Temos aktualumas: Infliacija yra viena opiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių maroekonominių problemų. Ji pasireiškia kainų kilimu bei pinigų nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekonomiką, sukelia daug nepageidaujamų socialinių padarinių. Tyrimo objektas: Infliacija, jos mąstai Lietuvoje. Tikslas. Apžvelgti bei išanalizuoti infliaciją, jos mąstus Lietuvoje. Apibūdinti infliacijos sprendimo budus. Tyrimo uždaviniai. Išsiaiškinti pagrindines sąvokas, išanalizuoti bei aptarti infliacijos mąstus Lietuvoje, bei apibūdinti jos sprendimo būdus. Tyrimo metodai – mokslinės literatūros analizė, sintezė bei loginė analizė. Darbo struktūros apžvalga. Visų pirma, bus bandoma apibūdinti pagrindines sąvokas, nurodyti infliacijos mąstą Lietuvoje skirtingais metais, bei apibudinti jos sprendimo būdus.

Ekonomika  Referatai   (12 psl., 85,72 kB)

1941 m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltyje: Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija. Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus, gydytojus, verslininkus ir t.t. Vežė iš miestelių, iš miestų, iš kaimų. Sunkvežimiai vienas paskui kitą judėjo link geležinkelio stočių, kur vyrus, kariai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, kad atskiria laikinai, tik kelionės laikui. O ištikrųjų jų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas – į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius – likvidacijai. Jų šeimos narius, nuo kūdikių iki vos krutančių senelių, užkaltuose gyvuliniuose vagonuose kitais ešelonais vežė į Sibiro gilumą, dažnai neleidę pasiimti net būtiniausių daiktų. Giminių, kurie bandė perduoti į vagonus maisto produktus ar šiltus rūbus, sargybiniai neprileido prie vagonų ir mušė juos šautuvų buožėmis. Vien tik iš Lietuvos per tą baisiąją savaitę buvo išvežta dešimtys žmonių, koks iš tikrųjų buvo šios deportacijos dydis ir užmojis, iki šiol nežinoma – ją netikėtai nutraukė karas. Tik birželio 22 d., prasidėjus karui, NKVD organai buvo priversti nutraukti masinius areštus ir niekuo nenusikaltusių žmonių vežimą į Sibirą.

Istorija  Dokumentai   (2 psl., 11,38 kB)

Rašinys

Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 7,25 kB)

Kursinis darbas apie strucius, is ju gaunama produkcija.

Maistas, sveikata, higiena  Kursiniai darbai   (21 psl., 696,24 kB)

Lietuvių tautai teko nemažai išbandymų, bet 1941 metų birželio 14 diena viesiems laikams liks mūsų atmintyje kaip skausmo ir gedulo diena...

Istorija  Rašiniai   (1 psl., 7,49 kB)

Pinigų vertės problemos.

Ekonomika  Referatai   (23 psl., 69,28 kB)

Ne baimė o meilė tėvynei širdyse spindėjo

Lietuvių kalba  Pristatymas   (2 psl., 8,73 kB)

Albert Camiu "Sizifio mitas" mintys,istraukos,samprotavimai

Filosofija  Analizės   (5 psl., 19,39 kB)

Su Lietuvos, o 1417 m. ir Žemaitijos krikštu visiš¬kai pasikeitė iki tol buvę duoto žodžio ir paproti¬nės teisės santykiai. Prirei¬kė rašytinių dokumentų ne tik valstybės vadovams ku¬nigaikščiams, bet ir visiems žemvaldžiams. Todėl dar iki 1410 m. Žalgirio mū-šio lietuviai pradėjo ieško¬ti mokslo Vakarų šalių uni¬versitetuose. Profesorius Va¬clovas Biržiška išrinko lie¬tuvių, studijavusių užsie¬nio universitetuose pavar¬des, kurios 1987 m. Ame¬rikoje išleistos atskira kny¬ga. XVI - XVII a. tarp stu¬dentų Vakarų universite¬tuose buvo ir žemaičių. Pa¬vyzdžiui, 1540 m. Kroku¬vos universitete įsirašė Jur¬gis Vitė iš Alsėdžių („Geor¬gais Vitti de Olschady dioc. Mednicensis").

Lietuvių kalba  Straipsniai   (4 psl., 21,2 kB)

1.FOLOSOFIJOS KILME, OBJEKTAS Filosofija- isminties meile.Senones Graikijoje ismintis tapatinama su zinojimu apskritai.Reikia siekti isminties, ja myleti.Pats zodis filosofija atsirado VI a pr kr. Pavartojo Pitagoras.Filisofija susiformavo VI a pr kr. 3 salyse: Indijoje Kinijoje Graikijoje.Aukstumas pasieke Grakijoje. Filosofijai atsirasti butinas laisvalaikis, kad butu laiko filosofuoti. Gali kilti tik laisvoje salyje. Objektas- tai ka nagrineja mokslas. Filosofija turi pagrindini, centrini klausima: kas yra butis? Kokia vieta zmogus uzima pasaulyje? Pazinimo problemos : kas yra pazinimas? Jo saltiniai? Ribos? Kas yra tiesa? Geris? Grozis? Zmogus? Laime? Teisingumas? Ir kiti fundamentalus klausimai. Pagrindines strukturines filosofijos dalys : buties teorija (ontologija)- metafizika; gnoseologija( epistemologija)- pazinimo teorija; politine ir socialine filosofija; estetika- grozio teorija; logika. Butis yra viena, ji supantis pasaulis be materialiu daiktu.

Kita  Paruoštukės   (4 psl., 50,3 kB)

Pastaruosius dešimtmečius pasaulyje sparčiai tiriamos ir kuriamos naujos keraminės medžiagos, tobulinamos jų gamybos technologijos, auga keramikos gamybos apimtys, plečiasi keraminių medžiagų taikymo technikoje galimybės. Dabartiniu metu be keramikos neįsivaizduojamos tokios svarbios pramonės šakos kaip elektrotechnika, energetika, radiotechnika, atominė energetika, aviacinė ir raketinė technika, šiluminė technika, automobilių pramonė ir daugelis kitų. Šiuolaikinės keramikos terminas apima vis daugiau medžiagų klasių, net ir stiklo bei cemento gaminius ir jų technologijas. Šiame darbe fundamentalios žinios apie šiuolaikinę keramiką siejamos su jos naudojimu ir naudojimo perspektyvomis.

Chemija  Referatai   (83 psl., 3,78 MB)

Homero klausimas. Beveik prieš tris tūkstančius metų gyveno pirmasis Europos poetas Homeras (IX a. Pr. Kr.(?) – VIII a. Pr. Kr.(?), maloningai dievų apdovanotas dainius,pranašas ir išminčius. Kildavo ir griūdavo miestai, atžlegėdavo ir nužlegėdavo karai, augo ir mirė žmonių kartos, o jis buvo ir tebėra epochų kultūros mastas ir rodiklis, pirmasis ir nepralenktas, nes ilgoje šimtmečių grandinėje tėra tik keli jam prilygstantys. Per daugybę metų išsitrynė jo biografijos faktai, išnyko smulkmenos ir jau senai niekas nebegali pasakyti nei iš kur jis kilęs, nei kas jo tėvai, nei kada jis gyveno. Kadaise septyni miestai varžėsi dėl teisės vadintis Homero tėvyne, bet ilgainiui ginčas neteko prasmės, nes dainius tapo visų graikų, o veliau ir visos žmonijos poetu. Liko tik vardas ir seno neregio mūzų globotinio įvaizdis. Antika šį vardą tardavo su didele pagarba, nes Homerą laikė ne tik pirmuoju poetu, bet ir pirmuoju mokytoju,filosofu ir nesvyruodama pridėdavo prie jo vardo epitetą „dieviškasis“. Manoma, kad VI a. Pr. Kr. Išleisti pagal galimybes kanonizuoti poemų tekstai.

Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 23,89 kB)

Nuo 1924 metų rengiamos specialios olimpinės žiemos sportų žaidynės. Pradžioje jos buvo rengiamos tais pačiais metais, kaip ir vasaros, bet nuo 1994m. jos rengiamos praėjus dvejiems metams po vasaros žaidynių. Pirmosios žiemos olimpinės žaidynės – Tunbergo ir Haugo žaidynės Šmoni mieste (Prancūzija), 1924m. sausio 25 –vasario 4d.

Istorija  Kita   (9 psl., 3,3 MB)

Kiekvienoje įmonėje atliekama daugybė funkcijų, kurios visiškai ar bent iš dalies priskirtinos marketingui. Įmonės kuria ir tobulina prekes, reguliuoja jų kainas, parduoda jas pačios ar per partnerius. Didelės pastangos dedamos vartotojų poreikiams ištirti, ryšiais su jais per reklamą ar kitais būdais užmegzti ir palaikyti. Visus šiuos planus galima atlikti atsitiktinai arba planingai. Taigi įmonės veiklos planavimas leidžia susieti ir suderinti įvairius veiksmus į vieningą visumą ir taip pasiekti geresnį bendrą rezultatą.

Administravimas  Projektai   (16 psl., 82,15 kB)

Pagrindindiniai šio amžiaus labiausiai paplitę muzikos stiliai ir jų šakos, kas jiems būdinga ir pagrindinės savybės.

Muzika  Referatai   (34 psl., 64,04 kB)

Vilnius – tai Lietuvos sostinė ir didžiausias miestas, įsikūręs pietryčių Lietuvoje, Vilnios ir Neries santakoje, tarp Ašmenos ir Aukštaičių aukštumų. Šis miestas yra Lietuvos arkivyskupijos centras ir nuo 1579m. – universtitetinis miestas. Vilniuje gyvena 542 782 gyventojai, o plotas – 401 km2. Sostinės gyventojų tankumas - 1379,2 žm./km².

Geografija  Referatai   (11 psl., 1,2 MB)

Šiame referate aš apžvelgsiu kada ir dėl kokių priežasčių atsirado pirmieji dangoraižiai skirtinguose pasaulio vietose, bei trumpai aprašysiu kaip juose vystėsi dangoraižių statybos iki mūsų dienų. Taip pat trumpai paminėsiu pirmuosius ir pačius aukščiausius dangoraižius. Referate aprašyti pasirinkau jau seniai pripažintus „dangoraižių miestus“ – Niujorką, Čikagą, Hong Kongą, Tokio, San Paulą, bei tik neseniai išgarsėjusiuos – Šanchajų, Dubai, Maskvą.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (10 psl., 4,41 MB)

Holokaustas. Holokaustas Lietuvoje. Getai. Didžiausios žydų žudynės vietos Lietuvoje. Vilkija. Naudota literatūra (3). Nuotraukos (4). ir panasiai ... Pradzia Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net "žemesniajai" rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo "žydų pavojaus", o tą "gelbėjimą" suprato kaip visų žydų sunaikinimą. Antrasis pasaulinis karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo pasibaisėtinus planus. Tai buvo daroma etapais (APIMTIS 8PSL)

Istorija  Referatai   (66,8 kB)

Būtent paskutinis Jogailos pažadas, lotyniško akto tekste išreikštas žodžiu applicare, ir sukėlė didžiausią diskusiją istografijoje dėl menamo LDK inkorporavimo į Lenkijos karalystę1385 metais. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, iškilo LDK valdymo problema, kurią mėginta spręsti Skirgailą paskyrus Jogailos vietininku. Viso krašto suverenu liko pats Jogaila.Skirgaila neturėjo LDK monarcho teisių, jam priklausė tik Jogailos sutekta vykdomoji valdžia. Visuose išlikusiuose raštuose ištikimybė žadama Jogailai apie Skirgaila nėra jokių žinių. Skirgaila nesugebėjo vykdyti Jogailos jam patikėtos LDK valdytojo pareigos. Skirgailos valdymas greitai užsitraukė ne tik kitų Gediminaičių, bet ir bajorų bei platesniųjų gyventojų sluoksnių nepasitenkinimą. Jogaila mėgino stabilizuoti padėtį 1389 m. atsiųsdamas į Vilnių seniūną iš Lenkijos Klemensą Moskoževskį. Tačiau lenkų karinės įgulos įkurdinimas LDK sostinėje tik padidino įtampą ir vietos gyventojų nepasitenkinimą. Klostėsi Vytautui palanki situacija. Mat jis puoselėjo viltį užimti Skirgailos vietą.Reziduodamas Gardine, Vytautas telkė aplink save nepatenkintuosius Jogailos politika LDK.1389 m. jis pradėjo atvirą politiką mėgindamas jėga užimti Vilnių. Akcijai nepavykus, Vytautas ryžosi antrą kartą prašyti Ordino prieglobsčio bei karinės paramos ir už tai 1390 m. sausio 19 d. aktu įsipareigojo vykdyti visus 1384 m. susitarimus su Ordinu.Prasidėjo smarkus Gediminaičių karas. Vytautas su Ordino kariuomene ne kartą puolė Lietuvą iki pat Vilniaus ir niokojo taip trokštamą valdyti kraštą. Norėdamas dar labiau sustiprinti savo politinę įtaką LDK, ypač slavų žemėse, bei tarptautines pozicijas, Vytautas atnaujino kontaktą su Maskva. 1391 m. jis ištekino savo dukterį Sofija už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus 1 ir vedė derybas dėl sąjungos sudarymo. Stiprėjanti Jogailos ir Vytauto konfrontacija vis labiau kėlė nerimą ir Lenkijos ponams, nepatenkintiems, kad naujasis karalius rūpinasi LDK reikalais. Norėdamas išsaugoti Lenkijos sostą ir nutraukti jo tėvonines žemes alinantį karą, nežadėjusi greitos pergalės nei vienai pusei, Jogaila dar kartą ryžosi kompromisui. 1392 m. jis pasiūlė Vytautui taiką ir LDK vietininko pareigas. Vytautas priėmė pasiūlymą ir 1392 m. antrą kartą palikęs Ordiną, grįžo į Lietuvą. Naujojo Vytauto ir Jogailos susitarimo sąlygos buvo užrašytos 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravo sutartyje. šiuo aktu Jogaila sugrąžino Vytautui Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvonines žemes bei dovanojo naujų. Vytautas gavo teisę Jogailos vardu valdyti visą LDK su sostine Vilniumi ir tituluotis “Lietuvos kunigaikščiu”.Jis oficialiai pripažino esąs Jogailos vasalas, kurio žemės po mirties atiteks siuzerenui Lenkijos karaliui.Astravo sutartimi buvo žengtas tik pirmas žingsnis, kuriuo bandyta spręsti dviejų valstybių– Lenkijos ir LDK– valdymo problemas.Vytautas jau minimas pirmas po Jogailos.Pats Vytautas vidaus santykiuose dar pabrėžė Jogailos viršenybę, tačiau faktiškai Astravo sutartis pradėjo įtvirtinti Vytauto, kaip savarankiško valdovo, pozicijas. Pirmieji realią Vytauto valdžią pajuto atskirų LDK sričių kunigaikščiai, kilę dažniausiai iš Gedimino pusės.Daugelis iš jų formaliai prisiekę vasalinę ištikimybę Jogailai, Jadvygai ir Lenkijos karūnai, savavališkai valdė savo kunigaikštystes. Šitoks kunigaikščių įsigalėjimas silpnino centrinę didžiojo kunigaikščio valdžią, iš vidaus ardė valstybę, kėlė grėsmę jos teritoriniam vientisumui. Sritinių kunigaikščių problema pasidarė ypač aktuali, kada Jogaila išvyko gyventi į Lenkiją, o jo paskirtas Skirgaila negalėjo išsilaikyti kaip didysis kunigaikštis.Vytautas, gerai supratęs LDK– didelę teritoriją užimančiai, nevientisos struktūros valstybei– kylantį pavojų, pradėjo įgyvendinti skausmingą, bet efektyvią valstybės centralizacijos politiką, kuri sukrėtė LDK visuomenę ir kartu paspartino jos modernizaciją.Per trumpą laiką Vytautas nesiskaitydamas su priemonėm, atėmė iš Jogailos brolių ir jų įpėdinių valdytąsias sritines kunigaikštystes. Pašalintų kunigaikščių vietas užėmė Vytauto paskirti vietininkai. Didžiojo kunigaikščio valdžios atstovais tapo visiškai nauji žmonės, nesusiję giminystės saitais su Gediminaičių dinastija ir negalėjo pretenduoti į didžiojo kunigaikščio valdžią ar jos nepaisyti. Daugelis iš jų buvo Vytautui ištikimi bajorai katalikai iš politinio LDK branduolio – Lietuvos. Keturiolikto amžiaus pabaigoje įgyvendintos valstybės valdymo reformos nuostatos iš esmės pakeitė LDK vidaus situaciją. Vis tvirčiau monarcho valdžią rėmė naujasis socialinis sluoksnis – kunigaikščiams nepriklausę bajorai žemvaldžiai. Vytauto protekcionistinė politika buvo paremta žemių ir valdinių dovanojimais už tarnybą, sudarė prielaidas didikams atsirasti. Jie tapo ir pirmaisiais Vytauto kurto naujo administracijos aparato pareigūnais, dalyvavo visuose svarbiausiuose valdovo politinėse – karinėse akcijose. Vytautas bajorams lietuviams dosniai dalijo žemes Rusijoje, neskirdamas vienam bajorui didelių valdų vienoje vietoje. Etninės Lietuvos žemės Vytauto laikais dar išliko didžiojo kunigaikščio rankose. Teritorinė valstybės centralizaciją, bajorų žemėvaldos didinimas sustiprino didžiojo kunigaikščio valdžią visoje LDK, leido pradėti reformuoti centrinės valstybinės valdžios aparatą. Vytauto laikais didžiojo kunigaikščio taryboje kunigaikščių vietas užėmė įtakingiausieji bajorai, valdovo paskirti į aukštas valstybės tarybas bei po krikšto į politinį LDK gyvenimą įsitraukė katalikų bažnyčios aukštieji dvasininkai.Tiesa, didžiojo kunigaikščio tarybos sudėtis dar nebuvo nusistovėjusi, jos nariai posėdžiaudavo nereguliariai, tačiau ji jau dirbo. Lietuvos bajorija, parėmusi LDK žemių centralizacijos politiką, tikėjo, kad Vytautas išsaugos LDK suverenumą,palaikydamas santykius su Lenkijos karalyste, ir gebės valstybėje išlaikyti Rusijos žemes. Kitaip naująją situaciją vertino Lenkijos visuomenė. Vytauto centralizacijos politika kirtosi su Lenkijos interesais. Lenkijos vyriausybė pretendavo į derlingas Voluinės ir Polodės žemes, todėl brendo konfliktas. Juridiškai būdamas tik Jogailos vietininkas, Vytautas faktiškai jau pirmaisiais valdymo metais vykdė labai savarankišką užsienio politiką. Tai aiškiai matyti iš jo sutarčių su Ordinu. Skirgaila visus tuos reikalus tvarkydavo Jogailos ir savo vardu, o Vytautas tik savo. Galop Vytautas net ėmėsi atsakomybės disponuoti LDK teritorija, 1398 m. Salyno sutartimi savo vardu patvirtindamas Žemaitijos atidavimą Ordinui. Salyno suvažiavime 1398 m. Vytautas pasirodė ne kaip Jogailos vietininkas, o kaip suverenus LDK valdovas, tituluojamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Užsitikrinusiam Lietuvos visuomenės paramą, 1392–1398 m. Vytautui pavyko centralizuoti LDK žemes ir perimti jų valdymą, tačiau juridiškai jis neskubėjo nutraukti santykių su Jogaila. Vytauto tokiam savarankiškumui Jogaila nesipriešino. Tai nereiškia, kad Jogaila neturėjo savų, su Vytauto politika ir planais besikertančių dinastinių interesų LDK. Per 13 vedybinių gyvenimo metų nesulaukęs iš santuokos su Jadvyga palikuonio, Jogaila gerai suprato, kad, jam mirus be sosto įpėdinio, naujasis Lenkijos karalius galėtų pretenduoti į LDK, paverždamas teises į šį Gediminaičių dinastijos palikimą. Tai vertė Jogailą remti Vytautą, beje, taip pat neturėjusį sūnaus, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio reprezentantą ir išsaugoti suverenią LDK – atsvarą galimam Lenkijos ponų politiniam spaudimui. šitaip vertinant Jogailos ir Vytauto santykius keturioliktojo amžiaus pabaigoje patikimesnės atrodo išlikusios užuominos, esą 1398 m. vyko Jogailos ir Vytauto pasitarimai su popiežium dėl Vytauto karūnacijos Lietuvos karalium. LDK virtimas karalyste tvirtai apsaugotų ją nuo galimo inkorporavimo į Lenkijos karalystę ir garantuotų, kad Lietuvos valstybė išliks Gediminaičių valdžioje nepriklausomai nuo Lenkijos sosto likimo. Tokiu atveju suprantamesnis ir Lietuvos bajorų elgesys Salyno suvažiavime 1398 m., kur, Vytautui paskelbus karalienės Jadvygos reikalavimą mokėti lėninę priklausomybę liudijančią duoklę, jie protestuodami viešai paskelbė Vytautą karaliumi. Tai pademonstravo aiškų LDK bajorų požiūrį į santykius su Jogaila ir Lenkijos karalyste. Tai buvo įrodymas, kad ne tik Vytautas, bet ir LDK visuomenė buvo pasiryžusi ginti savo valstybės savarankiškumą, apeidama Jogailą kaip Lenkijos karalių. Realios Vytauto valdžios stiprėjimas ir Jogailos kompromisinė politika LDK kėlė vis didesnį nepasitikėjimą Lenkijoje, siekusioje užsitikrinti, kad Gediminaičių žemės priklausytų Lenkijos karūnai. Įtampa tarp dviejų valstybių vis didėjo. Tačiau 1399m. gimusi Jogailos duktė Bonifacija išgyveno vos tris dienas, o vėliau mirė ir karalienė Jadvyga. Lenkijos sosto reikalai kuriam laikui atitraukė Jogailos dėmesį.1399 m. abi valstybes sukrėtė žinia, kad Vytauto vadovautos jungtinės LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos ir Ordino kariuomenės pralaimėjo mūšyje su Aukso Ordos kariuomene prie Vorsklos. Tuo tarpu Vytautas ir Jogaila, gerai supratę kryžiaus žygių prasmę, nutarė išnaudoti palankiai susiklosčiusią situaciją ne tik naujoms žemėms įsigyti, bet ir parodyti popiežiui bei visai krikščioniškai Europai, kad Lietuva, priėmusi krikštą, pati tapo krikščionybės gynėja. Tai tolesnė Ordino agresija prieš ją – nepateisinama. Vytauto organizuotas žygis prieš Aukso Ordą buvo paskelbtas kryžiaus žygiu. Tikrasis karo tikslas buvo Vytauto siekimas įsitvirtinti pietinėse Rusijos žemėse ir kontroliuoti pietų tranzitinės prekybos kelią palei Dniepro upę. Tačiau mūšis buvo pralaimėtas, jame žuvo labai daug LDK kunigaikščių. Šis pralaimėjimas sukėlė naują maištų bangą prieš Vytauto vietininkus LDK slavų žemėse, privertė Vytautą ir Lietuvos bajorus vėl ieškoti kompromisų su Lenkija. 1400 m. pabaigoje Jogailos ir Vytauto derybose Gardine buvo aptarta bei įvertinta susiklosčiusi situacija ir priimtas sprendimas, reiškęs naujo LDK ir Lenkijos santykių etapo pradžią. Šis susitarimas žinomas Vilniaus ir Radomo unijos pavadinimu. Šiais aktais Jogaila ir Lenkijos karaliaus taryba juridiškai patvirtino faktinį Vytauto, kaip LDK vadovo, savarankiškumą, paskelbdamas jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir perleisdamas jam visą savo valdžią LDK, o Vytautas su Lietuvos bajorais įsipareigojo laikytis šio susitarimo. Antrą vertus, buvo pripažintas laikinas LDK savarankiškumas – iki Vytauto mirties, po kurios visos jam atiduotos valdos turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos karūnai. Jei mirtų Jogaila, nepalikęs įpėdinio, Lenkijos taryba įsipareigojo nerinkti naujo karaliaus be Vytauto sutikimo. Yra daug nuomonių dėl šios unijos. Vieni mano, kad Lenkijos diktatas po pralaimėjimo prie Vorsklos nusilpusiai Lietuvai, užkirtęs kelią galimai Vytauto karūnacijai. Kiti mano, kad tai Jogailos, nesugebėjusio įgyvendinti Krėvos akte išdėstytos inkorporacijos, nuolaida. Svarbiausia yra kompromisas tarp Lietuvos valstybę ginusio Vytauto ir LDK inkorporacijos planus puoselėjusios Lenkijos. Bendri valstybių interesai vertė ieškoti kompromisų. Todėl 1401 m. Vilniaus ir Radomo aktai, nors nustatė tik laikiną LDK ir Lenkijos karalystės santykių statusą, atvėrė Vytautui ir jį rėmusiai Lietuvos bajorijai realias galimybes praktine valstybine veikla įtvirtinti LDK savarankiškumą ir ateityje. Šio tikslo siekimas tapo visos tolesnės Vytauto politikos credo, penkiolikto amžiaus pirmuosius dešimtmečius galima apibūdinti kaip LDK valstybingumo tvirtinimo laikotarpį. Valstybės ir visuomenės organizavimo pakitimai, įvykę 1387–1430 m., per gana trumpą laiką pavertė LDK vėlyvųjų viduramžių Vidurio Europos valstybe. Labiausiai čia nusipelnė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Lietuvos valstybingumui, jos visuomenės modernizavimui ir europeizacijai ypač svarbus Horodlės suvažiavimas ir jo aktai, nulėmę visą tolesnę LDK vidaus raidą bei jos santykius su Lenkija. Šis suvažiavimas įvyko 1413 m. spalio 2 d.Horodlėje. Bręstant naujam karui su Ordinu, valstybės sąjungininkės nutarė sudaryti naują susitarimą ir pademonstruoti vienybę priešininkui. Horodlės akte Jogailos vardu buvo pakartotas 1385 m. Krėvoje duotas pasižadėjimas suvienyti savo valdžioje abi valstybes. Tačiau LDK faktiškai egzistavo kaip atskira valstybė. Ją su Lenkija siejo tik Gediminaičių dinastija bei jos atstovas Jogaila. Reali valdžia priklausė didžiajam kunigaikščiui Vytautui, bet tik iki gyvos galvos. Horodlės aktais buvo panaikinta 1401 m. Vilniaus ir Radomo susitarimų nuostata, skelbianti, kad po Vytauto mirties LDK turi grįžti Jogailai ir Lenkijos karalystei. Besąlygiškai pripažinus Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios tęstinumą, buvo pripažintas ir faktiškai nuo 1392 m. egzistavęs LDK valstybinis atskirumas nuo Lenkijos. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu galės būti išrinktas tas, su kurio kandidatūra sutiks Lenkijos karalius ir taryba. Jogailai mirus be įpėdinio, Lenkijos karaliaus rinkimuose būtinai turi dalyvauti Lietuvos didysis kunigaikštis ir bajorai. Horodlės aktai buvo Vytauto ir jį rėmusios Lietuvos bajorijos pergalė, tačiau dokumentais buvo padėti ideologiniai bei socialiniai būsimo Lietuvos ir Lenkijos bajorų suartėjimo pamatai. 1413 m. buvo priimtas LDK teritorinių–administracinių reformų programa, sustiprinusi centralizuotą valstybės valdymą. LDK pradėta skirstyti į vaivadijas, įvestos naujos vaivadų ir kaštelionų pareigybės, kurias užimti galėjo tik bajorai katalikai. Plėsdamas Lietuvos didikų ir bajorų privilegijas, diegdamas LDK vidaus gyvenime Lenkijos politinės bei socialinės santvarkos elementus, Vytautas modernizavo valstybę. Tačiau Lenkijos diduomenės ir Lietuvos bajorijos suartėjimas turėjo neigiamų padarinių. Mažėjo atsparumas kaimyninės valstybės įtakai, formavosi prielaidos ateityje, šešioliktame amžiuje, Lietuvos bajorams suartėti su Lenkijos bajorais, pasiduoti jų politinei įtakai ir galop sudaryti Liublino uniją. O Gediminaičių dinastijoje brendo rimta krizė. Jogailos ir Vytauto kartoje dinastija pradėjo nesustabdomai nykti fiziškai: mažėjo vyriškosios giminės palikuonių, nuolatiniuose karuose ir tarpusavio vidaus kovose dėl valdžios žuvo nemažai kunigaikščių. Lietuvos valstybei nuolat plečiantis slavų žemėse, reikėjo vis naujų Gediminaičių šioms žemėms valdyti, Vytauto politika srityse keisti bajorais senuosius dinastijos kunigaikščius aršino vidinius prieštaravimus ir konfliktus. Kai kurie dinastijos nariai atsimesdavo nuo didžiojo kunigaikščio bei pasitraukdavo iš LDK. Situacija kardinaliai pasikeitė, kai 1424 m. iš ketvirtosios Jogailos santuokos su lietuvių kilmės Alšėnų kunigaikštyte Sofija gimė sūnus Vladislovas. Jogailos sūnaus gimimas išprovokavo ir naują Gediminaičių dinastijos krizę. Gimus Vladislovui Jogailaičiui, valdančioji Lenkijos diduomenė, Jogailai pareikalavus pripažinti jo sūnaus Vladislovo teises paveldėti Lenkijos sostą, suskilo, nesutardama dėl sąlygų, kurias reikėtų iškelti valdovui. Padėtis dar labiau susikomplikavo, kai gimė antrasis ir trečiasis Jogailos sūnus. Jogailaičių gimimas sužlugdė ir Vytauto ne be pagrindo puoselėtas ambicingas viltis įsigalėti Lenkijos soste, jei amžiumi vyresnis Jogaila mirtų nepalikęs vyriškosios giminės įpėdinių. Ši dinastijos krizė subrandino istoriškai reikšmingiausią Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimosi Lietuvos karaliumi projektą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio vainikavimosi karaliumi idėja subrendo ne 1429 m. Lucko suvažiavime. Lietuvos paskelbimo karalyste klausymas tvyrojo Vidurio ir Rytų Europos “politiniame ore” nuo pat Vytauto įsitvirtinimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste 1392 m. ir Salyno suvažiavimo 1398 m. laikų, kai Lietuvos bajorai, paskelbę Vytautą karaliumi, pirmą kartą viešai suformulavo šį siekimą. Lietuvai tapus karalyste, Gediminaičių valdžioje būtų didelė jėga. Tai ir vertė kaimyninių valstybių vadovus atidžiai stebėti situaciją, stengtis, kad didėtų dinastijos krizė ir LDK bei Lenkijos prieštaravimai. To labiausiai troško imperatorius Zigmantas, Čekijoje ir Vengrijoje turėjęs dinastinių interesų bei planų, kurie kirtosi su Lenkijos siekiais. Todėl neatsitiktinai kaip tik tada, kai Jogailai pavyko išsireikalauti sosto paveldėjimą savo sūnums, Vytautui buvo pasiūlyta karūnuotis Lietuvos karaliumi. Imperatorius Zigmantas paskelbė šį pasiūlymą 1429 m. Lucko suvažiavime, į kurį buvo susirinkę Lenkijos ir LDK vadovai bei jų tarybos nariai, Maskvos ir kitų Rusijos žemių kunigaikščiai, Vokietijos miestų, kunigaikštysčių atstovai bei popiežiaus legatas. Vytauto karūnacijos problema tapo svarbiausiu diskusijos objektu. Žinoma, priešiška buvo Lenkijos diduomenės pozicija. Lietuvą pripažinus karalyste, būtų žlugę jos puoselėti ekspansiniai LDK prijungimo prie Lenkijos valstybės planai. Pernelyg supaprastintas yra teigimas, kad Jogaila buvo priešiškas LDK paskelbimui karalyste. Nes po Vytauto mirties vienas iš Jogailos sūnų būtų pats realiausiais pretendentas į Lietuvos karalystės sostą. Taigi, Jogaila buvo suinteresuotas ir turėjo remti Vytauto karūnacijos idėją. Nuo 1429 m. vyko aktyvi diplomatinė abiejų pusių kova, prasidėjusi Lucko suvažiavime ir pasibaigusi Vytauto mirtimi 1430 m. spalio 27 d. Jos rezultatas buvo negatyvus. Vytautui ir LDK savarankiškumui priešiška Lenkijos didikų grupuotė, nesugebėjusi diplomatinėmis priemonėmis pakeisti įvykių eigos, pasinaudojo geografine Lenkijos padėtimi ir, atvirai priešiškai pagrobusi per jos žemes į Lietuvą vežtąją karūną, sužlugdė 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjusią įvykti Vytauto karūnaciją. Po Lietuvos diplomatijos pralaimėjimo ir greitos Vytauto mirties 1430 m. Gediminaičių dinastija pradėjo smukti. Pamažu ji ėmė virsti lenkiškos orientacijos lietuviškos kilmės Jogailaičių dinastija.

Istorija  Konspektai   (16,52 kB)

Rokiškio apskrities MGB skyriaus sudaryti karinių-čekistinių operacijų aktai rodo, kad daugiau kaip 30 proc. operacijų prieš partizanus sėkmę lėmė tai, kad MGB iš savo agentų sužinodavo tikslias partizanų buvimo vietas ir partizanų skaičių. Paprastai prieš 3-5 partizanus, prisiglaudusius bunkeriuose, būdavo siunčiama gerai ginkluota daugiau kaip 50-ties MGB kareivių kuopa. Dažnai partizanai nepasiduodavo ir žūdavo priešindamiesi. Kiekviename karinės-čekistinės operacijos akte pažymėta, kad operacija vykdavo remiantis agentūros pranešimais. 1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais - Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.Kas butų jei tarp mūsų Lietuvos ginėjų nebūtų buvę išdavikų, sunku dabar tai nuspėti, bet manau galima išsivaizduoti paskaitę literatūra mano parašytame referate. Priežastys lėmusios nutarimą partizanauti Pasak prof. J. Brazaičio pagrindinės priežastys, lėmusios vyrus eiti partizanauti, buvo penkios: 1. Ankstesnės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems kurie savo tautai siekė nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės. 2. Vokiečių okupacijos metais visame krašte įsiplėtęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus. 3. Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartos pažadus sugražinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims. 4. Dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo. 5. Daugelis vyrų pasitraukė į miškus, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Žinoma kiekvienas kovotojas turėjo savų priežasčių, dėl kurių stojo į partizanų gretas. Vėliau partizanų gretas papildė žmonės, kuriems grėsė tiesioginis suėmimo pavojus. Pvz., būsimas Tauro apygardos vadas mjr. Drunga - ,,Mykolas Jonas” išėjo pas partizanus tik 1945 m. vasarą po to, kai saugumas išaiškino jo vaidmenį Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardoje vokiečių okupacijos metais. Partizanų pasipriešinimo tarpsniai Partizanų pasipriešinimą būtų galima suskirstyti į tris laikotarpius: pirmasis , trūkęs mažiau negu dvejus metus, tęsėsi nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. pavasario, antrasis nuo 1946 m. vasaros iki 1948 m. pabaigos, o trečiasis laikotarpis baigėsi su ginkluoto pasipriešinimo faktiniu nutraukimu 1952 m. gale. Partizanų žygiai ir kovos Pirmasis periodas Pirmieji partizanų būriai kūrėsi spontaniškai ir greitai apėmė visas Lietuvos dalis, išskyrus tuos rajonus, kur buvo sutelkti dideli Raudonosios armijos daliniai, pavyzdžiui Paprūsėje ir Lietuvos šiaurės vakaruose. Itin gausūs partizanų būriai susitelkė miškingiausiuose Lietuvos vietose, kaip Dainavos, Karšuvos, Biržų ir Žaliojoje girioje, Utenos apskrities miškuose, Naručio ežero apylinkėse. Per pirmąjį laikotarpį partizanai dažnai puldinėjo miestus, enkavedistus ir nevengdavo kovų su geriau apginkluotu ir gausesniu priešu. 1944 m. spalio mėn. partizanai įsiveržė į Jūžintų miestą ir apšaudė vykdomojo komiteto pastatą. 1944 m. naktį iš gruodžio 11 į 12 trys partizanų grupės apsupo Panemunio mietelį, sudegino kelis pastatus, nukovė daugiau negu dešimtį vietos pareigūnų, aktyvistų ir ,,liaudies gynėjų”. 1945 m. rugsėjo 25 d. apie 30 partizanų užpuolė Skaistgirio valsčiaus Domeikių kaimą, nukovė kareivių ir stribų. Ypač daug partizanų burių veikė Žaliojoje girioje ir Panevėžio apylinkėse. Ltn. Blėkio vadovaujami vyrai įsibraudavo net į patį Panevėžį ir ten atlikdavo uždavinius. Keli Antano Birbilio - ,,Baltušio” būrio kovotojai vežimu įvažiavo į Subačiaus valsčiaus Geležių bažnytkaimį ir užpuolė stribus. Čia veikiantys partizanai nebijojo susirėmimų su valdžios pajėgomis. Vieno suimto partizano parodymu, ,,ginklai buvo taip pat įgyjami, puolant Raudonosios armijos karius, milicijos darbuotojus arba vietinių ,,liaudies gynėjų”būrius”. Partizanai ne tik kovodavo prieš stribus, enkavedistus, kolaborantus ir ,, liaudies gynėjus”. Taip pat žlugdydavo rinkimus. Štai kokį planą buvo sudaręs Juozas Lukša – Daumantas prieš eilinius rinkimus: 1. Kelias dienas prieš rinkimus iš visų piliečių surinkti sovietinius pasus, kad rinkimų metu bolševikai neturėtų kur atžymėti balsavusių. 2. Rinkimų išvakarėse, vasario 9-10 d. naktį, išardyti ar išsprogdinti visus vietinės reikšmės tiltus, sunaikinti telefonų linijas ir apšaudyti rinkimines būstines, kad bolševikai negalėtų parmesti rinkimų dieną papildomos apsaugos į rinkimines apylinkių būstines ir negalėtų susirišti su centrinėmis įstaigomis, o esamos rinkiminės būstinės pajėgos neišdrįstų vykti į apylinkes ir su durtuvais varyti gyventojų prie urnų dėžių. 3. Rinkimų dieną, vasario mėnesio dešimtą, atidžiai kontroliuoti apylinkes. Ten kur rusai imsis prievartos, be gailesčio juos naikinti. Šiomis priemonėmis buvo tikimasi bent laikinai bolševikams sutrukdyti, kad neprievartautu ir neterorizuotų gyventojų. Antrasis periodas Antruoju savo kovos laikotarpiu partizanai pradėjo taupyti jėgas. Pergalvoję savo dviejų metų patirtį ir pamatę, kad žuvo daug geriausių kovotojų, partizanų vadai suprato, jog toks kovingumas yra pragaištingas ir reikalauja nereikalingų aukų. Antruoju laikotarpiu keitėsi ir partizanų vadai. Jeigu pirmuoju laikotarpiu vadovavo energingi ir drąsūs vyrai, kuriems pakluso dėl asmeninių savybių. Tai antruoju laikotarpiu vadovavimas partizanų būriams (didesniems) perėjo į labiau patyrusių karininkų rankas. Karininkai didžiausią reikšmę skyrė kovotojų branduoliui išlaikyti, o tai reiškė nereikalingų aukų vengimą. Tad partizanai pakeitė savo taktiką, nutarė neieškoti bereikalingų susirėmimų su gausiomis priešo grupėmis. Dėl to stambesniems NKVD daliniams rečiau buvo rengiamos pasalos. Bet stribams ir partijos pareigūnams gal net padidėjo mirties pavojus. Laisvės kovotojai sėkmingai priešinosi komunistų bandymams pakeisti kaimo visuomeninę santvarką, trukdė kolūkių, skaityklų ir kitų su komunistų pertvarkymais susietų ar juos simbolizuojančių institucijų kūrimui. Nors šiuo laikotarpiu partizanai veikė atsargiai ir vengė susirėmimų su stambesniais priešo daliniais, laikotarpis nuo 1946m. iki 1948 m. buvo pats kruviniausias pokario metais. Komunistai suorganizavo du masinius trėmimus, per kuriuos išvežė daugiau negu 100000 žmonių, suėmė dešimtis tūkstančių. Valdžios šnipai vis dažniau įsibrovė į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus ir rėmėjus. Bet dėl šito partizanai neliko pasyvus. Per daug uolūs valdžios pareigūnai it įtariamieji informatoriai buvo įspėjami nutraukti savo veiklą, o įspėjimo nepaisę buvo šaudomi. Mirties bausmėmis partizanai norėjo įbauginti kitus parsidavėlius, apsaugoti savuosius nuo šnipų ir sulėtinti komunistų įsiviešpatavimą kaime. Trečiasis periodas 1949m. ne tik laisvės kovotojų bet ir visos tautos jėgos pradėjo išsekti. Jeigu kas dar tikėjosi šiokios tokios pagalbos iš Vakarų, tos viltys buvo labai santūrios. Komunistai vis labiau įsigalėjo. Pradėjo augti partijos ir komjaunimo narių skaičius, o pirmoje 1949 m. dalyje valdžia drakoniškomis priemonėmis privertė ūkininkus stoti į kolūkius. Šis ūkininkų stojimas į kolūkius reiškė, kad tauta jau pasidavė. Savo taktiką, paskutiniu savo gyvavimo laikotarpiu, pakeitė ir partizanai. Jie nebebandė taip atkakliai priešinti neišvengiamybei ir sumažino iki minimumo kovos veiksmus ir priešui taikomas represijas. Jei anksčiau buvo stengiamasi išlaikyti stiprų kovotojų branduolį, tai dabar buvo pasitenkinta organizacijos griaučių išsaugojimu, kad reikalui esant būtų galima greitai atgaivinti karinį pajėgumą naujais kovotojais. O jų buvo, nes tuo metu tauta buvo priblokšta, bet neišmokusi mylėti okupanto. 1951 – 1952 m. partizaniniame judėjime atsirado daug išdavikų. Provokacijomis, kankinimais saugumui pavyko palaužti suimtus žymius partizanų vadus, kai kuri jų buvo užverbuoti ir su partizanais persirengusiais saugumiečiais grįždavo į miškus. Ten suiminėjo, šaudė tebekovojančius partizanus, sėjo nepasitikėjimą įtarumą. Šie ir kiti smūgiai pakirto partizanų veiksmingumą. Bet tai nebuvo jų galutinis sužlugimas. Net 1951-1952 m. dalyse tebėra didesni partizanų būriai, bet jie laikosi drausmingai. Nemaža dalis pagrindinių vadų toliau slapstosi iš dalies dėl to, kad jiems būtų buvę sunku legalizuotis, iš dalies gal tikėjos tarptautinių permainų. Bet pagaliau partizanai nutraukė savo veiklą. Tik ne visi būriai iš karto. Nežinia, ar 1952 m. pabaigoje buvo paskelbtas specialus demobilizacijos įsakymas, bet 1953 m. ir 1954 m. tebėra keli atskiri daliniai, paskutinieji didingo pasipriešinimo likučiai. Partizanų spauda Partizanai taipogi skyrė nemažą dėmesį savo spaudai. Daugelis didesnių partizanų dalinių leido savo laikraštėlius ir atsišaukimus. Mažesni gaudavo ir platindavo kitų leidinius. Apie partizanų leidinius žinių nėra labai jau daug. Išliko tik tie laikraščių numeriai, kurie buvo išgabenti už geležinės uždangos.Spaudos technikos atžvilgiu partizanų spauda buvo menka. Kitaip ir negalėjo būti, nes laikraštėlius partizanai spausdino bunkeriuose. Dauguma leidinių spausdinti rotatoriais, šapirografais, kiti tiesiog rašomąją mašinėle. Išimti sudarė Jungtinės Kęstučio apygardos leidinys ,,Laisvės varpas”, kuris ilgesnį laiką buvo spausdinamas spaustuvėje ir 1947 m. išeidavo kas dvi savaites. Laikraščių leidimas vyko tikrai primityviomis sąlygomis. Štai kaip Juozas Lukša-Daumantas leido ,,Laisvės žvalgą”. ,,Pradiniai darbo žingsniai buvo labai sunkūs. Man su Uosiu teko paruošti rankraščiai. Toliau ant mano galvos gulė pagaminti vinjetes. […]. Itin daug kantrybės ir pasišventimo reikalavo matricų paruošimas spaudai. Neturėjom jokių raižymo priemonių, reikėjo matricoje įbrėžti nusmailinta kulka. Spausdinome rotatoriumi. Viskas buvo atliekama mažame bunkeriukyje, miške grubo rankos tiek prie rašomos mašinėlės, tiek prie graviūrų, tiek prie spausdinimo. Darbas trūko tris dienas. Prieš mus gulėjo 900 egzempliorių ,,Laisvės žvalgo” ir apie 1400 atsišaukimų bei karikatūrų”¹. Kaip matome partizanai leido ir atsišaukimus. Savo spaudoje partizanai rašė įvairiais klausimais, stebėjo ir komentavo pasaulinius įvykius, nagrinėjo tautos problemas, išspausdindavo vieną kitą eilėraštį, partizanų dainų, paminėdavo žuvusius kovotojus, skelbdavo straipsnius apie bolševikų kėslus, įspėjimus kolaborantams ir partizanų išdavikams. Daumanto dalinys, pavyzdžiui, spaudą platino keliais būdais: vienas būdas tai patys partizanai naktimis lipdė viešesnėse vietose (atsišaukimus), kitas būdas buvo panaudojant bolševinės administracijos aparatą (išplatindavo apylinkių pirmininkai). Platindavo ir organizacijų nariai. ,,Ne kartą organizacijos nariai ėjo iš susitikimų su miško broliais prisikišę antyje, kišenėse ir dviračių rėmuose įvairiausios literatūros. […]. Gautą spaudą pirmiausia skaitydavome patys. […]. Dalį literatūros išplatindavome gimnazijoje, sukišdavome rūbinėje į gimnazistų paltų kišenes, palikdavome suoluose ir pan., kitus pasiusdavome mokytojams ar partiniams darbuotojams. Kitą atsišaukimų dalį, stengdavomės nedelsiant išplatinti miestelio gatvėse ir skelbimų lentose”. Partizanai Seinijos krašte Trėmimai Nepraėjo nė dvi savaitės nuo miško brolių žuvimo, saugumiečiai suėmė Smilgutės tėvelį, vėliau ištrėmė likusią Pauliukonių šeimą. Užvarytos pastotės nuvežė į geležinkelio stotį. Ten jau buvo suvaryta daugiau šeimų. Visi baiminosi, kad veža į Sibirą. Stoties viršininkas pasakė, kad traukinys veš į atgautas Lenkijos žemes (prieš karą buvo Vokietijos). Traukinius lydėjo Saugumas. Po 10 dienų kelionės šaltuose prekiniuose vagonuose Smilgutės šeimą apgyvendino baisiame name su lenkų repatriantų šeima. Žmonės buvo geri, padėjo šiaip taip susitvarkyti moterims. Suimta Smilgutė Už mėnesio, gal daugiau, suėmė ir Smilgutę. Vežė į Balstogę. Pakeliui uždarė nekūrentoje daboklėje. Sušalusi, be miego, vos sulaukė ryto. Rytą išvežė traukiniu į Varšuvą. Ten laukė traukinys į Balstogę. Smilgutė vos laikėsi ant kojų. Priėjo du jauni vyrai prie sargybinių, deportuojančių Smilgutę, paklausė, ar gali jai nupirkti maisto. Milicininkai sutiko. Atnešė Smilgutei karštos arbatos ir sumuštinį. Arbatą su malonumu išgėrė. Buvo antra para nevalgiusi, maisto praryti negalėjo. Smilgutė peršalo, jautėsi blogai. Po ilgo laukimo Varšuvos stotyje išvežė į Balstogę. Ten milicininkai nuvedė ją į Saugumo raštinę, pasakė saugumiečiams, kad suimtoji serga. Jie ironiškai nusišypsojo ir tarė: “Mes ją greit išgydysim”. Smilgutę uždarė būstinės požemyje. Languose buvo tik grotos. Palangėse matėsi kauburiai sniego, lovos nebuvo, tik suolas. Užsikloti davė ploną užtiesalą. Žiema buvo šalta, temperatūra buvo kaip lauke. Rytą atnešdavo drungno juodo gėrimo, vadinamo kava, ir juodos duonos. Smilgutė, kad nesušaltų, vaikščiojo. Blogiausia buvo naktį - miego norėjo, bet atsigulti bijojo, kad užmigus nesušaltų mirtinai. Bėgo dienos, jėgos silpnėjo, jautė, kad turi didelį karštį, prašė sargus pakviesti gydytoją, bet jie nesiskubino. Smilgutė, kai išgirsdavo rūsyje žingsnius, daužė duris. Pagaliau vienas susidomėjo, pamatęs ją atėjo su gydytoju. Perkėlė į bendrą rūsį. Buvo išvarginta. Likimo draugės liepė gulti ant “pričios”. Pričia vadino iš lentų sukaltą platų gultą su trupučiu šiaudų. Smilgutei atsigulus, kalinės aplink susėdo, kad sargas nematytų. Mat gulėti ir sergantiems ant “pričios” buvo draudžiama. Smilgutė slepiama išmiegojo visą dieną, nubudo sustiprėjusi. Tik nubudusi pamatė gerai pažįstamą partizanų globėją ir ryšininkę Verutę. Ją anksčiau suėmė, naktimis tardė. Klausinėjo ir apie Smilgutę. Ji pasakė per tardymą pažįstanti ją tik iš matymo. Verutę greitai perkėlė į kitą kamerą. Bendrame rūsyje Bendras rūsys buvo tamsus, vietos mažai, trūko oro; vos užmigdavo, su triukšmu atsidarydavo durys. Visos nubusdavo, laukė su baime, kurios pavardę iššauks tardymui. Gulėjo apsirengusios. “Pričia” buvo per siaura aštuonioms kalinėms. Per naktį reikėjo gulėti vienoj pozicijoj, apsiversti nebuvo galima. Rytą skaudėjo kaulus. Kalinės buvo lenkų tautybės inteligentės moterys. Sugyveno gerai. Kaip įmanydamos stengėsi paįvairinti pamažu slenkančias dienas. Smilgutė greitai susigyveno. Bėgo savaitės. Vieną naktį, vos užmigus, atsidarė durys. Išgirdo Smilgutė savo pavardę. Išėjusi į tamsų koridorių girdėjo kitų rūsių atidaromas duris. Eidama paskui sargą meldėsi. Pas tardytoją Tardytojas buvo jaunas. Pasisveikinęs neaiškiai pasakė savo pavardę, paprašė atsisėsti. Perskaitė, kuo buvo kaltinama, liepė prisipažinti, nuo to priklausys, kaip ilgai sėdės, gal bus išlaisvinta. Prieš ją komunistinėje Lenkijoje atsivėrė daug galimybių. Gaila, jei tokia mergaitė jaunystę praleistų kalėjime, bet tai priklauso nuo jos pačios. Smilgutė, išklausiusi kaltinimų, pareiškė negalinti prisipažinti, ko nebuvo padariusi. Liepė apsigalvoti, nekomplikuoti tardymo. Esą jie viską žino. Pašaukė sargą, kad vestų atgal į rūsį. Prasidėjo Smilgutei neramios naktys - norėjo ją palaužti. Kai buvo netoli nualpimo, atidarydavo langą. Smilgutė laikėsi tvirtai, atmetė kaltinimus. Prisipažinimas buvo surištas su partizanų globėjų išdavimu. Su Dievo pagalba nepalūžo, išlaikė. Po šešių mėnesių kariškas teismas paskyrė jai penkerius metus kalėjimo. Po teismo Smilgutę perkėlė į kamerą, kur sėdėjo kalinės po teismo. Jų kameroje buvo daug. Trijų aukštų lovų ne visoms užteko, miegojo ant grindų. Langai uždengti skarda. Kameroj mažai šviesos, trūko oro. Po dviejų dienų naujoj kameroj Smilgutę naktį išbudino sargų šauksmas. Kalinės greit lipo iš lovų baltiniuose, turėjo stovėti prie sienos. Sargės darė kratą, nieko neradusios liepė iš čiužinių ištraukti šiaudus. Šiaudai seniai keisti, pajudinus kilo debesys dulkių, graužė akis, dusino kosulys. Po kratos, kol sutvarkė patalpą, miegui laiko neliko. Kai kartą išvedė į kiemą, vyrų grupėje Smilgutė pirmą kartą po suėmimo pamatė savo tėvelį. Jis buvo nuteistas penkeriems metams už partizanų globą. Buvo nuvargęs, pražilęs. Smilgutė pirmą kartą pravirko kalėjime. Ligoninėje ir kitame kalėjime Smilgutė visą laiką jautėsi blogai. Gydytojas nusiuntė tyrimui. Rado plaučių džiovą ir perkėlė į kalėjimo ligoninę. Joje galima dieną atsigulti, ilgiau leisdavo pabūti kieme, matuodavo temperatūrą. Vaistų nedavė. Maistas - kaip kameroj. Smilgutė ligoninėje susipažino su jaunu kaliniu gydytoju, kuris aptarnavo vyrų kamerą ir ligoninę. Per jį palaikė ryšius su tėveliu. Kartą Michal (gydytojo vardas) pasakė, kad vakar tėvelį su kitais kaliniais išvežė į kitą kalėjimą. Jam dar liko ketveri metai kalėti. Greit ir Smilgutę išvežė į kitą kalėjimą. Buvo gruodžio 24 d. Nuvežė visas kalines kartu ir uždarė į vieną kamerą. Jas viršininkas įspėjo, kad nebūtų giesmių, maldų, atgyventų “prietarų”. Jam išeinant pro duris, kalinė užgiedojo Kalėdų giesmę. Ją išvedė ir uždarė į vienutę, tik stovėti galėjo. Išlaikė per naktį. Sugrįžusi pasakė: “Pirmoji tema mano rašinio išėjus iš kalėjimo bus - “Kaip praleidau Kūčias prie komunistų”. (Ji buvo žurnalistė.) Po dviejų savaičių kalines išskirstė į kitas kameras. Smilgutę patalpino į plaučių kamerą. Joje buvo keturios kalinės, trys jaunos, viena vyresnio amžiaus. Plaučių kameroj maistas buvo geresnis, ilgiau leisdavo pabūti kieme. Laikraščių nei knygų nedavė. Į laisvę Nepraėjo nė dveji metai kalėjime, Smilgutę pašaukė į raštinę ir pranešė, kad išleidžia iš kalėjimo. Privalo grįžti į ištrėmimo vietą, registruotis milicijoj du kartus per savaitę. Byla bus iš naujo svarstoma (gynėjas perdavė bylą aukštesniam teismui). Netikėtai išlaisvinta Smilgutė nesidžiaugė, nes nežinojo, kas laukia. Milicija nuo gyvenamos vietos buvo toli. Registruotis vaikščiojo pėsčia, nes kito susisiekimo nebuvo. Laikas bėgo, namiškių globojama Smilgutė sustiprėjo. Nuvažiavo į plaučių sanatoriją patikrinti sveikatos. Gydytojas padaręs tyrimus džiovos nerado. Maloni staigmena buvo Smilgutei ir gydytojui, kuris buvo pažįstamas iš kalėjimo, - susitikdavo ligoninėje. Mat jis irgi buvo kalinys, dirbo kalėjime kaip gydytojas. Iš teismo žinios nebuvo. Smilgutei buvo atimtos teisės - įsidarbinti negalėjo. Išlaikė ją šeima, kuri pardavusi turtą gyveno vargingai. Kartą, nuėjus registruotis, milicijos viršininkas pasakė gavęs žinią iš teismo - byla išspręsta jos naudai, į kalėjimą grįžti nereikės. Palinkėjo sėkmės. Smilgutė kuo greičiausiai norėjo įsidarbinti. Kaip buvusiai politinei kalinei sunku ką geresnio rasti. Nuvažiavo į valstybinių ūkių direkciją (jos sesuo dirbo buhaltere). Direktorius buvo senyvas, malonus žmogus, buvęs dvarininkas. Smilgutė pasitikėjo ir kaip tėvui papasakojo šeimos ir savo išgyvenimus. Išklausęs pasakė: abi kartu su seserim dirbs didelio valstybinio ūkio įstaigoje. Darbo turėjo daug, bet buvo patenkintos, taip pat direkcija jų darbu buvo patenkinta. Paleido ir tėvą Smilgutės tėvelis, atlikęs bausmę, po penkerių metų sugrįžo pas šeimą. Į savo kraštą grįžti neleido. Šeima buvo šiaip taip tremtyje įsikūrusi. Sugrįžęs tėvelis galėjo ramiai ilsėtis. Bėgo metai, tėveliai ilgėjosi savo krašto (Seinijoje), kur paliko didelį gerai tvarkomą ūkį. Ten nuo neatmenamų laikų gyveno jų protėviai, raštingi, susipratę lietuviai, ilgą laiką pas save slėpę 1863 m. sukilėlius, kovojusius prieš caro priespaudą. Už slėpimą sukilėlių grėsė didelė bauda, bet jos nepabūgo. Kai buvo leista, Smilgutės tėvelis su vyriausios dukros šeima sugrįžo į savo kraštą. Smilgutė ištekėjo, persikėlė į miestą ir ten pasiliko. Sugrįžusi Smilgutės šeima į savo gimtinę, rado trobesius sunaikintus, žemę buvo pasisavinęs kolūkis. Smilgutės tėveliui buvo atimtos teisės, tik po mirties reabilitavo. Jis buvo savininkas ūkio, bet kaip be teisės žemės neatgavo. Tuo pasinaudojo vietiniai gyventojai, lojalūs komunistams, įsigijo Smilgutės tėviškės nuosavybės dokumentus. Dokumentai galioja ir toliau - žemės neatgavo. Nebūtų taip skaudu, jei nebūtų prie to prisidėję savi tautiečiai. Prabėgo daug metų nuo ištrėmimo. Ieškodama jaunystės prisiminimų, Smilgutė sugrįžusi į Trikampį nuvyko į buvusią tėviškę. Viską rado sunaikinta, riogsojo gyvenamojo namo griaučiai, prie šono sode dar stovėjo pakrypęs kryžius, galvą nuleidęs kabojo liūdnas Rūpintojėlis. Išvados Nepaisant didelių aukų ir didvyriškumo, partizanai pergalės neiškovojo. Žinoma savo jėgomis jie nesitikėjo jos iškovoti. Jie tikėjosi pagalbos iš Vakarų, kuri nepasirodė. Savo kova partizanai tenorėjo palengvinti Lietuvos žmonių padėtį kaime. Bet pasipriešinimas pamažu slopo. Gal partizanai buvo pavargę nuo kovų, o gal suprato, kad pagalbos iš šalies nebesulauks.

Istorija  Referatai   (19,8 kB)

1812 m. geriausiais savo metais, Napoleonas valdė Europą nuo Baltijos jūros iki Romos ir į pietus nuo jos, o jo artimieji valdė Ispaniją, Italiją ir kai kurias Vokietijos dalis. Kitos Vokietijos dalys, Šveicarija ir Lenkija tai pat buvo Prancūzijos įtakoje, o Danija, Austrija ir Prūsija buvo jos sąjungininkės. Nepriklausomos tebuvo tik Portugalija, Didžioji Britanija, Švedija ir Rusija. Traukimasis iš Maskvos. 1812 m. Birželio mėnesį Napoleonas įsiveržė į Rusiją su daugiau kaip 500 000 vyrų armija. Rusai ėmė trauktis, ir prancūzų kariuomenė žygiavo vis tolyn į šalį Napoleonas užėmė sostinę Maskvą, tačiau turėjo trauktis , nes negalėjo išmaitinti savo kariuomenės. Nusilpusiai Napoleono kariuomenei grįžtant į Prancūziją, daug karių pražudė atšiauri Rusijos žiema. Napoleono karai. Prieš 200 metų kruvini karai vienas po kito siaubė Europą, atnešdami vargus milijonams žmonių ir pakirsdami prekybą šalyse. Napoleono karai, įžiebti prancūzų revoliucijos, prasidėjo 1792 m. ir truko kone ketvirtį amžiaus. Vienoje pusėje kovėsi revoliucinė Prancūzija, kitoje – senosios . Didžiosios Britanijos, Austrijos, Rusijos imperijos ir Prūsija. Šalys, esančios aplink Prancūziją, iš pradžių kovojo prieš naująją respubliką, norėdamas numalšinti revoliuciją. Tačiau 1799 m. Napoleonui užėmus valdžią, prancūzai užkariavo didžiąją dalį Europos, ir galiausiai liko laisva tik Didžioji Britanija. Prancūzų kariuomenė buvo galingiausia Europoje, tačiau jai išlaikyti teko mokėti didžiulius mokesčius. Nedaug kas norėjo eiti į kariuomenę, tad vyriausybė turėjo taikyti prievartą. Šitokios priemonės buvo nepopuliarios Prancūzijos užgrobtose šalyse, ir žmonės Ispanijoje bei kitur maištavo Napoleonas puikiai tvarkė savo kariuomenę. Jis genialiai mokėjo pasirinkti tinkamus sprendimus ir veiksmingiausiai panaudoti savo pajėgas. Daug didesnes priešo jėgas jis nugalėdavo pranašesne taktika. Karas su Prancūzija. Tilžės taikos sukurta Rusijos ir Prancūzijos sąjunga buvo laikina, nes jau tuo metu šių valstybių tarpusavio prieštaravimai nustelbė siekimą bendradarbiauti. Abi šalys rengėsi karui visus 1811 m. Napoleonas pirmasis telkė savo kariuomenę prie Rusijos vakarinių sienų tikėdamasis stiprių staigių smūgiu priversti ją kapituliuoti. Rusijos kariuomenės vadovybe kiek pavėluotai pradėjo karštligiškai statyti įtvirtinimus prie Nemuno, Dauguvos ir Berezinos. Napoleonas Bonapartas. 1804 m. vyko iškilminga ceremonija, kurios metu Napoleonas Bonapartas vainikavosi Prancūzijos imperatoriumi. Jis nebuvo tinkama asmenybė šaliai valdyti be to, prancūziškai kalbėjo su ryškiu korsikietišku akcentu. Tačiau jis buvo vienas talentingiausias karvedžių istorijoje. Pirma kartą Napoleonas patraukė visuomenės dėmesį 1793 m. kai vadovavo puolimui prieš britų laivyną, užėmusi prancūzų uostą Tuloną. 1795 m. jis numalšino maištą Paryžiuje, o netrukus jo vadovaujama prancūzų kariuomenė laimėjo pergalę Italijoje. 1799 m. Napoleonas jau buvo toks stiprus, kad armijos padedamas užėmė valdžią. Jis pasiskelbė pirmuoju konsulu ir po suirutės kuri kilo pasibaigus prancūzų revoliucijai atkūrė Prancūzijos vyriausybės galią. Jis įdiegė daug socialinių reformų ir prancūzų teisinės, švietimo bei finansų pamatus. Napoleonas buvo genialus karvedys, užkariavęs visą Europą nuo Lamanšo sąsiaurio iki Rusijos sienų. Tačiau Rusijoje jis patyrė gėdingą pralaimėjimą. Kai anglų ir prūsų kariuomenės 1815 m. Napoleoną sutriuškino Vaterlo mūšyje, jis buvo ištremtas iš Prancūzijos į anglų valdoma salą pietų Atlante. Po šešerių metų jis mirė.

Istorija  Referatai   (11,71 kB)

Toks žmogus buvo Mindaugas. Mindaugas suprato, kad tikru valdovu jis nebus nepašalinęs pačių galingiausių žemių kunigaikščių. Juos šalinant kilo didelis vidaus karas. Mindaugo priešai rėmėsi žemaičiais, kuriuos palaikė Livonijos ordinas, Rygos vyskupas ir Haličo kunigaikštis. Ieškodamas išeities, Mindaugas susitarė su Livonijos ordinu. Ordinas padėjo jam apsikrikštyti (1251 m.) ir apsivainikuoti karaliumi (1253 m.), bet Mindaugas turėjo užleisti ordinui Žemaitiją (1253 m.). Lietuvos karalystė tapo pripažinta tarptautiniu mastu, tačiau kartu iškilo pavojus, kad vokiečiai pavergs žemaičius. Žemaičių pergalė prie Durbės (1260 m.) šį pavojų pašalino, bet Mindaugui sukėlė naujų keblumų. Žemaičiai reikalavo, kad Mindaugas paimtų juos savo valdžion ir stotų vadovauti kovai prieš vokiečius. Žemaičius palaikė ir Lietuvos karalystės visuomenė. Šitaip spaudžiamas Mindaugas priėmė žemaičių pasiūlymus ir 1261 m. ėmė kariauti su Livonija. Stodamas į šį karą, jis stengėsi neprarasti savo krikščioniškojo valdovo padėties, nes nuo to parėjo Lietuvos tarptautinis pripažinimas. Visiems įtikti buvo sunku, mat kryžiuočiai skelbė, kad Mindaugas atsivertė į pagonybę, o žemaičiai buvo griežtai nusistatę prieš krikščionybę. Be nedidelių laimėjimų, kova prieš Livoniją apčiuopiamų rezultatų nedavė. Šioje sudėtingoje situacijoje Mindaugą 1263 m. nužudė sąmokslininkai. Sostą užgrobė jiems vadovavęs Treniota. Treniota grąžino pagonybę, ir Lietuva vėl tapo politiškai izoliuota. Vis dėlto svarbiausias Mindaugo pasiekimas išliko:Lietuvos valstybė gyvavo toliau.

Istorija  Konspektai   (3,27 kB)

Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos Lietuvai viduramžiai buvo svarbus laikotarpis. Tada ji, vadovaujama Mindaugo, tapo valstybe, įgijo aukščiausią – karalystės - statusą, pagoniškąjį būvį siekė pakeisti vakarietišku – krikščioniškuoju. Lietuva 200 metų kariavo su Vokiečių ordinu. Jeigu išskirsime du pagrindinius Vakarų lotyniškosios civilizacijos požymius – krikščionybę ir antikinės Romos valstybės civilinės teisės paveldą, galėsime suvokti, kodėl krikščionybės įvedimas 1387 m. laikytinas vienu didžiausiu lūžių Lietuvos istorijoje. Svarbiausia buvo tai, kad visuomenė buvo pagrįsta europine, individualia, o ne bendruomenine žemės nuosavybe. Pagal šiuos požymius Lietuva priklausytų Vakarų pasauliui. Vakarų Europoje vėlyvaisiais viduramžiais susidarė visuomenė, kuri rėmėsi nebaudžiaviniu ūkiu, didėjančiais miestais, prekiniais piniginiais santykiais, o Vidurio Europoje tuo metu klestėjo baudžiava ir lažu paremtas bajorijos ūkis, miestai buvo menki. Po krikšto europėjanti Lietuva ėjo Vidurio Europos visuomenių keliu. Dėl skubėjimo ir didelio atotrūkio europinė vertybių sistema buvo perimta paviršutiniškai. Vis dėl per pusantro šimtmečio (XIV a. pab. – XVI a. pr.) Lietuva sugebėjo perimti kultūros vertybių minimumą ir sukurti lietuvišką lotyniškosios kultūros modelį. Lietuvos valstybės susidarymas VI – VII a. susiformuoja baltų gentys. XIII a. pradžioje lietuvių žemių kunigaikščiams dar nevadovavo vienas valdovas. Kūrėsi kunigaikščių sąjungos, stiprinamos santuokomis. 1219 m. Lietuvos kunigaikščiai sudaro taikos sutartį su Haličo-Voluinės kunigaikštyste. Tais metais pirmą kartą paminimas Mindaugas. Vėliau atsirado nuolatinių gyventojų mokesčių kontrolės poreikis – pavaldžioje teritorijoje valdovas galėjo užsitikrinti duoklių pastovumą, valdų integralumą ir savo valdžios realizavimą. Atsirado pirmasis lietuvių politikos pavidalas – kariaunų politika. 1240 m. susikuria Lietuvos valstybė, valdovu tampa Mindaugas. V dešimtmečio pabaigoje prieš jį susivienija visi priešai ir bando jį nuversti. Jis užsidaro Vorutoje. Susidarius tokiai situacijai, Mindaugas turėjo ieškoti išeities. Andriui iš Livonijos pasižadėjo apsikrikštyti, todėl prisijungus Livonijai sumušami žemaičiai, jotvingiams atmokami pinigai, rusus jis pats (Mindaugas) sumuša. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje įvyko neabejotinas demografinis sprogimas, skatinęs bendrų interesų atsiradimą ir vienijimąsi. Reikėjo spręsti dėl gyventojų skaičiaus augimo kylančias didesnio maisto, prabangos reikmenų poreikio ir dirbamos žemės trūkumo problemas. Lietuva siekė valdyti Rytų ir Vidurio Europos prekių srautus (prekybinių kelių kontrolė užtikrino galimybę įgyti turtų). 1251 m. apsikrikštija Mindaugas, tačiau šis žingsnis nelaikomas valstybės krikštu, kadangi neturėjo tęstinumo. 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Popiežius savo bulėmis pripažino Mindaugo krikštą ir paskelbė Lietuvą Šv. Petro lenu (t. y. Šventojo Sosto nuosavybe). Buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija. Lietuva buvo oficialiai pripažinta krikščioniška šalimi, taigi priimta Į Europos politinę sistemą, Livonija netenka tikslo puldinėti – pagrindiniai krikšto ir karūnacijos įgyti privalumai. Mindaugo diplomatija padėjo Lietuvai tapti karalyste. Lietuvos valstybė tapo vieningesnė, valdovas sutvarkė santykius su pavaldžiais kunigaikščiais. Be to, už krikštą Mindaugas daug problemų kėlusius žemaičius padovanojo Livonijai. Tame tarpe Raseinius. Iš pradžių ryšiai su Livonijos ordinu Lietuvai davė naudos: kaip ir Livonijoje, Lietuvoje buvo įdiegti valstybinę valdžią rodantys elementai – prekybos muitai, dešimtinė bažnyčiai ir t.t. Kūrėsi valstybinių prievolių sistema, pinigus atitiko sidabro lydiniai, vadinamieji ilgieji. 1263 m. nužudytas Lietuvos karalius. Jį nužudė Treniota ir Daumantas. Vėliau valdė daug valdovų, kurie eilės tvarka buvo tokie: 1. Treniota (po Mindaugo mirties); 2. Vaišelga (Mindaugo sūnus stačiatikis vienuolis. Jam nepatiko tėvo valdymo sistema. Jis valdė 1264 – 1267 m. Tuo metu atstatė tvarką valstybėje); 3. Švarnas (valdo 1267 - 1269 m.); 4. Traidenis (Šis valdovas buvo pagonis. Valdė 1269 – 1282 m.). Valdant Traideniui Lietuva sugrįžta iš karalystės į LDK statusą. Lietuva vėl tampa pagoniška. Be to, Lietuva daugiau niekada neturėjo karaliaus ir neįgijo karalystės statuso. Lietuvos kovos su riterių ordinais Apie 200 metų didžiausi besikuriančios ir susikūrusios Lietuvos valstybės priešai buvo Vokiečių ir Kalavijuočių ordinai. Kalavijuočiai (Kristaus riterių brolija) – pirmasis Baltijos regione įsikūręs ordinas. Jis 1202 m. buvo įkurtas tam, kad apsaugotų ir gintų vokiečių pirklius bei misionierius. 1201 m. įkurtas Rygos miestas. Jį būtent ir įkūrė vokiečių pirkliai bei riteriais. Greitai žiemgalių remiamas Kalavijuočių ordinas surengė pirmuosius žygius į lietuvių žemes (1208 ir 1229 m.). 1230 m. įkurtas Kryžiuočių (Teotonų) ordinas. O 1236 m. popiežius Grigalius IX paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį į Lietuvą, kurį pavedė surengti Kalavijuočių ordinui. Tais pačiais metais įvyko Šiaulių (Saulės) mūšis tarp Žemaičių ir į Žemaitiją įsiveržusios Kalavijuočių ordino kariuomenės. Šis mūšis tapo pasaulinės reikšmės įvykiu. Kalavijuočių ordinas buvo sumuštas ir kaip politinė jėga nustojo egzistuoti. 1237m. Kalavijuočiai prijungti prie Kryžiuočių. Susikuria Ordinas. Ordinas buvo militarinė valstybė. Jos iždas, diplomatija, administracija, bažnyčia tarnavo karo reikalams. Ordinui priklausė vienuoliai, kurie buvo ir kariai. Dauguma jų – iš Vokietijos. Tarnaudami Ordinui, jie turėjo galimybę įgyti žemių, aukštesnį visuomeninį statusą ar gauti tarnybą valdžios institucijose. Dėl šių priežasčių jie kovojo ypač aršiai. 1260 m. įvyko Durbės mūšis tarp žemaičių kariuomenės ir Ordino. Jis – vienas didžiausių mūšių XIII a. Kilo Didysis prūsų sukilimas (1260 – 1274 m.), kuriam vadovavo Herkus Mantas. Tris dešimtmečius po Mindaugo nužudymo iki Gediminaičių valdymo pradžios kovos su Ordinu vis intensyvėjo, jos nebuvo sėkmingos. Ordinas vis labiau stiprėjo. 1283 m. pradidėjo tiesioginis Lietuvos karas su Ordinu prie Nemuno. 1309 m. didysis magistras (Ordino valdovas) savo rezidenciją iš Venecijos perkėlė į Marienburgą. Per visą XIV a. Ordinas Lietuvą puldinėjo sistemingai ir tikslingai

Istorija  Konspektai   (31,94 kB)

Pirmoji didelę reikšmę Lietuva valstybingumo atkūrimui turėjusių priemonių buvo 1917 m. rugsėjo 17 – 23 d. Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija. Ji nutarė atkurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuva valstybę. Tam tikslui įgyvendinti rugsėjo 21 d. išrinko specialų organą – Lietuva Tarybą. Ši, veikdama kaip nepriklausomos lietuvių nacionalinės valstybės atkūrimo organas, 1917 m. gruodžio 11 d. paskelbė pareiškimą dėl Lietuva valstybės atkūrimo ir jos ryšių su Vokietija nustatymo. Pareiškimo pirmoje dalyje pasakyta, kad „Lietuva Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta, kaip vienintelė įgaliota lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 17 – 23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuva valstybės atstatymą su sostine Vilnium ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis“. Antroje pareiškimo dalyje pasisakoma už Lietuva valstybės „... nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe; ta sąjunga turėtų būti įvykdyta ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais“. Šis palankus Vokietijai Tarybos pareiškimas sukėlė didelius ginčus bei nesutarimus tarp Lietuva politinių grupuočių ir tapo rimta kliūtimi siekiant tikros nepriklausomybės. Tuo tarpu, kai dešinysis Tarybos sparnas buvo linkęs priimti Vokietijos keliamas sąlygas, kairieji jos nariai, vadovaujami socialdemokrato Stepo Kairio, ryžtingai pasisakė už tikrąją Lietuva nepriklausomybę ir kategoriškai pareikalavo pakeisti kai kuriuos gruodžio 11 d. pareiškimo teiginius. Ilgainiui ir daugumai Tarybos narių pasidarė aišku, kad vokiečiams rūpi ne Lietuva nepriklausomybė, o tik gauti iš Tarybos dokumentą, kuriuo jie galėtų pasinaudoti derybose su Rusijos delegacija Lietuva Brastoje. Taip besiklostant aplinkybėms, po įvairių politinių srovių atstovų karštų ginčų ir intensyvių derybų buvo pagaliau vieningai priimtas istorinis Stepono Kairio reikalavimų dvasioje patobulintas vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas, kuriuo remiantis Lietuva ir buvo pripažinta tuometinės tarptautinės bendrijos. Nepriklausomybės Akto nuorašai nedelsiant buvo įteikti Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje ir Vokietijos centrinei Vyriausybei. Greita į šį Tarybos žingsnį buvo ir vokiečių reakcija. 1918 m. vasario 21 d. datuotame rašte Vokietijos kancleris gr. Hertlingas nedviprasmiškai pareiškė, kad vasario 16 d. Aktas Vokietijai nepriimtinas, nes juo, anot kanclerio, pakertami Lietuva ir Vokietijos santykių pagrindai, numatyti Tarybos gruodžio 11 d. pareiškime. Kartu jis pažymėjo, kad pasikeitus aplinkybėms Vokietija negalinti Lietuva pripažinti ir kad ateityje, suteikdama savo pripažinimą, ji atsižvelgs į tai, kiek Lietuva Taryba grįš prie tų principų, kurie užtikrins būsimus naudingus santykius su Vokietija. Tik tada kaizerinė vyriausybė leis, atsižvelgdama į esminiu Vokietijos interesus, pripažinti lietuvių apsisprendimo teisę ir sutikti su savarankiškos valstybės formacijos sukūrimu prie savo rytinės sienos. Faktiškai tai buvo reikalavimas atstatyti visus palankius vokiečiams 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškimo įsipareigojimus. Net ir būdama prie katastrofos slenksčio, Vokietijos vyriausybė negalėjo atsisakyti savo aneksionistinių kėslų. Sudarius numatytas konvencijas jai būtų atsivėrusios plačios galimybės kištis į Lietuva reikalus, diktuoti savo valią. Visiškai atmesti vokiečių reikalavimus ir dėl to dar labiau pabloginti su jais santykius (kurie ir šiaip buvo labai įtempti) to meto sąlygomis buvo labai rizikinga. Todėl imta ieškoti kompromisų, siekta išvengti arba bent sušvelninti pagal gruodžio 11 d. aktą priimtus įsipareigojimus. Kai visos pastangos baigėsi nesėkmingai, buvo nutarta notifikuoti Vokietijai tik vasario 16 d. Aktą be jokių papildymų ar pataisymų. Kartu delegatai buvo įgalioti paaiškinti žodžiu, kad nustatant su Vokietija konkrečius santykius bus laikomasi 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo. Tą ir padarė Tarybos įgaliota delegacija 1918 m. kovo 23 d. Berlyne. Pasirodė, kad toks šio klausimo sprendimo būdas tapo iš esmės vokiečiams priimtinas. Imperatorius Vilhelmas II pasirašė ir tą pačią dieną įteikė Tarybos delegacijai Lietuva pripažinimo Aktą. Tačiau kartu jame apeliuojama į 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškime minimas konvencijas bei būsimas artimas Lietuva ir Vokietijos sąsajas, be to, užsimenama apie vokiečių patirtus karo metu nuostolius, kuriuos atlyginant turėsianti prisidėti ir Lietuva. Taip sudėtingomis krašto okupacijos ir karo sąlygomis per dideles pastangas ir vargus buvo gautas labai svarbus Lietuvai visiškas (de jure) Vokietijos pripažinimas. Iš Vokietijos pusės tai buvo priverstinis, to meto sąlygų padiktuotas, tačiau kartu ir gerai apgalvotas žingsnis. Vokietijos pripažinimo aktas neabejotinai suvaidino didelį vaidmenį tolesnėje Lietuva diplomatijos kovoje dėl tarptautinio teisinio pripažinimo. Jis suteikė Lietuva atstovams moralines bei juridines teises, sudarė jų veiksmingumui būtinas sąlygas, tapo atramos punktas, siekiant kitų valstybių pripažinimo. Nepaisant pasiektos pirmos pergalės vis dėlto po jos buvo ilgas laikas, kai nė viena valstybė nesiryžo suteikti Lietuvai pripažinimo. 2. Nepriklausomybės kovos ir taika su Sovietų Rusija 2.1 Krašto gynimo organizavimas Kariuomenės organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio mėn. 23 d., nes tą dieną išleistas pirmasis tuo reikalu įsakymas. Tada vokiečių kariuomenė jau traukėsi iš Rusijos gilumos; buvo aišku, kad ji pasitrauks ir iš Lietuva. Atsitraukiančių vokiečių įkandin slenką bolševikai gruodžio mėn. gale jau įsiveržė į Lietuva. Tuo tarpu ministras pirmininkas buvo išvažiavęs į užsienį diplomatiniais reikalais. Jam nesant namie buvo perorganizuotas kabinetas: į jį buvo įtraukta žmonių iš visų partijų. Šio antrojo kabineto pirmininku buvo M. Šleževičius. Kabinetas tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus ginti nepriklausomybės. Tačiau bolševikai jau buvo prie pat Vilniaus, ir vyriausybė turėjo persikelti į Kauną; 1919 m. sausio 5 – 6 d. bolševikai jau užėmė Vilnių. Veikiai rusams bolševikams atiteko visi Lietuva rytai. Tokiu būdu Lietuva gynimo organizavimas turėjo būti pradėtas iš Kauno. 2.2 Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais Po apie metus trukusių kovų su bolševikais, šiems pralaimėjus, prasidėjo Lietuva derybos su Sovietų Rusija. Taika su Sovietų Rusija buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje su sostine Vilniumi ir Gardinu. Lietuva teritorijos linija rytuose buvo šitaip išvesta: pradedant Dauguvos upe, ji ėjo ties Šafranovo dvaru, toliau Drujos upe, per Drivietų, Želvos, Oziraičių ežerus, Medžiolos upe ir per to pat vardo ežerą, per Miastros ežerą, ilton ežero rytų šonu, Narčios upe, toliau Ušos ir Buchovkos upėmis, per Modolečną, pro Voložino miestą, Voložinkos, Isločės ir Beržūnės upėmis, paskui Nemunu, Svisločės intaku, Lašos upe, pro Induros miestelį, Induros upe, toliau pro Sidros miestelį, Kamenos upe ir pagaliau Gorodniankos upe ligi Bobro upės. Sienos su Latviais ir Lenkais buvo paliktos atskiram susitarimui su tomis šalimis. Rusija apsiėmė grąžinti išvežtą karo metu turtą, archyvus, aktus, indėlius, kapitalus, be to, atleido nuo valstybinių skolų, o karo nuostolių atlyginimo davė 100.000 hektarų miško išsikirsti ir tris milijonus aukso rublių (15.000.000 litų). Kiek anksčiau (birželio 30 d.) buvo Maskvoje pasirašyta ir sutartis tremtiniams grąžinti į Lietuva. 2.3 Lenkų ir rusų karas, Lenkijos invazija į Lietuva Vykstant lenkų kovoms su rusais ir vejant Raudonąją armiją, lenkų armijos kairysis sparnas priartėjo prie lietuvių teritorijos, kurią gynė apie 7 tūkst. Lietuvos karių. Prasidėjo susirėmimai. Siekiant nutraukti kovas, stebint Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos atstovams, Suvalkuose prasidėjo derybos. Lietuva ir Lenkijos derybininkai sutartį pasirašė 1920 m. spalio 7 d. Susitarta nutraukti karinius veiksmus, gerbti sutartimi nustatytą demarkacinę liniją. Dar neišsiskirsčius derybininkams atėjo žinia, kad Vilniaus link žygiuoja generolo L. Želigovskio vadovaujama armija. Želigovskis veikė su Lenkijos valstybės viršininko J. Pilsudskio žinia ir pritarimu, bet buvo vaizduojama, kad generolas puola savarankiškai, neklausydamas vadovybės. Greitai didelė Rytų Lietuva dalis su Vilniumi atsidūrė lenkų rankose. Šį puolimą sąjungininkai pasmerkė, bet nei jie, nei Lenkija nieko nedarė, kad sustabdytų „maištininkus“. Tik 1920 m. lapkričio 17 – 19 d. lietuviai perėjo į kontrpuolimą. Mūšyje prie Širvintų ir Giedraičių lietuviai pasiekė pergalę. Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija pareikalavo sustabdyti kovas. Lietuviai turėjo su tuo sutikti, nes nebuvo pajėgūs kovoti su už Želigovskio stovėjusia Lenkija. Želigovskis, užėmęs Rytų Lietuva, paskelbė, kad įkuria naują valstybę – Vidurio Lietuva. Pilsudskis tikėjosi, kad lietuviai bus priversti derėtis su Želigovskiu ir pasiduoti Lenkijos valiai. Lietuvai atsisakius derėtis, „Vidurio Lietuva“ 1922 m. buvo įtraukta į Lenkijos sudėtį. 1920 m. rudens mūšiais su Želigovskio armija baigėsi Nepriklausomybės kovos. Šiuo atveju Lenkija pasielgė nelabai gražiai Lietuva atžvilgiu nevykdydama Suvalkų sutarties ir besilaikydama Vilniaus konflikte jėgos ir smurto metodų. Lietuva, protestuodama prieš tokį jos nusistatymą, ilgam atsisakė nuo bet kokių santykių su tokia kaimyne, siena buvo uždaryta. JAV pripažįsta Lietuvą Kad JAV gana anksti pripažino Lietuva de jure, tai čia nemažas ir Amerikos lietuvių nuopelnas. Buvo panaudotas patogus vidaus politikos momentas. 1920 – tųjų metų Senato rinkimuose respublikonų frakcijos vadas senatorius Lodge turėjo labai sunkią kovą Massachusets valstijoje su populiariu ir gabiu demokratu Walsh‘u. Abiejų šansai buvo beveik lygūs. Toje valstijoje buvo ne visai maža rinkikų lietuvių, Amerikos piliečių. Jie galėjo lengvai nusverti rezultatus į tą ar kitą pusę. Lietuvių politikos vadai susižinojo su Sen. Lodge Komitetu ir sudarė sutartį pagrindais do ut des: lietuviai padeda išrinkti Senatorių Lodge, o respublikonų partija padaro Lietuva pripažinimą de jure. Ir viena, ir antra pusė sutartį sąžiningai išpildė. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m., 42 psl. Daug vargo Lietuva dėl pripažinimo „de jure“. Du metai po steigiamojo seimo darbo pradžios Lietuva vis dar nebuvo pripažinta didžiųjų valstybių, išskyrus Vokietiją ir Rusiją. 1921 m. pradžioje vadinamoji aukščiausioji taryba (Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos atstovai), suvažiavusi Paryžiuje, nutarė pripažinti Latviją ir Estiją, o Lietuva paliko. Tai buvo padaryta daugiausia Prancūzijos įtaka, pasinaudojus formaliu pretekstu, kad Lietuva dar neturinti nustatytų sienų. Bet suprantama, čia daugiausia pasidarbavo Lenkija. Lenkija ir Prancūzija, žinodamos kaip lietuviai to troško, pasiliko jį sau kaip spaudimo priemonę. Buvo susidariusi klaidinga Lietuvoj nuomonė, kad esą pripažinimas atnešiąs visokių gėrybių, o nepripažinimas gali vesti prie nepriklausomybės praradimo. Bet vis tik Lietuva savo skausmo neparodė. Ji sutiko šį dalyką su garbe ir apsimetė jį ignoruojanti. Anglų atstovas p. Wilton, privačiame pokalbyje labai stebėjosi lietuvių ramumu ir savigarbos pajautimu. Jis pasakė, esą kitoj valstybėj minia būtų išdaužiusi langus didžiųjų valstybių atstovybėms. O Lietuva šis skaudus faktas sutiktas visišku tylėjimu ir ramumu. Kad tai buvo padaryta lenkų prancūzų iniciatyva, paaiškėjo kiek vėliau per derybas Briuselyje. Tautų Sąjungos atstovas belgas Hymans privačiai papasakojo, dėl ko Lietuva nebuvo pripažinta drauge su kitomis Pabaltijo valstybėmis ir pridėjo, kad jei tik Lietuva priimtų jo siūlomą susitaikymo su Lenkija projektą, tai tuojau gautų Vilnių, Klaipėdą ir pripažinimą „de jure“. Iš to aiškiai matyti, kad pripažinimas buvo pasiliktas kaip spaudimo priemonė. Bet Lietuva ir be pripažinimo gyveno neblogiau už pripažintas valstybes. Pripažinimas Lietuva ir Lietuva nedavė jokios praktiškos naudos. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą kartu su kitomis Pabaltijo valstybėmis. Čia jau lenkai su prancūzais nieko padaryti negalėjo. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Bet didžiosios vis dar delsė. Jos pripažino tik 1922 m. liepos mėn. 13 d., bet ir tai su sąlyga, jei Lietuva sutinka priimti Nemuno internacionalizaciją. Dėl šito pripažinimo daug prisiginčyta, bet vėliau pamanyta, kad ir pripažinus ir nepripažinus vis tas pat. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m. Išvados Pradžioje paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, niekas neskubėjo jos pripažinti kaip valstybės. Lietuviai, užsibrėžę tikslą išlaikyti suverenią valstybę, žūtbūtinai kovojo dėl jos išlikimo. Pirmasis didžiulis lietuvių diplomatų pasiekimas buvo išsiderėtas visiškas Lietuvos pripažinimas iš Vokietijos. Antras daug lėmęs įvykis buvo taika su Sovietų Rusija, kuri pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Pirmoji ryški nesėkmė buvo siekiant sudaryti taiką tarp Lietuvos ir Lenkijos, kai lenkai sulaužė jau pasirašytą Suvalkų taikos sutartį. Žinoma, gautas didžiulės valstybės JAV primažinimas taipogi buvo labai vertingas. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Pamažu Lietuvos valstybės egzistavimas pasaulyje tapo aiškus ir neginčijamas faktas. Apie Lietuvą žinojo ir pripažino eilė pasaulio valstybių: Anglija, Airija, Belgija, Portugalija, Japonija, Ispanija, Brazilija, Kolumbija, Ekvadoras, Saudo Arabija, Paragvajus, Venesuela ir kitos.

Istorija  Referatai   (46,86 kB)

Romos valstybės veikėjas, karvedys, rašytojas. Iš patricijų Julijų giminės. Gyveno Graikijoje ir Mažojoje Azijoje. 78 m. pr. m. e. grįžo į Romą ir kovojo su jo šalininkais. Karinei praktikai būdingi drąsūs taktiniai manevrai, sumanūs naujos technikos panaudojimas, tiekimo tarnybos stiprinimas. Puolimo ir gynimosi veiksmus laikė lygiareikšmiais ir sumaniai derino. Cezario laikais padidėjo vyriausiojo vado ir legionų vadų reikšmė. Išliko 7 „Galų karo užrašų“ ir 3 „Pilietinio karo užrašų“ knygos. Sumanusis Cezaris 44 m. prieš Kristų kovo 15 dieną sąmokslininkai nužudė Romos imperatorių Gajų Julijų Cezarį. Jo vardas liko Romos imperatorių garbės vardu, vėliau titulu. Kaip valdžios sinonimas Cezario vardas perėjo ir į kitas kalbas – pavyzdžiui, rusai turi carą, vokiečiai kaizerį, netgi lietuviai vartojo žodį ciesorius. Cezaris tokios šlovės nusipelnė ne tik dėl to, kad buvo sumanus karvedys, bet ir dėl kitų sugebėjimų – pasakojama, kad jis buvo puikus metraštininkas, be to, įteisino garsiąją kalendoriaus reformą – sudėtingą ir painų Mėnulio ir Saulės kalendorių pakeitė nauju Saulės kalendoriumi, kuriuo naudojamės ir šiandien (su nedideliais Grigaliaus pakeitimais). Pilietinis karas sen. Romoje, Julijaus Cezario diktatūra Romoje nuo 133m. pr. Kr. prasidėjo ilgas netvarkos periodas. Politikai, generolai ir demagogai kovojo dėl valdžios. 82m. Romą užėmė Sulos kariuomenė. Įsigaliojo Sulos diktatūra. Iš savo garbingų pareigų Cezaris buvo pašalintas. Cezaris atsisakė vykdyti diktatoriaus valią. Cezaris neteko teisės į tėvo palikimą. Jo motina turėjo ryšių tarp Sulos šalininkų. Sula dovanojo jaunam ir užsispyrusiam aristokratui. Jis greitai buvo išsiųstas į Bitiniją pas karalių Nikomedą. 68m. mirė Kornelija. Cezaris pasakė gana jaudinamą kalbą. Galima tik stebėtis jo energija ir atkaklumu, kaip jis nepaisydamas nesėkmių leidžiasi vis į naujas politines intrigas. Valdymas 61-60 m. pr. m. e. valdė provinciją Ispanijoje. 60 m. pr. m. e. grįžo į Romą ir su Pompėjumi bei Krasu sudarė I triumviratą. 58 m. pr. m. e. paskirtas Narbonos Galijos vietininku. Iki 51 m. pr. m. e. užkariavo visą Galiją, atrėmė germanų puolimus, 55-53 m. pr. m. e. surengė sėkmingus karo žygius į Britaniją ir Germaniją. 49 m. pr. m. e. su kariuomene peržengė Rubikono upę (ji skyrė Cezario valdoms sritis nuo Italijos) ir pradėjo kovą su Pompėjumi dėl valdžios (53 m. pr. m. e. žuvus Krasui I triumviratas iširo). 48-45 m. pr. m. e. nugalėjo Pompėjaus ir jo šalininkų kariuomenes. Sutelkęs valdžią (diktatorius ir liaudies tribūnas iki gyvos galvos, turėjo cenzoriaus įgaliojimus), nebesilaikė populiarių demokratinių idėjų. Nors formaliai egzistavo respublika, Romoje buvo įvesta Cezario karinė diktatūra. Cezaris stiprino centralizuotą valdžią, naikino provincijų atskirumą nuo Itlijos ir konsolidavo Viduržemio jūros baseino vergvaldžius. Mokėjo laviruoti tarp įvairių socialinių grupių. 46 m. pr. m. e. reformavo kalendorių. Respublikos institucijų siaurinimas sukėlė senato respublikonų opoziciją. Bruto ir Kasijaus vadovaujami sąmokslininkai Cezarį nužudė.

Istorija  Rašiniai   (15,52 kB)

Per pirmuosius amžius po Kr. Baltai pasiekė tai ką Vakarų Europa buvo pasiekusi prieš kelis šimtus ar net 1000 metų.Tai rodo didžiulį atsilikimą, bet per trumpą laiką jis buvo sumažintas.Pirmasis žinomas Baltus aprašantis šaltinis-Tacito “Germanija”.O pirmoji metraščiuose minima Lietuvos vietovė-Apuolė 853m.1 tūkst.po Kr. Tarp baltų genčių vyksta turtingųjų išsiskyrimo procesas, t.y.visuomenės diferenciacija (skaidymasis).Diduomenės išsiskyrimą lėmė pastovesnių ir stambesnių teritorinių junginių susidūrimą, o tai reiškė, kad išsiskiria labiau apibrėžtas baltų etninis sluoksnis.Pirmąsias baltų gentis šaltiniai nurodo II-IIIa.(Galindai, Sūduviai, Sėliai).Lietuvių genties lopšiu reikia laikyti Lietuvos žemę siaurąją prasme.Tai Lietuvos teritorija tarp Nemuno, neries ir Merkio.Baigiantis 1 tūkst.po Kr.dabartinės Lietuvos teritorijose kūrėsi žemių konfederacijos.Ekonominę konfederacijų raidą ankstyvaisiais viduramžiais lėmė 2 veiksniai: 1. ariamoji žemdirbystė 2. balų rūda paremta geležies metalurgija. Pradeda išsiskirti visuomenės žemės nuosavybė-ribotas alodas (didysis odalis).Pamažu alodas plinta ir tarp bendruomenininkų.Lietuvoje susidarė individualių šeimų ir ūkių alodinė visuomenė.tai buvo labai svarbus pasiekimas.Lietuvoje užsimezgė tas pats visuomeninis modelis iš kurio prasidėjo ir feodalinė viduramžių Europos raida.Atskirų ūkių atsiradimas spartina ir amatų raidą.XII-XIIIa.Lietuvoje gyventojų daugumą sudaro eiliniai bendruomenininkai (laukininkai).Bendruomenės struktūrą ėmė lemti ne giminystė, bet gyvenamoji vieta ir susiklosto teritorinė bendruomenė.Paveldima valdžia nuolatinius vadus padarė bendruomenių tarpininkais ir teisėjais, o visų rūšių valdžios susikoncentravimas jų rankose-kunigaikščiais.Atskiros iš laukų susidedančios žemės virto kunigaikštystėmis.Pradeda kurtis atskirų kunigaikštysčių sąjungos kurias sustiprina vedybiniai ryšiai.XIIa.pab. Lietuvoje įsivyrauja viena kunigaikščių grupė.Šiems kunigaikščiams buvo priversti paklusti ir kiti kunigaikščiai.Būtent tokiu būdu ir susidarė Lietuvos žemių konfederacija. IKIKRIKŠČIONIŠKOS LIETUVOS IR KRIKŠČIONIŠKOSIOS EUROPOS SUSIDŪRIMAS Istorijos subjektu Lietuva tampa tada kai susiduria su krikščioniškąją Europa.Nuo XIIa. Pradeda reikštis Vokietijos kolonizacija.Baltijos regione jie pasirodo XIIa.pab.Toli pažengusi Vokietijos visuomenė nepripažino pagonių valdovų teisės patiems priimti krikštą.Į šiuos kraštus Vokietija žiūrėjo kaip į nukarevimo ir valdymo objektą, o krikštas šiuos naujus santykius turėjo tik įteisinti.1201m.Livonijos vyskupas Albertas pastato Rygos pilį.Čia perkeliama ir vyskupo rezidencija.1202m.Albertas įsteigia kalavijuočių ordiną. 1207m.Albertas Livoniją įformina kaip Vokietijos imperijos Leną.Netoli Lietuvos atsirado pavojingas politinis darinys nešęs kryžiaus karus ir europinės organizacijos kolonizacinę ekspanciją. Per I-ąjį XIIIa.dešimtmetį Livonija išstūmė Lietuvos kariaunas iš Padauguvio.Lietuviai pirmą kartą susidūrė su sunkiai šarvuotais riteriais ir toli šaudančiais arbaletais, kai tuo tarpų lietuvių pagrindinis ginklas buvo ietis.Lietuva pajuto Vokietijos pranašumą.Kovos su Livonija nutraukė natūralų Lietuvos genčių jungimąsį į valstybinį procesą.Šių kovų metu 1219m. rusų metraštis pirmą kartą pamini Mindaugo vardą įvardindami jį kunigaikščiu vyresniuoju.Plintant vokiečių kolonijų teritorijai ir didėjant jų savarnkiškumui popiežiai stengėsi įtvirtint užkariautose srityse savo tiesioginę valdžią. 1236m.vasario 19d. popiežius Grigalijus IX savo bule paskelbė kryžiaus žygį į Pabaltyjį žemaitijos kryptimi.Mūšis įvyksta 1236m.09 22 ties Saule.Mūšį laimi Žemaičiai.Saulės mūšis tapo pasaulinės reikšmės įvikiu.Kalavijuočių ordinas buvo sutriuškintas ir kaip politinė jėga nustojo egzistuoti.Vokietijos valdžia Livonijoje susvyravo.Išsivaduoja Kuršiai, tačiau lietuvių kariaunų politikai visiškai šios pergalės nesugebėjo išnaudoti.Tai leido atsikvošėti kalavijuočių ordino likučiams ir jie pradėjo ieškoti galimybių susijungti su kryžiuočių ordinu.Tai buvo padaryta 1237m.Įvykiai susiklostė nepalankiausia lietuviams linkme.Istorinė žemaičių pergalė tik pagreitino Vokietijos ordinų susijungimą.Štai tokiomis nepalankiausiomis tarptautinėmis galimybėmis vyko paskutinis Lietuvos susivienijimo etapas. LIETUVOS VALSTYBĖS SUSIDARYMAS 1235m.rusų metraštininkas mini Mindaugo Lietuvą.O tai reiškia, kad būta ir ne Mindaugo Lietuvos.Apie 1245-1246m.vokiečių kronininkas Mindaugą pavadina aukščiausiuoju karaliumi.Tai liudija, kad Lietuva jau buvo suvienyta.Vadinasi Mindaugas kaip pirmasis valdovas iškyla apie 1240m. XIIIa. penktame dešimtmetyje.Didžiojo kunigaikščio Mindaugo valdžia dar nebuvo tvirta.Jis tiesiogiai valdė ne visą Lietuvą, o tik pietinę jos dalį su svarbiausia Vorutos pilimi. Ekonomiškai ir politiškai reikšmingesnė buvo šiaurėinė Lietuvos žemės dalis su Vilniaus pilimi, kuri priklausė Mindaugo broliui Dausprungui.Tačiau jis miršta prieš 1235m. ir tai leidžia Mindaugui suvienyti Lietuvą.Mindaugo valstybę sudaro tokių kategorijų žemės: 1. didžiojo kunigaikščio domunas(karaliaus valda duodanti daugiau pajamų). 2. realiai pavaldžios Mindaugui kunigaikštystės (dabartinė aukštaitija). 3. nominaliai pavaldžios Lietuvos žemės (Žemaitija). 4. vasalinė periperija (Naugardukas). Vienas valdovas Lietuvoje iškilo tuomet kai Rusiją pajungia mongolai- totoriai 1237-1240m.(Kulikovo mūšis).Tai leido Mindaugui pradėti grobti žemes.Aleksandras Nevskis atėmė Lietuvos ekspanciją.Tačiau Lietuvos valstybė pietų siena gerokai pasistūmėjo įjungdama Naugarduko, Slanimo ir Volkovisko sritis. Mindaugo nukarevimai ir jo valdžios stiprėjimas nepatiko kaikuriems kunigaikščiams.Prieš Mindaugą susikuria koalicija.Prasideda vidaus karai 1249-1250m.Karai baigiasi tuo jog Mindaugas pažada Livonijai Žemaitiją, o ši pdade Mindaugui priimti krikštą.1251m.Mindaugas krikštijasi.Iš žemaitijos pasitraukus Livonijos ordinui antimindauginė koalicija ėmė irti.Lietuvos durys į Europos politinę sistemą atsivėrė tuo metu kai popiežiai įveikė Vokietijos imperatorius.Lietuva buvo paskelbta krikščioniška šalimi ir tapo šv.Petro lensu(žeme). 1253m.liepos 6d.Mindaugas karūnuojamas Lietuvos karaliumi.Karūnacijos metu Livonijos ordinui buvo duoti raštai patvirtinantys didelės žemaitijos dalies perleidimą Livonijai.Krikšto priėmimas reiškia jog Lietuva gavo tarptautinį pripažinimą.Mindaugo pastangos buvo vaisingos.Jis apsivainikavo karaliumi, apvainikavo savo sūnus tuo garantuodamas valdžią savo įpėdiniams.Tačiau visa tai buvo pasiekta brangia kaina, paaukojant žemaitiją.Žemaičiai taip lengvai Livonijai nepasidavė, todėl vokiečiai buvo priversti ruoštis lemiamam mūšiui.Kryžiaus ordinas planavo susivienyti Klaipėdą ir lygumoje kautis, tačiau žemaičiai nusprendė kitaip.Kovai jie pasirinko klampią vietą prie Durbės ežero, netoli Liepojos.Kautynės įvyksta 1260m. 07 13 ir baigiasi visiška žemaičių pergale.Ši pergalė pakeitė visą politinę padėtį pabaltyje.Tais metais prasideda didysis Prūsų sukilimas vadovaujamas Herkaus Manto ir tęsiasi 14m.Po Durbės mūšio žemaičių prašymu ir atsižvelgiant į politines nuotaikas karalystėj, Mindaugas sutiko žemaičius priimti į savo karalystę ir pradeda kariauti su kryžiuočiais.Senatvėje Mindaugas padaro didžiulę klaidą.Mirus žmonai Mortai 1262m. iš kunigaikščio Daumanto pagrobia jo jaunesniąją seserį atvykusią į sesers laidotuves.Šis poelgis labai supykdė Nalšios kunigaikštį Daumantą ir jis ryžtasi atkeršyti.1263m. rudenį Mindaugas buvo nužudytas kartu su sūnumis Rupliu ir Rupeikiu.Didžiausias Mindaugo nuopelnas-Lietuvos suvienijimas.Mindaugas jau buvo tiek pasiekęs, kad net ir jį nužudžius nebuvo kalbos apie valstybės išdraskymą.Tačiau su Mindaugo nužudimu Lietuvoje laimėjo pagonybė.Tai buvo didžiulis žingsnis atgal.Po sūnaus Vaišelgos nužudymo Lietuva neteko ir karalystės statuso.Todėl tapo žemesne už kita valstybes turėjusias karalystės statusą. KARINĖS LIETUVOS MONARCHIJOS SUSIDARYMAS XIIIa.pab.-XIVa.pr. Lietuva apgynė savo savarankiškumą ir atnaujino aktyvią politiką tuo metu kai Vokiečių ordinas dar nebuvo galutinai įveikęs Prūsų ir Žiemgalių. Pirmasis reikšmingesnis po Mindaugo nužudymo valdovas buvo Traidenis.Talentigas strategas ir organizatorius sugebėjo tikslingai pasinaudoti atsirandančiomis galimybėmis ir vykusiai derint taktinius veiksnius.Jo valdymo laikotarpiu Livonijos ordinas ima tiesiogiai puldinėti Lietuvą.Visą XIIIa. devintą dešimtmetį Lietuva atrėminėjo Livonijos ordino puldinėjimus.Užimtose baltų žemėse Lietuva dar nepajėgi statyti pilių ir laikyti įgūlų.Jos strategija bei politika tebelėmė nedidelę žemėvaldą turinčios diduomenės grobio įgyjimo tradicijas. Nuolatiniai karai su Vokietijos ordinu lemia tai, kad Lietuvoje formuojasi karinės monarchijos modelis.Kai vokiečiai pasiekė Nemuną, lietuviai juos sustabdė ir prasidėjo ilgas pozicinis šimtmečio karas.Ordinas puolė, o Lietuva gynėsi.Beveik tuo pačiu metu prasideda intensyvus rusų žemių jungimo prie Lietuvos procesas.Nuo XIIIa. 9 dešimtmečio rašytiniai šaltiniai išryškina naują valdančiąją dinastiją-Gediminaičius.Pirmasis šios dinastijos atstovas-Butigeidis.Jo laikais Vilnius iškyla kaip nuolatinė sostinė (anksčiau sentrai buvo Kernavė ir Senieji Trakai).Sostinė išryškėjo su galutiniu didžiojo kunigaikščio ir submonarcho (valdovo brolio) iškilimų virš kitų valdančiosios dinastijos narių.Tokia struktūra žymėjo kur kas stipresnes didžiojo kunigaikščio pozicijas lyginant su Mindaugo ar Traidenio laikais.XIVa.pirmoje pusėje Vilnius išryškėja kaip monarcho, o Trakai kaip submonarcho rezidencijos.Valdovų žemėse susiformuoja nuolatinių pilių bei kiemų tinklas.Pilys ir kiemai tampa administraciniais centrais.Pilių seniūnai tampa vietininkais(terit.vald.), teisėjais ir karo vadais.Susiklosčiusi prievolių sistema aprūpina pilių ūkį duoklėmis.Į Nemuno pilių sistemą atsimuša Prūsijos kryžiuočių ekspancija.Lietuvos ir Vokietijos pasienio pilių įgulos nuolat rengdavo išpuolius, siaubdavo priešo pilių apylinkes.Šie trumpi išpuoliai vadinami reizais.Vakaruose Lietuva gynėsi nuo Vokietijos, o rytuose vykdė rusų žemių prisijungimo politiką.Tai tapo kertiniu valstybės politikos akmeniu.Lietuva įsitvirtina kaip pabaltijo regiono politinis vienetas sutrukdęs Vokiečių ekspancijai užvaldyti visą baltijo rytų pakrantę.Karinė monarchija neatsisakydama ekonominių siaubiamųjų žygių reikšmės organizavo juos kur kas plačiau ir darė valstybine strategijos sudėtine dalimi.Tokiomis sąlygomis įsitvirtina gediminaičių dinastija.Po Butigeidžio valdymo žymesniu valdovu tampa Vytenis (1295-1316m.).Jis buvo geras karo vadas ir diplomatas.Svarbiausius klausimus jis svarstė su kilmingųjų taryba.Sustabdęs Livonijos ordino antpuolius į Lietuvą vytenis surengė 11 karo žygių į kryžiuočių valdas ir taip apgynė nuo jų žemaitiją.Po Vytenio mirties valdovu tampa Gediminas (1316-1341m.) Gediminas išgarsėja kaip karvedys ir diplomatas.Jis sukūrė Lietuvos galybę ir panaudojo ją prieš ordiną.1325m.gediminas sudarė su lenkijos karaliumi Vladislovu Lokietka I sutartį prieš ordiną ir ištekina savo dukterį Aldoną už karaliaus sūnaus Kazimiero.1322m.Gediminas laiške popiežiui Jonui XXII pareiškė norą krikštytis ir įvesti Lietuvoje krikščionybę.Tačiau iškelia sąlygą, kad ordinas turi nutraukti agresiją prieš Lietuvą ir oficialaiai pripažinti Lietuvos valstybę.1323m.sausio 25d. laiške Liubeko ir kitų miestų gyventojams, o 1323m.gegužės 26d. pranciškonams bei domininkonams Vokietijoj ir vokiečių Hanzos miestams pranešė, kad kreipsis į popiežių dėl krikšto ir ragino vyskupus bei kunigus vykti į Lietuvą ir platinti katalikų tikėjimą.Laiškais jų išsiųsta 6.Jis norėjo įtikinti vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočiai yra ne krikščionybės platintojai , o užkariautojai.Atvykus popiežiaus pasiuntiniams Gediminas atsisakė krikštytis motyvuodamas tuo jog ordinas netęsėjo savo pažadų, suiminėjo jo pasiuntinius, kurstė žemaičius, keldamas pagonis prieš tėvų tikėjimo išdaviką Gediminą.Jis bijojo pagonių ir stačiatikių opozicijų, nebuvo tikras, kad krikštas suvaldys ordino agresiją.Gediminas lietė Lietuvos teritoriją į pietryčius.Prijungtose srityse buvo paliekama senoji tvarka, tik reikalaujama vasalinės priklausomybės, kariuomenės ir duoklių.Lietuva pasidaro viena didžiausių Europos valstybių ir Gediminas ėmė tituluotis Lietuvos ir rusų karaliumi. Svarbę reikšmę valstybėje įgyja “rusiškas elementas”.Gedimono sūnūs valdydami rusų žemes tapo stačiatikiais ir priėmė rusų kultūrą.Gediminas buvo labai tolerantiškas tikėjimo dalykuose. Nuolatine sostine valdant Gediminui tampa Vilnius (1323m.)Nuo Gedimino laikų kas valdė Vilnių, tas turėjo didžiąją kunigaikštystės valdžią.Be didžiojo kunigaikščio tarybos, kaip patariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų ir pareigybių:antspaudų laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. 1336m.įvyksta Pilėnų gynyba.(Manoma, kad pilis stovėjo prie Nemuno žemupio). Visa pilies įgula, kartu su moterimis ir vaikais žuvo. Po Gedimino mirties LDK valdovu tampa jauniausias jo sūnus Jaunutis kuris valdė 1341-1345m.Silpna jo valdžia vyresniuosius brolius privertė jį nuversti.Valdžią pasidalino Kęstutis ir Algirdas.Algirdas valdo Vilnių ir tampa didžiuoju kunigaikščiu (1345-1377m.)Kęstutis valdo Trakus ir didžiuoju kunigaikščiu tampa tik po Algirdo mirties Jogailai išdavus Kęstutį kryžiuočiams (1381-1382m.)Abu kunigaikščiai suprato, kad tik sutardami gali išlaikyti stabilią valstybę.Algirdas lietė Lietuvos teritoriją į rytus, o Kęstutis gynė vakarines Lietuvos sienas ir rengė karo žygius į ordino valdas. 1363m.įvyksta didžiulis mūšis prie mėlinųjų vandenų.Algirdas sumuša mongolus-totorius ir pasiekia Juodąją jūrą. Grobdamas rusų žemes Algirdas surengia 3 žygius į Maskvą.Pirmasis buvo 1368m., antrasis-1370m., trečiasis-1372m.Užimti Maskvos jam nepavyko.Gyventojai gynė Maskvą. Algirdas dvigubai padidino LDK teritoriją ir sukūrė galingą Lietuvos valstybę, kurioje svarbiausias vaidmuo teko vakariniams rusams. Stiprėjanti ir besiplečianti Maskvos didžioji kunigaikštystė ėmė vienyti ir tas rusų žemes, kurios buvo Lietuvos valdžioje.Algirdo rytų politika įgalino Vokiečių ordiną plėtoti agresiją į Lietuvą ir dėl to buvo žalinga.LDK kariaujami karai aiškiai parodė, kad valstybė nepajėgi vienu metu kariauti 2 frontais-su Vokiečių ordinu ir su didžiąją Maskvos kunigaikštyste. 1377m. mirus Algirdui LDK prasideda vidaus kovos.Didžiuoju kunigaikščiu tampa jo sūnus Jogaila.Kęstučiui paliekami valdyti Trakai.Tačiau Jogaila nenori dalintis valdžia su Kęstučiu.1380m.Jogaila slapta nuo Kęstučio sudaro Dovydiškių sutartį su kryžiuočiais, kuria psižada nekariauti Kęstučio pusėje jei Lietuva pultų kryžiuočius.Kęstutis sužino apie sutartį visai atsitiktinai.Pasinaudojęs jogailos išvykimu iš vilniaus 1381m. užima Vilnių ir pasiskielbia LDK didžiuoju kunigaikščiu. 1382m.Jogailos ir Kęstučio aremijos stoja viena prieš kitą.Jogaila klasta iškviečia į stovyklą tartis Kęstutį ir jo sūnų Vytautą.Kai jie atvyko juos suėmė ir nugabeno į krėvos pilį (dabartinė Baltarusijos teritorija).Kęstučio kariams paaiškinama, kad pasirašyta taikos sutartis ir jie gali išsiskirstyti. 1385m.rugpjūčio 15d. Krėvos pilyje Kęstutis pasmaugiamas. Kęstutis tai tas didysis kunigaikštis, kuris tvirtai ir nuosekliai gynė Lietuvą nuo Vokičių agresijos.Atrėmė apie 70 vokiečių ordino ir apie 30 Livonijos ordino įsiveržimų į Lietuvą.Jis liko ištikimas Lietuvos papročiams ir buvo paskutinis LDK didysis kunigaikštis, kuris buvo palaidotas pagal pagonių papročius. Vytautas pabėga.Jis bando bėgti pas savo seserį, Lenkijos kunigaikščio žmoną.Tačiau pastarasis nepriima jo.Vytautas bėga pas kryžiuočius.1382m. Vytautas pasirašo su kryžiuočiais Dubysos sutartį.Nubėgęs pas kryžiuočius Vytautas apsikrikštyja ir gauna Vygando vardą.Sužinojęs apie tai Jogaila nutraukia santykius su kryžiuočiais ir Vytautas su ordinu užpuola Jogailos valdas.Jogailai nelieka nieko kito kaip tikėtis paramos iš rusų.Jis supranta, kad sąjunga su rusais sustiprins stačiatikių kunigaikščių ir bajorų įtaką valstybėj.Priėmus stačiatikybę nebūtų liovusis kryžiuočių agresija, nes kryžiuočiai stačiatikius (sekizmatikus)siekė išnaikinti kaip ir pagonius.Todėl apsvarstęs šias galimybes Jogaila nusprendžia kreiptis pagalbos į katalikiškąją Lenkiją.Jis puikiai suprato, kad Vytauto santykiai su kryžiuočiais laikini, todėl 1384m. jo pasiuntiniai pradeda derybas su Vytautu.Vytautui pažadamos jo tėvo Kęstučio žemės.1384m. pabaigoj pusbroliai vytautas ir Jogaila pradeeda kurti ordiną, tačiau išlieka neišspręstas lietuvos krikšto klausimas. 1384m. miršta lenkijos karalius ir karalaite paskelbiama jo 14 metų dukra jadvyga, kuri vaikystėje buvo sužieduota su austrijos princu Viljamu hbsburgu.Tačiau lenkų šlėktos nenorėjo turėti reikalų su austrų princu.Kitu vyru jie nusižiurėjo Jogailą.Santuoką turėjo sustiprinti Krėvoje pasitašyta sutartis kuri numatė vedybas, o paskui Lietuvos krikštą.Krėvos unijos priežastys: 1. reikės įvesti krikščionybę ir atimti iš ordino pretekstą toliau niokoti kraštą. 2. Noras sujungti LDK ir Lenkijos jėgas prieš Vokiečių ordino grobikišką politiką bei prieš mongolų-totorių antpuolius. 3. Lenkų noras įsiviešpatauti LDK žemėse. 4. Abiejų šalių pirklių interesai. 1385m.08 14 Krėvos pilyje pasirašoma sutartis.Jogaila pasižada vesti Jadvygą ir apkrikštyti Lietuvą. 1386m.02 15 įvyksta Jogailos krikštas, o kovo 14d. karūnacija.Taip atsiranda Europos politiniame žemėlapyje pati didžiausia ir galingiausia valstybė.Kartu su Jogaila krikštyjasi ir Vytautas ir gauna Aleksandro vardą. 1387m.vasario 17d.priimamas Lietuvos krikšto dokumentas.Ta proga Jogaila paskelbia kelias privilegijas: 1. Vilniaus vyskupui-ši privilegija reiškia, jog Lietuvoje atsiranda bažnytinė žemėvalda, nes vilniaus vyskupas buvo gausiai apdovanotas žemėmis, o bažnyčios ir vienuolynai atleisti nuo visų valstybės privilegijų. 2. Apsikrikštijusiems bajorams-bajoro turtas, žemė ir ją dirbantys valstiečiai buvo pripažinti tėvonine nuosavybe, o tai reiškia jog Lietuvoje atsiranda valstiečių įbaudžiavimo procesas. 3. Vilniaus miestui-Vilniui suteikiamos Magdeburgo teisės (dalinis savarankiškumas).Miestas turi teisę turėti atskirą nuo bajorų teismą, tačiau miestiečiai nebuvo atleisti nuo mokesčių ir karo tarnybos valstybei.Ši privilegija davė pradžią Lietuvos miestiečių luominei savivaldai atsitrasti.Pradeda formuotis luomai. Nebuvo išleista privilegija valstiečiams.Apie juos krikšto dokumentuose nieko nekalbama. Jogaila įsteigia Lietuvoje pirmąsias 7 parapijas ir pastatė bažnyčią.Vilniuje pastatyta Šv.Stanislovo katedra ir įsteigta vyskūpija.Pirmuoju Vilniaus vyskupu buvo paskirtas pranciškonas Andrius. Žemaitija, kuri tuo metu buvo ordino valdžioje, nebuvo pakrikštyta.Ji buvo atiduota ordinui ir apkrikštyta vėliau.Valstybinės krikščionybės religijos įvedamas istoriškai buvo neišvengiamas.Krikšto įvedimas turėjo teigiamą reikšmę.Ji buvo atiduota ordinui ir apkrikštyta vėliau. Valstybinis krikščioniškosios religijos įvedimas istoriškai buvo neišvengiamas.Krikšto įvedimas turėjo teigiamą reikšmę: a) Per mokyklą ir raštą krikščionybė platino tai kas buvo sukaupta antikos pasaulyje ir viduramžiais. b) Sudarė sąlygas tarptautiniam bendravimui. c) Europos šalys pripažino Lietuvą, ją rėmė Šv.Romos imperija ir Romos katalikų bažnyčia. Ne ordinas, o Lietuva tapo katalikybės atrama rytuose.Vokietijos feodalizmo agresija neteko savo ideologinio pagrindo.Nepripažinusi krikšto Vokiečių ordino vadovybė toliau puldinėjo Lietuvą.1403m.popiežius Bonifacas IX uždraudė ordinui kariaut su krikščioniškąja Lietuva.Todėl ordino vadovybė rašė ilgus pasiaiškinimus dėl nesibaigiančių puldinėjimų: 1. Lietuva nepripažino ordino teisių į jų pačių ordinui užrašytą žemaitiją. 2. Jų krikštas netikras, nes jie jau daug kartų buvo atsimetę nuo krikščionybės. 3. Riteriai tik ginasi nuo lietuvių, puldinėjančių ordino žemes. 4. Lietuva pereina į stačiatikių tikėjimą ir vienijasi su rusais. VYTAUTO VALDYMAS 1392m. rugpjūčio 4d. Astravos sutartimi tarp Jogailos ir vytauto buvo padarytas galas vidaus kovoms Lietuvoj, nes sutartis pripažino Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Jogaila nebetenka Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo ir lieka tik Lenkijos karaliumi.Oficialiai LDK kaip atskira nuo Lenkijos valstybė buvo pripažinta 1401m. Vilniaus Radomo aktais.Šie aktai skelbia Lietuvos egzistavimą tik iki Vytauto mirties.Po Vytauto mirties Lietuvos sostas turėjo vėl atitekt Jogailai ir jo įpėdiniams.Tapęs Lietuvos didžiuiju kunigaikščiu Vytautas panaikino feodalinį rusų žemių savarankiškumą, atėmė valdžią iš atskiras sritis valdžiusių Gediminaičių į jų vietas pasiųsdamas sau ištikimus bajorus.Tokiu būdu rusų kunigaikštystės tapo LDK sritimis. VYTAUTO UžSIENIO POLITIKA Vytautas tęsia Algirdo Prūsų žemių nukarevimo planą todėl turėjo eiti į sandorius su ordinu.1398m. Salyno ir 1404m. Racionžo sutartimis Vytautas ordino naudai atsisako žemaitijos, kad turėtų laisvas rankas rytuose.1399m. Vytautas pralaimi didžiulį mūšį prieš mongolus-totorius ir jam tenka atsisakyti planų dėl žemių priklausiusių aukso ordai.1406-1408m. Vytautas kariauja su Maskva dėl Pschovo ir Naugarduko.1409m. jis sudaro taiką su šiais miestais ir kovoja su ordinu.Žemaičiai gavę Vytauto paramą išveja iš Žemaitijos ordiną.Ordinas paskelbia Vytautui ir Jogailai karą. 1409m.gruodžio mėn. susitikę Poreste Jogaila ir Vytautas sudaro strateginį karo žygio planą.Galutinis jo tikslas užimti ordino sostinę , pakeliui sutriuškinant ordino kariuomenę. Vytauto pu;kus sudarė lietuviai, gudai, ukrrainiečiai ir rusai.Jogailos ir Vytauto armijos surinko 29 000 karių, o ordinas 21 000.Vytauto ir Jogailos kariuomenės susijungė ties Červinsku 1410m. liepos 3d.Mūšis prasidėjo liepos 15d.Jame žuvo visa ordino vadovybė.Žalgirio mūšis buvo istorinis posūkis tautų istorijoje, palaidojęs ordino nenugalimumo mitą.Mūšis lėmė ordino žlugimą, gražino Lietuvai žemaitiją ir sužlugdė Vokietijos planus užvaldyti baltų ir slavų kraštus. 1411m. pasirašoma Torsinės taika.Ordinas atsisako savo teisių į žemaitiją ir už išpirką jam buvo grzažintos sąjungininkių užimtos pilys. 1413m. atsinaujina konfliktai su ordinu.Ginčą tarp ordino ir Lietuvos sprendžia Konstancos bažnytinis susirinkimas.Žemaitijoje įvedama krikščionybė ir įsteigiama žemaičių vyskūpija. 1415m. popiežius Jonas XXIII panaikina ordino teises į Lietuvą.tačiau Šv.Romos imperija palaiko ordiną ir šis ruošiasi naujam karui su Lietuva.1422m.įvyksta mūšis kurį Vokietija pralaimi.Melno taika panaikina imperatoriaus sprendimą dėl žemaitijos ir ji visiems laikams atitenka Lietuvai, išskyrus Klaipėdos kraštą.Sugražina Klaipėdą tik 1923m.Lietuva vistiek turi priėjimą prie jūros per Šventąją. Taip baigiasi pusantro 100 metų trukusios Lietuvos kovos dėl žemaičių. VYTAUTO VIDAUS POLITIKA Tarpvalstybiniuose Lietuvos ir lenkijos santykiuose išryškėjo 2 tendencijos: 1. Lenkų noras prisijungti LDK. 2. Lietuvių bajorų siekis sulygint savo teises ir privilegijas su lenkais. Šiuos klausimus buvo mėginta spręsti 1413m. Horotlės unijos metu (į pietus nuo Bresto miesto).Vytautas ir Jogaila pareiškia, kad siekdami apsisaugoti nuo ordino jie amžinai prijungia LDK prie Lenkijos.Lenkijos pavuzdžiu Lietuvoje buvo įvesta administracinė savivalda.Atsirado vaivadijos.Be to, Lietuvos bajorai gauna lenkų bajorų herbus. Visos LDK tarnybos bus teikiamos Lenkijos karaliaus bajorams katalikams iki gyvos galvos.Po Vytauto mirties LDK bajorai negalės rinkti didžiojo kunigaikščio.Jį skirs Lenkijos karalius pasitaręs su Lietuvos ir lenkijos bajorais. Taigi, šis sprendimas nors ir dalinai, bet užtikrino LDK atskirumą ateičiai įvedant Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigybę.Tuo tarpu 1401m. Vilniaus radomo aktai akcentavo Lietuvos priklausomumą Lenkijai po Vytauto mirties. 1429m. Luckos suvaževime imperatorius Zigmantas pasiūlo Vytautui karūnuotis.Lenkija su tuo nesutinka, nes Lietuva taptų karalyste ir būtų tokia kaip Lenkija.Lenkai nesutiko ir paliko suvaževimą.Nežiūrint to Vytauto karūnavimo data buvo paskelbta 1430 09 08.Karūna pavogė lenkai todėl karūnacijos ceremonija buvo nutraukta.1430m. spalio 27d. Vytautas Trakuose miršta. Vytautas konsolidavo (suvienijo) Lietuvos valstybę ir tapo Lietuvos valdovu tolygiu Lenkijos karaliui. ALGIRDO ASMENYBĖ Algirdas 32 metus valdė valstybę.Jis buvo tvirto charakterio, valdingas ir labai darbštus.Nemėgo tuščių pasilinksminimų, nevartojo alkoholio, net midaus ir rūgštokos giros.Labai mokėjo saugoti paslaptį.Niekas nežinodavo kam renka kariuomenę ir kur žygiuos.Mokėjo daug kalbų.Išgyveno 81m. ir visą amžių išbuvo pagoniu manydamas jog ši religija vienija lietuvius ir yra taurių papročių šaltinis.Rusai teigia, kad Algirdas buvo priėmęs provoslavų tikėjimą.Tačiau nenurodo iš kur šią informaciją gavo.Kelis kartus jam buvo siūlytą priimti katalikybę.Jis lyg ir sutikęs, tačiau tokios sąlygos kurios buvo iškeltos jam buvo nepriimtinos.Jis buvo vedę du kartus.Pirmoji žmona buvo iš Vitepsko ir žinių apie ją mažai.Jos vardas Marija.Visi šios žmonos sūnūs valdė rusų žemes.Antra žmona-Julijona, Tveres kunigaikštytė.Gyveno kartu su Algirdu Vilniuje.Lietuvos reikalais nesidomėjo.Ji norėjo visus savo sūnūs pavadinti rusiškais vardais, bet Algirdas neleido.Vaikai augo pagal pagonių tradicijas.Mylimiausias sūnus buvo Jogaila.Bet su motina santykiai buvo prasti.Dar labiau pablogėjo kai Jogaila tapo kataliku.Jis nebuvo motinos laidotuvėse.Algirdas mirė 1377m. pavasarį.Iškilmingai palaidojamas pagal pagonių papročius.Kartu su juo buvo sudeginta 18 žirgų. KĘSTUTIS Kęstutis-paskutinysis LDK valdovas pagonis.Jis susprato, kad krikščionybė pranašesnė už pagonybę tuo jog vienija tautas.Tačiau suprato ir tai, kad lietuviai atkakliai gina protėvių tikėjimą todėl pagonybės laikysis.Būdamas pagoniu jis gerai sutarė su kitų tikėjimų žmonėmis.Pirmoji žmona rusė.Vaikų vardai pagoniški.Visi anksti mirė.Antroji žmona Birutė.Žemaičių bajoro dukra.Turėjo 3 sūnus:Vytauta, Tautvyla ir Žygimantą.Dukros:Marija, Danutė ir Ringailė.Šeima buvo labai darni.Miršta Birutė apie 1389m. ir pasak legendos palaidota Palangoje ant Birutės kalno.Vytautas labai mylėjo savo motiną ir kai vienas vokiečių riteris įžeidė jo motiną jis jį nužudė. Kęstutis mokėjo ne vieną kalbą, labai domėjosi vokiečių karo technika ir pilių griovimo mašinomis.Reikalavo iš kryžiuočių , kad jie laikytųsi Vakarų Europos taisyklių.Nepuldinėtų iš pasalų, iš anksto įspėtų apie mūšį, nežudytų beginklio kario. Kęstutis buvo karingas, bet teisingas.Visada laikėsi duoto žodžio ir reikalavo to iš kitų.Todėl žuvo ir pats, Nes Skirgaila duotą žodį sulaužė.Kęstutis miršta 1382m. Po Kęstučio ateina nauja valdanti karta užbaigusi pagonybės epochą ir atvedusi Lietuvą į krikščioniškąją epochą. VYTAUTAS Pirmoji Vytauto žmona-Ona buvo lietuvė.Ištekėjo 1370m.Ji buvo išsilavinusi moteris.Mokėjo skaityti ir labai domėjosi politika.Kartu su Vytautu dalyvavo pasirašant Stranos ir Salyno sutartis.Su ja Vytautas turėjo vieną dukrą-Sofiją, kuri ištekėjo už Maskvos kunigaikščio.Miršta 1418m. liepos mėn. ir palaidojama Vilniaus katedroje.Vytautas prašė, kad būtų paladota šalia žmonos. Antroji žmona-Julijona.Su ja turėjo sūnus Joną ir Jurgį, bet juos nužudė kaip įkaitus.Vytautas buvo labai įtaigus savo kalba.Jis buvo geras diplomatas.Jo valdomoj LDK įsigalėjo santarvė, vienybė ir drausmė.Metraščiuose rašoma, kad prieš Vytautą kariai drebėdavo iš baimės.Griežtas buvo karo žygio metu.tačiau už karinę tarnybą jis kariams gerai atsilygindavo.Buvo žemas, švelnių, moteriškų veido bruožų, temperamentingas ir judrus.Niekada negerdavo vyno, mėgo medžioti ir žaisti šachmatais.Mėgo juokdarius.Mokėjo rusų, lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbas.tačiau labai kaltinamas dėl to, kad pardavė žemaitiją kryžiuočiams ir nesugebėjo palikti palikuonio.Istorikas Glukošas pasakė: “Yra tikras dalykas, kad su Vytautu Lietuvos didybė iškilo ir su jo mirtimi pasibaigė.” Lietuvių bažnyčioms padovanojo daug žemių, ypač daug atseikėjo Vilniaus katedrai, kad iš jų pelno amžinai būtų laikomos pamaldos už jo ir žmonų vėles.Iki XVIa. Taip ir buvo elgiamasi. JOGAILA Jogaila ypač išryškėja kaip naujos politinės pakraipos valdovu.Pirmas jo nuopelnas jog apkrikštijo lietuvius ir atėmė dingstį kariaut su Lietuva.Iš pradžių konfliktavo su Vytautu, paskui susitaikęs nemažai prisidėjo prie Lietuvos išaukštinimo.40m. jie kartu valdė.Konstancos bažnytiniam susirinkime buvo sakoma jog jis turėjo vieną širdį ir vieną sielą.Tačiau Jogailai istorikai dažnai prikiša Krėvos sutartį, tačiau vidurio Europoje toks žingsnis buvo suprantamas ir normalus, nes monarchinę valstybę laikė paveldima nuosavybe ir elgtis galėjo kaip norėjo.Tačiau Jogaila buvo veidmainis, melagis, netęsėdavo pažadų, laužydavo sutartis, mėgo intrigas. Jogaila buvo silpnavalis ir lengvai pasiduodavo kitų įtakai.Iš tėvo Algirdo nepaveldėjo valdingumo.Per krikštą gavo Vladislovo vardą.Nieko negėrė, kukliai maitinosi ir nemėgo prabangos.Buvo labai tvarkingas.Būdamas karalium bendravo su mokytais žmonėmis todėl rėmė mokslą.Jogaila ypač daug nusipelnė Lenkijai išplėsdamas jos teritoriją.Be Lenkijos karaliaus jis turėjo Moldavijos bei Besarabijos gaspadoriaus titulą.Lenkai Jogailą laiko didžiausiu valdovu.Jis labai norėjo sūnaus, bet gimdavo tik mergaitės.Po Jadvygos mirties veda Oną, Lenkijos karaliaus Kazimiero anūkę.Susilaukia dukters Jadvygos kuri anksti miršta.1437m. vedė trečią kartą Elžbietą.Bajorai nenorėjo avantiūristės.išgyveno 2 metus, bet vaikų neturėjo.Paskutinė santuoka buvo laimingiausia-vedė Sofiją.jai buvo 17 metų.Susilaukė 2 sūnų- Vladislovo ir Kazimiero, kuris tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Miršta 1434m. sulaukęs 84 metų.

Istorija  Referatai   (33,87 kB)

Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net "žemesniajai" rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo "žydu pavojaus", o tą "gelbėjimą" suprato kaip visų žydų sunaikinimą. Antrasis pasaulinis karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo pasibaisėtinus planus. Tai buvo daroma etapais. Lenkijoje okupantai atėmę iš žydų nuosavybę ir suvarė juos i uždarus miestų rajonus (getus). Ten žydai neturėjo paprasčiausių žmoniško gyvenimo sąlygų, kentė šaltį ir alkį, masiškai mirdavo nuo bado ir ligų. Getai buvo kuriami ne tam, kad žydai gyventų atskirai nuo kitų tautybių žmonių, o tam, kad butų geriau pasiruošta juos sunaikinti. 1941 m. viduryje okupuotose SSRS teritorijose nacistai pradėjo visuotinį žydų - vyrų, moterų, senelių, kūdikių - žudymą. Užėmus gyvenamąją vietovę, nacistiniai pareigūnai iškart suregistruodavo visus žydus ir įsakydavo nešioti prie drabužių prisiūtas geltonas šešiakampes žvaigždes. Paskui žydams liepdavo susirinkti i kokią nors aikštę, tariamai perkelti i darbo stovyklas. Visi vertingi daiktai iš jų būdavo atimami, o patys varomi i žudynių vietas, prie iš anksto iškastų duobių. Ten jiems įsakydavo nusirengti, sušaudydavo ar kitaip nužudydavo, o lavonus sumesdavo i duobes. Kartais žydus suvarydavo i getus, bet dauguma jų gyventojų taip pat išžudydavo. Vykdant žydų genocidą Baltijos šalyse ir Ukrainoje, nacistams talkindavo okupantams tarnavusi vietinė policija. Masinis žydų naikinimas okupuotose Europos šalyse prasidėjo 1941 m. pabaigoje. Mat Japonijai užpuolus Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietija joms taip pat paskelbė karą. Hitleris galėjo nebekreipti dėmesio i JAV požiūri. Vakarų, Vidurio Europos ir Balkanų šalių žydai traukiniais buvo gabenami i naikinimo stovyklas, įkurtas okupuotoje Lenkijos teritorijoje: Osvencimą (Aušvica), Treblinką, Maidaneką, Belžecą, Sobiborą ir kt. Tai buvo tikri mirties fabrikai. Juose žmones nuodijo dujų kamerose, o lavonus degino krematoriumuose. Osvencime, kur šalia naikinimo stovyklos veikė ir "paprasta" koncentracijos stovykla, buvo nužudyta beveik 2 mln. žmonių, iš jų ne mažiau kaip 1,5 mln. žydų, Treblinkoje - 870 tukst. žydų. Naikinimo ir koncentracijos stovyklas tvarkė ir transportą aukoms parūpindavo esesininkai. Nacistai stengėsi sunaikinti visus žydus. Į naikinimo stovyklas buvo gabenami žydai iš 1943 m. rugsėjo mėn.. okupuotos Italijos ir 1944 m. pavasarį okupuotos Vengrijos. Ligi tol tiek Musolinis, tiek ir Hortis priešinosi žydu deportacijoms iš savo valstybių. Deportacijos buvo vykdomos, mirties fabrikai veikė ir tada, kai Vokietijos pralaimėjimas kare pasidarė neišvengiamas bei akivaizdus. Tiktai Vermachto okupuotų šalių išvadavimas ir antihitlerinės koalicijos armijų įžengimas i pačios Vokietijos teritoriją pagaliau sustabdė masinį visiškai nekaltų žmonių naikinimą. Nacistinio antisemitizmo kvaitulio padarinys - baisus nusikaltimas, nes buvo išžudyta beveik 6 milijonai tautos žmonių. Siaubingas žydu genocidas Antrojo pasaulinio karo metais pavadintas holokaustu.

Istorija  Rašiniai   (27,49 kB)

Pervertinama polių vertybių sistema. Vyravo orientacija į kolektyvizmą, tačiau atsiranda polinkis į individualizmą. Tai atsispindėjo kultūroje. Akcentuojamas vidaus pasaulis, pats žmogus, individas, o ne polis, kolektyvas. Tragiškas momentas – Pelopenesi karai (431-404 m.pr.m.e). Karas tarp pačių graikų. Susidarė Atėnų ir Spartos vadovaujamų polių sąjungos. Palankus Spartai. Tačiau Sparta konservatyvi, atsilikusi, negalėjo užtikrinti politinio stabilumo – tai ir buvo politinis Graikijos civilizacijos lūžis, kurį lydėjo dvasinė krizė. Atsirado daug smulkių grupelių, kurios kiekviena į savo pusę tempė aukštesnę valdžią, primetė jai savo idėjas. Atsirado filosofų, neaukštinusių polio (Sokratas). Neliko c-jo harmonijos. Baigėsi klestėjimo laikotarpis. 4a.pr.Kr. pab. naujas prasideda naujas graikijos civilizacijos ir visos antikos c-jos etapas – helenizmas. Jo pasaulis susijęs su Aleksandro Makedoniečio žygiais į Rytus, gr. bandymais sukurti universalią valstybę. Teritoriškai: Art. Rytai, Balkanai, Egėjo j. salos, vid. Azijos ir Indo upės, Egipto teritorija. Helenistinis pasaulis – pirmasis mėginimas sujungti vienoj politinėj sistemoj didžiulė teritoriją (ankščiau buvo Persija, bet ji tolerantiška, atskiros tradicijos, nėra vienos sitemos). Po Aleksandro Makedoniečio mirties, valstybė suiro į kelias valstybėles. Net 50 m. vyko kova tarp jų karvedžių. Nėra vieningo nuomonės įv. Helenizmo klausimais. Nesutariama dėl: a) teritorijos. Iškyla klausimas dėl Graikijos. b) Helenizmo pradžios c) Kas tai yra helenizmas Terminas atsirado vėlai (prieš (apie) 150 m.). Helenizmo pradžia siejama su Aleksandro Makedoniečio žygių pradžia. Pabaiga – kaiRoma užėmė paskutinę helenistinę valstybę – Egiptą (328 m.- 20 m.). Helenizmo esmė. Vyrauja trys požiūriai: 1)Helenizmas – Sen.Rytų istorijos tęsinys. Neįvyksta nieko naujo 2)Helenizmas – Graikijos ir Makedonijos kultūros įsiviešpatavimas sen. Rytuose. 3)Helenizmas – politinių, ekonominių procesų sąveiką, kultūros, religijos srityse. Helenizmas – ne vien laikotarpis. Tai graikų dominuojama kultūra. Suklestėjo Makedonijoje, Sirijoje, Egipte. Išnyko riba tarp tautų ir kultūrų. Jos sumaišytos, suplaktos viename sraute. Ypač mokslas. Svarbiausiu centru, tiltu tarp Vakarų ir Rytų tapo Egipto Aleksandrija. (Atėnai – filosofų sostinė.) Helenizmo filosofija neoriginali, išnyko riba tarp filosofijos ir religijos. Esminiai helenizmo bruožai susiję su ekonominio gyvenimo ir klasinio polio pasikeitimu. 1) Ekonomikoje svarbiausia prekybos plėtojimas. Išnyko pinigų cirkuliacija. Didelis kiekis sidabrinių ir auksinių monetų. Tarptautinė valiuta. Ekonomikos centrai kėlėsi iš Graikijos į Rytus. 2) Politinėje srityje helenizmo bruožas – helenistinių monarchijų atsiradimas, sujungti Rytų monarchijų ir polių bruožai. Polis – valdovo kontroliuojama visuomenė. Dideli laimėjimai. Mokslo sisteminimas. Filosifija atsiskyrė nuo gamtos mokslų. Matematika, mechanika, sistemingi astronomi-niai tyrimai, filosifija, medicina, botanika. Naujo tipo žinios. Bibliotekos, kurios leido leidinius, pvz., žodynus. Rūpinamasi miestų gerbūviu. Grindžiamos gatvės, paviljonai, baseinai, vandentiekis. Miestai dideli (iki 1 mln. gyventojų.). Pagrindiniai architektūros elementai – statulos, kolonos – tęsėsi graikų polių tradicijos, bet jos jungėsi su Rytų meno elementais. Menas, įtakotas Rytų, įgyja monumentalumo. Rodo saloje – vienas iš 7 pasaulio stebuklų – bronzinė saulės dievo Helijo statula (31 m. aukščio). Šią salą sugriovė žemės drebėjimas. Egipto Aleksandrija – mokslo centras. Mokslininkai gyveno Muzeone (mūzų buveinė-je). Gausi biblioteka, valdovų kapavietės. Miestas padalintas į kvartalus, pažymėtus abecelės raidėmis. Daug sodų, paviljonų. Iškilus. Pylimas jungė su sala, kurioje buvo Faro švyturys. Jo trečiame aukšte degė laužas. Gana primytyvu. Bet naujas pastato tipas. Pergamas – kitas mokslo ir kultūros centras. Garsus biblioteka, teatras, Dzeuso altorius (žymus helenizmo laikų meno paminklas). Italijoje – Sicilija, Syrakūzai. Nuo 2 iki 1- a.pr.Kr. Helenistinis pasaulis ėmė silpnėti dėl socialinių prieštaravimų. Karinį pranašumą įgavo Romą. Graikija buvo užimta romėnų. Graikija tapo achajos provincija. Atėnai buvo laisvas miestas. 395 m. Romos imperija skylo į Rytų ir Vakarų Romą. Rytų Romos imperijos pagrindą sudarė graikai. Sostinė – Konstantinopolis. Helenizmo palikimą perėmė arabai, jis pateko į pasaulinės kultūros lobyną. Rytų ir Vakarų sąveika. Iki civilizaciojos kūrimo graikai perėjo tuos pat etapus kaip ir kitos tautos. Gamtos iššūkio ypatumai: - kraštovaizdyje nebuvo vienodumo, nuobodybės, salos, kalnai, pusiasaliai, įlankėlės. Gamtinės ribos atskiras gentis atribojo viena nuo kitos ir jos negalėjo susijungti į vieną valstybę. Graikija valstybė mažesnė – pranmašumas. Daug natūralių laivybai tinkančių uostų. - žemės ir jūros užkariavimas - gamtos sąlygos ugdė saiko jausmą, estetinį skonį. Būdinga viskas kas natūralu. Iš čia – žmogaus kūno vertinimas. Dėl to išūgdė patį žmogaus tipą (tiek dvasiškai, tiek fiziškai). Kėlė demokratijos, laisvės, patriotizmo idėjas, kurios atgijo ir buvo išūgdytos vakaruose.

Istorija  Konspektai   (6,34 kB)

Į tai buvo reaguota dar keliais sukilimais: Šano O’Nylio sukilimu (1559-67), Dezmono sukilimu (1569-83, su pertraukomis). Beje per šį sukilimą airiai prašė katalikiškų valstybių, ypač Ispanijos, paramos, tačiau ir su ispaniškuoju desantu sukilimas buvo pralaimėtas. Po to įvyko didžiausias iki to laiko Tirono ir Tirkonelio sukilimas (1594-1603). Galima sakyti, kad tuo metu sąlygos Airijoje buvo baisios – klanų vadai kariavo tarpusavyje, o anglai, kaip minėjau, stengėsi įdiegti protestantizmą ir užkariauti naujų žemių. Padėtį blogino ir centralizuotos valdžios Airijoje nebuvimas ir anglų gobšumas. Sukilimas buvo labai žiaurus, na, tiek, kad Karalienė pasake, kad jei jis užsitęs, „jai nieko neliks, tik kaip valdyti pelenams ir lavonams”. Airiai laimėjo keletą mūšių, bet sukilimas buvo pralaimėtas. Anglijoje vykstant revoliucijai, airiai sukėlė dar vieną sukilimą, kuris taip ir buvo pavadintas Airių sukilimas. Sukilėliai buvo sukūrę savo valstybę – Airijos katalikų konfederaciją. 1643 metais konfederacija ir Anglijos Karalius Karolis I pasirašė paliaubas, o 1646 taiką, pagal kurią konfederatai turėjo padėti karaliui kovoti su parlamento armija. Tai buvo pretekstas 1649 rugpjūčio mėnesį išlaipinti Airijoje parlamento kariuomenę. Žiauriai numalšinęs sukilimą, Kromvelis konfiskavo airių žemes, išdalijo jas savo kariams ir parlamento kreditoriams. Nuo tos dienos pietų Airijoje galima išgirsti tokį keiksmažodį: „Teprakeikia Tave Kromvelis.” Negana to Kromvelis sumanė daugelį airių tiesiog iškeldinti į neturtingą ir apleistą Connaught provinciją šalies vakaruose. Nuo to laiko praėjo amžius, o Airijos istorijos lyg ir nebuvo – despotai anglai spaudė taip, kad rašytojas D. Swiftas pasiūlė airiams tiesiog valgyti savo vaikus ar pardavinėti juos mėsininkams. XVIII a. airių kova jau pradėjo įgyti nacionalinio išsivadavimo pobūdį. Atsirado slaptų valstiečių organizacijų. 1782 metais primą kartą susirinko laisvas, airių išrinktas Airijos Parlamentas. Tiesa, nors airių dauguma buvo katalikai, į Parlamentą renkami galėjo būti ir rinkti galėjo tik protestantai (ir tai ne visi). Tuometinis Airijos lyderis Henris Gratanas įkūrė Jungtinę Airių Draugiją, kuri ir siekė, kad ir katalikai, ir prostestantai galėtų sėstis prie vieno stalo parlamente. Palaipsniui Jungtinė Airių Draugija patapo revoliucine organizacija, kuri tikėjosi prancūzų padėdama, išsikovoti nepriklausomybę nuo Anglijos. Tuo metu kaip ir atsirado Airijos simbolis – dobilo lapelis. Tačiau įvyko vėl keletas nesutarimų tarp katalikų ir protestantų ir Jungtinės Airių Draugijos keliai išsiskyrė. Tuo pat metu katalikai pietuose sukėlė dar vieną sukilimą. Po jo anglai (nes be abejo jis buvo pralaimėtas) likvidavo bet kokias parlamentines liekanas, buvo sukurta unija tarp Didžiosios Britanijos ir Airijos, airiai dar labiau engiami. 1840 įkurta Repylerių (unijos priešininkų) asociacija, 1873 Homrulio asociacija, siekusi autonomijos Jungtinėje Karalystėje. 1879 valstiečiai pradėjo boikotuoti žemės įstatymus ir nemokėti žemės mokesčio. Boikotas žadant homrulį buvo nutrauktas, bet homrulis buvo patvirtintas tik 1914, o jo vykdymas dėl karo nutrauktas. 1916 prasidėjo Velykų savaitės sukilimas. Jis taip pat buvo numalšintas, vadai sušaudyti, bet nors ir laikinai, bet jau buvo paskelbta Airijos Respublika. Airija 1919 metų sausio mėnesį tapo D. Britanijos dominija (praktiškai nepriklausoma valstybe), tačiau į jos teritoriją neįėjo šešios Šiaurės Airijos grafystės. Visišką nepriklausomybę paskelbė tik 1937 metais. Nuo to laiko Airija stengiasi prisijungti šešias Šiaurės Airijos grafystes. Taigi pagal 1985 metų Airijos-Jungtinės Karalystės sutarties pirmo straipsnio pirmąjį punktą: „Patvirtinti, kad bet koks Šiaurės Airijos statuso pasikeitimas įvyks tik leidus Šiaurės Airijos gyventojų daugumai”. 1939 metais IRA (tai yra Airijos Respublikos armija) pradėjo Anglijos bombinimą. 1970 metais dėl išpuolių prieš viena kitą prasidėjo Anglijos-Airijos karas. 1979 metų rugpjūtį IRA pasiekė rekordą – ji susprogdino 18 britų kareivių. Tuo metu britai pradėjo sekti IRA žmones ir kai kuriems per karą pripažintiems politiniais nusikaltėliams pagrasinus, šie pradėjo išdavinėti. Tačiau IRA nariai laikėsi stipriai ir 1981 metais per bado streiką dešimt žmonių, kuriems buvo grasinama, mirė. Maždaug tuo metu buvo suprasta, kad tai, kam atiteks Šiaurės Airija nebūtinai bus lemta karinių pasiekimų. 1994 metų rugpjūčio 31 dieną IRA paskelbė apie ilgalaikes paliaubas, po kelių dienų pasisakė už taikų Š. Airijos problemos sprendimą. 1997 metais, į valdžią Jungtinėje Karalystėje atėjus leiboristams, prasidėjo aktyvios derybos ir nors kartkartėmis pasikartoja neramumai, už kuriuos atsakomybę prisiima IRA, artėjama prie susitarimo dėl ginčytinų teritorijų.

Istorija  Konspektai   (5,94 kB)

Adolf Hitler (Adolfas Hitleris; g. 1889m. balandžio 20 d. Braunau am Inn Austrijoje – m. 1945 m. balandžio 30 d. Berlyne) nuo 1921 m. buvo Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas („fiureris“), nuo 1933 m. kancleris. Po Paulo von Hindenburgo mirties 1934 m. kaip „Vadas ir kancleris“ tapo Vokietijos vyriausybės ir valstybės vadovu. Vokietijoje sukūrė „Trečiojo Reicho“ nacionalsocialistinę diktatūrą, uždraudė visas opozicines partijas ir persekiojo politinius priešininkus. Dėl jo veiksmų kilo Antrasis pasaulinis karas, kurio metu jo sprendimu sistemingai buvo atimtos teisės Vokietijos užimtose teritorijose esantiems žydams, o apie 6 milijonus jų bei kitų tautų žmonių sunaikinta koncentracijos ir naikinimo stovyklose. Adolfas Hitleris vaikystėje VAIKYSTĖ Būsimasis diktatorius gimė 1889 metų balandžio 20 nedideliame Braunau-am-Inn miestelyje, ant Ino kranto, dabartinės Austrijos teritorijoje, netoli Vokietijos sienos. Jo tėvas Aloizas Hitleris buvo muitinės tarnautojas, iki 40-ies metų nešiojęs motinos pavardę (Schicklgruber) ir tik vėliau pasikeitęs į tėvo – Hitler. Hitleris buvo ketvirtas iš šešių vaikų šeimoje. Būdamas 16, Hitleris metė realinę mokyklą ir, neturėdamas mokyklos baigimo pažymėjimo, išvyko į Vieną. A. Hitleris svajojo tapti dailininku. Net kelis kartus bandė stoti į akademija Vienoje. Tačiau jo darbai egzaminų komisijos nesužavėjo. Būdamas trylikos metų Adolfas neteko tėvo, o po ketverių metų mirė ir motina. Septyniolikmetis Adolfas Hitleris lieka vienas pasaulyje. Būdamas vienui vienas jis ankstyvoj jaunystėj ant savo kailio patiria, ką reiškia, vargas, alkis ir nepriteklius. Nuolat prie statybų arti sueidamas su dailininku, su “proletaru”, jis žinojo, kas šiam rūpestį daro, taigi, jau anksti jis išmoko socialiai jausti. Bet vos tik subrendo, jis jau yra ir užsidegęs nacionalistas. Jam širdį skaudą matant priespaudas ir pažeminimus, kuriais Habsburgų monarchija slepia vokietybę. Ir prieš jo akis iškyla milžiniška problema: pastatyti tilta tarp nacionalizmo ir socializmo ir abu atrodančius nesuderinamus priešingumus sulydyti į harmoningą visumą.

Istorija  Referatai   (64,71 kB)