greit žūva. Tik ramybės būsenoje esančios kai kurios gyvybės formos (pvz. sporos, sėklos) apsieina be vandens. Vandens kiekis kai kuriuose organizmuose, jų organuose, audiniuose (%) Medūzos 95 - 98 Dumbliai 90 - 98 Augalų lapai 78 - 86 Žuvys apie 70 Žmogus (ir kiti žinduoliai) 63 - 68 Smegenys pilkoji medžiaga baltoji medžiaga apie 84 apie 72 Raumenys apie 75 Griaučiai 20 - 40 Vabzdžiai 45 - 65 Javų sėklos 12 - 14 Samanos, kerpės (anabiozės būsenoje) 5 - 7 VANDUO IŠ MEDICININĖS PUSĖS Aplinkos poveikis Aplinka veikia jūsų sveikatą ir gyvenseną, tad gerindamas aplinką sustiprinsite sveikatą ir savo gerovę. Vanduo, kurį geriate Stebėjimai parodė, kad žmonės, gyvenantys vietovėse, kur vanduo minkštas, dažniau serga širdies ligomis, jų mirštamumas didesnis nei žmonių, geriančių kietą vandenį. Persikėlus iš vietos, kur vanduo minkštas, ten, kur jis kietas, skirtumas beveik nejuntamas, tad nepatartina vandenį minkštinti specialiai. Jei nerimaujate dėl geriamoji vandens švarumo, galite pradėti gerti mineralinį vandenį arba vandentiekio vandenį filtruoti. Žinoma, netinkamai naudojantis šiais dviem būdais, galima pakenkti sveikatai: atidarytus butelius laikykite šaldytuve, kad į vandenį nepatektų bakterijų, o filtrus reguliariai keiskite. Kad vanduo būtų geresnis, savo name pakeiskite visus senus vandentiekio rezervuarus bei vamzdžius, maistui gaminti naudokite tik šviežią vandenį. Sveika mityba Vanduo yra gyvybės pagrindas. 100 mililitrų vandens yra 1 mg natrio, 0,3 mg kalio, 4,5 mg kalcio, 1 mg magnio ir šiek tiek geležies. Jis būtinas medžiagų apykaitai. Per mažai išgeriant vandens ir kitų skysčių, organizmas apsinuodija savo paties medžiagų apykaitos produktais. Gali greičiau sutrikti tulžies pūslės veikla ir susiformuoti inkstų akmenligė, greičiau organizmas pradės senti. Nepatariama nuolat gerti virinto vandens, nes verdant ant arbatinuko sienelių nusėda žmogui naudingų mineralinių druskų ir mikroelementų. Nereikėtų nuolat gerti ir mineralinio vandens, nes tuomet per daug mineralinių druskų susikaupia organizme. Gerti reikėtų higienos centre patikrintą vandenį (iš šulinio, vandentiekio). Į gėrimus rekomenduojama dėti ledo gabaliukų. Skysčių derėtų išgerti 1,5 -2,2 litro per dieną. Įtaka sveikatai Vartojant užterštą vandenį, galima susirgti įvairiomis ligomis, kurių sunkumas priklauso nuo žmogaus amžiaus, bendros sveikatos būklės, higieninių gyvenimo sąlygų. Tačiau labiausiai ligos sunkumą lemia su vandeniu į organizmą patenkančių mikroorganizmų ar cheminių priemaišų tipas ir kiekis. Taigi yra du svarbiausi vartojamo vandens užterštumo tipai - mikrobiologinis ir cheminis. Mikrobiologinių ir cheminių teršalų poveikis sveikatai Daugelis mikroorganizmų, kurių šaltinis gali būti ligoniai, bacilų nešiotojai arba gyvūnai, gali sukelti ligs, kuriomis užsikrečiama, vartojant mikrobiologiškai užkrėstą vandenį. Į žmogaus organizmą su vandeniu patekę mikrobai ne visada sukelia ligą. Tačiau patogeniniai mikrobai gali būti priežastimi tokių rimtų susirgimų, kaip cholera, vidurių šiltinė ir kt. Būtent dėl to labai svarbu, kad į geriamojo vandens šaltinius nepatektų teršalai, kuriuose gali būti patogeninių mikroorganizmų. Cheminio vandens užterštumo padariniai Vartojant geriamąjį vandenį, kuris užterštas cheminėmis medžiagomis, net jei jų būtų ir labai mažas kiekis, galima rimtai ir ilgam laikui susirgti. Kai kurios vandenyje esančios cheminės priemaišos, taip vadinami kancerogenai, gali sukelti vėžį. Jei gyventojų aprūpinimo geriamuoju vandeniu taisyklės nėra pakankamai griežtos, labai išauga tikimybė susirgti vėžinėmis ligomis.

Aplinka  Referatai   (26,27 kB)

Įmonės teisinė forma. Konkurencija. Darbo užmokesčio diferenciacija. Aktyvų rinkos aspektai. Ekonominiai prioriteta. Regioninės politikos įtaką įmonėi. LR įstatymai reglamentuojančius įmonės veiklą. Įmonės veiklos organizavimo dokumentai. Įmonės veiklos organizavimo technologijos. Bendradarbiavimas su kolegomis. Įmonės ekonominis padėtis. Išvados.

Ekonomika  Referatai   (14 psl., 155,93 kB)

Kiekvienas stilius turi kažką savito, tuo pat metu kiekvienas jų, bėgant amžiams, perima tam tikras, tariamai buvusio stiliaus detales, pritaikydamas, renovuodamas, išgaudamas kažką naujo. Niekada nebuvo taip, kad galima būtų pasakyti, jog štai šis laikotarpis tęsiasi nuo vienų ligi kitų metų. Viskas yra persipynę, perduota bei kopijuojama. Iš kiekvieno stiliaus gimsta ar išsirutulioja kažkas naujo. XVIII amžius, – laikmetis, apimantis revoliucijos metus, direktoriją ir ampyrą, yra vienas iš nedaugelio periodų kostiumo istorijoje, kai politika tiesiogiai įsiveržia į madą, ir kostiumas tampa audringų visuomeninių įvykių veidrodžiu.

Kita  Kursiniai darbai   (30 psl., 53,95 kB)

Šio projekto tikslas – išanalizuoti galimybes steigti dekoratyvinių vejų projektavimo, apželdinimo ir priežiūros įmonę Kauno mieste. Pasiteisinus šio projekto analizei, tikimasi, šiame mieste pradėti verslą. Patogi geografinė padėtis ir situacija rinkoje, taip pat žodinė pirkėjų apklausa, išsamiai išanalizuotos įmonės stiprybės sudaro palankias sąlygas šiam verslui plėtoti.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (26 psl., 73,91 kB)

Džono Brauno sukilimas buvo tik vienas iš revoliucinės krizės augimo rodiklių. 1859 m. lapkričio mėn. Fermeriai ir vergai plantacijose sudegino daug sandėlių ir kitų pastatų. Kanzase sukilo fermeriai ir pabėgėliai vergai, kuriems vadovavo Brauno draugas kapitonas Montogomeris. Kruvini negrų ir vergvaldžių susirėmimai įvyko Tenesyje, Alabamoje, Floridoje ir kitose valstijose.

Politologija  Referatai   (15 psl., 541,41 kB)

Regionas – teritorija, turinti tam tikrus bendrus bruožus (ūkinius, geografinius, kultūrinius). Skirtingai nuo miestų, valstybių, šalių ir kt. Teritorinių vienetų, kurie turi apibrėžtas ribas, regionas yra apibrėžiamas laisvai. Funkciškai padalinimas į regionus visada yra susijęs su tam tikru tikslu ar pagrindiniu aspektu: lemiantys gali buti gamtiniai-geografiniai, kultūriniai-istoriniai, ekologiniai, socialiniai ir ekonominiai aspektai arba jų kombinacijos. Taip pat regionu siūloma laikyti žemyno teritorijos tam tikrą dalį arba atskirą valstybę.

Ekonomika  Analizės   (40 psl., 199,34 kB)

Izaokas Niutonas (1643 – 1727) – anglų mokslininkas. Gimė miestelyje netoli Kembridžo, neturtingo fermerio šeimoje. 12 metų Niutonas buvo pasiųstas į miesto mokyklą, po to į vieną Kembridžo universiteto koledžą, kurį baigė 1665m., įgydamas bakalauro laipsnį (pirmasis žemiausias mokslinis laipsnis Anglijoje).

Fizika  Referatai   (10 psl., 39,98 kB)

Ignalinos atominė elektrinė (Ignalinos AE, sutrumpintai IAE) – vienintelė Baltijos šalyse. Lietuvos energetinės sistemos branduolinė jėgainė, turinti didžiausią pasaulyje reaktorių, įrašytą į Gineso rekordų knygą. Pastatyta Lietuvoje, šalia sienos su Baltarusija. Greta jėgainės darbuotojams pastatytas Visagino miestas (ankstesnis Sniečkus). Jėgainėje buvo numatyti keturi reaktoriai, tačiau pastatyti ir paleisti tik du. Trečiojo ir ketvirtojo statyba buvo nutraukta įsikišus „žaliesiems“.

Vadyba  Referatai   (9 psl., 14,93 kB)

Mūsų pasirinkta organizacija yra AB „TEO“. Šio darbo tikslas – ištirti kaip darbuotojai bendrauja savo organizacijoje. Darbo pradžioje pristatome organizaciją, jos siekius, veiklos principus, kryptis ir konkurentus(supažindiname su pačia organizacija); Mūsų tikslas yra peržvelgti ir suvokti kaip šios organizacijos darbuotojai bendrauja su klientais telefonu, kokie yra reikalavimai ir kokia iš tikrųjų yra dabartinė esama padėtis.

Etika  Referatai   (24 psl., 1,3 MB)

Garo amžiaus pradžia siejama su garo variklio atradimu. 1763 m. Džeimsas Vatas (Watt), įrankių meistras iš Škotijos Glazgo miesto, patobulino nedidelį Njukomeno modelio variklį, kuriame garas buvo šildomas ir aušinamas tame pačiame cilindre. Kodėl gi neįrengus taip, kad jis auštų kitame cilindre? Vatas padarė antrąjį cilindrą, pavadino jį kondensatoriumi, ir variklis pagerėjo.

Fizika  Pateiktys   (2,5 MB)

Paslaugos samprata. Produkto savybių ir vartotojų pasitenkinimo ryšys. Paslaugų ir prekių marketingo skirtumai. Paslaugų marketingo kompleksas. Vartotojų tipai ir pagrindiniai vartotojų elgsenos bruožai. Elektroninės bankininkystės situacija . Elektroninės bankininkystės teikiamas produktas. Telebanko paslaugos vartotojai ir teikėjai . Telebanko teikimo procesas ir fizinė paslaugos teikimo aplinka. Telebanko rėmimo kompleksas. Telebanko paslaugos teikimo vieta. Telebanko paslaugos kainodara. Telebanko paslaugos kokybės matavimo kriterijai.

Administravimas  Kursiniai darbai   (36 psl., 78,76 kB)

Sinchroninės mašinos yra tokios kintamosios srovės mašinos, kurių torius sukasi tokia pat kryptimi ir tokiu pačiu greičiu kaip magnetinis laukas, t. y. sinchroniškai. Kaip ir kitos elektros mašinos, sinchroninės mašinos yra inversinės — jos gali dirbti generatoriaus ir variklio režimu. Sinchroninės mašinos plačiausiai naudojamos kaip generatoriai. Galingi trifaziai sinchroniniai generatoriai yra visose elektrinėse: šiluminėse ir atominėse — turbogeneratoriai, kuriuos suka garo turbinos; hidroelektrinėse — hidrogeneratoriai, kuriuos suka vandens turbinos.

Elektronika  Kursiniai darbai   (12 psl., 146,61 kB)

Leidinyje nagrinėjama technikos objektų patikimumo sąvoka bei jo įvertinimo metodai. Objekto patikimumas įvertinamas atsižvelgiant į ypatybes. Kiekviena iš šių ypatybių – ilgaamžiškumas, negendamumas, pataisomumas, išsilaikymas – apibūdinama tam tikrais rodikliais arba charakteristikomis. Gedimo susiformavimo ir jo pašalinimo laikas yra atsitiktiniai dydžiai, todėl patikimumo charakteristikos apskaičiuojamos tikimybių teorijos ir matematinės statistikos metodais.

Mechanika  Referatai   (19 psl., 105,19 kB)

Kultūros epochos ir literatūros rūšys. Antika. Viduramžiai. Renesansas. Barokas. Klasicizmas. Švietimo epocha. Racionalusis laikotarpis. Švietimo epocha. Sentimentalizmas. Romantizmas. Realizmas. Natūralizmas. Impresionizmas. Simbolizmas. Neoromantizmas. Ekspresionizmas. Futurizmas. Avangardizmas. Siurrealizmas. Egzistencializmas. Modernizmas. Postmodernizmas.

Lietuvių kalba  Konspektai   (12 psl., 59,97 kB)

Reziumė: procedūra yra pristatyta tam, kad įvertintų atlikimą išreiškiant vairavimu stiliaus autobusų visuomeninio transporto vairuotojų, konteksto viduje programos energijos ekonomijai miesto visuomenėje transportavimas. Šio įvertinimo tikslas yra tas aprūpinti tinkamus įrankius mokymą personalo su tikslu gavimo daugiau energiją taupančių vairavimo stilių ir vairavimo kokybės gerinimo.

Komunikacijos  Referatai   (4 psl., 10,94 kB)

Didžioji Britanija jau turi gerai išplėtotą kelių tinklą. Dabar svarbiausia jį tausoti, gerai prižiūrėti ir tobulinti taip, kad jis sklandžiai įsijungtų į Europos kelių tinklą. Tobulinant kelių tinklą numatoma nemažai kelių rekonstruoti, padaryti tokius, kad jie kaip galima geriau tenkintų gyventojų ir autotransporto poreikius, atitiktų visus šiuolaikiniams keliams keliamus techninius, ekonominius ir ekologinius reikalavimus, būtų greiti, patogūs ir saugūs.

Inžinerija  Referatai   (15 psl., 78,72 kB)

Šiuo metu krovinių gabenimas Lietuvoje gana pelningas ir aktualus verslas, kadangi mūsų respublikos geografinė padėtis gana patogi – rišanti dvi Europos puses... Rytų, bei vakarų pasaulius. Dabartinės rinkos sąlygomis, orientuojantis į vartotojų poreikių tenkinimą, krovinių pervežimai reikalauja tikslių skaičiavimų ir aiškaus planavimo. Todėl transportavimo procesas yra tvarkomas logistikos principais, apimant visą pervežimų nuo pradinių iki galutinio taško veiklą: užsakymo priėmimą, prekių saugojimą, rūšiavimą ir pristatymą, komplektavimą, įpakavimą, apskaitą, pervežimą, atsargų valdymą, sandėliavimą, realizavimą, keleivių bagažo pristatymo, jų maitinimo, informacines, bendravimo ir kt. paslaugas. Tuo tikslu kuriamos logistikos firmos, įvairios agentūros ir panašiai.

Logistika  Referatai   (8 psl., 172 kB)

"Žmogus ir vanduo" - tai darbas, aprašytas apie vandenį Lietuvoje ir pasaulyje iš cheminės, geografinės, biologinės, medicininės pusių, jo tarša, ciklas ir kita svarbi informacija.

Chemija  Pateiktys   (10 psl., 20,71 kB)

Šis darbas - tai pačių pagrindinių vertybinių popierių rinkos principų, būdingų tiek pasaulio, tiek Lietuvos rinkoms apžvalga. Kiekvienoje ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje egzistuoja vertybinių popierių rinkos. Pagal šios rinkos būklę galima nustatyti ir pačios šalies ekonominę būklę. Referato tikslas- panagrinėti vertybinių porpierių rinkos bruožus, jos įtaką valstybės ekonominiame gyvenime, tai pat pažvelgti, kas šioje srityje nuveikta Lietuvoje.

Finansai  Referatai   (31 psl., 34,58 kB)

Paklausos ir pasiūlos modelis. Paklausa. Pasiūla . Rinkos pusiausvyra . Vyriausybės įtaka rinkos pusiausvyrai. Paklausos ir pasiūlos elastingumas. Paklausos elastingumą kainai lemiantys veiksniai. Kryžminis paklausos elastingumas. Vartotojo elgesio modeliavimas. Gamybos teorija. Pelno maksimizavimas. Kaštu teorija. Konkurencines rinkos modelis. Monopolines rinkos modelis. Oligopolines rinkos modelis. Gamybos veiksniu rinkos. Pusiausvyra mainuose.

Ekonomika  Konspektai   (129 psl., 1,92 MB)

Trumpa projektuojamo objekto charakteristika. Ekonominiai - finansiniai rodikliai. Ilgalaikio turto vertės apskaičiavimas. Gamybos apimties ir prekių apyvartos apskaičiavimas. Tiesioginių gamybos išlaidų apskaičiavimas. Netiesioginių gamybos išlaidų apskaičiavimas. Gamybos išlaidų suvestinė. Veiklos sąnaudų apskaičiavimas. Pelno nuostolio ataskaita. Ekonominių – finansinių rodyklių apskaičiavimas.

Finansai  Kursiniai darbai   (29 psl., 72,28 kB)

Kokybės ir jos vadybos sampratos. Kokybės vadybos raida. Visuotinės kokybės vadyba ir vadovavimas. Proceso ir produkto koncepcijos. Kokybės vadybos sistemos ir jų modeliai. Reikalavimai KVS ir AVS. KVS kūrimas, auditas ir registravimas. Kokybės vadybos veikla. Kokybės gerinimo veikla. Problemos, jų analizė ir sprendimai. Darbuotojų dalyvavimas ir komandinis darbas. Veiklos vertinimas ir apdovanojimai.

Vadyba  Konspektai   (40 psl., 365,79 kB)

Makroekonomikos ir mikroekonomikos teorijos taikymas transporto sektoriuje. Infrastruktūra ir paslaugų taikymas. Paklausa ir pasiūla. Transporto paslaugų konkurencingumas. Geležinkelių transporto ekonomika. Krovinių ir keleivių vežimų planavimas. Geležinkelių transporto eksploatacinės išlaidos. Geležinkelių transporto apyvartinės lėšos. Vandens transporto ekonomika. Jūrų transporto išlaidų elementai. Transportavimo išlaidų koncepcija. Oro transporto ekonomika. Oro transporto išskirtiniai bruožai. Oro transporto išlaidos ir pajamos.

Logistika  Konspektai   (18 psl., 23,17 kB)