Pastaruoju metu pastebėta, kad vartojama labai daug informacinių technologijų anglų kalbos skolinių. Todėl nusprendėme sukurti kompiuterinių žargonų žodyną, kuris padėtu orientuotis vyresnio amžiaus žmonėms, bei padėtu pažengusiems vartotojams parašyti rašto darbus taisyklinga lietuvių kalba. Projekto tikslai: 1. Sukurti kompiuterinių terminų žargonų duomenų bazę. 2. Žargonų išvedimas pagal abėcėlę. 3. Sukurti paiešką pagal vartotojo įvestus simbolius. 4. Sukurti galimybę vartotojui papildyti žargonų duomenų bazę. 5. Duomenų bazės peržiūrą pagal kategorijas: žargonai – lietuviški terminai arba lietuviški terminai – žargonai. 6. Sukurti funkciją kuri leistu vartotojui atsispausdinti norimus žargonus ir jų vertimą.

Kita  Projektai   (25 psl., 348,27 kB)

Duomenų bazė - duomenų rinkinys, susistemintas ir sutvarkytas taip, kad juo būtų galima patogiai naudotis, žvelgiant į bet kurią lentelę, visi duomens aiškiai išdėlioti. Tvarkomi duomenys gali būti įvairaus tipo: paveikslėliai, tekstai, garsai. Tam yra skirta programa, kuri tai tvarko- duomenų bazių valdymo sistema. Teorija apie duomenų bazių struktūrą, jos valdymo sistemą, duomenų bazių praktinį pritaikymą įvairiausiose veiklos sferose yra ganėtinai jauna žinių sritis, ji atsirado 1970-aisiais metais. Taip visas pasaulis suprato jų reikalingumą ir programos poreikį. Mokslo sritis apie duomenų bazes pradėjo sparčiai vystytis. Šiandien be duomenų bazių sunku įsivaizduoti šiuolaikinį informacijos technologijų pasaulį. Jos naudojamos komercijos, valdžios, karinėse ir daugelyje kitų veiklos sferų, nuo aukščiausių valdžios instancijų iki didmeninės ir mažmeninės prekybos parduotuvių. Informacinės sistemos, naudojančios duomenų bazes, leido atsikratyti tokių problemų, kaip duomenų perteklius, silpna jų kontrolė, problematiškas priėjimas prie saugomos informacijos. Centralizuotose duomenų bazėse lengva realizuoti duomenų pakeitimus, sukurti ryšius tarp atskirų duomenų elementų. Todėl pabandysime išnagrinėti duomenų bazių kūrimą ir jos detalizavimą, kaip patogiau ją naudoti.

Elektronika  Kursiniai darbai   (25 psl., 91,32 kB)

Anksčiau buvo manoma, jog funkciškai orientuotas projektavimas yra pasenęs ir gali būti pakeistas objektiškai orientuotu projektavimu. Tačiau daug organizacijų buvo išvystę metodus ir standartus, pagrįstus funkcine dekompozicija ir todėl nenorėjo pripažinti palankumo objektiškai orientuotam projektavimui. Naudojant funkcinį metodą buvo sukurta daug sistemų. Todėl funkcinis projektavimas yra ir bus plačiai praktikuojamas. Šio metodo strategija leidžia išskaidyti sistemą į aibę sąveikaujančių funkcijų su centralizuota sistemos būsena, paskirstyta šių funkcijų. Funkciškai orientuotas projektavimas paslepia algoritmo detales funkcijose, bet sistemos būsenos informacija nėra paslėpta. Tai gali sukelti problemų, nes funkcija gali pakeisti būseną taip, kaip nesitiki kitos funkcijos. Funkcijų pakeitimai ir tai, kaip jos naudoja sistemos būseną, gali sukelti nenumatytą sąveiką su kitom funkcijom. Todól funkcinio projektavimo būdas yra labiausiai vykęs, kuomet sistemos būsenos apimtis yra minimizuota ir informacijos paskirstymas yra apibrėžtas. Duomenų srauto diagramos Duomenų srauto diagramos rodo kaip įvesti duomenys yra transformuojami rezultatų išvedimui per eilę funkcinių transformacijų. Diagramos - intuityvus ir naudingas kelias aprašant sistemą, bet jos nesuprantamos be papildomo mokymosi. Pirmas funkciškai orientuoto projektavimo etapas turėtų būti sukurti, vystyti sistemos srautų diagramas. Šios diagramos paprastai neįtraukia valdymo informacijos, bet jos gali dokumentuoti duomenų transformacijas. Duomenų srauto diagramos yra projektavimo metodų sudedamoji dalis ir CASE priemonės paprastai palaiko duomenų srauto diagramų kūrimą. Žymėjimai, naudojami skirtinguose metoduose, yra panašūs ir perėjimas nuo vieno žymėjimo prie kito yra tiesioginis. Čia naudojama žymėjimų sistema buvo pasirinkta todėl, kad ji tinka piešti naudojant PC diagramų redagavimo sistemą. Šioje žymėjimo sistemoje naudojami simboliai reiškia : 1.Apvalių kampų stačiakampiai. Jie vaizduoja transformacijas, kuriose įvedimo duomenų srautas yra transformuojamas į išvedimo. Transformacija yra anotuojama ( užrašoma ) apibrėžimo vardu. 2.Stačiakampiai. Vaizduoja duomenų talpą ( dydį ). Užrašomi apibrėžimo vardu. 3.Apskritimai. Vaizduoja vartotojo santykį su sistema. Šie santykiai gali palaikyti įvedimą ar gauti išvedimą. 4.Rodyklės. Rodo duomenų srauto kryptį. Jos gauna vardą, apibrėžiantį duomenis, kurie "teka" nurodyta kryptimi. 5.Raktiniai žodżiai 'and' ir 'or'. Čia jie turi įprastines reikšmes, kaip ir loginėse išraiškose. Jie naudojami sujungti duomenų srautus, kuomet daugiau nei vienas srautas gali būti įvestas ar išvestas iš transformacijos. 6.Lanko simbolis, jungiantis duomenų srautus. Jis naudojamas tik konjunkcijoje su 'and' ir 'or', ir naudojami indikuoti skliaustus. Iš esmės 'and' turi prioritetą prieš 'or', bet tai gali būti pakeista, sujungiant tinkamus duomenų srautus. Žymėjimo sistema iliustruota paveiksle 12.3. Ji aprašo ataskaitų generatoriaus sistemos, naudojamos konjunkcijoje kartu su projektavimo redaktoriumi, loginį projektavimą. Ataskaitų generatorius priima projektavimą ir pagamina ataskaitą apie kiekvieną objektą, naudojamą projektavime. Vartotojas įveda projekto vardą ir ataskaitų generatorius randa visus vardus, naudojamus šiame projektavime. Duomenų žodynas suteikia informacijos apie projektavimo objektus ir daromas ataskaitas. Informacija ataskaitoje yra pateikiama pagal tai, kuris iš dviejų objektų yra mazgo tipo ar jungties tipo. Duomenų srautų diagramų nauda yra ta, kad jos rodo transformacijas, nedarydamos prielaidų kaip tos transformacijos realizuotos. Pvz., taip apibrėžta sistema gali būti realizuota kaip atskira programa, naudojanti programinius modulius tam, kad realizuoti kiekvienątransformaciją. Ir atvirkščiai, tai gali būti realizuota kaip skaičius susisiekiančių uždavinių arba, galbūt, realizacija gali būti šių metodų sujungimas. 2.Funkcinis projektavimas Funkcinis projektavimas yra programų sudarymo metodas, kai programasusideda iš aibės tarpusavyje bendaujančių vienetų, kurie turi tiksliai apibrėžtą funkciją. Funkcujos turi lokalų būvį, bet padlintas sistemos būvis yra centralizuotas ir prieinamas visoms funkcijoms. Funkcinis projektavimas buvo naudojamas nuo tada, kai prasidėjo programavimas. Bet tik šešto dešimtmečio gale septinto dešimtmečio pradžioje išgarsėjo. Daugelis laikraščių ir knygų, iš kurių labiausiai žinomos Virto (1971, 1976) Buvo publikuota būtent šio metodo pagrindu. Buvo teigta, kad funkcinis projektavimas yra pasenęs ir turi būti pakeistas objektiškai orientuoto priėjimo. Tačiau daug organizacijų išvystė standartus, pagrįstus funkcine dekompozicija. Daug projektavimo priemonių ir susiję CASE įrankiai yra funkciškai orientuoti. Todėl funkcinis projektavimas turi būti pačiai taikomas. Funkicinis projektavimas naudoja duomenų srautų diagramas, kurios aprašo loginių duomenų apdorojimą, struktūrų diagramų, kurios parodo programinės įrangos struktūrą ir PDL aprašymą, kuris aprašo detaliai projektavimą. Duomenų srautų žymėjimo sistema buvo modifikuota, kad padaryti ją labiau tinkama automatizuoto diagramų sudarymo sistemos naudojimui, ir yra naudojama truputi skirtinga struktūros diagramų forma, kuri neįtraukia valdymo informacijos. Funkcinio programų projektavimo strategija pasikliauna sistemos dekompozicija į aibę iteraktyvių funkcijų.Funkcijos galipalaikyti lokalios būsenos informaciją, bet tik jų vykdymo metu. Funkcinis projektavimas paslepia algoritmo detales savyje, bet sistemos būsenos informacija nėra slepiama. Tai gali sukelti problemų, nes funkcija gali pakeisti būvi tokiu būdu, kokio kitos funkcijos nenumato. Pakeitimai funkcijoje ir būdas, kuruo jos naudoja sistemos būseną gali sukelti nenumatytų sąveikų su kitomis funkcijomis. Funkcinis projektavimas vis dėl to yra sekmingiausias kai sistemos būvio informacijos gausa yra minimizuojama ir informacijos dalijimas yra apibrėžtas. Kai kurios sistemos, kurios reaguoja į pavienius poveikius ar duomenų įvedimą ir nereaguoja į įvedimo istoriją, yra funkciškai orientuotos. Geras tokios sistemos pavyzdys yra ATM sistema. Šiame projektavime funkijos gali būti identifikuojamos taip, kad įvykdytų sisteminius veiksmus. Sistemos būvis yra minimalus. Operacijos yra nepriklausomos ir nereaguoja į anksesnes vartotojo užklausas. Iš tikrųjų objektiškai orientuotas projektavimas negali labai skirtis nuo šio (išskyrus sintaksiškai) ir objektiškai orientuotas priėjimas tursbūt nesibaigia vien projektavimu Duomenų srautų diagramos Duomenų srautų diagramos parodo kaip įvedami duomenys yra transormuojami į išvadamus rezultatus per eilę funkcinių transformacijų. Jos yra naudingas ir intuitvus sistemos aptanavimo būdas, be to diagramos suprantamos be specialių žinių. Pirma funkcinio projektavimo stadija turi sukurti sisteminių duomenų srautų diagramas. Šios diagramos neturi normaliai įtraukti valdymo informacijos, bet turi dokumentuoti duomenų transformacijas. Duomenų srautų diagramos yra sudėtinė projektavimo metodų ir CASE priemonių dalis ir dažniausiai palaiko duomenų srautų diagramų kurimą Pažymėjimai naudojami skirtinguose metoduose yra panašūs ir lengai transformuojami nuo viemų pažymėjimų prie kitų. Duomenų srautų diagramų pranašumas yra tas, kad jos parodo transformacijas, bet nerodo, kaip transformacijos įgyvendinamos. Pavyzdžiui, sistema, parašyta šiuo budu gali būti įgyvendinama kaip viena programa, naudojant programų vienetus, įgyvendinančius kiekvieną transformaciją. Kaip alternatyva gali būti ygyvendintos keliois komunikuojančios užduotys arba gali būti realizuota kaip šių metodų junginys. Struktūrinės diagramos Struktūrinės diagramos yra grafinės priemonės, parodančios sistemos komponentų struktūros hierarchiją. Jos parodo, kad duomenų srauto elementų diagramos gali būti realizuotos kaip programų dalių hierarchija. Struktūrinės diagramos gali būti naudojamos vaizdininiam programų atvaizdavimui su svarbia informacija. Struktūrinės diagramos čia naudojamos tik statiniam projektavimo organizavimo atvaizadavimui. Struktūrinėje diagramoje funkcinis elementas vaizduojamas kaip stačiakampis. Struktūrinėje diagramoje hierarchija vaizduojama sujungiant stačiakampius linijomis. Įėjimai ir išėjimai į komponentes vaizduojami naudojant rodykles. Rodyklė, įeinanti į figūrą, imituoja įėjimą, kitas linijos galas imituoja išėjimą. Duomenų saugykla vaizduojama kaip stačiakampis užapvalintais kampais, o vartotojo įėjimai kaip apskritimai. Kad sutaupyti diagramos vietą, kai kurie įėjimai ir išėjimai lieka nepažymėti. Problema, kuri kyla programinės įrangos inžinieriui, yra kaip gauti geriausios struktūros diagramą iš duomenų srauto digramos. Kad iliustruoti tai, išnagrinėkime tas programinės įrangos sistemas, kurios gali būti šiuolaikinės aviacijos dalimi. Struktūrinės diagramos gavimas Ankstesniame skyrelyje buvo nagrinėta, kaip struktūrinės diagramos yra sudaromos iš duomenų srautų diagramų, tačiau nieko nebuvo pasakyta apie tai, kaip geriau tai pdaryti. Projektuotojai turi suprojektuoti objektą, kuriame programos blokai yra aukštame lygyje surišti viduj ir žemame lygyje susieti su kitais blokais. Toks apibūdinimas gali būti supaprastintas, jeigu blokai turi ryšius su vienu iš keturių duomenų tipų: 1. Įėjimas. Šis programos blokas atsakingas už duomenų priėmimą iš žemesnio struktūrinės diagramos lygio, modifikavimą ir perdavimą į aukštesnį lygį. 2. Išėjimas. Šis blokas gauna duomenis iš aukštesnio lygio ir perduoda juos į žemesnį lygį. 3. Transformacija. Programos blokas gauna duomenis iš aukštesnio lygio, keičia juos ir grąžina juos atgal. 4. Valdymas. Blokas kontroliuoja ir valdo kitus blokus. Pirmas žingsnis duomenų srauto diagramų konvertavimo į strukūrinę diagramą yra identifikuoti aukščiausius įėjimo ir išėjimo blokus. Šis žingsnis neįtraukia visų transformacijų, tačiau įtrauktosios vadinamos pagrindinėmis. Aukščiausio lygio įėjimo ir išėjimo blokų nustatymas priklauso nuo projektuotojų patyrimo. Vienintelis galimas būdas išspręsti šią užduotį yra trasuoti įėjimus tol, kol bus rasta tokia transformacija, kurios išėjimas nepriklauso nuo įėjimo. Procesai, kurie validuoja įėjimus ar prideda jiems informacijos dar nėra vadinami pagrindiniais transformuotojais; jais vadinami tokie procesai, kurie rūšiuoja ar filtruoja duomenis. Panašiais kriterijais remiantis nustatomos ir aukščiausio lygio išėjimo transformacijos. Pirmas struktūrinės diagramos projektavimo lygis sudaromas įėjimo ir išėjimo vienetus pažymint atskirais apskritimais ir kiekvieną atskirą pagrindinę transformaciją pažymint kaip atskirą stačiakampį. Stačiakampis, esantis struktūrinės diagramos viršuje vadinamas koordinuojamu bloku. Sudarymo procesas turi būti vykdomas tol, kol kol bus atvaizduoti visi duomenų srautų judėjimai. Kiekvienas mazgas gerai suprojektuotoje struktūrinėje diagramoje turi turėti nuo dviejų iki septynių sau pavaldžių mazgų. Jei mazgas turi tik vieną sau pavaldų mazgą, vadinasi to mazgo programos blokas turės žemo lygio susietumą su kitais blokais. Jei mazgas turi daug sau pavaldžų mazgų, vadinasi programos projektavimas buvo vystomas žemo lygio fazėje. Informacija, esanti duomenų srautų diagramose, paprastai naudojama projektuojant struktūrines diagramas, tačiau kiti į struktūrinę diagramą įtraukiami komponentai, kurių nebuvo duomenų srauto diagramoje, nėra tiesiogiai susiję su duomenų transformacija. Struktūrinių diagramų sudarymas yra dviejų lygių procesas. Projektuojant duomenų srautus, apibrėžiamos pirminės projektavimo aprašymo struktūros, į kurias įeina valdymo informacija ir funkcijos. Struktūrinės diagramos turi būti modifikuojamos, įtraukiant papildomus valdymo komponentus. Pagrindinės išvados: * Duomenų srauto diagramos yra priemonė dokumentuoti sistemos duomenų srautus. * Struktūrinės diagramos yra vienas iš būdų atvaizduoti sistemos hierarchinę organizaciją. Svarbu, kad kiekvienas funkcinis mazgas struktūroje turėtų nuo dviejų iki septynių sau pavaldžių mazgų. Duomenų žodynai Duomenų žodynai yra labai naudingi ne tik tai tam, kad palaikyti sistemos specifikacijas, bet ir tiek pat naudingi projektavimo procese. Kiekviena nustatyta esybė diagramoje turi turėti duomenų žodyno įėjimą, duodantį informaciją apie jo tipą, jo funkcijas ir, galbūt, logišką išaiškinimą jo priklausymui. Tai kartais yra vadinama minispekuliacija, pasitenkinant trumpu komponentų f-jos aprašymu. Duomenų žodyno įėjimas turėtų būti komponento tekstinis aprašymas arba turėtų būti labiau išsamesnis aprašymas, išdėstytas projektavimo aprašymo kalba. Duomenų žodynai yra atitinkamas būdas sujungti aprašomojo ir diagraminio projektavimo aprašymus. Ši schema parodo išnykstantį langą, aprašydama pažymėtą transformaciją slenkančių duomenų schemoje. Kai kurie CASE įrenginių išdėstymai aprūpina automatinį sujungimą tarp slenkančių duomenų schemos ir doumenų žodyno. Konkuruojančių sistemų projektavimas Kaip ir objektinis projektavimas, f-nis panašumas projektavimui neužkerta kelio šio projektavimo, kaip eilės lygiagrečiai sąveikaujančių procesų, realizavimui. Iš tikrųjų, slenkančių duomenų diagramos aiškiai pašalina valdymo informaciją ir standartinė įgyvendinimo technika realaus laiko sistemoms yra paimti slenkančių duomenų diagramą ir įvykdyti jos transformacijas kaip skirtingus procesus. Vietinės informacijos grąžinimo sistema galėtų būti projektuojama naudojant konkuruojančius procesus. Komandos įvedimas, vykdymas, būsenos ataskaita-visosyra vykdomos kaip atskiros užduotys. Get_command užduotis tęsiamai traukia pelę ir kai komandos plotas yra pažymėtas, pradedamas komandos vykdymo procesas. Taip pat komandos vykdymo procesas pateikia būsenos pranešimus, kurie yra perdirbti išėjimo užduočių. Darbo aplinkos sukūrimas taip pat vykdomas kaip lygiagreti užduotis ir autorius yra priimtas ar nušalintas priklausomai nuo to ar kursorius yra darbo lange, ar ne. Šis pavyzdys iliustruoja, kad projektavimo lygiagretumas dažnai yra pasirinkimo teisė, prieinama projektuotojui. Kai kurie sistemų tipai yra paprastai vykdomi kaip lygiagrečių procesų rinkiniai kartu su procesu, susijusiu su kiekvienu sistemos techninės įrangos įrenginiu. Kaip bebūtų, problemomis dažnai tampa ir lygiagretaus, ir nuoseklaus projektavimo sprendimai, o skuboti projektavimo sprendimai turi būti anuliuojami.

Informatika  Kursiniai darbai   (44,11 kB)

Anksčiau buvo manoma, jog funkciškai orientuotas projektavimas yra pasenęs ir gali būti pakeistas objektiškai orientuotu projektavimu. Tačiau daug organizacijų buvo išvystę metodus ir standartus, pagrįstus funkcine dekompozicija ir todėl nenorėjo pripažinti palankumo objektiškai orientuotam projektavimui. Naudojant funkcinį metodą buvo sukurta daug sistemų. Todėl funkcinis projektavimas yra ir bus plačiai praktikuojamas. Šio metodo strategija leidžia išskaidyti sistemą į aibę sąveikaujančių funkcijų su centralizuota sistemos būsena, paskirstyta šių funkcijų. Funkciškai orientuotas projektavimas paslepia algoritmo detales funkcijose, bet sistemos būsenos informacija nėra paslėpta. Tai gali sukelti problemų, nes funkcija gali pakeisti būseną taip, kaip nesitiki kitos funkcijos. Funkcijų pakeitimai ir tai, kaip jos naudoja sistemos būseną, gali sukelti nenumatytą sąveiką su kitom funkcijom. Todól funkcinio projektavimo būdas yra labiausiai vykęs, kuomet sistemos būsenos apimtis yra minimizuota ir informacijos paskirstymas yra apibrėžtas. Duomenų srauto diagramos Duomenų srauto diagramos rodo kaip įvesti duomenys yra transformuojami rezultatų išvedimui per eilę funkcinių transformacijų. Diagramos - intuityvus ir naudingas kelias aprašant sistemą, bet jos nesuprantamos be papildomo mokymosi. Pirmas funkciškai orientuoto projektavimo etapas turėtų būti sukurti, vystyti sistemos srautų diagramas. Šios diagramos paprastai neįtraukia valdymo informacijos, bet jos gali dokumentuoti duomenų transformacijas. Duomenų srauto diagramos yra projektavimo metodų sudedamoji dalis ir CASE priemonės paprastai palaiko duomenų srauto diagramų kūrimą. Žymėjimai, naudojami skirtinguose metoduose, yra panašūs ir perėjimas nuo vieno žymėjimo prie kito yra tiesioginis. Čia naudojama žymėjimų sistema buvo pasirinkta todėl, kad ji tinka piešti naudojant PC diagramų redagavimo sistemą. Šioje žymėjimo sistemoje naudojami simboliai reiškia : 1.Apvalių kampų stačiakampiai. Jie vaizduoja transformacijas, kuriose įvedimo duomenų srautas yra transformuojamas į išvedimo. Transformacija yra anotuojama ( užrašoma ) apibrėžimo vardu. 2.Stačiakampiai. Vaizduoja duomenų talpą ( dydį ). Užrašomi apibrėžimo vardu. 3.Apskritimai. Vaizduoja vartotojo santykį su sistema. Šie santykiai gali palaikyti įvedimą ar gauti išvedimą. 4.Rodyklės. Rodo duomenų srauto kryptį. Jos gauna vardą, apibrėžiantį duomenis, kurie "teka" nurodyta kryptimi. 5.Raktiniai žodżiai 'and' ir 'or'. Čia jie turi įprastines reikšmes, kaip ir loginėse išraiškose. Jie naudojami sujungti duomenų srautus, kuomet daugiau nei vienas srautas gali būti įvestas ar išvestas iš transformacijos. 6.Lanko simbolis, jungiantis duomenų srautus. Jis naudojamas tik konjunkcijoje su 'and' ir 'or', ir naudojami indikuoti skliaustus. Iš esmės 'and' turi prioritetą prieš 'or', bet tai gali būti pakeista, sujungiant tinkamus duomenų srautus. Žymėjimo sistema iliustruota paveiksle 12.3. Ji aprašo ataskaitų generatoriaus sistemos, naudojamos konjunkcijoje kartu su projektavimo redaktoriumi, loginį projektavimą. Ataskaitų generatorius priima projektavimą ir pagamina ataskaitą apie kiekvieną objektą, naudojamą projektavime. Vartotojas įveda projekto vardą ir ataskaitų generatorius randa visus vardus, naudojamus šiame projektavime. Duomenų žodynas suteikia informacijos apie projektavimo objektus ir daromas ataskaitas. Informacija ataskaitoje yra pateikiama pagal tai, kuris iš dviejų objektų yra mazgo tipo ar jungties tipo. Duomenų srautų diagramų nauda yra ta, kad jos rodo transformacijas, nedarydamos prielaidų kaip tos transformacijos realizuotos. Pvz., taip apibrėžta sistema gali būti realizuota kaip atskira programa, naudojanti programinius modulius tam, kad realizuoti kiekvienątransformaciją. Ir atvirkščiai, tai gali būti realizuota kaip skaičius susisiekiančių uždavinių arba, galbūt, realizacija gali būti šių metodų sujungimas. 2.Funkcinis projektavimas Funkcinis projektavimas yra programų sudarymo metodas, kai programasusideda iš aibės tarpusavyje bendaujančių vienetų, kurie turi tiksliai apibrėžtą funkciją. Funkcujos turi lokalų būvį, bet padlintas sistemos būvis yra centralizuotas ir prieinamas visoms funkcijoms. Funkcinis projektavimas buvo naudojamas nuo tada, kai prasidėjo programavimas. Bet tik šešto dešimtmečio gale septinto dešimtmečio pradžioje išgarsėjo. Daugelis laikraščių ir knygų, iš kurių labiausiai žinomos Virto (1971, 1976) Buvo publikuota būtent šio metodo pagrindu. Buvo teigta, kad funkcinis projektavimas yra pasenęs ir turi būti pakeistas objektiškai orientuoto priėjimo. Tačiau daug organizacijų išvystė standartus, pagrįstus funkcine dekompozicija. Daug projektavimo priemonių ir susiję CASE įrankiai yra funkciškai orientuoti. Todėl funkcinis projektavimas turi būti pačiai taikomas. Funkicinis projektavimas naudoja duomenų srautų diagramas, kurios aprašo loginių duomenų apdorojimą, struktūrų diagramų, kurios parodo programinės įrangos struktūrą ir PDL aprašymą, kuris aprašo detaliai projektavimą. Duomenų srautų žymėjimo sistema buvo modifikuota, kad padaryti ją labiau tinkama automatizuoto diagramų sudarymo sistemos naudojimui, ir yra naudojama truputi skirtinga struktūros diagramų forma, kuri neįtraukia valdymo informacijos. Funkcinio programų projektavimo strategija pasikliauna sistemos dekompozicija į aibę iteraktyvių funkcijų.Funkcijos galipalaikyti lokalios būsenos informaciją, bet tik jų vykdymo metu. Funkcinis projektavimas paslepia algoritmo detales savyje, bet sistemos būsenos informacija nėra slepiama. Tai gali sukelti problemų, nes funkcija gali pakeisti būvi tokiu būdu, kokio kitos funkcijos nenumato. Pakeitimai funkcijoje ir būdas, kuruo jos naudoja sistemos būseną gali sukelti nenumatytų sąveikų su kitomis funkcijomis. Funkcinis projektavimas vis dėl to yra sekmingiausias kai sistemos būvio informacijos gausa yra minimizuojama ir informacijos dalijimas yra apibrėžtas. Kai kurios sistemos, kurios reaguoja į pavienius poveikius ar duomenų įvedimą ir nereaguoja į įvedimo istoriją, yra funkciškai orientuotos. Geras tokios sistemos pavyzdys yra ATM sistema. Šiame projektavime funkijos gali būti identifikuojamos taip, kad įvykdytų sisteminius veiksmus. Sistemos būvis yra minimalus. Operacijos yra nepriklausomos ir nereaguoja į anksesnes vartotojo užklausas. Iš tikrųjų objektiškai orientuotas projektavimas negali labai skirtis nuo šio (išskyrus sintaksiškai) ir objektiškai orientuotas priėjimas tursbūt nesibaigia vien projektavimu Duomenų srautų diagramos Duomenų srautų diagramos parodo kaip įvedami duomenys yra transormuojami į išvadamus rezultatus per eilę funkcinių transformacijų. Jos yra naudingas ir intuitvus sistemos aptanavimo būdas, be to diagramos suprantamos be specialių žinių. Pirma funkcinio projektavimo stadija turi sukurti sisteminių duomenų srautų diagramas. Šios diagramos neturi normaliai įtraukti valdymo informacijos, bet turi dokumentuoti duomenų transformacijas. Duomenų srautų diagramos yra sudėtinė projektavimo metodų ir CASE priemonių dalis ir dažniausiai palaiko duomenų srautų diagramų kurimą Pažymėjimai naudojami skirtinguose metoduose yra panašūs ir lengai transformuojami nuo viemų pažymėjimų prie kitų. Duomenų srautų diagramų pranašumas yra tas, kad jos parodo transformacijas, bet nerodo, kaip transformacijos įgyvendinamos. Pavyzdžiui, sistema, parašyta šiuo budu gali būti įgyvendinama kaip viena programa, naudojant programų vienetus, įgyvendinančius kiekvieną transformaciją. Kaip alternatyva gali būti ygyvendintos keliois komunikuojančios užduotys arba gali būti realizuota kaip šių metodų junginys. Struktūrinės diagramos Struktūrinės diagramos yra grafinės priemonės, parodančios sistemos komponentų struktūros hierarchiją. Jos parodo, kad duomenų srauto elementų diagramos gali būti realizuotos kaip programų dalių hierarchija. Struktūrinės diagramos gali būti naudojamos vaizdininiam programų atvaizdavimui su svarbia informacija. Struktūrinės diagramos čia naudojamos tik statiniam projektavimo organizavimo atvaizadavimui. Struktūrinėje diagramoje funkcinis elementas vaizduojamas kaip stačiakampis. Struktūrinėje diagramoje hierarchija vaizduojama sujungiant stačiakampius linijomis. Įėjimai ir išėjimai į komponentes vaizduojami naudojant rodykles. Rodyklė, įeinanti į figūrą, imituoja įėjimą, kitas linijos galas imituoja išėjimą. Duomenų saugykla vaizduojama kaip stačiakampis užapvalintais kampais, o vartotojo įėjimai kaip apskritimai. Kad sutaupyti diagramos vietą, kai kurie įėjimai ir išėjimai lieka nepažymėti. Problema, kuri kyla programinės įrangos inžinieriui, yra kaip gauti geriausios struktūros diagramą iš duomenų srauto digramos. Kad iliustruoti tai, išnagrinėkime tas programinės įrangos sistemas, kurios gali būti šiuolaikinės aviacijos dalimi. Struktūrinės diagramos gavimas Ankstesniame skyrelyje buvo nagrinėta, kaip struktūrinės diagramos yra sudaromos iš duomenų srautų diagramų, tačiau nieko nebuvo pasakyta apie tai, kaip geriau tai pdaryti. Projektuotojai turi suprojektuoti objektą, kuriame programos blokai yra aukštame lygyje surišti viduj ir žemame lygyje susieti su kitais blokais. Toks apibūdinimas gali būti supaprastintas, jeigu blokai turi ryšius su vienu iš keturių duomenų tipų: 1. Įėjimas. Šis programos blokas atsakingas už duomenų priėmimą iš žemesnio struktūrinės diagramos lygio, modifikavimą ir perdavimą į aukštesnį lygį. 2. Išėjimas. Šis blokas gauna duomenis iš aukštesnio lygio ir perduoda juos į žemesnį lygį. 3. Transformacija. Programos blokas gauna duomenis iš aukštesnio lygio, keičia juos ir grąžina juos atgal. 4. Valdymas. Blokas kontroliuoja ir valdo kitus blokus. Pirmas žingsnis duomenų srauto diagramų konvertavimo į strukūrinę diagramą yra identifikuoti aukščiausius įėjimo ir išėjimo blokus. Šis žingsnis neįtraukia visų transformacijų, tačiau įtrauktosios vadinamos pagrindinėmis. Aukščiausio lygio įėjimo ir išėjimo blokų nustatymas priklauso nuo projektuotojų patyrimo. Vienintelis galimas būdas išspręsti šią užduotį yra trasuoti įėjimus tol, kol bus rasta tokia transformacija, kurios išėjimas nepriklauso nuo įėjimo. Procesai, kurie validuoja įėjimus ar prideda jiems informacijos dar nėra vadinami pagrindiniais transformuotojais; jais vadinami tokie procesai, kurie rūšiuoja ar filtruoja duomenis. Panašiais kriterijais remiantis nustatomos ir aukščiausio lygio išėjimo transformacijos. Pirmas struktūrinės diagramos projektavimo lygis sudaromas įėjimo ir išėjimo vienetus pažymint atskirais apskritimais ir kiekvieną atskirą pagrindinę transformaciją pažymint kaip atskirą stačiakampį. Stačiakampis, esantis struktūrinės diagramos viršuje vadinamas koordinuojamu bloku. Sudarymo procesas turi būti vykdomas tol, kol kol bus atvaizduoti visi duomenų srautų judėjimai. Kiekvienas mazgas gerai suprojektuotoje struktūrinėje diagramoje turi turėti nuo dviejų iki septynių sau pavaldžių mazgų. Jei mazgas turi tik vieną sau pavaldų mazgą, vadinasi to mazgo programos blokas turės žemo lygio susietumą su kitais blokais. Jei mazgas turi daug sau pavaldžų mazgų, vadinasi programos projektavimas buvo vystomas žemo lygio fazėje. Informacija, esanti duomenų srautų diagramose, paprastai naudojama projektuojant struktūrines diagramas, tačiau kiti į struktūrinę diagramą įtraukiami komponentai, kurių nebuvo duomenų srauto diagramoje, nėra tiesiogiai susiję su duomenų transformacija. Struktūrinių diagramų sudarymas yra dviejų lygių procesas. Projektuojant duomenų srautus, apibrėžiamos pirminės projektavimo aprašymo struktūros, į kurias įeina valdymo informacija ir funkcijos. Struktūrinės diagramos turi būti modifikuojamos, įtraukiant papildomus valdymo komponentus. Pagrindinės išvados: * Duomenų srauto diagramos yra priemonė dokumentuoti sistemos duomenų srautus. * Struktūrinės diagramos yra vienas iš būdų atvaizduoti sistemos hierarchinę organizaciją. Svarbu, kad kiekvienas funkcinis mazgas struktūroje turėtų nuo dviejų iki septynių sau pavaldžių mazgų. Duomenų žodynai Duomenų žodynai yra labai naudingi ne tik tai tam, kad palaikyti sistemos specifikacijas, bet ir tiek pat naudingi projektavimo procese. Kiekviena nustatyta esybė diagramoje turi turėti duomenų žodyno įėjimą, duodantį informaciją apie jo tipą, jo funkcijas ir, galbūt, logišką išaiškinimą jo priklausymui. Tai kartais yra vadinama minispekuliacija, pasitenkinant trumpu komponentų f-jos aprašymu. Duomenų žodyno įėjimas turėtų būti komponento tekstinis aprašymas arba turėtų būti labiau išsamesnis aprašymas, išdėstytas projektavimo aprašymo kalba. Duomenų žodynai yra atitinkamas būdas sujungti aprašomojo ir diagraminio projektavimo aprašymus. Ši schema parodo išnykstantį langą, aprašydama pažymėtą transformaciją slenkančių duomenų schemoje. Kai kurie CASE įrenginių išdėstymai aprūpina automatinį sujungimą tarp slenkančių duomenų schemos ir doumenų žodyno. Konkuruojančių sistemų projektavimas Kaip ir objektinis projektavimas, f-nis panašumas projektavimui neužkerta kelio šio projektavimo, kaip eilės lygiagrečiai sąveikaujančių procesų, realizavimui. Iš tikrųjų, slenkančių duomenų diagramos aiškiai pašalina valdymo informaciją ir standartinė įgyvendinimo technika realaus laiko sistemoms yra paimti slenkančių duomenų diagramą ir įvykdyti jos transformacijas kaip skirtingus procesus. Vietinės informacijos grąžinimo sistema galėtų būti projektuojama naudojant konkuruojančius procesus. Komandos įvedimas, vykdymas, būsenos ataskaita-visosyra vykdomos kaip atskiros užduotys. Get_command užduotis tęsiamai traukia pelę ir kai komandos plotas yra pažymėtas, pradedamas komandos vykdymo procesas. Taip pat komandos vykdymo procesas pateikia būsenos pranešimus, kurie yra perdirbti išėjimo užduočių. Darbo aplinkos sukūrimas taip pat vykdomas kaip lygiagreti užduotis ir autorius yra priimtas ar nušalintas priklausomai nuo to ar kursorius yra darbo lange, ar ne. Šis pavyzdys iliustruoja, kad projektavimo lygiagretumas dažnai yra pasirinkimo teisė, prieinama projektuotojui. Kai kurie sistemų tipai yra paprastai vykdomi kaip lygiagrečių procesų rinkiniai kartu su procesu, susijusiu su kiekvienu sistemos techninės įrangos įrenginiu. Kaip bebūtų, problemomis dažnai tampa ir lygiagretaus, ir nuoseklaus projektavimo sprendimai, o skuboti projektavimo sprendimai turi būti anuliuojami.

Informatika  Konspektai   (9,24 kB)

Žmonės - tai svarbiausioji informacinės sistemos dalis. Nors šis faktas turėtų būti akivaizdus, tačiau jis dažnai nepakankamai vertinamas. Išvardinsime keletą būdų, kuriais žmonės valdo kompiuterines sistemas: • kompiuterių profesionalai kuria techninę ir programinę kompiuterių įrangą; • profesionalūs kompiuterių operatoriai prižiūri ir valdo kompiuterinių sistemų veiklą; • profesionalūs kompiuterių tarnautojai ir vartotojai kiekvieną dieną įveda didžiulius kiekius duomenų, kurie vėliau bus apdorojami ir paverčiami informacija; • vartotojai kuria savo specializuotą programinę įrangą; • vartotojai analizuoja informaciją, gautą kompiuteriu, kad galėtų priimti efektyvius verslo sprendimus; • vartotojai ir kompiuterių profesionalai priima sprendimus, naudoja ir valdo kompiuterines sistemas, kurios gali turėti įtaką mūsų saugumui ir sėkmingam gyvenimui. 3. INFORMACINIŲ SISTEMŲ PASKIRTIS Informacinėje sistemoje yra vykdomos 4 pagrindinės procedūros: • duomenų įvedimas; • duomenų apdorojimas; • informacijos išvedimas; • informacijos saugojimas. Įvesdami duomenis žmonės atlieka tokius veiksmus: • surenka duomenis; • nurodo kompiuteriui, kad jis pradėtų įvedimą; • įveda duomenis į kompiuterį, kuris juos konvertuoja į jam tinkamą formą; • prižiūri duomenų surinkimo ir įvedimo procesą. Neautomatizuotas žmonių atliekamas procedūras dalinai "prižiūri" kompiuteris. Jis nurodo, ką, kada ir kaip daryti. Visi dokumentai, iš kurių vyko įvedimas, turi būti saugomi, kad būtų galima patikrinti, ar visi duomenys yra įvesti. Kompiuterizuotos procedūros yra reikalingos, norint: • koordinuoti duomenų įvedimą ir apdorojimą sistemoje; • tikrinti įvedamų duomenų teisingumą; • saugoti duomenis kompiuterine forma; • formuoti įvestų duomenų kontrolines ataskaitas. Duomenų įvedimui dažniausiai naudojama klaviatūra ir pelė. Pats įvedimo procesas stebimas monitoriuje. Naudojama programinė įranga priklauso nuo organizacijos poreikių. Apdorojimo fazės metu duomenys paverčiami informacija. Pagrindinį darbą atlieka kompiuteris, o žmogus tik koordinuoja jo veiklą, nurodydamas, kokias procedūras reikia atlikti. Dažniausiai naudojama techninė įranga yra centrinis procesorius ir pagrindinė atmintis. Išvedimo procedūros pateikia vartotojui visą norimą informaciją, kuri gali būti skirta tiesioginiam panaudojimui arba tolimesniam saugojimui informacinėje sistemoje. Informacijos pateikimo forma priklauso nuo poreikių. Ji gali būti pateikta popieriuje, kompiuterio ekrane ir kt. Pirmoji forma yra naudojama ataskaitose. Informacinė sistema saugo ir atnaujina duomenis, informaciją ir programas. Žmonių dalyvavimas šioje fazėje yra minimalus. Jie nustato, kaip dažnai reikia daryti esamų duomenų kopijas, kada galima pašalinti senus duomenis iš sistemos. Duomenys ir informacija. Duomenys tėra "žali", neįvertinti faktai. Kiekvieną dieną mes gauname didžiulius kiekius duomenų. Informacija gaunama surinkus duomenis ir juos prasmingai apdorojus. Kompiuteriai yra puiki priemonė duomenų įsisavinimui, rūšiavimui ir naudingos informacijos pateikimui. Pavyzdžiui, kai jums trūksta grynųjų pinigų ir jūs sustojate prie bankomato, visus duomenis, kuriuos įvedate, tiesiogiai apdoroja banko kompiuterinė sistema. Ši sistema manipuliuoja įvestais ir saugomais joje duomenimis ir pateikia jums norimą informaciją. Tradiciškai mes pirmiausia galvojame apie skaitinius ir tekstinius duomenis (pinigų sumos, pavardės ir pan.). Informacinių technologijų pažanga atvėrė duris į kitus duomenų formatus ir naujas jų apdorojimo formas (pvz., vaizdų ir garsų atpažinimas, distancinis mokymas ir pan.). Kompiuterių skaičius pasaulyje sparčiai didėja. Kartu auga jų galimybės. Sunku net įsivaizduoti, kokių naujų programų bus sukurta netolimoje ateityje. 4. INFORMACINIŲ SISTEMŲ TIPAI Informacinių sistemų tikslas-užtikrinti efektyvų inf-jos panaudojimą organizacijoje, aprūpinti ją tikslia ir pilna informacija, užtikrinančia įmonės reikmes priimant valdymo sprendimus. Galima išskirti kelis informacinių sistemų tipus, priklausomai nuo jų įtakos (teikiamos pagalbos), įmonės funkcionavimo: 1. Duomenų apdorojimo sistema (DAS). DAS- tai informacijos sistema, apdorojanti didelius informacijos kiekius, atspindinčius elementarius organizacijoje vykstančius procesus. 2. Informacinė valdymo sistema (IVS). IVS-išplėsta DAS. Jos tikslas ne tik registruoti ir kaupti informaciją, bet ir aprūpinti reikiama informacija vadybininkus bei kitus tam tikrų procesų valdymą užtikrinančius asmenis. Ši informacija dažniausiai būna labiau struktūrizuota, apibendrinta, pateikiama abstraktesnėje formoje. Pvz.: elementari pagamintos produkcijos apskaita (DAS). Jei DAS atlieka elementarią atlyginimų apskaitą, tai IVS pateikia statistinę informaciją apie vidutinį atlyginimo per laikotarpį, kvalifikacijos kėlimo rezultatus ir pan. IVS turi pateikti informaciją apie organizacijos veiklos vystymosi tendencijos nukrypimus nuo siekiamų tikslų. 3. Sprendimų priėmimo sistema (SPS). SPS-tai išplėsta IVS. Ji turi išvystytas analizės ir sprendimų priėmimo priemones. Pvz.: SPS gali turėti optimizavimo priemones priimant tam tikrus sprendimus, tačiau ir visais atvejais galutinį sprendimą priima žmogus. 5. INFORMACIIŲ SISTEMŲ FUNKCINĖ STRUKTŪRA Funkciniu požiūriu IS yra veiklos valdymo proceso grandis, kurią galima pavaizduoti tokia blokinė schema: 6. ĮMONĖS INFORMACINĖ SISTEMA Įmonės darbe naudojami tiek vidiniai, tiek ir išoriniai informacijos šaltiniai. Dažnai būna sunku nubrėžti ribą tarp vidinės ir išorinės aplinkos, o tuo pačiu ir tarp vidinių bei išorinių informacijos šaltinių. Formuluojant organizacijos strategiją ar veiklos perspektyvas yra labai svarbu nuspręsti, kas egzistuoja organizacijos viduje, o kas už jos ribų. Kadangi vidinė organizacijos aplinka yra neatskiriama išorinės aplinkos dalis, todėl pokyčiai pastarojoje beveik visuomet įgauna atgarsį organizacijos viduje. Esant greitiems išornės aplinkos pokyčiams (pvz., perėjimas nuo planinės prie laisvos rinkos sąlygų, rinkos poreikių pasikeitimas ir t.t..) kartais tampa sunku efektyviai organizuoti informacinį aprūpinimą. 7. INFORMACINIO APRŪPINIMO ORGANIZAVIMAS ĮMONĖJE Kiekvienas informacijos poreikis yra patenkinamas informacijos šaltiniu- vidiniu ar išoriniu. Šio darbo tikslas- išorinės informacijos patekimo ir pasklidimo įmonėje analizė, todėl toliau bus nagrinėjami tik tie išoriniai informacijos šaltiniai ir jų resursai. Pagrindinis būdas, kuriuo išoriniai informacijos šaltiniai pasiekia įmonę- prenumerata. Be visų prenumeruojamų leidinių įmonės savo veikloje dažnai naudoja informaciją apie standartus bei patentus, įvairias technologinio pobūdžio knygas, žinynus bei informaciją gaunamą iš kitų įmonių. 7.1. Teisinės informacijos šaltiniai Informaciniai šaltiniai pirmiausia patenka sekretorei. Ji, priklausomai nuo tame leidinio numeryje esančios informacijos turinio, gali pasielgti dvejopai: 1) pranešti apie informaciją konkretiems vartotojams (paprastai- padalinių viršininkams, įmonės vadovui; šie apie tai informuoja savo pavaldinius; kai kada net pasirašytinai 2) jei leidinio informacija naudinga tik kažkuriam vienam darbuotojui ar padaliniui- perduoti jį tam žmogui ar padalinio viršininkui. Pavyzdžiui, jei leidinyje pateikiama svarbi mokesčių informacija, leidinys perduodamas vyr. finansininkui. Vėliau leidinys grąžinamas sekretorei saugoti (patenka į archyvą). 7.2. Kiti šaltiniai Yra resursai, skirti ne visiems įmonės darbuotojams. Tai spaudos leidiniai (katalogai, specializuoti laikraščiai, žurnalai) bei informacija iš kitų įmonių. Kaip matyti, informacija darbuotojus pasiekia per sekretorę 7.3. Įmonės informacinio aprūpinimo schema 1 priede pateikiama daugelio įmonių informacinio aprūpinimo schema. Kaip matyti šioje schemoje, į įmonę patenkantys informacijos šaltiniai sugrupuoti į dvi dalis- spaudą ir pirminius dokumentus. Spauda čia suprantama kaip visa spausdintinė informacija- Vyriausybės, Seimo, ministerijų ir pan. įstatymai, nutarimai bei potvarkiai, žiniasklaidos leidiniai (laikraščiai, žurnalai), spausdintinės reklamos priemonės (direct mail), informaciniai leidiniai (katalogai, telefonų knygos) bei technologiniai reikalavimai (standartai, patentai ir pan.). Pirminiai dokumentai- įvairūs įmonių veikloje naudojami verslo dokumentai, jie atsiranda veiklos procese. Kaip matyti šioje schemoje, informacijos paieškos priežastimi yra abonento pateikta užklausa. Paieška atliekama panaudojant įmonėje bei kitose įstaigose esančią informaciją. Po to seka atrinktos informacijos įvertinimas bei dokumentų įforminimas. Informacija abonentams dažnai pateikiama be papildomos užklausos. Tai pirmiausia įvairūs įstatymai, nutarimai bei taisyklės, apie kuriuos informuojami bemaž visi įmonės darbuotojai. Dažniausiai įmonėse funkcionuoja du informacinio aprūpinimo tipai: einamasis ir diferencijuotas. Einamasis informacinis aprūpinimas apima visus įmonės darbuotojus. Pagal šį modelį jiems suteikiama visa kasdieniniam darbui reikalinga informacija- planai, užsakymai, ataskaitos ir pan. Diferencijuotas inf. aprūpinimas apima tik vadovaujančius asmenis. Darbuotojai žino abonentų informacinius poreikius ir pagal tai siunčia jiems informaciją. Abonentai savo ruožtu kreipiasi į juos su savo užklausomis. INFORMACINĖS SISTEMOS KŪRIMO GALIMUBIŲ ANALIZĖS REZULTATAI IR JŲ PANAUDOJIMAS PROJEKTO PLANAVIMUI. Sistemos kūrimo galimybių analizės rezultatai. Šis etapas sudėtingas todėl, kad dauguma klausimų negali būti tiksliai atsakyti dėl nepakankamo probleminės srities žinojimo. Vienas iš faktorių, lemiančių IS kūrimo sekmę yra informacinės sistemos projektuotojų komandos pasiruošimas darbui. Jis nėra analizuojamas pakankamai. Šio etapo metu tyrimas atliekamas apytiksliai ir greitai, atmetant pasiūlymus, neatitinkančius organizacijos vystymosi strategijos, techniniu požiūriu neįmanomus, duodama nauda nepateikiant išlaidų, bei vartotojui nesant pasiruošiusiam (nusiteikusiam) naudoti šios sistemos. Šį etapą vykdo sistemos analitikai, diskutuojantys su vartotojais bei analizuojantys dokumentaciją. Jie paruošia ataskaitą, kurioje pateikiama: 1 .bendri funkciniai reikalavimai; 2. svarbiausi nefunkciniai reikalavimai (pvz.: saugumas); Ataskaitoje turi būti apžvelgti visi 4 informacinės sistemos kūrimo galimumo aspektai. Taip pat gali būti priimtas vienas iš sistemos kūrimo variantų: 1. Sistema kūriama savo jėgomis. 2. Sistema užsakoma kitoje organizacijoje. 3. Perkamas jau sukurtas paketas. Sistemos kūrimu gali būti išskirti keli etapai: sukūriamas pilotinis projektas, kuris paskui išplėčiamas, išvystant funkcines galimybes. Projekto planavimas. Atlikus sistemos kūrimo galimumo analizę, galima sudaryti informacinės sistemos kūrimo planą. Jis apima finansavimo poreikius, laiko ir projektuotojų poreikius. Projekto planas yra hierarchijos struktūros, kuriame sistemos kūrimo etapai detalizuojami, numatant jų turinį ir atliekamus darbus, gaunamus rezultatus, reikalavimus kokybei ir būdus (taškus). 9. INFORMACINĖS SISTEMOS REIKALAVIMŲ ĮGIJIMO PASKIRTIS IR METODAI. Reikalavimų įgijimas. Patvirtinus sistemos kūrimo galimumą, toliau detalizuojami vartotojo poreikiai. Nustatomi naudojant: 1. Stebėjimą. Jo metu stebimas tam tikro probleminės srities aktoriaus elgesys darbo metu ir jo darbo aplinka. Stebint jo vietą nustatoma: a) jo funkcijos ir vieta sistemoje; b) pagrindiniai naudojami informacijos šaltiniai, pateikiami rezultatai ir informacijos pobūdis. Stebint aktoriaus darbo aplinką nustatomi jo poreikiai informacijai bei galimybės išplėsti jo veiklą, pagerinant darbo aplinkos informacinę infrastruktūrą. Šis metodas naudojamas tuomet, kai kitų poreikių šaltiniai duoda prieštaringus rezultatus arba kitų šaltinių nėra. Stebėjimas gali būti atliekamas betarpiškai, dalyvaujant ar jam nedalyvaujant. 2. Esamo sistemos dokumentacijos (informacijos srautų) analizę. Ji atliekama tiriant esamoje sistemoje naudojamus duomenis : kiekybinio ir kokybinio tipo. Kiekybiniai- ataskaitų formos, pirminiai dokumentai, veiklos instrukcijos ir t.t. Kokybiniai (jie leičia organizacijos veiklos kultūrą)- reklama, skelbimų lentos pranešimai, atmintinės. Papildomai galima nustatyti: pvz.: organizacija, turinti daug dokumentų, pasirašytų vadovaujančio personalo ir reglamentuojanti veiklos taisykles yra daugiau centralizuota negu organizacijos, kuriose paplitę pranešimai skelbimų lentoje ar kiti laisvo pobūdžio dokumentai. Tai leidžia nuspręsti ar kuriamos IS ataskaitos apie organizacinę veiklą, reikia orientuoti vadovams ar daugiau žemesniam personalui. 3. Kūriamosios sistemos dokumentacijos analizę. Tai pastabos apie vartotojo poreikius ir apribojimus kuriamai sistemai, pateiktos ankstesniu naujosios sistemos kūrimo etapo metu. Tai daugiausia bendri reikalavimai, pateikti organizacijų strateginiame plane, problemos apibrėžimo ataskaitoje bei sistemos kūrimo galimumo pagrindime. 4. Interviu ir anketavimą. Dažniausiai naudojamas poreikių įgyjimo metodas-interviu. Jis leidžia vartotojui savarankiškai ir betarpiškai pareikšti pageidavimus sistemai. Interviu reikia pasiruošti. Išskiriami žingsniai: a) susipažinti su bazine informacija; b) pagrįsti interviu tikslus; c) pasirinkti tinkamą probleminės srities specialistą; d) sudaryti interviu struktūrą; e) numatyti klausimų tipus ir sudėtį. 9.1. Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai. Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai Kyla dėl prielaidos, kad reikalavimai-tai objektyvus faktų rinkinys, jie gerai žinomi nuo informacinių sistemų kūrimo pradžios, jie nekinta. Kita prielaida, kad projektavimo resursai gali būti įvertinti iš anksto, pakankamai tiksliai. Poreikiai kinta dėl šių priežasčių: 1. Vartotojai keičia savo nuomonę dėl: a) įsigilinimo į problemą, informinių technologijų galimybes, plečiant sistemos galimybes; b) vartotojų tarpusavio prieštaravimų, ypač projektavimo pradžioje, didelio suinteresuotų probleminės srities specialistų skaičiaus; vyraujanti nuomonė gali pasikeisti likvidavus prieštaravimus. 2. Išorės faktoriai gali įtakoti pokyčius (organizaci. gali pakeisti veiklos pobūdį, atsirasti modeernistinė įranga, pasikeisti įstatymais). 3. Diegimas neįvedus pakeitimų gali būti neįmanomas (jo metu gali paaiškėti, kad tam tikri nefunkciniai reikalavimai netenkinami, pvz.: sistemos realizacijos greitis. Tuomet gali tekti grįžti į reiklavimų nustatymo fazę). 4. Komplikuotas ir nepakankamas projekto valdymas (sudėtinga įvertinti projektavimui reikalingus resursus: projektavimo kaina, programinės ir techninės įrangos įsigyjimo kaina, projektuotojų kiekį ir kvalifikaviją, projektavimo trukmę). Projekto valdymas remiasi personalo patirtimi ir intuicija. Užsakovai siekia trumpinti projektavimo trukmę ir mažinti kainą. Dėl to dažnai resursų įvertinimas yra optimistinis. Poreikių nustatymas yra reliatyvus procesas ir tai padidina projekto kainą. Kokybės sunkumai: 5. Analizės metodai neįvertina specifinių žinių apie probleminę sritį, kurios reikalingos nustatyti poreikius. 6. Analizės metodai remiasi netinkamais metodais ir priemonėmis inf-os poreikiams specifikuoti. Dažnai pasikliaunama vien tik analitikų intuicija. Kuo didesnė sistema, tuo daugiau šansų, kad poreikių specifikacijoje bus daug klaidų, ypač naudojant vientik intuityvų metodą.

Informatika  Referatai   (17,5 kB)

Aukštos įtampos tinkluose energija paskirsto skirstomosios pastotės, kurių pagrindinė dalis – skirstomieji įrenginiai. Juos sudaro jungiamieji aparatai, apsaugos ir matavimo prietaisai. Transformatorių pastotės transformuoja energiją, t. y. vienos įtampos kintamosios srovės energiją keičia į kitos įtampos energiją. Daugelis pastočių atlieka abu šiuos uždavinius: transformuoja ir paskirsto energiją. Tai transformatorių skirstomosios pastotės, kuriuose yra transformatorius arba transformatoriai ir įvairių įtampų skirstomieji įrenginiai. Be transformatorių ir skirstomųjų įrenginių, didesnėse pastotėse yra: Dispečerinė, arba patalpos su elektros spintomis, skydais, valdymo pultu, kuriame įmontuoti matavimo, valdymo, apsaugos ir signalizacijos prietaisai; dispečerinės budintysis personalas prižiūri ir valo įrenginius; Įvairūs pagalbiniai įrenginiai, pvz., suspausto oro įrenginiai, akumuliatorių baterija, sandėlis, buitinės patalpos ir t.t. Mažos galios pastotės, maitinamos vidutiniosios įtampos oro linijomis, įrengiamos stulpuose. Transformatorius ir kiti aparatai įrengiami atramoje.

Elektronika  Diplominiai darbai   (53 psl., 445,57 kB)

Technologiniai pokyčiai: a) Našumo ir lankstumo galimybių didinimo susiformavimas; b) Žmonių pašalinimas iš technologinių procesų automatizuojant gamybą. Žmogus prižiūri automatus; c) galimybė varijuoti įmonės dydžiu; d) galimybė siekti efektyvumo ne tik masinėse gamybos įmonėse. Rinkos pokyčiai: a) Rinkos prisotinimas; b) kokybės augimo būtinumas; c) rinkos internacionalizavimas; Vadybos pokyčiai: a) Žmogaus veiksnio svarbos padidėjimas; b) gamybos humanizavimas; c) orientacija į kolektyvinį grupių darbą. 1.2 GAMYBOS PROCESO ESMĖ Kiekvienos įmonės paskirtis – gaminti gamybos priemones, vartojimo reikmenis arba atlikti patarnavimus. Visame gamybos procese galima išskirti 3 sudedamąsias dalis: 1) Darbas; 2) Darbo priemonės; 3) Darbo objektas. Darbas – tikslinga žmonių veikla. OPERACIJA – elementari gamybos proceso dalis, kurią darbininkas ar jų brigada, neperderindama įrengimų, atlieka toje pačioje darbo vietoje tiems patiems objektams. DARBO VIETA – gamybinio ploto dalis, aprūpinta būtinais įrengimais, įrangos kontrolės priemonėmis, kurie reikalingi planuojamai operacijai atlikti. Operacijos skirstomos į: 1) gamybines (pagrindines); 2) pagalbines; 3) transportines; 4) kontrolės; 5) sandėliavimo. Gamybos Operacijos: 1) rankinės; 2) mašininės; 3) mašininės rankinės (mišriosios); 4) automatinės; 5) operatinės; Natūralios operacijos vyksta gamtos energijos saskaita, darbininkui tiesiogiai nedalyvaujant, o tik kontroliujant. Gamybinių operacijų metu vyksta tiklingas darbo objektų fizinių ir cheminių savybių keitimas, siekiant juos paversti gaminiais. Gamybinių operacijų visuma sudaro pagrindinius gamybos procesus. Kartais gamybiniame procese gali vykti kelios operacijos vienu metu. Praėjimas, kurie skirstomi į veiksmus, o pastarieji – į judesius. Gamybos Procesas - sudėtinga struktūros visuma, kurią nagrinėjant, galima išskirti tarpusavyje saveikaujančius tam tikrus procesus. Priklausomai nuo paskirties bendrame gamybos procese skiriami 3 rūšių procesai: 1) pagrindiniai; 2) pagalbiniai; 3) aptarnavimo. Pagrindiniai procesai - tokie procesai, kurių metu keičiamos įvairios darbo objektų savybės: forma, matmenys, vidinė struktūra, cheminės savybės; atskirų darbo objektų padėtis vienas kito atžvilgiu. Rezultatas – gatavi gaminiai ir patarnavimai. Pagalbiniai procesai sudaro sąlygas be sutrikimų vykti pagrindiniams procesams. Produkcija nerealizuojama, tačiau naudojama įmonės vidaus reikalams: įrankių gamyba, staklių, įrengimų remontui. Aptarnavimo procesai padeda nenutrūkstamai vykti pagrindiniams ir pagalbiniams procesams, juos aptarnaujant: kokybės kontrolė, transporto sandėliavimo, darbo vietų aptarnavimas. Pagrindiniai gamybos procesai susideda iš 3 fazių: 1) paruošimo; 2) apdirbimo; 3) surinkimo. Paruošimo fazėje iš medžiagos gaminami ruošiniai tokie, kad jie savo forma ir matmenimis būtų kuo artimesni būsimų detalių konfigūracijai ir matmenims, tuomet vėlesniuose procesuose gaunama mažiau atliekų ir mažiau įdedama darbo (liejimas, štampavimas). Apdirbimo fazėje gaminamos detalės, stengiantis užtikrinti jų pakeičiamumą, tuomet surinkimo procese mažėja darbo imlumas. Surinkimo fazėje iš detalių gabalų gaminami surinkimo vienetai (mazgai). Gaminių išbandymas apdaila, ipakavimas. Jei įmonėje yra visos trys fazės – įmonė yra pilnos gamybos struktūros, jei bent bent vienos trūksta, tai nepilnos gamybos struktūros (ketaus liejykla). Gamybos proceso organizavimas – sistema priemonių, racionaliausiai derinančių gamybos procesus su darbo priemonių ir darbo objektų naudojimu. Šių priemonių sistema turi atsakyti: Kas? Ką? Kada? Kaip? Turi daryti, kad būtų įvykdyti įmonės uždaviniai (kuo didesnis pelnas ir kuo geresni veiklos rezultatai, kuo geriau patenkinti vartotojų poreikius.Gamybos proceso organizavimas turi apimti visus įmonės veilkos etapus ir visas veiklos sritis. 1.3 Gamybos proceso organizavimo principai Sukauptas patyrimas leidžia suformuluoti principus, kurių laikomasi, organizuojant gamybos procesą. Tai: 1) proporcingumas, 2) nenutrūkstamumas, 3) ritmingumas, 4) specializavimas, 5) sroviškumas, 6) gamybos proceso lankstumas, 7) gamybos integravimas. Proporcingumas reikalauja, kad kiekviename gamybiniame bare, kur vyksta tam tikra pagrindinio proceso dalis, įrengimų kiekis, gamybinis plotas, darbininkų skaičius, būtų tarpusavyje suderinti ir atitiktų reikalaujamą darbo imlumą, taip pat užtikrintų nepertraukiamą darbą. Gamybos nenutrūkstamumas pasiekiamas retai (dažniausiai aparatiniuose procesuose). Jei negalima pasiekti visiško nenutrūkstamumo, gamybos procese atsiranda pertraukos. Pertraukos turi būti kuo trumpesnės, nes tuomet sutrumpėja gamybos ciklo trukmė ir nebaigtos gamybos likučiai. Ritmingumas. Jis pasiekiamas tada, kai kiekvienoje darbo vietoje bet kuriuo laikotarpiu pagaminamas vienodas, arba nuolat didėjantis produkcijos kiekis. Ritmingas darbas leidžia vienodai apkrauti įrengimus, panaudoti visą darbo jėgą, sudaro sąlygas produkcijos kokybei ir broko išvengimui. Gamybos specializavimas įmonės viduje priklauso nuo įmonės bendro specializavimo. Specializuojant gamybos procesą, visi gaminiai, procesai ir operacijos pagal tam tikrus požymius paskirstomi atskiriems įmonės padaliniams ir atskiroms darbo vietoms. Priklausomai nuo požymių, skiriamos įvairios specializavimo formos: 1) daiktinė (jai būdinga tai, kad atskiri padaliniai specializuojami įvairiais įrengimais ir technologiniais procesais gaminti sąlyginai baigtus objektus (gaminius, agregatus). Privalumai: a) supaprastina operacijų valdymą, padidina atskirų padalinių vadovų atsakomybę už gamybinių programų vykdymą. Čia nereikia daugelio transporto operacijų, todėl sutrumpėja gamybos ciklas. Padidėjęs darbo našumas sąlygoja prekių savikainos sumažėjimą. Trūkumai : tinka tik masinėje ir ir daugiaserijinėje gamyboje, o smulkiaserijinėje ir vienetinėje gamyboje negalima maksimaliai apkrauti įrengimų.. Technologinė specializavimo forma. Jai būdinga tai, kad kad atskiri padaliniai specializuojami apdirbti labai įvairius objektus, kuriuos sieja tam tikros panašios operacijos (liejyklos, kalvės). Ši forma naudojama vienetinėje ir smulkiaserijinėje gamyboje. Sroviškumas. Reikalauja, kad visi darbo objektai gamybiniame procese judėtų nuosekliai ir trumpiausiu keliu bei viena kryptimi. Pasiekiamas teisingai planuojant cechus ir atskiras darbo vietas. Užtikrina mažesnes transportavimo sąnaudas tarp atskirų darbo vietų ir prisideda prie savikainos mažinimo. Mechanizavimas ir automatizavimas. Mechanizuojant ir automatizuojant gamybinius procesus naudojama automatinė mašinų sistema, kai žaliavos ir medžiagos paverčiamos gatavais gaminiais, žmogui tiesiogiai nedalyvaujant. Užtikrinamas didesnis darbo našumas, dėl to mažėja gaminių savikaina. Lankstumas. Su minimaliomis darbo sąnaudomis galima greitai performuoti darbo vietas, pertvarkant į naujų gaminių gamybą. Integravimas. Šiandien dar labai retai pasiekiamas, todėl prie jo stengiamasi pereiti palaipsniui (atskirais etapais automatizuojant atskirus gamybos procesus ir jungiant juos į vieną sistemą, valdomą ESM. 1.4 GAMYBOS TIPAI IR JŲ CHARAKTERISTIKOS Kiekvieną įmonę, galima priskirti prie tam tikro gamybos tipo: 1) vienetinė, 2) serijinė (daugiaserijine, vidutiniaserijinė, stambiaserijinė), 3) masinė gamyba. Masinė gamyba – kai pastoviai ilgą laiką vienu metu dideliais kiekiais gaminamas vienas gaminys. Masinėje gamyboje laikas nuo gaminių įleidimo ir išleidimo vad ritmu. Ritmas labai mažas ir sudaro valandos dalį. Gamybos tempas didelis ir siekia 10 iki 1000 vienetų per 1 val. Serijinė gamyba – platesnė nomenklatūra, gaminiai gaminami periodiškai (serijomis). Tam tikras vienodas dirbinių kiekis pradedama gaminti vienu metu ir pereina visus gamybos procesus ir baigiamas gaminti (sudaro partiją). Serijinė gamybą yra tarp vienetinės ir masinės. Vienetinė gamyba – gaminama labai daug skirtingo tipo gaminių ir gamybos apimtys bei kiekiai yra nedideli. Šios gamybos gaminiai per metus nesikartoja, o jei kartojasi, tai neperiodiškai. Naudojami universalūs įrengimai. 1.5 gamybos procesų organizavimas laike Gamybos ciklas – laikotarpis, nuo tam tikro gaminio ar detalės gamybos pradžios iki pabaigos Pagrindinė charakteristika – jo trukmė, kuri išreiškiama kalendorinėmis arba darbo dienomis (arba valandomis). Ciklo trukmė turi ypatingą vaidmenį. Sudėtingo proceso gamybos ciklą skirstome į tam tikrus elementus, kurie pavaizduoti schemoje Gamybos ciklą sudarančių elementų lyginamoji dalis priklauso nuo daugelio veiksnių, o labiausiai nuo gamybos tipo.Gaminio arba detalių ir jų partijos gamybos ciklą nulemia pasirinktas operacijų derinimo būdas. Operacijų derinimo būdai parodo detalių arba gaminių perdavimo būdus apdirbimo procese iš vienos operacijos į kitą Operaciujų derinimo būdai:1) nuoseklusis, 2) lygiagretusis, 3) mišrusis (lygiagrečiai nuoseklus). Gaminant N detalių partiją, nuoseklių operacijų derinimo būdu pirmiausia visoms detalėms atliekama pirma operacija, o vėliau visa detalių partija pergabenama į antrąją operaciją, atliekančią darbo vietą, kurioje, atlikus technologinį procesą, detalių partija pargabenama į trečią ir kitas operacijas. Taikant nuoseklų operacijų derinimo būdą, atskiros detalės ilgai užsiguli kiekvienoje operacijoje, laukdamos bendros apdorojimo pabaigos. Partijos apdirbimo trukmė gali būti apskaičiuojama pagal formulę : n – operacijų skaičius, ti – laikas, reikalingas darbo vietoje, Si – darbo vietų skaičius Lygiagretus operacijų derinimo būdas. Derinant šiuo būdu, atlikus eilinę operaciją detalė iš karto, palaukiant, kol bus apdorotos kitos partijos detalės, kartu su visa partija perduodamos iš operacijos į operaciją taip vadinamomis transportinėmis partijomios. Tai leidžia sumažinti ar visiškai limituoti detalių užsigulėjimo laiką ir dėl to ciklo trukmė yra mažiausia. TLYGIAG=pni=1ti/si+(N-p)*( ti/si)max p –transportinės partijos dydis, ti – laikas, reikalingas darbo vietoje, Si – darbo vietų skaičius , N – apdirbamų detalių skaičius. Mišrusis operacijų derinimo būdas. Apjungia minėtų būdų gerasias savybes t.y. gauname nepertraukiamumą ir lygiagretumą. Tmišr=N pni=1ti/si-(N-p) ni=1 ( ti/si)min p –transportinės partijos dydis, ti – laikas, reikalingas darbo vietoje, Si – darbo vietų skaičius, N – apdirbamų detalių skaičius. Jei po trumpesnės operacijos seka ilgesnė operacija, tai antrosios operacijos darbo pradžia yra užsibaigus pirmos operacijos pirmos transportinės partijos apdirbimu. Jei po ilgesnės operacijos seka trumpesnė operacija, tai fiksacijos laikas yra trumpesnės operacijos paskutinės partijos apdirbimo pradžia ir turi sutapti su ilgesnės operacijos paskutinės partijos užbaigimo trukme. Privalumai: užtikrinamas operacijų nepertraukiamumas, lengvai valdomas gamybos procesas ir lengva gamybos apskaita. Trūkumas: priklausomai nuo operacijų trukmių pailgėja bendra ciklo trukmė, lyginant su su lygiagrečiu operacijų derinimo būdu. Šis būdas taikomas serijinėje gamyboje. Parenkant transportinės partijos dydį, turi įtakos: 1)detalės svoris, 2) detalės gabaritai. Transportinės partijos dydis parenkamas kaip visos partijos racionalus dalmuo, suformuojant ne mažiau kaip 3 ir ne daugiau kaip 7 transportines partijas. Efektyvios operacijų trukmės gali būti išsidėsčiusios taip: 1) idealiausia – visos operacijų trkumės vienodos, 2) pirma operacija ilgiausia, o kitos trumpėja, 3) pirma operacija trumpiausia, paskutinė ilgiausia, 4) vidurinė operacija ilgiausia, kitos trumpėja kitos trumpėja nuo jos į šalis, 5) išorinės ilgos, vidurinė trumpa. Išeinant iš gamybinio ciklo trukmės Optimalios sąlygos būtų: Rodikliai Oper.derinimo būdai Nuoseklus Lygiagr Mišrus Gamybinio ciklo max min vid trukmė Nenutrūkstamum max min max Lygiagretumas min max vid 1.6 Gamybos Ciklo Trukmės Apskaičiavimas Sudėtingo proceso gamybos ciklą galime apskaičiuoti dviem būdais: 1) analitiniu, 2) grafoanalitinis. Analitinis -jis taikomas tik preliminariuose gamybos ciklo trukmės apskaičiavimuose. Šiuo būdu apskaičiuojama pirmiausia apytiksliai parenkami keli gamybos ciklą lemiantys objektai, t.y. mazgai (surinkimo elementai) ar partijų detalės, kurių gamybos ciklai yra ilgiausi. Apskaičiuojant šių objektų gamybos ciklus tolimesniam skaičiavimui paliekami tik tie objektai, kurių ciklai yra ilgiausi. Visų gaminių gamybos ciklo trukmė apskaičiuojama pagal tokią schemą: detalių partijos ilgiausias ciklas, surinkimo partijos ilgiausias ciklas ir bendrojo surinkimo ciklas Grafoanalitinis.Jo pagrindas – gaminio surinkimo schemos (technologinis dokumentas) su kai kuriais papildymais, kurie remiasi anksčiau atliktais analitiniais skaičiavimais. Gautas grafikas vadinamas gaminio ciklograma. Ciklogramoje nebūtina atidėti visų detalių ir visų surinkimo vienetų ciklus, o galima apsiriboti tomis detalėmis ir tais surinkimo vienetais, kurie nulemia bendrą ciklo trukmę.Gamybinio ciklo trukmei apskaičiuoti ir sąnaudoms minimizuoti yra panaudojami tinklinio planavimo ir valdymo metodai , panaudojant ESM. 1.7 Gamybos Ciklo Trumpinimo Būdai Ciklo trumpinimo labai didelė ekonominė reikšmė, nes kai gamybos ciklas sutrumpinamas: 1) padidėja finansinio kapitalo apyvartumas (galima gauti didesnį pelną), 2) sumažėja nebaigtos gamybos sandėliuose atsargos (sumažėja apyvartinių lėšų poreikis), 3) pagerėja gamybos organizavimas, o tai atsiliepia dirbančiųjų psichologijai, o per ją ir ekonomikai. Gamybos ciklo trukmė priklauso nuo daugelio veiksnių, todėl ciklas trumpinamas šiais būdais: 1) ciklo technologijos dalis gali būti trumpinama, mažinant technologinių operacijų darbo imlumą. 2) natūralūs procesai būna ilgi, todėl jų negalima trumpinti. Jei leidžia sąlygos, juos reikia pakeisti dirbtiniais procesais. 3) Kontrolinės operacijos jei galima, turi būti atliekamos per technologinį procesą. 4) Transporto operacijos turi būti atliekamos be sutrikimų ir tik specialios įrangos pagalba. 5) Pamainingumo didinimas ir pertraukų trumpinimas: šioje srityje padeda geresnis valdymas ir savalaikis darbo vietos aprūpinimas medžiagomis, įranga, įrankiais ir gera įrenginių priežiūra. 1.8 srovinės gamybos organizavimas Bendriausios prielaidos srovinei gamybai organizuoti serijinėje ir vienetinėje gamyboje: 1) didelė gamybos apimtis 2) stabili produkcijos nomenklatūra 3) stabili gaminio konstrukcija ir mazgų bei detalių pakeičiamumas, 4) stabili ir pažangi technologija, 5) tobulas gamybos ir darbo organizavimas. Srovinės gamybos metodas pats pažangiausias. Svarbiausia gamybos efektyvumo sąlyga nenutrūkstamas procesas, kuris turi vykti be pertraukų. Šiai gamybai būdinga: 1) kiekviena darbo vieta organizuojama tam tikrai darbo operacijai ar ribotam skaičiui technologiškai panašių operacijų. 2) Kiekvienam gaminiui ar panašių gaminių grupei pagaminti, skiriama tam tikras darbo vietų skaičius. 3) Darbo vietos išdėstomos griežtai pagal technologinių procesų operacijų eilės tvarką ir sudaro srovinę liniją. 4) Gaminiai iš pirmos į antrą perduodami su mažesnėmis pertraukomis specialiomis transporto priemonėmis. 5) Visos darbinės operacijos laiko požiūriu turi būti tarpusavyje suderintos ir atliekamos laikantis srovinei linijai nustatyto takto arba ritmo. Svarbiausias srovinės linijos darbo parametras – taktas, kuris išreiškia darbo ritmingumą ir parodo laiką, tarp dviejų gretimų to paties gaminio paleidimo arba išleidimo gamybon. Taktas – dydis, atvirkščias srovinės linijos gamybiniam pajėgumui. r=Fef/G[min], r – taktas, Fef – efektyvinės srovinės linijos darbo laiko fondas planuojamam laikotarpiui, G – gaminių skaičių vienetais. Remiantis srovinės linijos takto ir ritmo apskaičiavimais, nustatomas reikalingų darbo vietų ir atlikėjų skaičius kiekvienai operacijai atlikti. S=tVNT/r, tvnt- operacijos trukmė, R – ritmas, S – darbo vietų skaičius Gautoji reikšmė apvalinama didinimo kryptimi ir laikoma priimtų darbo vietų skaičiumi. Srovinės linijos apkrovimo koeficientas: KQ=Sapsk/Spriimt; Sapsk – apskaičiuotų darbo vietų skaičius, Spriimt. – realiai egzistuojančių darbo vietų skaičius Jei ka ,95, tai galima organizuoti nepertraukiamą srovinę liniją. Srovinės linijos skirstomos : 1)Vienadaiktės (gaminamas vienas gaminys), 2) daugiadaiktės Daugiadaiktės: 1.kintamosios srovinės linijos. Šiose linijose gaminami vieni gaminiai, po to, perderinus įrengimus, kiti gaminiai. 2.grupinės srovinės linijos. Jos skirisi nuo kintamųjų srovinių linijų tuo, kad joms priskirti gaminiai gaminami neperderinant įrengimų darbo vietose. Pagal objekto judėjimą tarp operacijų charakterį, srovinės linijos gali būti: 1.nepertraukiamos, 2) pertraukiamos Pagal konvejerio darbo tipą : 1) su darbo konvejeriu, 2) su paskirstymo konvejeriu, Pagal darbo vietų išsidėstymą prie konvejerio: 1)vienpusiai, 2) dvipusiai, 3) zigzaginiai (šachmatiniai), 4) ovaliniai, 5) T formos, 5)  formos, 6) apskritiminiai. Pagal mechanizacijos laipsnį: 1)rankų darbo, 2) mechanizuotos, 3) kompleksiškai mechanizuotos, 4) pusiau automatinės, 5) automatinės, Pagal darbo ritmą: 1)laisvo ritmo, 2) pulsuojančio ritmo, 3) reglamentuotos 1.9 Nepertaraukiamos Srovinės Linijos Tai tokios srovinės linijos, kuriose technologinis procesas vyksta nenutrūkstamai ir visos operacijos atliekamos vienu metu darbo arba paskirstymo konvejeriuose. Norint tinkamai organizuoti srovinę liniją, ir racionaliai planuoti jos darbą, būtina apskaičiuoti pagrindinius parametrus, tokius, kaip taktą, darbininkų ir įrengimų skaičių, konvejerio greitį, konvejerio darbinės dalies ilgį ir ciklo trukmę. Konvejerio greitis: r – taktas, l - konvejerio žingsnis Konvejerio darbinės dalies ilgis: l – konvejerio žingsnis, Konvejerio juostos ilgis: Gamybinio ciklo trukmė, apskaičiuota darbo konvejeriui: Tai pat būtina apskaičiuoti ir detalių atsargas konvejeryje, nes pagal jų dydį yra apskaičiuojamos reikalingos apyvartinės lėšos. Atsargos: 1) technologinės, 2) transportinės, 3) draustinės 2.0 PERTRAUKIAMOS SROVINĖS LINIJOS Tiesiasrovių linijų pagrindas yra nepilnas operacijų sinchronizavimas. Šias srovines linijas apibūdina: 1) siekiant užtikrinti planingą linijos darbą, tarp nesinchronizuotų operacijų sudaromi detalių ar gaminių įdirbiai t.y. tarpoperaciniai apyvartiniai įdirbiai. 2) siekiant geriau išnaudoti laiką, nepilnai užimtam darbininkui paedama atlikti keletą operacijų. 3) siekiant sudaryti gamybos procesą nenutrūkstamą, sudaromas planas – standartas, kuris reglamentuoja srovinės linijos darbo režimą per tam tikrą laikotarpį. 2.1 SROVINĖS GAMYBOS EFEKTYVUMAS IR TRŪKUMAI Iki šiol buvo laikomasi nuomonės, kad srovinė gamyba – efektyvi gamybos proceso organizavimo forma, kuriai būdingai nemažai ekonominių privalumų. Srovinės gamybos bendras ekonominis efektas susideda iš atskirų srovinės linijos ekonominių efektų, kurių kiekis nustatomas pagal bendro ekonominio efekto apskaičiavimo metodiką. ekonominiai rodikliai: 1) sumažėjus darbo imlumui, geriau specializuojant darbo vietas, o taip pat sumažėjus darbo laiko nuostoliams transportuojant detales, padidėja darbo našumas, 2) sumažėjus darbo imlumui, transportavimo trukmei ir likvidavus pertraukas tarp operacijų, trumpėja gaminio gamybos ciklas, 3) sutrumpėjus gaminio gamybos ciklui, sumažėja nebaigtos gamybos likučiai ir reikia mažiau apyvartinių lėšų, 4) perorganizuojant į srovines linijas yra tobulinama technologija bei darbo organizavimas, dėl to sumažėja atskirų operacijų ir bendras gaminio darbo imlumas, 5) patobulinus technologiją ir darbo organizavimą, sumažėja broko ir pagerėja gaminio kokybė, 6) dėl šių aunksčiau minėtų veiksnių mažėja gaminių savikaina. Pertvarkant gamybą į srovinę liniją, reikalingos investicijos, kurios gana greit atsiperka. iki Gkr geriau taikyti pavienę gamybą, o po jo – srovines linijas. 2.2. LANKSČIOS AUTOMATIZUOTOS GAMYBOS ORGANIZAVIMAS Būtinumas dažnai atnaujinti gamybą iškelia lankstumo, mobilumo uždavinį ne tik gamyboje, bet ir projektavime. Šio šimtmečio viduryje įvairiose pramonės šakose, ypač mašinų gamyboje išryškėjo dideli prieštaravimai , būtent: automatinėse masinės gamybos linijose yra didelis našumas ir labai mažas lankstumas, o vienetinėje gamyboje atvirkščiai: didelis lankstumas, tačiau mažas našumas. Siekiant užtikrinti gamybos lankstumą ir mobilumą, teko grįžti prie universalių įrengimų mažesnio našumo sąskaita. Ilgą laiką pagrindinių procesų automatizavimui buvo skiriama daug dėmesio, o pagalbiniai procesai liko nuošalyje. Automatizuoti gamybą, išlaikant jos lankstumą ir mobilumą padėjo elektroninė skaičiavimo technika, kuri naudojama kartu su robotais ir kitais įrengimais. Tokiu būdu buvo pradėta kurti iš principo nauja gamybos organizavimo forma, turinti lanksčios gamybos sistemos pavadinimą. Ji šiuo metu labai paplitusi. LAG – lanksti automatizuota projektavimo ir gamybos sistema, apjungianti sistemiškai atskirus struktūrinius gamybos vienetus, skirtus projektuoti ir gaminti įvairius besikeičiančius darbo objektus bei technologinius procesus, valdomus kaip vieninga daugiaplanė tinklinė sistema. 1 etapas: 1712 – 1951 m. 1951 m. Pradėta srovinė gamyba. 2 etapas 1951 – 1980 m. Stadija su programiniu valdymu. 3 etapas 1980 – 2000 m. atsiranda LAGS. 4 etapas XXI a. Apims savaime atnaujinančios sistemos. Lankstus gamybinis modelis (LGM) arba automatizuotos darbo vietos (ADV) formuojasi pagal pagrindines technologines operacijas, taip pat gali būti formuojama pagal transporto, sandėliavimo ar kontrolės operacijas. Tada LGM ir ADV sujungti į kompleksą, turintį vieningą organizacinę ir valdymo sistemą, ir tampa arba LAK arba LATS (LAKS, LATYS). Valdymo tikslams naudojami mikroprocesoriai, arba ESM. Pereinant i LAG išnyksta gamybinės fazės ir proceso dalinimasį sudėtines dalis. Įvyksta esminiai pasikeitimai gamybiniame procese. Darbo vieta tampa tapatinga operacijai, nes įrengimo bendrumas ir žmogaus bendrumas išnyksta, todėl keičiasi darbo vietos apibrėžimas: ji tampa tapatinga operacijos apibrėžimui. Pagrindinio gamybinio proceso organizavimo principai: 1) lygiagretumas, 2) nepertraukiamumas, 3) standartizavimas. O 1) proporcingumas, 2) specializavimas, 3) automatiškumas, 4) tiesiasroviškumas, įvertinami projektuotojų projektuojant LAG sistemas ir priklauso nuo nuo gamybos organizavimo. Gamybinėje struktūroje pagrindinai pereinama į daiktinę, o tai reiškia, jad LGM ir ADV bus išdėstyti pagal technologinio proceso eigą. Esant LGM ir ADV operacijų derinimas lygiagretus, o pereinant į aukštesnį lygį gali būti ir mišrus. Bandymo požiūriu reikia atsisakyti apibrėžto hierarchinio valdymo. Taikomas horizontalus (nuoseklus) sprendimų priėmimas ir pereinam prie matricinės valdymo struktūros, kurioje orientuoti pagrindiniai tikslai bei platūs horizontaliniai ryšiai ir kiek įmanoma siauresni vertikaliniai ryšiai. Turi būti išlaikomas labai mažas hierarchinis valdymas su laisva horizontalia koordinacija visuose laisvės laipsniuose. Tokiai sistemai suformuoti reikia spec. ESM. Planavimo srityje įvedamas lankstus planavimas – gamybinė sistema programą detalizuojant iki darbo valandų garfikų ir atvaizduojama realiame laiko mastelyje, formuojant ištisinius grafikus. LAG efektyvumą JAV siūlo vertinti taip: 1) LAG techninės pasekmės (padidėja ar nepadidėja darbo našumas), 2) LAG organizacinės pasekmės (daugiau, greičiau, kokybiškiau), 3) LAG ekonominės pasekmės (savikaina ir kaina turi mažėti), 4) LAG socialinės pasekmės (formuojamas naujo tipo darbuotojas, kuriame nyksta fizinio darbo elementai, sumažėja darbo kenksmingumas ir pan.) Gamybos projektavimo ciklas, pereinant į LAG sistemas sutrumpėja 30 – 40 ciklų. Įrengimų išnaudojimo koeficientas pagerėja apie 2 kartus. Apdirbimo įrangos, įrankių kiekis sumažėja apie 5 – 6 kartus. Labai keičiasi gamybinės atsargos ( įdirbiai) darbo vietose ir sandėliuose. Konstravimo darbo našumas ( LAKS) išauga 2 kartus. Valdymo efektyvumas 4 kartus. Ekonominio efekto ir efektyvumo apskaičiavimams naudojamos tradicinės formulės ir gautų duomenų bazėje pagrindžiama, kada galima taikyti ir pereiti į LAG sistemas Iki 0.1 mln. vnt./ per metus – tikslinga pavienė gamyba, nuo 0.1 iki 10 – tikslinga LAG, daugiau nei 10 – tikslinga srovinė gamyba. 2.3 PAGALBINĖS GAMYBOS IR GAMYBOS APTARNAVIMO ORGANIZAVIMAS Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo tikslas – užtikrinti pagrindinių procesų nenutrūkstamumą, laiku ir kokybiškai minimaliomis sąnaudomis atlikti visus reikiamus pagalbinės gamybos ir aptarnavimo darbus siekiant didžiausio ekonominio ir socialinio efektyvumo. Pagalbinei gamybai ir gamybos aptarnavimui keliami reikalavimai: jie turi būti profilaktinio pobūdžio (numatyti galimus gamybos sutrikimus ir operatyviai juos šalinti), turi atitikti techninių – ekonominių, technologinių ir organizacinių darbų reglamentą, turi būti lankstūs, mobilūs ir turi būti pritaikyti prie mobilios pagrindinės gamybos ir sudaryti geras sąlygas gaminti aukštos kokybės produkciją su minimaliomis sąnaudomis pagrindinėje gamyboje. Proporcingos gamybos plėtrai reikia: 1) maksimalizuoti pagrindinės gamybos apimtį ir kokybę minimalizuojant gamybos kaštus, kartu užtikrinant tinkamą ir savalaikį pagrindinės gamybos aptarnavimą. 2) minimalizuoti pagalbinės gamybos apimtį ir kaštus kartu užtikrinant tinkamą ir savalaikį pagrindinės gamybos aptarnavimą. Jei laiku ir tinkamai neatliekami pagalbinės gamybos ir gamybos aptranavimo darbai - sutrikdoma pagrindinės produkcijos gamybos kokybė, todėl šie darbai svarbūs ir turi prilygti pagrindinės gamybos darbams. 2.4 ĮRANKIŲ ŪKIO ORGANIZAVIMAS Įrankių ūkis – skyriai, grupės, biurai, cechai, barai, kiti padaliniai, kurie tiekia įrankius ir technologinę įrangą, visa tai projektuoja, gamina ir remontuoja bei atnaujina, o taip pat organizuoja jų apskaitą, saugo, išduoda į cechus, barus ir darbo vietas bei iš jų priima atgal. Šio ūkio uždavinys – kuo mažiausiomis sąnaudomis be pertrūkių ir laiku aprūpinti cechus, barus bei darbo vietas geros kokybės ir reikiamos nomenklatūros įrankiais bei technologine įranga. Todėl reikia numatyti įvairių rūšių įrankių bei technologinės įrangos poreikį, stebėti, ar jis deramai tenkinamas, pagrįsti specialios įrangos projektavimo būtinumą, ją projektuoti, parinkti atitinkamas aprūpinimo įrankiais iš kitur ir savo gamybos formas, organizuoti įrankių tiekimą, apskaitą, sandėliavimą o taip pat jų gamybą, remontą, galandimą ir kt. Kadangi įrankių – daug rūšių, todėl pasunkėja jų planavimas, tiekimas, naudojimas, apskaita. Norint racionaliai organizuoti bei eksploatuoti įrankių ūkį, turima įranga ir įrankiai klasifikuojami ir indeksuojami atsižvelgiant į jų gamybinę technologinę paskirtį bei konstrukcinius ypatumus bei požymius. Klasifikavimas ir indeksavimas padeda suvienodinti įrankių ir įrangos pavadinimusir to pasekoje supaprastėja planavimas ir apskaita ir sudaromos kompiuterizavimo prielaidos. Pagal naudojimo vietą įranga skirstoma į: 1) pramoninę, 2) šakinę, 3) grupinę, 4) įmonės vidinę Pagal naudojimo pobūdį skiriami universalūs (standartiniai) ir specialūs įrankiai. Universalius įrankius tiekia specializuotos įmonės. Pagal paskirtį įrankiai skirstomi: 1) apdirbimo, 2) kontrolės, 3) matavimo 4) technologinę įranga. Kiekvieno skyriaus įrankiai gali būti skirstomi į klases, kurios skirstomos į poklases → į grupes → į pogrupius → rūšis → porūšius. Šiuo metu taikoma dešimtainė klasifikavimo sistema, kai kiekvienas klasifikavimo skyrius skirstomas į 10 grupių ir t.t. Skaitmeninės indeksavimo sistemos esmė: kiekvienam įrankiui priskiriamas konkretus numeris, susidedantis iš skaičių, rodančių kuriai klasei, poklasiui, pogrupiui, rūšiai, porūšiui jie priklauso. Indeksavimas gali būti raidinis taip pat ir mišrus, kuriuo vadovaujantis nustatomas kiekvieno įrankio bei įrangos kodas. Kiekvienoje įmonėje sudaromas klasifikatorius, kuriuo vadovaujantis nustatomas kiekvieno įrankioir įrangos kodas. Kad įrankių ūkis tinkamai funkcionuotų, reikia nustatyti optimalų įrankių ir įrangos kiekį, kurio pakaktų be pertrūkių planuojamai produkcijai pagaminti. Planuojant įrangos poreikį, nustatoma, kiek jos reikia gamybinei programai įvykdyti, o taip pat numatyti jos atsargą. Kad galima būtų be pertraukų gamybą aprūpinti įrankiais ir įranga, reikia turėti tam tikrą jų atsargą, kuri vadinama apyvartiniu įrangos fondu. Šį apyvartinės įrangos fondą sudaro atsargos (centriniam įmonės sandėlyje)ir atsargos cechiniuose sandėliuose. Atsargos nustatomos ir reguliuojamos max – min sistema, kurioje skiriami 3 įrangos atsargų lygiai: 1) minimali atsarga Nmin, 2) maksimali atsarga Nmax 3) užsakymo taškas Nuž tn – dienų skaičius, reikalingas įrankiams normaliai pristatyti ar pagaminti t.y. įrankių atsargų papildymo periodiškumas. tsk – įrankių pristatymo arba gamybos trukmė dienomis, Nmin ( minimali atsarga) – tai toks minimalus įrankių kiekis, kuris nuolat turi būti sandėlyje, kad įmonė galėtų ritmingai dirbti ir sutrikus normaliam įrankių tiekimui. Nmin =nd *tsk, nd – įrankių dienos poreikis. Ši minimali atsarga sudaro draustinę arba rezervinę įrankių atsargą. Užsakymo taškas Nuž – tai toks įrankių kiekis, kuriam esant reikia užsakyti eilinę įrankių partiją. Nuž =nd *tn. Maksimali atsarga – tai toks įrankių kiekis, kurį įmonei tikslinga ekonomiškai turėti, kad galėtų nuolatos tolygiai tenkinti gamybos poreikius. Nmax maksimali atsarga – tai toks maksimalus įrankių kiekis, kurį įmonei tikslinga ekonomiškai turėti, kad galėtų nuolatos tolygiai tenkinti gamybos poreikius. Nmax = Np + Nmin.. Np – gaunamų įrankių partijos dydis. Gaunamų įrankių partija – sudaro einamąją įrankių partiją, kuri normalaus tiekimo laikotarpiu nuolat mažėja nuo maksimalios atsargos iki minimalios atsargos. Cecho apyvartinių įrankių fondą sudaro įrankių atsargos cecho įrankinėje ir darbo vietose, o taip pat remontuojami bei galandami įrankiai. Įrankius iš centrinio įrankių sandėlio (CIS) gauna įrankinės, juos sandėliuoja, atlieka jų apskaitą ir išduoda į darbo vietas bei priima iš jų atgal; tikrina įrankius, netinkamus naudoti atiduoda taisyti, o sudilusius nurašo. Įrankiai gaunami pagal varžtaraščius – reikalavimus, arba pagal limitines korteles. Įrankiai ir įranga darbuotojams išduodami bei iš jų paimami atgal centralizuotai ar decentralizuotai. Centralizuotai – darbo vietos įrankiais aprūpinama masinės gamybos sąlygomis. Decentralizuotai - įrankiai išduodami įrankinėse, kada pasiima ir gražina patys darbuotojai. Naudojama vienetinėje gamyboje. 2.5 REMONTO ŪKIO ORGANIZAVIMAS (RŪ) Tai visuma įmonės padalinių, kurie organizuoja įrengimų remontą, bei techninį jų aptarnavimą, o taip pat numato nesavalaikius įrengimų gedimus ir imasi priemonių tiems gedimams pašalinti. Rmonto ūkio užtikrina racionalų ūkio eksploatavimą su minimaliomis sąnaudomis. Tai pasiekiama sprendžiant šiuos remonto ūkiui keliamus uždavinius: 1) planinio remonto bei techninio aptarnavimo vykdymas, 2) naujai įsigytų įrengimų montavimas, derinimas, reguliavimas, 3) eksploatuojamų įrenginių modernizavimas, 4) nesavalaikio įrengimų nusidevėjimo nustatymas, 5) techninio darbo, kuriam priskiriami techniniai ir remonto darbai planavimas ir šių darbų apskaita, 6) atsarginių mazgų detalių savalaikis užsakymas iš šalies arba jų gamyba pas save, o taip pat jų saugojimas ir tinkamas panaudojimas. Įmonės remonto ūkio sudėtis prilauso nuo daugelio veiksnių: įmonės dydžio, įrengimų kiekio, jų sudėtingumo ir panašiai. Parastai įmonės RŪ vadovauja vyr. Mechanikas. Kai įrengimus remontuoja pati įmonė, gali būti taikoma viena iš dviejų remonto sistemų: 1) vientisa įrengimų planinio – profilaktinio remonto (PPR) sistema, 2) racionalaus eksploatavimo sistema (RES). PPR – tai visuma organizacinių ir techninių priemonių, skirtų įrengimams planingai bei profilaktiškai apžiūrėti, aptarnauti ir remontuoti. Šio PPR turinį sudaro: 1) įrengimų priežiūros darbai, 2) transportinis aptarnavimas( įrengimų darbo bei būklės stebėjimas, gedimų šalinimas ir įrengimų reguliavimas. Šiuos darbus atlieka budintis personalas. Šie darbai vykdomi nestabdant gamybos proceso ( ne darbo metu)), 3) periodinės remonto operacijos ( jas atlieka įmonės remonto tarnybos darbuotojai pagal iš anksto sudarytus planus bei grafikus) po kiekvieno planinio remonto didinamas įrengimų tikslumas. Planinės abžiūros daromos tarp planinių remontų. PPR sistemoje pagal darbų turinį ir apimtį skiriami trijų rūšių remontai: 1) mažasis, 2) vidutinis, 3) kapitalinis. Pagrindiniai PPR normatyvai: remonto sudėtingumo kategorija, remonto vienetas, remonto ciklas, remonto struktūra, laikotarpio tarp remontų trukmė ir darbo bei medžiagų ir atsarginių detalių imlumo normatyvai. RES (racionalaus eksploatavimo sistema) (tipinė techninio patarnavimo ir remonto sistema – visuma susijusių nuostatų ir normatyvų, sąlygojančių įrengimų aptarnavimą ir remonto darbų organizavimą, siekiant nustatyti ir palaikyti nustatytą įrengimų darbo našumą bei kitus rodiklius, kurie numatyti techninėje įrengimo dokumentacijoje. RES skirstoma į: 1) techninį aptarnavimą, 2) remonto grupę (priskiriama visi darbai , kurie užtikrina įrengimų darbo būklę bei jų sumontavimą (įdiegimą). Įmonės įrengimų remontą vykdo atskiros remonto tarnybos ir priklausomai nuo remonto centralizavimo laipsnio, skiriami 3 remonto būdai: 1) centralizuotas (šioje formoje visi planiniai remontai vykdomi cecho viduje įmonės jėgomis), 2) decentralizuotas ( visi darbai atliekami atskirų cechų tarnybų, vadovaujant cechų mechanikams) , 3) mišrus (darbai, turintys didelį darbo imlumą atliekami remonto ceche, o visi mažesni defektai taisomi vietoje. Stengiamasi pereiti prie vakarietiškos remonto formos( perdavimo serviso forma - remontas ir aptarnavimas visiškai priklauso nuo įrengimų gamintojų. Įrengimų serviso įdiegimas turi tokius privalumus: 1) didėja specializacija, o tai atpigina patarnavimų kainą , 2) galima taikyti pažangias remonto formas, 3) užtikrina grižtamąjį ryšį su vartotoju: ištiriama rinka, nuolat žinomi poreikiai, išryškėja defektai. Jei įrengimai brangūs – jie neparduodami, o tik nuomojami (lizingo sąlygomis). Lizingas - ypatingos rūšies nuoma, finansuojanti įrengimų įsigijimą ir naudojimą. Lizingo gavėjas gauna įvairias paslaugas: 1) technines (įrengimų eksploatacija), 2) techninio aptarnavimo ir remonto, 3) konsultacijos (mokesčių mokėjimo). 2.6 ENERGETIKOS ŪKIO ORGANIZAVIMAS (EŪ) Įmonės energetinis ūkis – visuma gamybinių ir cechinių padalinių ( skyriai, cechai), kurie organizuoja energijos tiekimą iš šalies ir kai kurių rūšių energijos gamybą įmonėje. EŪ tikslas kuo mažesnėmis sąnaudomis aprūpinti įmonės padaliniusvisų reikiamų rūšių energija. Siekiant šio tikslo, įmonės energetinis ūkis sprendžia tokius uždavinius: 1) nustatyti, kurių rūšių energiją įmonė gaus iš šalies ir jos poreikį, 2) kurių rūšių energiją įmonė gamins ir organizuos jos gamybą., 3) racionaliai naudoti visų rūšių energiją įmonės padaliniuose, įskaitant paruošimą, gaminimą ir savalaikį pristatymą į darbo vietas, 4) organizuoti, bei planuoti tinkamą eksploatavimą. EŪ sudėtis priklauso nuo gamybos masto, produkcijos pobūdžio energijos atžvilgiu, naudojamo technologinio proceso, regiono aprūpinimo sąlygų ir pan. EŪ paprastai vadovauja įmonės energetikos skyrius. Jei įmonė didelė, į energetinę tarnybą įeina: 1) energetikos skyrius su įvairiais padaliniais, 2) šiluminis ūkis su katilinėmis ir kompresorinėmis, 3) garo ir suslėgto oro tinklas, 4) vandens tiekimas, kanalizacija, 5) naftos produktų tiekimo tinklas, 6) dujų ūkis su dujų tinklais, 7) šaldymo įrenginiai, 8) elektros stotys su pastotėmis bei elektros tinklai, 9) ryšiai. 2.7 MEDŽIAGŲ IR TRANSPORTO ŪKIO ORGANIZAVIMAS Medžiagų ūkis sprendžia: 1) aprūpinti medžiagomis darbo vietas ir atlikti jų sandėliavimą bei valdymą. Šiuos uždavinius bandoma spręsti logistikos pagalba. Logistika negali būti traktuojama kaip tiekimo, gamybos bei realizavimo priedėlis, o turi būti nagrinėjama kaip vientisa medžiagų apdirbimo funkcija t.y. visas prekių apdorojimas, sandėliavimas ir judėjimas negali būti nagrinėjamas izoliuotai, o turi būti susietas su įmonės informacine sistema, kuri užtikrina prekių srautų kontrolę ir valdymą. Logistikos elementai: 1) transportas ( išorinis, vidinis įmonės transportas), 2) sandėliai (visos vietos, kuriose saugomos atsargos), 3) kompiuterijos (savalaikis užsakymas) Logistikos sistemos plėtrą įtakoja: 1) prekių gamybos garantas, 2) greitumas ir lankstumas, 3) sistemos patikimumas, 4) projektavimo ir įrengimo laikas. Logistikos sistemas gali būti įvertinta tik įgyvendinus šiuos veiksnius ir tada būtų sukurta patikima, bet brangi sistema. Medžiagų ūkis gali būti organizuojamas : 1) funkcinis (užtikrinamas nustatant poreikį,sudarant sutartis, terminus ir kitas funkcijas), 2) objektinis (įgyvendinamas išskiriant gaunamus objektus). Medžiagų ūkio organizavimas apima: 1) aprūpinimas, poreikio apskaičiavimas, pirkimas ir įėjimo kontrolė, 2) valdymą (sandėlių valdymas, vidinis transportas), 3) paskirstymas (išorinis transportas, regioniniai sandėliai, pristatymo tobulinimas). Sandėliai klasifikuojami pagal tokius požymius: 1) aptarnavimų sritį (cechų ir įmonės centrinis), 2) specializacijos lygį (universalūs, specializuoti), 3) mechanizavimo ir automatizavimo lygį ( nemechanizuoti, mechanizuoti, automatizuoti), 4) vaidmenį gamybinėje ir ūkinėje veikloje (tiekimo ir realizavimo), 5) techninę sandėlių būklę (atviri, uždari, specialūs), 6) pagal saugomų objektų rūšis (medžiagų, pusfabrikačių, įrankių, įrengimų ir atsarginių dalių, tinkamos produkcijos, atliekų). Pagrindinis sandėlių valdymo uždavinys yra stebėti ir tvarkyti visas saugomas medžiagas, o tai apima: 1) atsargų valdymą, 2) atsargų papildymą, 3) medžiagų išdavimą į darbo vietas, 4) medžiagų apskaitą. 2.8 VIDAUS TRANSPORTO ORGANIZAVIMAS Įmonės transporto ūkis – visuma įmonės padalinių, kurie organizuoja žaliavų, medžiagų, kuro, pusgaminių, detalių gatavos produkcijos, gamybos atliekų ir kitų krovinių gabenimą, jų pakrovimą bei iškrovimą įmonės teritorijoje ir prie jos esančiuose keliuose, panaudojant transporto bei pakrovimo ir iškrovimo priemones. Transporto ūkis turi minimaliomis sąnaudomis nenutrūkstamai ir laiku pristatyti reikiamu krovinius į cechus, barus ir darbo vietas. Šiuo tikslu įmonės transporto ūkis sprendžia šiuos uždavinius: 1) nustato gabenamų krovinių apimtį, kuri išreiškiama krovinių apyvarta, o ši nustatoma pagal krovinių srautus. Krovinio srautu vadinamas krovinių kiekis, kuris gabenamas iš vienos vietos į kitą per tam tikrą laiką. Krovinių srauto lygis paprastai išreiškiamas tonomis, kilogramais. Skiriamos išorinis ir vidinis krovinių srautas. Krovinių apyvarta – bendras krovinių kiekis, per tam tikrą laiko vienetą (pamainą, parą, mėnesį, metus), išreiškiamas natūriniais rodikliais: tonomis, m3, vienetais ir t.t. ji pagrindžia tinkamiausių transporto priemonių poreikį esamomis sąlygomis,tinkamai organizuoja krovinių transportavimą, mechanizuoja ir automatizuoja transporto operacijas bei šalina dėl transportavimo defektų pasitaikančias prastovas. Įmonės transporto ūkio sudėtis ir dydis priklauso nuo gamybos tipo, įmonės dyžio, jos gamybos struktūros, gabenamų krovinių kiekio, gaminamos produkcijos matmenų, masės ir pan. Transporto priemonės skirstomos pagal: 1) rūšis (oro, geležinkelio, vandens, nebėginiai mechanizmai), 2) aptarnavimo sritį (įmonės išorinis, idinis, tarpcechinis, cecho vidinis, tarpoperacinis, sandėlių vidinis), 3) darbo režimą (nepertraukiamo veikimo, periodinio veikimo(automobiliai, šilumvežiai)), 4) judėjimo kryptį (horizontalios, vertikalios, mišrios (liftai, elevatoriai)), 5) mechanizavimo ir automatizavimo lygį (rankinės, mechanizuotos, automatizuotos) Priklausomai nuo krovinių srautų intensyvumo, krovinių pervežimai gali būti vienkartiniai ar pastovūs. Yra praktikuojamos dvi mašrutinės krovinių pervežimo sistemos: švytuoklinė ir žiedinė. Parenkant vieną ar kitą sistemą, reikia atsižvelgti į transportavimo, pakrovimo, iškrovimo darbų technologiją ir pasirinkti ekonomiškiausią pagal išlaidas transporto savikainai. Švytuoklinė sistema naudojama vienodam krovinių srautui gabenti tarp dviejų punktų. Švytuoklinė sistema gali būti: 1) vienpusė, 2) dvipusė, 3) vėduoklinė: Žiedinė sistema naudojama kroviniams vežioti tarp keleto ar eilės pastovių punktų, tarp kurių yra vienodi krovinių srautai (didėjantys arba mažėjantys). Žiedinė sistema: 1) tolygi, 2) su didėjančiu krovinių srautu, 3) su mažėjančiu krovinių srautu, 4) ciklinė.

Ekonomika  Paruoštukės   (214,88 kB)

Šio projekto tikslas – išanalizuoti galimybes steigti dekoratyvinių vejų projektavimo, apželdinimo ir priežiūros įmonę Kauno mieste. Pasiteisinus šio projekto analizei, tikimasi, šiame mieste pradėti verslą. Patogi geografinė padėtis ir situacija rinkoje, taip pat žodinė pirkėjų apklausa, išsamiai išanalizuotos įmonės stiprybės sudaro palankias sąlygas šiam verslui plėtoti.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (26 psl., 73,91 kB)

Duomenų bazės samprata. Duomenų bazės sąvoka, pagrindinės funkcijos. Duomenų bazių valdymo sistemos, jų funkcijos. Duomenų bazės projektavimas. Duomenų bazės modelių tipai . SQL kalba. Reliacinis duomenų bazės modelis. Reliacinė algebra. Reliaciniai skaičiavimai. Duomenų bazės normalizavimas, norminės formos. Konceptualinis duomenų bazės modeliavimas. Trijų lygių duomenų bazės architektūros projektavimas. Duomenų bazės kūrimas. Duomenų bazės kūrimo žingsniai .

Informatika  Kursiniai darbai   (43 psl., 69,83 kB)

Vadybos samprata ir turinys.Valdymo objektai, subjektai ir funkcijos. Visuotinės kokybės vadyba ir harmoningosios plėtros koncepcijos ir jų taikymas Lietuvoje. Strateginio ir operatyvaus valdymo esmė ir metodologijos. Aplinkos ir strategijų sąveika. Alternatyvinės strategijos ir jų atranka. Organizacijos esmė, organizacijos tipai. Valdymas per tikslus teorijos raida. Analizės vaidmuo strateginiame ir operatyviame planavime. Analizė ir prognozė. Analizės rūšys. Ištekliai ir strategija.

Vadyba  Paruoštukės   (6 psl., 56,5 kB)

Kas yra rinkodara? Kokios yra išskiriamos rinkodaros kryptys? Gaminio gyvybinis ciklas ir šio ciklo raidos fazės. Pagrindinės dalys gaminio rinkodaros koncepcijoje. Aspektai, kuriais yra įvertinama gamybinės programos struktūros analizė. Augimo ir rinkos dalies metodo ypatybės. Rinkos dalies ir augimo (Portfolio) metodas. Konkurencijos formos įmonės atžvilgiu. Įmonės rinkodaros tikslai. Rinkos paklausos diferenciacija. Vartojimo rinkos paklausos tyrimas. Rinkos segmentavimas. Vartotojų poreikių motyvai. Nepatenkintų poreikių dydis.

Rinkodara  Paruoštukės   (5 psl., 17,78 kB)

Kokybės ir jos vadybos sampratos. Kokybės vadybos raida. Visuotinės kokybės vadyba ir vadovavimas. Proceso ir produkto koncepcijos. Kokybės vadybos sistemos ir jų modeliai. Reikalavimai KVS ir AVS. KVS kūrimas, auditas ir registravimas. Kokybės vadybos veikla. Kokybės gerinimo veikla. Problemos, jų analizė ir sprendimai. Darbuotojų dalyvavimas ir komandinis darbas. Veiklos vertinimas ir apdovanojimai.

Vadyba  Konspektai   (40 psl., 365,79 kB)

Vadybos samprata ir esmė. Organizacija. Valdymo procesas. Vadybos teorija ir raida. Organizacija ir aplinka. Globalizacija ir valdymas. Organizacijų kūrimas. Plananavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė. Operacijų valdymas. Valdymo informacinės sistemos. Gamybos valdymas. Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo organizavimas ir valdymas. Finansinių išteklių valdymas. Marketingas. Žmonių išteklių valdymas.

Vadyba  Konspektai   (209 psl., 1,38 MB)

Vadyba - valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Vadybos mokslo praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius metų, o mokyklos - jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas - vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.

Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (59 psl., 139,61 kB)

Pastaruoju metu eksploatuojama vis daugiau sudėtingos techninės įrangos. Be to, visi gamybiniai, socialiniai ir kiti procesai vyksta informacinėje aplinkoje. Nustatyta, kad jeigu kokios nors sistemos sudėtingumas auga linija, tai informacijos apimtys, kurias reikia apdoroti priimant sprendimą, auga eksponente. Todėl informacijos sistemų sudėtingumas taip pat auga ir darosi sunku per trumpą laiką surinkti reikalingą sprendimui priimti informacijos kiekį, nes šis procesas pats savaime tampa sudėtingas ir ilgalaikis.

Ekonomika  Referatai   (12,27 kB)

Būtinybė naudoti elektronines skaičiavimo mašinas (ESM) projektuojant elektroninę aparatūrą buvo įvardinta jau 1960-ais metais, t.y. dar prieš didelių integrinių grandynų (DIG) sukūrimą. Automatizuoti projektavimo metodai buvo pradėti taikyti ESM loginių blokų ir elektroninių schemų projektavimui. Atsiradus didelės integracijos grandynams (DIG) ir jiems tobulėjant, kartu vystėsi ir automatizuoti projektavimo metodai.

Elektronika  Kursiniai darbai   (4,48 kB)

Nuo pat įkūrimo pradžios, Dallas Semiconductors tiekia projektuotojams inovatyvius produktus, technologiją, ekspertines žinias ir patikimumą – tai daro juos viena svarbiausių puslaidininkinių elektronikos prietaisų ir įtaisų gamintojais visame pasaulyje. Patiems didžiausiems elektroninio projektavimo iššūkiams įveikt kompanija siūlo daugiau nei 150 unikalių automobilinių, atsparių aukštai temperatūrai produktų, taip pat pateikia aukšto teisiškumo, didelės spartos signalų apdorojimo, radijo dažnių ir mikrovaldiklių technologijas.

Elektronika  Referatai   (4,9 kB)

Šeštajame XX a. dešimtmetyje pradėtas įtemptas kolonų, kuriose betonas skersiniame pjūvyje dirba kartu su metaliniu profiliu, apkrautų apkrova, laikomosios galios tiriamasis darbas. Šios kolonos negalėjo būti projektuojamos nei pagal plieno, nei pagal betono konstrukcijoms keliamus reikalavimus. Šio tiriamojo darbo rezultatai buvo aprašyti įvairiuose leidiniuose.

Statyba  Referatai   (4,59 kB)

Kokybė - viena sudėtingiausių sąvokų, sutinkamų žmogaus veikloje. Kokybės sąvokos sudėtingumas reiškiasi tuo, kad ji turi daugelį tyrimo aspektų. Kiekvienas iš jų reikalauja specialaus tyrimo ir turi atskirą tikslą.. Paskutiniu metu gaminamų produktų kokybę nagrinėja ir kai kurios naujos mokslų kryptys: kvalimetrija (mokslas apie kokybės kiekybinės išraiškos dėsningumus), techninė estetika (visuma žinių apie meninį konstravimą, dekoratyvines medžiagų savybes), ergonomika (nagrinėjaa mašinų ir aplinkos ypatybių įtaką žmogui šiuolaikinėje gamyboje) ir t.t.

Sociologija  Konspektai   (4,84 kB)

Kaip yra žinoma, jau nuo 2001 metų liepos 1 dienos, Lietuvos Respublikoje įsigaliojo taip vadinamas “naujasis” civilinis kodeksas. Minėtas kodeksas yra patvirtintas 2000-07-18 įstatymu Nr. VIII-1864, kuris skamba taip: „Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas“. „Naująjį“ civilinį kodeksą sudaro šešios knygos. Sutarčių teisė yra įtvirtinta šeštoje knygoje „PRIEVOLIŲ TEISĖ“.

Teisė  Uždaviniai   (4,26 kB)

Šalies ekonomikos situacija nulemia pinigų politikos kryptį ir konkrečius veiksmus, todėl nuo jos analizės pirmiausia turi prasidėti pinigų politikos formavimas. Lietuvos ekonomikos ir finansų būklė yra toli gražu nevienareikšmė. Viena vertus, kai kurie rodikliai (stabilus lito kursas, palyginti žemas infliacijos lygis) liudija apie pasiektą tam tikrą makroekonominio stabilumo lygį. Sparčios politinės ir ekonominės reformos per penkiolika atkurtos nepriklausomybės metų reikšmingai pakeitė šalies ūkį ir tapo naujos, gyvybingos ir konkurencingos ekonomikos kūrimo pagrindu.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (21,3 kB)

Šios apžvalgos tikslas yra įvadas į šiolaikinių informacinių sistemų projektavimo metodų ir priemonių ypatumus naudojant CASE – technologijas. Šiolaikinių informacinių technologijų vystymosi tendencijos skatina nuolatinį informacinių sistemų (toliau IS) sudėtingumo laipsnio kilimą.

Informatika  Konspektai   (8,42 kB)

Šio, darbo tikslas – sukurti Televizijos (TV) laboratorijos TV tinklą. Jis turėtų būti naudojamas Elektronikos fakultete Naugarduko gatvėje Televizijos dalyko laboratoriniams darbams. Sukurtas TV tinklas privalo užtikrinti gerą įvairių TV sistemų (antžeminės, kabelinės, eterinės-kabelinės (MMDS) bei palydovinės) priimamų programų vaizdo ir garso kokybę. Naujoje laboratorijoje turi būti įrengtos šešios darbo vietos studentams ir viena dėstytojui.

Elektronika  Kursiniai darbai   (21,13 kB)

Ukmergės rajone suprojektuojama kietų buitinių atliekų (KBA) deponavimo aikštelė, kurios plotas 5,48 ha. Bendras sąvartyno plotas – 6,58 ha. Planuojamas sąvartynų eksploatacijos laikotarpis 25 metai. Visas sąvartyno skaičiuojamas eksploatacijos laikotarpis skirstomas į 5 etapus, po 5 metus kiekvienas. Projektuojamos Ukmergės rajone deponavimo aikštelės talpumas, atsižvelgiant į atliekų sutankinimo koeficientą ir izoliuojančių gruntų sluoksnių tūrio koeficientą, yra 329236 m.

Kita  Kursiniai darbai   (20,7 kB)

Šiame kūrinyje pateikiamas Ignalinos miškų urėdijos valdymo sistemos projektas. Projektavimo tikslas – parengti efektyvią, moksliniais pagrindais pagrįstą Ignalinos miškų urėdijos valdymo sistemą. Projektavimo objektas – Ignalinos miškų urėdija. Projektavimo rezultatai: suprojektuotas 50,5 etatų valdymo personalas ( 15,5 etatai administracijoje, 35 struktūriniuose padaliniuose), 2 valdymo lygiai ( urėdijos, girininkijos), Ignalinos miškų urėdijos struktūra, sudaryta girininko pavaduotojo pareigybinė instrukcija

Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (19,87 kB)

Sijos skerspjūvio keitimas,Pakloto sijos,Juostų pločių patikrinimas,Vietinis sijų pastovumas,Paklotų sijų prijungimas ir t.t.

Statyba  Kursiniai darbai   (14,74 kB)

Statybos organizavimo reikšmė. Statyba yra viena svarbiausių ūkio šakų. Statybos plėtotę charakterizuojantys rodikliai atspindi ir bendrą šalies ekonomikos lygį. Natūralu, kad statant pastatus, tiltus ir kitokius objektus plėtojasi ir kitos ūkio šakos, gėrėja visos šalies ekonomika. Statybos procesas susideda iš daugelio etapų: nuo investicijų formavimo iki skirtingų pastatų tipų statybos darbų technologijos ir organizavimo metodų parinkimo.

Statyba  Referatai   (4 kB)

Formalus ugdymas apibūdina hierarchiškai struktūruotą, ir chronologiškai organizuotą švietimo sistemą, kurią sudaro ugdymas pradinėse ir vidurinėse mokyklose, universitetuose bei kitose švietimo institucijose su specializuotomis programomis. (11) Informalusis ugdymas – tai nesąmoningas, dažniausiai neorganizuotas mokymasis (23) Šiame XXI a. akcentuojamas laisvas ir kūrybiškas mąstymas, veiklumas bei savarankiškumą puoselėjančių kompetencijų ugdymo svarba.

Pedagogika  Kursiniai darbai   (16,04 kB)

Apkrovos sąvoka ir parametrai. Abonentų sukurtų apkrovų apskaičiavimas. Apkrovos intensyvumo skirstymas vidaus ir tarpstotiniam ryšiui. Nuostoliai ryšių tinkle. Kombinuotasis Jakobeuso metodas. Efektyvaus pasiekiamumo metodas dviejų grandžių schemoms apskaičiuoti. Tikimybių grafų metodas.

Elektronika  Pagalbinė medžiaga   (9 psl., 236,35 kB)

Kompiuterinė grafika. Taškinė grafika. Taškinės grafikos redagavimo sistema Adobe PhotoShop. Vektorinė grafika. Vektorinės grafikos privalumai. Vektorinės grafikos redagavimo sistema. Vektorinės ir taškinės grafikos redagavimo sistema Canvas 7. Grafinė automatizuotojo projektavimo sistema AutoCAD. AutoLISP – AutoCAD modifikavimo priemonė.

Informatika  Referatai   (7 psl., 18,92 kB)