Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 5128 rezultatai

LIAUDIES PASAKOSE SLYPI ŽMONIJOS PATIRTIS APIMANTI ŽMONIŲ SĄNTYKIŲ MODELIUS, ELGESIO NORMAS. REMDAMIESI KONKREČIAIS PAVYZDŽIAIS PAAIŠKINKITE, KUO LIETUVIŲ LIAUDIES PASAKOSE APRAŠYTA ŽMONIJOS PRAEITIS AKTUALI XXIa. ŽMOGUI. Yra planas ir visas išdėstymas.
Lietuvių kalba  Analizės   (3 psl., 16,06 kB)
Turinys 2 Įvadas 2 1. Pagrindinės sąvokos 4 2. Inovacijų įvairovė ir jų klasifikavimas 5 3. Inovacijų procesas 8 4. Įgyvendinant proceso savo įmonėje 10 5. TOP 10 priežastys, kodėl mes turime NAUJOVIŲ 13 6. Inovacinės veiklos projektavimo rezultatų įvertinimas 15 7. Inovacinių projektų vertinimo kriterijai 16 8. Rizikos valdymas 20 9. Inovacijų finansavimas 23 10. Personalo darbo organizavimo ir valdymo ypatybės inovacinėje veikloje 27 11. Inovacijų apsauga Lietuvoje Inovacijos yra apsaugomos patentais. Lietuvoje pagrindinės šioje srityje veikiančios institucijos yra: 30 Išvados 32 Literatūra 33
Vadyba  Kursiniai darbai   (33 psl., 328,14 kB)
Darbo tikslas. Susipažinti su parduotuvių logistikos ypatumais bei išnagrinėti pasirinktos parduotuvės logistikos aspektus. Darbo objektas. Parduotuvių logistika bei IKI prekybos tinklo parduotuvės. Darbo uždaviniai: • Susipažinti logistikos ir prekybos logistikos samprata; • Aptarti prekybos logistikos prekių judėjimo sistemą ir jos svarbiausius etapus; • Išnagrinėti parduotuvių logistikos proceso sudedamąsias dalis; • Išnagrinėti prekių paruošimo pardavimui pagrindines operacijas; • Pateikti IKI prekybos tinklo parduotuvių logistikos esminius aspektus.
Kita  Referatai   (20 psl., 278,88 kB)
Finansai
2012-04-04
Finansų namų darbai. Uždavinių sprendimas. Duoti parametrai: Skolos dydis = obligacijų portfelio dydžiui = 18 700 Lt, palūkanų normos dydis – vardo raidžių skaičius, n = 6 metai, įmokų mokėjimų skaičius per metus p = 2. 1.Užduotis: Vartotojiško kredito grąžinimo plano parengimas, naudojant "78 taisyklę" 2. užduotis. Skolos padengimas lygiais periodiniais mokėjimais Y, kai sąlygoje duota trukmė n. 3. Užduotis. Sudaryti du obligacijų portfelius (3 - 4 skirtingų obligacijų) ir juos palyginti, nustatant jų bendrąjį pelningumą.
Komunikacijos  Namų darbai   (12 psl., 68,3 kB)
Įvadas 2 1. Ankstivoji Graikų filosofija 3 2. Materialistinės filosofijos formavimasis 7 3. Materialistinė Graikų filosofija 9 4. Antikos skepticizmas 11 5. Heleninė filosofija 14 6. Antikos mistika ir neoplatonizmas 15 7. Literatūra 17
Lietuvių kalba  Projektai   (17 psl., 43,57 kB)
Žydai lietuvoje
2010-06-03
Deja, žmonijos, ypač XX a., istorijoje gausu nemeilės savo artimui pavyzdžių, kai, vadovaujantis įvairiomis ideologijomis, buvo padaryta daugybė žiauriausių nusikaltimų. Pačios baisiausios XX a. ideologijos - komunistinė ir nacistinė. Pirmoji, skelbusi visų lygybės teoriją ir todėl iki šiol visuotinai nepasmerkta, bandė įgyvendinti vienos (darbininkų) klasės diktatūrą, skleidė neapykantą turtiniu (klasiniu) ir ideologiniu pagrindu, iškreipdama žmogiškąją prigimtį bei bendrąsias vertybes. Šios ideologijos vardan visame pasaulyje buvo nužudyta ir numarinta dešimtys, jei ne šimtai, milijonų žmonių bei esmingai prisidėta sukeliant Antrąjį pasaulinį karą. Antroji, nacistinė, ideologija, kuri propagavo antižmogiškąsias vertybes po triuškinančio Vokietijos pralaimėjimo (1945 m.) buvo visuotinai pasmerkta, kaip ir komunistinė, nekentė kitaminčių bei iškreipė žmogiškąją prigimtį ir bendrąsias vertybes, bet visa tai darė rasiniu pagrindu, t. y. „aukštesnės" rasės (arijų) ir „aukštesnės" nacijos (vokiečių) labui. Šių ideologijų propaguotojai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu žuvo apie 50-65 mln. žmonių, įskaitant ir žydus, kurių absoliuti dauguma išžudyta tik dėl to, kad jie buvo žydai. Nacistinė ideologija, be įvairių kitų kaltinimų, skelbė, kad žydai yra žemiausios rasės žmonės, jog jie šimtus metų apgaudinėjo europiečius ir iš to lobo, galiausiai - kad susimokę žydai bolševikai nori užvaldyti pasaulį. Iš tų 6 mln. aukų apie 200 tūkst. buvo Lietuvos žydai (pasaulyje žinomi Utvakų vardu). Nors jie sudarė tik apie 3,3 proc. visų tuo metu nužudytų žydų, bet tai reiškė, kad sunaikinta apie 91 proc.visų Lietuvos žydų tautybės piliečių. Tai buvo didžiausias holokausto aukų procentas tarp visų valstybių! Egzistuoja įvairios nuomonės apie Lietuvos piliečių elgesį su žydais. Visi suvokė tai kaip bendrą Lietuvos tragediją, nes buvo sunaikinta šimtai tūkstančių nekaltų žmonių - jos piliečių, tačiau negalima ne prisiminti, kad prie žudynių prisidėjo dalis tos pačios valstybės žmonių, o likusioji dauguma gana abejingai visa tai stebėjo arba dėjosi nieko nepastebinti. Kita nuomonė teigė, kad ne dauguma, o tik nemaža dalis lietuvių buvo abejingi žydų likimui. Šios nuomonės pritarėjai mano, jog lietuviai, ypač valstiečiai, kurie sudarė apie 80 proc. lietuvių tautos nebuvo paveikti antisemitizmo ir labai skausmingai pergyveno žydų žudynes. Bet to juk neįmanoma patikrinti! Žydų tautos tragedija tai neišnykstanti klaiki dėmė žmonijos istorijoje. Viso to negalima atitaisyti ar pateisinti. Reikia suvokti katastrofos dydį ir beprasmiškumą, bandyti suprasti, kodėl galėjo vykti tokie dalykai. Kiekvienas iš mūsų turi įvertinti šią tragišką patirtį, kad ateityje nieko panašaus negalėtų atsitikti. Reikia mylėti kiekvieną žmogų, kad ir kas jis būtų, tada panašūs dalykai aplenks mus. 2 Lietuvos tragedijos priešistorė Nuo seniausių laiku žydai buvo svarbi Lietuvos gyventojų grandis. Lietuvos žydų istorija tęsiasi jau virš šešių šimtmečių. 1323m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas kreipėsi į Vakarų Europos pirklius bei amatininkus, ragindamas juos atvykti į savo sostinę Vilnių. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1326m. Vilniuje pasirodė pirmieji žydų pirkliai, o XIVa. pabaigoje LDK jau egzistavo žydų bendruomenės – Trakuose, Breste(pati didžiausia), Gardine ir kitur. 2.1 Vytauto Didžiojo privilegijos 1388 m. Vytautas Didysis suteikė žydams pirmąją privilegiją, kuri turėjo reguliuoti teisinius, ekonominius, ir visuomeninius santykius tarp valdovo ir žydų, žydų ir krikščionių bei tarp pačių žydų. Šių privilegijų esmė tapo ir daugelį metų išliko Lietuvos žydų statuso pagrindu. Žydams suteiktos privilegijos garantavo jiems valdovo apsaugą ir ypač palankias mokesčių sąlygas bei gana plačias teises. Pvz.,žemės nuosavybės klausimu jos buvo tokios pat kaip lietuvių, nes jiems buvo leista ariamą žemę ir ganyklas nuomoti ir netgi pirkti, o tai buvo uždrausta užsieniečiams. Nuo XIV amžiaus atsirado žydų žemdirbių. Žydai buvo paskelbti laisvaisiais Didžiojo kunigaikščio pavaldiniais. Jiems buvo leista gyventi atskiromis bendruomenėmis (kanalais), savarankiškai tvarkyti vidaus, tikybos ir teisinius reikalus. Taip pat jiems buvo garantuota judėjimo laisvė. Žydai, kaip ir bajorai, priklausė tiesioginei suvereno valdžios jurisdikcijai, o bendruomenės vidaus reikalus – tautinius, religinius, teisinius – tvarkė visiškai autonomiškai. Bendruomenė turėjo mokėti bendrą, iš anksto nustatyto dydžio mokestį. Vėliau buvo suteikta kita privilegija („Magdeburgo įstatymas“). Ji garantavo verslo ir prekybos laisvę. Tai buvo viena iš priemonių žydams apsiginti nuo bajorų. Svarbi vieta buvo skirta ir skolinimui: žydams buvo leidžiama imti užstatu bet kokius daiktus ir netgi gauti ipotekai žemės valdas. Žydams suteiktos privilegijos turėjo dvigubą tikslą: apibrėžti jų teises, leidžiančias jiems užsiimti atitinkama ekonomine veikla, ir įdiegti prevencinę asmeninio ir religinio saugumo sistemą. Vėliau kiti LDK valdovai suteikė naujų privilegijų, kai kurios jų buvo įtrauktos į Lietuvos statutus, tuo žydus išskiriant iš kitų LDK tautinių grupių. 2.2 Žydų gyvenimas XV – XVIIa. Paskui žydus iš Vakarų Europos atslinko ir daugelis kaltinimų (pvz., kad žydai nužudė Jėzų Kristų) bei prietarų (esą žydai naudoja krikščionių vaikų kraują savo apeigose ir kt.). Tai paskatino kai kuriuos vadovus imtis veiksmų, pvz. 1495 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš šalies, bet, tapęs Lenkijos karaliumi ir matydamas, kad be jų šalies ekonomika nekyla, 1503 m. leido jiems grįžti. Kahalai savarankiškai tvarkė savo vidaus reikalus, turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, skerdyklas, pirtis ir kapines. 1623 m. susikūrė savarankiškas LDK kahalų Vaadas (taryba), kuris sprendė bendriausius LDK žydų gyvenimo klausimus, reguliavo santykius su valdžia, rūpinosi valstybinių mokesčių paskirstymu tarp bendruomenių, mokslo bei kitais klausimais, leido privalomas žydų gyvenimo taisykles ir stebėjo, kad nebūtų priimti antižydiški įstatymai. Bėgant laikui žydų skaičius Lietuvos žemėse vis didėjo. Manoma, kad nuo XVII a. pabaigos Abiejų Tautų Respublikoje gyvenusi žydų bendruomenė buvo didžiausia Europoje, o nuo XVIII a. vidurio - ir pasaulyje. 2.3 Žydų padėtis XVIII – XIX a. Tai kokia gi buvo Lietuvos žydų padėtis? Žydai buvo išskirti iš kitų gyventojų grupių ir nuolat globojami. Šį faktą galima vertinti nevienareikšmiškai. Viena vertus, tokia jų privilegijuota padėtis kėlė kitų gyventojų nepasitenkinimą, kita vertus - izoliavo žydus, vertė gyventi uždarai savose bendruomenėse ir trukdė integruotis į visuomenę. Tuo tarpu toks procesas pamažu vyko kitose Vakarų Europos valstybėse. Tai bei kalbiniai ir religiniai skirtumai, įvairūs prietarai, žydus atsiviję iš Europos, vertė juos jaustis Lietuvoje svetimais. Žydai ūkiniu požiūriu savaip buvo atskirti nuo aplinkos, juk miestuose jų pikti ūkiniai varžovai buvo krikščionys; vieni kitus jie laikė priešais, o nesusilieję ūkiškai, negalėjo susilieti taip pat kultūriniu bei etniniu atžvilgiu. 1795 m. trims kaimynėms sunaikinus Abiejų Tautų Respubliką, Lietuva su visais joje gyvenusiais žydais atiteko Rusijos imperijai. Čia jie neteko savo privilegijuotos padėties, carinės valdžios buvo ujami bei niekinami. Žydai buvo paskelbti caro pavaldiniais ir jiems buvo įvesta „sėslumo riba", t. y. nustatyta Rusijos imperijoje teritorija, į kurią pateko ir Lietuva, kurioje buvo leista gyventi žydams; uždrausta verstis žemdirbyste, įvesta daug kitų apribojimų. Buvo bandoma įvairiomis priemonėmis juos integruoti į Rusijos visuomenę ir asimiliuoti. Nuo XIX a. vidurio, kai Rusijoje buvo pradėtos įgyvendinti liberalios reformos, žydų gyvenimo sąlygos šiek tiek pagerėjo, bet Rusija atsisakė pripažinti žydų politinį lygiateisiškumą. Tuo metu Lietuvos žydų dvasinis ir kultūrinis gyvenimas klestėjo, nors Rusijos valdžia nuolat juos persekiojo, XIX a. viduryje Vilnius greta Varšuvos tapo visuotinai pripažintu didžiausiu žydų tautinės dvasinės kultūros ir literatūros centru Rytų Europoje, tikra Lietuvos Jeruzale. Tačiau tiek lietuvių, tiek žydų gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, todėl daug jų emigruodavo. Žydai vyravo to meto Lietuvos pramonėje (daugiausia jie buvo amatininkai ir darbininkai) bei prekyboje, o augant ir lietuvių ekonominėms galimybėms tai kėlė įtampą tarp abiejų tautų.
Istorija  Referatai   (84,27 kB)
Pirmoji didelę reikšmę Lietuva valstybingumo atkūrimui turėjusių priemonių buvo 1917 m. rugsėjo 17 – 23 d. Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija. Ji nutarė atkurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuva valstybę. Tam tikslui įgyvendinti rugsėjo 21 d. išrinko specialų organą – Lietuva Tarybą. Ši, veikdama kaip nepriklausomos lietuvių nacionalinės valstybės atkūrimo organas, 1917 m. gruodžio 11 d. paskelbė pareiškimą dėl Lietuva valstybės atkūrimo ir jos ryšių su Vokietija nustatymo. Pareiškimo pirmoje dalyje pasakyta, kad „Lietuva Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta, kaip vienintelė įgaliota lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 17 – 23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuva valstybės atstatymą su sostine Vilnium ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis“. Antroje pareiškimo dalyje pasisakoma už Lietuva valstybės „... nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe; ta sąjunga turėtų būti įvykdyta ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais“. Šis palankus Vokietijai Tarybos pareiškimas sukėlė didelius ginčus bei nesutarimus tarp Lietuva politinių grupuočių ir tapo rimta kliūtimi siekiant tikros nepriklausomybės. Tuo tarpu, kai dešinysis Tarybos sparnas buvo linkęs priimti Vokietijos keliamas sąlygas, kairieji jos nariai, vadovaujami socialdemokrato Stepo Kairio, ryžtingai pasisakė už tikrąją Lietuva nepriklausomybę ir kategoriškai pareikalavo pakeisti kai kuriuos gruodžio 11 d. pareiškimo teiginius. Ilgainiui ir daugumai Tarybos narių pasidarė aišku, kad vokiečiams rūpi ne Lietuva nepriklausomybė, o tik gauti iš Tarybos dokumentą, kuriuo jie galėtų pasinaudoti derybose su Rusijos delegacija Lietuva Brastoje. Taip besiklostant aplinkybėms, po įvairių politinių srovių atstovų karštų ginčų ir intensyvių derybų buvo pagaliau vieningai priimtas istorinis Stepono Kairio reikalavimų dvasioje patobulintas vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas, kuriuo remiantis Lietuva ir buvo pripažinta tuometinės tarptautinės bendrijos. Nepriklausomybės Akto nuorašai nedelsiant buvo įteikti Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje ir Vokietijos centrinei Vyriausybei. Greita į šį Tarybos žingsnį buvo ir vokiečių reakcija. 1918 m. vasario 21 d. datuotame rašte Vokietijos kancleris gr. Hertlingas nedviprasmiškai pareiškė, kad vasario 16 d. Aktas Vokietijai nepriimtinas, nes juo, anot kanclerio, pakertami Lietuva ir Vokietijos santykių pagrindai, numatyti Tarybos gruodžio 11 d. pareiškime. Kartu jis pažymėjo, kad pasikeitus aplinkybėms Vokietija negalinti Lietuva pripažinti ir kad ateityje, suteikdama savo pripažinimą, ji atsižvelgs į tai, kiek Lietuva Taryba grįš prie tų principų, kurie užtikrins būsimus naudingus santykius su Vokietija. Tik tada kaizerinė vyriausybė leis, atsižvelgdama į esminiu Vokietijos interesus, pripažinti lietuvių apsisprendimo teisę ir sutikti su savarankiškos valstybės formacijos sukūrimu prie savo rytinės sienos. Faktiškai tai buvo reikalavimas atstatyti visus palankius vokiečiams 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškimo įsipareigojimus. Net ir būdama prie katastrofos slenksčio, Vokietijos vyriausybė negalėjo atsisakyti savo aneksionistinių kėslų. Sudarius numatytas konvencijas jai būtų atsivėrusios plačios galimybės kištis į Lietuva reikalus, diktuoti savo valią. Visiškai atmesti vokiečių reikalavimus ir dėl to dar labiau pabloginti su jais santykius (kurie ir šiaip buvo labai įtempti) to meto sąlygomis buvo labai rizikinga. Todėl imta ieškoti kompromisų, siekta išvengti arba bent sušvelninti pagal gruodžio 11 d. aktą priimtus įsipareigojimus. Kai visos pastangos baigėsi nesėkmingai, buvo nutarta notifikuoti Vokietijai tik vasario 16 d. Aktą be jokių papildymų ar pataisymų. Kartu delegatai buvo įgalioti paaiškinti žodžiu, kad nustatant su Vokietija konkrečius santykius bus laikomasi 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo. Tą ir padarė Tarybos įgaliota delegacija 1918 m. kovo 23 d. Berlyne. Pasirodė, kad toks šio klausimo sprendimo būdas tapo iš esmės vokiečiams priimtinas. Imperatorius Vilhelmas II pasirašė ir tą pačią dieną įteikė Tarybos delegacijai Lietuva pripažinimo Aktą. Tačiau kartu jame apeliuojama į 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškime minimas konvencijas bei būsimas artimas Lietuva ir Vokietijos sąsajas, be to, užsimenama apie vokiečių patirtus karo metu nuostolius, kuriuos atlyginant turėsianti prisidėti ir Lietuva. Taip sudėtingomis krašto okupacijos ir karo sąlygomis per dideles pastangas ir vargus buvo gautas labai svarbus Lietuvai visiškas (de jure) Vokietijos pripažinimas. Iš Vokietijos pusės tai buvo priverstinis, to meto sąlygų padiktuotas, tačiau kartu ir gerai apgalvotas žingsnis. Vokietijos pripažinimo aktas neabejotinai suvaidino didelį vaidmenį tolesnėje Lietuva diplomatijos kovoje dėl tarptautinio teisinio pripažinimo. Jis suteikė Lietuva atstovams moralines bei juridines teises, sudarė jų veiksmingumui būtinas sąlygas, tapo atramos punktas, siekiant kitų valstybių pripažinimo. Nepaisant pasiektos pirmos pergalės vis dėlto po jos buvo ilgas laikas, kai nė viena valstybė nesiryžo suteikti Lietuvai pripažinimo. 2. Nepriklausomybės kovos ir taika su Sovietų Rusija 2.1 Krašto gynimo organizavimas Kariuomenės organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio mėn. 23 d., nes tą dieną išleistas pirmasis tuo reikalu įsakymas. Tada vokiečių kariuomenė jau traukėsi iš Rusijos gilumos; buvo aišku, kad ji pasitrauks ir iš Lietuva. Atsitraukiančių vokiečių įkandin slenką bolševikai gruodžio mėn. gale jau įsiveržė į Lietuva. Tuo tarpu ministras pirmininkas buvo išvažiavęs į užsienį diplomatiniais reikalais. Jam nesant namie buvo perorganizuotas kabinetas: į jį buvo įtraukta žmonių iš visų partijų. Šio antrojo kabineto pirmininku buvo M. Šleževičius. Kabinetas tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus ginti nepriklausomybės. Tačiau bolševikai jau buvo prie pat Vilniaus, ir vyriausybė turėjo persikelti į Kauną; 1919 m. sausio 5 – 6 d. bolševikai jau užėmė Vilnių. Veikiai rusams bolševikams atiteko visi Lietuva rytai. Tokiu būdu Lietuva gynimo organizavimas turėjo būti pradėtas iš Kauno. 2.2 Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais Po apie metus trukusių kovų su bolševikais, šiems pralaimėjus, prasidėjo Lietuva derybos su Sovietų Rusija. Taika su Sovietų Rusija buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje su sostine Vilniumi ir Gardinu. Lietuva teritorijos linija rytuose buvo šitaip išvesta: pradedant Dauguvos upe, ji ėjo ties Šafranovo dvaru, toliau Drujos upe, per Drivietų, Želvos, Oziraičių ežerus, Medžiolos upe ir per to pat vardo ežerą, per Miastros ežerą, ilton ežero rytų šonu, Narčios upe, toliau Ušos ir Buchovkos upėmis, per Modolečną, pro Voložino miestą, Voložinkos, Isločės ir Beržūnės upėmis, paskui Nemunu, Svisločės intaku, Lašos upe, pro Induros miestelį, Induros upe, toliau pro Sidros miestelį, Kamenos upe ir pagaliau Gorodniankos upe ligi Bobro upės. Sienos su Latviais ir Lenkais buvo paliktos atskiram susitarimui su tomis šalimis. Rusija apsiėmė grąžinti išvežtą karo metu turtą, archyvus, aktus, indėlius, kapitalus, be to, atleido nuo valstybinių skolų, o karo nuostolių atlyginimo davė 100.000 hektarų miško išsikirsti ir tris milijonus aukso rublių (15.000.000 litų). Kiek anksčiau (birželio 30 d.) buvo Maskvoje pasirašyta ir sutartis tremtiniams grąžinti į Lietuva. 2.3 Lenkų ir rusų karas, Lenkijos invazija į Lietuva Vykstant lenkų kovoms su rusais ir vejant Raudonąją armiją, lenkų armijos kairysis sparnas priartėjo prie lietuvių teritorijos, kurią gynė apie 7 tūkst. Lietuvos karių. Prasidėjo susirėmimai. Siekiant nutraukti kovas, stebint Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos atstovams, Suvalkuose prasidėjo derybos. Lietuva ir Lenkijos derybininkai sutartį pasirašė 1920 m. spalio 7 d. Susitarta nutraukti karinius veiksmus, gerbti sutartimi nustatytą demarkacinę liniją. Dar neišsiskirsčius derybininkams atėjo žinia, kad Vilniaus link žygiuoja generolo L. Želigovskio vadovaujama armija. Želigovskis veikė su Lenkijos valstybės viršininko J. Pilsudskio žinia ir pritarimu, bet buvo vaizduojama, kad generolas puola savarankiškai, neklausydamas vadovybės. Greitai didelė Rytų Lietuva dalis su Vilniumi atsidūrė lenkų rankose. Šį puolimą sąjungininkai pasmerkė, bet nei jie, nei Lenkija nieko nedarė, kad sustabdytų „maištininkus“. Tik 1920 m. lapkričio 17 – 19 d. lietuviai perėjo į kontrpuolimą. Mūšyje prie Širvintų ir Giedraičių lietuviai pasiekė pergalę. Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija pareikalavo sustabdyti kovas. Lietuviai turėjo su tuo sutikti, nes nebuvo pajėgūs kovoti su už Želigovskio stovėjusia Lenkija. Želigovskis, užėmęs Rytų Lietuva, paskelbė, kad įkuria naują valstybę – Vidurio Lietuva. Pilsudskis tikėjosi, kad lietuviai bus priversti derėtis su Želigovskiu ir pasiduoti Lenkijos valiai. Lietuvai atsisakius derėtis, „Vidurio Lietuva“ 1922 m. buvo įtraukta į Lenkijos sudėtį. 1920 m. rudens mūšiais su Želigovskio armija baigėsi Nepriklausomybės kovos. Šiuo atveju Lenkija pasielgė nelabai gražiai Lietuva atžvilgiu nevykdydama Suvalkų sutarties ir besilaikydama Vilniaus konflikte jėgos ir smurto metodų. Lietuva, protestuodama prieš tokį jos nusistatymą, ilgam atsisakė nuo bet kokių santykių su tokia kaimyne, siena buvo uždaryta. JAV pripažįsta Lietuvą Kad JAV gana anksti pripažino Lietuva de jure, tai čia nemažas ir Amerikos lietuvių nuopelnas. Buvo panaudotas patogus vidaus politikos momentas. 1920 – tųjų metų Senato rinkimuose respublikonų frakcijos vadas senatorius Lodge turėjo labai sunkią kovą Massachusets valstijoje su populiariu ir gabiu demokratu Walsh‘u. Abiejų šansai buvo beveik lygūs. Toje valstijoje buvo ne visai maža rinkikų lietuvių, Amerikos piliečių. Jie galėjo lengvai nusverti rezultatus į tą ar kitą pusę. Lietuvių politikos vadai susižinojo su Sen. Lodge Komitetu ir sudarė sutartį pagrindais do ut des: lietuviai padeda išrinkti Senatorių Lodge, o respublikonų partija padaro Lietuva pripažinimą de jure. Ir viena, ir antra pusė sutartį sąžiningai išpildė. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m., 42 psl. Daug vargo Lietuva dėl pripažinimo „de jure“. Du metai po steigiamojo seimo darbo pradžios Lietuva vis dar nebuvo pripažinta didžiųjų valstybių, išskyrus Vokietiją ir Rusiją. 1921 m. pradžioje vadinamoji aukščiausioji taryba (Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos atstovai), suvažiavusi Paryžiuje, nutarė pripažinti Latviją ir Estiją, o Lietuva paliko. Tai buvo padaryta daugiausia Prancūzijos įtaka, pasinaudojus formaliu pretekstu, kad Lietuva dar neturinti nustatytų sienų. Bet suprantama, čia daugiausia pasidarbavo Lenkija. Lenkija ir Prancūzija, žinodamos kaip lietuviai to troško, pasiliko jį sau kaip spaudimo priemonę. Buvo susidariusi klaidinga Lietuvoj nuomonė, kad esą pripažinimas atnešiąs visokių gėrybių, o nepripažinimas gali vesti prie nepriklausomybės praradimo. Bet vis tik Lietuva savo skausmo neparodė. Ji sutiko šį dalyką su garbe ir apsimetė jį ignoruojanti. Anglų atstovas p. Wilton, privačiame pokalbyje labai stebėjosi lietuvių ramumu ir savigarbos pajautimu. Jis pasakė, esą kitoj valstybėj minia būtų išdaužiusi langus didžiųjų valstybių atstovybėms. O Lietuva šis skaudus faktas sutiktas visišku tylėjimu ir ramumu. Kad tai buvo padaryta lenkų prancūzų iniciatyva, paaiškėjo kiek vėliau per derybas Briuselyje. Tautų Sąjungos atstovas belgas Hymans privačiai papasakojo, dėl ko Lietuva nebuvo pripažinta drauge su kitomis Pabaltijo valstybėmis ir pridėjo, kad jei tik Lietuva priimtų jo siūlomą susitaikymo su Lenkija projektą, tai tuojau gautų Vilnių, Klaipėdą ir pripažinimą „de jure“. Iš to aiškiai matyti, kad pripažinimas buvo pasiliktas kaip spaudimo priemonė. Bet Lietuva ir be pripažinimo gyveno neblogiau už pripažintas valstybes. Pripažinimas Lietuva ir Lietuva nedavė jokios praktiškos naudos. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą kartu su kitomis Pabaltijo valstybėmis. Čia jau lenkai su prancūzais nieko padaryti negalėjo. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Bet didžiosios vis dar delsė. Jos pripažino tik 1922 m. liepos mėn. 13 d., bet ir tai su sąlyga, jei Lietuva sutinka priimti Nemuno internacionalizaciją. Dėl šito pripažinimo daug prisiginčyta, bet vėliau pamanyta, kad ir pripažinus ir nepripažinus vis tas pat. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m. Išvados Pradžioje paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, niekas neskubėjo jos pripažinti kaip valstybės. Lietuviai, užsibrėžę tikslą išlaikyti suverenią valstybę, žūtbūtinai kovojo dėl jos išlikimo. Pirmasis didžiulis lietuvių diplomatų pasiekimas buvo išsiderėtas visiškas Lietuvos pripažinimas iš Vokietijos. Antras daug lėmęs įvykis buvo taika su Sovietų Rusija, kuri pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Pirmoji ryški nesėkmė buvo siekiant sudaryti taiką tarp Lietuvos ir Lenkijos, kai lenkai sulaužė jau pasirašytą Suvalkų taikos sutartį. Žinoma, gautas didžiulės valstybės JAV primažinimas taipogi buvo labai vertingas. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Pamažu Lietuvos valstybės egzistavimas pasaulyje tapo aiškus ir neginčijamas faktas. Apie Lietuvą žinojo ir pripažino eilė pasaulio valstybių: Anglija, Airija, Belgija, Portugalija, Japonija, Ispanija, Brazilija, Kolumbija, Ekvadoras, Saudo Arabija, Paragvajus, Venesuela ir kitos.
Istorija  Referatai   (46,86 kB)
Žydai lietuvoje
2010-06-03
Deja, žmonijos, ypač XX a., istorijoje gausu nemeilės savo artimui pavyzdžių, kai, vadovaujantis įvairiomis ideologijomis, buvo padaryta daugybė žiauriausių nusikaltimų. Pačios baisiausios XX a. ideologijos - komunistinė ir nacistinė. Pirmoji, skelbusi visų lygybės teoriją ir todėl iki šiol visuotinai nepasmerkta, bandė įgyvendinti vienos (darbininkų) klasės diktatūrą, skleidė neapykantą turtiniu (klasiniu) ir ideologiniu pagrindu, iškreipdama žmogiškąją prigimtį bei bendrąsias vertybes. Šios ideologijos vardan visame pasaulyje buvo nužudyta ir numarinta dešimtys, jei ne šimtai, milijonų žmonių bei esmingai prisidėta sukeliant Antrąjį pasaulinį karą. Antroji, nacistinė, ideologija, kuri propagavo antižmogiškąsias vertybes po triuškinančio Vokietijos pralaimėjimo (1945 m.) buvo visuotinai pasmerkta, kaip ir komunistinė, nekentė kitaminčių bei iškreipė žmogiškąją prigimtį ir bendrąsias vertybes, bet visa tai darė rasiniu pagrindu, t. y. „aukštesnės" rasės (arijų) ir „aukštesnės" nacijos (vokiečių) labui. Šių ideologijų propaguotojai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu žuvo apie 50-65 mln. žmonių, įskaitant ir žydus, kurių absoliuti dauguma išžudyta tik dėl to, kad jie buvo žydai. Nacistinė ideologija, be įvairių kitų kaltinimų, skelbė, kad žydai yra žemiausios rasės žmonės, jog jie šimtus metų apgaudinėjo europiečius ir iš to lobo, galiausiai - kad susimokę žydai bolševikai nori užvaldyti pasaulį. Iš tų 6 mln. aukų apie 200 tūkst. buvo Lietuvos žydai (pasaulyje žinomi Utvakų vardu). Nors jie sudarė tik apie 3,3 proc. visų tuo metu nužudytų žydų, bet tai reiškė, kad sunaikinta apie 91 proc.visų Lietuvos žydų tautybės piliečių. Tai buvo didžiausias holokausto aukų procentas tarp visų valstybių! Egzistuoja įvairios nuomonės apie Lietuvos piliečių elgesį su žydais. Visi suvokė tai kaip bendrą Lietuvos tragediją, nes buvo sunaikinta šimtai tūkstančių nekaltų žmonių - jos piliečių, tačiau negalima ne prisiminti, kad prie žudynių prisidėjo dalis tos pačios valstybės žmonių, o likusioji dauguma gana abejingai visa tai stebėjo arba dėjosi nieko nepastebinti. Kita nuomonė teigė, kad ne dauguma, o tik nemaža dalis lietuvių buvo abejingi žydų likimui. Šios nuomonės pritarėjai mano, jog lietuviai, ypač valstiečiai, kurie sudarė apie 80 proc. lietuvių tautos nebuvo paveikti antisemitizmo ir labai skausmingai pergyveno žydų žudynes. Bet to juk neįmanoma patikrinti! Žydų tautos tragedija tai neišnykstanti klaiki dėmė žmonijos istorijoje. Viso to negalima atitaisyti ar pateisinti. Reikia suvokti katastrofos dydį ir beprasmiškumą, bandyti suprasti, kodėl galėjo vykti tokie dalykai. Kiekvienas iš mūsų turi įvertinti šią tragišką patirtį, kad ateityje nieko panašaus negalėtų atsitikti. Reikia mylėti kiekvieną žmogų, kad ir kas jis būtų, tada panašūs dalykai aplenks mus. 2 Lietuvos tragedijos priešistorė Nuo seniausių laiku žydai buvo svarbi Lietuvos gyventojų grandis. Lietuvos žydų istorija tęsiasi jau virš šešių šimtmečių. 1323m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas kreipėsi į Vakarų Europos pirklius bei amatininkus, ragindamas juos atvykti į savo sostinę Vilnių. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1326m. Vilniuje pasirodė pirmieji žydų pirkliai, o XIVa. pabaigoje LDK jau egzistavo žydų bendruomenės – Trakuose, Breste(pati didžiausia), Gardine ir kitur. 2.1 Vytauto Didžiojo privilegijos 1388 m. Vytautas Didysis suteikė žydams pirmąją privilegiją, kuri turėjo reguliuoti teisinius, ekonominius, ir visuomeninius santykius tarp valdovo ir žydų, žydų ir krikščionių bei tarp pačių žydų. Šių privilegijų esmė tapo ir daugelį metų išliko Lietuvos žydų statuso pagrindu. Žydams suteiktos privilegijos garantavo jiems valdovo apsaugą ir ypač palankias mokesčių sąlygas bei gana plačias teises. Pvz.,žemės nuosavybės klausimu jos buvo tokios pat kaip lietuvių, nes jiems buvo leista ariamą žemę ir ganyklas nuomoti ir netgi pirkti, o tai buvo uždrausta užsieniečiams. Nuo XIV amžiaus atsirado žydų žemdirbių. Žydai buvo paskelbti laisvaisiais Didžiojo kunigaikščio pavaldiniais. Jiems buvo leista gyventi atskiromis bendruomenėmis (kanalais), savarankiškai tvarkyti vidaus, tikybos ir teisinius reikalus. Taip pat jiems buvo garantuota judėjimo laisvė. Žydai, kaip ir bajorai, priklausė tiesioginei suvereno valdžios jurisdikcijai, o bendruomenės vidaus reikalus – tautinius, religinius, teisinius – tvarkė visiškai autonomiškai. Bendruomenė turėjo mokėti bendrą, iš anksto nustatyto dydžio mokestį. Vėliau buvo suteikta kita privilegija („Magdeburgo įstatymas“). Ji garantavo verslo ir prekybos laisvę. Tai buvo viena iš priemonių žydams apsiginti nuo bajorų. Svarbi vieta buvo skirta ir skolinimui: žydams buvo leidžiama imti užstatu bet kokius daiktus ir netgi gauti ipotekai žemės valdas. Žydams suteiktos privilegijos turėjo dvigubą tikslą: apibrėžti jų teises, leidžiančias jiems užsiimti atitinkama ekonomine veikla, ir įdiegti prevencinę asmeninio ir religinio saugumo sistemą. Vėliau kiti LDK valdovai suteikė naujų privilegijų, kai kurios jų buvo įtrauktos į Lietuvos statutus, tuo žydus išskiriant iš kitų LDK tautinių grupių. 2.2 Žydų gyvenimas XV – XVIIa. Paskui žydus iš Vakarų Europos atslinko ir daugelis kaltinimų (pvz., kad žydai nužudė Jėzų Kristų) bei prietarų (esą žydai naudoja krikščionių vaikų kraują savo apeigose ir kt.). Tai paskatino kai kuriuos vadovus imtis veiksmų, pvz. 1495 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš šalies, bet, tapęs Lenkijos karaliumi ir matydamas, kad be jų šalies ekonomika nekyla, 1503 m. leido jiems grįžti. Kahalai savarankiškai tvarkė savo vidaus reikalus, turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, skerdyklas, pirtis ir kapines. 1623 m. susikūrė savarankiškas LDK kahalų Vaadas (taryba), kuris sprendė bendriausius LDK žydų gyvenimo klausimus, reguliavo santykius su valdžia, rūpinosi valstybinių mokesčių paskirstymu tarp bendruomenių, mokslo bei kitais klausimais, leido privalomas žydų gyvenimo taisykles ir stebėjo, kad nebūtų priimti antižydiški įstatymai. Bėgant laikui žydų skaičius Lietuvos žemėse vis didėjo. Manoma, kad nuo XVII a. pabaigos Abiejų Tautų Respublikoje gyvenusi žydų bendruomenė buvo didžiausia Europoje, o nuo XVIII a. vidurio - ir pasaulyje. 2.3 Žydų padėtis XVIII – XIX a. Tai kokia gi buvo Lietuvos žydų padėtis? Žydai buvo išskirti iš kitų gyventojų grupių ir nuolat globojami. Šį faktą galima vertinti nevienareikšmiškai. Viena vertus, tokia jų privilegijuota padėtis kėlė kitų gyventojų nepasitenkinimą, kita vertus - izoliavo žydus, vertė gyventi uždarai savose bendruomenėse ir trukdė integruotis į visuomenę. Tuo tarpu toks procesas pamažu vyko kitose Vakarų Europos valstybėse. Tai bei kalbiniai ir religiniai skirtumai, įvairūs prietarai, žydus atsiviję iš Europos, vertė juos jaustis Lietuvoje svetimais. Žydai ūkiniu požiūriu savaip buvo atskirti nuo aplinkos, juk miestuose jų pikti ūkiniai varžovai buvo krikščionys; vieni kitus jie laikė priešais, o nesusilieję ūkiškai, negalėjo susilieti taip pat kultūriniu bei etniniu atžvilgiu. 1795 m. trims kaimynėms sunaikinus Abiejų Tautų Respubliką, Lietuva su visais joje gyvenusiais žydais atiteko Rusijos imperijai. Čia jie neteko savo privilegijuotos padėties, carinės valdžios buvo ujami bei niekinami. Žydai buvo paskelbti caro pavaldiniais ir jiems buvo įvesta „sėslumo riba", t. y. nustatyta Rusijos imperijoje teritorija, į kurią pateko ir Lietuva, kurioje buvo leista gyventi žydams; uždrausta verstis žemdirbyste, įvesta daug kitų apribojimų. Buvo bandoma įvairiomis priemonėmis juos integruoti į Rusijos visuomenę ir asimiliuoti. Nuo XIX a. vidurio, kai Rusijoje buvo pradėtos įgyvendinti liberalios reformos, žydų gyvenimo sąlygos šiek tiek pagerėjo, bet Rusija atsisakė pripažinti žydų politinį lygiateisiškumą. Tuo metu Lietuvos žydų dvasinis ir kultūrinis gyvenimas klestėjo, nors Rusijos valdžia nuolat juos persekiojo, XIX a. viduryje Vilnius greta Varšuvos tapo visuotinai pripažintu didžiausiu žydų tautinės dvasinės kultūros ir literatūros centru Rytų Europoje, tikra Lietuvos Jeruzale. Tačiau tiek lietuvių, tiek žydų gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, todėl daug jų emigruodavo. Žydai vyravo to meto Lietuvos pramonėje (daugiausia jie buvo amatininkai ir darbininkai) bei prekyboje, o augant ir lietuvių ekonominėms galimybėms tai kėlė įtampą tarp abiejų tautų.
Istorija  Referatai   (84,27 kB)
Pirmoji didelę reikšmę Lietuva valstybingumo atkūrimui turėjusių priemonių buvo 1917 m. rugsėjo 17 – 23 d. Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija. Ji nutarė atkurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuva valstybę. Tam tikslui įgyvendinti rugsėjo 21 d. išrinko specialų organą – Lietuva Tarybą. Ši, veikdama kaip nepriklausomos lietuvių nacionalinės valstybės atkūrimo organas, 1917 m. gruodžio 11 d. paskelbė pareiškimą dėl Lietuva valstybės atkūrimo ir jos ryšių su Vokietija nustatymo. Pareiškimo pirmoje dalyje pasakyta, kad „Lietuva Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta, kaip vienintelė įgaliota lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 17 – 23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuva valstybės atstatymą su sostine Vilnium ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis“. Antroje pareiškimo dalyje pasisakoma už Lietuva valstybės „... nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe; ta sąjunga turėtų būti įvykdyta ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais“. Šis palankus Vokietijai Tarybos pareiškimas sukėlė didelius ginčus bei nesutarimus tarp Lietuva politinių grupuočių ir tapo rimta kliūtimi siekiant tikros nepriklausomybės. Tuo tarpu, kai dešinysis Tarybos sparnas buvo linkęs priimti Vokietijos keliamas sąlygas, kairieji jos nariai, vadovaujami socialdemokrato Stepo Kairio, ryžtingai pasisakė už tikrąją Lietuva nepriklausomybę ir kategoriškai pareikalavo pakeisti kai kuriuos gruodžio 11 d. pareiškimo teiginius. Ilgainiui ir daugumai Tarybos narių pasidarė aišku, kad vokiečiams rūpi ne Lietuva nepriklausomybė, o tik gauti iš Tarybos dokumentą, kuriuo jie galėtų pasinaudoti derybose su Rusijos delegacija Lietuva Brastoje. Taip besiklostant aplinkybėms, po įvairių politinių srovių atstovų karštų ginčų ir intensyvių derybų buvo pagaliau vieningai priimtas istorinis Stepono Kairio reikalavimų dvasioje patobulintas vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas, kuriuo remiantis Lietuva ir buvo pripažinta tuometinės tarptautinės bendrijos. Nepriklausomybės Akto nuorašai nedelsiant buvo įteikti Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje ir Vokietijos centrinei Vyriausybei. Greita į šį Tarybos žingsnį buvo ir vokiečių reakcija. 1918 m. vasario 21 d. datuotame rašte Vokietijos kancleris gr. Hertlingas nedviprasmiškai pareiškė, kad vasario 16 d. Aktas Vokietijai nepriimtinas, nes juo, anot kanclerio, pakertami Lietuva ir Vokietijos santykių pagrindai, numatyti Tarybos gruodžio 11 d. pareiškime. Kartu jis pažymėjo, kad pasikeitus aplinkybėms Vokietija negalinti Lietuva pripažinti ir kad ateityje, suteikdama savo pripažinimą, ji atsižvelgs į tai, kiek Lietuva Taryba grįš prie tų principų, kurie užtikrins būsimus naudingus santykius su Vokietija. Tik tada kaizerinė vyriausybė leis, atsižvelgdama į esminiu Vokietijos interesus, pripažinti lietuvių apsisprendimo teisę ir sutikti su savarankiškos valstybės formacijos sukūrimu prie savo rytinės sienos. Faktiškai tai buvo reikalavimas atstatyti visus palankius vokiečiams 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškimo įsipareigojimus. Net ir būdama prie katastrofos slenksčio, Vokietijos vyriausybė negalėjo atsisakyti savo aneksionistinių kėslų. Sudarius numatytas konvencijas jai būtų atsivėrusios plačios galimybės kištis į Lietuva reikalus, diktuoti savo valią. Visiškai atmesti vokiečių reikalavimus ir dėl to dar labiau pabloginti su jais santykius (kurie ir šiaip buvo labai įtempti) to meto sąlygomis buvo labai rizikinga. Todėl imta ieškoti kompromisų, siekta išvengti arba bent sušvelninti pagal gruodžio 11 d. aktą priimtus įsipareigojimus. Kai visos pastangos baigėsi nesėkmingai, buvo nutarta notifikuoti Vokietijai tik vasario 16 d. Aktą be jokių papildymų ar pataisymų. Kartu delegatai buvo įgalioti paaiškinti žodžiu, kad nustatant su Vokietija konkrečius santykius bus laikomasi 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo. Tą ir padarė Tarybos įgaliota delegacija 1918 m. kovo 23 d. Berlyne. Pasirodė, kad toks šio klausimo sprendimo būdas tapo iš esmės vokiečiams priimtinas. Imperatorius Vilhelmas II pasirašė ir tą pačią dieną įteikė Tarybos delegacijai Lietuva pripažinimo Aktą. Tačiau kartu jame apeliuojama į 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškime minimas konvencijas bei būsimas artimas Lietuva ir Vokietijos sąsajas, be to, užsimenama apie vokiečių patirtus karo metu nuostolius, kuriuos atlyginant turėsianti prisidėti ir Lietuva. Taip sudėtingomis krašto okupacijos ir karo sąlygomis per dideles pastangas ir vargus buvo gautas labai svarbus Lietuvai visiškas (de jure) Vokietijos pripažinimas. Iš Vokietijos pusės tai buvo priverstinis, to meto sąlygų padiktuotas, tačiau kartu ir gerai apgalvotas žingsnis. Vokietijos pripažinimo aktas neabejotinai suvaidino didelį vaidmenį tolesnėje Lietuva diplomatijos kovoje dėl tarptautinio teisinio pripažinimo. Jis suteikė Lietuva atstovams moralines bei juridines teises, sudarė jų veiksmingumui būtinas sąlygas, tapo atramos punktas, siekiant kitų valstybių pripažinimo. Nepaisant pasiektos pirmos pergalės vis dėlto po jos buvo ilgas laikas, kai nė viena valstybė nesiryžo suteikti Lietuvai pripažinimo. 2. Nepriklausomybės kovos ir taika su Sovietų Rusija 2.1 Krašto gynimo organizavimas Kariuomenės organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio mėn. 23 d., nes tą dieną išleistas pirmasis tuo reikalu įsakymas. Tada vokiečių kariuomenė jau traukėsi iš Rusijos gilumos; buvo aišku, kad ji pasitrauks ir iš Lietuva. Atsitraukiančių vokiečių įkandin slenką bolševikai gruodžio mėn. gale jau įsiveržė į Lietuva. Tuo tarpu ministras pirmininkas buvo išvažiavęs į užsienį diplomatiniais reikalais. Jam nesant namie buvo perorganizuotas kabinetas: į jį buvo įtraukta žmonių iš visų partijų. Šio antrojo kabineto pirmininku buvo M. Šleževičius. Kabinetas tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus ginti nepriklausomybės. Tačiau bolševikai jau buvo prie pat Vilniaus, ir vyriausybė turėjo persikelti į Kauną; 1919 m. sausio 5 – 6 d. bolševikai jau užėmė Vilnių. Veikiai rusams bolševikams atiteko visi Lietuva rytai. Tokiu būdu Lietuva gynimo organizavimas turėjo būti pradėtas iš Kauno. 2.2 Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais Po apie metus trukusių kovų su bolševikais, šiems pralaimėjus, prasidėjo Lietuva derybos su Sovietų Rusija. Taika su Sovietų Rusija buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje su sostine Vilniumi ir Gardinu. Lietuva teritorijos linija rytuose buvo šitaip išvesta: pradedant Dauguvos upe, ji ėjo ties Šafranovo dvaru, toliau Drujos upe, per Drivietų, Želvos, Oziraičių ežerus, Medžiolos upe ir per to pat vardo ežerą, per Miastros ežerą, ilton ežero rytų šonu, Narčios upe, toliau Ušos ir Buchovkos upėmis, per Modolečną, pro Voložino miestą, Voložinkos, Isločės ir Beržūnės upėmis, paskui Nemunu, Svisločės intaku, Lašos upe, pro Induros miestelį, Induros upe, toliau pro Sidros miestelį, Kamenos upe ir pagaliau Gorodniankos upe ligi Bobro upės. Sienos su Latviais ir Lenkais buvo paliktos atskiram susitarimui su tomis šalimis. Rusija apsiėmė grąžinti išvežtą karo metu turtą, archyvus, aktus, indėlius, kapitalus, be to, atleido nuo valstybinių skolų, o karo nuostolių atlyginimo davė 100.000 hektarų miško išsikirsti ir tris milijonus aukso rublių (15.000.000 litų). Kiek anksčiau (birželio 30 d.) buvo Maskvoje pasirašyta ir sutartis tremtiniams grąžinti į Lietuva. 2.3 Lenkų ir rusų karas, Lenkijos invazija į Lietuva Vykstant lenkų kovoms su rusais ir vejant Raudonąją armiją, lenkų armijos kairysis sparnas priartėjo prie lietuvių teritorijos, kurią gynė apie 7 tūkst. Lietuvos karių. Prasidėjo susirėmimai. Siekiant nutraukti kovas, stebint Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos atstovams, Suvalkuose prasidėjo derybos. Lietuva ir Lenkijos derybininkai sutartį pasirašė 1920 m. spalio 7 d. Susitarta nutraukti karinius veiksmus, gerbti sutartimi nustatytą demarkacinę liniją. Dar neišsiskirsčius derybininkams atėjo žinia, kad Vilniaus link žygiuoja generolo L. Želigovskio vadovaujama armija. Želigovskis veikė su Lenkijos valstybės viršininko J. Pilsudskio žinia ir pritarimu, bet buvo vaizduojama, kad generolas puola savarankiškai, neklausydamas vadovybės. Greitai didelė Rytų Lietuva dalis su Vilniumi atsidūrė lenkų rankose. Šį puolimą sąjungininkai pasmerkė, bet nei jie, nei Lenkija nieko nedarė, kad sustabdytų „maištininkus“. Tik 1920 m. lapkričio 17 – 19 d. lietuviai perėjo į kontrpuolimą. Mūšyje prie Širvintų ir Giedraičių lietuviai pasiekė pergalę. Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija pareikalavo sustabdyti kovas. Lietuviai turėjo su tuo sutikti, nes nebuvo pajėgūs kovoti su už Želigovskio stovėjusia Lenkija. Želigovskis, užėmęs Rytų Lietuva, paskelbė, kad įkuria naują valstybę – Vidurio Lietuva. Pilsudskis tikėjosi, kad lietuviai bus priversti derėtis su Želigovskiu ir pasiduoti Lenkijos valiai. Lietuvai atsisakius derėtis, „Vidurio Lietuva“ 1922 m. buvo įtraukta į Lenkijos sudėtį. 1920 m. rudens mūšiais su Želigovskio armija baigėsi Nepriklausomybės kovos. Šiuo atveju Lenkija pasielgė nelabai gražiai Lietuva atžvilgiu nevykdydama Suvalkų sutarties ir besilaikydama Vilniaus konflikte jėgos ir smurto metodų. Lietuva, protestuodama prieš tokį jos nusistatymą, ilgam atsisakė nuo bet kokių santykių su tokia kaimyne, siena buvo uždaryta. JAV pripažįsta Lietuvą Kad JAV gana anksti pripažino Lietuva de jure, tai čia nemažas ir Amerikos lietuvių nuopelnas. Buvo panaudotas patogus vidaus politikos momentas. 1920 – tųjų metų Senato rinkimuose respublikonų frakcijos vadas senatorius Lodge turėjo labai sunkią kovą Massachusets valstijoje su populiariu ir gabiu demokratu Walsh‘u. Abiejų šansai buvo beveik lygūs. Toje valstijoje buvo ne visai maža rinkikų lietuvių, Amerikos piliečių. Jie galėjo lengvai nusverti rezultatus į tą ar kitą pusę. Lietuvių politikos vadai susižinojo su Sen. Lodge Komitetu ir sudarė sutartį pagrindais do ut des: lietuviai padeda išrinkti Senatorių Lodge, o respublikonų partija padaro Lietuva pripažinimą de jure. Ir viena, ir antra pusė sutartį sąžiningai išpildė. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m., 42 psl. Daug vargo Lietuva dėl pripažinimo „de jure“. Du metai po steigiamojo seimo darbo pradžios Lietuva vis dar nebuvo pripažinta didžiųjų valstybių, išskyrus Vokietiją ir Rusiją. 1921 m. pradžioje vadinamoji aukščiausioji taryba (Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos atstovai), suvažiavusi Paryžiuje, nutarė pripažinti Latviją ir Estiją, o Lietuva paliko. Tai buvo padaryta daugiausia Prancūzijos įtaka, pasinaudojus formaliu pretekstu, kad Lietuva dar neturinti nustatytų sienų. Bet suprantama, čia daugiausia pasidarbavo Lenkija. Lenkija ir Prancūzija, žinodamos kaip lietuviai to troško, pasiliko jį sau kaip spaudimo priemonę. Buvo susidariusi klaidinga Lietuvoj nuomonė, kad esą pripažinimas atnešiąs visokių gėrybių, o nepripažinimas gali vesti prie nepriklausomybės praradimo. Bet vis tik Lietuva savo skausmo neparodė. Ji sutiko šį dalyką su garbe ir apsimetė jį ignoruojanti. Anglų atstovas p. Wilton, privačiame pokalbyje labai stebėjosi lietuvių ramumu ir savigarbos pajautimu. Jis pasakė, esą kitoj valstybėj minia būtų išdaužiusi langus didžiųjų valstybių atstovybėms. O Lietuva šis skaudus faktas sutiktas visišku tylėjimu ir ramumu. Kad tai buvo padaryta lenkų prancūzų iniciatyva, paaiškėjo kiek vėliau per derybas Briuselyje. Tautų Sąjungos atstovas belgas Hymans privačiai papasakojo, dėl ko Lietuva nebuvo pripažinta drauge su kitomis Pabaltijo valstybėmis ir pridėjo, kad jei tik Lietuva priimtų jo siūlomą susitaikymo su Lenkija projektą, tai tuojau gautų Vilnių, Klaipėdą ir pripažinimą „de jure“. Iš to aiškiai matyti, kad pripažinimas buvo pasiliktas kaip spaudimo priemonė. Bet Lietuva ir be pripažinimo gyveno neblogiau už pripažintas valstybes. Pripažinimas Lietuva ir Lietuva nedavė jokios praktiškos naudos. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą kartu su kitomis Pabaltijo valstybėmis. Čia jau lenkai su prancūzais nieko padaryti negalėjo. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Bet didžiosios vis dar delsė. Jos pripažino tik 1922 m. liepos mėn. 13 d., bet ir tai su sąlyga, jei Lietuva sutinka priimti Nemuno internacionalizaciją. Dėl šito pripažinimo daug prisiginčyta, bet vėliau pamanyta, kad ir pripažinus ir nepripažinus vis tas pat. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m. Išvados Pradžioje paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, niekas neskubėjo jos pripažinti kaip valstybės. Lietuviai, užsibrėžę tikslą išlaikyti suverenią valstybę, žūtbūtinai kovojo dėl jos išlikimo. Pirmasis didžiulis lietuvių diplomatų pasiekimas buvo išsiderėtas visiškas Lietuvos pripažinimas iš Vokietijos. Antras daug lėmęs įvykis buvo taika su Sovietų Rusija, kuri pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Pirmoji ryški nesėkmė buvo siekiant sudaryti taiką tarp Lietuvos ir Lenkijos, kai lenkai sulaužė jau pasirašytą Suvalkų taikos sutartį. Žinoma, gautas didžiulės valstybės JAV primažinimas taipogi buvo labai vertingas. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Pamažu Lietuvos valstybės egzistavimas pasaulyje tapo aiškus ir neginčijamas faktas. Apie Lietuvą žinojo ir pripažino eilė pasaulio valstybių: Anglija, Airija, Belgija, Portugalija, Japonija, Ispanija, Brazilija, Kolumbija, Ekvadoras, Saudo Arabija, Paragvajus, Venesuela ir kitos.
Istorija  Referatai   (46,86 kB)
Saturnas
2010-05-27
Saturnas (senovės lietuvių vadintas Sėlija) – antra pagal dydį (po Jupiterio) ir šešta pagal atstumą nuo Saulės planeta. Saturnas matomas plika akimi, dėl to žinomas nuo senovės. Sandara. Kampinis skersmuo kinta tarp 14.5″ ir 20″. Saturno atmosfera susideda iš mol. vandenilio (96.3% tūrio), helio (3.25%), metano, amoniako, etano ir kitų dujų. Pa­viršių ištisai dengia amoniako, vandens ir amonio hidrosulfido kristalėlių debesys, matoma tamsių ir šviesių juostų, juosiančių planetą lygiagrečiai su pusiauju, vėjas ties pusiauju pučia iš vakarų į rytus ~400 m/s greičiu. Aukštesnių platumų skirtingose juostose vėjas pučia priešingomis kryptimis. Dėl to atmosferoje daug sūkurių.
Astronomija  Pateiktys   (11 psl., 293,02 kB)
Praktinis biologijos darbas. Darbo tikslas: Ištirti, kaip aplinkos veiksniai veikia pušies spyglio ilgį.
Biologija  Laboratoriniai darbai   (2 psl., 11,51 kB)
Vilnius
2010-01-19
Geografine padetis Lietuvos Respublikos sostinė yra VILNIUS. Tai didžiausias šalies miestas. 2001 metų duomenimis, Vilniuje gyvena 542 287 žmonių: 57,8% yra lietuviai, 18,7% lenkai, 14% rusai, 4% baltarusiai, 0,5% žydai. Likę 5% yra kitų tautybių atstovai. Vilniaus plotas – 392 kvadratiniai kilometrai. 20,2% yra užstatyta, o likusi dalis yra želdiniai (43,9%) ir vandenys (2,1%). Vilniaus apskritis tai Vilniaus, Elektrėnų, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų ir Ukmergės rajonai, iš viso – 965 000 ha. Vilniaus istorinis centras, senamiestis, yra vienas didžiausių Rytų Europoje (360 ha). Čia vertingiausias istorijos ir kultūros paveldas. Senamiesčio pastatai – jų apie 1,5 tūkstančio – yra išlikę iš pačių įvairiausių amžių, čia persipina visi Europos architektūros stiliai. Nors Vilnius vadinamas baroko miestu, rasite pastatų ir iš gotikos, renesanso, klasicizmo bei jugendstiliaus epochų. Pagrindiniai miesto akcentai, simbolizuojantys sostinę, yra Gedimino pilis ir Arkikatedros aikštė. Jie lyg vartai į istorinį sostinės centrą. Dėl savo unikalumo 1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Vilnius taip pat yra didžiausias Lietuvos administracinis centras. Čia veikia svarbiausi politiniai, ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai centrai. Lietuviškiausias Panevėžio miestas (95,7 % gyventojų lietuviai), toliau seka Kaunas ir Šiauliai, kuriuose lietuvių lyginamoji dalis beveik vienoda – 92,9 ir 92,8 % atitinkamai. Margiausia tautinė Vilniaus miesto gyventojų sudėtis: lietuviai čia sudaro 57,8 %, lenkai – 18,7 %, rusai – 14 %. Antras pagal tautinės sudėties margumą yra Klaipėdos miestas, kuriame lietuviai sudaro 71,3 %, rusai – 21,3 %, maždaug po 2 % ukrainiečiai ir baltarusiai. Lietuvių kilmė ir sostinės Vilniaus įkūrimas apipintas legendomis ir padavimais, kuriuose kaip taisyklė pabrėžiama giminystė su tolimąja Italija. XVa. lenkų istorikas J. Dlugošas neabejojo, kad lietuviai kilę iš romėnų. Tačiau, kaip jie pateko į Lietuvą, kuri nuo Romos gana toli? Jis spėjo, kad būrys kilmingų romėnų iš italų giminės, Pompėjaus šalininkų, į Lietuvą su visu turtu ir tarnais iškeliavo gelbėdamiesi nuo Cezario rūstybės. Metraštininkas teigė, kad naujosios jų tėvynės pavadinimas “Lituania” esą iškreiptas “Italia”, nes žodžio priekyje būdavo pridedama raidė l ir sakoma ”l’Italia”. Toliau aiškinama ir Vilniaus vardo kilmė. Romos italų išeivių vadas buvęs Vilius. Istorikas rašo: ”Ten pirmiausia įkūrė Vilniaus miestą, šiuo metu esantį valstybės sostine, ir pavadino vardu kunigaikščio Viliaus, kurio vadovaujami iš Italijos iškeliavo ir kaip išeiviai daug po kitas šalis prisiklaidžiojo. Tuo pačiu vardu pavadino ir upes, pro Vilnių tekančias – Viliją ir Vilnią”.
Geografija  Referatai   (522,17 kB)
Kauno marios
2010-01-19
Kauno marios – didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje, Nemuno slėnyje, aukščiau Kauno hidroelektrinės užtvankos, 223,4 km nuo Nemuno žiočių. Marios ir jų pakrantės priklauso Kauno marių regioniniam parkui. Prie marių, netoli Rumšiškių, įkurtas Liaudies buities muziejus. Kauno marių apylinkės lankomos poilsiautojų – pakrantėse yra poilsiaviečių, veikia jachtklubas. Marių plotas – 63,5 km², ilgis – 80 km, bendras pakrančių ilgis – 200 km, didžiausias plotis – 3,3 km, didžiausias gylis – 24,6 m. Tvenkinyje sukaupta apie 460 mln. m³ vandens. Žemutinėje marių dalyje vanduo užliejęs visą Nemuno slėnį. Čia Kauno marios plačiausios ir giliausios. Krantai labai vingiuoti, ypač žemutinėje dalyje. Vidutinėje atkarpoje užlieta tik dalis slėnio; marių plotis 500-800 m, gylis 10-12 m. Aukštutinėje atkarpoje Nemunas teka savo vaga; plotis 200-300 m, gylis 4-5 m. Dešiniajame marių krante įrengta Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (vandens lygis 109,5 m aukščiau Kauno marių lygio). Vandens lygis vasarą svyruoja 1,5 m, prieš pavasario potvynį pažeminamas ~ 4 m. Kauno marios sulaiko pavasario ledonešį, saugo Kauno miestą nuo potvynių. Darsūniškį ir Birštoną, esančius prie Kauno marių, nuo užliejimo saugo pylimai, sausinimo kanalai, vandens perpumpavimo stotys. Per Kauno HE užtvanką eina Kauno – Marijampolės plentas.5 salos: dvi Dabintos (39,2 ir 2,1 ha), dvi Paukščių (4,6 ir 4,5 ha) ir sala ties Arlaviškėmis. Į Kauno marias įteka: iš dešinės – Verknė, Sobuva, Astraga, Lapainia, Strėva, Praviena, Karčiupis, Kruna; iš kairės – Šventupė, Žaisa. Kauno marios – vienas tinkamiausių vandens telkinių Lietuvoje mėgstantiems buriuoti bei plaukioti motorinėmis valtimis. Galima pasinaudoti Kauno „Žalgirio“ jachtų klubo paslaugomis, čia organizuojami pramoginiai plaukiojimai jachtomis, kateriais, mokoma buriuoti. Daugiausia tinkamų poilsiauti bei maudytis pakrančių yra žemutinėje marių dalyje – Pažaislio pusiasalyje, ties Jakštonimis, Grabučiškėmis, Girionimis. Pasistatyti palapinę ar susikurti laužą galima Duobkalnio, Laumėnų, Samylų, Rumšiškių poilsiavietėse. Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje galima pajodinėti ar pavažnyčioti arklius, visą muziejaus ekspoziciją aplankyti važiuojant brička. Marios ir jų apylinkės mėgstamos žvejų ir medžiotojų, pamario miškuose galima pagrybauti ir pauogauti. Galima pakeliauti 3 km ilgio Pakalniškių ekologiniu taku. Parke švenčiamos Užgavėnės, Velykos, Atvelykis, Jurginės, Sekminės, Žemės diena, vyksta Pažaislio muzikos festivalis.
Geografija  Rašiniai   (5,21 kB)
Si - silicis
2010-01-04
Tai pilki blizgantys kieti, bet trapūs kristalai SiO2. Sunkiai lydus puslaidininkis, chemiškai patvarus ir įprastose sąlygose reaguoja tik su labai stipriais oksidatoriais Si + 2F2  SiF4 Tirpsta šarmuose Si + 2NaOH + H2O  Na2SiO3 + H2 Taip pat tirpsta mišinyje HF/HNO3 3Si + 4HNO3 + 18HF  3Na[SiF6] + 4NO + 8H2O SiF4 + 2HF  H2 [SiF6] Aukšt. temper, Si reaguoja su nemetalais Si + C  SiC (korborundas) Jungtis Si-Si priešingai jungtims C-C yra silpnos ir aplamai Si ir jo junginiai savybėmis panašūs B ir jo junginiams. Nedideliais kie-kiais elementinis Si naudojamas lydiniuose, pvz.: plienas ir špižius. Junginiai. Su H2 Si tiesiogiai sureaguoja todėl jo vandeniliniai junginiai, kurių bendra formulė yra SinH2n+2 , pvz.: SiH4 , silanai, iš kurių svarbiausias silanas, gaunami metalų silicidus veikiant rūgštimis Mg2Si + 2H2SO4  2MgSO4 + SiH4 Silanai yra lakios, nuodingos, ore užsidegančios medž. SiH4 + 2O2  SiO2 + 2H2O Jie taip pat H2O ir šarmuose hidrolizinasi SiH4 + 3H2O  SiO2 H2O + 3H2 SiH4 + 2NaOH + H2O  Na2SiO3 + 4H2 Binariniai Si junginiai su metalais silicidai gaunami sulydant metalus arba jų oksidus su Si arba metalą sulydant su SiO2 2MgO + 2Si  Mg2Si + SiO2 2Mg + Si  Mg2Si Kai kurie iš jų Mn2Si, Fe3Si yra labai kieti ir ugniai atsparūs. Pramonėje labiausiai pritaikomas SiC, karborundas, kuris gauna-mas kaitinant 2000oC kvarcinį smėlį su C SiO2 + 3C  2CO + SiC Jo kristalo gardelė panaši į deimanto ir jis naudojamas šlifavimui. Su halogenais Si sudaro tetrahalogenidus SiX4. SiF4 gaunamas šil- dant smėlį su CaF2 ir H2SO4 CaF2 + H2SO4  CaSO4 + 2HF SiO2 + 4HF  SiF4 + H2O SiCl4 kaitinant smėlį su C Cl atmosferoje SiO2 + 2C + 2Cl2  2CO + SiCl4 SiF4 – bespalvės, patvarios dujos, o SiCl4 – bespalvis, ore rūgstantis, troškinančio kvapo skystis. Abu hidrolizinasi H2O SiF4 + H2O  SiO2 xH2O + 4HF SiF4 + 2HF  H2[SiF6] Heksafluorsilicio r. H2O patvari ir stipri r., jos druskos, išskyrus šarm. m. ir Ba, yra tirpios vandenyje 2KCl + H2SiF6  K2SiF6 + 2HCl Deguoniniai Si junginiai. Si sudaro SiO ir SiO2 - patvarus ir egzistuoja eilėje modifikacijų. Įprasta k.t. yra  SiO2 - kvarcas. Jeigu išlydytas kvarcas staiga ataušinamas gaunamas kvarcinis stiklas, kuris pasižymi labai mažu terminiu koeficientu, todėl šis stiklas nesutrūksta staiga atšaldant ir jis naudojamas cheminių indų ir aparatūros gamybai, taip pat optikoje. Si atomai kvarce kovalen- tinėmis jungtimis susijungęs su 4 O2 atomais, esančiais tetraedo viršūnėse, o šie tetraedai susijungę viršūnėmis per O2 atomą. Kvarcas yra labai kietas, chemiškai inertiškas, jį veikia tik HF SiO2 + 4HF  SiF6 + 2H2O SiF4 + 2HF  H2SiF6 ir jis tirpsta šarmuose SiO2 + 2NaOH  Na2SiO3 + H2O Paprasčiausi yra meta ir orto silikatai, kurie susidaro sulydant SiO2 su baziniais oksidais. SiO2 + Me2O  Me2SiO3 (meta) SiO2 + 2Me2O  Me4SiO4 (orto) Tik orto silikatai sudaro paprastą tetraedrinį joną SiO44-, o meta yra polimerinės m-gos. Paveikus silikatus r. susidaro įvairios Si r. Paprasčiausia yra orto Si r., piro arba di H6Si2O7, tri H8Si3O13 Na4SiO4 + 2H2SO4  2Na2SO4 + H4SiO4 Meta Si r. (H2SiO3)n yra polimeras ir labai silpna, todėl net pačios silpniausios r. išstumia ją iš jos druskų Na2SiO3 + CO2 + H2O  H2SiO3 + Na2CO3 H2O tirpūs tik š.m. silikatai. Išdžiovintos ir praplautos Si r. nuosėdos gaunamos skaidrių gabaliukų pavidalo SiO2- silikogelis. Labai poringasd, didelio paviršiausir vienas iš plačiausiai naudojamų absorbentų. Silikatų f-lės dažnai užrašomos kaip m-gų sudarytų iš oksidų. Panaudojimas. Keramika - tai molio, kurio pagrindinė sudedamoji dalis yra kaolinas pritaikymas. Statybinė - plytos, drenažo vamzdžiai, čerpės, porcelianas. Cementas gaunamas kaitinant iki sukepimo molį su klintimis, po to sumalus gaunamas cementas. Jį sudaro Ca ir Al silikatai, kurie kietėja dėl hidratacijos ir hidrolizės. Cemente bazinių oksidų suma santykiauja su rūgštinių oksidų suma kaip 2:1. Paprastas stiklas gaminamas iš balto smėlio, sodos ir klinčių. Vietoj sodos naudojant potašą gaunamas kalio stiklas. Jis sunkiau lydosi ir atsparesnis chemikalams, todėl naudojamas elektros lempučių ir specialių indų gamybai. Derinant stiklo pluoštą su plastmasėmis gaunami stiklo plastikai. Jie žymiai lengvesni už plieną ir pasižymi tvirtumu.
Chemija  Konspektai   (6,24 kB)
Chemija (2)
2010-01-04
1. Gaminamo produkto savybės M= 122,13, Tlyd- 122,4, tankis- 1,265g/cm3, labai gerai tirpi alkoholyje, šarmuose, eteryje, tirpsta- rūgštyje, mažai tirpi vandenyje. 2. Reakcijos, kurios vyksta sintezės metu 5. Sintezės proceso aprašymas Apvaliadugnėje kolboje su grižtamuoju šaldyvutvu, šildoma apie 4 valandas, kalio permanganatas ir 120ml vandens. Reakcijai pasibaigus, tirpalas netenka violetinės spalvos. Jei jis yra rusvo atspalvio, įpilama 2ml etanolio ir įberiama 1g oksalo rūgšties. 6. Reakcijos produktų atskyrimas ir valymas Dar karštas filtruojamas Biuchnerio piltuvu, mangano dioksidas perplaunamas du kartus užpilant po 10ml karšto vandens. Filtratas garinamas vandens vonioje iki 100ml tūrio ir parūgštinamas koncentruota druskos rūgštimi iki rūgščios reakcijos. Iškritę kristalai filtruojami, perplaunami mažu šalto vandens kiekiu, džiovinami. 7. Išeigos apskaičiavimas
1.Įžanga Pagrindinis šio darbo tikslas – supažindinti su žieduotojų kirmėlių vystymų. Šiame darbe stengiamasi aptarti polichetų lervos vystias, jai būdingas ypatybes. Iš ko išsivysto lerva, iš ko metatrochofora. Koks dalijimasis. 2. žieduotųjų kirmėlių vystymasis (Polichetų dauginimasis ir vystymasis) 2.1 Lytiniai organai Didžioji polichefų dauguma yra skirtalyčiai. Jų lytiniai organai, skirtingai nuo plokščiųjų ir net apvaliųjų kirmėlių, yra labai paprastos sandaros. Vienų polichetų lytinės liaukos išsivysto visuose kūno segmentuose, kitų — tiktai priekinės arba dažniau tiktai užpakalinės kūno dalies segmentuose. Lytinės liaukos išsivysto peritoneiniame epitelyje. Segmento sienelės ir iš pradžių būna pridengtos iš viršaus šiuo epiteliu. Po to, susidarant lytinėms ląstelėms (kiaušiniams arba spermatozoidams), epitelis plyšta ir lytinės ląstelės iškrinta į kūno ertmę" Daugumos polichetų apvaisinimas yra išorinis ir kopuliacijos nebūna. Kopuliacija pasitaiko tiktai kai kuriuose polichetuose, ir tokiu atveju lytinio, aparato sandara būna šiek tiek sudėtingesnė, nes patelės turi sėklų maišelius, o patinai- kopuliacinį organą, pvz.: Saccocirus. Lytiniai produktai- kiaušiniai ir spermatozoidai — į vandenį patenka įvairiais būdais. Daugelio tiesiog plyšta subrendusių lytinių produktų prisipildžiusio segmento sienelės. Kitais atvejais būna lytiniai piltuvėliai — celomoduktai. Labai dažnai, kaip jau buvo pažymėta, lytiniai produktai išteka nefromiksijomis. Labai įdomus yra daugelyje polichetų stebimas epitokijos reiškinys. Pavyzdžiui, Nereis įprastinė dugninė forma, kai subręsta lytiškai, labai smarkiai pakinta. Kirmėlės kūnas diferencijuojasi į dvi dalis: priekinę — atokinę, nesudarančią lytinių produktų, ir užpakalinę — epitokinę, kurios nareliuose vystosi lytinės liaukos. Šios dvi kirmėlės kūno dalys ir išore griežtai skiriasi viena nuo kitos. Labiausiai pakinta epitokinės dalies nareliai. Dėl šerelių skaičiaus padidėjimo ir plėvelių išsivystymo epitokinės dalies parapodijos virsta plaukomomis galūnėmis. Šiuose segmentuose žarnynas degeneruojasi. Raumenys taip pat redukuojasi. Tokios nerašomos kaip atskira polichetų „rūšis“ gavusi Heteronereis pavadinimą.
Biologija  Referatai   (90,09 kB)
Žymi vieta valstiečių gyvenime teko spalvotiems ir baltiesiems buitinės ir dekoratyvinės paskirties audiniams. Jų paskirtis nulėmė atskiros audinių rūšies formą ir dydį, audimo būdus ir medžiagas, raštus ir spalvas. Spalvotiems audiniams austi daugiausiai buvo naudojami namuose verpti vilnoniai, lininiai, kanapiniai ir pirkti medvilniniai siūlai metmenims ir vilnoniai – ataudams. Šilkiniai imti naudoti tik XX a. II p. Nesudėtingos konstrukcijos audimo staklės apsprendė ir nesudėtingus audimo būdus, raštus ir jų kompozicijas.
Architektūra ir dizainas  Konspektai   (2 psl., 3,95 kB)
Buriavimo terminų žodynas su paaiškinimais angliškai ir lietuviškai. Longitude - Ilguma - viso 180 laipsnių į rytus ir 180 laipsnių į vakarus nuo Grinvičo meridiano. Meridian - Meridianas - menama linija, einanti nuo vieno žemės poliaus į kitą. Latitude - Platuma - viso 90 laipsnių į šiaurę ir 90 laipsnių į pietus nuo pusiaujo. Colregs - Regulations for Preventing Collisions at Sea.
Sportas  Pagalbinė medžiaga   (15 psl., 29,03 kB)
Kūno kultūra yra puiki visuomenės fizinio ugdymo priemonė, skatinanti dirbti, mokytis. Kūno kultūros dėka sustipriname savo sveikatą, ilgai išliekame jauni ir energingi. Aerobika (ritminė gimnastika) - populiari ir mėgstama fizinės veiklos forma. Ji labiausiai atitinka anatominius, fiziologinius ir psichomotorinius moters organizmo ypatumus. Neatsitiktinai ji įtraukta ir į bendrojo lavinimo mokyklų kūno kultūros programas.
Sportas  Referatai   (4,57 kB)
Nuosavybė
2009-07-09
Kiekvienas turtas būtinai turi savininką, o apskaitininkai privalo apskaičiuoti tiek turtą, tiek ir nuosavybę (nurodyti, kam konkrečiai priklauso gėrybės, kuriomis disponuoja įmonė). Priklausomybė tarp turto ir nuosavybės išreiškiama fundamentine apskaitos lygybe: Turtas = Nuosavybė. Apskaitos lygybė niekada nepažeidžiama, nes kiekvienas turtas visuomet būtinai turi savininką.
Apskaita  Konspektai   (4,61 kB)
Masažas
2009-07-09
Masažas yra labai seniai išbandyta priemonė, kuri gerina sveikata, atstato darbingumą, fizines ir psichines žmogaus jėgas. Tai plačiai taikoma profilaktinė priemonė sveikatai stiprinti. Pastaraisiais dešimtmečiais masažas vis plačiau taikomas kompleksiškai gydant ligas. Jis skiriamas po judamojo aparato traumų ir ligų, gydant įvairiausias nervų ligas, išėminę širdies ligą ir kt.
Medicina  Kursiniai darbai   (5,39 kB)
Manoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, išsigelbėjęs Vorsklos mūšyje, atsidėkodamas 93. Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia nuo Aleksoto pusės Viešpačiui apie 1400 m. fundavo Kaune pranciškonams bažnyčią, kuri buvo pirmoji katalikų šventovė šiame mieste. Bažnyčia pastatyta pačioje XV pradžioje kartu su mediniu pranciškonų vienuolynu prie gatvės, vedusios į Nemuno prieplauką.
Dailė  Referatai   (3 kB)
Fizika
2009-07-09
Fizika (graikiškai φυσικός (physikos): natūralus, φύσις (physis): Gamta) – gamtos mokslas. Tiria visas materijos formas, nuo submikroskopinių dalelių, iš kurių sudarytos visos įprastinės medžiagos (dalelių fizika), iki visos materialios Visatos elgesio (kosmologija). Kai kurios fizikos studijuojamos savybės yra bendros visoms materialioms sistemoms, pavyzdžiui, energijos tvermės dėsnis. Tokios savybės kartais yra vadinamos dėsniais.
Fizika  Konspektai   (6,17 kB)
Sokratas
2009-07-09
Daugiau kaip tūkstantį metų klestėjęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos laikotarpis vadinamas Antika. Jau nuo VII-VI a. pr. Kr. Pradėjo steigtis pirmosios graikų filosofijos mokyklos. Tokios mokyklos veikė iki V-VI a. po. Kr. Antikinės filosofijos pabaiga maždaug sutampa su platoniškosios Atėnų akademijos uždarymu 529m.
Filosofija  Kursiniai darbai   (5,04 kB)
Parazitologijos konspektas dėstomas KMU pirmakursiam. Bendros sąvokos, keleto parazitinių ligų aprašai. Maistas – tai kuras, kurio dėka gyvūnai išlieka gyvi. Jis teikia žaliavų augimui ir aprūpina ,,degalais" raumenis bei kūno viduje vykstančius procesus. Gyvūnai ėda be galo įvairų maistą - augalus, kitus gyvūnus, negyvas liekanas. Kiekviena gyvūnų rūšis savaip gauna jai reikiamo maisto. Ieškodami maisto, medžiotojai ir augalėdžiai kartais nukeliauja labai toli, tačiau kai kurie gyvūnai laikosi vienoje vietoje ir renka prie jų priartėjusį maistą. Suėstas maistas turi būti suvirškintas, kad gyvūnas galėtų įsiurbti maisto medžiagų.
Biologija  Konspektai   (7,8 kB)
Pasaulyje žinomos penkios pagrindinės religinės tradicijos: krikščionybės, islamo, judaizmo, budizmo, induizmo. Hinduizmo ir budizmo tradicijos čia yra apjungtos patogumo dėlei, taip pat padaryta ir su islamo bei judaizmo tradicijomis. Krikščionybė: Krikščionybė - monoteistinė, labiausiai paplitusi pasaulio religijų (apie 2 mlrd. tikinčiųjų), atsiradusi prieš 2 tūkst.
Teologija  Referatai   (6,41 kB)
Archimedo jėga
2009-07-03
Archimedo jėga. Kūnų plūduriavimas. Oreivystė. Jėga, stumianti kūną iš skysčio arba dujų, vadinama Archimedo jėga. Archimedo jėga lygi svoriui išstumto skysčio, kurio tūris lygus kūno tūriui. Skysčio masę, kurią išstumia kūnas, galima išreikšti skysčio tankiu ir panardinto į jį kūno tūriu, kuris lygus išstumto vandens tūriui. Archimedo jėga priklauso nuo skysčio, kuriame panardintas kūnas, tankio ir nuo šio kūno tūrio.
Fizika  Konspektai   (1 psl., 7,15 kB)
Atomo branduolio sandara. Izotopai. Atomo branduolio ryšio energija. Atomo branduolys sudarytas iš nukleonų (protonai ir neutronai). Branduolio krūvis +, lygus elemento eilės numeriui Mendelejevo lentelėje. Tas pats cheminis elementas gali turėti ne vieną izotopą. Atomo branduolyje tarp nukleonų veikia branduolinės jėgos, kurios yra labai stiprios ir veikia trumpesniais atstumais.
Fizika  Konspektai   (1 psl., 3,9 kB)
Judant kūnui su krūviu elektriniame lauke, kaip ir judant kūnui žemės traukos lauke, atliekamas darbas. Išvesime darbo formulę, kai krūvį perkeliam iš taško A į tašką B elektriniame lauke, kurio stiprumas yra E.
Fizika  Konspektai   (1 psl., 5,97 kB)
Srovių sąveika. Magnetinis laukas ir magnetinė indukcija. Tarkime, kad dviem ilgais tiesiais lygiagrečiais laidininkais, tarp kurių atstumas r, teka stiprios I1 ir I2 srovės. Jei juose srovės kryptys tos pačios, tai magnetinės indukcijos linijos tarp jų eina priešpriešais, ir tokie laidininkai vienas kitą pritraukia. O jei srovės teka priešingomis kryptimis, tai B linijos tarp jų eina ta pačia kryptimi, ir tokie laidininkai vienas kitą atstumia.
Fizika  Konspektai   (1 psl., 6,34 kB)