Moksleiviams, sugrįžusiems į Lietuvą, yra sudaromos galimybės tęsti mokslus bendrojo lavinimo mokyklose. Jiems suteikiama pagalba, padedant įveikti atsiradusius programų skirtumus. Užsienyje įgyto pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo pasiekimus nustato mokykla, į kurią kreipėsi mokinys, pageidaujantis tęsti mokslą. Jei reikia įveikti kurių nors dalykų programų skirtumus, mokyklos mokytojų taryba, atsižvelgdama į mokinio pageidavimus, sudaro sąlygas mokiniui įveikti atsilikimą ir atsiskaityti.

Kita  Referatai   (7 psl., 19,2 kB)

Fortūnos duktė Manau knygos nagrinėjimą reikėtų pradėti autorės netiesioginiais žodžiais. Ji sakė, kad Eliza, gali gerai atstovauti autorę kitame gyvenime. Allende praleido septynerius metus moksliniams tyrimams ir parašė savo penktąjį romaną, kuriame ji aprašo, jaunos moters ieškojimą savęs, pažinimo istoriją. Allende taip pat mano, kad knygoje ji išreiškė savo kovą apibrėžti feminizmo vaidmenį savo gyvenime. Knygoje, Eliza keliauja psichologinę kelionę per laiką ir erdvę, taip kaip ji keliauja iš Čilės į Aukso karštinę Kalifornijoje. Ši kelionė taip pat yra dvasinis ieškojimas. Eliza, pažadina save į žmogaus pasaulio nuotykius ir agresiją, tobulina save ir sugrįžta į naują apibrėžimą: būti laisvai ir nepriklausomai moteriai.

Filologija  Referatai   (5 psl., 21,67 kB)

Darbas apie Nijole Miliauskaitę

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (21 psl., 99,92 kB)

Įvadas, Kelionės organizavimas į Helsinkį, Apgyvendinimo galimybės, Maitinimosi galimybės, Lankytinos vietos, Išvados

Kita  Referatai   (15 psl., 85,65 kB)

Bitė Vilimaitė – XXa. II pusės lietuvių rašytoja, ryškiausia lakoniškos novelės kūrėja. Svarbiausios temos – šiuolaikinės šeimos byrėjimas, vienatvė, nykstantis meilės jausmas. Namai neberodomi kaip vertybių saugykla, ramybės uostas. Rašytojos dėmesio centre moters(motinos ir vaiko, žmonos, dukters) kasdienybės pasaulis, neišsipildęs, keistas, trapus. Novelė ,,Dzūkė mergaitė“ taip pat ne išimtis.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 4,78 kB)

Kuršėnai – didžiausias Šiaulių rajono miestas, nutolęs nuo rajono centro 22 kilometrus. Šiuo metu Kuršėnuose gyvena apie 14,2 tūkstančio gyventojų. Miestas išsidėstęs abipus Ventos upės prie Šiaulių – Palangos ir Šiaulių – Mažeikių kelių. Per Kuršėnus eina dvi geležinkelio linijos – Šiauliai – Mažeikiai ir Šiauliai – Klaipėda. Tai vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame yra dvi geležinkelio stotys. Kuršėnai užima 1200 hektarų plotą, turi per 100 gatvių. Pirmosios rašytinės žinios apie Kuršėnus yra iš XVI amžiaus. Vadovaudamasis Raseinių žemės teismo aktais, istorikas J.Sprogis nurodo Kuršėnų valsčių, dvarą, miestelį su bažnyčia. Miesto teises Kuršėnai gavo 1947 metais. Kuršėnai iki 1962 metų buvo apskrities, rajono centras, šiuo metu rajoninio pavaldumo miestas. Kuršėnuose yra gimę ir užaugę žymūs mūsų respublikos visuomenės, kultūros ir meno veikėjai: poetas Vacys Reimeris, literatūros kritikas Stasys Lipskis, aktoriai Antanas Gabrėnas, Kazimiera Kymantaitė, Balys Lukošius, ikikarinės Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis. Tris dešimtmečius Kuršėnuose mokytojavo poetas Stasys Anglickis. Kuršėnuose paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido pirmųjų lietuviškų kalendorių sudarytojas Laurynas Ivinskis (1810 – 1881). Čia jis ir palaidotas. Centrinėje miesto aikštėje 1960 metais pastatytas paminklas šiam įžymiam švietėjui (architektas S. Ramunis, skulptorius P. Aleksandravičius). Kuršėnų kultūros namuose įkurtas kalendorių muziejus. Siekiant skatinti dabartinių kalendorių sudarytojus, Kuršėnuose kasmet įteikiama L. Ivinskio premija geriausio metų kalendoriaus autoriui. Kuršėnų miestas yra susigiminiavęs su Švedijos Almhulto ir Vokietijos Teterovo miestais. Oficiali Kuršėnų miesto įkūrimo data laikoma 1581 m, 2001 m. miestas šventė 420-ąsias gyvavimo metines. Kuršėnuose yra dveji kultūros namai – kultūros namai „Venta“ ir Kuršėnų kultūros namai. Juose veikia įvairaus žanro meno kolektyvai, jungiantys per 450 žmonių. 1985 metais Leontina ir Petras Valskai subūrė vaikų liaudies „Ikaras“, kuris garsina Kuršėnų vardą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Kadangi prie Kuršėnų yra molio, tinkančio dailiosios keramikos dirbiniams, mieste nuo seno klesti puodininkystė. Nuo praėjusio šimtmečio, Kuršėnai garsėjo prekymečiais, kuriuose visada buvo gausu molio dirbinių. Ir dabar Kuršėnai tebevadinami „Puodžių sostinė“ ne tik dėl šio amato meistrų gausumo mieste, bet ir todėl, kad Puodžių puodžiaus karūną pelnė tik kuršėniškiai tautodailininkai: V. Damkus, B. Radeckas, J. Vertelis. Neatsitiktinai vienas Kuršėnų miesto herbo elementų yra ąsotis. KURŠĖNŲ ISTORIJA Kuršėnų miesto pavadinimas kildinimas ir nuo žodžio ‚kuršis‘. Pasak istoriko M. Balinskio Kuršėnai kažkada buvę laivų gyvenviete. Pirmosios raštinės žinios apie Kuršėnus yra XVI a. Remdamasis Raseinių žemės teismo aktais istorikas J. Sprogis tuo laiku buvus Kuršėnų valsčių, dvarą ir miestelį su bažnyčia. Manoma, kad buvo pastatyta apie 1523 m. Kuršėnų dvaras buvo paminėtas 1581 m. miestelyje buvo amatininkų, kurie vertėsi alaus, midaus gamyba, buvo batsiuvių, siuvėjų, stiklių. M. Valančius teigė, kad 1918 m. Kuršėnų bažnyčia buvo atimta iš kalvinių. O priklausė kalviniams, kadangi tokį tikėjimą išpažino tuometiniai miestelio valdytojai - Guževiskiai. 1621 – 1622 m. Kuršėnus lėno teisėmis valdė S. Pacas. Šiam didikui feodalinė valda priklausė ir vėliau, nes 1631 m. karalius Zigmantas Vaza sutiko, kad S. Pacas užleistų Kuršėnus lėno teisėmis K. Gružiaviskiui. 1636 m. tam pačiam dvarininkui buvo išnuomotos Kuršėnų valsčius. Gruževiskių – Gurskių giminei miestelis priklausė iki pirmojo pasaulinio karo. 1650 m. minimi Kuršėnų prekymečiai. 1781 m. kilo gaisras, kurio metu sudegė dauguma sodybų. 1776 m. Kuršėnuose jau veikė parapijinė mokykla, kuri nuo 1865 m. tapo valdiška. 1833 m. buvo trisdešimt trys mediniai namai, dvi karčiamos, medinė bažnyčia. Miestelis pradėjo augti tik XIX a. pabaigoje.1873 m. per Kuršėnus buvo nutiestos Liepojos – Romnų geležinkelis. 1878 m. Kuršėnuose atidaroma vaistinė. 1897 m. veikė koklių dirbtuvės, pašto stotis, plytinė. XIX a. pabaigoje Kuršėnuose įsikūrė geležies dirbtuvių fabrikas, kur buvo gaminamos grandinės, buvo pastatyta lentpjūvė, išplėstos koklių dirbtuvės. 1932 m. mieste veikė plytinė, malūnas, buvo atidaryta šešių skyrių pradinė mokykla. Nepriklausomos Lietuvos metais Kuršėnai buvo valsčiaus centras. 1933 m. pastatyta nauja bažnyčia. 1935 m. plytinė, kuri peraugo į stambią statybinių medžiagų įmonę. 1940 m. buvo atidaryta progimnazija, kuri pokario metais peraugo į gimnaziją. Antrojo pasaulinio metais buvo labai sugriautas miestas, nukentėjo didžiosios pramonės įmonės, sudegė daug namų, buvo susprogdintas tiltas per Ventą. 1947 m. miestui suteiktos miesto teisės. KURŠĖNŲ LANKYTINOS VIETOS B. Radecko keramikos muziejus Nuo praėjusio šimtmečio Kuršėnai garsėjo prekymečiais, kuriuose buvo gausu molio dirbinių. Ir dabar Kuršėnai tebevadinami „Puodžių sostine“. Tai rodo ir puodžiaus B. Radecko namuose įkurtas muziejus. Anot jo dabartiniai eksponatai esantys muziejuje sukaupti per dvidešimt metų. Visi jie sukurti tautodailininko rankomis, nors jis šio amato ir nesimokė, anot jo „Viskas ėjo iš savęs“. Muziejuje gausu įvairiausių dirbinių iš molio: švilpynių, kaukių, puodų, ąsočių, vazų, žibintų ir kt. Šiuo metu tautodailininkas dirbinių nebekuria. Senosios Kuršėnų kapinės Jos įkurtos 1810 m. Kapinėse palaidota daug įžymių žmonių. Tai L. Ivinskis – pirmųjų lietuviškų kalendorių autorius, T. Zauka – vienas pirmųjų civilinių lakūnų, J. Ambraška – nepriklausomos Lietuvos vadovėlių autorius, J. Dilpša – poetas. Senosios Kuršėnų evangelikų liuteronų kapinės yra įsikūrusios Kuršėnų mieste, Daugėlių gatvėje, šalia Ventos upės dešiniojo kranto, ant nedidelės kalvos. Kadaise čia stovėjo liuteronų kirchė. Tai buvo medinė, nedažyta, tik nuo saulės, vėjo ir sniego medis buvo vietomis patamsėjęs. Per karą kirchė sudegė ir liko tik kapinės. Šiuo metu likę tik antkapiniai paminklai. Jie padaryti iš geležies ir betono. Šv. Jono krikštytojo bažnyčia Bažnyčia pastatyta 1927 – 1933 m., Vaclovo Dumbrausko – Kuršėnų klebono rūpesčiu. Antro pasaulinio karo metu bažnyčios bokštas buvo susprogdintas ir atstatytas tik 1999 m. ,kurio aukštis siekia 42 m. Prie bažnyčios stovi tremtinių kryžiaus postamentas, pastatytas iš akmens ir betono 1990 m. Didžioji viršum kylanti dalis – tai ąžuolinės dviejų merginų figūros ir puošnus, didingas kryžius. Jo autorius tautodailininkas, medžio drožėjas Petras Janeliūnas. Taip pat prie bažnyčios yra akmeninė koplyčia. Joje yra Marijos skulptūra ir šventorius. 1941 metais miesto parke buvo nužudytas kunigas kanauninkas Vaclovas Dambrauskas ir šioje vietoje pastatytas kryžius. 1950 m. kryžius nugriautas. 1990 m. kunigo giminaičiai iš Akmenės Adomaičiai pastato kryžių kunigo nužudymo vietoje. Lauryno Ivinskio paminklas Centrinėje miesto aikštėje 1960 metais pastatytas paminklas įžymiam švietėjui L. Ivinskiui. Paminklo architektas S. Ramunis, skulptorius P. Aleksandravičius. Vyčio kryžiaus paminklas Tai pirmasis paminklas atstatytas Kuršėnuose atgimimo metais. Jis buvo pastatytas 1928 m., švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį. 1947 m. liepos 8 dieną buvo nugriautas. Prasidėjus tautiniam atgimimui, 1989 m. buvo atstatytas ir tų pačių metų birželio 14 d. iškilmingai pašventintas. Prie šio paminklo vyksta iškilmingas vėliavos pakėlimas švenčių metu. Paminklas rezistentams Paminklas rezistentams – Ventos upės pakrantėje. Šioje vietoje buvo užkasami žuvę apylinkėse partizanai. 1993 metais liepos 6 dieną šioje vietoje buvo atidengtas paminklas politinių kalinių ir tremtinių iniciatyva. Projektą paruošė A. Danilaitis. Paminklinis akmuo Paminklinis akmuo Pavenčių geležinkelio stotyje pastatytas 1991 m. tremtinių iniciatyva, nes iš čia 1941 metais prasidėjo lietuvių priverstinė kelionė į Sibirą. Projekto autorius – A. Šilkus, akmenį iškalė akmenkalys V. Pocius. Tremtinių kryžius Šis tremtinių kryžius pastatytas 1990 metais birželio 14 d. kapų gatvėje prie bažnyčios. Tai tautodailininko Petro Janeliūno rankų darbas. Paminklas pastatytas tremtinių iniciatyva. Kuršėnų kalendorių muziejus Muziejus atidarytas 1996 m. gruodžio 21 d. įsikūręs Kuršėnų kultūros namuose. Pavenčių vidurinės mokyklos ivinskiečiai yra nuolatiniai ekskursijų gidai. Muziejuje yra šeši skyriai. Pirmajame skyriuje supažindami su kalendorių atsiradimo istorija. Pirmieji kalendoriai atsirado Egipte VI tūkstantmetyje prieš mūsų erą, tai buvo įvairūs ženklai medyje ir akmenyje. Seniausias Lietuvoje esantis kalendorius – tai Kiolne išspausdintas Jono Šioflerio parengtas1513 metų kalendorius „Almanach“ (jis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje). Antrajame muziejaus skyriuje sukaupta apie L. Ivinskį, pirmųjų lietuviškų kalendorių atsiradimą, apie jo veiklą, čia eksponuojamas ir jo parengtas 1856 metais kalendorius, knygos, laikraščių ir žurnalų straipsniai apie L. Ivinskį. Trečiasis skyrius – tai senieji kalendoriai. Tai pati vertingiausia kolekcijos dalis, pasakojanti kokie kalendoriai buvo leidžiami Lietuvoje po L. Ivinskio. Ketvirtasis skyrius pasakojama apie Ivinskio premijos laureatus. Penktasis skyrius yra pats įdomiausias, kuriame pasakojama apie kalendorių įvairovę. Tai proginiai, sieniniai, staliniai, organizacijų ir draugijų leidžiami kalendoriai, periodinių leidinių priedai, kalendoriai – suvenyrai, kalendoriai – skarelė, net degtukų dėžučių etiketės. Paskutiniame skyriuje eksponuojami užsienio šalių kalendoriai, atkeliavę iš visų pasaulio žemynų išskyrus Antarktidą. Gruževskio dvaras Kuršėnų mieste kadaise gyveno Ruževskiai. Čia išlikęs leno teisėmis paveldėtas dvaras ir šalia parkas. Tai senas, gražus Kuršėnų parkas. Dvaro pastatas yra medinis, gausiai puoštas ornamentika. Jo pastatuose įsikūręs tautodailės muziejus ir amatų centras. Parke yra pastatytas paminklas kunigo V. Dambrausko žūties vietoje. Jį pastatė parapijos tikintieji pokario metais, tačiau 1950 metais jis buvo nugriautas. 1990 m. kunigo giminaičiai Adomaičiai čia pastatė naują kryžių. Kryžius yra medinis ir įtvirtintas akmenyje.

Geografija  Referatai   (11,11 kB)

Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau ir sienos.Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Kulto pastatų stogai išliko aukšti, o rūmų ir namų – žemesni. 16a. vieni Lietuvos miestai buvo valstybės, kiti feodalų žinioje. Per Valakų reformą visi miestai, neturintys Magdeburgo savivaldos teisių, buvo perplanuoti ir rekonstruoti. Jau 16a. viduryje pradėta pereiti nuo savaime susidariusios radialinės miestų planavimo struktūros prie stačiakampio aikščių ir gatvių plano, perimto iš Vakarų Europos. Iš anksto sudaryta miestų plano schema tapo būdinga renesansui. “Kuriamų ir plečiamų miestų kompozicijos centre tapo ištęsta stačiakampė arba beveik kvadratinė turgaus aikštė”. Tokių kuriamų miestų būdingas planavimo pavyzdys yra Virbalis, statytas 16a. viduryje ir antroje pusėje pagal iš anksto sudarytą planą. Į kvadratinės turgaus aikštės kampus suėjo po dvi statmenas lygiareikšmes gatves, sudarančias pagrindinių gatvių tinklą. Nė viena jų nepabrėžė miesto ryšio su dvaru, esančiu už miesto. Vienaaukščiai mediniai namai, statyti galais arba šonais prie gatvių ir aikštės pakraščių, sudarė Lietuvos miesteliams būdingą gatvių bei aikščių išklotinę. Aikštėje ir prie aikštės renesanso laikotarpiu ir vėliau rikiavosi svarbieji miestelio pastatai – Domininkonų vienuolynas, katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios, rotušė. Jie formavo miesto centro erdvę. Taigi 16a. ir 17a. pirmoje pusėje daug naujų miestų ir miestelių buvo kuriama pagal stačiakampį planą. “Tačiau šalia tokio plano 17a. pirmoje pusėje formavosi ir linijinės struktūros miesteliai, kurie išaugo po 1557m. Valakų reformos iš gatvinių rėžimų kaimų”. Juose sodybos spietėsi prie didžiosios gatvės, kuri iš tikrųjų būdavo kelias tarp gyvenviečių. Panašiai linijiniu būdu formavosi ir miesteliai tarp ežerų ir balų. Kartais nuo didžiosios gatvės eidavo kitos šalutinės gatvelės, kai kur prie jos glausdavosi stačiakampė aikštė. Ginybinės rezidencinės pilys. Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidaudavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui ir gynybai. “Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrengimai tiko naujai priešartileriniai gynybai”. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilių aplinką. Nuo 16a. vidurio kuriami sodai-parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinć dalį. Lietuvoje plito daugiausia itališko tipo simetrinės ašies kompozicijos parkai su alėjomis, terasomis dekoratyviniais tilteliais ir vandens efektais. Vėlyvojo renesanso laikotarpiu įėjo į madą olandiški parkai, kurių svarbiausias elementas – dekoratyviniai tvenkiniai. Biržų Radvilų parkas buvo Širvenos ežero saloje, Raudonės pilies parkas, iš pradžių juosćs ją iš pietų ir rytų palaipsniui išaugo iki 25ha. Gynybinės rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: Ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; Kitos – atviro tipo tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Pastarosios jau darėsi panašios į rūmus. Viena aukščiausių ir žymiausių primosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinų sienų buvo įvairios paskirties ne vieno meto pastatų kompleksas, kuriame dominavo renesanso stiliaus rūmai. Pietinis rūmų fasadas buvo trijų aukštų. Apatinis aukštas dengtas rustika, kiti tinkuoti. “Kiekviename aukšte buvo skirtingo dydžio, kampuoti, su vis kitokiais apvadais renesansiniai langai, pabrėžiantys sienų lygumą. Rūmai turėjo atiką, sukaidytą gotikinio skliautimo arkučių ir šaudymo angų “ . ( Lietuvos atikai skiriasi nuo Lenkijos atikų, nes baigiasi horizontalia linija, o ne dantytu viršumi). Didžiojo rūmų kiemo korpusų fasadai pagal italų renasanso tradicijas greičiausiai buvo su londžomis, iš kurių buvo žiūrimi muzikantų pasirodymai, vaidinimai, karnavalai, turnyrai, žaidimai. Antrosios grupės rezidencines pilys pradėtos statyti 16a. pabaigoje – 17 a. pradžioje. Juose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdingu landšalfu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus. “Prie tokių pilių skirtina buvusi Žygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviniais žuvų tvenkiniais”. Iš šio tipo pilių išliko tik Aušėnų ir Panemunės pilių griuvėsiai bei restauruota Raudonės pilis. Šios grupės pilių sienos buvo plonesnes negu ankstesnių pilių ir bokštai sipnesni. Jas dar juosė nedideli pylimai. Gynybiniai grioviai kaip ir dekoratyviniai tvenkiniai – skirti landšalfo paįvairinimui ir gynybai. Rūmų architektūroje vyravo horizontalios linijos ir plokštumos. Tik kampuose liko išsikišę šešiakampiai bokštai, uždengti smailėjančiais stogeliais. Jie buvo gyvenami ir beveik jokios gynybinės reikšmės neturėjo. Kiemo ir lauko fasadų paviršiai lygūs, tinkuoti, langai pusapskričių saramų. Durų angos buvo panašios kaip langų arba stačiakampės. Nuo 16a. vidurio didikai be rezidencinių pilių miestuose ir savo dvaruose ėmė statydintis renesansinius mūrinius gyvenamuosius rūmus. Jie daug mažesni už pilis, dažniausiai be vidaus kiemo, vieno stačiakampio korpuso. Jei ir būdavo tradicinių gynybinių bokštų, tai jie pritaikyti gyventi. Rūmai tapo centru dvaro sodybos, kurioje vyravo mediniai ūkiniai pastatai. Neramiais laikais sodybos buvo apjuosiamos plačiais gynybiniais grioviais arba aptveriamos stačiakuolių tvoromis. Nemažai dar buvo statoma ir perstotama dvarų medinių rūmų, kuriuose atsispindėjo senos, liaudiškos tradicijos. Šitoks medinės sodybos pavyzdys yra 1610m. inventoriuje aprašytas Ukmergės maršalkos kunigaikščio A.Žilinsko Raguvos dvaro kompleksas. Taigi renesansiniams rūmams Lietuvoje būdingas formų įvairumas, darni jungtis su aplinka. Miestiečių pastatai palyginti su didikų ir kitų feodalų rūmais atrodė kukliai. Beveik iki 16a. vidurio miestiečių gotikiniai namai buvo pertvarkomi pagal naujus reikalavimus. Tačiau, plečiantis miestams, jų gyventojai ir įvairios bendruomenės ėmė statydintis ir renesanso stiliaus namus. Kartais sujungti du seni gotikiniai namai buvo pertvarkyti į renesansinius. Jų planai ir forma priklausė nuo savininko netingumo, užsiėmimo, namo paskirties ir vietos. ”Nepakeistų namų išliko mažai; jie buvo vieno, dviejų, kartais trijų aukštų, statyti prie pat gatvės, galais ar šonais į ją, kaip ir gotikoje, besikaitančiais fasadais įvairino gatvės išklotinę”. Namų planai nesudėtingi, neretai skersinėmis sienomis suskirstyti į mažesnes patalpas. Lauko durys į prekybines patalpas įrengiamos iš gatvės, kitos – iš kiemo pusės. Namų išvaizdą lėmė stogo ir sienų aukščio proporcijos, langų ir durų santykiai, jų simetrinis ar asimetrinis išdėstymas. Vartai, durys, langai būdavo su pusapskritėmis, segmentinėmis arkomis arba stačiakampėmis sąramomis. Renesansinė apdaila gan saikinga. Puošniausi fasadai išeidavo į gatvę; 16a. įvairios namų detalės – karnizų brankos, langų apvadai – darytos iš tinko ar profilinių plytų. Horizontaliai skaidyta iškištomis ar kampu pasuktomis plytomis, kurios sudarydavo reljefines juostas. Angų briaunos įvairaus piešimo ir profilinių plytų. Pagal šiaurės manierizmo principus apvadai ir atbrailos buvo baltai tinkuojamos arba dažomos šviesiomis spalvomis. “Nuo 16a. antrosios pusės namų fasadai dažniausiai tinkuojami, jų plokštumos skaidomos įgaubtomis ar iškilomis horizontaliomis juostomis, vertikaliais plokščiais piliastrais, sienos viršuje apjuosiamos frizais, karnizais”. Stačiakampiai langai puošiami apvadais. Vartų angos skliaudžiamos pusapskritimėmis arkomis, dekoruojamos piliastrais su ablementais, stogeliais, vartų skliautai dekoruojami renesansinio rašto ir profilio tipo brankomis. Pagal planą miestiečių namus galima skirstyti į stačiakampio plano, kampinio (L raidės) plano su pusiau arba visai uždarais kiemais namus. Kompleksiniai kelių korpusų pastatai dažnai būna baigti ne vienu metu. Rūmų ir gyvenamųjų namų interjerai turėjo daug ką bendro. “Iš testamentų ir kitų šaltinių matyti, kad anais neramiais laikais interjerai buvo paprasti. Tik 16a. pabaigoje daugiau dėmesio imama kreipti į jų tvarkymą. Kiekvienos patalpos forma, aukštis ir architektūrinių elementų išdėstymas atitiko paskirtį ir estetines reikmes. Pastatų patalpas dengdavo skliautai, tačiau daug dažniau medinės lubos ant sijų. Tai leido kiek paaukštinti patalpas, išlaikyti vidaus proporcijas. Kartais visos lubos būdavo dažomos, o sijos drožinėjamos. Sienos būdavo tinkuojamos ir baltinamos, jų viršutinć dalį puošdavo ornamentinis frizas. Iškilmingesnės patalpos būdavo dekoruojamos herbais, groteskine, kai kada siužetine tapyba, lipdyba. Mūrines sienas labiau linkta dengti kilimais, kailiais, spalvotu ormanentu, oda rūmuose, kurie palaikydavo šilumą. Grindis grįsdavo pušinėmis arba eglinėmis lentomis, kartais keraminėmis plytelėmis. Langai būdavo stačiakampiai ąžuoliniais ar uosiniais rėmais. Langų išdėstymas formavo vidaus kompoziciją. “Interjero išraiškai daug reikšmės turėjo spalvingi, dekoratyvūs židiniai ir koklinės krosnys”. Baldai dažniausiai būdavo primityvūs, uždendti dekoratyviniais audiniais, kailiais, spalvota oda. Bažnyčios sudaro didžiausią renesansinių pastatų grupć, išlikusią iki šiol. “Renesansinė kulto architektūra labiau negi pasaulietinė atspindėjo socialinius prieštaravimus, nes bažnyčios buvo kovojančių katalikų ir reformatų įsitvirtinimo postai. Per šias kovas dalis ankstyvojo renesanso paktų buvo sunaikinta. Pavyzdžiui, Gėluvos (Raseinių raj.) evangelikų reformatų mūrinė bažnyčia kelis kartus buvo katalikų sugriauta ir sunaikinta. Katalikai 16a. pirmoje pusėje dar kurį laiką propagavo gotiką. Tačiau 16a. viduryje labiau įsigalėję protestantai statė daugiausia renesansines bažnyčias. Katalikų bažnyčių renesansinį stilių skatino fundatoriai, kurie kulto pastatuose statėsi renesansines tribūnas, koplyčias, ložes. Daug didikų šeimų buvo Vilniaus katedroje ir kitose bažnyčiose. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje išliko renesansinių formų Šv. Mykolo koplyčia, statyta Vilniaus kašteliono M. Hlebavičiaus. “Renesansinės bažnyčios kartais buvo statomos ir kaip Didžiojo kunigaikščio ar feodalų šeimų mauzoliejai (Šv.Onos – Šv.Barboros bažnyčia Vilniuje – Žygimanto Augusto mauzoliejus, Šv. Mykolo – Sapiegų mauzoliejus)”. Įvairių konfesijų renesanso stiliaus bažnyčios mažai kuo skirėsi. Jos buvo nesudėtingų tūrių, dažniausiai pailgo stačiakampio plano, su bokštais, o jų konstrukcija, fasadų struktūra ir kompozicija renesanso pradžioje panaši į gotikos. Vyravo aukšti statūs stogai, smailios angų arkos. Pamažu pradėjo keistis konsrukcijos ir architektūriniai elementai, pereinama prie paprastesnės, lankstesnės konstrukcijų sisitemos. Plinta renesansiški karnizai, sandrikai, angų apvadai. Labiau akcentuojamos sienų plokštumos, jos tinkuojamos, iš tinko pradėta daryti visus profilius, tinkas teikė sienoms savito dekoratyvumo. Pakito ir pastatų planas. “Siekiant erdvumo trinavėse bažnyčiose pradėjo vyrauti vidurinė nava; halinė erdvė renesansinėse bažnyčiose neteko vertikalumo atskirų elementų formos”. Altoriaus dalis nuo visos erdvės nebeatskiriama arka. Navos pridengimas cilindriniais su linnetėmis arba kryžminiais skliautais, papuoštais renesansui būgingomis dekoratyvinėmis geometrinio rašto tinko brankomis. Interjeras puošiamas buvo katalikų bažnyčiose ir unitų cerkvėse. Protestantų bažnyčių interjerai buvo kuklūs. “Žymiai savitesnių architektūrinių formų yra vėlyvojo renesanso bažnyčios, statytos 16a. pabaigoje – 17a. pradžioje”. Juose kitaip interpretuojamos renesansinės formos. Jų fasaduose ir interjeruose atsirado laisvai traktuotų klasikinio orderio elementų, kuriuose nebesilaikoma nusistovėjusios tvarkos. Didėjo dekoratyvinių elementų vaidmuo – įsigalėjo aukšti frontonai su dekoratyviniais obeliskais arba kitais Šiaurės Europos motyvais. Įvairūs puošnūs apvadai būdingi portelams, akcentuojantiems didžiųjų durų angą. Interjeruose piliorai buvo skaidomi piliastrą. Lietuvos renesansinio kulto architektūroje vienu metu plito kelios tūrinės formos. Jos sudaro tris grupes: 1) įvairaus plano bažnyčios su gynybinio plano bokštais kampuose; 2) vienavės ir trinavės bažnyčios su stačiakampiu bokštu pagrindiniame fasade; 3) vienavės ir trinavės bebokštės bažnyčios. Anksčiausiai pasirodė ir plito visą renesanso laokotarpį bažnyčios su gynybiniais bokštais, būdinga religinių kovų epochai. Jų tradicija prasidėjo gotikos laikotarpiu. Gynybinius bokštus turi Vilniaus Bernardinų bažnyčia, Šv. Trejybės cerkvė ir kt. Bokštai pritaikyti flanginei gynybai. Įvairus tų bokštų aukštis ir skersmuo, visi jie cilindriniai, nevienodai išdėstyti. “Jų viduje būdavo laiptai, sienose šaudymo angos, tinkamos ir apšvietimui”. Seniausia išlikusi renesansinė Simno bažnyčia (1520m.) yra su dviem bokštais pagrindinio fasado kampuose. Kitą grupć sudaro vienavės ir trinavės. Bažnyčios su masyviu stačiakampiu bokštu pagrindinio fasado viduryje. Dažniausiai jas statė evangelikai reformatai. Šitai grupei skirtinos Videniškių, Kelmės, Deltuvos bažnyčios. Nuo Lietuvos gotikinių bažnyčių su bokštu pagrindiniame fasade, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo Kaune, jos skiriasi ne tik planu, bet ir paprastesnėmis formomis. “Evengelikai reformatai sudemokratinć savo religines apeigas ir bažnyčių meninei išraiškai stengėsi suteikti paprastumo”. Šis bažnyčios tipas paplito ir dabartinės Baaltarusijos teritorijoje. Paskutinć grupć sudaro įvairios bebokštės frontoninės bažnyčios. Jų Lietuvoje nedaug. Ankstyviausia ir pati paprasčiausia – Pašušvio bažnyčia. Ji nedidelė vienavė. Taigi didžiausia architektūrinis to meto pakilimas yra įvairių tikėjimų bažnyčios. Labai nedaug renesansinių bruožų turi pasaulietiniai pastatai – mokyklos, rūmai, miestiečių namai.

Dailė  Referatai   (13,19 kB)

Kiekvienos kultūros lobyne svarbią vietą užima architektūros menas. Į architektūrą įprasta žiūrėti kaip į visų meno šakų sintezę, kur darniai susijungia ir skulptūra, ir monumentalioji tapyba, ir taikomoji dailė (keramika, tekstilė, baldai). Visai pagrįstai architektūra vadinama “menų motina”, tačiau niekas iš architektų nesugebėjo jos esmės taip aiškiai apibrėžti, kaip tai padarė genialusis rusų rašytojas N. Gogolis, pavadinęs šią meno rūšį “akmeniniu pasaulio metraščiu”.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 16,65 kB)

Vytautas Mačernis, skirtingai nuo kitų to meto poetų ir rašytojų, savo mintis kreipė ne į vykstančių įvykių bei aplinkybių nagrinėjimą, aprašymą bei išaukštinimą ar pažeminimą, pasmerkimą, bet į filosofinius, tiesiogiai neatsakomus, daugiareikšmius dalykus. Jo poezija - filosofinė, ji remiasi ne socialinių tiesų nagrinėjimu, bet prasmės ieškojimu gyvenime, gamtoje, galų gale pačiame žmoguje.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (4 psl., 10,87 kB)

30 mokyklinio istorijos kurso klausimų su atsakymais rengiantis egzaminui.Nuo senovės iki naujausių laikų.

Istorija  Paruoštukės   (32 psl., 65,76 kB)

Prozininkas, novelių autorius Juozas Aputis gimė 1936 m. birželio 8 d. Balčių kaime (Raseinių r.), kurį laiką gyveno Nemakščiuose, Viduklėje, Vilniuje, vėliau įsikūrė Dzūkijoje, vaizdingame Zervynų kaime. 1960 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo „Literatūros ir meno“, „Girių“, „Pergalės“ (nuo 1980 m.) redakcijose. Nuo 1990-1994 m. buvo „Metų“ redaktorius, nuo 1995 m. – „Metų“ žurnalo prozos skyriaus redaktorius. Pirmosios novelių knygos Žydi bičių duona (1963) ir Rugsėjo paukščiai (1967) ženklino permainas prozoje – perėjimą nuo epinio objektyvaus vaizdavimo, kurio reikalavo socialistinio realizmo teorija, prie lyrinio, poetiško pasakojimo.

Lietuvių kalba  Konspektai   (86,31 kB)

Lietuvių liaudies pasakos arba mitologinės sakmės. Vienos pasakos arba sakmės analizė pasirinktu aspektu. V. Mačernio poezija. Pasirinktų eilėraščiu analizė. Pasaka - tai pasakojamosios tautosakos rūšis. Jos pagrindą sudaro pramanyti įvykiai, veikėjai - "gražus melas", kuris patinka ir mažiems, ir dideliems. Lietuvių liaudies pasakos žanriniu atžvilgiu labai įvairios: stebuklų, žvėrių, legendų, kvailo velnio, juokų, melų pasakos. Jos skiriasi veikėjais ir kompozicija, temomis ir stiliumi, bet visas jungia bendra nuostata - tai, kas vaizduojama, yra pramanyta, netikra.

Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 6,16 kB)

Pagal kūrinių tematiką Romualdas Granauskas yra tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui, atskleidė agrarinės kultūros esmę, užčiuopė giliausias jos šaknis. Apysaka "Gyvenimas po klevu" nėra moralizuojantis kūrinys, tačiau juo R. Granauskas parodė, jog stagnacijos metais kūrusiam rašytojui rūpėjo mūsų egzistencijos pradai, praeities nuoskaudos bei miglota ateities vizija.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (3,38 kB)

Iš ko statyti namą - visai ne retorinis klausimas. Medžiagų sąrašas nesibaigia plytomis, medžiu ir betonu. Namai būna šiaudiniai, faneriniai, stikliniai, iš kartoninių dėžučių nuo kiaušinių… Šienas ir šiaudai - namo pagrindas. Pasirodo, šiaudai gali šildyti ne tik degdami.

Statyba  Referatai   (3,25 kB)

Skurdas, staigūs asmens visuomeninio statuso pasikeitimai negatyvia linkme, nepalankūs ekonominiai veiksniai nuo senų laikų laikomi pavojais, kuriuos įveikti galima tik specialiai tam pasiruošus. Pradžioje buvo pasikliaujama neformaliomis tradicinėmis priemonėmis, kurios užtikrindavo žmogaus apsaugą agrarinėje visuomenėje: labdara, šeimos narių tarpusavio įsipareigojimai, parapinis solidarumas.

Sociologija  Referatai   (19,38 kB)

Lietuvos architektūroje gotikos stilius ėmė plisti nuo XIV a.pab. ir gotikos stilius nuolatos kito. Skiriami 2 gotikos raidos Lietuvoje periodai: 1) XIV a. pab. – XV a. pirmoji pusė – kilimas, arba ankstyvoji gotika. 2) XV a. antroji pusė – XVI a. – klestėjimas, arba brandžioji gotika. Gotikos kilimo laikotarpiu buvo statomi nesudėtingos kompozicijos, santūrių formų pastatai, kuriems būdinga masyvios sienos, sunkios fasadų proporcijos, neaukšta vidaus siena.

Istorija  Konspektai   (5,82 kB)

Krikščionių šventykla yra Bažnyčia, kartais koplyčia (koplyčia gali būti ir didelės bažnyčios dalis). Bažnyčios skiriasi dydžiu, architektūra, puošyba, puošnumu ir kt. Tačiau visos krikščionių bažnyčios yra kryžiaus formos. Kryžius kiekvienam krikščioniui turi priminti Kristaus nukryžiavimą. Išilginė bažnyčios erdvės dalis (paprastai ilgesnė) vadinama nava, o ją kertanti skersinė nava – transpertu.

Geologija  Referatai   (4,57 kB)

Žmogaus socializacija prasideda šeimoje, kur formuojami asmenybės pagrindai, kurie dar labiau įtvirtinami mokykloje. Šeima – pati mažiausia visuomenės ląstelė, todėl visos socialinės institucijos turėtų jai padėti. Šeimoje formuojami žmogaus charakterio bruožai, požiūris į darbą, į dorovines, kultūrines vertybes. Visuomenė suinteresuota tvirta, dvasiškai ir doroviškai sveika šeima. Šeimos stiprinimas, pagalba jai auklėjant vaikus materialinių ir buitinių sąlygų gerinimas – tai viena iš valstybės veiklos krypčių.

Socialinis darbas  Referatai   (6,34 kB)

Biudžetinė įstaiga yra valstybės arba savivaldybės institucija, steigiama įstatymų nustatyta tvarka, visiškai arba iš dalies išlaikoma iš biudžeto ir taip įvardyta steigimo akte bei nuostatuose. Švietimo finansavimo šaltiniai: Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų asignavimai; Kitos lėšos. Finansavimas tai lėšų pervedimas į asignavimų valdytojų vadovaujamų biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų sąskaitas jų programoms vykdyti arba tiesioginis biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų programų išlaidų ir įsigyjamo turto apmokėjimas iš biudžetų (iždo) sąskaitų. Asignavimai tai biudžete nustatyta biudžetinių įstaigų ir kitų biudžetų lėšas gaunančių subjektų, atliekančių viešojo administravimo funkcijas išlaidoms ir ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui bei strateginėms atsargoms įsigyti skirta lėšų suma, kurią asignavimų valdytojas turi teisę biudžetiniams metams gauti iš biudžete sukauptų lėšų, pateikęs paraišką, Valstybės įždą tvarkančiai institucijai arba savivaldybių administracijai, patvirtintoms programoms finansuoti.

Apskaita  Kursiniai darbai   (17,94 kB)

Pasaka - tai pasakojamosios tautosakos rūšis. Jų pagrindą sudaro pramanyti įvykiai, veikėjai - "gražus melas", kuris patinka ir mažiems, ir dideliems. Lietuvių liaudies pasakos žanriniu atžvilgiu labai įvairios: stebuklų, žvėrių, legendų, kvailo velnio, juokų, melų pasakos. Jos skiriasi veikėjais ir kompozicija, temomis ir stiliumi, bet visas jungia bendra nuostata - tai, kas vaizduojama, yra pramanyta, netikra. Atsirado jos labai seniai, tada, kai žmonių kalba pasidarė pakankamai žodinga, lanksti, tinkama mintims bei įspūdžiams išreikšti.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (3,23 kB)

Šendieninė mūsų kultūra pradėjo formuotis jau labai senei.Kaimo žmonės dirbo įvairius darbus . Dirbo žemę, audė, verpė, pasigamindavo įvairius buities reikmenis. Užsiiminėjo taip pat ir namų puošyda. Dirbdami dainavo dainas, vakarais sekė pasakas, sakmes, kūrė įvairias istorijas.

Istorija  Referatai   (13,32 kB)

Stačiatikiai priklauso vienai iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių. Pirmoji Stačiatikių bažnyčia (dar vadinama Rytų arba Graikų ortodoksų) atsirado apie VI a. Bizantijoje. Nuo Vakarų (Romos) Bažnyčios ji skyrėsi savo apeigomis, liturgija, kalba. 1054 m. įvyko oficialus Romos (katalikų) ir Bizantijos (Stačiatikių) Bažnyčių išsiskyrimas.

Geologija  Referatai   (5,83 kB)

“Gyvenimas po klevu”. Romualdas Granauskas apie save ir savo kūrybą. Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo laikraščio “Mūsų žodis” ir žurnalo “Nemunas” redakcijose, statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje. Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m. Rinkiniuose “Medžių viršūnės” (1969), “Duonos valgytojai” (1975) kalba apie senąją žemdirbių kartą, jos papročius, buitį, moralinį kodeksą. Bene svarbiausias Granausko kūrinys buvo apysaka “Gyvenimas po klevu” (1988), kuri atkreipė visos visuomenės dėmesį.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 7,52 kB)

Tiesioginis ir netiesioginis eksportas. Eksporto operacijų organizavimas. Eksportas per tarpininkus vidaus rinkoje. Eksportas pagal kontraktą su užsienio pirkėju. Eksportas per atstovus užsienyje. Eksportas per prekybos atstovybę užsienyje. Eksporto reguliavimo piemonės. Eksporto muitai. Eksporto kreditai. Savarankiški eksporto apribojimai. Eksporto kainų strategija. Eksporto kainodaros veiksniai. Eksporto kainos nustatymas. Eksporto kainų strategija. Eksporto kaštai. Eksporto plėtra Lietuvoje.

Ekonomika  Namų darbai   (16 psl., 33,67 kB)

Krikščionybės esmė - tikėjimas Jėzumi, jo mirtis už mūsų nuodėmes, paklusimas Jo mokymui, maldai, meilei ir nuolankumui, Šventosios Dvasios darbas, kongregacinis garbinimas ir amžinos draugystės su Dievu laukimas. Todėl, krikčionybė suteikia būdą žmogui ne tik rasti prasmę pasaulyje, kuriame jis gyvena, bet taip pat suteikti tvarką ir kryptį jo gyvenime. Krikščionybė suteikia prasmę ir svarbą jo gyvenimui, nes jis žino iš kur jis atėjo, koks yra jo tikslas dabar ir kur jis eina. Tačiau, svarbiausia, krikščionybė skelbia būdą, kuriuo mes, nusidėjėliai, kurie esame svetimi Dievui, dar kartą esame atnaujinami gyvam, amžinam ryšiui su savo Kūrėju.

Teologija  Pagalbinė medžiaga   (20 psl., 857,32 kB)

Trys motinos R.Granausko apysakoje “Gyvenimas po klevu”. R.Granausko “Gyvenimas po klevu” kūrinio analizė. R.Granausko apysakos “Gyvenimas po klevu” analizė pasirinktu aspektu. Apysakoje “Gyvenimas po klevu” autorius parodo jau žūstantį kaimą, jo tragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas - tai rašytojas žemaitis, kuriam “gyvenimas” - tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis.

Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 12,72 kB)

R. Granauskas – modernus XX a. pabaigos lietuvių rašytojas, savo kūryboje vaizdavęs kaimo žmogų, senojo kaimo irimą, tradicijų, vertybių nykimą pokario metais. Ryškus kontrastas tarp senosios ir naujosios kartų atsiveria ne tik apysakoje „Gyvenimas po klevu“, bet ir smulkesniuose apsakymuose. Novelėje „Duonos valgytojai“ rašytojas vaizduoja ne tik kartų konfliktą, bet labai subtiliai, jautriai atskleidžia gražų senųjų gyvenimą, pagrįstą tradicija, tikėjimu, šventumu.

Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 4,81 kB)

Lietus - žmogaus prisiminimai, kuriuos sukelia debesys. Daug aprašomas peizažas. Pagrindinis herojus Antaniukas(diedas). Jis nusprendžia mesti darbus ir aplankyti savo gimtąjį Gružiškių kaimą.Pasiima lazdą(kad apsigintų nuo šunų, nes ten šunys palaidi).Beeidamas jis atpažįsta gimtas, nors ir pasikeitusias vietas. Jį paveža senas pažįstamas Vaitiškis. Kalbėdami jie užsimena apie daugelį tolimesnių romano veikėjų.Atrodo, kad jie apšneka kiekvieno romano situacijas.

Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 14,64 kB)

V.Mačernis ir J.Baltrušaitis - tai lietuvių egzistencialistai. Jų tikslas - pavaizduoti žmogaus būtį, surasti gyvenimo prasmę, pajusti transcendencijos atsivėrimą. Šių poetų eilėraščių prasmę dažnai mes galime tiktai pajusti, o šiuos jausmus geriausiai atspindi eilėraščio nuotaikos.

Lietuvių kalba  Analizės   (3 psl., 4,77 kB)

Antanas Škėma, Antanas Vaičiulaitis, Balys Sruoga, Bitė Vilimaitė, Henrikas Radauskas, Jonas Biliūnas, Judita Vaičiūnaitė, Juozas Aputis, Juozas Tumas Vaižgantas, Jurgis Savickis, Justinas Marcinkevičius, Kristijonas Donelaitis, Maironis, Marcelijus Martinaitis, Nijolė Miliauskaitė, Romualdas Granauskas, Salomėja Neris, Saulius Šaltenis, Sigitas Geda, Šatrijos Ragana, Tomas Venclova, Vanda Juknaitė, Vincas Mykolaitis Putinas, Vincas Krėvė.

Lietuvių kalba  Konspektai   (30 psl., 469,19 kB)