Dažnai girdime žmonės kalbant apie įvairiais gyvenimo vertybės. Žinoma, kad tai yra labai svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalelė. Tačiau juk kiekvienas individas yra skirtingas, tad natūralu, kad tuo pačiu skiriasi ir tai ką mes vertiname ir gerbiame. Vertybės yra apibrėžiamos kaip mus supančios aplinkos objektai ir reikšmės, kuriančios pozityvią naudą visuomenei arba tam tikrai jos daliai. Kiekvienas žmogus begyvendamas stengiasi suprasti ir surasti tai, kas jam yra svarbu.

Lietuvių kalba  2013 m. įskaitų kalbėjimo temos   (3 psl., 17,14 kB)

Salomėja Nėris- didelio talento lyrikė, lietuvių tautos pasididžiavimas, ryškiausia romantinės pasaulėjautos kūrėja. Kurti pradėjo labai jauna ir išleido penkis gražius eilėraščių rinkinius: „Pėdos smėly“, „Diemedžiu žydėsiu“ ir kitus ir taip įsitvirtino geriausių gretose. Eilėraštis „Troškulys“- tai vienas gražiausių poetės kūrinių, kuriame atspindi lyrinio subjekto ir tėvynės ryšys. Eilėraščio pavadinimas „ Troškulys“- tai tarsi raktas į kūrinį. Šiame kūrinyje troškulys turi kiek kitokią-perkeltinę reikšmę.Tai –ne noras atsigerti vandens ir taip numalšinti troškulį, tai- dvasios troškulys, kada žmogus neturi to, ko ilgisi-gimtinės, ko trokšta jo širdis. Tokį troškulį sunku numalšinti. Jis praeitų tik tada, kai dvasia gautų to, ko trokšta. Eilėraštis pradedamas lyrinio subjekto dvasine būsena. Sieloje žaizda, išdeginta žarijomis. Tai reiškia, kad jos dvasinis pasaulis sužeistas, kenčiantis. Krūtinę maudžia skausmas- tai prarastos tėvynės ilgesys, liūdesys ir begalinis skausmas. Visa tai eilėraščio žmogui trukdo gyventi, būti tikru, pilnaverčiu žmogumi. Antroje strofoje įterpiamas pasakos motyvas apie avinėlio pėdą, iš kurios atsigėręs Joniukas pavirto avinėliu. Kaip tik to trokšta lyrinis subjektas: „Jei atrasčiau avinėlio pėdą/ Gimtajame takelyje išmintą...“. Tada lyrinis subjektas galėtų numalšinti troškulį, kuris maudžia jo krūtinėj, nes jis „atsigertų“ iš pėdos, esančios jo gimtinėje. Tėvynė yra vaistas žmogaus sielai, tik ji gali ją išgydyti „Troškulį galėčiau nuraminti“. Eilėraštyje aprašomas gimtinės vaizdas, kurį prisimena lyrinis subjektas. Tai – kalneliai, pievos, miškai. Viskas gražu ir miela ne tik akiai, bet ir širdžiai. Šie vaizdai- tai tarsi prarastos, bet mylimos tėvynės simboliai. Eilėraščio žmogus prisimena vandens šaltinį žalią, kada sėmė vandenį būdamas gimtinėje. Atmintyje iškyla margas ruduo, krintančiais geltonais beržo lapais. Kalbant apie tėvynę išryškėja žalia ir geltona spalva. Tai galėtų simbolizuoti ramybę, šviesą ir šilumą. Šios spalvos paryškina lyrinio subjekto jausmus ir prisiminimus apie gimtinę. Bet visa, kas gražu ir miela, visus malonius išgyvenimus užgožia juodoji širdgėla. Tai- tėvynės praradimas, skausmas, ilgesys. Juoda spalva dar labiau visa tai pabrėžia, nes juk ji simbolizuoja mirtį, vienatvę, netekimą. Bet apie šią nelaimę lyrinis subjektas net nežinojo, tai jam buvo netikėta ir kartu labai skausminga, nes juk nėra nieko baisiau ir skaudžiau, kaip būti atskirtam toli nuo tėvynės. Eilėraščio žmogus išgyvena ilgesį dėl tėvynės, bet jaučia, kad ir tėvynėje jo ilgisi „Dūsauja saulėlydžiu motulė...“. Nors lyrinis subjektas toli nuo Lietuvos, tačiau jis ne tik prisimena tėvynės vaizdus, jo atmintyje išlikę ir paukščių, gervių skridimo garsai. Tai tik patvirtina, koks stiprus ryšys sieja jį su gimtąja žeme. Jo atmintyje išlikę vaizdai apie rytmečio šalną, kuri būna ankstyvą rudenį, kada visa žolė baltuoja. Visi šie vaizdai- tai rudenio motyvai, kurie jungia lyrinį „aš“ su gimtine, jos gamta. Kaip ir visas eilėraštis, taip ir jo pabaiga liūdna. Lietuvoje likęs berželis liūdi, verkia šaltomis ašaromis. Tai reiškia, kad kenčia ne tik žmogus, netekęs tėvynė, bet ir visa gamta tai išgyvena. Ji – tarsi žmogus, ji turi jausmus, sielą ir širdį. Todėl galime sakyti, jog gamtą ir žmogų jungia stiprus ryšys, nes kai žmogus jaučiasi gerai, yra laimingas, tada ir gamta yra gyva, tarsi džiaugtųsi kartu su žmogumi, o jeigu žmogus liūdnas, vienišas, gamta tarsi apmirusi, jaučiamas liūdesys, vyrauja tamsios spalvos. Šiame eilėraštyje yra daug meninių priemonių. Labai gražios metaforos „maudžia troškulys krūtinėj“, „Dūsauja saulėlydžiu motulė“. Yra ir daugybė vaizdingų veiksmažodžių: maudžia, dūsauja, byra. Visa tai eilėraščiui suteikia vaizdingumo, labiau išryškinami jausmai ir išgyvenimai. Tėvynė- didžiausias kiekvieno žmogaus turtas, o ypač to, kuris jos neteko. Šis eilėraštis yra tarsi lyrinio subjekto monologas, kuriuo jis iškalba savo jausmus, troškimus ir išgyvenimus dėl prarastos tėvynės. Tačiau gimtinė visada gyvuos lyrinio subjekto širdyje, nors jis yra toli nuo Lietuvos. Eilėraščio veikėjas patriotas, mylintis ir gerbiantis savo tėvynę.

Literatūra  Analizės   (2 psl., 7,94 kB)

Čia aprašyta kelių lietuvių rašytojų biografija ir kūrybos bruožai

Literatūra  Pagalbinė medžiaga   (24 psl., 64,44 kB)

Mokytojos Zitos Bružaitės parengti LIETUVIŲ MUZIKOS ISTORIJOS KONSPEKTAI

Architektūra ir dizainas  Konspektai   (72 psl., 182,28 kB)

Tai UAB “Karys” verslo planas. Įmonė veiklos pobūdis: karate treniruotės. Taip pat klientams bus teikiamos nemokamos konsultacijos mitybos klausimais.

Administravimas  Kita   (28 psl., 72,08 kB)

Lietuvių rašytojų konspektai: biografija ir kūrybos bruožai.

Lietuvių kalba  Konspektai   (20 psl., 54,77 kB)

A. Jakubcionio "Disidentinio judejimo" konspektai.

Istorija  Konspektai   (46 psl., 94,93 kB)

Lietuvių literatūros interpretacijų įžangos. Bronius Radzevičius. Kazys Bradūnas. Vincas Mykolaitis – Putinas. Juozas Grušas. Just. Marcinkevičius. Balys Sruoga. Vincas Krėvė. Henrikas Radauskas. Vytautas Mačernis. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Antanas Vaičiulaitis. Jonas Biliūnas. Salomėja Nėris. Antanas Škėma. Janina Degutytė. Juozas Aputis. Marija Pečkauskaitė. Romualdas Granauskas.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (4 psl., 15,04 kB)