Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasta 2418 rezultatų

Šio projektinio darbo esmė – susipažinti su spaudu bei antspaudu, kurie naudojami dokumentuose. Kadangi gyvename civilizuotame ir kartu juridinės painiavos kupiname pasaulyje, tvarkydami net ir papraščiausius reikalus, pildydami dokumentus, susiduriame su daug reikalavimų ir taisyklių. Kiekvienas dokumentas turi savo tam tikrus rekvizitus. Daugumos dokumentų rekvizitų rinkinį papildo dar vienas - antspaudas. Taigi svarbu išsiaiškinti kaip taisyklingai disponuoti atspaudais bei spaudais.
Apskaita  Referatai   (8 psl., 11,01 kB)
Tema aktuali, nes Lietuvoje vis labiau populiarėja smulkusis verslas. Europos Sąjungoje yra apie 23 milijonus mažų ir vidutinių įmonių, o tai sudaro 99 % viso Europos Sąjungos verslo. Veikla, kuria užsiima smulkūs verslininkai yra labai įvairi, pradedant maisto prekių mažmenine prekyba, baigiant floristika ir jos paslaugomis. Gėlės, kaip rodo statistika, yra pirmajame dešimtuke labiausiai vartojamų prekių pasaulyje. Žmonės gėles perka įvairiausiomis progomis, kurių yra labai daug. Lietuvoje yra nemažai smulkiųjų verslininkų, užsiimančių būtent floristikos verslu. Labiau išsivysčiusiose ir ekonomiškai stabilesnėse Europos valstybėse floristikos verslui yra sudarytos palankesnės sąlygos nei Lietuvoje.
Administravimas  Tyrimai   (33 psl., 68,61 kB)
Tema: renginys „Knygų bičiuliai“. Auditorija: 4 – 7 klasių mokiniai, mokytojai. Trukmė: 1 valanda. Vieta: mokyklos aktų salė. Renginio vedantieji: Modestas ir Lorena.
Pedagogika  Projektai   (7 psl., 11,68 kB)
Lietuvos istorinės asmenybės - patartina pakartoti prieš egzaminą.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 23,17 kB)
Politinė ir karinė veikla Kovodamas su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1382-1384 ir 1389-1392 m. bėgo pas kryžiuočius. Abu kartus Vytautas kryžiuočius išdavė ir grįžo į Lietuvą pasiekęs susitarimus su Jogaila. 1384 m. jis atgavo dalį savo tėvonijos. 1392 m. pagal Astravos sutartį atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino Ldk titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Valdant Vytautui jo pastangomis dauguma LDK sritinių kunigaikščių buvo pakeisti didžiojo kunigaikščio vietininkais, o didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu, kurio nariai jau neblogai išmanė LDK vidaus ir užsienio politikos vingrybes. Vytautas vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei, Žalgirio mūšyje (1410) galutinai palaužusiai Vokiečių ordino karinę galią; netrukus po šio mūšio (1411) sudaryta Torūnės taikos sutartimi Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją. Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir Pronsko (1430) kunigaikščiais. 1429 m. sausį Lucko pilyje vykusio Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavimo dalyviai (nevainikuoto) Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio (tolimo Vytauto giminaičio) siūlymu[1] Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, o trečiąjį – netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.).Tarp I ir II pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė. Kultūrinė civilizacinė veikla Lietuvos vesternizaciją Vytautas vykdė daugiausia intensyvindamas feodalinius santykius. Žymiai padidinęs feodalines valstiečių prievoles, jis pradėjo juos dalyti bajorams; vėliau etninė Lietuva jos valstiečių laisvės kaina pasiekė nemažų laimėjimų, – jau vien dėl to, kad naujosios luominės bajorų teisės sudarė palankias sąlygas plėstis jų akiračiui. 1410 m. vasario 6 d. Vytauto privilegija Vilniaus katedrai. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka Vytauto valdymo laikotarpiu (ypač po Žalgirio mūšio) dėl tada iš esmės pagerėjusios LDK tarptautinės konjunktūros, o iš dalies ir dėl paties Vytauto protekcionistinės veiklos etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti Vilnius, Kaunas, Gardinas, Trakai ir kt. miestai, ėmė rastis ir naujų miestų užuomazgų. Kurdamas Lietuvoje katalikiškų parapijų tinklą, Vytautas pureno dirvą ir vakarietiškų mokyklų kūrimuisi. Vytautas ženkliai padidino ir Ldk raštinę; pradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu, o lietuvių bajorų ir miestiečių gyvenimas – tiesiog neįsivaizduojamas be lotyniško ar slaviško rašto.
Istorija  Referatai   (128,7 kB)
Gediminas
2010-06-03
XIII a. pabaigoje XIV a. pirmajame dešimtmetyje Gedimino vadovaujama lietuvių kariuomenė atrėmė vokiečių ordino bandymus įsitvirtinti Žemaitijoje. Gediminas buvo pirmasis Lietuvos kunigaikštis, suvokęs vokiečių riterių agresijos į Pabaltijį esmę, aiškiausiai suformuluotą žodžiais: „Jie nori ne mano krikšto, bet geidžia mano turtų". Siekdamas atskleisti Vokiečių ordino klastingus siekius, du kartus — 1323—1324 m. ir apie 1341 m. mėgino savarankiškai priimti krikštą, suformulavo politinę Lietuvos krikšto priėmimo programą. Kryžiuočiai visokiais būdais trukdė Lietuvai pačiai apsikrikštyti, todėl Lietuva tikėjosi Vengrijos ar Čekijos karalysčių paramos. Po nepavykusio pirmojo bandymo apsikrikštyti Gediminas pasiekė, kad popiežius ketveriems metams patvirtintų paliaubas tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino, tuomet (1325 m.) sudarė sąjungą su Lenkija, bandė suartėti su Vengrija. Bene kritiškiausiu Lietuvai momentu, po 1329 m. Vokiečių ordino žygio į Žemaitiją, 1337—1338 m. patirtų pralaimėjimų prie Nemuno, Galialaukio mūšyje, Gediminas užmezgė kontaktus su Čekijos karalyste. Apie 1341 m. į Lietuvą atvyko čekų misionieriai apkrikštyti Gedimino ir jo valdomos valstybės. Tačiau tuo nepatenkinta didžiojo kunigaikščio opozicija Gediminą nunuodijo. Gedimino valdymo laikotarpis nepasižymi stambiais lietuvių laimėtais mūšiais, išskyrus pergalę Medininkų mūšyje 1320 m., Lietuva daug kartų patyrė skaudžias nesėkmes. Tačiau apgynė savo valstybės sienas ir išplėtė jas į Rytus. Kijevo, Haličo-Voluinės kunigaikštystės buvo užimtos valdant Lietuvą Gediminui. Tai ne tik rodo Gediminą buvus puikiu diplomatu kare su kryžiuočiais, bet ir leidžia apibūdinti jį kaip vieną žymiausių XIII—XV a. Lietuvos politikų.
Istorija  Konspektai   (3,47 kB)
Gediminas 2
2010-06-03
Nei amžininkai kronikininkai, nei oficialūs dokumentai įsakmiai nepažymėjo Gedimino kilmės ir jo įsiviešpatavimo aplinkybių. Tik palyginti neseniai buvo nustatytas Gediminaičių dinastijos pradininkas - Skalmantas, gyvenęs apie XIII a. vidurį. Jis buvo veikiausiai Pukuvero – Butvydo tėvas, Gedimino senelis. Manoma, kad po 1295 m. (žuvus Daumantui) Skalmanto sūnus Butigeidis tapo did˛iuoju kunigaikščiu, o apie 1292 m. did˛iojo kunigaikščio sostą užėmė kitas Skalmanto sūnus, Gedimino tėvas Pukuveras – Butvydas. Dar ankstyvosios Gedimino jaunystės metais aukščiausia valdžia LDK pateko į jo šeimos rankas. Tai sudarė labai palankias sąlygas Gediminui, kaip to meto politiniam veikėjui, reikštis. Nors teisę būti pirmuoju Lietuvoje jam reikėjo dar išsikovoti. Gediminas turėjo keturis brolius: Vytenį, Vainių, Teodorą ir veikiausiai Margirį. Vyriausiasis iš brolių turbūt buvo Vytenis. Dar valdant tėvui jis užėmė submonarcho vietą (antras po didžiojo kunigaikščio LDK), o ma˛daug nuo 1294 m. tapo ir did˛iuoju kunigaikščiu. Vainius pagal amžių galėjo būti ketvirtas Pukuvero-Butvydo sūnus. Ilgiausiai iš visų Gedimino brolių gyvenęs Teodoras, 1362 m. dar buvo gyvas, apie 1325 m. Gedimino padedamas, tapo Kijevo kunigaikščiu. Pats sudėtingiausias trečiojo Gedimino brolio – Margirio klausimas. Manoma, kad Margiris buvęs aukštos kilmės kunigaikštis, su kuriuo dvikovon stoti buvo negėda pačiam Čekijos karaliui Jonui Liuksemburgui. Margiris iki 1336 m. po Gedimino buvo antrasis ˛mogus LDK. Gediminas turėjo 8 sūnus (iki šiol buvo žinomi 7): Algirdą, Kęstutį, Jaunutį, Manvydą, Kariotą, Liubartą. Kad Gediminas turėjo 8 sūnus, teigia XIV a. vokiečių kronikininkas Jonas Vinterturietis, kalbėdamas apie 1323 – 1324 m. Gedimino mėginimą apsikrikštyti. Nežinoma, kiek Gediminas turėjo žmonų. Patikimų duomenų turime tik apie vieną – Jaunę, mirusią 1344 m. Su ja Gediminas turėjo ne tik 8 sūnus, bet ir 5 ar 6 dukteris. Gedimino gimimo metai nežinomi. 1305 m. Dusburgas mini castrum Gedemini, o apie 1320 m. Gediminas apvesdino arba išleido už vyrų net keturis savo vaikus, taigi jis galėjo gimti apie 1275 m. Manoma, kad Gediminas žuvo kautynėse su kryžiuočiais prie Veliuonos ar Bajerburgo pilių, kai jam buvo 70 metų. Gedimino laikais Lietuva, sėkmingai plėsdama valdas į rytus, pamažu vis labiau ėmė integruoti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jau ankščiau užkariautas rusų žemes. Prijungus daugelį rusų žemių, Lietuva tapo daugiataute Lietuvos monarchija. Labai padidėjus palyginti nedidelės pagoniškosios Lietuvos valstybės teritorijai, užvaldžius jai Kijevo Rusios, buvusios senosios rusų valstybės, dalį, pasikeitė ne tik tautinė ir religinė gyventojų sudėtis, bet ir pačios valstybės pavadinimas. Valstybės valdovas pradedamas tituluoti didžiuoju (vyriausiuoju) kunigaikščiu, o pati valstybė imama vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). Valdant Gediminui, prijungtos šios žemės: Žemaitija, Polocko ir Vitebsko, Polesės žemės, Volynė ir Palenkė. Nors valdant Gediminui, rusų žemės buvo menkai integruotos į Lietuvos valstybę ir neturėjo svaresnės reikšmės lietuvių kare su kryžiuočiais, tačiau Gedimino Lietuva žengė ta linkme svarbų žingsnį. Antai Gediminas,1323 m. kviesdamas svetimtaučius iš Vakarų į Lietuvą, gundė juos prekybos su Šiaurės rytų Rusios kunigaikštystėmis galimybe, taip panaudodamas rusų kunigaikštysčių ekonomines galimybes. Valdant Gediminui, buvo atremti dideli Kry˛iuočių ordino puolimai (1317, 1329 m.), surengta atsakomųjų žygių. Gediminas rūpinosi sudaryti gerus santykius su krikščioniškų šalių valdovais. Norėdamas laisvo kelio į Vakarus, išleido už Mazovijaus kunigaikščio Vaclovo, kariavusio su ordinu dėl Pamario, savo dukterį. Gediminas plėtė Vytenio užmegztus ryšius su Ryga ir Baltijos pajūrio kitais miestais, suinteresuotais prekiauti su Lietuva. 1323 m. spalio 2 d. Rygos arkivyskupo, Livonijos ordino, vyskupų ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė su Gediminu taikos sutartį, kurią 1324 m. liepą patvirtino popiežius. Pagoniška Lietuva pirm¹kart buvo pripa˛inta tarptautiniu mastu. 1323 m. Gediminas pirmasis išgarsino Vilnių savo laiškais. Tapęs Lietuvos valstybės sostine, miestas sparčiai augo. Čia buvo pastatytas gynybinių įtvirtinimų, tarp jų ir mūrinių, kompleksas. Vilnius Gedimino laikais buvo didelis Vidurio ir Rytų Europos politinis ir ekonominis centras. Jame kirtosi svarbiausieji prekybos keliai tarp Rytų ir Vakarų. Čia vykdavo svarbios politinės derybos su Vokiečių ordino vadovybėmis, Lenkijos valdovų, mongolų-totorių chanų pasiuntiniais. Gedimino pilyje būdavo sprendžiami daugelio rytinių kaimynų likimai. Gedimino diplomatinės veiklos dėka garsas apie Lietuvos sostinę pasiekė ne tik Vokietijos miestus, bet ir tolimąjį Avinjoną Prancūzijoje - tuometinę popiežiaus rezidenciją. Taigi Vilnius, valdant Gediminui, tapo ne tik pastovia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine, bet ir miestu su visais jam būdingais bruo˛ais. Taip pat Gediminas savo laiškuose iškėlė aikštėn Ordino piktadarybes, trukdančias lietuviams priimti naująjį tikėjimą. Dėl tų piktadarybių esą ir Mindaugas atsimetęs nuo krikšto. 1324 m., kada popiežiaus legatai, atvykę į Rygą, atsiuntė savo atstovus į Vilnių tartis dėl krikšto, Gediminas jiems pareiškė ketinimo krikštytis neturėjęs. Atstovams priminus, kad apie tai buvo rašyta jo laiškuose, jis sakėsi to rašyti vienuoliui neliepęs ir piktindamasis atkirto: “Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį blogį”. Gediminui valdant, susiklostė nerašytas įstatymas, kad didžiojo kunigaikščio sost¹ paveldi tas palikuonis, kuriam atitenka sostinė. Tai turėjo didelę reikšmę dinastijos susidarymui ir valdžios patvarumui. Gedimino valdžios stiprėjimą ir jos plitimą liudijo jo titulai. Jis pats iš pradžių save vadino “lietuvių karaliumi”, vėliau “lietuvių ir daugelio rusų karaliumi” ir pagaliau “lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos valdovu ir kunigaikščiu”. Jis galėjo atimti iš lietuvio kunigaikščio ar bajoro žemės paveldėjimo teisę, teisti jį, bausti ne tiktai kaltininką, bet ir jo artimuosius. Galėjo apdovanoti ˛eme ateivius. Gediminas suskirstė valstybę į sritis, kurioms valdyti skyrė savo vietininkus. Gedimino laikais Lietuva buvo jau labai didelė valstybė. Kad lengviau ją būtų valdyti, Gediminas kai kurias žemes pasiliko tiesioginei savo priežiūrai, o kitas pavedė valdyti kitiems kunigaikščiams, savo sūnums ar giminėms. Tie kunigaikščiai, gavę iš Gedimino valdyti žemes, turėjo rinkti iš žmonių mokesčius ir paskui mokėti juos į didžiojo kunigaikščio i˛d¹, tvarkyti kariuomenę, teisti susikivirčijusius bei susivaidijusius ir šiaip žiūrėti tvarkos. Jie už viską turėjo atsakyti vyriausiam valdovui – didžiajam kunigaikščiui, jo pašaukti turėjo stoti į karą su savo kariuomene. Sustiprėjo valdymo sistema: susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba, į kurią buvo kviečiami sritiniai kunigaikščiai. LDK valstybės galios stiprinimas sudarė geresnes sąlygas žemdirbystei plėsti ir gerinti, miestams augti, amatams ir prekybai kilti. Be did˛iojo kunigaikščio tarybos, kaip patariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų ir pareigybių: antspaudo laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. Tuomet sutartys ar kiti valstybiniai aktai buvo tvirtinami ne valdovų parašais, o priesaikomis arba antspaudais. Antspaudo saugotojo pareigos buvo labai atsakingos. Antspaudo su˛alojimas arba sunaikinimas buvo laikomas nusikaltimu valstybei. Vilniuje dirbo mokytojų vienuolių pranciškonų, kuriems Gediminas buvo pastatęs bažnyči¹. Gediminas sustiprino Lietuvos kariuomenę ir pastatė pirmuosius laivus (pėstininkų ir lankininkų kariuomenė). Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso ordos veržimąsi į Vakarus. Lietuvai priklausiusios rusų žemės išvengė Aukso ordos jungo. Kad viduriniais amžiais Lietuva išsaugojo valstybingumą, yra nemažas įžvalgios Gedimino Rytų politikos nuopelnas. LDK Kunigaikštį Gediminą aš vertinu labai teigiamai. Jį galima laikyti vienu iš žymiausių vidurinių amžių Lietuvos diplomatų. Jo nuopelnai itin gerai matyti, lyginant karinės ir diplomatinės veiklos rezultatus. Gediminas visai nemėgo kariauti, todėl pagrindinė jo priemonė buvo ne ginklas, bet diplomatija. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. Ir aš tai labai vertinu. Gedimino politika buvo labai apgalvota ir protinga, jis veikė ne tiek kardu, kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų ir dukterų vedybomis. Aš labai gerbiu šį LDK valdovą, nes jis siekė pakelti Lietuvos kultūrą, europeizuoti Lietuvą. Gedimino valdoma valstybė iš “barbariškos” perėjo į “teisinę” ankstyvojo feodalizmo valstybės stadiją. Savo įpėdiniams Gediminas paliko ne tik politinės veiklos programą, bet ir galingą valstybę, kuri sugebėjo sustabdyti Vokiečių ordino agresiją į Rytus ir apsaugoti lietuvių tautą nuo išnykimo. Kartu jis davė laiko Lietuvos visuomenei subręsti ir įgyvendinti jo iškeltas idėjas. Lietuvos politikos vairą Gediminas kreipė į Vakarus, visais būdais ieškodamas bendradarbiavimo su aukštesnės kultūros kraštais. Gediminas buvo vienas iš trijų žymiausiųjų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių . Mindaugo, Gedimino, Vytauto vardai ir dabar su pasididžiavimu mūsų visų itin dažnai minimi.
Istorija  Konspektai   (9,35 kB)
Per pirmuosius amžius po Kr. Baltai pasiekė tai ką Vakarų Europa buvo pasiekusi prieš kelis šimtus ar net 1000 metų.Tai rodo didžiulį atsilikimą, bet per trumpą laiką jis buvo sumažintas.Pirmasis žinomas Baltus aprašantis šaltinis-Tacito “Germanija”.O pirmoji metraščiuose minima Lietuvos vietovė-Apuolė 853m.1 tūkst.po Kr. Tarp baltų genčių vyksta turtingųjų išsiskyrimo procesas, t.y.visuomenės diferenciacija (skaidymasis).Diduomenės išsiskyrimą lėmė pastovesnių ir stambesnių teritorinių junginių susidūrimą, o tai reiškė, kad išsiskiria labiau apibrėžtas baltų etninis sluoksnis.Pirmąsias baltų gentis šaltiniai nurodo II-IIIa.(Galindai, Sūduviai, Sėliai).Lietuvių genties lopšiu reikia laikyti Lietuvos žemę siaurąją prasme.Tai Lietuvos teritorija tarp Nemuno, neries ir Merkio.Baigiantis 1 tūkst.po Kr.dabartinės Lietuvos teritorijose kūrėsi žemių konfederacijos.Ekonominę konfederacijų raidą ankstyvaisiais viduramžiais lėmė 2 veiksniai: 1. ariamoji žemdirbystė 2. balų rūda paremta geležies metalurgija. Pradeda išsiskirti visuomenės žemės nuosavybė-ribotas alodas (didysis odalis).Pamažu alodas plinta ir tarp bendruomenininkų.Lietuvoje susidarė individualių šeimų ir ūkių alodinė visuomenė.tai buvo labai svarbus pasiekimas.Lietuvoje užsimezgė tas pats visuomeninis modelis iš kurio prasidėjo ir feodalinė viduramžių Europos raida.Atskirų ūkių atsiradimas spartina ir amatų raidą.XII-XIIIa.Lietuvoje gyventojų daugumą sudaro eiliniai bendruomenininkai (laukininkai).Bendruomenės struktūrą ėmė lemti ne giminystė, bet gyvenamoji vieta ir susiklosto teritorinė bendruomenė.Paveldima valdžia nuolatinius vadus padarė bendruomenių tarpininkais ir teisėjais, o visų rūšių valdžios susikoncentravimas jų rankose-kunigaikščiais.Atskiros iš laukų susidedančios žemės virto kunigaikštystėmis.Pradeda kurtis atskirų kunigaikštysčių sąjungos kurias sustiprina vedybiniai ryšiai.XIIa.pab. Lietuvoje įsivyrauja viena kunigaikščių grupė.Šiems kunigaikščiams buvo priversti paklusti ir kiti kunigaikščiai.Būtent tokiu būdu ir susidarė Lietuvos žemių konfederacija. IKIKRIKŠČIONIŠKOS LIETUVOS IR KRIKŠČIONIŠKOSIOS EUROPOS SUSIDŪRIMAS Istorijos subjektu Lietuva tampa tada kai susiduria su krikščioniškąją Europa.Nuo XIIa. Pradeda reikštis Vokietijos kolonizacija.Baltijos regione jie pasirodo XIIa.pab.Toli pažengusi Vokietijos visuomenė nepripažino pagonių valdovų teisės patiems priimti krikštą.Į šiuos kraštus Vokietija žiūrėjo kaip į nukarevimo ir valdymo objektą, o krikštas šiuos naujus santykius turėjo tik įteisinti.1201m.Livonijos vyskupas Albertas pastato Rygos pilį.Čia perkeliama ir vyskupo rezidencija.1202m.Albertas įsteigia kalavijuočių ordiną. 1207m.Albertas Livoniją įformina kaip Vokietijos imperijos Leną.Netoli Lietuvos atsirado pavojingas politinis darinys nešęs kryžiaus karus ir europinės organizacijos kolonizacinę ekspanciją. Per I-ąjį XIIIa.dešimtmetį Livonija išstūmė Lietuvos kariaunas iš Padauguvio.Lietuviai pirmą kartą susidūrė su sunkiai šarvuotais riteriais ir toli šaudančiais arbaletais, kai tuo tarpų lietuvių pagrindinis ginklas buvo ietis.Lietuva pajuto Vokietijos pranašumą.Kovos su Livonija nutraukė natūralų Lietuvos genčių jungimąsį į valstybinį procesą.Šių kovų metu 1219m. rusų metraštis pirmą kartą pamini Mindaugo vardą įvardindami jį kunigaikščiu vyresniuoju.Plintant vokiečių kolonijų teritorijai ir didėjant jų savarnkiškumui popiežiai stengėsi įtvirtint užkariautose srityse savo tiesioginę valdžią. 1236m.vasario 19d. popiežius Grigalijus IX savo bule paskelbė kryžiaus žygį į Pabaltyjį žemaitijos kryptimi.Mūšis įvyksta 1236m.09 22 ties Saule.Mūšį laimi Žemaičiai.Saulės mūšis tapo pasaulinės reikšmės įvikiu.Kalavijuočių ordinas buvo sutriuškintas ir kaip politinė jėga nustojo egzistuoti.Vokietijos valdžia Livonijoje susvyravo.Išsivaduoja Kuršiai, tačiau lietuvių kariaunų politikai visiškai šios pergalės nesugebėjo išnaudoti.Tai leido atsikvošėti kalavijuočių ordino likučiams ir jie pradėjo ieškoti galimybių susijungti su kryžiuočių ordinu.Tai buvo padaryta 1237m.Įvykiai susiklostė nepalankiausia lietuviams linkme.Istorinė žemaičių pergalė tik pagreitino Vokietijos ordinų susijungimą.Štai tokiomis nepalankiausiomis tarptautinėmis galimybėmis vyko paskutinis Lietuvos susivienijimo etapas. LIETUVOS VALSTYBĖS SUSIDARYMAS 1235m.rusų metraštininkas mini Mindaugo Lietuvą.O tai reiškia, kad būta ir ne Mindaugo Lietuvos.Apie 1245-1246m.vokiečių kronininkas Mindaugą pavadina aukščiausiuoju karaliumi.Tai liudija, kad Lietuva jau buvo suvienyta.Vadinasi Mindaugas kaip pirmasis valdovas iškyla apie 1240m. XIIIa. penktame dešimtmetyje.Didžiojo kunigaikščio Mindaugo valdžia dar nebuvo tvirta.Jis tiesiogiai valdė ne visą Lietuvą, o tik pietinę jos dalį su svarbiausia Vorutos pilimi. Ekonomiškai ir politiškai reikšmingesnė buvo šiaurėinė Lietuvos žemės dalis su Vilniaus pilimi, kuri priklausė Mindaugo broliui Dausprungui.Tačiau jis miršta prieš 1235m. ir tai leidžia Mindaugui suvienyti Lietuvą.Mindaugo valstybę sudaro tokių kategorijų žemės: 1. didžiojo kunigaikščio domunas(karaliaus valda duodanti daugiau pajamų). 2. realiai pavaldžios Mindaugui kunigaikštystės (dabartinė aukštaitija). 3. nominaliai pavaldžios Lietuvos žemės (Žemaitija). 4. vasalinė periperija (Naugardukas). Vienas valdovas Lietuvoje iškilo tuomet kai Rusiją pajungia mongolai- totoriai 1237-1240m.(Kulikovo mūšis).Tai leido Mindaugui pradėti grobti žemes.Aleksandras Nevskis atėmė Lietuvos ekspanciją.Tačiau Lietuvos valstybė pietų siena gerokai pasistūmėjo įjungdama Naugarduko, Slanimo ir Volkovisko sritis. Mindaugo nukarevimai ir jo valdžios stiprėjimas nepatiko kaikuriems kunigaikščiams.Prieš Mindaugą susikuria koalicija.Prasideda vidaus karai 1249-1250m.Karai baigiasi tuo jog Mindaugas pažada Livonijai Žemaitiją, o ši pdade Mindaugui priimti krikštą.1251m.Mindaugas krikštijasi.Iš žemaitijos pasitraukus Livonijos ordinui antimindauginė koalicija ėmė irti.Lietuvos durys į Europos politinę sistemą atsivėrė tuo metu kai popiežiai įveikė Vokietijos imperatorius.Lietuva buvo paskelbta krikščioniška šalimi ir tapo šv.Petro lensu(žeme). 1253m.liepos 6d.Mindaugas karūnuojamas Lietuvos karaliumi.Karūnacijos metu Livonijos ordinui buvo duoti raštai patvirtinantys didelės žemaitijos dalies perleidimą Livonijai.Krikšto priėmimas reiškia jog Lietuva gavo tarptautinį pripažinimą.Mindaugo pastangos buvo vaisingos.Jis apsivainikavo karaliumi, apvainikavo savo sūnus tuo garantuodamas valdžią savo įpėdiniams.Tačiau visa tai buvo pasiekta brangia kaina, paaukojant žemaitiją.Žemaičiai taip lengvai Livonijai nepasidavė, todėl vokiečiai buvo priversti ruoštis lemiamam mūšiui.Kryžiaus ordinas planavo susivienyti Klaipėdą ir lygumoje kautis, tačiau žemaičiai nusprendė kitaip.Kovai jie pasirinko klampią vietą prie Durbės ežero, netoli Liepojos.Kautynės įvyksta 1260m. 07 13 ir baigiasi visiška žemaičių pergale.Ši pergalė pakeitė visą politinę padėtį pabaltyje.Tais metais prasideda didysis Prūsų sukilimas vadovaujamas Herkaus Manto ir tęsiasi 14m.Po Durbės mūšio žemaičių prašymu ir atsižvelgiant į politines nuotaikas karalystėj, Mindaugas sutiko žemaičius priimti į savo karalystę ir pradeda kariauti su kryžiuočiais.Senatvėje Mindaugas padaro didžiulę klaidą.Mirus žmonai Mortai 1262m. iš kunigaikščio Daumanto pagrobia jo jaunesniąją seserį atvykusią į sesers laidotuves.Šis poelgis labai supykdė Nalšios kunigaikštį Daumantą ir jis ryžtasi atkeršyti.1263m. rudenį Mindaugas buvo nužudytas kartu su sūnumis Rupliu ir Rupeikiu.Didžiausias Mindaugo nuopelnas-Lietuvos suvienijimas.Mindaugas jau buvo tiek pasiekęs, kad net ir jį nužudžius nebuvo kalbos apie valstybės išdraskymą.Tačiau su Mindaugo nužudimu Lietuvoje laimėjo pagonybė.Tai buvo didžiulis žingsnis atgal.Po sūnaus Vaišelgos nužudymo Lietuva neteko ir karalystės statuso.Todėl tapo žemesne už kita valstybes turėjusias karalystės statusą. KARINĖS LIETUVOS MONARCHIJOS SUSIDARYMAS XIIIa.pab.-XIVa.pr. Lietuva apgynė savo savarankiškumą ir atnaujino aktyvią politiką tuo metu kai Vokiečių ordinas dar nebuvo galutinai įveikęs Prūsų ir Žiemgalių. Pirmasis reikšmingesnis po Mindaugo nužudymo valdovas buvo Traidenis.Talentigas strategas ir organizatorius sugebėjo tikslingai pasinaudoti atsirandančiomis galimybėmis ir vykusiai derint taktinius veiksnius.Jo valdymo laikotarpiu Livonijos ordinas ima tiesiogiai puldinėti Lietuvą.Visą XIIIa. devintą dešimtmetį Lietuva atrėminėjo Livonijos ordino puldinėjimus.Užimtose baltų žemėse Lietuva dar nepajėgi statyti pilių ir laikyti įgūlų.Jos strategija bei politika tebelėmė nedidelę žemėvaldą turinčios diduomenės grobio įgyjimo tradicijas. Nuolatiniai karai su Vokietijos ordinu lemia tai, kad Lietuvoje formuojasi karinės monarchijos modelis.Kai vokiečiai pasiekė Nemuną, lietuviai juos sustabdė ir prasidėjo ilgas pozicinis šimtmečio karas.Ordinas puolė, o Lietuva gynėsi.Beveik tuo pačiu metu prasideda intensyvus rusų žemių jungimo prie Lietuvos procesas.Nuo XIIIa. 9 dešimtmečio rašytiniai šaltiniai išryškina naują valdančiąją dinastiją-Gediminaičius.Pirmasis šios dinastijos atstovas-Butigeidis.Jo laikais Vilnius iškyla kaip nuolatinė sostinė (anksčiau sentrai buvo Kernavė ir Senieji Trakai).Sostinė išryškėjo su galutiniu didžiojo kunigaikščio ir submonarcho (valdovo brolio) iškilimų virš kitų valdančiosios dinastijos narių.Tokia struktūra žymėjo kur kas stipresnes didžiojo kunigaikščio pozicijas lyginant su Mindaugo ar Traidenio laikais.XIVa.pirmoje pusėje Vilnius išryškėja kaip monarcho, o Trakai kaip submonarcho rezidencijos.Valdovų žemėse susiformuoja nuolatinių pilių bei kiemų tinklas.Pilys ir kiemai tampa administraciniais centrais.Pilių seniūnai tampa vietininkais(terit.vald.), teisėjais ir karo vadais.Susiklosčiusi prievolių sistema aprūpina pilių ūkį duoklėmis.Į Nemuno pilių sistemą atsimuša Prūsijos kryžiuočių ekspancija.Lietuvos ir Vokietijos pasienio pilių įgulos nuolat rengdavo išpuolius, siaubdavo priešo pilių apylinkes.Šie trumpi išpuoliai vadinami reizais.Vakaruose Lietuva gynėsi nuo Vokietijos, o rytuose vykdė rusų žemių prisijungimo politiką.Tai tapo kertiniu valstybės politikos akmeniu.Lietuva įsitvirtina kaip pabaltijo regiono politinis vienetas sutrukdęs Vokiečių ekspancijai užvaldyti visą baltijo rytų pakrantę.Karinė monarchija neatsisakydama ekonominių siaubiamųjų žygių reikšmės organizavo juos kur kas plačiau ir darė valstybine strategijos sudėtine dalimi.Tokiomis sąlygomis įsitvirtina gediminaičių dinastija.Po Butigeidžio valdymo žymesniu valdovu tampa Vytenis (1295-1316m.).Jis buvo geras karo vadas ir diplomatas.Svarbiausius klausimus jis svarstė su kilmingųjų taryba.Sustabdęs Livonijos ordino antpuolius į Lietuvą vytenis surengė 11 karo žygių į kryžiuočių valdas ir taip apgynė nuo jų žemaitiją.Po Vytenio mirties valdovu tampa Gediminas (1316-1341m.) Gediminas išgarsėja kaip karvedys ir diplomatas.Jis sukūrė Lietuvos galybę ir panaudojo ją prieš ordiną.1325m.gediminas sudarė su lenkijos karaliumi Vladislovu Lokietka I sutartį prieš ordiną ir ištekina savo dukterį Aldoną už karaliaus sūnaus Kazimiero.1322m.Gediminas laiške popiežiui Jonui XXII pareiškė norą krikštytis ir įvesti Lietuvoje krikščionybę.Tačiau iškelia sąlygą, kad ordinas turi nutraukti agresiją prieš Lietuvą ir oficialaiai pripažinti Lietuvos valstybę.1323m.sausio 25d. laiške Liubeko ir kitų miestų gyventojams, o 1323m.gegužės 26d. pranciškonams bei domininkonams Vokietijoj ir vokiečių Hanzos miestams pranešė, kad kreipsis į popiežių dėl krikšto ir ragino vyskupus bei kunigus vykti į Lietuvą ir platinti katalikų tikėjimą.Laiškais jų išsiųsta 6.Jis norėjo įtikinti vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočiai yra ne krikščionybės platintojai , o užkariautojai.Atvykus popiežiaus pasiuntiniams Gediminas atsisakė krikštytis motyvuodamas tuo jog ordinas netęsėjo savo pažadų, suiminėjo jo pasiuntinius, kurstė žemaičius, keldamas pagonis prieš tėvų tikėjimo išdaviką Gediminą.Jis bijojo pagonių ir stačiatikių opozicijų, nebuvo tikras, kad krikštas suvaldys ordino agresiją.Gediminas lietė Lietuvos teritoriją į pietryčius.Prijungtose srityse buvo paliekama senoji tvarka, tik reikalaujama vasalinės priklausomybės, kariuomenės ir duoklių.Lietuva pasidaro viena didžiausių Europos valstybių ir Gediminas ėmė tituluotis Lietuvos ir rusų karaliumi. Svarbę reikšmę valstybėje įgyja “rusiškas elementas”.Gedimono sūnūs valdydami rusų žemes tapo stačiatikiais ir priėmė rusų kultūrą.Gediminas buvo labai tolerantiškas tikėjimo dalykuose. Nuolatine sostine valdant Gediminui tampa Vilnius (1323m.)Nuo Gedimino laikų kas valdė Vilnių, tas turėjo didžiąją kunigaikštystės valdžią.Be didžiojo kunigaikščio tarybos, kaip patariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų ir pareigybių:antspaudų laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. 1336m.įvyksta Pilėnų gynyba.(Manoma, kad pilis stovėjo prie Nemuno žemupio). Visa pilies įgula, kartu su moterimis ir vaikais žuvo. Po Gedimino mirties LDK valdovu tampa jauniausias jo sūnus Jaunutis kuris valdė 1341-1345m.Silpna jo valdžia vyresniuosius brolius privertė jį nuversti.Valdžią pasidalino Kęstutis ir Algirdas.Algirdas valdo Vilnių ir tampa didžiuoju kunigaikščiu (1345-1377m.)Kęstutis valdo Trakus ir didžiuoju kunigaikščiu tampa tik po Algirdo mirties Jogailai išdavus Kęstutį kryžiuočiams (1381-1382m.)Abu kunigaikščiai suprato, kad tik sutardami gali išlaikyti stabilią valstybę.Algirdas lietė Lietuvos teritoriją į rytus, o Kęstutis gynė vakarines Lietuvos sienas ir rengė karo žygius į ordino valdas. 1363m.įvyksta didžiulis mūšis prie mėlinųjų vandenų.Algirdas sumuša mongolus-totorius ir pasiekia Juodąją jūrą. Grobdamas rusų žemes Algirdas surengia 3 žygius į Maskvą.Pirmasis buvo 1368m., antrasis-1370m., trečiasis-1372m.Užimti Maskvos jam nepavyko.Gyventojai gynė Maskvą. Algirdas dvigubai padidino LDK teritoriją ir sukūrė galingą Lietuvos valstybę, kurioje svarbiausias vaidmuo teko vakariniams rusams. Stiprėjanti ir besiplečianti Maskvos didžioji kunigaikštystė ėmė vienyti ir tas rusų žemes, kurios buvo Lietuvos valdžioje.Algirdo rytų politika įgalino Vokiečių ordiną plėtoti agresiją į Lietuvą ir dėl to buvo žalinga.LDK kariaujami karai aiškiai parodė, kad valstybė nepajėgi vienu metu kariauti 2 frontais-su Vokiečių ordinu ir su didžiąją Maskvos kunigaikštyste. 1377m. mirus Algirdui LDK prasideda vidaus kovos.Didžiuoju kunigaikščiu tampa jo sūnus Jogaila.Kęstučiui paliekami valdyti Trakai.Tačiau Jogaila nenori dalintis valdžia su Kęstučiu.1380m.Jogaila slapta nuo Kęstučio sudaro Dovydiškių sutartį su kryžiuočiais, kuria psižada nekariauti Kęstučio pusėje jei Lietuva pultų kryžiuočius.Kęstutis sužino apie sutartį visai atsitiktinai.Pasinaudojęs jogailos išvykimu iš vilniaus 1381m. užima Vilnių ir pasiskielbia LDK didžiuoju kunigaikščiu. 1382m.Jogailos ir Kęstučio aremijos stoja viena prieš kitą.Jogaila klasta iškviečia į stovyklą tartis Kęstutį ir jo sūnų Vytautą.Kai jie atvyko juos suėmė ir nugabeno į krėvos pilį (dabartinė Baltarusijos teritorija).Kęstučio kariams paaiškinama, kad pasirašyta taikos sutartis ir jie gali išsiskirstyti. 1385m.rugpjūčio 15d. Krėvos pilyje Kęstutis pasmaugiamas. Kęstutis tai tas didysis kunigaikštis, kuris tvirtai ir nuosekliai gynė Lietuvą nuo Vokičių agresijos.Atrėmė apie 70 vokiečių ordino ir apie 30 Livonijos ordino įsiveržimų į Lietuvą.Jis liko ištikimas Lietuvos papročiams ir buvo paskutinis LDK didysis kunigaikštis, kuris buvo palaidotas pagal pagonių papročius. Vytautas pabėga.Jis bando bėgti pas savo seserį, Lenkijos kunigaikščio žmoną.Tačiau pastarasis nepriima jo.Vytautas bėga pas kryžiuočius.1382m. Vytautas pasirašo su kryžiuočiais Dubysos sutartį.Nubėgęs pas kryžiuočius Vytautas apsikrikštyja ir gauna Vygando vardą.Sužinojęs apie tai Jogaila nutraukia santykius su kryžiuočiais ir Vytautas su ordinu užpuola Jogailos valdas.Jogailai nelieka nieko kito kaip tikėtis paramos iš rusų.Jis supranta, kad sąjunga su rusais sustiprins stačiatikių kunigaikščių ir bajorų įtaką valstybėj.Priėmus stačiatikybę nebūtų liovusis kryžiuočių agresija, nes kryžiuočiai stačiatikius (sekizmatikus)siekė išnaikinti kaip ir pagonius.Todėl apsvarstęs šias galimybes Jogaila nusprendžia kreiptis pagalbos į katalikiškąją Lenkiją.Jis puikiai suprato, kad Vytauto santykiai su kryžiuočiais laikini, todėl 1384m. jo pasiuntiniai pradeda derybas su Vytautu.Vytautui pažadamos jo tėvo Kęstučio žemės.1384m. pabaigoj pusbroliai vytautas ir Jogaila pradeeda kurti ordiną, tačiau išlieka neišspręstas lietuvos krikšto klausimas. 1384m. miršta lenkijos karalius ir karalaite paskelbiama jo 14 metų dukra jadvyga, kuri vaikystėje buvo sužieduota su austrijos princu Viljamu hbsburgu.Tačiau lenkų šlėktos nenorėjo turėti reikalų su austrų princu.Kitu vyru jie nusižiurėjo Jogailą.Santuoką turėjo sustiprinti Krėvoje pasitašyta sutartis kuri numatė vedybas, o paskui Lietuvos krikštą.Krėvos unijos priežastys: 1. reikės įvesti krikščionybę ir atimti iš ordino pretekstą toliau niokoti kraštą. 2. Noras sujungti LDK ir Lenkijos jėgas prieš Vokiečių ordino grobikišką politiką bei prieš mongolų-totorių antpuolius. 3. Lenkų noras įsiviešpatauti LDK žemėse. 4. Abiejų šalių pirklių interesai. 1385m.08 14 Krėvos pilyje pasirašoma sutartis.Jogaila pasižada vesti Jadvygą ir apkrikštyti Lietuvą. 1386m.02 15 įvyksta Jogailos krikštas, o kovo 14d. karūnacija.Taip atsiranda Europos politiniame žemėlapyje pati didžiausia ir galingiausia valstybė.Kartu su Jogaila krikštyjasi ir Vytautas ir gauna Aleksandro vardą. 1387m.vasario 17d.priimamas Lietuvos krikšto dokumentas.Ta proga Jogaila paskelbia kelias privilegijas: 1. Vilniaus vyskupui-ši privilegija reiškia, jog Lietuvoje atsiranda bažnytinė žemėvalda, nes vilniaus vyskupas buvo gausiai apdovanotas žemėmis, o bažnyčios ir vienuolynai atleisti nuo visų valstybės privilegijų. 2. Apsikrikštijusiems bajorams-bajoro turtas, žemė ir ją dirbantys valstiečiai buvo pripažinti tėvonine nuosavybe, o tai reiškia jog Lietuvoje atsiranda valstiečių įbaudžiavimo procesas. 3. Vilniaus miestui-Vilniui suteikiamos Magdeburgo teisės (dalinis savarankiškumas).Miestas turi teisę turėti atskirą nuo bajorų teismą, tačiau miestiečiai nebuvo atleisti nuo mokesčių ir karo tarnybos valstybei.Ši privilegija davė pradžią Lietuvos miestiečių luominei savivaldai atsitrasti.Pradeda formuotis luomai. Nebuvo išleista privilegija valstiečiams.Apie juos krikšto dokumentuose nieko nekalbama. Jogaila įsteigia Lietuvoje pirmąsias 7 parapijas ir pastatė bažnyčią.Vilniuje pastatyta Šv.Stanislovo katedra ir įsteigta vyskūpija.Pirmuoju Vilniaus vyskupu buvo paskirtas pranciškonas Andrius. Žemaitija, kuri tuo metu buvo ordino valdžioje, nebuvo pakrikštyta.Ji buvo atiduota ordinui ir apkrikštyta vėliau.Valstybinės krikščionybės religijos įvedamas istoriškai buvo neišvengiamas.Krikšto įvedimas turėjo teigiamą reikšmę.Ji buvo atiduota ordinui ir apkrikštyta vėliau. Valstybinis krikščioniškosios religijos įvedimas istoriškai buvo neišvengiamas.Krikšto įvedimas turėjo teigiamą reikšmę: a) Per mokyklą ir raštą krikščionybė platino tai kas buvo sukaupta antikos pasaulyje ir viduramžiais. b) Sudarė sąlygas tarptautiniam bendravimui. c) Europos šalys pripažino Lietuvą, ją rėmė Šv.Romos imperija ir Romos katalikų bažnyčia. Ne ordinas, o Lietuva tapo katalikybės atrama rytuose.Vokietijos feodalizmo agresija neteko savo ideologinio pagrindo.Nepripažinusi krikšto Vokiečių ordino vadovybė toliau puldinėjo Lietuvą.1403m.popiežius Bonifacas IX uždraudė ordinui kariaut su krikščioniškąja Lietuva.Todėl ordino vadovybė rašė ilgus pasiaiškinimus dėl nesibaigiančių puldinėjimų: 1. Lietuva nepripažino ordino teisių į jų pačių ordinui užrašytą žemaitiją. 2. Jų krikštas netikras, nes jie jau daug kartų buvo atsimetę nuo krikščionybės. 3. Riteriai tik ginasi nuo lietuvių, puldinėjančių ordino žemes. 4. Lietuva pereina į stačiatikių tikėjimą ir vienijasi su rusais. VYTAUTO VALDYMAS 1392m. rugpjūčio 4d. Astravos sutartimi tarp Jogailos ir vytauto buvo padarytas galas vidaus kovoms Lietuvoj, nes sutartis pripažino Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Jogaila nebetenka Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo ir lieka tik Lenkijos karaliumi.Oficialiai LDK kaip atskira nuo Lenkijos valstybė buvo pripažinta 1401m. Vilniaus Radomo aktais.Šie aktai skelbia Lietuvos egzistavimą tik iki Vytauto mirties.Po Vytauto mirties Lietuvos sostas turėjo vėl atitekt Jogailai ir jo įpėdiniams.Tapęs Lietuvos didžiuiju kunigaikščiu Vytautas panaikino feodalinį rusų žemių savarankiškumą, atėmė valdžią iš atskiras sritis valdžiusių Gediminaičių į jų vietas pasiųsdamas sau ištikimus bajorus.Tokiu būdu rusų kunigaikštystės tapo LDK sritimis. VYTAUTO UžSIENIO POLITIKA Vytautas tęsia Algirdo Prūsų žemių nukarevimo planą todėl turėjo eiti į sandorius su ordinu.1398m. Salyno ir 1404m. Racionžo sutartimis Vytautas ordino naudai atsisako žemaitijos, kad turėtų laisvas rankas rytuose.1399m. Vytautas pralaimi didžiulį mūšį prieš mongolus-totorius ir jam tenka atsisakyti planų dėl žemių priklausiusių aukso ordai.1406-1408m. Vytautas kariauja su Maskva dėl Pschovo ir Naugarduko.1409m. jis sudaro taiką su šiais miestais ir kovoja su ordinu.Žemaičiai gavę Vytauto paramą išveja iš Žemaitijos ordiną.Ordinas paskelbia Vytautui ir Jogailai karą. 1409m.gruodžio mėn. susitikę Poreste Jogaila ir Vytautas sudaro strateginį karo žygio planą.Galutinis jo tikslas užimti ordino sostinę , pakeliui sutriuškinant ordino kariuomenę. Vytauto pu;kus sudarė lietuviai, gudai, ukrrainiečiai ir rusai.Jogailos ir Vytauto armijos surinko 29 000 karių, o ordinas 21 000.Vytauto ir Jogailos kariuomenės susijungė ties Červinsku 1410m. liepos 3d.Mūšis prasidėjo liepos 15d.Jame žuvo visa ordino vadovybė.Žalgirio mūšis buvo istorinis posūkis tautų istorijoje, palaidojęs ordino nenugalimumo mitą.Mūšis lėmė ordino žlugimą, gražino Lietuvai žemaitiją ir sužlugdė Vokietijos planus užvaldyti baltų ir slavų kraštus. 1411m. pasirašoma Torsinės taika.Ordinas atsisako savo teisių į žemaitiją ir už išpirką jam buvo grzažintos sąjungininkių užimtos pilys. 1413m. atsinaujina konfliktai su ordinu.Ginčą tarp ordino ir Lietuvos sprendžia Konstancos bažnytinis susirinkimas.Žemaitijoje įvedama krikščionybė ir įsteigiama žemaičių vyskūpija. 1415m. popiežius Jonas XXIII panaikina ordino teises į Lietuvą.tačiau Šv.Romos imperija palaiko ordiną ir šis ruošiasi naujam karui su Lietuva.1422m.įvyksta mūšis kurį Vokietija pralaimi.Melno taika panaikina imperatoriaus sprendimą dėl žemaitijos ir ji visiems laikams atitenka Lietuvai, išskyrus Klaipėdos kraštą.Sugražina Klaipėdą tik 1923m.Lietuva vistiek turi priėjimą prie jūros per Šventąją. Taip baigiasi pusantro 100 metų trukusios Lietuvos kovos dėl žemaičių. VYTAUTO VIDAUS POLITIKA Tarpvalstybiniuose Lietuvos ir lenkijos santykiuose išryškėjo 2 tendencijos: 1. Lenkų noras prisijungti LDK. 2. Lietuvių bajorų siekis sulygint savo teises ir privilegijas su lenkais. Šiuos klausimus buvo mėginta spręsti 1413m. Horotlės unijos metu (į pietus nuo Bresto miesto).Vytautas ir Jogaila pareiškia, kad siekdami apsisaugoti nuo ordino jie amžinai prijungia LDK prie Lenkijos.Lenkijos pavuzdžiu Lietuvoje buvo įvesta administracinė savivalda.Atsirado vaivadijos.Be to, Lietuvos bajorai gauna lenkų bajorų herbus. Visos LDK tarnybos bus teikiamos Lenkijos karaliaus bajorams katalikams iki gyvos galvos.Po Vytauto mirties LDK bajorai negalės rinkti didžiojo kunigaikščio.Jį skirs Lenkijos karalius pasitaręs su Lietuvos ir lenkijos bajorais. Taigi, šis sprendimas nors ir dalinai, bet užtikrino LDK atskirumą ateičiai įvedant Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigybę.Tuo tarpu 1401m. Vilniaus radomo aktai akcentavo Lietuvos priklausomumą Lenkijai po Vytauto mirties. 1429m. Luckos suvaževime imperatorius Zigmantas pasiūlo Vytautui karūnuotis.Lenkija su tuo nesutinka, nes Lietuva taptų karalyste ir būtų tokia kaip Lenkija.Lenkai nesutiko ir paliko suvaževimą.Nežiūrint to Vytauto karūnavimo data buvo paskelbta 1430 09 08.Karūna pavogė lenkai todėl karūnacijos ceremonija buvo nutraukta.1430m. spalio 27d. Vytautas Trakuose miršta. Vytautas konsolidavo (suvienijo) Lietuvos valstybę ir tapo Lietuvos valdovu tolygiu Lenkijos karaliui. ALGIRDO ASMENYBĖ Algirdas 32 metus valdė valstybę.Jis buvo tvirto charakterio, valdingas ir labai darbštus.Nemėgo tuščių pasilinksminimų, nevartojo alkoholio, net midaus ir rūgštokos giros.Labai mokėjo saugoti paslaptį.Niekas nežinodavo kam renka kariuomenę ir kur žygiuos.Mokėjo daug kalbų.Išgyveno 81m. ir visą amžių išbuvo pagoniu manydamas jog ši religija vienija lietuvius ir yra taurių papročių šaltinis.Rusai teigia, kad Algirdas buvo priėmęs provoslavų tikėjimą.Tačiau nenurodo iš kur šią informaciją gavo.Kelis kartus jam buvo siūlytą priimti katalikybę.Jis lyg ir sutikęs, tačiau tokios sąlygos kurios buvo iškeltos jam buvo nepriimtinos.Jis buvo vedę du kartus.Pirmoji žmona buvo iš Vitepsko ir žinių apie ją mažai.Jos vardas Marija.Visi šios žmonos sūnūs valdė rusų žemes.Antra žmona-Julijona, Tveres kunigaikštytė.Gyveno kartu su Algirdu Vilniuje.Lietuvos reikalais nesidomėjo.Ji norėjo visus savo sūnūs pavadinti rusiškais vardais, bet Algirdas neleido.Vaikai augo pagal pagonių tradicijas.Mylimiausias sūnus buvo Jogaila.Bet su motina santykiai buvo prasti.Dar labiau pablogėjo kai Jogaila tapo kataliku.Jis nebuvo motinos laidotuvėse.Algirdas mirė 1377m. pavasarį.Iškilmingai palaidojamas pagal pagonių papročius.Kartu su juo buvo sudeginta 18 žirgų. KĘSTUTIS Kęstutis-paskutinysis LDK valdovas pagonis.Jis susprato, kad krikščionybė pranašesnė už pagonybę tuo jog vienija tautas.Tačiau suprato ir tai, kad lietuviai atkakliai gina protėvių tikėjimą todėl pagonybės laikysis.Būdamas pagoniu jis gerai sutarė su kitų tikėjimų žmonėmis.Pirmoji žmona rusė.Vaikų vardai pagoniški.Visi anksti mirė.Antroji žmona Birutė.Žemaičių bajoro dukra.Turėjo 3 sūnus:Vytauta, Tautvyla ir Žygimantą.Dukros:Marija, Danutė ir Ringailė.Šeima buvo labai darni.Miršta Birutė apie 1389m. ir pasak legendos palaidota Palangoje ant Birutės kalno.Vytautas labai mylėjo savo motiną ir kai vienas vokiečių riteris įžeidė jo motiną jis jį nužudė. Kęstutis mokėjo ne vieną kalbą, labai domėjosi vokiečių karo technika ir pilių griovimo mašinomis.Reikalavo iš kryžiuočių , kad jie laikytųsi Vakarų Europos taisyklių.Nepuldinėtų iš pasalų, iš anksto įspėtų apie mūšį, nežudytų beginklio kario. Kęstutis buvo karingas, bet teisingas.Visada laikėsi duoto žodžio ir reikalavo to iš kitų.Todėl žuvo ir pats, Nes Skirgaila duotą žodį sulaužė.Kęstutis miršta 1382m. Po Kęstučio ateina nauja valdanti karta užbaigusi pagonybės epochą ir atvedusi Lietuvą į krikščioniškąją epochą. VYTAUTAS Pirmoji Vytauto žmona-Ona buvo lietuvė.Ištekėjo 1370m.Ji buvo išsilavinusi moteris.Mokėjo skaityti ir labai domėjosi politika.Kartu su Vytautu dalyvavo pasirašant Stranos ir Salyno sutartis.Su ja Vytautas turėjo vieną dukrą-Sofiją, kuri ištekėjo už Maskvos kunigaikščio.Miršta 1418m. liepos mėn. ir palaidojama Vilniaus katedroje.Vytautas prašė, kad būtų paladota šalia žmonos. Antroji žmona-Julijona.Su ja turėjo sūnus Joną ir Jurgį, bet juos nužudė kaip įkaitus.Vytautas buvo labai įtaigus savo kalba.Jis buvo geras diplomatas.Jo valdomoj LDK įsigalėjo santarvė, vienybė ir drausmė.Metraščiuose rašoma, kad prieš Vytautą kariai drebėdavo iš baimės.Griežtas buvo karo žygio metu.tačiau už karinę tarnybą jis kariams gerai atsilygindavo.Buvo žemas, švelnių, moteriškų veido bruožų, temperamentingas ir judrus.Niekada negerdavo vyno, mėgo medžioti ir žaisti šachmatais.Mėgo juokdarius.Mokėjo rusų, lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbas.tačiau labai kaltinamas dėl to, kad pardavė žemaitiją kryžiuočiams ir nesugebėjo palikti palikuonio.Istorikas Glukošas pasakė: “Yra tikras dalykas, kad su Vytautu Lietuvos didybė iškilo ir su jo mirtimi pasibaigė.” Lietuvių bažnyčioms padovanojo daug žemių, ypač daug atseikėjo Vilniaus katedrai, kad iš jų pelno amžinai būtų laikomos pamaldos už jo ir žmonų vėles.Iki XVIa. Taip ir buvo elgiamasi. JOGAILA Jogaila ypač išryškėja kaip naujos politinės pakraipos valdovu.Pirmas jo nuopelnas jog apkrikštijo lietuvius ir atėmė dingstį kariaut su Lietuva.Iš pradžių konfliktavo su Vytautu, paskui susitaikęs nemažai prisidėjo prie Lietuvos išaukštinimo.40m. jie kartu valdė.Konstancos bažnytiniam susirinkime buvo sakoma jog jis turėjo vieną širdį ir vieną sielą.Tačiau Jogailai istorikai dažnai prikiša Krėvos sutartį, tačiau vidurio Europoje toks žingsnis buvo suprantamas ir normalus, nes monarchinę valstybę laikė paveldima nuosavybe ir elgtis galėjo kaip norėjo.Tačiau Jogaila buvo veidmainis, melagis, netęsėdavo pažadų, laužydavo sutartis, mėgo intrigas. Jogaila buvo silpnavalis ir lengvai pasiduodavo kitų įtakai.Iš tėvo Algirdo nepaveldėjo valdingumo.Per krikštą gavo Vladislovo vardą.Nieko negėrė, kukliai maitinosi ir nemėgo prabangos.Buvo labai tvarkingas.Būdamas karalium bendravo su mokytais žmonėmis todėl rėmė mokslą.Jogaila ypač daug nusipelnė Lenkijai išplėsdamas jos teritoriją.Be Lenkijos karaliaus jis turėjo Moldavijos bei Besarabijos gaspadoriaus titulą.Lenkai Jogailą laiko didžiausiu valdovu.Jis labai norėjo sūnaus, bet gimdavo tik mergaitės.Po Jadvygos mirties veda Oną, Lenkijos karaliaus Kazimiero anūkę.Susilaukia dukters Jadvygos kuri anksti miršta.1437m. vedė trečią kartą Elžbietą.Bajorai nenorėjo avantiūristės.išgyveno 2 metus, bet vaikų neturėjo.Paskutinė santuoka buvo laimingiausia-vedė Sofiją.jai buvo 17 metų.Susilaukė 2 sūnų- Vladislovo ir Kazimiero, kuris tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Miršta 1434m. sulaukęs 84 metų.
Istorija  Referatai   (33,87 kB)
Gyvenimo kelias. Gėtė gimė Frankfurte prie Maino. Motinai tada 18, tėvui 39. Motina buvo gyvo būdo, poetiškos natūros moteris, mokėjusi džiaugtis gyvenimu. Tėvas, rimtas ir pedantiškas žmogus, veiklus, energingas, pilnas noro lavintis; iš profesijos - juristas. Jaunuolis labai mėgo piešti, mokytis kalbų. Bet tėvo noras buvo matyti sūnų teisininku, tačiau Johanas nors juo ir pradeda mokytis, bet studijuoja tik metus ir dėl ligos meta. 1770-1771 m. jis Strasbūre studijuoja teisę, anatomiją, chemiją. Čia susipažįsta su Herderiu, kuris bus daug metų ištikimas draugas. Gėtę išgarsina per mėnesį parašytas romanas “Jaunojo Verterio kančios”. Drama “Gecas fon Berlichingenas” irgi prisideda prie šlovės. Dabar Gėtė daug keliauja, bendrauja su naujais žmonėmis, nuolat įsimyli ir pabėga, o patirtus meilės išgyvenimus išlieja jausmingomis eilėmis. Nuo 1775 m. prasideda Veimaro laikotarpis. Tapęs Veimaro hercogo Karlo Augusto draugu, Gėtė eina svarbias pareigas hercogystėje, paskiriamas slaptuoju valstybės patarėju. Iš pradžių rašo mažai, vėliau kuria draminius kūrinius ( “Egmontas”, “Ifigenija Tauridėje”, “Torkvatas Tasas”), sukuria eilėraščių ciklą “Romos elegijos”, 1796 m. baigia romaną “Vilhelmo Meisterio mokymosi metai”. 1794 m. užsimezga Gėtės ir Šilerio draugystė. 19 a. pr. baigiama: “Fausto” I d., autobiografinis kūrinys “Iš mano gyvenimo. Poezija ir tiesa”, rytietiškos poezijos knyga “Vakarų-Rytų divanas”, romanas “Vilhelmo Meisterio klajonių metai”, “Fausto” II d. “Faustas”.“Fausto” sukūrimo istorija. Kūrinį Gėtė pradeda rašyti apie 1790 ir baigia 1831 m., taigi rašo apie pusę savo gyvenimo. Šiek tiek epi¬zodų pradėta jaunystėje, bet nebaigta. Rimtai prie dramos I dalies Gėtė prisėdo būdamas beveik 50-ties metų; II dalis baigta sulaukus 80-ties. Tikėtina, kad šį kūrinį Gėtė rašė sunkiai: palikdavo ir vėl prie jo grįždavo. Kažkokia ir jam pačiam nelabai aiški mintis neda¬vė ramybės, neleido lengvai rašyti. Tad galėtume spėti, kad kūrinio pagrindas yra ne tik jausmai (kuriuos lengva tuojau pat užrašyti), o ir idėjos, brandinamos visą gyvenimą. Palyginkime: „Jaunojo Verterio kančias" (meilės romaną) Gėtė jaunystėje parašė per vieną mėnesį, o „Faustą" kūrė apie penkiasdešimt metų (baigė likus vieneriems metams iki mirties). Tad „Faustas" - viso gyvenimo knyga, rašyta įvairiausiais gyvenimo laikotarpiais, sudurstyta iš skir¬tingų epizodų. Kūrinyje rasime skirtingu gyvenimo laiku kylančių klausimų, minčių, jausmų. Ir pats kūrinys nevieningas, sudėstytas iš skirtingų scenų, įvairios stilistikos tekstų. Fausto tema. Tema apie mokslininką alche¬miką germanų kultūroje labai sena, nuo Vidur¬amžių gyvuojanti legendose ir literatūriniuose siužetuose. Dar XVI amžiuje pasirodė anekdotiš¬kų istorijų rinkinys apie keliaujantį mokslininką, gydytoją, astrologą ir magą, sudariusį sutartį su velniu. Anglijos rašytojas Kristoferis Marlou su¬kuria dramą apie Faustą kaip apie didelių užmo¬jų žmogų, apie pragarą ne kažkur kitur, o pačia¬me žmoguje. Fausto siužetas Vokietijoje plinta ir lėlių teatrų, klajojančių aktorių-mimų vaidinimais, kurie Faustą paverčia komiškų patyčių, klounados, linksmos pajuokos personažu. Čia veikia Faustas ir šunimi pasivertęs velnias, vyksta lažybos su velniu, vaizduojami studentų pokštai Leipcigo vyno rūsyje. Šitokį siužetą matė ir pats Gėtė vaikystėje lėlių vaidinimuose. Kuo patraukė jį šis siužetas? Galėtume spėti, kad jaunystės grąžinimo idėja, sutartis su velniu, noras galynėtis, pergudrauti savo žmogiškąjį likimą.
Istorija  Analizės   (23,35 kB)
Jogaila
2010-06-03
Rytų metraščiai liudija, kad Algirdas turėjo gana didelę šeimą: 12 sūnų ir 7 dukteris. Prie jaunesniųjų Algirdo sūnų priklausė ir būsimasis Lietuvos ir Lenkijos valdovas - Jogaila. Jis gimė iš antrosios algirdo žmonos Julijonos. Tačiau joks istorijos šaltinis tiksliai nepasako, kuriais metais Jogaila yra gimęs. Vis dėlto galima drąsiai teigti, kad šis Algirdo įpėdinis netrukus po 1345m. perversmo jau klausės panerio kalnuose ošiančių girių, kurios gaudė aplink jo tėvo sostinę Vilnių. Jogaila užaugo Algirdui viešpataujant Vilniuje, kuris jau tuo metu buvo žymus politinis ir kultūrinis Lietuvos centras, kur kryžiavosi rytų ir vakarų kultūros srovės. Turėdamas motiną rusę stačiatikę, o tėvą lietuvį pagonį, Jogaila augo tokiame namų židinyje, kur religiniai ir tautiniai priešingumai buvo gana ryškūs. Namuose nuolat sruveno stipri rusiškumo srovė. Tačiau ji negalėjo visko užlieti. Jogaila su ta srove nenuplaukė - ir tai yra jo tėvo nuopelnas. Visi jaunesnieji Algirdo sūnūs, tarp jų ir Jogaila, iki tėvo mirties nebuvo apkrikštyti, visi jie turėjo lietuviškus vardus. Čia ir pasireiškė Jogailos tėvo lietuviškas nususistatymas ir jo pastangos nenutolti nuo savo tautos, kurios didžiuoju kunigaikščiu jis buvo. Reikėtų priminti, kad Lietuvoje tuo metu buvo du didžiausi valdovai, du broliai: tai Algirdas ir Kęstutis. Jų sūnūs, Jogaila ir Vytautas jaunatvėje buvo draugai: jie buvo beveik vienų metų, drauge dalyvaudavo karuose, drauge medžiodavo. Nėra abejonės, kad jie vienas kitą aplankydavo Vilniuje arba Trakuose, kur drauge galėjo stebėti, kaip yra valdoma toli į rytus nusidriekusi didelė ir žymi Lietuvos Valstybė. Jogailos tėvas Algirdas, vienas iš žymiausių viduramžių valdovų savo akis užmerkė 1377 metais, ir senovės lietuvių papročiu buvo iškilmingai sudegintas su 18 žirgų ir daugybe kitų daiktų. Pagal Algirdo ir Kęstučio susitarimą, jų įpėdiniai turėjo likti jų sūnūs: Jogaila ir Vytautas. Kęstučiui teko vygdyti šį susitarimą ir Jogailą pripažinti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. “Didysis kunigaikštis Kęstutis, nenorėdamas laužyti duoto broliu kunigaikščiui Algirdui pasižadėjimo, pasodino savo broliavaikį, Jogailą Algirdaitį, Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu”. Jei Lietuvą valdant Algirdui ir Kęstučiui taikus valdymas buvo priskynęs Lietuvai gražių vaisių, tai Jogaila pasuko Lietuvą kitu keliu, kuris greitai nuvedė į naminius sumišimus ir nesutarimus. Jų sukūryje tragiškai pasibaigė Kęstučio dienos, o Lietuva buvo susieta su Lenkija, kurioj ilgai viešpatavo Jogailos dinastija, pagarsėjusi taip negarbingais mums Krėvės ir Liublino aktais. Mat, įsėdus Jogailai į didžiojo kunigaikščio sostą, Lietuvoje pasikarojo tas pats, kas jau kartą buvo atsitikę ėmus valdyti Jaunučiui. Kaip anuomet Algirdas ir Kęstutis, taip dabar vyresni Jogailos broliai nenorėjo pripažinti jo valdžios, pakėlė prieš jį galvas. Algirdo įpėdinis nesutardamas su savo broliais dar turėjo kovoti su Kęstučiu, nes jis ir toliau tęsė nuo pat valstybės įkūrimo užsienio politokoje nubrėžtą tiesią liniją - kovoti ir ginti Lietuvos savarankiškumą. Jo kovoje su Ordinu, Jogaila laikėsi nuošaliai, o vėliau net ieškojo ir sudarinėjo sąjungas su savo tėvo priešais. Taip didžiojo Lietuvos kunigaikščio santykai su Ordinu įgauna visai naują kryptį. To pasekoj, Kęstutis, tikrasis Jogailos dėdė suimamas ir atgabenamas į Krėvės kalėjimą, kur po penkių dienų baigia savo gyvenimą. Nugalėjus Kęstutį, Jogailai visą dešimtmetį teko kovoti su Vytautu, Kęstučio sūnumi, sugebėjusiu ištrūkti iš Krėvės kalėjimo. Vytautą priglaudė Ordinas, dar labiau sukiršindamas lietuvius tarpusavyje. Tik 1384 metais Jogailos ir Vytauto taika išvadavo Lietuvą nuo vokiečių Ordino įtakos. Kovai su vokiečių Ordinu turėjo pasitarnauti dar ir susijungimas su Lenkija. Jos karalaite tapo Jadvyga, Lietuvos kunigaikščio žmona, o jis pats buvo išrinktas ir vainikuotas Lenkijos karaliumi. Pagal Krėvės aktą už tai atsimokant, reikėjo Lietuvą pakrikštyti ir “pritapdyti” prie Lenkijos. Jogaila apsivainikavęs Lenkijos karaliumi, tuojau pasiskubino grąžinti tvarką kraštui, kur vis dar tebėjo kovos dėl sosto kandidatų ir dėl pirmenybės valstybėje. Jis sutiko atiduoti valdyti bajorams krašto pilis, savo privilegijomis dvasininkus sulygino su bajorais. Jogaila restauravo Krokuvos universitetą (1400 m.). Tai bene didžiausias jo nuopelnas kultūros istorijai apskritai ir Lenku kultūrai specialiai. Iš Krokuvos universiteto šviesa ėjo į visą Lenkiją ir Europos rytus. Čia ieškojo mokslo ir ne vienas lietuvis. Iš to universiteto išėjo nemaža apšviestų žmonių, ypač kunigų. Tų žmonių išsimokslinimas pakėlė krašte mokslo ir švietimo lygį, kas padėjo atnaujinti gana nekulturingą ir neišlavintą visuomenę. Ne vienas šito universiteto auklėtinių vėliau lankėsi Lietuvoje ir čia apsigyveno ar kaip kunigai, ar kaip didžiojo kunigaikščio kanceliarijos daarbininkai. Aišku, kad iš to mums mažai džiaugsmo, nes tuo būdu buvo ruošiama dirva Lietuvos nutautinimui, pirmiausia aukštesniam luomui - bajorijai. Nors pats Jogaila nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet labai brangino mokslą. Perorganizuodamas Krokuvos universiteta, jo vardu ligi šių dienų vadinamą, padarė jį svarbiu mokslo židiniu Europos Rytams, kaip kad yra Sorbona Prancūzijai, Prahos universitetas Čekijai. Jogaila rūpinosi savo universiteto pažanga, rėmė studentus, kėlė juos į visuomenės priešakį, kviesdavos į savo darbą arba siųsdavo į Italiją tolimesnėm studijom. Univeristeto mokslininkus trukęs į darbą, kai tik reikėjo ginti Lenkijos ir Lietuvos reikalus nuo kryžiuočių pretenzijų. Todėl nei Didžiojoj Lenkijoj, nei Rusijoj ar Lietuvoje būdamas Jogaila nepamiršdavo savo mokslininkų; jiems siųsdavęs net dalį medžioklės laimėjimų. Jogaila ir pats su visa savo svita mėgęs klausyti daromų disputų ir net savo nuomonę jose pareikšdavo. Kartą Čekų karalius Vaclovas pareiškė, jog kaimynės Lenkų valstybės galybė glūdi Jogailos asmenyje. Todėl, esą, reikėtų padaryti žygių, kad ateity Lenkai iš Lietuvos nebesirinktų karalių. Šita Vaclovo pastaba visai teisinga: susidėjusi su Lietuva, Lenkija pasidarė stipresnė ir pavojingesnė valstybė kaimynams. Todėl kalbant apie Jogailos reikšmę Lenkijai, negalima išleisti iš akių Lietuvos ir jos gabaus ir energingo valdovo - Vytauto. Jo artimas bendradarbiavimas su Jogaila padarė ne vieną Lenkijos žygį sėkmingą. Jogailos požiūriu Lietuva buvo jo tėvonija, nuo kurios jis niekad nebuvo atsisakęs ir niekad į ją savo teisių nenustojęs. Vytautui Lietuva buvo pavesta tik iki gyvos jo galvos, jis valdęs, kaip paklusnus jo agentas - seniūnas ir mirdamas visą Lietuvą grąžinęs jam, iš kurio ją buvo gavęs. Ši Jogailos pozicija visai suprantama. Visą savo gyvenimą jis buvo kovojęs ir rūpinęsis kaip nors išsaugoti sau Lietuvą. Visos vadinamos unijos buvo darytos norint kaip nors išsaugoti jo titulus. Nors ir buvę dideliu nesutarimu, tačiau jis nuolankiai sugyveno su Vytautu, lenkėsi prieš jo galią, kad tik nesukeltų audros ir neprileistų jo prie visiško atsiskyrimo, bei paneigimo jo turimų titulų. Reikia pažymėti, kad Jogaila savo karuose vaduodamas užgrobtas žemes, sugebėjo vykusiai pasirinkti sąjungininkus. Stiprią Lenkijos įtaką jautė Čekija ir Vengrija. Vengrai net du kartus prašė Jogailą vainikuotis jų karaliumi. Taip pat ir čekai jam siūlė savo vainiką. Pasižadėjęs grąžinti Lenkijai prarastas žemes, Jogaila daug ištęsėjo ir jam valdant Lenkijos teritorija padidėjo. Bet ypač svarbu pažymėti, kad gelbėjo rytus ir nuo kryžiuočių pavojaus, bendromis Lenkijos ir Lietuvos pajėgomis Ordinas buvo sugniuždytas. Žilos senatvės sulaukęs, besiklausydamas lakštingalos giesmių Jogaila peršalo ir, kiek pasirgęs, pasimirė. Tai buvo 1434m. geužės 31d. O ar laimingas Jogaila buvo savo šeimoje ? Jogaila buvo vedęs net keturias žmonas. Su pirmąja žmona Jadvyga sugyveno gražiuoju. Jadvyga charakterizuojama kaip kilni ir labai dievobaiminga moteris. Ji Dievą mylėjo be galo, be krašto ir dėl to rūpinosi Lietuvos krikščionimis. 28 metų būdama mirė, prieš tai sulaukusi dukters, kuri taip pat greitai mirė. Antroji žmona Ona Jogailai nepatikusi, nes buvusi negraži. Su ja išgyveno 14 metų. Iš Onos Jogaila susilaukė dukters Jadvygos, kuri mirė neištekėjusi. Mirus Antrąjai žmonai Jogaila panašliavęs porą metų vėl pasiryžo vesti. Trečioji žmona Elžbieta (būdama našlė), turėjo 30 metų ir buvo tikrai graži. Manoma, kad Jogaila, kuriam jau tada buvo apie 65 metus, ją vedė dėl gražumo. Lenkų ponai nepritarė Jogailos jungtuvėms su Elžbieta. tačiau sunkią šią kovą Jogaila laimėjo ir Elžbieta buvo vainikuota. Po vainikavimo lenkai Elžbietos nemėgo ir dėlto po jungtuvių tik 2 metams praėjus ir Elžbietai mirus, lenkų ponai ir dvasininkai sutiko šią žinią su džiaugsmu. Mirus Elžbietai, Vytautas ėmė Jogailai piršti savo giminaitę Zofiją. Jogaila jau buvo senas (apie 70 metų), o Zofija jauna mergaitė “daugiau pertekusi gražumo, negu dorybių”. Dėl lenkų ponų nepalankumo naujai žmonai Jogaila turėjo daug nemalonunų ir vargo, kol išgavo jų sutikimą ją vainikuoti. Po to prasideda Jogailos šeimyniniai pasisekimai. Tais pačiais metais, po vainikavimo, Zofijai gimsta pirmas sūnus Vladislovas. Porai metų praslinkus, gimsta antras sūnus - Kazimieras. Praėjus trejiems metams jis miršta. Netrukus gimsta trečias sūnus, kuris pakrikštijamas taip pat Kazimiero vardu. Mirus Jogailai sostas atiteko pirmajam, vos dvidešimties metų sūnui Vladislovui. Jis žuvo kovoje su turkais. Tuomet jo brolis Kazimieras buvo vainikuotas Krokuvoje Lenkijos karaliumi, kurią iki savo mirties, t.y. beveik penkiasnešimt penkis metus valdė. Dabar reikia trumpai sustoti ties Jogailos asmens charakteristika. Pagonis Joagila tapo krikščionimi turėdamas apie 38-erius metus, kada žmogaus pažiūros į gyvenimą ir jo papročiai yra nusistovėję. Jis griežtai laikėsi tada visur pas krikščionis smarkai žiūrimų pasninkų. Gavėnioje ir penktadieniais jis pats valgė duoną ir vandenį; svečiams ant stalo buvo žuvies. Net ligoje jis pasninko nemažino. Kasdien klausė Mišių. Pamatęs bažnyčią iš tolo sveikino šalmo pakėlimu. Didįjį ketvirtadienį net pats plaudavęs kojas pavargėliams, prie stalo jies patarnaudavęs, basas lankydavęs bažnyčias ir dalydavęs išmaldas. Kad ir stengėsi Jogaila rodytis uolus krikščionis, matyt senoji prigimtis norom nenorom pasireikšdavo ir pasimatydavo daug pagonubės likučių (pvz.: jo prietaringumas). Jogailos dvaro sąskaitos rodo, kad pats karalius iš tikro buvo kuklus ir paprastas žmogus. Už visus Europos valdovus jis turėjo daugiau brangių kailių, o dėvėjo paprasčiausius. Tik per iškilmes vilkdavosi aksominiu ploščiu be jokių papuošimų. Vyno ir midaus negerdavo. Manoma, kad dvare naudodavo naminį alų. Karalius nemėgo iškilmingumo, buvo paprastas bet kilnios širdies, buvo dosnus. Ypač Jogaila apdovanodavo savo tautiečius lietuvius. Jogaila gerai sugyveno su Vytautu, jam siųsdavo dovanomis ginklų ir šiaip brangių daiktų. Jogailos patarnautojai yra iš pačios Lietuvos atvežti lietuviai ir rusai. Atrodo, kad jo valdomoji Lenkija jam paliko svetima. Jo širdis paliko Lietuvoje. Yra žinių, kad po pirmos žmonos mirties Jogaila norėjęs grįžti į Lietuvą. Tas bemokslis karalius buvo didelės sielos. Tikras gamtos sūnus! Jis labai mėgo atvažiuoti į Lietuvos miškus pamedžioti. Jogaila lengvai atleisdavo ir niekam nekeršydavo. Jis mėgdavo juokauti ir juokaujančių žmonių draugystę. Baigiant Jogailos charakteristiką, reikia pasakyti,kad jis neimponavo nei dideliu protingumu, nei išsilavinimu, nei nepalaužiama valia, nei nenuilstama energija. Žodžiu, jis nebuvo didelis didvyris, nepaprastas karžygys. Vis dėlto tas Jogaila, nebuvo koks menkas kunigaikštukas, pasodintas į Lenkijos sostą. Matyti žymi jo individualinė jėga, ne mažas veiklumas. Jogailos pradėta politikos kryptis ir jo įpėdinių vesta po jo mirties labai pakenkė Lietuvos valstybės bei tautos interesams. Po Jogailos naujosios kartos Lietuvos visuomenė parėmė iš Lenkos viską, į vakarų formas neįdėjo savo turinio, nieko naujo nebekūrė. Kad taip mechaniškai bus pasisavinta Vakarų ir lenkų kultūra jis negalėjo numatyti. Jis kultūrini Lietuvą ir įtraukė ją į Vakarų Europos ir Bažnyčios sferą. Lenjai Jogaila, be abejo, yra daugiau padaręs, bet, esamomis to laiko aplinkybėmis didelių nuopelnų jis turėjo ir Lietuvai. Užtenka prisiminti vien lotynišką kriktą ir kartu su Vytautu laimėtą mūšį prieš kryžiuočių ordiną.
Istorija  Referatai   (10 kB)
Jonas Smilgevičius
2010-06-03
Jonas Smilgevičius Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius gimė 1870 m. vasario 12 d. Šonių kaime (dab. Plungės r.), bajorų šeimoje. Jis buvo ekonomistas, bankininkas, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas, visuomenės veikėjas. Iki 1893 m. mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) ir Liepojos gimnazijose. Studijavo ekonomiką: vienerius metus Karaliaučiaus universitete, vėliau perėjo į Berlyno universitetą, kurį baigė 1899m. Studijų metais bendravo su J. Sauerweinu, V. Bruožiu ir kitais lietuvybės puoselėtojais Vokietijoje. Spaudos draudimo metais J. Smilgevičius rašė į lietuvių spaudą. Dar būdamas šešiolikos metų, surinko medžiagą apie caro valdžios represijas Kęstaičiuose netoli Alsėdžių, kur 1886 m. buvo sugriauta bažnyčia. Dalis šios bažnyčios gynėjų žuvo arba buvo sunkiai sužeisti, keliasdešimt prie jos budėjusių žmonių suimti ir ištremti į Sibirą. Šią Kražių skerdynėms prilygstančią tragediją J. Smilgevičius 1904 m. detaliai aprašė JAV leista¬me laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“. Jis parengė publikacijų laikraščiui „Varpas“, kitiems nelegaliems lietuvių periodiniams leidiniams, o kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas – ir pirmajam dienraščiui lietu¬vių kalba „Vilniaus žinios“. Bendradarbiavo „Varpe“, „Vienybėje Lietuvninkų“, „Vilniaus žiniose“, pasirašinėdamas savo pavarde ir slapyvardžiais. 1895m. išleido knygelę „Pienininkystė Lietuvos ūkininkams“. Nuo 1907 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos narys. Baigęs ekonomiką Berlyno universitete, J. Smilgevičius trejus metus dirbo Peterburge, Žemės ūkio ministerijoje inspektoriumi. Vadovavo Nobe¬lio prekybos įmonių filialui Varšuvoje. Priklausė Varšuvos lietuvių draugi¬jai. Apie 1912 m. grįžo į Lietuvą. Vilniuje bankrutavus P. Vileišio geležies dirbinių gamyklai, J. Smilgevičius kartu su J. Basanavičiumi ir kitais lietu¬viais įkūrė bendrovę, kuri nupirko bankrutavusią įmonę. „Vilija“ pavadintas fabrikas pradėjo gaminti žemės ūkio padargus. Jis sėkmingai veikė iki 1918 m. J. Smilgevičius buvo „Vilijos“ savininkų bendrovės pirmininku. 1913 m. talkino steigiant Vilniaus lietuvių kredito draugiją, įsigijo Užvenčio (dab. Kelmės r.) dvarą, kuriame užveisė pieninių galvijų bandą, užsėjo tabako plantaciją, įrengė modernų vandens malūną, lentpjūvę, plytinę. Rūpinosi žemės ūkio naujovių populiarinimu lietuvių visuomenėje. J. Smilgevičius dalyvavo organizuojant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vil¬niuje vykusią Lietuvių konferenciją, rengė jos metu priimtus dokumentus. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tary¬bos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Signataras buvo vienas pagrindinių akcinių bendrovių „Nemunas“, „Dubysa“, „Miškas“, „Neris“, „Sidabrinė lapė“ steigėjų ir akcininkų, vienas iš Lietuvos kredito banko įkūrėjų. J. Smilgevičius iš Užvenčio dvaro, kur svečiuodavosi daugelis to meto iškilių Lietuvos žmonių, neretai nuvykdavo kurį laiką pagyventi į Kauną. Nemažai asmeninių lėšų signataras skirdavo labdarai. 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą, kuriame buvo finansų ir biudžeto komisijos pirmininkas. 1925 m. išrinktas Lietuvos banko tarybos nariu. Lietuvos kredito banko (1921 m.) steigėjas. Mirė 1942 m.(nacių okupacijos metais) rugsėjo 27 d. Kaune. Buvo palaidotas Užvenčio dvaro koplyčios rūsyje, 1998 m. perlaidotas Užvenčio miestelio kapinėse.
Istorija  Rašiniai   (132,54 kB)
Kęstutis
2010-06-03
To meto Lietuvoje šalia Vilniaus svarbus politinis centras buvo Trakai. Vieno iš jų užvaldymas nereiškė, kad pavyks kontroliuoti visą Didžiąją Kunigaikštystę. Kęstutis nenorėjo kartoti Jaunučio klaidos, todėl Vilnių atidavė broliui Algirdui. Beveik visą laiką, valdydamas Trakų kunigaikštystę, Kęstutis vadovavo vakarinių Lietuvos sienų gynybai. Jam ne kartą teko vesti Lietuvos kariuomenę prieš kryžiuočius. Darydavotai jis atvirai, netgi pranešdamas iš anksto apie rengiamus žygius. Karvedžio talentas, pasitikėjimas savimi leisdavo net apsiskelbus suduoti priešui tokius skaudžius smūgius, kokių kitam nepavyktų klasta ir apgaule. Kęstučiui teko patirti ir pralaimėjimų: Strėvos mūšyje (1348 m.), pateko į Vokiečių ordino nelaisvę (1361 m.), buvo sugriauta Kauno pilis (1362 m.), Rudavos mūšyje (1370 m.), buvo įvykdyta Jogailos išdavystė kovojant dėl valdžios Lietuvoje (1380—1382 m.). Sugebėjimas blaiviai įvertinti aplinkybes bet kokioje situacijoje nulėmė tai, kad Kęstutis paskutinio, taip ir neįvykusio mūšio su Jogaila išvakarėse, jausdamas priešininko jėgų persvarą, pasidavė nelaisvėn. Šitaip jis tikėjosi pasiekti kompromisą. Tačiau šį kartą likimas jo nepasigailėjo. 1382 m. jis žuvo, pasmaugtas Jogailos tarnų. Kęstutis buvo Gedimino politikos tęsėjas. 1349 m., 1358 m. jis vedė derybas su Čekijos karaliumi ir Vokietijos imperatoriumi Karoliu IV dėl Lietuvos krikšto, ir tai sulėtino vokiečių ordino skverbimąsi į Lietuvą. Po 1348 m. patirtos nesėkmės Strėvos mūšyje keturiolika metų kryžiuočiai tik retkarčiais įsiverždavo į Lietuvą. Vokiečių ordinas, bandydamas nutraukti jam pražūtingus Lietuvos ir Čekijos kontaktus, netgi talkininkavo 1352—1356 m. Kęstučiui ir Liubartui kovoje su Lenkija. Tie keturiolika metų, iškovoti kare su kryžiuočiais, leido išsaugoti Lietuvos valstybę, todėl Kęstutis liaudies sąmonėje pagrįstai laikomas lietuvių tautos gynėju.
Istorija  Konspektai   (3,59 kB)
Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.
Istorija  Referatai   (94,08 kB)
Krėvos sutartis
2010-06-03
Pagaliau Jogaila ir Vytautas suprato, kad vien karinėmis priemonėmis karo prieš ordiną nelaimės, todėl ėmė galvoti apie derybas, diplomatiją ir, svarbiausia, krikštą. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių Jogaila nusprendė pasikrikštyti. Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių- Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Jogaila įvertinęs situaciją pasirinko Lenkiją. Svarbu pabrėžti ir tai, jog Lenkija siūlė pačias palankiausias krikšto sąlygas- Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos karaliaus sostą. Lenkijos ponai dideles viltis siejo su Jogaila, nes tikėjosi jog vedęs Jadvygą ir tapęs karaliumi jis priklausys nuo Lenkijos politikų, o didžiulės LDK žemės taps atviros Lenkams. Svarbu ir tai jog Lietuva buvo traktuojama kaip svarbi sąjungininkė kovoje su Ordinu. Lietuvos būklė, Jogailos kandidatūros metu buvo gana kritiška, jo brolis Andrius nutarė pasiduoti Livonijos ordino šakos magistrui. . Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuočius ir organizavo savo jėgas norėdamas atgauti tėviškę, o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. Jadvyga vainikuota Lenkijos karaliene, o pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delegacija. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją, kuriai vadovavo Skirgaila. Lenkų ir lietuvių derybas vainikavo Krėvos sutarties aktas, pasirašytas 1385 m. rugpjūčio 14 dieną . Bet ar Krėvos sutarties aktas buvo surašytas 1385 m. ar sufabrikuotas vėlesniais laikais? Jogaila gaudamas Jadvygos ranką ir tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo pasikrikštyti ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Be to, Jogaila pažadėjo sugrąžinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos. Ordinas nerimsta, mat sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą ,be to, tuo būdu lenkų sostas buvo atimtas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. Įvyko jungtuvės po to vykdant Krėvos unijos sąlygas Jogaila nuvyko į Lietuvą, krikštyti lietuvių. Tai ko niekam nepavyko padaryti jėga, lenkai padarė diplomatiškai. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas- steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui, Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Privilegijos padėjo Lietuvos visuomenės reformavimą pagal vakarietišką pavyzdį. Jos paspartino dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų formavimąsi ir kūrė naujus LDK teisinius pagrindus. Krėvos sutartis (vidaus ir užsienio situacija)Unija ar sutartis? Tai didžiųjų pokyčių laikotarpis, Jogailos Lietuva. Tai buvo periodas- ieškojęs naujų būdų sumažinti Ordino grėsmę. Po Mirties 1377m. Algirdas Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą paliko savo sūnui Jogailai. Nors jį pradžioje ir rėmė Kęstutis (Algirdo brolis) ,praeityje glaudžiai bendradarbiavęs su Algirdu, tačiau išlaikyti duotąją valdžią Jogailai nebuvo lengva. Vyresnieji broliai buvo nepatenkinti naujojo kunigaikščio valdžia. 1377-1378 m. žiemą vienas iš brolių, Andrius, pasitraukė į Pskovą, o vėliau – į Maskvą. Jis tikėjosi su jos pagalba užimti Jogailos vietą. Panašiai elgėsi ir kitas vyresnis Jogailos brolis, Dimitras Algirdaitis. Jis perėjo į Maskvos pusę, pastarajai užėmus jo valdytą Sversko žemę. Jogailos padėtį lengvino tik tai, kad Maskva nesugebėjo suteikti pabėgėliams efektyvios pagalbos, nes buvo daug silpnesnė už Lietuvą. Ordinas vis labiau buvo grėsmingesnis Lietuvai ir jos valdovui, nei Maskvos kunigaikštystė ir maištaujantys Gediminaičiai. Nuolatinė kova su šia vienuolių valstybe jau tęsėsi apie šimtą metų . Matydami kad ordino grėsmę senosioms priemonėms, kurios reiškė nuolatinę ir bekompromisę kovą, labai sunku panaikinti ,ar bent ženkliai sumažinti, Lietuvos valdovai ėmė mąstyti apie naujus bendravimo su Ordinu būdus, kurie reiškė politinio susitarimo paiešką. 1379 m. eilinį kartą iškilus Ordino grėsmei, Jogailos brolis Skirgaila buvo pasiųstas į Ordino žemes, kur aptarti abiejų valstybių santykiai ir krikšto galimybės. Po šių derybų pasirašyta kelios sutartys: 1379 m. rudenį Trakuose Jogaila ir Kęstutis sudarė su Ordinu sutartį, 10 metų apsaugančią Kęstučio gudų valdas. 1380 m. žiemą Jogaila vienas sudarė su Livonijos Ordinu laikiną sutartį dėl LDK šiaurinių žemių apsaugos nuo puolimų. Netikėčiausias Jogailos žingsnis buvo 1380 m. pavasarį, kai jis ir Ordinas slapčia nuo Kęstučio Dovydiškėse sudarė sutartį, kuria Jogaila apsaugojo savo žemes nuo puolimų ir įsipareigojo neremti Kęstučio, jei Ordinas pultų. Kęstučio ir Jogailos konfliktas prasidėjo, kai Kęstutis sužinojo apie prieš jį nukreiptą Ordino ir Jogailos Dovydiškių sutartį. 1381 m. jis užėmė Vilnių ir didžiojo kunigaikščio sostą. Nuverstas Jogaila gavo valdyti Krėvą ir Vitebską. Kęstutis per trumpą laiką įsigalėjo Lietuvoje. Bet dalis visuomenės palaikė Jogailą, ieškojusį politinio Kryžiuočių ordino problemos sprendimo. Dėl šios priežasties 1382 m. vasarą sukilę Vilniaus miestiečiai įsileido Jogailos kariuomenę į Vilnių. Jogaila atgavo didžiojo Lietuvos kunigaikščio sostą, o po kiek laiko užėmė ir Trakus. Kęstutis, surinkęs kariuomenę, norėjo priešintis Jogailai, tačiau, suėjus priešininkų kariuomenėms, lemiamo mūšio taip ir nepradėjo. Kęstutis matydamas, kad Jogailą remia Ordinas ir kad žemaičiai nenori dalyvauti tarpusavio kovose, sutiko derėtis. Pasinaudojęs klasta, Jogaila suėmė Kęstutį ir jo sūnų Vytautą ir įkalino Krėvos pilyje. Po kiek laiko Kęstutis čia buvo rastas negyvas. 1382 m. rudenį Vytautui pavyko pabėgti iš kalėjimo ir pasiduoti Ordino globai. Vytautas Ordino prieglobsčiu naudojosi trumpai. Pradžioje jis išplėtojo aktyvią karinę bei diplomatinę veiklą prieš Jogailą. Aplink jį būrėsi šalininkai iš Lietuvos, nepatenkinti Jogailos valdžia Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vytautas visaip rodė remiąs Ordiną ir 1384 m. net užrašė jam Žemaitiją iki Nevėžio upės, tačiau nenustojo palaikyti slaptų ryšių su Jogaila. Galiausiai 1384 m. pabaigoje, sugriovęs tris svarbias Ordino pilis Lietuvos pasienyje prie Nemuno, grįžo į Lietuvą, pasidavė Jogailai ir atgavo visas Kęstučio valdas, išskyrus Trakus. Jogailos ir Kęstučio konfliktas kilo dėl kelių priežasčių. Pirma, Jogaila troško būti vienvaldžiu Lietuvoje, todėl Kęstučio, tuo metu Lietuvoje turėjusio labai didelę įtaką, bei jo sūnaus Vytauto nušalinimas buvo vienas iš pagrindinių jo tikslų. Antra, pagal nusistovėjusią tradiciją Kęstutis siekė žūtbūtinai kovoti su Ordinu, neieškodamas jokių kompromisų. Jogaila, matydamas tokios kovos beprasmiškumą, kitaip negu jo pirmtakai, ėmė siekti taikos su Ordinu ir kalbėti apie krikštą, tuo susilaukdamas Lietuvos visuomenės, pavargusios nuo nuolatinių karų, paramos. Svarbu pabrėžti net ir tai, kad Vytautas, pradžioje kartu su Kęstučiu priešinęsis Jogailai, galiausiai pritarė jo vykdomai politikai. Taip naujoji Lietuvos politikų karta galutinai pakeitė savo politinę orientaciją Ordino atžvilgiu. Jie suprato, kad vien karinėmis priemonėmis karo nelaimės, todėl ėmė galvoti apie derybas, diplomatiją ir, svarbiausia, krikštą. Krikštas buvo efektyviausia priemonė sumažinti Ordino grėsmę. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių dėl kurių Jogaila nusprendė pasikrikštyti. Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių- Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Pradžioje buvo labiausiai tikėtina, kad Lietuva krikštą priims iš Ordino. Šia kryptimi buvo pažengta labiausiai, tačiau tai buvo pats pavojingiausias kelias, stumiantis Lietuvą į priklausomybę nuo Vokiečių ordino. Jogaila 1382 m. Dubysos sutartimi su Ordinu įsipareigojo pasikrikštyti pats ir pakrikštyti visą kraštą. Vytautas savo ruožtu žengė dar radikalesnį žingsnį pasikrikštydamas Vygandu 1383 m., tačiau jau 1384 m. Jogaila su Vytautu atnaujino karą su Ordinu atsisakydami iš jo priimti krikštą ir pakliūti tokio pavojingo priešo įtakon. Manoma kad 1383 m. laikotarpiu Jogaila veikiamas savo motinos stačiatikės Julijonos ir jos šalininkų stačiatikių, svarstė krikščionybę priimti iš Maskvos. Galvota net apie vedybas su Maskvos kunigaikščio Dimitro Doniečio dukterimi Sofija tačiau šio plano atsisakyta, nes bijota per didelės Maskvos įtakos. Manyta kad tai nesutrukdys ordino agresijos, nes stačiatikiai kaip ir pagonys vakaruose buvo laikomi kitatikiais. Iš trijų pretendentų Jogaila krikštijimuisi pasirinko Lenkiją. Lenkija ir Lietuva tuo metu turėjo daug bendro, ypač užsienio politikoje. Visų pirma abi valstybes puldinėjo kryžiuočiai, tad atsirado puiki galimybė Lenkijai ir Lietuvai sudaryti karinę sąjungą prieš kryžiuočius. Ši valstybė buvo mažiausiai pavojinga Lietuvos valstybingumui. Be to, ji galėjo būti naudinga sąjungininkė prieš Maskvą prisijungiant rusiškas žemes. Lenkija turėdama senesnes valstybines diplomatijos tradicijas t.y. gerai žinodami to meto tarpvalstybinę teisę nutarė prijungti Lietuvą panaudodami uniją. Svarbu pabrėžti ir tai, jog Lenkija siūlė pačias palankiausias krikšto sąlygas- Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos karaliaus sostą. Be to 1382m. mirė Lenkijos karalius Liudvikas pirmasis ,po jo mirties kilo didžiausia netvarka. Dar prie tėvo gyvos galvos sostas buvo pripažintas dukterims. Jis paliko dvi mažametes dukras: (1374m. Jadvyga) ir (1376m. Marija), tik dabar ėjo ginčas kuriai būtent jį pavesti. Galop po dviejų metų suiručių, sostas galutinai buvo pripažintas jaunutei vos vienuolikos metų Jadvygai, tik su sąlyga kad vyrą jai išrinks lenkų ponai; jie norėjo išsirinkti sau tokį karalių kuris būtų naudingas Lenkijai. Jos abi buvo jau susižiedavusios, kadangi sostas turėjo atitekti Jadvygai, tai jos susižiedavimas su Austrijos kunigaikščiu Vilhelmu, labai neramino Lenkijos feodalus( Ištikrųjų kandidatų buvo ne maža. Be Vilhelmo pretendavo dar nemaža savų lenkų kunigaikščių. Kai kurie iš jų bandė net jėga įsigalėti) Mat austrai rėmė kryžiuočių ordiną. Dėl šios priežasties Vilhelmui tapus Lenkijos karaliumi, tapo neaiškios santykių perspektyvos tarp Lenkijos ir kryžiuočių. Dar lenkams buvo labai svarbu gauti priėjimą prie Juodosios jūros tai yra gauti laisvą kelią į Lietuvos užimtas žemes. Todėl lenkai mielai pradėjo derybas 1384m. su Lietuva.Taip pasibaigė nuo 1370 m. trukusi šių dviejų valstybių, Austrijos ir Lenkijos unija. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Lenkijos sosto paveldėtoja buvo paskelbta mažametė jaunesnioji Liudviko pirmojo duktė Jadvyga. Lenkų rungtynės su Lietuva Dabartinės Ukrainos žemėse (Voluinėje Haličiuje Podolėje) išėjo jiems į nenaudą. Liudvikui valdant, jie prarado ir Haličių kuris atiteko Vengrijai. Tačiau lenkų politikai nenorėjo atsisakyti nuo visų tų žemių. Dabar jiems atrodė, kad geriausia jiems būtų padaryti Lenkijos karaliumi Jogailą- Lietuvą sulieti su Lenkija, tuo būdu ir visos tos žemės tuomet turėtų pasidaryti savos. Taip galvojo ponai tos Lenkijos dalies kuri susiejo su ginčijamomis žemėmis. Tai buvo ponai iš pietinės Lenkijos arba iš vadinamosios Mažosios Lenkijos. Šiaurės Lenkijoje arba Didžiojoje Lenkijoje į sostą buvo savų pretendentų bet ir čia Jogaila daug kam atrodė tinkamas karalius nes vieno valdovo valdoma Lenkija- Lietuva sugebėtų nugalėti pavojingą Didlenkių kaimyną- kryžiuočius. Be to Jogailos kandidatūra Lenkijai buvo maloni dar ir tuo jog tuo atveju buvo numatyta krikštyti Lietuvą: tad Lenkiją viliojo perspektyvos visos Europos akyse išgarsėti kaip Lietuvos krikštytojai. Tuo būdu į Jogailą sužiuro visos Lenkijos akys. Iš pradžių jį kalbino vieni mažlenkiai o vėliau prisidėjo ir didlenkiai. Jiems drauge susitarus ir buvo išrinktas Jogaila 1384 m. abi pusės apsisprendė ir pradėjo derybas dėl Jogailos vedybų su Jadvyga ir Lietuvos krikšto. Lietuvos būklė Jogailos kandidatūros metu buvo gana kritiška. Jo vyriausiasis brolis Andrius kuris tuojau po tėvo mirties buvo pradėjęs organizuoti sąjungą prieš Jogailą jau buvo grįžęs į savo valdomąjį Polocką tačiau visai neketino klausyti Jogailos. Jis buvo pasidavęs Livonijos ordino šakos magistrui ir valdė Polocką kaip jo vasalas. Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuočius ir organizavo savo jėgas norėdamas atgauti tėviškę o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. 1383 m. gale pas Jogailą jau buvo atvykę pirmieji mažlenkių pasiuntiniai. Šitų naujų perspektyvų akivaizdoje Jogaila pirmiausia susitaiko su Vytautu ir grąžino jam dalį tėvo valdytų sričių. 1384 m. kada Jadvyga jau buvo atvažiavusi iš Vengrijos į Krokuvą ir buvo vainikuota Lenkijos karaliene ,o pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delegacija. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją kuriai vadovavo Skirgaila. Toji delegacija pirmiausia susitarė su lenkais Krokuvoje, o vėliau dar nuvyko pas Jadvygos motiną į Vengriją ( Iš Krokuvos grįžo tiktai delegacijos pirmininkas Jogaila) . Su pačia Jadvyga nebuvo ko kalbėti, nes ji tebuvo mergaitė, kuri buvo įsimylėjusi savo sužadėtinį Vilhelmą ir apie Jogailą nenorėjo nė klausyti. Kadangi turėjo įvykti politinės jungtuvės, tad su jaunute Jadvyga niekas nė neketino skaitytis. Lenkų ir lietuvių derybas vainikavo Krėvos sutarties aktas pasirašytas 1385 m. rugpjūčio 14 dieną . Sugrįžo Jogailos delegacija ,o su ja kartu atvyko Jadvygos motinos ir lenkų ponų delegacija. Jogaila su savo broliais ją priėmė Krėvos pilyje. Tenai Jogaila patvirtino visus savo delegacijos duotus pažadus specialiu dokumentu, kuris yra žinomas Krėvos akto vardu. ( Nuo 14 a. pab. iki pat 19 a. pr. Niekas nežinojo apie šį svarbų Lietuvos ir Lenkijos istorijai dokumentą. Krėvos aktas archyvuose surastas palyginus visai neseniai tik 1837 m. jį paskelbė Lenkų istorikas M. Wiszniewski. 19 a. vid. Lenkijos istorikai ėmė jį naudoti rašydami Lenkijos ir Lietuvos istoriją. Nuo to laiko, Krėvos aktas yra minimas visose Lietuvos ir Lenkijos istorijos knygose. Toks vėlyvas Krėvos akto pasirodymas istorikų darbuose, privertė Lietuvos išeivijos istoriką J. Dainauską suabejoti jo tikrumu. Jis sudvejojo ar Krėvos aktas ištikrųjų buvo surašytas 14 a. pab. ir atsakė neigiamai. Anot jo, Krėvos aktas buvo daug vėliau sufabrikuotas lenkų, troškusių įrodyti, jog Lietuva jau nuo 14 a. pab. priklausė Lenkijai. Savo išvadą istorikas parėmė daugybe argumentų. Čia galima paminėti, jog jo surinktais duomenimis amžininkai nieko nežinojo apie šią sutartį, ir ji nebuvo minima jokiuose tarpvalstybiniuose Lietuvos ir Lenkijos dokumentuose. Aktas surašytas ne pagal viduramžių dokumentų rašymo formas ir labiau primena kronikinį pasakojimą, nei tarpvalstybinį dokumentą. Be to Vytauto vardas ant antspaudo bei Jogailos titulas kitokia nei įprasta forma. Sunku pasakyti kiek šį J. Dainausko hipotezė yra teisinga. Nors ji sukėlė daug istorikų diskusijų, tačiau dar nėra galutinai atsakyta ar Krėvos sutarties aktas buvo surašytas 1385 m. ar sufabrikuotas vėlesniais laikais. ) Šiuo dokumentu, Jogaila gaudamas Jadvygos ranką ir tapdamas Lenkijos karaliumi įsipareigojo, pasikrikštyti pats su savo broliais ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Be to Jogaila pažadėjo sugražinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos. Tą aktą patvirtino pats Jogaila jo broliai Skirgaila Lengvenis Kaributas ir Vytautas. Jogaila sutiko kliūčių bežengdamas į Lenkų sostą . Viena iš jų- nepatenkintas vokiečių ordinas. Mat sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą be to tuo būdu lenkų sostas buvo atimtas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. Todėl ordinas bandė sutrukdyti šituos Jogailos planus: kaip tik tuo metu kai Jogailai reikėjo vykti į Krokuvą 1386m. Jogaila su savo broliu Skirgaila, Kaributu, Vytautu pusbroliu, nuvyksta į Krokuvą, čia jie visi apsikrikštija. Jogaila gauna Vladislono pirmojo, o Vytautas-Aleksandro, tačiau Vilhelmas nenuleidžia rankų, jis aiškina, kad mylys Jadvygą. Išlipimas Dancinge, ir pradeda žygį į Krokuvą, tačiau šis žygis sustabdomas ir Vilheljmas turi vykti iš Lenkijos. Šioms vedyboms priešininkų buvo ir pačioje Lenkijoje valdovų Krokuvos Vavelio pilyje. Norint sutrukdyti vedybas, buvo paskleistos kalbos dėl Jogailos išvaizdos ( Buvo paleisti gandai kad Jogaila baisiai panašus į mešką ), kurios labai gąsdino Jadvygą, tada Jadvyga pasiuntė savo ištikimą tarną Zuvišą, kuris išsiaiškintu kaip ištikro atrodo Jogaila. Tik Zavišai nuraminus Jadvygą, vedyboms nebeliko kliūčių. 1386m. Krokuvoje įvyko vedybos. Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, Jadvyga karaliene. Vykdant Krėvos unijos sąlygas, Jogaila su savo broliais, bei Vytautu, lenkų kunigais, bei kariauna nuvyko į Lietuvą, krikštyti lietuvių. Tai ko niekam nepavyko padaryti jėga, lenkai padarė diplomatiškai. Krikšto apeigos vyko prie vandens telkinių, upių, kada masiškai lįsdavo ir išlipę gaudavo Šventojo vardą, apsikrikštiję gaudavo dovanų, drobinius marškinius, todėl atsirado žmonių, kurie norėjo krikštytis antrą kartą, šis faktas neparodo lietuvių gobšumo, bet pažymi pačio krikšto proceso valdiškumą, tai buvo tik politinis aktas, o ne pasaulėžiūros esminis pokytis. Juk ir Vytautas per 4 metus du kartus, darė tai tik iš politinių paskatų. Krikštas į lietuvių sąmonę kaip pasaulėžiūros pokytis įsivyravo tik 17 a. Po krikšto lenkų kariuomenė ėmė naikinti pagonybės simbolius. Jie sugriovė didįjį aukurą prie Nevėžio taip pat Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje nuo amžių buvusi šventykla buvo sunaikinta, kirto šventus miškus bei gojus liepta išmušti namuose laikomus žalčius. Tačiau po šios akcijos aukurai atsirasdavo kiemuose, o ir juos uždraudus, aukurai buvo perkeliami į namų vidų, tačiau svarbiausios krikšto pasekmės tai buvo 3 Jogailos priimtos privilegijos. Įkurtos pirmosios septynios parapijos : Ukmergėje Nemenčinėje Medininkuose Krėvoje Ainoje Obolcuose ir Maišiagaloje. Buvo statomos katalikų bažnyčios. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas- steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Pagal privilegiją, suteiktą Vilniaus vyskupystės vyskupui ,Jogaila įsteigė ir aprūpino Vilniaus vyskupystę. Vilniaus vyskupas iš didžiojo kunigaikščio gavo dalį Vilniaus miesto valsčių ir dvarų. Bažnyčios žemės dydis pranoko bet kurio žemvaldžio valdas. Naujai besikuriančios bažnyčios buvo aprūpinamos materialiai ir atleidžiamos nuo visų prievolių ir mokesčių valdovui. Be to, bažnyčia buvo apsaugota nuo pasaulietinės valdžios kišimosi į teismo ir administracijos reikalus. Bajorams katalikams atliekantiems karinę tarnybą, suteikta privilegija nevaržomai naudotis paveldimomis žemėmis, tėvonijoms, bei tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėvoninės valdos, atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą, bei remontą. Tačiau jos ir toliau liko pavaldžios didžiojo kunigaikščio teismams. Privilegija nepanaikino bajorų natūrinių ir piniginių mokesčių valdovui. Pagal Vilniaus miestiečiams skirtą privilegiją Vilniui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda. Šios trys 1387 m. Jogailos suteiktos privilegijos padėjo Lietuvos visuomenės reformavimą pagal vakarietišką pavyzdį. Jos paspartino dvasininkų bajorų ir miestiečių luomų formavimąsi kūrė naujus LDK teisinius pagrindus. Abiejų šalių feodalus, artino siekimas išlaikyti prisijungtas slavų žemes ir nugalėjus ordiną, plėsti ekspansiją į Rytus. Lenkijos ponai pasinaudodami Krėvos sutartimi, norėjo likviduoti Lietuvos suverenumą ir valstybingumą. Šias jų pastangas sužlugdė Vytauto vadovaujami bajorai. Lenkų dvasininkai norėjo išplėsti katalikų bažnyčios įtaką Lietuvoje ir stačiatikių kraštuose. Sutartis sudarė sąlygas politiniam, socialiniam ir ekonominiam suartėjimui , spartino LDK feodalizaciją, įgalino suvienyti LDK ir Lenkijos karalystės prieš Kryžiuočių ordiną( tomis jungtinėmis jėgomis 1410 m. pasiekta pergalė Žalgirio mūšyje). Krėvos aktas turėjo ir neigiamų LDK padarinių. Nors LDK liko atskira nuo Lenkijos valstybė, susieta tik asmenine unija, tačiau teikė Lenkijos feodalams galimybę LDK laikyti Lenkijos dalimi, kelti naujus žemių inkorporavimo arba visiško LDK ir Lenkijos integravimo į vieną valstybę projektus. Teisės ir privilegijos suteiktos Lietuvos katalikams bajorams ir dvasininkijai suartino juos su Lenkų feodalais, o kartu spartino lietuvių feodalų nutautėjimą, didino politinius, socialinius ir religinius prieštaravimus tarp LDK slavų ir lietuvių žemių. Taip pat silpnino didžiojo kunigaikščio valdžią. Išvados Mano nuomone, Krėvos aktas -tai ne unija, ne tarptautinė sutartis; tai tik siūlymas, kokiomis sąlygomis gali įvykti Jogailos ir Jadvygos vedybos, ir kokiomis sąlygomis Jogaila gali tapti Lenkijos karaliumi. Lenkijos ir Lietuvos valstybingumo principai Krėvos sutartyje nebuvo aptarti, o išreikšti tik vienu lotynišku žodžiu APPLICARE, ką reiškė prijungti arba prišlieti, lenkų istorikai panaudodami šio žodžio reikšmę bandė įrodyti, kad Krėvos sutartis, tai yra Lietuvos prijungimo prie Lenkijos unija, tačiau tolesni istoriniai įvykiai rodo, jog jokio susijungimo nebuvo, dviejų Lenkijos ir Lietuvos dinastijų susijungimas. Krėvos unija tai ne VALSTYBIŲ, bet DINASTIJŲ unija. Tokia dinastinė dviejų valstybių jungtis tais laikais buvo normalus dalykas. Krėvos sutarties aktas buvo Jogailos priešvedybinių pasižadėjimų rinkinys suteiktas Lenkijos ponams juo norėta vadovautis užmezgant naujus LDK ir Lenkijos karalystės santykius. Dėl šios priežasties ir paskutinis akto sakinys kalbantis apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkiją išliko tik pažadu. 14 a. pab. Lietuvoje nebuvo jėgų suinteresuotų LDK ir Lenkijos karalystės susijungimu. Tai patvirtintų ir faktas kad iškarto po Jogailos išvykimo karaliauti į Lenkiją Vytautas gan lengvai gavo Lietuvos bajorų paramą tapti visateisiu nepriklausomos Lietuvos valdovu. Lenkija tuo metu dar nebūtų galėjusi absorbuoti daug didesnio ploto visiškai kitokios tautiniu kultūros ir valstybės organizavimo atžvilgiu Lietuvos. Krėvos sutartis ir Jogailos išrinkimas Lenkijos karaliumi pradėjo naują Lietuvos valdovo titulo formavimosi etapą. Lietuvos valdovas, nuo šiol ir Lenkijos karalius, sujungė Lietuvos valdovo titulą su Lenkijos karaliaus titulatūra ir išvyko į Krokuvą. Lietuvai, kurios valstybingumą tuo metu, kol nebuvo susiformavusių kitų valstybinių ir luominių institucijų, įkūnijo monarcho asmuo, grėsė pavojus netekti valstybingumo. Jogaila veikė kaip Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, bet pirmiausia jis atstovavo Lenkijos interesams, nors niekuomet neatsisakė savo tėvoninių teisių į Lietuvą. Lietuvos valstybė neteko vienintelės savo valstybingumą įkūnijančios institucijos - savarankiško valdovo. Tad ir Lietuvos valdovo titului grėsė pavojus likti tik priedu Lenkijos karaliaus titulatūroje. Kartais yra sakoma, kad Jogaila Krėvos aktu Lietuvą dovanojąs Lenkijai (Krėvos sutartis su Lenkija buvo pirmasis lūžis, kuriame „gabius karvedžius bei parazituojančius vadybininkus” Lenkijos elitas apgavo pasiūlydamas karūną mainais į kai kurias išoriškai formalias nuolaidas (vienas valdovas, sprendimų priėmimas ). Pradiniame LDK plėtros etape po klajoklių puldinėjimų apsilpę slavai (Kijevo Rusia, Novgorodas) buvo lengvas karo grobis, tad daliai diduomenės Lenkija taip pat galėjo pasirodyti lengvas grobis. ) Be abejo tai netiesa. Iš tikro jis jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą. Jogaila, gaudamas naują valstybę galėjo tik džiaugtis , nes turėjo pasidaryti galingesnis. Tam pritarė ir jo broliai, nes valstybės stiprybė visiems lygiai rupėjo. Krėvos aktą surašė lenkai, o Jogaila su broliais jį patvirtino. Akte buvo pažymėta, kad Lietuva prijungiama prie Lenkijos karalystės. Mat anais laikais valdovų gracijoje kunigaikštis negalėjo lygintis su karalium, tad karalystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės. Be to Lenkija buvo katalikiška , tad negalėjo būti prijungta prie pagoniškosios Lietuvos. Pačiam Jogailai buvo vistiek katra valstybė prie katros bus prijungta, jam tebuvo svarbu kad abi valstybės bus jo valdomos; žadėdamas Lietuvą prijungti prie Lenkijos, jis turėjo galvoje kad pasižada Lietuvos niekam neatiduoti, bet būdamas Lenkijos karaliumi , valdyti ją pats.
Istorija  Kursiniai darbai   (16,56 kB)
Praradusios nepriklausomybę Lietuvos istoriją XIX a. pradžioje sąlygojo carinės Rusijos ir imperiniais užmojais garsėjusios Prancūzijos politika. 1807 m. Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m., kada atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas kongresine karalyste, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas Vienos kongreso nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi, nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Tačiau išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje valstiečiams buvo anksčiausiai, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, suteikta asmens laisvė, čia rusifikacinė politika buvo silpnesnė. Iki Napoleono invazijos į Rusiją Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vienokia ar kitokia forma bus atgaivinta Rusijos imperijos sudėtyje. Šios viltys žlugo kartu su Napoleono 1812 m. kampanija, kai Napoleoną bajorija sveikino kaip išvaduotoją. Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija. XIX a. vyko net du plačius visuomenės sluoksnius apėmę sukilimai dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir unijos su Lenkija atgaivinimo, kurie buvo nukreipti ir prieš ekonominę priespaudą: 1831m. sukilimas, kuriame esminis vaidmuo teko bajorijai ir 1863–1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos. Abu sukilimai buvo numalšinti. Jau XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė, t.y., civilizacijos lygį pasiekusi, kultūra. Prie rašytinės lietuvių kalbos, lietuvių filologijos, lietuvių grožinės literatūros ir lietuvių istoriografijos vystymo daug prisidėjo žemaičių lietuviškasis sąjūdis, kurio bene ryškiausia figūra buvo Simonas Daukantas, pirmasis suformulavęs naująjį tautiškumo supratimą, kur tautos esminiu skiriamuoju požymiu laikoma kalba. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyviai nebuvo sukilimų priešininkai, veikiau jiems simpatizavo, nors jų pačių veiklos prioritetai buvo pirmiausia kultūriniai. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis laikomas pirmuoju tautinio judėjimo etapu. Po 1863-1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilica. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo M.Valančiaus bei J.Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo knygnešiai , vėliau susibūrę į keliolika organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo stačiatikių bažnyčios protegavimas. Tautinį išsivadavimo judėjimą, kuris buvo užgniaužtas numalšinus sukilimus, pratęsė jau ne žemaičių, o iš Suvalkijos valstiečių kilusi lietuviškoji inteligentija. Tautinio judėjimo atsigavimas išryškėjo su J. Basanavičiaus pradėtas leisti laikraštis „Aušra“ (1883 – 1886 m.). Vėliau jos idėjas pratęsė kiti, kaip ir „Aušra“ dėl spaudos draudimo nelegaliai Lietuvoje platinti ir Prūsijoje spausdinti periodiniai leidiniai, ypač Vinco Kudirkos redaguotas liberalusis laikraštis „Varpas“ (1889 – 1905 m.). XIX a. 9-ame dešimtmetyje lietuvių tautinis sąjūdis palaipsniui vėl įžengė į politinės raidos stadiją. Pradedami formuluoti konkretūs politiniai tikslai. Vadovavimą tautiniam sąjūdžiui perima pasaulietinė inteligentija. Politinė priklausomybė Rusijos imperijai vertė tautinio sąjūdžio veikėjus akcentuoti savo tautinės grupės išskirtinumą ir tuo pagrindu reikalauti, kad etninės ribos sutaptų su politinėmis ribomis. 1904 m. carinė valdžia panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje, nes suprato jo neperspektyvumą. 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje susirinkęs lietuvių atstovų suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas – paskelbė autonomijos reikalavimą.
Istorija  Referatai   (15,87 kB)
Lietuvių maistas
2010-06-03
Paprastai mitybai būdingas tradicijų perimamumas - mėgstame tuos valgius, kuriuos valgėme vaikystėje, brangios tos tradicijos, kurios įprastos nuo mažų dienų. Taigi lietuvių tradiciniais valgiais laikomi tie, kuriuos nuo XIX a. antros pusės ir XX a. pirmuosius keturis dešimtmečius gamino Lietuvos valstiečiai. Lietuvoje paprastai buvo valgoma tris kartus per dieną: pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Vasarą arba per kitą darbymetį dar buvo valgomi priešpiečiai ir pavakariai. Atskirose Lietuvos etnografinėse srityse pusryčiams bei pietums buvo valgomi skirtingi valgiai, o vakarienei - kur kas vienodesni. Išskiriamos trys svarbiausios mitybos papročių zonos (aštuoni regionai): Vakarų Lietuva su šiaurės žemaičių, pietų žemaičių ir klaipėdiečių regionais; Vidurio Lietuva su šiauriečių, viduriečių ir šakičių regionais; Rytų Lietuva su šiauriečių, aukštaičių ir pietiečių regionais ( į pastarąjį įeina dzūkai ir didžioji dalis suvalkiečių). Vakarų Lietuvos zonoje šiaurės žemaičiai pusryčiams kasdien valgydavo košę su mirkalu ir rūgusiu pienu; populiariausias pietų valgis buvo rūgšti bulvienė su mėsa ar troškintos bulvės (šutinė) su užtrinu arba kopūstų ar barščių sriuba. Pietiniai žemaičiai pusryčiams virė arba rūgščią bulvienę, arba kopūstų ar barščių sriubas, pietums - košę su mirkalu arba troškintas bulves su rūgusiu pienu, kartais sriubą su užtrinu. Klaipėdiečiai pusryčiams gėrė kavą arba valgė baltintą kukulaičių sriubą su duona, sviestu, kiek mėsos, pietums - kurį nors šių patiekalų - bulvių košę su žuvimi ar mėsa ir rūgusiu pienu arba saldžią sriubą. Vidurio Lietuvos zonoje šiauriečių regiono valstiečiai pusryčiams valgydavo bulves su padažu arba virtinius su varške, mėsos, spirgučių įdaru, arba blynus, pienišką sriubą ir mėsą su bulvėmis ir raugintais kopūstais. Viduriniečiai pusryčiams virdavo kopūstų arba burokų sriubą su mėsa ir baltintų kruopų sriubą, pietums pasišildydavo nuo pusryčių likusius valgius. Šakiečiai pusryčiams valgydavo mėsos su duona ir raugintais kopūstais, kartais virtus kiaušinius ar kiaušinienę, ar blynus ir sriubą (kopūstų,barščių, kruopų, bulvių), pietums - sausienę arba bulvių plokštainį (kugelį), kartais blynus ir mėsišką sriubą, dažniausiai daržovių. Rytų Lietuvos zonoje aukštaičiai šiauriečiai pusryčiams kasdien kepdavo blynus, kuriuos valgydavo su dažiniu, virdavo kruopų sriubą, pietums - barščius ar kopūstus, mėsą su duona ir raugintais kopūstais, baltintą kruopų sriubą; pietiečiai pusryčiams valgydavo kopūstų ar barščių sriubą su šutintomis bulvėmis, mėsą su duona ar blynus ir kruopų sriubą, pietums - tuos pačius valgius, išlaikytus karštoje krosnyje.
Istorija  Straipsniai   (3,9 kB)
Lietuvos pilys
2010-06-03
Sričių kunigaikščiams priklaususiuose piliakalniuose aikštelių plotai buvo panašūs į žemdirbių bendruomenių piliakalnių slėptuvių, bet ant jų jau nuolat gyveno kunigaikščiai, jų parankiniai ir kariai. Šalia piliakalnių šliejosi ne tik žemdirbių, bet ir amatininkų gyvenvietės. Skaidantis bendruomenėms į klases, klostėsi feodaliniai santykiai, o susidarius teritoriniams junginiams, pradėjo vienodėti atskirų Lietuvos sričių materialinė ir dvasinė kultūra, t.y. pradėjo formuotis lietuvių tautybė. Nedidelių teritorinių vienetų - žemių jungimosi procesas spartino feodalinės valstybės konsolidaciją. XIII a. antrame ketvirtyje atskirus teritorinius vienetus suvienijo Mindaugas (1236 - 1263). Nuo XIII a. pradžios prasidėjo vokiškųjų ordinų - Kalavijuočių (įsikūrė 1202 m. Livonijoje) ir Kryžiuočių (įsikūrė 1230 m. Prūsijoje) agresija į baltų žemes. Kovai su ordinais reikėjo organizuoti vientisą gynybą visoje lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Tik vieninga valstybė galėjo veiksmingai tvarkyti bendruosius krašto gynybos reikalus. Itin sparčiai ir įvairiose vietose pradėta statyti pilis, pavaldžias ne vien teritorinių vienetų - žemių vadams, bet ir centrinei valdžiai - didžiajam kunigaikščiui. Centrinės valdžios iniciatyva ir gyventojų pastangomis pilys buvo statomos ant piliakalnių, kurie buvo patogiose vietose gintis ir vadams bei kariams gyventi. Pagal svarbą ir vietą krašto teritorijoje pilys skyrėsi gynybiniais įrenginiais, įtvirtinimų pobūdžiu, plotu ir tūriu bei strategine koordinacija. Lietuvių statydintos pilys paplito ypač tada, kai po mongolų ir totorių antplūdžio nemaži Rusios žemės plotai įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Prijungtos žemės ir gyventojai sustiprino Lietuvos valstybę, padėjo formuotis jos valdymo institucijoms. Prie Baltijos jūros įsikūrusių Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų nuolatiniai antpuoliai vertė krašto gynybą koordinuoti su kitų giminingų Pabaltijo tautų (prūsų, jotvingių, latvių) ir rusų šiaurinių kunigaikštysčių (Novgorodo, Pskovo, Polocko) karinėmis jėgomis. Lietuvoje buvo organizuota sutelkta gynyba nuo Baltijos jūros ir Žemaitijos vidurio iki Lietuvos rytinių aukštumų ir pietinių pakraščių. Susidarė du pagrindiniai gynybos arealai - Žemaitijos ir krašto vidurio arealas. Krašto vidurio areale buvo gerai fortifikuotų medinių pilių (Kernavė, Merkinė ir kt.), pastatytos pirmosios mūrinės pilys (Kauno, Vilniaus, Trakų), kūrėsi svarbiausi politiniai, kariniai, ekonominiai ir administraciniai židiniai. II. Gynybinės pilys. 1. Medinės pilys. Medinės pilys turėjo įvairių gynybinių įrenginių. Ant piliakalnių statytų aptvarinių pilių planas priklausė nuo aikštelių formos ir ploto. Aptvaromis apsuptos aikštelės buvo laisvai užstatytos namais ir ūkiniais trobesiais. Pastatai paprastai šliejosi prie aptvarinių sienų ir sudarė sudėtingus gynybos komponentus. Mažųjų medinių pilių pylimai dažniausiai buvo supilti tik iš žemių, apiplūkti moliu, o didelių ir svarbių pilių pylimai buvo tvirtesnės konstrukcijos - išilgai arba kryžmai suklotų rąstų, apiplūktų žemėmis. Pylimų šlaitai dažnai buvo grįsti akmenimis. Tokios konstrukcijos pylimai buvo pakankamai aukšti ir tvirti. Dažnai pagrindinio pylimo vidinį šlaitą stiprino 0.5 - 0.8 m storio siena, sukrauta iš gulsčių rąstų arba net trijų eilių akmenų siena laikė, kad šlaitas neslinktų į aikštelės pusę. Akmenys sienoje buvo tvirtinami išilginiais rąstais arba moliu. Aikštelėje prie sienos glausdavo ilgą neplatų pastatą, suskirstytą į nedideles patalpas. Pastato sienos būdavo karkasinės pėdinės konstrukcijos iš statmenai poromis sukastų stulpų, tarp kurių lygiai suguldyti rąstai. Pastatai pylimų pakraščiu turėjo ūkinę ir karinę paskirtį. Medinių pilių aikšteles supo tvirtos, aukštos medinės aptvaros. Jų buvo įvairių konstrukcijų ir formų: 1) aštriakuolių; 2)stulpinių, kuriose gulsti rąstai tvirtai suspausti stulpų poromis arba įleisti į šulų išpjovas; 3) rąstinių, padarytų iš kryžmai sunertų kampuose rąstų. Aptvarų būta net po keleta: aukštesnių ir tvirtesnių - aikštelės pakraščiuose, žemesnių ir paprastesnių - šlaitų terasose ir kalnų papėdėse. Labai svarbią reikšmę gynybai ir žvalgybai turėjo aikštelių pakraščiuose, ypač ties posūkiais, pastatyti keturkampiai, rečiau aštuonkampiai bokštai (Bražuolės pilis). Jie galėjo būti panašūs į vėliau statytos rąstinės arba karkasinės konstrukcijos varpines. Cokolius kartais sukraudavo iš akmenų ir sutvirtindavo moliu arba rąstų karkasu (Veliuonos pilis). Bokštai būdavo dengti lentelių stogais. Tiek Lietuvos, tiek vakarinių rusų medinių pilių gynybinių įrenginių kompleksai XIV a. turėjo daug bendrų bruožų (pylimai, medinės aptvaros, perkasų sistemos, pastatų grupavimas aikštelėse ir kt.). Sudėtinė pilių gynybinių įrenginių dalis yra kūlgrindos, aptinkamos vandeninguose slėniuose, sunkiai perbrendamose pelkėtose ir miškingose vietose. Būdingos konstrukcijos kūlgrindų rasta raistuose esančių Padievaičio, Burbiškių ir Medvėgalio (visi Šilalės rajone) piliakalnių papėdėse. Sietuva vadinta kūlgrinda buvo išgrįsta po vandeniu per pelkę, esančią tarp Lūkšto ir Paršo ežerų. Kūlgrindų būta nuo 2.7 iki 4 - 5 m pločio ir iki 500 m ilgio. Grįstų nedideliais lauko akmenimis kūlgrindų pakraščiai paprastai būdavo sutvirtinami įkaltais rąsteliais, išpintais kartimis ir žabais. Tartum gynybos forpostai buvo papiliai. Tai kartu pirmosios didesnės su pilių tarnybomis susijusių žmonių, karių, besiburiančių amatininkų ir pirklių gyvenvietės. Žemdirbių sodybos XIV a. išsidėstė apie pilis didoku spinduliu ir greičiausiai nebuvo įtvirtintos. Pavojų metu žemdirbiai slėpdavosi pilyse, papiliuose arba miškuose, klampių pelkių apsuptose sausumose. Žinoma, kad įtvirtintuose papiliuose buvo slepiamos maisto atsargos, naujas derlius. Prie reikšmingesnių pilių būdavo net po du tris aptvaromis ir vartais, pylimais ir perkasais tvirtinus papilius (Veliuonos pilis). Kai kurie papiliai vėliau virto miesto kvartalinio statymo užuomazga. Patogi kai kurių pilių ir papilių padėtis (prie vandens ir sausumos kelių) sudarė palankias sąlygas amatams ir prekybos ryšiams plėtotis. Nemuno žemupio pilys krašto gynyboje didelę reikšmę įgijo nuo XIII a. pabaigos, kai Kryžiuočių ordinas vėl pradėjo nuolat puldinėti Lietuvą iš vakarų ir pietų, per girias Gardino link, kur XIII a. antroje pusėje - XIV a. buvo lietuvių statyta stipri medinė pilis. Daug medinių pilių XIV a. pradžioje jau buvo apleista arba sunaikinta, bet dalis jų išliko iki XIV a. pabaigos. Iš jų iki 1381 m. kryžiuočių šturmo su bombardomis stūksojo Rudaminos pilis, pastatyta ant pelkių apjuosto piliakalnio (Lazdijo raj.). Visą ovalią aikštę supo 2 - 3 m aukščio (nuo aikštelės) pylimas, sutvirtintas rąstais, akmenimis, moliu. Pylimą nuo aikštelės dar skyrė 3 m gylio ir 20 m pločio perkasas. Manoma, kad Rudaminos pilį 1240 m. pastatęs Ringardas ir kad čia Mindaugas vainikavęsis karaliumi. Kryžiuočiams 1362 m. sugriovus Kauno pilį, 1363 m. Vingalės saloje prie Nevėžio žiočių skubiai buvo pastatyta nauja medinė pilis (Naujasis Kaunas) ir tiltas su dviem gynybiniais bokštais. XIV a. Žemaitijos arealo centrinė dalis buvo itin svarbi viso krašto gynybai. Žemaitijos vidurio medinių pilių sistemoje viena tvirčiausių buvo Medvėgalio pilis (1316 m.), įrengta ant aukšto (25 - 26 m) stačiašlaičio (60 - 70o) piliakalnio (Šilalės raj.), kurio ovali aikštelė užėmė 2400 m2. Vakariniame piliakalnio šlaite buvo įtvirtinta terada. Į pietus nuo piliakalnio pašlaitės driekėsi apie 2 ha papilys. Aplink Medvėgalį pelkėse buvo įrengtos kūlgrindos. Į pietryčius nuo Medvėgalio buvo keletas mažesnių pilių. Nuo XIV a. antrosios pusės ginantis nuo kryžiuočių antpuolių nemažos reikšmės turėjo Nevėžis, kurio pakrantės buvo tankiai gyvenamos. Šiame ruože itin svarbi buvo Upytės pilis, pastatyta dešiniajame Vešetos krante ant vadinamojo “Čičinsko kalno” (Panevėžio raj.), apsupta klampaus raisto, per kurį ėjo 1,5 - 3 m pločio kūlgrinda. 4 - 5 m aukščio kalvos aikštelę supo 1,5 - 2,5 m aukščio ir apie 450 m ilgio pylimas. Viena tvirčiausių vidurinės krašto dalies pilių buvo Punios pilis (1382 m.). Ji užėmė netaisyklingą trikampę didelę (apie 10000 m2) aikštelę, kurią iš rytų pusės juosė 75 m ilgio , 34 m pločio, 6 m aukščio per tris kartus rekonstruotas pylimas, sutvirtintas originaliu karkasu - ąžuoliniais rąstais, suklotais skersai ir išilgai taisyklingais keturkampiais. Klojant kryžmai kas 60 cm ąžuolinius rąstus, draugia buvo plūkiamas molis. Panašios sistemos karkasų kitų pilių pylimuose iki šiol neaptikta. Tokios sudėtingos konstrukcijos pylimas buvo labai stiprus. Piliakalnio aikštelėje pastatai statyti iš kryžmai kampuose sunertų rąstų. Aikštelė buvo apsupta tvirta ąžuolinių rąstų aptvara. Prie Merkio ir jo baseine buvo Perlojos (1375 m.), Varėnos, Eišiškių (1384 - 1402 m.) ir trys bevardės Šalčininkų zonos pilys. Originaliausia iš jų aptvarinio tipo Eišiškių pilis, stovėjusi lygumoje, turėjusi stačiakampę aikštę. Iš visų pusių aikštė buvo apjuosta 4 m aukščio pylimu ir 25 m pločio bei 5 m gylio perkasu. Neries pakrantėse taip pat būta nemažai medinių pilių, tai Eigulių (1379 m.), Karmėlavos (XIV a.), Kulvos (XIV a.), Visvaldės (XIV a.) bei Vildėnų (XIV a.) pilys. Apžvelgiant XIV a. medines pilis, atsiskleidžia išaugusi statybos technika, meistriškumas, įrenginių konstrukcijos tvirtumas bei įvairovė. Ryškūs poslinkiai pastebimi ne tik karinių , bet ir buitinių pastatų architektūroje, Tai liudija žemutinės pilies (Vilnius) teritorijos archeologinių kasinėjimų metu rasti medinių pastatų fragmentai. Pavieniai pastatai dažniausiai buvo nedideli, bet tvirtos konstrukcijos. Sienų rąstai buvo jungiami trimis būdais: 1) rentiniu, kryžmiškai suneriant į sąsparas; 2) stulpiniu, suleidžiant kampuose į stulpus; 3) karkasiniu, stulpais remiant tik pamatinį ar pagegninį vainiką, o sienas statant iš rąstų. Daugiausia statyta iš gulsčių rąstų, kampuose sunertų į sąsparas. Ne visi pastatai turėjo akmens pamatus., užtat po kampais buvo tašytos vertikalios trinkos. Horizontalius sienojus išilgai jungė išdrožos. Prie pastatų galėjo būti ręstinės arba stulpinės konstrukcijos uždarų prieangių bei prieklėčių su profilizuotais stulpeliais. Tokia medinių pastatų konstrukcija ir statybos technika nebuvo išimtis tik Lietuvoje. Ji buvo žinoma Rygoje, Novgorode ir kituose Šiaurės rytų Europos miestuose. Feodalizmo pradžioje susiformavusi statybos technika ir konstrukcijos plito ir vėlesnių laikų Lietuvos medinėje architektūroje. Pilių fortifikacija ypač XIV a. jau daug kuo skyrėsi nuo piliakalnių gyvenviečių ir piliakalnių slėptuvių gynybinių įrenginių: tobulesnės ir sudėtingesnės pylimų, šlaitų, aptvarų ir vartų konstrukcijos, bokštai ir kt. Naudota žemė, plūktas molis, vis gausiau medis, o ypač akmenys, kuriuos jungdavo moliu, suremdavo medinėmis aptvaromis. Pylimų karkasuose kryžmai kraudavo rąstus. Gynybos sistemai priklausė ir skalavęs piliakalnių pašlaites ežerų, upių bei perkasų vanduo. Daugiausia pilių statyta ant piliakalnių ir vos kelios lygumose. Priklausomai nuo fizinių ir geografinių sąlygų pilys skyrėsi planais, statymo pobūdžiu, tūriu ir formomis, siluetu ir vizualine išraiška kraštovaizdyje. Medinių pilių bruožai pastebimi ir vėliau - mūrinių aptvarinių pilių situacijoje, konstrukcijoje, fortifikacinių įrenginių sistemoje, aptvarinių sienų ir bokštų išdėstyme. 2. Mūrinės gotikos stiliaus pilys. XIV a. vidurio - XV a. pilių formų keitimuisi didelę reikšmę turėjo paraku šaunamojo ginklo atsiradimas. Jo paplitimas turėjo didelę reikšmę fortifikacijos menui. Dėl to sukurtos naujas erdvinis pilių tipas su išsikišusiais už gynybinių sienų bokštais flanginei gynybai. Pradėta daryti dideles tų bokštų šaudymo angas, kad būtų galima pro jas šaudyti iš patrankų. Atitinkamai buvo tvirtinamos ir medinės pilys. Pilių techninės struktūrinės permainos keitė žmonių estetinį suvokimą. Nors žmogui svarbu buvo jų praktiškoji pusė (jose teko kovoti), jį domino ne tik pilies visuma, bet ir detalės. Tai vedė prie aktyvaus formų, matmenų, atskirų dalių, akmens, kalkių skiedinio, plytų faktūros, išorės ir vidaus įrenginių estetinio suvokimo. Mūrinių pilių planas ir kompozicija įkūnijo techninę ir meninę idėją - griežtą tektoniškumą ir gynybinį funkciškumą. Pilių fasadų formas lėmė medžiagų (akmenų ir plytų) savybės. Ilgus amžius mūro technika lietuviams nebuvo žinoma. Ji per Kijevo Rusijos kraštus pateko iš Graikijos, o iš Vakarinės Romos provincijų - į šiaurės Vokietiją ir Lenkiją, I dalies į Latviją ir Estiją. Kai kurių pilių (Trakų) ištisos sienos sumūrytos iš lauko akmenų, kartais perdedant plonu plytų sluoksniu arba dedant vidun skersinius rąstus sutvirtinimui. Rik retais atvejais akmenys buvo tašomi. Seniausių pilių statyboje buvo pritaikytas kiautinis mūrijimo būdas: akmenys buvo įmetami tarp dviejų iš plytų sumūrytų sienelių į kalkių skiedinį. Daug gausiau pradėta naudoti plytos. Jomis buvo mūrijami akmens mūro kampai, bokštai, iš jų mūrijami funkciniai elementai. Nuo XIV a. Lietuvoje paplito aptvarinės mūrinės pilys. Jų buvo keturkampio ir daugiakampio plano. Keturkampės pilys daugiausia buvo statomos žemose pelkėtose lygumose, lėkštose upių santakose, apsupamos pylimais ir perkasais. Tokių pilių svarbiausias elementas - kvadratinė aikštė, aptverta 9 - 15 m aukščio gynybine siena. Iš pradžių šios pilys buvo bebokštės, vėliau imta statyti po du, tris ir daugiau bokštų. Be to, patys pilių bokštai buvo keturkampiai. Didysis gyvenamas 4 - 5 aukštų bokštas būdavo pilies kampe.kartu jis būdavo stebėjimo ir atsparos punktas, kuriame gindavosi priešui įsiveržus į pilies vidų. Seniausia keturkampe aptvarine pilimi laikom Kauno pirmoji pilis, kuri 1362 m. po tris savaites trukusios kryžiuočių apgulties buvo sugriauta. Kauno pilis skyrėsi nuo kitų vėliau statytų aptvarinių keturkampių pilių dvigubomis sienomis, du tris kartus mažesniu kiemu, archaiškesne mūrijimo technika. Būdingas aptvarinės keturkampės pilies pavyzdys - Lydos pilis, pastatyta XIV a. pirmame ketvirtyje, Gedimino valdymo metu. Pilis pastatyta ant nedidelės aukštumėlės, dviejų upelių santakoje. Pilis pritaikyta frontaliai gynybai. Kasinėjant rasta glazūruotų koklių, polichrominių plytelių, o tai liudija, kad čia būta ir gyvenamų patalpų. Originalus fasadų elementas - arkatūra iš tinkuotų ir baltintų pusapskričių arkelių, kuri juosė rytinės ir šiaurinės sienos parapetus. Kur kas pažangesnė nei Lydos pilis , buvo XIV a. pirmoje pusėje mūryta Krėvos pilis. Nors aplink būta nemažai kalvų, pilis pastatyta lomoje, dviejų nedidelių upelių santakoje. Dalis kiemo ties bokštu paaukštinta ir išgrįsta. Pilis buvo netaisyklingo keturkampio formos ir turėjo du bokštus. Didysis bokštas, mūrytas kartu su sienomis, stovėjo išorinėje aptvaro pusėje ir buvo skirtas flanginei gynybai. Bokšto fasadų apačioje akmens mūras, viršuje plytų apdaras. Bokšto sienas skaidė šaudymo angos, maži langeliai ir dideli gyvenamųjų patalpų smailiaarkiai langai su profiliuotų plytų apvadais. Antrasis bokštas buvo vidiniame aptvaro kampe, greičiausiai irgi buvo keturių aukštų, tačiau mažesnis už pirmąjį. Šiaurinėje sienoje buvę pilies vartai buvo ginami iš flanginio šiaurės vakarų bokšto. Kiti smailėjantys arkiniai vartai buvo vakarinėje sienoje. Aukštų, masyvių, iš lauko akmenų mūrytų aptvaros sienų fasadai viršuje turėjo plytų juostas ir siauras šaudymo angas. Didžiausia iš keturkampių aptvarinių pilių ir geriausiai pritaikyta flanginei gynybai buvo XIV a. pradžioje pastatyta Medininkų pilis. Pilis turėjo keturis bokštus: didįjį ir tris mažesnius. Didžiojo penkiaaukščio bokšto planas beveik kvadratinis, išsikišęs nuo sienos į išorę. Bokšte buvo ne tik gyvenama, bet ir stebimos apylinkės, koordinuojami gynybos veiksmai, ginami šiauriniai vartai ir tiltas. Bokštas dominavo visoje pilies architektūroje. Visose keturiose pilies sienose buvo vartai, kuriuos gynė aptvaro viduje pastatyti du mažesni bokštai. Sienš fasaduose, kelių metrų aukštyje nuo žemės paviršiaus, išmūrytos 1,5 - 2,5 m pločio plytų apdaro juostos. Kitaip negu Krėvos ir Lydos pilyse, Medininkų pilyje juostos tėra tik dviejuose fasaduose - šiauriniame ir rytiniame. Apdaro juosta - originali puošybos priemonė, skaidžiusi didelę sieną, sumūrytą lygiomis riedulių eilėmis. Tai sudarė kompozicinę jungtį su kitais iš plytų mūrytais elementais: perapetu, šaudymo angomis, sienų kampais ir angokraščiais. Pilies architektūroje dominavo funkciniai elementai: masyvios sienos ir keturkampiai bokštai. Jų formos kuklios, nesudėtingos, be ryškesnių stiliaus bruožų. Tik smailiaarkius vartus ir bokšto langus galima laikyti Lietuvos gotikos architektūros pradmenimis. XIV a. pirmoje pusėje dauguma Lietuvos mūrinių pilių buvo statomos lygumose; aukštumose ir toliau statydavo medines pilis. XIV a. antroje pusėje ar XV a. pradžioje vietoje kai kurių medinių buvo pastatytos naujos mūro pilys (Vilniaus, Gardino), kitose pilyse medžių ir žemių įtvirtinimus tik pamažu keitė mūriniais bokštais ir sienomis (Naugarduko pilis). Aptvarinės pilys pastatytos ten, kur teritoriją ribojo sudėtingas reljefas arba vandenys (kalvose, pusiasaliuose, salose), buvo daugiakampio plano. Iš jų viena svarbiausių Lietuvoje buvo Vilniaus pilių kompleksas. Šio komplekso fortifikacijai buvo skiriama ypač daug dėmesio. Aukštutinė pilis, vadinama Gedimino pilimi, dunksojo piliakalnyje, primenančiame įstrižai nupjautą kūgį. XIV a. pirmoje pusėje medinės sienos buvo keičiamos mūrinėmis. Aukštutinėje pilyje iš vidaus prie rytinės sienos glaudėsi gotikiniai trijų aukštų pailgo stačiakampio plano rūmai, išmūryti XIV a. Rūmų pirmojo ir antrojo aukšto sąramos segmentinės, o trečiojo aukšto pusapskritimės. Viršutinių aukštų angokraščiai dekoruoti profilinėmis plytomis. Visą antrąjį rūmų aukštą užėmė menė, perdengta kryžminiais skliautais, kuriuos per vidurį turėjo remti stulpai. Rūmai buvo dengti dvišlaičiu čerpių stogu su laiptuotėm ar trikampiais skydais galuose. Aukštutinė pilis sunyko XVII a. Žemutinė pilis per XIV a. pabaigos kryžiuočių puolimus buvo gerokai apgriauta, vėl atstatyta. Atstatant akmeninė siena bent vietomis buvo puošiama neplačiomis raudonų plytų juostomis. Jų viršuje buvo gynybinės parapetos su šaudymo angomis. Sienoje įvairiai išdėstyta keliolika didesnių ir mažesnių bokštų flanginei gynybai. Bokštai buvo apvalūs, aštuonkampiai ir keturkampiai. Vietoj keturkampio bokšto sumūrytas apvalusis (išlikęs) bokštas. Šiaurės vakarų sienoje buvo pastatytas didelis gotikinis kampinis bokštas su smailėjančiu stogu, dviem plačiomis mūrinėmis aplink einančiomis galerijomis. Žemutinės pilies gynybinės sienos buvo pritaikytos frontaliai gynybai. Vilniaus pilies - krašto gynybos ir valdymo centro didelė teritorija buvo intensyviai užstatyta. Skirtingai negu daugelyje pilių, čia virė gyvenimas ne tik karo , bet ir taikos metu. Gardino pilis iki 1398 m. gaisro turėjo žemės ir medžio įtvirtinimus. Po gaisro kunigaikščio Vytauto iniciatyva ant senųjų pylimų pradėtos mūryti naujos aptvarinės sienos. Pilies planas - netaisyklingas trikampis. Aptvarą gynė penki masyvūs nevienodo didumo bokštai. Rytiniame kampe stovėjo kvadratinis vartų bokštas su arkine anga ir pakeliamais vartais. Po šiuo bokštu buvo kalėjimo rūsys, o priešais vartus - tiltas per gilų gynybinį griovį. Kad vartų apsauga būtų efektingesnė, greta buvo pastatytas gerokai išsikišęs į išorę apskritas bokštas. Likusieji bokštai buvo kvadratiniai. Kieme prie rytinės sienos šliejosi dviaukštis gyvenamųjų rūmų korpusas. Gotikinė pilis buvo iš esmės pakeista paskutiniais XVI a. dešimtmečiais. Tada ji įgijo renesanso bruožų. Vis dėlto gotikos periodas pilies komplekso istorinėje raidoje buvo pats reikšmingiausias. Naugarduko pilies architektūra formavosi ilgą laiką. XIV a. pabaigoje ant senojo bokšto likučių iškilo naujas penkiaaukštis vartų bokštas, kurio formos ir statybos technika būdingos gotikos architektūrai. Rytinėje kalno papėdėje XV a. pradžioje buvo sumūrytas kvadratinis šulinio bokštas. XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje pastatytas galingas, apačioje kvadratinis, viršuje aštuoniakampis bokštas. Tada paskutinė šiaurinėje pusėje buvusi medinė aptvaros dalis pakeista mūrine siena, kuri vientisu žiedu apjuosė pilies teritoriją. Kauno , Vilniaus, Gardino ir Naugarduko pilys ir po gotikinės rekonstrukcijos išliko senosios apimties, išlaikė plano kontūrus, bet įgijo naujų fortifikacijos įrenginių: sienas, flanginius bokštus. Kitokia Trakų pilies statybos raida. Iš buvusios nedidelės Pusiasalio pilaitės, gotikos laikotarpiu buvo suformuota visiškai naujo plano ir tūrio pilis. Dėl išimtinės padėties (svarbus prekybos kelių mazgas) pusiasalio teritorijos dalyje galėjo jau XIII a. stovėti medinė pilis. Galimas daiktas, kad kurį laiką egzistavo mišrios konstrukcijos pilis. Todėl medinės pilies statybos metu susiformavusio plano schema vėliau iš esmės nepakito. XIV a. pirmoje pusėje atsitverta nuo sausumos iš pietvakarių, sumūrijus čia buvusio šlaito pakraščiu gynybinę sieną be bokštų. XIV a. antroje pusėje pradėti pilies gynybinės sistemos tobulinimo darbai. Šiame statybos periode gausiai naudota plytų pleištų akmens mūro eilėms išlyginti. Nors plytų mūras daugiausia gotikinis, tačiau vietomis aiškios rišimo sistemos nėra. Sustiprėjus didžiojo kunigaikščio valdžiai, XV a. pradžioje pradėta statyti grupė gyvenamųjų pastatų Aukų kalne. Šio komplekso atskirų dalių - aptvarinių sienų, spėjamo bokšto ir rūmų išdėstymo schema primena gotikines pilis: Gardino, Vilniaus aukštutinę. Naujos politinės XV a. vidurio sąlygos nebuvo palankios piliai plėsti ar rekonstruoti, ji palengva buvo apleista ir 1655 m. sugriauta. Trakų salos pilis statyta XIV a. - XV a. pradžioje. Nors dabar pilis stovi vienoje iš Galvės ežero salų, tačiau natūros tyrimai rodo, kad prieš pradedant statybą čia buvo trys nedidelės salelės ir užpelkėjęs plotas tarp jų. Sudėtingos geologinės sąlygos lėmė pilies plano struktūrą. Pirmame etape, galbūt XIV a. pirmoje pusėje, statyta didžiausioje šiaurinėje saloje. Pilį tada sudarė vienas arba du papiliai ir pusiau uždaro plano rezidenciniai rūmai. Antrasis - gotikinės statybos laikotarpis prasidėjo XV a. pabaigoje. Tuo metu pastatyti rezidenciniai rūmai su vidaus kiemu ir danžonu, juos supančios gynybinės sienos, supilta terasa, kurios pietiniame kampe iškastas šulinys. Trečiame statybos etape (XV a. pradžioje) suformuotas papilys. Jis apsuptas gynybine siena su bokštais. Pagrindinė Salos pilies mūro medžiaga - įvairaus didumo lauko akmenys. Akmens mūro paviršius beveik visur išlygintas skiediniu. Viršutinių aukštų sienos, angokraščiai, kampai, patalpų vidus apdailinti plytomis. Plytų rišimas gotikinis (keičiasi viena ilginė su viena rišamąja plyta). Pasitaiko perdengtų tamsios spalvos plytų, įmūrytų galais ir šonais. Kazematuose akmenų eilės išlygintos plytų intarpais, sudarančiais kai kuriose vietose ištisas eiles. Salos pilies rūmai buvo statomi gana ilgai. Statant keitėsi konstrukcijos, technika ir medžiagos. Tačiau tai iš esmės gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys, kurio išorės architektūrai būdingas paprastumas, kiemo fasadams ir interjerui - puošnumas. Salos pilyje atsispindi pažangiausios XV a. fortifikacijos idėjos. Pilies pastatai - didingas architektūros ansamblis - yra Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras. III. Vytautas Didysis ir XIV - XVI amžių pilių architektūra Plačiu mastu gotiškąją Vakarų Europos meno kultūrą Lietuvoje įvedė Vytautas Didysis. Gerai susipažinęs su gotiška Vokiečių ordino architektūra, Vytautas kvietėsi iš ten mūrininkų savo gausioms statyboms. Tačiau Vytauto Didžiojo gotika nėra paprastas Vakarų sekimas, bet rodo savarankišką įvairių užsieninių, savo metui modernių, statybinių idėjų atranką, suderinant jas su vietinėmis tradicijomis ir reikalavimais. Senovės aukštumų pilys Vytato buvo atstatytos gotiškų formų su aukštais bokštais ir sienomis, remiamomis kontraforsų, bet prisitaikant prie nereguliaraus žiedinio plano ir paliekant pilies viduje plotą mediniams pastatams. Tokio plano tipo buvo Vytauto pilis Gardine (1398 m.) ir apie 1420 m. atstatyta Gedimino pilis Vilniuje. Vytautas buvo vienas iš didžiųjų pilių statytojų istorijoje. Esant skirtingoms aplinkybėms, jis statė vis kitokio tipo pilis. Kovų srityse jis greitosiomis statė mažas tvirtoves iš medžio, plūktos žemės ir lauko akmenų, svarbesniuose atramos punktuose ir kraštų centruose - mūro pilis; lygumose ir prie vandenų jis įvedė kastelio ir vandenų pilies tipus. Vytauto epocha turėjo lemiamos reikšmės Lietuvos pilių architektūrai XV, XVI ir net XVII amžiuose. Vytauto išvystytas kastelis ir vandeniu užleistos pilys plačiai paplito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Jų rūsčios monumentalios formos yra įspūdingoje harmonijoje su kraštovaizdžiu. XVI a. vandens pilių tradiciją tęsė Goštautų Geranainių ir Iliničių Myriaus pilys. Daug pilių per vėlesnius karus sugriauta. Lietuviškojo kastelio - pilies pasisekimas priklausė nuo jos prisitaikymo šaudomųjų ginklų išsivystymui, kuris pareikalavo kitos taktikos, nes dominavimas aukštumose prarado savo reikšmę. Apsaugai nuo patrankų šūvių iškilo reikalas priešą nuo pilies atitolinti užtvindinimu ir storesnėmis ginamosiomis sienomis. Spėjama, kad vytautinė pilis sukėlė perversmą ir maskvinės Rusijos pilių statyboje. 1492 m. statyta Ivangorodo pilis ties Narva savo ketvirtainiu reguliariu planu - pirmoji to tipo pilis Rusijoje ir davusi pavyzdį eilei kitų pilių. Iš kampo išstojantys cilindriniai bokšteliai su šaudomosiomis angomis Lietuvoje ilgai buvo naudojami bajorų pilaičių, rūmų ir dvarelių, pvz. Siesikai, Gaiteniškės (Lydos apskr.), o taip pat vienuolynų ir net bažnyčių gynybai iki XVII a. vidurio ir tapo vienu iš būtiniausių senosios Lietuvos architektūros bruožų. IV. Gotikos stilius įgauna renesanso bruožų. Viduriniams amžiams pereinant į naujuosius, Vakarų Europos mene įvyko perversmas. Tačiau ne iš karto gotiką pakeitė naujas renesanso stilius. Pasikeitimas įvyko keliomis srovėmis ir palaipsniui, joms einant paraleliškai ir veikiant tarpusavy. Todėl meno vystymasis XVI a. visoje Europoje, neišskiriant Lietuvos, sudaro komplikuotą vaizdą. Visoms šio laikotarpio srovėms bendras naujas meno supratimas, kuris nustojo būti vien religijos ir luominės tradicijos apspręstu valios aktu, bet vis labiau tapo laisvos estetinės pažiūros objektu. Visose meno šakose stiprėjo tapybinių ir dekoratyvinių savybių ieškojimas. Renesanso architektūra Lietuvoje pradėjo plisti XVI a. pradžioje. Jai priešinosi katalikų bažnyčia, todėl iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Ankstyvuosiuose pastatuose gotikos konstrukcijos derinamos su renesanso dekoru; vėliau pereinama prie renesanso stiliaus konstrukcijų ir architektūros formų, proporcijų, masių pusiausvyros. Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau - ir sienos. Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai su liunetėmis ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Pastatų kompozicijai būdinga griežta simetrija, racionali, aiški plano ir erdvės struktūra, saikingos dekoratyvinės formos. 1. Bastioninės pilys. Ne tik nauji Vilniaus, Klaipėdos, Kauno , Biržų ir kitų miestų gynybiniai įrengimai , bet ir senosios mūrinės bei strateginiu atžvilgiu svarbiose vietose XVI a. pastatytos bastioninės pilys turėjo ginti kraštą nuo netikėtų antpuolių. Pilys kartu buvo ir didikų rezidencijos. Bastioninės pilys buvo statomos pagal tikslius trigonometrinius skaičiavimus ir specialiai sukurtas taisykles. Vakarų Europoje, pirmiausia Italijoje, renesanso meto pilių gynybinėje sistemoje buvo atsisakyta storų mūro sienų. Vietoj jų pradėta pilti aukštus pylimus - kurtinas, o vietoj kampinių mūrinių bokštų rengti žemių bastionus, trikampiais masyvais išsikišusius iš kvadratinės arba penkiakampės pilies. Tačiau pasitaikė bastioninių pilių su šešiakampiais, septyniakampiais ir daugelio kampų įtvirtinimais. Aukšti pylimai - kurtinos, gilūs perkasai (dažniausiai sausi ar su trupučiu vandens), kampiniai bastionai patikimai gynė pilies kieme buvusius rezidencinius rūmų ir kitus pastatus. Kai kurias bastionines pilis kartais dar juosdavo žvaigždiniai pylimai. Praktika parodė, kad ginti nuo patrankų sviedinių net ir labai storas mūro sienas darėsi vis sunkiau, o sugriautas sienas atstatyti buvo sudėtinga, reikėjo sugaišti daug laiko. Tuo tarpu pataisyti apgriautą bastioninės pilies žemės pylimą buvo galima greičiau ir paprasčiau. Kampiniai bastionai, kuriuose sumūrydavo dviejų trijų aukštų kazematus su šaudymo angomis, tiko ir amunicijai laikyti, ir flanginei gynybai. Pylimai ir gilaus perkaso abu šlaitai būdavo apmūryti akmenų ir plytų kiautu. Iš pradžių šių pilių bastionai buvo nedideli, bet nuo XVI a. vidurio pradėta juos gerokai didinti, daugiau iškišti į priekį, o tarp jų esančias kurtinas trumpinti. Tokius struktūrinius pakitimus diktavo gynybos praktika: pasirodė, kad lengviau buvo išardomos kurtinos negu smailėjančių masyvių bastionų kiautai. Vakarų Europoje bastioninės pilys pradėtos statyti nuo XV a. antrosios pusės, Lietuvoje - nuo XVI a. antrosios pusės. XVI a. pradžioje prasidėję Pezekopo totorių antpuoliai vertė organizuoti gynybą valstybės pietryčių zonoje. Vilniaus vaivados V.Goštauto iniciatyva pagal architekto J. Mišelio projektą 1519 - 1529 m. pastatytoje Geranainių pilyje dar buvo taikyta tradicinė, mažai modifikuota gynybinė sistema: keturkampė pilis, apsupta pylimu, supiltu tarp dviejų vandens perkasų. Ant pylimo sumūrytos sienos su išsikišusiais kampuose masyviais bokštais. Kvadratiniame kieme prie gynybinės sienos su kampiniais bokštais buvo prišlieti dviaukščiai rezidenciniai rūmai. Pilies langai buvo su mažo reljefo tinkuotais apvadais. Geranainių pilyje renesanso bruožai dar nežymūs, pastebimos tik pastangos racionalesnės gynybos poreikiams pertvarkyti regionines aptvarinių pilių statybos tradicijas: pylimas su siena, du perkasai, iškišti kampiniai bokštai. Tai jau asocijuojasi su bastioninių pilių struktūra. Klaipėdos pilis, perstatyta XVI a. antroje pusėje - pirmoji bastioninė pilis Rytų Pabaltijyje. Nors Kalipėda tuo metu priklausė Prūsijai, tačiau Lietuva, gresiant Švedijos feodalų agresijai, buvo labai suinteresuota šios pilies tvirtumu ir gynybinės sistemos patikimumu. Pilis 1529 - 1559 m. buvo rekonstruota. Pritrūkus statybinių medžiagų, buvo nugriauta viena mūrinė bažnyčia ir jos akmenys bei plytos naudotos pilies statybai. Keturkampiai bokštai buvo pakeisti apvaliais, o aukšti ir siauri smailiaarkiai gotikiniai langai - stačiakampiais. Perstačius pilies korpusus, 1559 m. pagal prancūzo Klaudijaus Dzonotijaus projektą buvo padaryti išoriniai įtvirtinimai. Sekant italų renesansinių pilių fortifikacine sistema, buvo pastatyti trys dideli kampiniai bastionai ir šalia pagrindinių vartų - vienas mažesnis. Pilių rekonstrukcija užsitęsė ilgai ir neaišku, kada buvo baigta. 1598 m. Klaipėdos plane pilis jau parodyta bastioninė. Pilis buvo rekonstruota pagal naujosios technikos reikmes. Ją supo platus perkasas, per kurį į pietvakarių kampe buvusius vartus vedė medinis tiltas. Pilies išorines sienas supo žemės pylimas. Bastionuose įrengta po tris frontalias ir dvi flangines šaudymo angas, o pačiose sienose tarp bastionų - po 5 apvalias angas patrankoms. Kvadratinio kiemo viduryje stovėjo pastatas su penkiais apskritais bokštais kampuose. To meto Klaipėdos pilies architektūrai būdinga gotikos ir renesanso formų sintezė. Biržų pilis turėjo būti viena didžiausių bastioninio tipo pilių ne tik Lietuvoje, bet ir šiaurės rytų Europoje. Ją statant atlikti didžiuliai teritorijos paruošimo ir pertvarkymo darbai, žemės įtvirtinimai. Ši pilis pastatyta 1586 - 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūno iniciatyva italų bastioninių pilių pavyzdžiu. Pilis užėmė net 9 ha. Jos stačiakampį kiemą juosė aukštutinis pylimas su bastionų aikštelėmis kampuose, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas, kurie drauge su dirbtiniu ežeru kūrė gražų landšaftą. Kai kurie pylimo ir griovio šlaitai iš lauko pusės buvo apmūryti akmenimis ir plytomis. Išsikišusi mūro kiauto viršutinė dalis saugojo gynėjus nuo kulkų. Siauriausiose bastionų vietose išmūryti dviejų ir trijų aukštų kazematai su langais bei šaudymo angomis. Svarbus gynybinis įrenginys ir architektūrinis akcentas - dviaukštis mūrinis vartų bokštas, dengtas keturšlaičiu stogu su smaile, stovėjo palei rytinį pylimą. 3 m pločio kombinuota vartų įvažiuojamoji anga paįvairinta dolomito staktomis. Į vartus vedė medinis tiltas per 30 m pločio gynybinį griovį. Biržų pilis - aukšto inžinerinio lygio ir savitos architektūros statinys. Su ja galėtų lygintis nebent Radvilos Našlaitėlio Nesvyžiaus pilis, statyta italo Džovanio Marijos Bernardonio (XVI a. antroji pusė). 2. Rezidentinės pilys. Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui - rezidavimui ir gynybai. Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrengimai tiko naujai priešartilerinei gynybai. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilies aplinką. Nuo XVI a. vidurio kuriami sodai - parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinę dalį. Gynybines rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; kitos - atviro tipo, tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Viena anksčiausių ir žymiausių pirmosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis - Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinių sienų buvo įvairios paskirties ir tūrių ne vieno meto pastatų kompleksas. Kintant socialinėms sąlygoms, XV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Aleksandras pradėjo tvarkyti apleistą pilį ir rūmus pagal vėlyvosios gotikos stilių, o Žygimantas Senasis baigė ją perstatyti jau pagal renesanso stilių. Pilies rytinėje dalyje, netoli Vilnios ir Neries santakos, XVI a. pradžioje pastatytas renesanso stiliaus trijų korpusų su keturkampiu kiemu arsenalas. Po 1530 m. gaisro italas Bernardas Zanobis de Džanotis pagal renesanso stilių atnaujino Vilniaus katedrą. Vienas Žemutinės pilies bokštas, stovintis priešais katedros pagrindinį fasadą, pritaikytas varpinei. Jaukumo ir grožio piliai teikė į pietryčius nuo rūmų nusitęsiantis pilies sodas su trimis tvenkiniais. 1610 m. didelis gaisras sunaikino pilį. Antrosios grupės rezidencinės pilys pradėtos statyti XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje. Jose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdinu landšaftu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus. Prie tokių pilių priskirtina buvusi Ažygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviaisiais žuvų tvenkiniais. Nemuno žemupyje tebestovinčias (kiek perdirbtos) pilis statėsi feodalai, pralobę iš miško prekybos. Iškilusios ant gražių Nemuno krantų, jos raiškiai įsijungia į kraštovaizdį, ypač kampinių bokštų tūriai. Vienas iš pirmųjų tokių statinių panemunėje yra Raudonės pilis (Jurbarko raj.), priklausiusi turtingam feodalui, LDK Pajūrio tijūnui Krišpinui Kinšenšteinui. Pilis pastatyta XVI a. paskutiniais dešimtmečiais. Iš pradžių ji tebuvo dviejų korpusų: pietinio - dviaukščio gyvenamojo ir šiaurinio - triaukščio ūkinio. Iš rytų ir vakarų juos jungė gynybinės mūro sienos su šaudymo angomis. Uždaro kiemo sienos skaidė durų, langų bei nišų smailiaarkių ir segmentinių sąramų angos. Kiemas jungė visas patalpas, iš jo buvo įėjimas į abu korpusus. Jis kėlė ramybės bei intymumo jausmą. Į kiemą buvo patenkama pro dviaukščius vartus vakarinėje sienoje. Virš korpusų kilo trys išsikišę cilindriniai kūginiais stogais bokštai. Raudonų plytų pilies sienos ir čerpių stogas sudarė kontrastą su aplinkine gamta. Rezidencinių pilių įtvirtinimai buvo nesudėtingi, daugiau tinkami gintis išplitus feodalų tarpusavio kovoms arba dažnėjant valstiečių bruzdėjimams ir sukilimams. Dauguma gynybinių įrenginių rezidencinėse pilyse ir rūmuose turėjo manieristinį, imitacinį pobūdį. XVI a. sparčiai didėjo žemės ūkio produktų, ypač grūdų, miško medžiagų ir gaminių paklausa Vakarų Europos šalių rinkoje. Kirsdami miškus smulkieji periferijos feodalai labai pralobo ir ėmė statydintis didingas renesanso stiliaus pilis, turėjusias kai kurių asociacijų su krašto strateginės reikšmės pilimis. Rezidencinės pilys paprastai buvo statomos kartu su įvairios paskirties pagalbiniais ūkiniais ir gamybiniais trobesiais. Sodyboms buvo parenkamos gražios vietos prie ežerų, upių klonių, todėl pastatų ansambliai darniai įsiterpė į aplinką, buvo apsupti miškų, sodų, parkų. Kraštovaizdyje jie išsiskyrė monumentaliais tūriais, siluetais. Sodybos kompozicijoje dominavo pilis. Rezidencines pilis periferijoje statydinosi ne tik pralobę smulkieji feodalai, stengdamiesi architektūros didingumu rodyti savo turtingumą, bet ir krašto didikai: Oginskiai Kuonyje, Krošinskiai Rokiškyje ir kt. Tačiau šių pilių ir rūmų neišliko. XVI a. pabaigoje, blėstant humanizmui ir veikiant reformacijai, tolstama nuo renesanso harmonijos, ieškoma naujų, laisvesnių išraiškos formų. Į renesansą ėmė įsipinti manierizmų elementų, jie stiprėjo ir XVII a. viduryje priartėjo prie baroko. Šio laikotarpio pastatuose atsisakoma kompozicijos tektoniškumo, dekoro dėsningumo, ieškoma dirbtinio efektingumo. V. Pabaiga Referate nagrinėta XIV - XVI amžių Lietuvos pilių architektūros tema svarbi tuo, kad atskleidžia Lietuvos, kaip valstybės, ekonominių bei kultūrinių ryšių stiprėjimą su Vakarų Europa. Iki to laiko pagoniškoji Lietuva bendravo Rytuose su krikščioniškomis rusų kunigaikštijomis, priklausiusiomis Kijevo valstybei kur klestėjo graikiškų pagrindų menas, atėjęs iš Bizantijos (Bizantiškasis stilius). Tačiau, Lietuvos kunigaikščiams plečiant ryšius su Vakarais, Bizantijos kultūros įtaka silpnėjo. Priėmus Romos krikščionybę Lietuvoje, XV a. bizantiškoji architektūra čia negalėjo vystytis. Nagrinėjamame laikotarpyje Lietuvos pilių architektūra įgijo nemažai specifinių bruožų, ryškių statybos technikoje ir pastatų konstrukcijose, erdvių ir plano struktūroje, fasadų kompozicijoje ir formose. Tuo tarpu vėlesnio meno (renesansinio , barokinio) propaguotojai jau nėjo į kompromisą su vietine tradicija ir iš esmės Lietuvos architektūra įgijo itališkąjį veidą, įsigali stebinantys teatrališki efektai. Nors XV - XVI a. Lietuvos architektūroje jau klestėjo gotikos stilius, tačiau dėl glaudžių politinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių pilių statyboje pastebimas rusiškasis santūrumas, fasadų plokštumas, tektoniškumas. Renesanso menas Lietuvą pasiekė XVI a. pradžioje. Šiame laikotarpyje turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius pastatus. Atsirado naujos paskirties privačios pilys - rezidavimui ir gynybai. Rezidencinėse pilyse pastatai turi įvairiopą meninę išraišką, juose daugiau gynybinių įrenginių imitacijos. Šių pilių architektūroje nemažai manierizmo bruožų, plitusių arba tiesiogiai iš Nyderlandų, arba per Lenkiją. Pilyse kaupiamos įvairios kolekcijos (vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, meniškų ginklų), komplektuojamos bibliotekos. Tokiu būdu, nuo gynybinės paskirties pastatų statybos palaipsniui prieinama prie gyvenamųjų rūmų statybos.
Istorija  Referatai   (31,68 kB)
Pirmoji didelę reikšmę Lietuva valstybingumo atkūrimui turėjusių priemonių buvo 1917 m. rugsėjo 17 – 23 d. Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija. Ji nutarė atkurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuva valstybę. Tam tikslui įgyvendinti rugsėjo 21 d. išrinko specialų organą – Lietuva Tarybą. Ši, veikdama kaip nepriklausomos lietuvių nacionalinės valstybės atkūrimo organas, 1917 m. gruodžio 11 d. paskelbė pareiškimą dėl Lietuva valstybės atkūrimo ir jos ryšių su Vokietija nustatymo. Pareiškimo pirmoje dalyje pasakyta, kad „Lietuva Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta, kaip vienintelė įgaliota lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 17 – 23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuva valstybės atstatymą su sostine Vilnium ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis“. Antroje pareiškimo dalyje pasisakoma už Lietuva valstybės „... nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe; ta sąjunga turėtų būti įvykdyta ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais“. Šis palankus Vokietijai Tarybos pareiškimas sukėlė didelius ginčus bei nesutarimus tarp Lietuva politinių grupuočių ir tapo rimta kliūtimi siekiant tikros nepriklausomybės. Tuo tarpu, kai dešinysis Tarybos sparnas buvo linkęs priimti Vokietijos keliamas sąlygas, kairieji jos nariai, vadovaujami socialdemokrato Stepo Kairio, ryžtingai pasisakė už tikrąją Lietuva nepriklausomybę ir kategoriškai pareikalavo pakeisti kai kuriuos gruodžio 11 d. pareiškimo teiginius. Ilgainiui ir daugumai Tarybos narių pasidarė aišku, kad vokiečiams rūpi ne Lietuva nepriklausomybė, o tik gauti iš Tarybos dokumentą, kuriuo jie galėtų pasinaudoti derybose su Rusijos delegacija Lietuva Brastoje. Taip besiklostant aplinkybėms, po įvairių politinių srovių atstovų karštų ginčų ir intensyvių derybų buvo pagaliau vieningai priimtas istorinis Stepono Kairio reikalavimų dvasioje patobulintas vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas, kuriuo remiantis Lietuva ir buvo pripažinta tuometinės tarptautinės bendrijos. Nepriklausomybės Akto nuorašai nedelsiant buvo įteikti Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje ir Vokietijos centrinei Vyriausybei. Greita į šį Tarybos žingsnį buvo ir vokiečių reakcija. 1918 m. vasario 21 d. datuotame rašte Vokietijos kancleris gr. Hertlingas nedviprasmiškai pareiškė, kad vasario 16 d. Aktas Vokietijai nepriimtinas, nes juo, anot kanclerio, pakertami Lietuva ir Vokietijos santykių pagrindai, numatyti Tarybos gruodžio 11 d. pareiškime. Kartu jis pažymėjo, kad pasikeitus aplinkybėms Vokietija negalinti Lietuva pripažinti ir kad ateityje, suteikdama savo pripažinimą, ji atsižvelgs į tai, kiek Lietuva Taryba grįš prie tų principų, kurie užtikrins būsimus naudingus santykius su Vokietija. Tik tada kaizerinė vyriausybė leis, atsižvelgdama į esminiu Vokietijos interesus, pripažinti lietuvių apsisprendimo teisę ir sutikti su savarankiškos valstybės formacijos sukūrimu prie savo rytinės sienos. Faktiškai tai buvo reikalavimas atstatyti visus palankius vokiečiams 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškimo įsipareigojimus. Net ir būdama prie katastrofos slenksčio, Vokietijos vyriausybė negalėjo atsisakyti savo aneksionistinių kėslų. Sudarius numatytas konvencijas jai būtų atsivėrusios plačios galimybės kištis į Lietuva reikalus, diktuoti savo valią. Visiškai atmesti vokiečių reikalavimus ir dėl to dar labiau pabloginti su jais santykius (kurie ir šiaip buvo labai įtempti) to meto sąlygomis buvo labai rizikinga. Todėl imta ieškoti kompromisų, siekta išvengti arba bent sušvelninti pagal gruodžio 11 d. aktą priimtus įsipareigojimus. Kai visos pastangos baigėsi nesėkmingai, buvo nutarta notifikuoti Vokietijai tik vasario 16 d. Aktą be jokių papildymų ar pataisymų. Kartu delegatai buvo įgalioti paaiškinti žodžiu, kad nustatant su Vokietija konkrečius santykius bus laikomasi 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo. Tą ir padarė Tarybos įgaliota delegacija 1918 m. kovo 23 d. Berlyne. Pasirodė, kad toks šio klausimo sprendimo būdas tapo iš esmės vokiečiams priimtinas. Imperatorius Vilhelmas II pasirašė ir tą pačią dieną įteikė Tarybos delegacijai Lietuva pripažinimo Aktą. Tačiau kartu jame apeliuojama į 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškime minimas konvencijas bei būsimas artimas Lietuva ir Vokietijos sąsajas, be to, užsimenama apie vokiečių patirtus karo metu nuostolius, kuriuos atlyginant turėsianti prisidėti ir Lietuva. Taip sudėtingomis krašto okupacijos ir karo sąlygomis per dideles pastangas ir vargus buvo gautas labai svarbus Lietuvai visiškas (de jure) Vokietijos pripažinimas. Iš Vokietijos pusės tai buvo priverstinis, to meto sąlygų padiktuotas, tačiau kartu ir gerai apgalvotas žingsnis. Vokietijos pripažinimo aktas neabejotinai suvaidino didelį vaidmenį tolesnėje Lietuva diplomatijos kovoje dėl tarptautinio teisinio pripažinimo. Jis suteikė Lietuva atstovams moralines bei juridines teises, sudarė jų veiksmingumui būtinas sąlygas, tapo atramos punktas, siekiant kitų valstybių pripažinimo. Nepaisant pasiektos pirmos pergalės vis dėlto po jos buvo ilgas laikas, kai nė viena valstybė nesiryžo suteikti Lietuvai pripažinimo. 2. Nepriklausomybės kovos ir taika su Sovietų Rusija 2.1 Krašto gynimo organizavimas Kariuomenės organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio mėn. 23 d., nes tą dieną išleistas pirmasis tuo reikalu įsakymas. Tada vokiečių kariuomenė jau traukėsi iš Rusijos gilumos; buvo aišku, kad ji pasitrauks ir iš Lietuva. Atsitraukiančių vokiečių įkandin slenką bolševikai gruodžio mėn. gale jau įsiveržė į Lietuva. Tuo tarpu ministras pirmininkas buvo išvažiavęs į užsienį diplomatiniais reikalais. Jam nesant namie buvo perorganizuotas kabinetas: į jį buvo įtraukta žmonių iš visų partijų. Šio antrojo kabineto pirmininku buvo M. Šleževičius. Kabinetas tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus ginti nepriklausomybės. Tačiau bolševikai jau buvo prie pat Vilniaus, ir vyriausybė turėjo persikelti į Kauną; 1919 m. sausio 5 – 6 d. bolševikai jau užėmė Vilnių. Veikiai rusams bolševikams atiteko visi Lietuva rytai. Tokiu būdu Lietuva gynimo organizavimas turėjo būti pradėtas iš Kauno. 2.2 Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais Po apie metus trukusių kovų su bolševikais, šiems pralaimėjus, prasidėjo Lietuva derybos su Sovietų Rusija. Taika su Sovietų Rusija buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje su sostine Vilniumi ir Gardinu. Lietuva teritorijos linija rytuose buvo šitaip išvesta: pradedant Dauguvos upe, ji ėjo ties Šafranovo dvaru, toliau Drujos upe, per Drivietų, Želvos, Oziraičių ežerus, Medžiolos upe ir per to pat vardo ežerą, per Miastros ežerą, ilton ežero rytų šonu, Narčios upe, toliau Ušos ir Buchovkos upėmis, per Modolečną, pro Voložino miestą, Voložinkos, Isločės ir Beržūnės upėmis, paskui Nemunu, Svisločės intaku, Lašos upe, pro Induros miestelį, Induros upe, toliau pro Sidros miestelį, Kamenos upe ir pagaliau Gorodniankos upe ligi Bobro upės. Sienos su Latviais ir Lenkais buvo paliktos atskiram susitarimui su tomis šalimis. Rusija apsiėmė grąžinti išvežtą karo metu turtą, archyvus, aktus, indėlius, kapitalus, be to, atleido nuo valstybinių skolų, o karo nuostolių atlyginimo davė 100.000 hektarų miško išsikirsti ir tris milijonus aukso rublių (15.000.000 litų). Kiek anksčiau (birželio 30 d.) buvo Maskvoje pasirašyta ir sutartis tremtiniams grąžinti į Lietuva. 2.3 Lenkų ir rusų karas, Lenkijos invazija į Lietuva Vykstant lenkų kovoms su rusais ir vejant Raudonąją armiją, lenkų armijos kairysis sparnas priartėjo prie lietuvių teritorijos, kurią gynė apie 7 tūkst. Lietuvos karių. Prasidėjo susirėmimai. Siekiant nutraukti kovas, stebint Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos atstovams, Suvalkuose prasidėjo derybos. Lietuva ir Lenkijos derybininkai sutartį pasirašė 1920 m. spalio 7 d. Susitarta nutraukti karinius veiksmus, gerbti sutartimi nustatytą demarkacinę liniją. Dar neišsiskirsčius derybininkams atėjo žinia, kad Vilniaus link žygiuoja generolo L. Želigovskio vadovaujama armija. Želigovskis veikė su Lenkijos valstybės viršininko J. Pilsudskio žinia ir pritarimu, bet buvo vaizduojama, kad generolas puola savarankiškai, neklausydamas vadovybės. Greitai didelė Rytų Lietuva dalis su Vilniumi atsidūrė lenkų rankose. Šį puolimą sąjungininkai pasmerkė, bet nei jie, nei Lenkija nieko nedarė, kad sustabdytų „maištininkus“. Tik 1920 m. lapkričio 17 – 19 d. lietuviai perėjo į kontrpuolimą. Mūšyje prie Širvintų ir Giedraičių lietuviai pasiekė pergalę. Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija pareikalavo sustabdyti kovas. Lietuviai turėjo su tuo sutikti, nes nebuvo pajėgūs kovoti su už Želigovskio stovėjusia Lenkija. Želigovskis, užėmęs Rytų Lietuva, paskelbė, kad įkuria naują valstybę – Vidurio Lietuva. Pilsudskis tikėjosi, kad lietuviai bus priversti derėtis su Želigovskiu ir pasiduoti Lenkijos valiai. Lietuvai atsisakius derėtis, „Vidurio Lietuva“ 1922 m. buvo įtraukta į Lenkijos sudėtį. 1920 m. rudens mūšiais su Želigovskio armija baigėsi Nepriklausomybės kovos. Šiuo atveju Lenkija pasielgė nelabai gražiai Lietuva atžvilgiu nevykdydama Suvalkų sutarties ir besilaikydama Vilniaus konflikte jėgos ir smurto metodų. Lietuva, protestuodama prieš tokį jos nusistatymą, ilgam atsisakė nuo bet kokių santykių su tokia kaimyne, siena buvo uždaryta. JAV pripažįsta Lietuvą Kad JAV gana anksti pripažino Lietuva de jure, tai čia nemažas ir Amerikos lietuvių nuopelnas. Buvo panaudotas patogus vidaus politikos momentas. 1920 – tųjų metų Senato rinkimuose respublikonų frakcijos vadas senatorius Lodge turėjo labai sunkią kovą Massachusets valstijoje su populiariu ir gabiu demokratu Walsh‘u. Abiejų šansai buvo beveik lygūs. Toje valstijoje buvo ne visai maža rinkikų lietuvių, Amerikos piliečių. Jie galėjo lengvai nusverti rezultatus į tą ar kitą pusę. Lietuvių politikos vadai susižinojo su Sen. Lodge Komitetu ir sudarė sutartį pagrindais do ut des: lietuviai padeda išrinkti Senatorių Lodge, o respublikonų partija padaro Lietuva pripažinimą de jure. Ir viena, ir antra pusė sutartį sąžiningai išpildė. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m., 42 psl. Daug vargo Lietuva dėl pripažinimo „de jure“. Du metai po steigiamojo seimo darbo pradžios Lietuva vis dar nebuvo pripažinta didžiųjų valstybių, išskyrus Vokietiją ir Rusiją. 1921 m. pradžioje vadinamoji aukščiausioji taryba (Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos atstovai), suvažiavusi Paryžiuje, nutarė pripažinti Latviją ir Estiją, o Lietuva paliko. Tai buvo padaryta daugiausia Prancūzijos įtaka, pasinaudojus formaliu pretekstu, kad Lietuva dar neturinti nustatytų sienų. Bet suprantama, čia daugiausia pasidarbavo Lenkija. Lenkija ir Prancūzija, žinodamos kaip lietuviai to troško, pasiliko jį sau kaip spaudimo priemonę. Buvo susidariusi klaidinga Lietuvoj nuomonė, kad esą pripažinimas atnešiąs visokių gėrybių, o nepripažinimas gali vesti prie nepriklausomybės praradimo. Bet vis tik Lietuva savo skausmo neparodė. Ji sutiko šį dalyką su garbe ir apsimetė jį ignoruojanti. Anglų atstovas p. Wilton, privačiame pokalbyje labai stebėjosi lietuvių ramumu ir savigarbos pajautimu. Jis pasakė, esą kitoj valstybėj minia būtų išdaužiusi langus didžiųjų valstybių atstovybėms. O Lietuva šis skaudus faktas sutiktas visišku tylėjimu ir ramumu. Kad tai buvo padaryta lenkų prancūzų iniciatyva, paaiškėjo kiek vėliau per derybas Briuselyje. Tautų Sąjungos atstovas belgas Hymans privačiai papasakojo, dėl ko Lietuva nebuvo pripažinta drauge su kitomis Pabaltijo valstybėmis ir pridėjo, kad jei tik Lietuva priimtų jo siūlomą susitaikymo su Lenkija projektą, tai tuojau gautų Vilnių, Klaipėdą ir pripažinimą „de jure“. Iš to aiškiai matyti, kad pripažinimas buvo pasiliktas kaip spaudimo priemonė. Bet Lietuva ir be pripažinimo gyveno neblogiau už pripažintas valstybes. Pripažinimas Lietuva ir Lietuva nedavė jokios praktiškos naudos. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą kartu su kitomis Pabaltijo valstybėmis. Čia jau lenkai su prancūzais nieko padaryti negalėjo. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Bet didžiosios vis dar delsė. Jos pripažino tik 1922 m. liepos mėn. 13 d., bet ir tai su sąlyga, jei Lietuva sutinka priimti Nemuno internacionalizaciją. Dėl šito pripažinimo daug prisiginčyta, bet vėliau pamanyta, kad ir pripažinus ir nepripažinus vis tas pat. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m. Išvados Pradžioje paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, niekas neskubėjo jos pripažinti kaip valstybės. Lietuviai, užsibrėžę tikslą išlaikyti suverenią valstybę, žūtbūtinai kovojo dėl jos išlikimo. Pirmasis didžiulis lietuvių diplomatų pasiekimas buvo išsiderėtas visiškas Lietuvos pripažinimas iš Vokietijos. Antras daug lėmęs įvykis buvo taika su Sovietų Rusija, kuri pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Pirmoji ryški nesėkmė buvo siekiant sudaryti taiką tarp Lietuvos ir Lenkijos, kai lenkai sulaužė jau pasirašytą Suvalkų taikos sutartį. Žinoma, gautas didžiulės valstybės JAV primažinimas taipogi buvo labai vertingas. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Pamažu Lietuvos valstybės egzistavimas pasaulyje tapo aiškus ir neginčijamas faktas. Apie Lietuvą žinojo ir pripažino eilė pasaulio valstybių: Anglija, Airija, Belgija, Portugalija, Japonija, Ispanija, Brazilija, Kolumbija, Ekvadoras, Saudo Arabija, Paragvajus, Venesuela ir kitos.
Istorija  Referatai   (46,86 kB)
Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos Lietuvai viduramžiai buvo svarbus laikotarpis. Tada ji, vadovaujama Mindaugo, tapo valstybe, įgijo aukščiausią – karalystės - statusą, pagoniškąjį būvį siekė pakeisti vakarietišku – krikščioniškuoju. Lietuva 200 metų kariavo su Vokiečių ordinu. Jeigu išskirsime du pagrindinius Vakarų lotyniškosios civilizacijos požymius – krikščionybę ir antikinės Romos valstybės civilinės teisės paveldą, galėsime suvokti, kodėl krikščionybės įvedimas 1387 m. laikytinas vienu didžiausiu lūžių Lietuvos istorijoje. Svarbiausia buvo tai, kad visuomenė buvo pagrįsta europine, individualia, o ne bendruomenine žemės nuosavybe. Pagal šiuos požymius Lietuva priklausytų Vakarų pasauliui. Vakarų Europoje vėlyvaisiais viduramžiais susidarė visuomenė, kuri rėmėsi nebaudžiaviniu ūkiu, didėjančiais miestais, prekiniais piniginiais santykiais, o Vidurio Europoje tuo metu klestėjo baudžiava ir lažu paremtas bajorijos ūkis, miestai buvo menki. Po krikšto europėjanti Lietuva ėjo Vidurio Europos visuomenių keliu. Dėl skubėjimo ir didelio atotrūkio europinė vertybių sistema buvo perimta paviršutiniškai. Vis dėl per pusantro šimtmečio (XIV a. pab. – XVI a. pr.) Lietuva sugebėjo perimti kultūros vertybių minimumą ir sukurti lietuvišką lotyniškosios kultūros modelį. Lietuvos valstybės susidarymas VI – VII a. susiformuoja baltų gentys. XIII a. pradžioje lietuvių žemių kunigaikščiams dar nevadovavo vienas valdovas. Kūrėsi kunigaikščių sąjungos, stiprinamos santuokomis. 1219 m. Lietuvos kunigaikščiai sudaro taikos sutartį su Haličo-Voluinės kunigaikštyste. Tais metais pirmą kartą paminimas Mindaugas. Vėliau atsirado nuolatinių gyventojų mokesčių kontrolės poreikis – pavaldžioje teritorijoje valdovas galėjo užsitikrinti duoklių pastovumą, valdų integralumą ir savo valdžios realizavimą. Atsirado pirmasis lietuvių politikos pavidalas – kariaunų politika. 1240 m. susikuria Lietuvos valstybė, valdovu tampa Mindaugas. V dešimtmečio pabaigoje prieš jį susivienija visi priešai ir bando jį nuversti. Jis užsidaro Vorutoje. Susidarius tokiai situacijai, Mindaugas turėjo ieškoti išeities. Andriui iš Livonijos pasižadėjo apsikrikštyti, todėl prisijungus Livonijai sumušami žemaičiai, jotvingiams atmokami pinigai, rusus jis pats (Mindaugas) sumuša. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje įvyko neabejotinas demografinis sprogimas, skatinęs bendrų interesų atsiradimą ir vienijimąsi. Reikėjo spręsti dėl gyventojų skaičiaus augimo kylančias didesnio maisto, prabangos reikmenų poreikio ir dirbamos žemės trūkumo problemas. Lietuva siekė valdyti Rytų ir Vidurio Europos prekių srautus (prekybinių kelių kontrolė užtikrino galimybę įgyti turtų). 1251 m. apsikrikštija Mindaugas, tačiau šis žingsnis nelaikomas valstybės krikštu, kadangi neturėjo tęstinumo. 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Popiežius savo bulėmis pripažino Mindaugo krikštą ir paskelbė Lietuvą Šv. Petro lenu (t. y. Šventojo Sosto nuosavybe). Buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija. Lietuva buvo oficialiai pripažinta krikščioniška šalimi, taigi priimta Į Europos politinę sistemą, Livonija netenka tikslo puldinėti – pagrindiniai krikšto ir karūnacijos įgyti privalumai. Mindaugo diplomatija padėjo Lietuvai tapti karalyste. Lietuvos valstybė tapo vieningesnė, valdovas sutvarkė santykius su pavaldžiais kunigaikščiais. Be to, už krikštą Mindaugas daug problemų kėlusius žemaičius padovanojo Livonijai. Tame tarpe Raseinius. Iš pradžių ryšiai su Livonijos ordinu Lietuvai davė naudos: kaip ir Livonijoje, Lietuvoje buvo įdiegti valstybinę valdžią rodantys elementai – prekybos muitai, dešimtinė bažnyčiai ir t.t. Kūrėsi valstybinių prievolių sistema, pinigus atitiko sidabro lydiniai, vadinamieji ilgieji. 1263 m. nužudytas Lietuvos karalius. Jį nužudė Treniota ir Daumantas. Vėliau valdė daug valdovų, kurie eilės tvarka buvo tokie: 1. Treniota (po Mindaugo mirties); 2. Vaišelga (Mindaugo sūnus stačiatikis vienuolis. Jam nepatiko tėvo valdymo sistema. Jis valdė 1264 – 1267 m. Tuo metu atstatė tvarką valstybėje); 3. Švarnas (valdo 1267 - 1269 m.); 4. Traidenis (Šis valdovas buvo pagonis. Valdė 1269 – 1282 m.). Valdant Traideniui Lietuva sugrįžta iš karalystės į LDK statusą. Lietuva vėl tampa pagoniška. Be to, Lietuva daugiau niekada neturėjo karaliaus ir neįgijo karalystės statuso. Lietuvos kovos su riterių ordinais Apie 200 metų didžiausi besikuriančios ir susikūrusios Lietuvos valstybės priešai buvo Vokiečių ir Kalavijuočių ordinai. Kalavijuočiai (Kristaus riterių brolija) – pirmasis Baltijos regione įsikūręs ordinas. Jis 1202 m. buvo įkurtas tam, kad apsaugotų ir gintų vokiečių pirklius bei misionierius. 1201 m. įkurtas Rygos miestas. Jį būtent ir įkūrė vokiečių pirkliai bei riteriais. Greitai žiemgalių remiamas Kalavijuočių ordinas surengė pirmuosius žygius į lietuvių žemes (1208 ir 1229 m.). 1230 m. įkurtas Kryžiuočių (Teotonų) ordinas. O 1236 m. popiežius Grigalius IX paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį į Lietuvą, kurį pavedė surengti Kalavijuočių ordinui. Tais pačiais metais įvyko Šiaulių (Saulės) mūšis tarp Žemaičių ir į Žemaitiją įsiveržusios Kalavijuočių ordino kariuomenės. Šis mūšis tapo pasaulinės reikšmės įvykiu. Kalavijuočių ordinas buvo sumuštas ir kaip politinė jėga nustojo egzistuoti. 1237m. Kalavijuočiai prijungti prie Kryžiuočių. Susikuria Ordinas. Ordinas buvo militarinė valstybė. Jos iždas, diplomatija, administracija, bažnyčia tarnavo karo reikalams. Ordinui priklausė vienuoliai, kurie buvo ir kariai. Dauguma jų – iš Vokietijos. Tarnaudami Ordinui, jie turėjo galimybę įgyti žemių, aukštesnį visuomeninį statusą ar gauti tarnybą valdžios institucijose. Dėl šių priežasčių jie kovojo ypač aršiai. 1260 m. įvyko Durbės mūšis tarp žemaičių kariuomenės ir Ordino. Jis – vienas didžiausių mūšių XIII a. Kilo Didysis prūsų sukilimas (1260 – 1274 m.), kuriam vadovavo Herkus Mantas. Tris dešimtmečius po Mindaugo nužudymo iki Gediminaičių valdymo pradžios kovos su Ordinu vis intensyvėjo, jos nebuvo sėkmingos. Ordinas vis labiau stiprėjo. 1283 m. pradidėjo tiesioginis Lietuvos karas su Ordinu prie Nemuno. 1309 m. didysis magistras (Ordino valdovas) savo rezidenciją iš Venecijos perkėlė į Marienburgą. Per visą XIV a. Ordinas Lietuvą puldinėjo sistemingai ir tikslingai
Istorija  Konspektai   (31,94 kB)
Feodalizmo epochos valstybės klasikinę esmę išreiškė stambių žemės savininkų autoritarinis valdymas, diktatūra. Suverenitetas čia – žemės nuosavybė, sukoncentruota nacionaliniu mastu. Feodalinis valstybingumas nebuvo centralizuotas, jis buvo apribotas artimiausios rinkos rėmais, o tai lėmė politinio akiračio, politinių interesų siaurumą. Kai greta stambiosios žemės nuosavybės svarbių vaidmenį pradėjo vaidinti pinigai ir kai žemės nuosavybė nustojo būti vieninteliu valdžios pagrindu, tarpusavyje besivaržančios feodalų grupės susiliejo į vieną luomą, sudarydami feodalų klasę. Prekinių piniginių santykių raida skatino feodalus didinti mokesčius, o išorinis pavojus ir noras išlaikyti pajungtas žemes vertė feodalus vienytis ir bendromis jėgomis ginti savo valdžia ir įtakingumą. Feodalinėje Lietuvoje bajorų politinis viešpatavimas nesutapo su politine valdžia, nes ji buvo ponų bajorų rankose. Tačiau bajorų interesai ir jų poreikiai nustatė valdžios veiklos turinį. Bajorų valdžia reiškėsi dvejopu būdu: 1) valdė jiems priklausančius pavaldžius ir priklausomus žmones, tuo vykdydami valstybinę funkciją; tačiau atskirų feodalų valdžia jų valdose negalėjo išreikšti jų kaip viso luomo valios; 2) viso luomo valią vykdė valstybinė valdžia, kuri nustatė bendrą teisinį rėžimą ir tenkino bendrus feodalų klasės interesus tuo feodalų visavaldiškumas įsitvirtina valstybinėje valdžioje; Valstybės esmės sąvoka atspindi ir valstybingumo kaip visuomeninio reiškinio raidą. Valstybė ir dominuojanti klasė yra vieninga valdžia, jai būdinga valdžios funkcija, o luomams – viešpatavimo funkcija. Valstybės pagrindinis bruožas yra valdžia. Valdžia valstybėje yra valstybės aparato monopolizuota funkcija, suskirstanti visuomenę į valdančius ir valdinius. Valdžia yra valdančiųjų sugebėjimas formuoti ir reguliuoti valdinių valią. Svarbiausias valdžios požymis yra viešpataujanti valia. Valstybei ir dominuojančiam luomui įtaką daro antagonistiniai luomai ir tarpiniai luomai, bei sluoksniai. Valstybės vaidmuo visuomenėje pasireiškia tos visuomenės valdymu. Kadangi valstybė yra visuomenės valdymo organas, ji tam tikru mastu turi tenkinti visos visuomenės, o ne vien dominuojančio luomo poreikius. Valstybės socialinė paskirtis – palaikyti naudingumą ir tinkamą tvarką, kartu funkcionuojant kaip visuomenės valdymo organui ir tenkinant visuomenės poreikius. Pirminė Lietuvos valstybės raida, be abejonės, turėjo įtakos ir teisinių santykių jos viduje formavimuisi. Formuojantis teisei, lietuviškoji paprotinė teisė į prijungtas slaviškas teritorijas iš pradžių galėjo skverbtis tik per asmenis, siunčiamus valdyti šias teritorijas ar persikeliančius į laisvus žemės plotus, todėl ten savaime suprantama, plitimas buvo tik sąlyginis ir tai, kaip parodo teisės šaltiniai, galėjo tęstis iki valdžios centralizacijos bei teismų reikšmių padidėjimo. Tai patvirtina ir sritinių privilegijų atskiriems valstybės kraštams suteikimas, leidus tam tikrų vietinių turtinių ir asmeninių santykių sferose naudotis savais papročiais. Tuo pačių buvo akcentuota, jog kiti bendravalstybiniai dalykai yra perduodami spręsti centralizuojamos valstybės aparatui. Šiame darbe bus apžvelgta kaip valstybingumo sąvoka kaip valstybė ir visą, kas su ją susiję, o vadovaujantis išdėstytais teoriniais samprotavimais, šiame darbe bandoma apibūdinti Lietuvos valstybingumą po 1569 metų Liublino unijos su Lenkija ir Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatų įsitvirtinimą LDK teritorijoje, kurie liko nepaliesti netgi sudarius Liublino uniją. II. LIUBLINO UNIJOS PRIEŽASTYS, AKTO TEISINĖ PRIGIMTIS Unijos sudarymo priežastys. Lenkijos karalystės feodalai nuo pat 1385 metų Krėvos unijos stengėsi pajungti Lietuvos Kunigaikštystę į savo sudėtį. Tačiau jėgų santykis tarp Lietuvos ir Lenkijos ir Lietuvos vidaus santykiai nedavė galimybės tai padaryti. Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalų XIV-XV a. nebuvo suinteresuotu inkorporacija arba siekiančių palaikyti pastovius unijos santykius su Lenkijos Karalyste. Haroldės unija 1413 metais patvirtino Lietuvos politinį atskirumą ir savarankiškumą. 1440 metais Lietuvos ponai bajorai išrinko didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą, nepaisydami straipsnio, kuris reikalavo Karalystės feodalų sutikimo. Taip jie parodė savo savarankiškumą, o Lenkijos feodalai ir toliau ieškojo progų pajungti Lietuvą į Karalystės sudėtį. Jie kolonizavo Palenkę, reiškė pretenzijas į Volynę. Lietuvos feodalai tuo tarpu stengėsi ginti savo žemes ir tarnybas. 1547 metais Lietuvos bajorai priverčia Žygimantą Augustą išleisti privilegiją, kurioje įpareigojo neduoti žemės lenkų feodalams ir skirti į tarnybas tik vietinius feodalus. Personalinė unija buvo sudaryta tik dėl išorinių priežasčių (nuolatinis daugelio puldinėjimų priežastis, stiprėjančios Rusijos grėsmė ir panašiai), bei paprastų bajorų siekimas gauti visas privilegijas kurias turėjo lenkų šlėktos. Sudarant personalinės unijos aktus, bajorams buvo suteikiamos naujos privilegijos, ponai bajorai galėdavo pasinaudoti ir stiprinant savo ekonomines pozicijas, bei politinę valdžią. Lietuvos ponų bajorų opoziciją personalinei unijai aiškinama tuo, kad didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius būdavo Krokuvoje ir norėjo turėti valdžią kartu su didžiuoju kunigaikščiu, pilną politinę satisfakciją, nes monarchija negali normaliai funkcionuoti be monarcho. Mirus Kazimierui, Lietuvos feodalai kunigaikščiu išrinko Aleksandrą, o tuo metu Lenkijos karaliumi tapo Albrechtas. Pirmoje XVI a. pusėje prasidėjo nesėkmingi LDK karai su Maskvos Kunigaikštyste. Ponų taryba paprašė Lenkijos karinės pagalbos ir pažadėjo atnaujinti uniją. Tačiau, kai pavojus praėjo Lietuvos ponai pareiškė Žygimantui I, kad jie nenori būti lenkų valdiniais ir todėl prašė, kad leistų savo sūnų Žygimantą Augustą išrinkti didžiuoju kunigaikščiu. Nesutarimai tarp Lenkijos ir Lietuvos feodalų kilo ir dėl Lenkijos siekimų pajungti Volynę ir Lietuvai priklausančią Podolės dalį. To pasėkoje, 1562 metais bajorai atskirai nuo ponų ties Vitebsku sudarė konfederaciją ir priėmė aktą, kuriame prašė Žygimantą Augusta šaukti bendrą seimą su lenkais unijos klausimu, dėl dviejų priežasčių: rinkti bendrą karalių gynybai, kad bendrai seime posėdžiautų ir naudotasi lygiomis teisėmis bei laisvėmis su lenkų šlėktomis. Ponai vengdami didelių prieštaravimų, Bielskio seime atsisakė savo teismo teisių ir sutiko sudaryti bendrus teismus su bajorais. 1565-1566 metais buvo suorganizuoti pavietų seimeliai, kurie rinko kandidatus į žemės teismo teisėjus ir po du pasiuntinius į seimą. Tuo buvo tikėtasi, kad bajorai, gavę teises ir laisves, nustos reikalauti unijos su Lenkijos Karalyste.Vykstant karui dėl Livonijos, paaiškėjo, kad Lietuva savomis pajėgomis nelaimės, kad nesugebės savo valdžioje išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių be Lenkijos pagalbos. Tačiau Lietuvos feodalai gynė savo teises ir stengėsi sudaryti dviejų lygiateisių narių uniją, o lenkai stengėsi įtraukti Lietuva, kaip pavaldžia, į karalystės sudėtį. Sušauktame seime ginčytasi dėl Lietuvos centrinių valdymo įstaigų, kurias Lenkijos bajorai norėjo likviduoti, ir dėl to, kad greta bendro seimo būtų atskiri seimai Lenkijai ir Lietuvai. Lietuvos bajorai reikalavo ir atskirų didžiojo kunigaikščio rinkimų. Tai parodo siekimą išlikti lygiateisiškais ir politiškai savarankiškais. Nepavykus susitarti ir išvykus Lietuvos atstovams, lenkai pasistengė kuo skubiau užimti Polesę ir Volynę, kurios tuo metu labai kentėjo nuo totorių puldinėjimų ir silpnos pasienio apsaugos. Baltarusijos didikai nukentėjo Livonijos karo metu ir palikę tėvonijas, persikėlė į Padneprę. Unijos viltis, jiems suteikė vilti atgauti savo žemes. Bajorų ekonominės ir politinės pozicijos stiprėjo dėl gamybos intensyvumo vidutiniuose dvaruose. Vidutinė ir smulkiųjų feodalų konsolidacija į vieningą politinę jėga suvaidino lemiama politinę jėga sudarant uniją. Tačiau prieš Lenkijos feodalų siekius užgrobti Lietuvos Kunigaikštystės žemes ir tarnybas, ponai ir bajorai vieningai pasipriešino, tuo tarpu valstiečiai ir miestiečiai laikėsi pasyviai, nes bajorų politika buvo neparanki jų interesams. Žygimantas Augustas, palaikydamas lenkų įlėktas, atsisakė savo teisių į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą ir, senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė prie Lenkijos Palenkę, Volynę, Breslavlį ir Kijevą, tuo susilpnindamas Lietuvos ponu ir bajorų pozicijas, kuri buvo priversti pasirašyti unijos aktą. Unijos sudarymo teisinė prigimtis. Teisę sudaryti sutartis turi tik nepriklausoma suvereni valstybė. Tarptautinės sutarties pasirašymo ir sudarymo procesas yra valstybių valių suderinimas, kurio pasekmė yra susitarimas, išreikštas sutarties normomis. Liublino unijos sutartis buvo sudaryta Lenkijos senatorių ir šlėktų pasiuntinių su Lietuvos Kunigaikštystės ponais tarėjais ir bajorų pasiuntiniais, kurie bendrame Liublino seime atstovavo abiejų šalių feodalams, gavę įgaliojimus pavietų seimeliuose. Liublino unijos akte pasakyta, kad šia nauja sutartimi atnaujintos ir suderintos ankstesnės sutartys, kurios buvo sudarytis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių. Lietuvos atstovai Liublino seime reikalavo nepažeminti Kunigaikštystės, nesumažinti jos teisių ir pajamų. Lenkijos feodalai, savo ruožtu nenorėjo prisiimti lygiomis karo sunkumų ir iš pat pradžių net reikalavo palikti Lietuvai iždą ir seimą, kuris rūpintųsi šalies gynyba. Buvo pabrėžta, kad karaliui nėra reikalo rūpintis unija, kad tai yra tik dviejų šalių reikalas ir niekas kitas negali vesti derybų. 1566 metų Statutas įpareigojo karalių stiprinti Lietuvos Kunigaikštystės garbę, titulus ir valdžią, neturi žeminti Lietuvos ponų tarėjų, urėdų ir kitų luomų. Žygimantas Augustas buvo įsipareigojęs gražinti Lietuvai užimtas žemes, neduoti dvarų ir tarnybų svetimšaliams, esant reikalui patarti ponams arba prašant bajorams riteriams, turėjo būti šaukiami seimai. Minėtas Statutas neleido inkorporuoti Lietuvos Kunigaikštystės į Lenkijos sudėtį. Visiems jiems reikalavimas priešinosi Lenkų bajorai. Karūnos senatas bandė rasti kompromisą, priimtiną abiem šalims ir pasiekti, kad abi besivaržančios šalys padaryti nuolaidų. Spaudžiamas Lenkų šlėktų, Žygimantas Augustas savo įsaku prijungė prie Lenkijos Volynę ir Palenkę. Baimė prarasti dvarus ir tarnybas, Lietuvos feodalus paskatino grįžti prie pradėtų derybų. Buvo parengtas unijos projektas, kuris turėjo būti paskelbtas Lietuvoje kaip rašytinis pranešimas ir taip pat pasiųstas į Lenkijos šlėktų atstovų rūmus kaip karaliaus sprendimas, dėl unijos turinio. Lietuvos ponų taryba pateikė apsvarstymui sekančius papildomus reikalavimus: 1) naujas išrinktas karalius turi duoti priesaika Lenkijai, o po to Lietuvai, kaip jos didysis kunigaikštis, be to, privilegijos turi būti antspauduotos ir Lietuvos antspaudu; 2) Lietuvoje tarnybos turi būti paliktos buvusioje parabolėje; 3) Egzekucijų punktas turi būti išdėstytas pilniau; 4) Seimai turi vykti paeiliui Lenkijoje ir Lietuvoje; 5) Kai šie reikalavimai bus įvykdyti, lietuviai duos privilegiją lenkams, o lenkai tokią pat privilegiją suteiks lietuviams; Lenkijos senatas sudarė komisiją, kuri pakeitė privilegijos įžangą ir paruošė naują privilegiją, suderintą su Lietuvos feodalais, kartu lietuviai pristatė Lenkijos senato kiek pakeistą lenkų privilegijos projektą, kaip savo privilegiją. Naujoji privilegija turėjo abiejų šalių antspaudus. Karaliaus pastangomis abiejų šalių atstovai sutiko su unijos aktu, aktai buvo pasirašyti ir pasikeisti tarpusavyje. Abi pusės prisiekė laikytis sudarytos sutarties. Lietuviai neprieštaravo principui bendrai su lenkais rinkti karalių, bendrai užsienio politikai, vienai piniginei sistemai, žemių ir indigenato įsigijimui tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, galiausiai ir bendram seimui, kuriame jie tikėjosi priimti sau atskirus įstatymus. Lietuviai prieštaravo lenkams, bet turėjo atsisakyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimo Vilniuje, Ponų tarybos ir atskiro Lietuvos, seimo skirto vien Lietuvos reikalams. Pavyko apginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimą ir jos teritoriją, pareigybes ir titulus, savo teisę ir teismus bei lietuviškojo parlamentarizmo tradicijas – formuoti sau įstatymus. Lietuvoje neabejotinai būta patriotinių nuotaikų, be to, lietuviai (ponai ir bajorai) baiminosi, kad unija leis lenkams įsigyti Lietuvoje posesijas (valstybines seniūnijas), pareigybes, taip pat ir teismo, ir tada jie valdysią ir teisią lietuvius. Liublino unija laikoma federacine, nes ji rėmėsi dviejų lygiateisių valstybių susijungimu: Lietuvos Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės, tuo sudarydami Respublika (Žečpospolita), paremta bendra karaliaus ir seimo valdžia. Abidvi unijos šalys apribojo savo savarankiškumą viena antros labui. Tačiau abiejose valstybėse bendrus įstatymus organai vykdė atskirai. Buvo sulygintos Lietuvos etmonų, maršalkų, kanclerio ir pakanclerio bei paiždininko teisės su Lenkijos tokių pačių urėdininkų teisėmis. Lenkija pripažino 1588 metų TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą, tačiau privertė, kad visose Lietuvos įstaigose būtų vartojama lenkų kalba. Bendri ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai interesai politinę – parlamentinę uniją iki XVIII a. pabaigos pavertė realine. Lietuva buvo pilnai inkorporuota į Lenkijos karalystės sudėtį, kas garantavo Lenkijos ir Lietuvos vientisumą ir uždraudė bet kurios dalies atskyrimą. Liublino unija sukūrė ne tik unikalų, bet ir pastovų, ir net patrauklų valstybės modelį. Unijos aktas garantavo Lietuvai valstybinių institucijų neliečiamumą, tapo lietuviams šventas. Lietuva šiuo aktu du šimtus metų gynėsi nuo per didelių lenkų ponų pretenzijų. Unijos nuostatai išliko nepakeisti iki pat XVIII a. pabaigos. Tokiu būdu Lenkijos ir Lietuvos unija sukūrė unikalią valstybę Europoje, kuri gyvavo beveik 400 metų. III. ŽEČPOSPOLITOS VALSTYBINIAI VALDŽIOS IR VALDYMO ORGANAI Karaliaus valdžia. Pagal Liublino unijos aktą, karalius buvo renkamas bendrame lenkų – lietuvių seime ir po to Krokuvoje vainikuojamas. Vienos šalies atstovų neatvykimas į karaliaus rinkimus jų sukliudyti negalėjo. Būdavo atvejų, kada lenkų atstovai rinko vieni karalių. Tai buvo aiškus prieštaravimas unijos aktui. Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimai buvo panaikinti, tačiau dėl to, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas ir urėdai buvo palikti, renkant ir vainikuojant karalių, jis kartu buvo paskelbiamas ir Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Volynės, Palenkės ir Livonijos didžiuoju kunigaikščiu. Paskelbimo aktą atlikdavo Lietuvos maršalka. Karaliaus rinkimai užsitęsdavo ilgai ir tapdavo Lenkijos ir Lietuvos bajorų atskirų grupuočių kovos dėl politinės įtakos. Be to nemažą įtaką karalių rinkimuose turėjo užsienio valstybės, siekusios savo politinių tikslų. Mirus Žygimanto Augustui, iš karto prasidėjo nesutarimai tarp Lenkijos feodalų dėl naujo karaliaus rinkimų. Lietuvos senatoriai priėmė Austrijos pasiuntinius ir su jais kalbėjosi dėl karaliaus kandidatūros, o Lenkijos bajorams Austrijos pretendentai į karaliaus sostą buvo nepageidaujami. Nors Ivano IV sūnaus kandidatūra nepatiko Lenkijai, Lietuvos ponai senatoriai vedė derybas ir su Maskva, nes ši neketino grąžinti prijungtų teritorijų. Be to, Turkija ir Krymo totoriai nenorėjo, kad Žečpospolita suartėtu su Maskva. Kai karalius Henrikas Valua išvyko į Prancūzijos sostą, etmonų grupuotė išrinko Steponą Batorą, kurį vėliau pripažino ir Lietuvos feodalai. Lietuvoje karaliaus naudai ir sosto naudai buvo skirtos pajamos iš keleto seniūnijų. Karaliaus institutas buvo sudėtinė seimo dalis, greta senato ir bajorų pasiuntinių. Žygimantas Augustas turėjo gana stiprią valdžią, jis rėmėsi vidutiniais bajorais ir savo patikimus žmonės skyrė į vyskupų, seniūnų ir kitų urėdininkų vietas. Pasinaudodavo bajorų ir didikų nesutarimais. Po jo mirties karaliai tapo priklausomi nuo seimo ir pasirašydavo “pacta conventa”, t.y. valdymo sąlyga ir tuo suteikdavo visiška galimybę seimui kištis į karaliaus valdžios vykdymą: buvo nustatoma administracinių organų veiklos kryptis, senatoriai – rezidentai dalyvavo Žečpospolitos valdyme ir kartu kontroliavo pačio karaliaus veiklą. Tokia stipri karaliaus valdžios kontrolė yra paaiškinama, kaip baimė dėl karalių-užsieniečių absoliutizmo įvedimo. Karalių rinko elektorinis seimas. Buvo laikomasi principo, kad visi bajorai turi teisę tiesiogiai rinkti karalių. Tokia tvarka sudarė palankesnes sąlygas vyrauti didikams ir užsienio šalims daryti įtaka bajorams, juos palenkiant į savo pusę, kad į sostą patektu vienas ar kitas kandidatas. Iš pradžių buvo šaukiamas konvokacinis seimas, kuriame bajorai sudarydavo generalinę konfederaciją ir kaptūrinius teismus, tačiau naujų teisinių aktų nepriimdavo. Konvokacinis seimas paskirdavo terminą pavietų seimeliams susirinkti, nustatydavo karaliaus rinkimų vietą, laiką ir procedūrą. Susirinkęs elektorinis seimas išklausydavo pavietų pasiuntinius ir priimdavo “pacta conventa” naujam karaliui. “Pacta conventa” visų pirma lietė užsienio politiką, karinius reikalus ir finansus. Būdavo nustatomi laisvi karaliaus rinkimai, draudžiama karaliui be senatorių-rezidentų patarimo spręsti karo ir taikos klausimus, išvesti kariuomenę į užsienį, be seimo nutarimo šaukti bajorus į karą. Karalius turėjo įstatymo leidimo iniciatyvą ir sankcionavo seimo nutarimus. Seimo priimtos konstitucijos buvo skelbiamos karaliaus vardu pabrėžiant, kad išleistos su seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė savo žemėse buvusius mietus, sprendė savo valstiečių ir žydų bylas. Jis turėjo aukščiausią administracinę valdžią. Skirdavo seniūnus į seniūnijas, valsčių ir dvarų laikytojus ir kitus urėdininkus, tačiau į kai kuriuos postus kandidatus jam pasiūlydavo bajorai, esantys pavietų seimeliuose. Urėdininkus galėjo nubausti pinigine bauda, o iš pareigų galėjo atleisti tik tada, kai urėdininkas padarydavo valstybinį nusikaltimą. Karalius buvo vyriausias kariuomenės vadas, nors išties jo karinę valdžią varžė etmonai. Karaliaus teismo funkcijos buvo ribotos. Jis asmeniškai dalyvaudavo tik seimo teisme ir reliaciniuose teismuose, duodavo apsauginius raštus, tačiau neturėjo malonės teisės. Karaliaus rūmai ir juos palaikantys didikai nebuvo pastovios valdžios veiksnys. XVII a. pirmoje pusėje didikai buvo karaliaus valdžios socialinė bazė ir jo dvaras stengėsi pats formuoti ir vykdyti politiką, savo ir svetimos valstybės naudai, o jau antroje amžiaus pusėje, didikai įsigalėjo taip, kad karalius turėjo su jais skaitytis, skirstant dvarus ir tarnybas. Didikams buvo naudingiau būti opozicijoje ir vykdyti savarankišką politiką, nei remti karalių. Dėl silpnų politinių pozicijų karalius ieškojo paramos užsienio šalyse. Valstybės aparatas buvo bejėgis, net teismų sprendimai ir nuosprendžiai nebuvo vykdomi. Nuo XVIII a. antros pusės karaliais buvo renkami lenkų didikai. Formaliai kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi, kadangi jo reikšmė nebuvo didesnė nei galingo didiko, nes valdžios galia priklausė nuo turimų turtų dydžio. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvoje viešpatavo Radvilų ir Katkvečių giminės. Kadangi didikai turėjo savo valdininkų aparatą, kariuomenę ir daug priklausomų bajorų, jie dažnai neleisdavo karaliui tvarkyti reikalų Lietuvoje. Tokiomis sąlygomis, Lietuvos valstybingumas buvo didikų rankose, pairus seimui ir esant silpnai karaliaus valdžiai, didikai pradėjo patys palaikyti ryšius su užsienio šalimis. Kartu Lietuvos ir Lenkijos bajorai keldavo vis naujus reikalavimus. Pavyzdžiui Vazos karūnavimo metu jie pareikalavo tinkamai atstatyti ir aprūpinti amunicija Lietuvos pilis: Polocko, Mstislavlio, Vitebsko ir kitų, kad karalius kas treji metai gyventų ir Lietuvoje. Karaliui atvykstant į Lietuvą, prie sienos buvo atliekamos ceremonijos ir formalumai kaip įvažiuojant į kitą valstybę, karalių pasitikdavo ir toliau lydėdavo Lietuvos dignitoriai, nes Lenkijos dignitoriai Lietuvoje neturėjo jokių teisių. Taip pat karalius be seimo leidimo ir sutikimo negalėjo skelbti visuotinio šaukimo, pradėti karo, skirti mokesčių, laikyti sušauktų bajorų daugiau kaip dvi savaites, samdyti kariuomenę. Karaliaus asmeninės įstaigos buvo kabinetas ir karinė komisija. Kabinetas imdavosi priemonių paveikti pavietų seimelius, kad į seimą ir į Vyriausiąjį tribunolą būtų išrinkti tinkami atstovai. Palaikė ryšius su vaivadomis ir buvo informuotas apie politines nuotaikas šalyje. Karaliaus rūmų aparatas susidėjo iš finansų kameros, kariuomenės kanceliarijos, bibliotekos, kabineto, arklidės, virtuvės ir aludės. Kabinetui vadovavo direktorius. Po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, karaliaus užsienio veiklą jau kontroliavo Rusijos ambasadorius. Seimo ir Senato valdžia. 1569 metų Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos seimus. Remiantis unijos aktu, abi valstybės įsipareigojo turėti bendrą seimą, valdovą ir vykdyti bendrą užsienio politiką. Svarbu pabrėžti, kad pagal Liublino uniją ir po to 1588 metais priimtą TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą įstatymus galėjo leisti tik seimas (Ponų taryba TREČIĄJĮ Lietuvos statute buvo panaikinta). Seimas ne visada rengdavo plenarinius posėdžius, kartais atskirai posėdžiaudavo atskirų Respublikos dalių atstovai Seime – tai buvo vadinama provincijų sesijomis. Lietuva (kartu su Didžiąja Lenkija ir Mažąja Lenkija) buvo laikoma viena iš Abiejų Tautų Respublikos provincijų. Paprastai LDK provincijos generaliniai suvažiavimai Slonime ar Volkovyske vykdavo prieš Respublikos Seimą. Atskirai susirinkę Lietuvos atstovai Respublikos Seime aptardavo svarbiausius klausimus, kuriuos reikėtų Seime pirmiausiai kelti, nes gauti balsą Seime LDK atstovams buvo nelengva. Kartais provincijų sesijos buvo rengiamos ir tarp Respublikos Seimo posėdžių. Kai dėl Respublikos Seimo atstovų skaičiaus, istorijos bėgyje jis kito, nes tai priklausė nuo valstybės teritorijos ir pan. Lietuva paprastai Atstovų rūmuose turėjo kiek mažiau negu 1/3 atstovų – 48 (iš 172), kurie buvo renkami nuo Žemaičių seniūnijos, arba Raseinių pavieto, ir nuo šių LDK pavietų: Šiaulių, Upytės, Ukmergės, Kauno, Vilniaus, Trakų, Breslaujos, Ašmenos, Lydos, Gardino, Smolensko, Starodubo, Polocko, Naugarduko, Slonimo, Volkovysko, Vitebsko, Oršos, Brastos, Pinsko, Mstislavlio, Minsko, Mozyriaus ir Rohačevo. Tad nuo pavieto ir nuo Žemaičių seniūnijos LDK galėjo siųsti po 2 atstovus (nuo 1764 m. Žemaičių seniūnijai suteikta teisė siųsti 6 atstovus). Matome, kad išrinkti Lietuvos bajorai Atstovų rūmuose atstovavo tam tikrų teritorijų (pavietų) bajorus, vykdė pavietų instrukcijas (vien iš etninės Lietuvos 7 pavietų ir Žemaičių seniūnijos yra išlikę apie 100 tokių instrukcijų). Grįžę iš Seimo Lietuvos bajorai turėdavo atsiskaityti juos išrinkusiuose pavietų seimeliuose. Seimo kompetencijos ribos nebuvo nustatytos, ji buvo beveik neribota: jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla – įstatymų leidyba, - bet ir priimdavo sprendimus dėl mokesčių, muitų, dėl karo ir taikos, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią, sudarydavo sutartis su užsienio valstybėmis. Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims “luomams”, kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Realiai, kaip jau buvo minėta, karalius priimant įstatymus turėjo nedidelė įtaką. Didžiausia valdžia buvo sutelkta Senato rankose ir pas bajorų atstovus. Pagrindinė įstatymų priėmimo sąlyga buvo tai, kad jie tenkintų abi Respublikos tautas – Lietuvą ir Lenkiją. Jeigu seimas iširdavo ir nieko nenutardavo, tada karalius asmeniškai kviesdavo senatorius į pasitarimą. Prie karaliaus nuolat būdavo senatoriai – rezidentai, kurie duodavo jam patarimus ir kontroliavo jo veiklą. Senate Lietuva turėjo tik apie 1/5 vietų – 27-31 senatorius (iš 140). Senatoriai buvo skiriami Karaliaus iki gyvos galvos, jais buvo vyskupai, aukštieji valstybės urėdai. Lietuvos senatoriais buvo Vilniaus, Žemaitijos ir Smolensko vyskupai, 9 vaivados – iš Vilniaus, Trakų, Minsko, Mstislavlio, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Brastos ir Žemaičių seniūnas, 10 vaivadų ir seniūno pavaduotojų – kaštelionų, ministrai – 2 maršalkos, kancleris ir vicekancleris, iždininkas ir jo pavaduotojas, didysis etmonas ir lauko etmonas (didžiojo etmono pavaduotojas). Realiai LDK senatorių vietas skirtingais laikotarpiais užimdavo tuo metu dominavusios Lietuvos didikų šeimos. Antai XVII a. pabaigoje buvo įsiviešpatavę Sapiegos ir užėmę svarbiausius Lietuvos postus, garantuojančius senatorių kėdes. Pagal alternatos taisyklę kas trečio Seimo Maršalas (Pirmininkas) buvo Lietuvos atstovas. Kadangi į Seimą buvo renkami tik bajorų atstovai (į Atstovų rūmus) ir apskritai visame Seime dominavo bajorų luomas, Seimą galima laikyti bajorų luomine institucija, kuri daugiausiai išreiškė valstybės bajorų (apie 10 % gyventojų) interesus. Dvasininkai nebuvo atstovaujami, tačiau jų interesus išreikšdavo senatoriais esantys vyskupai. Valstiečiai ir miestiečiai ne tik nebuvo atstovaujami, bet net nebuvo laikomi piliečiais. Apibendrintai galima teigti, kad Respublikos politinė klasė, kuri kartais visa tiesiogiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme, kaip antai elekcinių Seimų metu, buvo didesnė nei kitose to meto Europos valstybėse. Žečpospolitos seimas buvo dualistinis. Lenkijos ir Lietuvos atstovai atstovavo tik savo šalims. Lietuvos bajoru pasiuntiniai ir senatoriai susirinkdavo prieš dvi savaites iki seimo posėdžio pradžios, kad galėtu pasitarti ir apibendrinti reikalavimus. Jų kelionei apmokėti buvo renkami pinigai, tuo tarpu senatoriai vykdavo į seimą savo lėšomis. Likus penkioms dienoms iki seimo darbo pabaigos, bajorų pasiuntiniai turėjo prisijungti prie senatorių ir kartu baigti seimo darbą. Jeigu kas juose buvo nepriimtino, tai kiekvienas turėjo teisę pasakyti savo nuomonę. Jeigu nuomonės būdavo priešiškos ir nuo jų neatsisakydavo, seimas iširdavo. Seimai iširdavo dėl įvairių priežasčių: dažnai nesutardavo pratęsti sesiją, seimo kompetencija nebuvo aiškiai atribota nuo karaliaus kompetencijos, karaliaus privatūs reikalai neatriboti nuo valstybės reikalų, nenustatyta darbo grafiko tvarka, nebuvo nuolatinės seimo vadovybės, galiojo vienbalsiškumo principas. Seimas Respublikoje vykdavo įvairiomis formomis. Bendriausiai seimus galima suskirstyti į paprastuosius (ordinarinius) ir nepaprastuosius (ekstraordinarinius). Jie ir priimdavo įstatymus, spręsdavo einamuosius reikalus. Dėl naujo valdovo rinkimų buvo šaukiami neparastieji seimai, kurie buvo įvardijami kaip konvokaciniai, elekciniai ir karūnaciniai. Vadinamieji konfederaciniai seimai, į kuriuos rinkdavosi bajorai, priimdavo sprendimą dėl liberum veto teisės panaudojimo. Siekiant lygiateisiškumo Lietuvos didikai pareikalavo, kad kas trečias seimas vyktų Lietuvoje. Po ilgų diskusijų, 1673 metais buvo nutarta, kad kas trečias seimas vyks Lietuvos – Trakų vaivadijoje, Gardine. Tuo Lietuvos didikai paneigė Liublino unijos akte pabrėžtą tezę, kad seimas renkasi tik Lenkijoje, ir tuo įrodė savo lygias teises. IV. TREČIASIS LIETUVOS STATUTAS Rengimas, paskelbimas, spausdinimas. Tik įsigaliojus Antrajam Lietuvos Statutui jau artimiausiuose seimuose pradėta sudarinėti komisijas jį papildyti, o iš esmes rengti naują, nes tebevykstantys vidaus organizaciniai pasikeitimai dar labiau sureikšmino bajorų luomo padėtį valstybėje. Be to, dalis gyventojų – miestiečiai, įgavę savivalda, buvo nepatenkinti pačiu statutu, nes jis kardinaliai keitė jų padėtį valstybėje. Iš dalies nepatenkinti statutu buvo ir Žemaitijos bajorai, atkakliai gynę senasiąsias savo žemės privilegijas, nors jiems ir buvo leista pasilikti seniūno rinkimo teisę, tačiau jie reikalavo, kad statute būtu pakartoti ankstesni išsikovojimai. Papildant ir taisant kai kurias Antrojo Lietuvos Statuto nuostatas ryškėjo ir kita tendencija – tų nuostatų prieštaringumas, nes jo nesiderino su visa teisine sistema, Tačiau padaryti sisteminį statuto pakeitimą seimas buvo nepajėgus ne tik dėl didelio skaičiaus, bet ir dėl išsilavinimo bei pasirengimo stokos. Taip pat seimai tuo pat metu buvo užimti karo su Maskva dėl Livonijos rūpesčiais ir derybomis su lenkais unijos įgyvendinimo klausimais. Todėl Gardino seime buvo pavestas šis darbas specialiai pataisymo komisijai, kuri buvo sudaryta iš Ponų tarybos skirtų keturių asmenų. Prasidėjus Liublino unijos seimui, buvo sudaryta kita pataisymo komisija. Iš seimo narių bajorų į šią komisiją įėjo Vilniaus, Trakų vaivadijų, Žemaitijos seniūnijos, Naugarduko, Polocko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavo, Minsko vaivadijų atstovai. Nors Liublino unijoje buvo reikalaujama, kad Lietuvoje ir Lenkijoje galiotų vienoda teisės sistema, tačiau statutui pataisyti sudaryta komisijos sudėtis rodė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir toliau siekia likti nepriklausoma, sudariusi tik konfederacinę sąjungą su Lenkijos Karalyste. Statuto taisymui neprisidėjo nė vienas lenkas, tai rodo, kad lietuviai nuo pat Liublino unijos pradžios kodifikavimą laikė tik savo reikalu. Dėl to komisija neatsižvelgė į lenkų ir unijos reikalavimus sulyginti lietuvių ir lenkų teises Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. 1578 metų Varšuvos seime buvo priimta daugelis statuto artikulų pakeitimų, parengtų Lietuvos seimeliuose. Šiame seime buvo nutarta, kad statuto pataisymo projektas turėsiąs būti patvirtintas bendrame seime. Tačiau šiam nutarimui pasipriešino Lietuvos bajorų atstovai ir jis buvo neįgyvendintas. 1579-1580 metais Varšuvos seime lietuvių atstovai vėl pateikė Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimo ir jo darbo projektą, kartu su atitinkamų Lietuvos Statuto straipsnių pakeitimais, kirs buvo patvirtintas 1581 metų seime. Vyriausiojo tribunolo įstatymai skyrėsi nuo Lenkijos tribunolo įstatymų. Buvo numatyta ir tolesnė Lietuvos Statuto keitimo tvarka. Statuto projektus svarstyti pavedama Lietuvos seimeliams ir atskiriems seimams, o tvirtinti juos turėjo didysis kunigaikštis bendrame seime. Steponas Batoras buvo palankiai nusiteikęs Lietuvos pripažinimo, kaip atskiros valstybės, todėl buvo skubama pateikti parengtą ir pakeistą statutą. Tačiau jis mirė 1586 metais. Karalius Zigmantas III Vaza 1588 metais vasario 1 dieną, tvirtindamas Statutą, pareiškė, kad jis davė atskirą priesaiką Lietuvos luomams, kur su visų luomų sutikimu, Ponų tarybos prašymu, į 1588 metų. Statutą buvo įtraukta sąlyga, kad įstatymai bus leidžiami ir Seime. Seimo nutarimai buvo įtvirtinti Seimo konstitucijose, kuriuos pasirašo senatoriai ir bajorų atstovai. Buvo dar vienas Seimo darbo reikalavimas – vienašališkumo principas. Vėlesniuose Statuto leidiniuose nėra jokių aktų apie jo pataisymus ar papildymus. Konstitucijos, priimtos Seimuose, yra tik priedai prie Statuto. Lietuvos seimeliai iš savo pasiuntinių reikalavo ginti Lietuvos Statuto paragrafus ir patį Statutą. Lietuvos asesorija yra pareiškusi, kad vienos konstitucijos yra skirtos karalystei, o kitos – kunigaikštystei, ir visos jos skiriasi. Asessorijai buvo suteikta teisė aiškinti Statutą. Be to, ji sprendė ginčijamus pavietų teismų klausimus ir kartais dubliavo Tribunolą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija privilegijas gavo pasinaudodama konfliktu tarp kandidatų į Lenkijos sostą ir derybų metu išgaudama iš Zigimanto III Vazos daugiau nuolaidų, nei žadėjo kitas pretendentas Maksimiljanas Habsburgas. Trečiasis Lietuvos Statutas buvo rengiamas beveik 20 metų, kai reformacinis judėjimas prasidėjo pačioje Lietuvoje bei buvo priimtas 1588 metais. Trečiasis Lietuvos Statutas visais atžvilgiais yra tobuliausias, tačiau jame padaryti redakciniai pakeitimai, lyginant su Antruoju Statutu, nebuvo tokie esminiai kaip Pirmajame Statute ir redaguojant Antrąjį Statutą. Trečiajame Lietuvos Statute juntamas teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, nors ir neišskiriančių į atskirą dalį, tarpusavio ryšys, akivaizdus jų užbaigtumas: galima atsekti kiekvieno instituto ryšį su valstybės politine sankloda, visuomenės luomais, ekonomine situacija ir jo formavimosi raidą. Charakterizuojant Trečiąjį Lietuvos Statutą ir aptariant jo sistemą, galima jį palyginti su Justiniano Kodeksu (529 m.). Atmetus bažnytinę teisę, nesunku įžvelgti Romėnų teisės sistemos įtaką: - bažnytinė teisė ( pirmoji knyga); - civilinė teisė (antroji – aštuntoji knygos); - baudžiamoji teisė (devintoji knyga); - valstybinė teisė (dešimtoji, dvyliktoji knygos); Justiniano kodekso knygose teisės normos išdėstytos chronologine seka, perteikiant tai, ką įstatymų leidėjai laikui bėgant vienu ar kitu klausimu buvo sureguliavę. Šia prasme Justiniano kodeksas primena chronologinį normų rinkinį. Statute teisiniai institutai pateikiami kaip sistema, tačiau minėtų dviejų leidinių sutapatinti negalima, nes kaip matoma Justiniano kodekso sistemą nulėmė teisinių santykių šakinis pobūdis. Tuo tarpu Statuto sistema – tai valstybėje teisės normų reguliuojamų santykių junginys į visumą pagal hierarchiją, išdėstytą remiantis valstybės organizacijoje suvoktų vertybių supratimu. Prioritetas teikiamas pasaulietiškai valdžiai, jos santykius su bažnyčios institucijomis inkorporuojant į skyrius, apimančius valstybinę teisę, esančius teisyno pradžioje. Trečiajame Statute buvo įrašyti ir papildomi straipsniai, kurie įteisino pasauliečių neteismingumą bažnytiniame teisme, sprendžiant civilines bylas bei ginčus. Trečiasis Lietuvos Statutas ypač smulkiai ir išsamiai aptarė bajorų luomo teises ir privilegijas. Labiau apribodama Didžiojo Kunigaikščio ir apskritai centrinės administracinės valdžios galią, visiškai patenkino ilgametę bajorų kovą ir jų reikalavimus jiems svarbiausiu klausimu – be didžiojo kunigaikščio ir urėdų leidimo, laisvai disponuoti savo žemės valdomis. Trečiojo Statuto teisės bruožai. Lietuvos Statutai labiausiai protegavo vyraujančią bajorijos luomo dalį, išpažinusią krikščioniškąją religiją, kuri buvo pripažinta valstybine, Todėl juose buvo pabrėžta išskirtinė kataliko padėtis tarp kitas religijas išpažįstančiųjų asmenų jei vykdavo kontaktai asmeninių santykių srityje. Jų pripažinimas politinių ir asmeninių santykių sferoje darė įtaka ir tarpusavio santykiams. Besiformuojanti luominė visuomenė atitinkami veikė ir vidaus organizacijas. Bajorijos luomui priklausančios šeimos tapo natūralinio ūkio vienetu, tačiau kartu ji turi stiprų ryšį su visuomene ir valstybe. Bajoro šeimoje vyravo ūkinės veiklos funkcijos susietos su atliekama karine tarnyba, ir su valstybine tarnyba. Tai esminis šio luomo darbo pasidalijimo požymis. Valstiečio – maisto produktų gamintojo- šeimoje palaipsniui tampa vis labiau priklausoma nuo pono, kuris, pavergdamas ekonomiškai, gali vis labiau kištis ir į valstiečio šeimos asmeninių santykių sferą. Šie abu luomai glaudžiai susiję savo ūkine veikla, pirmajam organizuojant ir realizuojant jos rezultatus, o antrajam – gaminant žemės ūkio ir su juo susijusius produktus. Amatais, prekių eksportu ir šalyje negaminamų prekių importu, bei pinigų apyvarta (kreditavimu, tarpininkavimu, kuris XIX a. išsirutuliojo į bankininkystę) užsiima atskiros miestiečių luomo grupės. Susiformavus luomams jau XVI amžiuje pastebimi tiek bajorų, tiek valstiečių, tiek jų šeimose vykę turtinių santykių pokyčiai. Menkėjo bajorų prievolės atlikti karinę tarnybą. Vykdydami karo prievolę ir rizikuodami gyvybe, bajorija buvo gerokai atitrūkusi nuo ūkinės veiklos, todėl gyvo pagal senuosius ryšius, pagrįstus gimininiais, o ne santuokiniais santykiais. Tuos ryšius saugojo šeimoje įteisintas vyro bei žmonos turto atskirtumas. Vyrui žuvus, žmona, neprarasdama savo įnašo į naujai sukurtą šeimą, galėjo grįžti į savo giminę. XVI amžiuje pereinant prie samdomos karinės tarnybos, keičiasi situacija – šeimoje atsigręžiama į jos bendrą ūkinę veikla, ji intensyvinama ir natūralinis ūkis transformuojasi į prekinį, miestiečių luomas tampa konkurentu prekyboje ir tuo pačiu kuriami nauji turtiniai santykiai, kuriems plėtotis trukdo prieš tai galioję papročiai. Šiuos santykių kaitos procesus ir fiksuoja Lietuvos statutai. Gana nuodugniai statutai reguliavo santuokos sudarymo tvarką, kraičio ir įkraičio davimą, vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugų patarimu laisvai ištekėti, tačiau turėjo gauti tėvų, o jeigu jų nebūdavo – dėdės ar brolių sutikimą, kitaip buvo atimama teisė gauti kraitį ir paveldėti motinos turtą. Santuoką įformindavo bažnyčia pagal kanonų teisę, ją nutraukti galėjo taip pat tik bažnyčios teismas. Trečiasis Lietuvos Statutas uždraudė santuoką tarp giminaičių iki pirmos eilės. Kitaip iš sutuoktinio atimdavo pusė dvaro, o jo žmona netekdavo kraičio ir pusės dvaro, santuoka panaikinama, vaikai laikomi gimę neteisėtoje santuokoje, vyras nepriimamas į valstybinę tarnybą. Jei sutuoktiniai nežinojo, kad jie giminės – viskas teisėta, tik santuoka naikinama. Už dvipatystę Statutas numatė mirties bausmę vyrui, o taip pat ir žmonai – jei žinojo, kad vyras vedęs, bet vis tiek tekėjo už jo. Tėvai, išleisdami dukterį ir duodami kraitį, turėjo gauti iš būsimo žento raštą, kuriuo jis vieną trečiąją savo turto skirs įkraičiu, t. y. garantuodavo kraitį savo turtu. Pinigus, brangenybes įvertindavo dvigubai, kitą dalį – viengubai. Būsimas žentas įrašydavo raštą į žemės teismo knygą, o būdamas vyrų duodavo raštą, garantuotą laiduotojų. Jei tokio rašto jaunosios tėvas negaudavo, tai mirus vyrui, žmona negalėdavo atgauti kraičio, nes tas turtas buvo gražinamas į tėvų ūkį. Ji gaudavo lygią su vaikais dalį. Jei moteris ištekėdavo antrą kartą, tai vaikai turėjo sumokėti jai už įkraitį 30 kapų grašių arba duoti vieną ketvirtąją to turto naudoti iki gyvos galvos. Vyras įvertindavo dvarą pinigais ir vieną trečiąją užrašydavo žmonai kaip įkraitį. Vaikai po vyro mirties galėdavo atpirkti iš našlės dvarą. Po žmonos mirties, nesant vaikų, kraitis buvo grąžinamas tėvams. Vyras galėdavo užrašyti turtą žmonai, išskyrus ginklus, žirgus ir šeimynykščius. Pirktu tėvo ar brolio dvaru sutuoktiniai naudodavosi bendrai. Žmona po mirties disponuodavo juo laisvai. Kai dukterys ištekėdavo po tėvo mirties, būdavo išleidžiamos pagal paliktą raštą ar testamentą. Nebuvus turto tiek, kiek numatyta testamente, broliai duodavo seserims vieną ketvirtąją dvaro (jį įvertindavo pakamaris su 2 liudininkais). Jei brolis ar giminės išeikvodavo dukrai skirtą turtą, jiems tekdavo išmokėti skolą, nes perleidus dvarą, dukros galėdavo išieškoti iš įgijėjo vieną ketvirtąją dvaro. Tėvas duodavo kraitį gera valia. Jei neduodavo, po jo mirties dukterys negalėjo reikalauti kraičio iš brolių ar įpėdinių. Seserys galėjo reikalauti iš brolių vienos ketvirtosios dvaro kaip kraičio 10 metų (senaties laikotarpis) ir teismo tvarka išreikalauti jį. Buvo nustatytas baudžiamosios atsakomybės pagrindas, visuomeninės tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiam žala, kuri - dvilypė: atlyginimas nukentėjusiam už padarytą skriaudą ir bauda Didžiosios Kunigaikštystės iždui arba bajorui, kuris teisė nusikaltėlį. Nusikaltimu buvo vadinama keletas terminų, kurie reiškė nevienodą veiksmų pavojingumą ir atsakomybę: vystup – išsišoko, pažeidė tvarką (viešosios tvarkos pažeidimas), škoda – nusikalstama veika pažeidžiama nustatyta tvarka ir ramybė, pavojinga visuomenei, zločynstvo - piktadarybė įvykdžius sunkius nusikaltimus, vyna – nusikaltimas padarytas dėl nusikaltėlio kaltės. Baudžiamosios teisės normų būta daugiausia, nes bausmėmis buvo apsaugoma feodalų nuosavybė ir asmens neliečiamumas, slopinamas priklausomų žmonių pasipriešinimas. Baudžiamosios teisės bruožai: 1) atvira prievarta (prievartos ir net smurto aktai teisėti, jei vykdo feodalas priklauso žmonėms “kumščio teisė”. Net tarp feodalų: dvarų užpuolimai, apiplėšimai; 2) atviros prievartos luomiškas pobūdis. Nusikalstama veika buvo skirstoma į: skriaudos padarymas, nukentėjusiųjų interesų pažeidimas; šia veika pažeidžiamas įstatymas ir papročiai. Todėl nusikaltimo samprata skirstyta į: padaroma žala; pažeidžiami įstatymai, teismo tvarka. Statutuose nustatoma tendencija – nusikaltimo sampratos kitimas, bausmių griežtinimas. Trečiasis Lietuvos Statutas pirmiausia nustatė atsakomybę už valstybinius nusikaltimus. Prasikaltusius baudė mirties bausme, atimdavo garbę ir konfiskuodavo turtą. Už bajoro dvaro, kaimo užpuolimą ir žmonių nužudymą baudė mirties bausme, o bauda už prievartą išieškodavo antstolis. Buvo nustatytas kvalifikuotas ir paprastas nužudymas. Kvalifikuotu nusikaltimu laikytas vyro ar žmonos, tėvo, motinos ar giminaičio nužudymas. Už tai buvo skiriama mirties bausmė. Tėvai už vaikų nužudymą buvo baudžiami kalėjimu ir turėjo keturis kartus prie bažnyčios garsiai pasakyti, kad jie tai padarė. Buvo aiškus luominės bausmių politikos principas. Nužudęs paprastą žmogų bajoras baudžiamas galvine bausme ir jam nukertama ranka, o paprastą žmogų baudė mirties bausme vien už bajoro sužalojimą. Griežtai baudžiama ir už grupinius nusikaltimus. Jei paprastų žmonių grupė nužudydavo bajorą, tai trys iš tos grupės nubaudžiami mirties bausme. Už nužudymą dėl neatsargumo reikėjo mokėti išpirką bei su dviem liudytojais reikėjo prisiekti, kad tai atsitiko dėl neatsargumo. Už merginos išžaginimą, jei buvo įvykio liudytojų ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, nusikaltėlį baudė bauda už negarbę ir mirties bausme. Mirties bausme buvo baudžiama ir už merginos pagrobimą ir privertimą tapti žmona. Visapusiškai buvo reglamentuojama ir vagystė bei turto grobimas. Bausmės dydis priklausė nuo pagrobto turto vertės ir vagystės kartotinumo. Trečią kartą buvo baudžiama mirtimi. Už nusikaltėlio nubausto mirties bausme slėpimą ir pasinaudojimą nusikaltimo vaisiais buvo skiriamos tokios pat bausmės kaip ir už patį nusikaltimą. Už padėjimą padaryti nusikaltimą buvo baudžiama kalėjimu ir reikėjo atlyginti nuostolius. Jeigu nusikaltimą padarydavo tarnas, o ponas nenorėdavo jo atiduoti, tai turėdavo sumokėti baudą už prievartą, galvinę ir prisiekti, kad neliepė tarnui padaryti to nusikaltimo. Vaikai ir ligoniai buvo baudžiami švelnesnėmis bausmėmis. Nusikaltimo objektu galėjo būti tik žmogus. Antrajame Lietuvos Statute baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiami asmenys nuo 14 metų, tuo tarpu Trečiajame Statute amžiaus cenzas pakeliamas ir asmuo turi būti sulaukęs 16 metų. Už nepilnamečio padarytą žalą atsako tėvai ar giminės iš jo turto. Girtumas buvo laikytas sunkinančia aplinkybe. Nusikaltimo objektu buvo laikoma saugomas gėris ir interesai. Numatyti atvejai – kai veiksmai atlikti, o nusikaltimo nėra: 1) būtinoji gintis; 2) įstatymo vykdymas; 3) būtinas reikalingumas; 4) savo teisės įgyvendinimas; 5) vagies persekiojimas. Tai aiškiai reikalauja priežastinio ryšio tarp veiksmo ir padarinių buvimo. Jei nuo sužalojimo iki mirties praėjo 24 dienos už nužudymą atsakyti nereikia. Nusikaltimų rūšys: 1) valstybiniai: sosto įžeidimas, valstybės išdavimas; 2) politinio pobūdžio: Didžiojo kunigaikščio įžeidimas, ramybės valstybėje trukdymas, sukilimas siekiant užgrobti valdžią; 3) kariniai: vengimas atlikti karinę tarnybą, pasitraukimas iš posto, pabėgimas iš mūšio; 4) teisingumui: teisėjų ir teismo pareigūnų neatvykimas į teismą, bausmės už neteisingus nuosprendžius ar sprendimus, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi; 5) valdymo tvarkai: slaptas smuklių steigimas, draudimas įvažiuoti čigonams; 6) asmens gyvybei, sveikatai: nužudymai, tyčia, netyčia, neatsargumas, atsitiktinai; 7) garbei: neteisiama tik bajorų, dvasininkų jų vaikų, žmonų žodžiu, raštu, veiksmu; 8) kvalifikuoti: privilegijuoti, suluošinimai, sužalojimai, sumušimai; 9) dorovei: išžaginimas, prostitucija, ištvirkavimas, sąvadavimas, kraujomaiša, tikybiniai. Lietuvos Statutai kai kuriems nusikaltimams nustatė atitinkamus procesinius reikalavimus, nors procesinės normos tiesiogiai susijusios su materialiajai teise. Procesinės normos turėjo įtaką atskirų nusikaltimų rūšiai nustatyti arba kai kurie materialiosios teisės institutai buvo paaiškinami procesinės teisės normomis. Procesinių normų nesilaikymas buvo lygus nusikaltimui teismui. Baudžiamajame procese galiojo formalios įrodymų teorijos principai. Įrodymais buvo laikomi rašytiniai dokumentai, liudininkų parodymai, daug kas priklausė nuo to ar nusikaltėlis sulaikytas viešoje vietoje (vedamas į teismą, pateikiami įrodymai, teisiamas) ar sugautas vėliau, šaukiamas vaivados. Senaties terminas bylai pradėti buvęs dešimt metų sunkiems nusikaltimams, trys metai lengviems. Bylą galėjo kelti nukentėjęs arba pareigūnas. Teismo procese dalyvaudavo ir krikščionys, neįtariami žmonės. Juos apklausdavo po vieną, už melagingus parodymus bausdavo teisme. Reikėjo turėti mažiausiai tris liudininkus, o jei būdavo du, tai dar reikėjo papildomai priesaikos. Šalis galėjo sutikti su kitos priesaika ir nereikalauti liudininkų. Gręsiant mirties bausmei (už smurtą, namų užpuolimas - 2 liudininkų ir priesaikos nepakakdavo.) Atvykus ne visiems reikalaujamiems liudininkams, bausmė nusikaltėliui buvo skiriama mažesnė. Statutuose nustatyta, kada ir kokių įrodymų reikia. Nemažai priklausė ar teisiamasis yra šlėkta ar baudžiauninkas - paprastas žmogus buvo baudžiamas greičiau, jis baudžiamas mirties bausme už paprasto žmogaus nužudymą 3 liudininkams prisiekus ieškovui. Jei žudikas -šlėkta - ieškovas prisiekdavo su 6 liudytojais, iš jų 2 turėjo būti šlėktos. Didesnė dalis Statuto straipsnių buvo skirta kovai su vagyste, ir jie taip pat turėjo procesinį pobūdį, nes reikėjo sugauti su voginiu, po to galėjo būti vykdoma krata, išklausomi liudytojų parodymai. Kai kaltinamasis vagyste buvo išaiškinamas ar asmuo sugautas su vogtu daiktu buvo kaltinamas vagyste, jis galėjo įrodyti kur daiktą pirko ir įrašė į žemės teismo knygas. Jei buvo surastas pardavėjas, jis turėjo įrodyti iš kurio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo, įrodęs iš kur jis gavo daiktą, už vagystę neatsakydavo, tačiau prarasdavo sumokėtus pinigus. Kratos atveju buvo galima sakyti, kad pirko ir ieškojo perdavėjo, bet ne visada vogto daikto radimas – vagystės įrodymas, nes daiktas galėjo būti atneštas, įmestas. Įtariamąjį padarius vagystę paprastą žmogų, jeigu buvo dviejų ar trijų liudininkų patvirtinimai, kad jis galėjo pavogti, prasižengusįjį kankindavo, norėdami išgauti jo prisipažinimą. Norint daryti kratą bajoro namuose, reikėjo paimti vaznį ir du kviestinius. Nusikaltimą padarius bajoro valdiniams, teisingumą įvykdyti galėjo patys bajorai. Sugautą vagį reikėjo vesti pas jo poną ir šis turėjo jį teisti. Jeigu ponas vagies neteisdavo pats, jis būdavo kviečiamas į teismą ir turėjo atvesti vagį. Vagis, jo nesugavus, tačiau esant pagrindo manyti, kad jis yra iš konkretaus kaimo, kaltė tekdavo tam kaimui. Pavogtų gyvulių ieškodavo sekdami jų pėdsakais. Baudžiamasis procesas buvo aiškus luominio pobūdžio su pasitaikančiais bendruomeninės santvarkos likučiais. Be to, jame buvo ir formalių dalykų. Viena iš kardinalių šlėktos teisių buvo securitas vitae ir tranquillitas domestica. Apibendrinant Statuto teiginius galima teigti, jog buvo negalima suimti šlėktos be teismo sprendimo, bet leidžiama suimti pagavus nusikaltimo vietoje, tik ne nuosavame dvare. Teisme privalėjo dalyvauti liudytojai, teismo sprendimas negalėjo būti vykdomas savavališkai; būdavo nustatoma asmeninė atsakomybė už nusikaltimą; kilus abejonei, teismui buvo siūloma nebausti. Statutas užtikrino kilmingojo asmens saugumą. Lietuvos seimeliai reikalavo tobulinti įstatymus, trumpinti teismo procesą, aiškinti teisę, bet neįtraukė klausimo dėl teismų sprendimų vykdymo. Pagrindinė ir dažniausiai taikoma bausmė buvo banicija- nusikaltėlio ištrėmimas iš krašto. Banitas – ištremtasis iš krašto - buvo beteisis, nes pagal Statutą negalėjo teikti juridinių aktų. Lietuvoje egzistavo laikina ir amžinoji banicija. Pastaroji pakeitė sunkesnę – mirties bausmę. Laikino banito bausmė buvo skelbiama už nedalyvavimą teisme, o neleidžiant vykdyti kontumacinio teismo sprendimo (nedalyvavus atsakovui), buvo skelbiami amžini banitai. Kontumacinį sprendimą buvo galima vykdyti 10 metų. Banitais pabuvojo žymiausieji Lietuvos ponai, ir niekas jų negalėjo ištremti iš krašto. Amžina banicija galėjo būti skelbiama iš karto už nepaklusnumą karaliui. Civilinis procesas vykdavo rungimosi būdu, naudojant lažybų formą. Civilinę bylą keldavo ieškovas ir kviesdavo atsakovą į teismą. Vienai šaliai neatvykus į teismą be priežasčių, bylą laimėdavo atvykusioji šalis. Pateisinamomis priežastimis buvo laikomos tik valstybinė tarnyba arba liga. Teisme šalys išdėstydavo savo reikalavimus ir savo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją arba dokumentą, kuris įrašytas į teismo knygas. Ieškovas grįsdavo reikalavimus įrodymais, atsakovas atsikirsdavo, galėjo pagalvoti ir pritarti, po to dėdavo prieš teismą kepurę ir eidavo lažybų iš tam tikros sumos, kad liudytojai paliudys taip, o ne kitaip. Jei priešingai- bylos šaliai buvo leidžiama pasirinkti kitos šalies vieną ar du liudytojus, ir teismas išspręsdavo bylą remdamasis jų parodymais. Teismas tą pačią dieną paskelbdavo ir sprendimą, o per tą laiką buvo galima susitaikyti. Paminėtina ir tai, kad byla buvo sprendžiama tik šaukime išdėstytais klausimais. Teismas išklausydavo skundus, atsakymus, leisdavo vienai šaliai įrodyti pretenzijas. Kiek kitaip nei nagrinėjant civilines bylas, nagrinėjant žemės ginčą, kiekviena šalis turėjo nurodyti po 9 liudytojus. Liudytojais galėjo būti artimi kaimynai (žemės bylose) ir kaimynai, kurių žemė ribojosi su ginčijama žeme (įrodinėja savo žemę). Teismas išklausydavo ieškovą ir liepdavo atsakovui pasirinkti tris ieškovo liudytojus, su kuriais šis turėjo prisiekti, kad ginčo žemė yra jo nuosavybė. Vienai šaliai neturint liudytojų, kitokių įrodymų, ginčo žemė buvo priteisiama kitai šaliai. Trečiajame Statute atsirado galimybė apskųsti nutartį aukštesnei instancijai.
Istorija  Kursiniai darbai   (47,93 kB)
Mažoji Lietuva
2010-06-03
Lietuviai Mažojoje Lietuvoje Nuo Šešupės žemupio į pietvakarius driekiasi Mažosios Lietuvos žemė. Ankstyviausias šaltinis, minintis Mažosios Lietuvos vardą, yra Simono Grunau „Prūsijos kronika“ (1510 – 1530). Joje rašoma, kad Vaidevučio vyriausiojo sūnaus kraštas Mažąja Lietuva vadinamas. Juo rėmėsi ir kitos „Prūsijos kronikos“ (1573 – 1582) autorius Lukas Davidas. Jis patikslino, kad Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemės šliejasi prie Nemuno. Mažoji Lietuva dar buvo vadinama Prūsų Lietuva. Šį pavadinimą vienas iš pirmųjų pavartojo Teodoras lepneris savo knygoje „Prūsų lietuvis“. Jis turėjo galvoje tą Prūsijos valstybės dalį, „kur lietuvių kalba ypač vartojama“. Beveik 700 metų vokiečių jungą kentusi Mažoji Lietuva amžiams lieka mums brangi, nes ilgą laiką išsaugojo lietuvybę. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvnikais. Dar apie 1260m. taip save vadino visi lietuvių krašto gyventojai (Pskovo ir Novgorodo metraščiai tuomet rašė litovnik, litovniki, nes taip, lietuvininkas, save girdėjo vadinant lietuvius). Lietuvio vardas atsirado vėliau. Beveik iki XXa. pradžios Mažojoje Lietuvoje išlikęs lietuvininko vardas patvirtina, kad iki Vokiečių ordino okupacijos, kai lietuvių žemės buvo padalintos į dvi dalis, čia gyveno lietuvių, o ne prūsų , kaip kai kas mano, gentys. Archeologų radiniai (virvelinė keramika, laiviniai kovos kirviai) iš III tūkstantmečio p. m. e. rodo, kad prie Baltijos jūros baltai (vardą baltai 1845 metais pasiūlė vokiečių kalbininkas G. H. Neselmanas) gyveno nuo seno. Mažąją Lietuvą sudarė vakarinės lietuvių žemės – Skaluva ir Nadruva. Nėra vieningos nuomonės dėl XVI a. į Mažosios Lietuvos sąvoką įėjusios Sembos: vieni mano, kad tai sulietuvėjusių prūsų, kiti – vakarinių lietuvių žemė. Iš 1339m. kryžiuočių dokumento matyti, kad jie skyrė sembus ir prūsus, o Dublino kodekso „Pasaulio pradžios aprašymas“ autorius, 1255m. dalyvavęs puolant Sembą, konstatavo, kad ji tęsiasi į šiaurę nuo Prūsijos – taigi sembų nelaikė prūsais. Vyskupo Polenco 1524m. įsakymu bažnytinės apeigos turėjo būti atliekamos vietinėmis Prūsijos valstybės kalbomis. Semboje jos vyko lietuviškai. M. Strijkovskis savo kronikoje (XVI a. pab.) rašo pats girdėjęs Semboje, kaip ir apie Įsrutį, Ragainę, kaimiečius žemaitiškai (t.y. lietuviškai) šnekant. Mažosios Lietuvos kultūros centras - Karaliaučius Karaliaučius – didžiausias Rytų Prūsijos miestas, buvusi jos sostinė, iki XIX a. vidurio – Mažosios Lietuvos kultūros centras. Išsidėstęs abipus Priegliaus, netoli jo žiočių. Karaliaučius turėjo tokius rajonus: senamiesčio (tarp pilies tvenkinio ir Priegliaus), Šteindamo (į š. v. Nuo senamiesčio), Tragheimo (į š.), Lėbenichto (į r.), Zakheimo (į pr., už Lėbenichto), Knypavos (į p., Priegliaus sala), Priemiesčio (į p. nuo Knypavos).
Istorija  Referatai   (8,27 kB)
Dzeusas Jupiteris Chrono sūnus, Olimpo valdovas atsakingas už dangaus ir žemės tvarką. Turi tris deivių trijules padejėjas: 1.gražiosios Horos – saugo moralės principus ir metų laikų eilę. 2.Charitės – prižiūri visatos grožį. 3.Senutės Moiros – likimo deivės, rūpinasi žmonijos likimu. Dzeusas turi daugybę palikuonių su deivėmis ir mirtingomis moterimis. Jis žinią žmonėms perduoda per vaivorykštę. Perkūnas Vienas svarbiausių dievų, kosmoso darnos palaikytojas kovojantis prieš chaotiškas, pirmapradiškas ir chtonines jėgas. Dievaitis Perkūnas laikytas galingesniu už daugelį kitų patriarchalinio panteono dievų, bet visgi neužėmė pagrindinės vietos ir buvo priklausomas nuo aukščiausiojo dangaus ir žemės dievo. Perkūną sukūrė Dievas, apgyvendino aukštame neprieinamame kalne (puikiuose rūmuose, esančiuose debesyse) ir pavedė valdyti orą. Perkūnas buvo jo valios vykdytojas, dar greičiausiai vadintas Dievo rykštė arba Dievo rikis (Diveriks). Hera Junona Santuokos ir santuokinės ištikimybės deivė. Ji yra pavydi ir kerštinga. Hera saugo moterystės šventumą, todėl mituose pasakojama, kaip jos pačios vedybiniam gyvenimui nuolat gresia pavojus; taip mituose stengiamasi gyviau ir visapusiškiau mums įrodyti, kaip Hera saugo šeimos židinį: Hera – vedybinės ištikimybės pavyzdys; ji reikalauja, kad Dzeusas sunkiai nubaustų jos suvedžiotoją Iksioną. Dzeusas mažiau laikosi santuokinės ištikimybės. Herai nematant, jis užmezga vedybinius santykius su deivėmis ir mirtingosiomis moterimis. Tokiais atvejais Hera energingai gina savo santuokines teises, negailestingai žudo ir persekioja savo varžoves bei jų vaikus, gimusius iš Dzeuso. Žemyna Žemyna – gamtos motina. Kiekviena pavasarį vyksta Žemynos ir Perkūno vestuvės. Šėlsta audros, griaudžia griaustinis, blyksi žaibai. Po vestuvių gamta atgimsta ir į žemę ateina ilgai lauktas pavasaris. Perkūnas lietumi palaisto žemę, ir Žemyna pagimdo naują gyvybę. Visa pavasarį pražystanti gyvoji gamta yra šių dievų meilės vaisius. Visi augalai, visi gyvi žemės padarai yra Žemynos ir Perkūno vaikai – deivė Žemyna yra visko kas gyva motina. Žemyna prižiūri žemę, suteikia jai vaisingumą. Ji ypač palanki tiems, kurie myli gamtą, saugo ją ir prižiūri. Jei žemdirbys iš širdies rūpinasi savo laukais ir gyvuliais, Žemyna atneš jam gausius derlius ir visokeriopą sėkmę.
Istorija  Analizės   (21,72 kB)
Pagonių dievai
2010-06-03
Lietuvių protėviai – baltų tautos tikėjo ne į dabartinį krikščionių Dievą, o į daugybę, savo stichiją valdančių dievų. Daugelio dievų garbinimas, pagonybė (Šis žodis yra kilęs iš lotyniško "Paganus" - naudoto apibūdinant neapsišvietusius žmones, tamsuolius, pašiepiant juos kaip "kaimo moliūgus". Įsigalėjus krikščionybei šio būdvardžiu būdavo apibūdinami visi nekrikščionys), buvo plačiai paplitusi tarp baltų, senovėje. Vėliau pagonybę išstūmė krikščionybė, nors ilgą laiką po masinio lietuvių krikšto, daugelis ir toliau tikėjo į senuosius dievus. Lyginant pagonybę ir krikščionybę, galima pamanyti, kad pagonys buvo neišauklėti ir žiaurūs žmonės, vien aukoję žmones ir užsiimdavę keisčiausiomis ir kraupiausiomis apeigomis. Bet ištikrųjų pagonys manė, kad vykdo savo dievų valią, o jei to nepadarys jiems gali nesisekti karuose, medžioklėje, gali vykti įvairios nelaimės. Krikščionybė ir pagonybė skiriasi tuo, kad krikščionybėje garbinamas vienas dievas,o pagonybėje daugybė įvairiausių dievų. Religijose, kur garbinama daug dievų yra daug tapačių, tą pačią, ar panašią stichiją, galią valdžiusių dievų. Pagonių dievai buvo tokie : Praamžius - šis dievas valdė žmonių, viso pasaulio ir dievų likimus. Ukapirmas - buvęs anksčiau už laiką, jam skirta šventė gruodžio 25 dieną, vadinama Okkaatgimimas (o kad atgimimas, O ka gimimas? A.C. pagal Daukantą, visų nesupratusių lietuviškai klaida) Viršaitis - globojo namus, turtą, naminius gyvulius, jo stabas buvo Romovėje. Dar kitaip vadinamas Auxtejas Wissagistis, tapatus antikos Saturnui. Perkūnas - Jupiteris Griausmavaldis, dievų, dangaus ir žemės karalius, gamtos valdovas. Valdomiras Didysis 980 metais įveda Perūno garbinimą Kijeve. Jis jo garbintoju tapo būdamas Prūsijoje (Prūsijos varingijų Rusijoje), kur slėpėsi nuo savo brolio Jaropolko. Vladimiro vietininkas Svainoldas (Swinield) tuo pat metu įveda Perūno garbinimą Didžiajame Naugarde. Slavai neturi žodžių su Per- šaknimi, o griausmą vadina Grom, Molnija, tai įrodo baltišką Perkūno kilmę. Kovas - Chaurirari, Chaulyarari, Zwerinne - Karo dievas, (Dar kitap Kaularijys (iš čia Kostėjus, Koščėjus - Kostėda) iš čia ir Slavų kovos šūkis Uraa - A.C. pastaba). Ragutis arba Bubilius - midaus darytojų, degtinės varytojų, aludarių dievas. Santvaras - dienos šviesos, poetų, gydytojų dievas. Atrimpas - jūros ir vandens dievas. Gardaitis (Gardeoldiis) - vėjų, audrų, jūros potvynių dievas, laivų globėjas. Jam tarnaujantis žynys vadinamas - Sigonotta. Poklius (Poklus) - požemio dievas, numirėlių valdovas. Dar vadinamas Pokolus, Pokole, Pikol, Pikole, Pragartis - nuo žodžio pragaras, pekla. Kriukis - kalvių dievas. Žiemininkas - žemės dievas, valdė derlių ir tamsą, priešingybė šviesos dievui. Dar vadinamas Kurko, Kurchus. Patelas - skraidančių oro dvasių dievas, panašus į angelą. Dar vadinamas Pateno, Potelo. Jo stabas buvo Romovėje, Perkūno dešinėje. Lietuviškai patalas reiškia mirties neštuvus, šis dievas globojo laužus ant kurių buvo deginami numirėliai. Poteliszka - yra naktinis drugys, tokiu pavidalu pasirodantis mirties angelas. Šneibratas - paukščių ir medžioklės dievas. jam aukojami povai. Dar kitaip vadinamas Iszwambratus. Tai vienas iš svarbiausių dievų, turėjusių stabą Romovėje. Tai galėjo būti sudievintas Prutenis (Prutenes), sudievinto Vaidevučio (Wejdewuta, Wirszajtos) brolis.
Istorija  Paruoštukės   (11,7 kB)
Partizanai
2010-06-03
Rokiškio apskrities MGB skyriaus sudaryti karinių-čekistinių operacijų aktai rodo, kad daugiau kaip 30 proc. operacijų prieš partizanus sėkmę lėmė tai, kad MGB iš savo agentų sužinodavo tikslias partizanų buvimo vietas ir partizanų skaičių. Paprastai prieš 3-5 partizanus, prisiglaudusius bunkeriuose, būdavo siunčiama gerai ginkluota daugiau kaip 50-ties MGB kareivių kuopa. Dažnai partizanai nepasiduodavo ir žūdavo priešindamiesi. Kiekviename karinės-čekistinės operacijos akte pažymėta, kad operacija vykdavo remiantis agentūros pranešimais. 1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais - Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.Kas butų jei tarp mūsų Lietuvos ginėjų nebūtų buvę išdavikų, sunku dabar tai nuspėti, bet manau galima išsivaizduoti paskaitę literatūra mano parašytame referate. Priežastys lėmusios nutarimą partizanauti Pasak prof. J. Brazaičio pagrindinės priežastys, lėmusios vyrus eiti partizanauti, buvo penkios: 1. Ankstesnės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems kurie savo tautai siekė nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės. 2. Vokiečių okupacijos metais visame krašte įsiplėtęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus. 3. Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartos pažadus sugražinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims. 4. Dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo. 5. Daugelis vyrų pasitraukė į miškus, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Žinoma kiekvienas kovotojas turėjo savų priežasčių, dėl kurių stojo į partizanų gretas. Vėliau partizanų gretas papildė žmonės, kuriems grėsė tiesioginis suėmimo pavojus. Pvz., būsimas Tauro apygardos vadas mjr. Drunga - ,,Mykolas Jonas” išėjo pas partizanus tik 1945 m. vasarą po to, kai saugumas išaiškino jo vaidmenį Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardoje vokiečių okupacijos metais. Partizanų pasipriešinimo tarpsniai Partizanų pasipriešinimą būtų galima suskirstyti į tris laikotarpius: pirmasis , trūkęs mažiau negu dvejus metus, tęsėsi nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. pavasario, antrasis nuo 1946 m. vasaros iki 1948 m. pabaigos, o trečiasis laikotarpis baigėsi su ginkluoto pasipriešinimo faktiniu nutraukimu 1952 m. gale. Partizanų žygiai ir kovos Pirmasis periodas Pirmieji partizanų būriai kūrėsi spontaniškai ir greitai apėmė visas Lietuvos dalis, išskyrus tuos rajonus, kur buvo sutelkti dideli Raudonosios armijos daliniai, pavyzdžiui Paprūsėje ir Lietuvos šiaurės vakaruose. Itin gausūs partizanų būriai susitelkė miškingiausiuose Lietuvos vietose, kaip Dainavos, Karšuvos, Biržų ir Žaliojoje girioje, Utenos apskrities miškuose, Naručio ežero apylinkėse. Per pirmąjį laikotarpį partizanai dažnai puldinėjo miestus, enkavedistus ir nevengdavo kovų su geriau apginkluotu ir gausesniu priešu. 1944 m. spalio mėn. partizanai įsiveržė į Jūžintų miestą ir apšaudė vykdomojo komiteto pastatą. 1944 m. naktį iš gruodžio 11 į 12 trys partizanų grupės apsupo Panemunio mietelį, sudegino kelis pastatus, nukovė daugiau negu dešimtį vietos pareigūnų, aktyvistų ir ,,liaudies gynėjų”. 1945 m. rugsėjo 25 d. apie 30 partizanų užpuolė Skaistgirio valsčiaus Domeikių kaimą, nukovė kareivių ir stribų. Ypač daug partizanų burių veikė Žaliojoje girioje ir Panevėžio apylinkėse. Ltn. Blėkio vadovaujami vyrai įsibraudavo net į patį Panevėžį ir ten atlikdavo uždavinius. Keli Antano Birbilio - ,,Baltušio” būrio kovotojai vežimu įvažiavo į Subačiaus valsčiaus Geležių bažnytkaimį ir užpuolė stribus. Čia veikiantys partizanai nebijojo susirėmimų su valdžios pajėgomis. Vieno suimto partizano parodymu, ,,ginklai buvo taip pat įgyjami, puolant Raudonosios armijos karius, milicijos darbuotojus arba vietinių ,,liaudies gynėjų”būrius”. Partizanai ne tik kovodavo prieš stribus, enkavedistus, kolaborantus ir ,, liaudies gynėjus”. Taip pat žlugdydavo rinkimus. Štai kokį planą buvo sudaręs Juozas Lukša – Daumantas prieš eilinius rinkimus: 1. Kelias dienas prieš rinkimus iš visų piliečių surinkti sovietinius pasus, kad rinkimų metu bolševikai neturėtų kur atžymėti balsavusių. 2. Rinkimų išvakarėse, vasario 9-10 d. naktį, išardyti ar išsprogdinti visus vietinės reikšmės tiltus, sunaikinti telefonų linijas ir apšaudyti rinkimines būstines, kad bolševikai negalėtų parmesti rinkimų dieną papildomos apsaugos į rinkimines apylinkių būstines ir negalėtų susirišti su centrinėmis įstaigomis, o esamos rinkiminės būstinės pajėgos neišdrįstų vykti į apylinkes ir su durtuvais varyti gyventojų prie urnų dėžių. 3. Rinkimų dieną, vasario mėnesio dešimtą, atidžiai kontroliuoti apylinkes. Ten kur rusai imsis prievartos, be gailesčio juos naikinti. Šiomis priemonėmis buvo tikimasi bent laikinai bolševikams sutrukdyti, kad neprievartautu ir neterorizuotų gyventojų. Antrasis periodas Antruoju savo kovos laikotarpiu partizanai pradėjo taupyti jėgas. Pergalvoję savo dviejų metų patirtį ir pamatę, kad žuvo daug geriausių kovotojų, partizanų vadai suprato, jog toks kovingumas yra pragaištingas ir reikalauja nereikalingų aukų. Antruoju laikotarpiu keitėsi ir partizanų vadai. Jeigu pirmuoju laikotarpiu vadovavo energingi ir drąsūs vyrai, kuriems pakluso dėl asmeninių savybių. Tai antruoju laikotarpiu vadovavimas partizanų būriams (didesniems) perėjo į labiau patyrusių karininkų rankas. Karininkai didžiausią reikšmę skyrė kovotojų branduoliui išlaikyti, o tai reiškė nereikalingų aukų vengimą. Tad partizanai pakeitė savo taktiką, nutarė neieškoti bereikalingų susirėmimų su gausiomis priešo grupėmis. Dėl to stambesniems NKVD daliniams rečiau buvo rengiamos pasalos. Bet stribams ir partijos pareigūnams gal net padidėjo mirties pavojus. Laisvės kovotojai sėkmingai priešinosi komunistų bandymams pakeisti kaimo visuomeninę santvarką, trukdė kolūkių, skaityklų ir kitų su komunistų pertvarkymais susietų ar juos simbolizuojančių institucijų kūrimui. Nors šiuo laikotarpiu partizanai veikė atsargiai ir vengė susirėmimų su stambesniais priešo daliniais, laikotarpis nuo 1946m. iki 1948 m. buvo pats kruviniausias pokario metais. Komunistai suorganizavo du masinius trėmimus, per kuriuos išvežė daugiau negu 100000 žmonių, suėmė dešimtis tūkstančių. Valdžios šnipai vis dažniau įsibrovė į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus ir rėmėjus. Bet dėl šito partizanai neliko pasyvus. Per daug uolūs valdžios pareigūnai it įtariamieji informatoriai buvo įspėjami nutraukti savo veiklą, o įspėjimo nepaisę buvo šaudomi. Mirties bausmėmis partizanai norėjo įbauginti kitus parsidavėlius, apsaugoti savuosius nuo šnipų ir sulėtinti komunistų įsiviešpatavimą kaime. Trečiasis periodas 1949m. ne tik laisvės kovotojų bet ir visos tautos jėgos pradėjo išsekti. Jeigu kas dar tikėjosi šiokios tokios pagalbos iš Vakarų, tos viltys buvo labai santūrios. Komunistai vis labiau įsigalėjo. Pradėjo augti partijos ir komjaunimo narių skaičius, o pirmoje 1949 m. dalyje valdžia drakoniškomis priemonėmis privertė ūkininkus stoti į kolūkius. Šis ūkininkų stojimas į kolūkius reiškė, kad tauta jau pasidavė. Savo taktiką, paskutiniu savo gyvavimo laikotarpiu, pakeitė ir partizanai. Jie nebebandė taip atkakliai priešinti neišvengiamybei ir sumažino iki minimumo kovos veiksmus ir priešui taikomas represijas. Jei anksčiau buvo stengiamasi išlaikyti stiprų kovotojų branduolį, tai dabar buvo pasitenkinta organizacijos griaučių išsaugojimu, kad reikalui esant būtų galima greitai atgaivinti karinį pajėgumą naujais kovotojais. O jų buvo, nes tuo metu tauta buvo priblokšta, bet neišmokusi mylėti okupanto. 1951 – 1952 m. partizaniniame judėjime atsirado daug išdavikų. Provokacijomis, kankinimais saugumui pavyko palaužti suimtus žymius partizanų vadus, kai kuri jų buvo užverbuoti ir su partizanais persirengusiais saugumiečiais grįždavo į miškus. Ten suiminėjo, šaudė tebekovojančius partizanus, sėjo nepasitikėjimą įtarumą. Šie ir kiti smūgiai pakirto partizanų veiksmingumą. Bet tai nebuvo jų galutinis sužlugimas. Net 1951-1952 m. dalyse tebėra didesni partizanų būriai, bet jie laikosi drausmingai. Nemaža dalis pagrindinių vadų toliau slapstosi iš dalies dėl to, kad jiems būtų buvę sunku legalizuotis, iš dalies gal tikėjos tarptautinių permainų. Bet pagaliau partizanai nutraukė savo veiklą. Tik ne visi būriai iš karto. Nežinia, ar 1952 m. pabaigoje buvo paskelbtas specialus demobilizacijos įsakymas, bet 1953 m. ir 1954 m. tebėra keli atskiri daliniai, paskutinieji didingo pasipriešinimo likučiai. Partizanų spauda Partizanai taipogi skyrė nemažą dėmesį savo spaudai. Daugelis didesnių partizanų dalinių leido savo laikraštėlius ir atsišaukimus. Mažesni gaudavo ir platindavo kitų leidinius. Apie partizanų leidinius žinių nėra labai jau daug. Išliko tik tie laikraščių numeriai, kurie buvo išgabenti už geležinės uždangos.Spaudos technikos atžvilgiu partizanų spauda buvo menka. Kitaip ir negalėjo būti, nes laikraštėlius partizanai spausdino bunkeriuose. Dauguma leidinių spausdinti rotatoriais, šapirografais, kiti tiesiog rašomąją mašinėle. Išimti sudarė Jungtinės Kęstučio apygardos leidinys ,,Laisvės varpas”, kuris ilgesnį laiką buvo spausdinamas spaustuvėje ir 1947 m. išeidavo kas dvi savaites. Laikraščių leidimas vyko tikrai primityviomis sąlygomis. Štai kaip Juozas Lukša-Daumantas leido ,,Laisvės žvalgą”. ,,Pradiniai darbo žingsniai buvo labai sunkūs. Man su Uosiu teko paruošti rankraščiai. Toliau ant mano galvos gulė pagaminti vinjetes. […]. Itin daug kantrybės ir pasišventimo reikalavo matricų paruošimas spaudai. Neturėjom jokių raižymo priemonių, reikėjo matricoje įbrėžti nusmailinta kulka. Spausdinome rotatoriumi. Viskas buvo atliekama mažame bunkeriukyje, miške grubo rankos tiek prie rašomos mašinėlės, tiek prie graviūrų, tiek prie spausdinimo. Darbas trūko tris dienas. Prieš mus gulėjo 900 egzempliorių ,,Laisvės žvalgo” ir apie 1400 atsišaukimų bei karikatūrų”¹. Kaip matome partizanai leido ir atsišaukimus. Savo spaudoje partizanai rašė įvairiais klausimais, stebėjo ir komentavo pasaulinius įvykius, nagrinėjo tautos problemas, išspausdindavo vieną kitą eilėraštį, partizanų dainų, paminėdavo žuvusius kovotojus, skelbdavo straipsnius apie bolševikų kėslus, įspėjimus kolaborantams ir partizanų išdavikams. Daumanto dalinys, pavyzdžiui, spaudą platino keliais būdais: vienas būdas tai patys partizanai naktimis lipdė viešesnėse vietose (atsišaukimus), kitas būdas buvo panaudojant bolševinės administracijos aparatą (išplatindavo apylinkių pirmininkai). Platindavo ir organizacijų nariai. ,,Ne kartą organizacijos nariai ėjo iš susitikimų su miško broliais prisikišę antyje, kišenėse ir dviračių rėmuose įvairiausios literatūros. […]. Gautą spaudą pirmiausia skaitydavome patys. […]. Dalį literatūros išplatindavome gimnazijoje, sukišdavome rūbinėje į gimnazistų paltų kišenes, palikdavome suoluose ir pan., kitus pasiusdavome mokytojams ar partiniams darbuotojams. Kitą atsišaukimų dalį, stengdavomės nedelsiant išplatinti miestelio gatvėse ir skelbimų lentose”. Partizanai Seinijos krašte Trėmimai Nepraėjo nė dvi savaitės nuo miško brolių žuvimo, saugumiečiai suėmė Smilgutės tėvelį, vėliau ištrėmė likusią Pauliukonių šeimą. Užvarytos pastotės nuvežė į geležinkelio stotį. Ten jau buvo suvaryta daugiau šeimų. Visi baiminosi, kad veža į Sibirą. Stoties viršininkas pasakė, kad traukinys veš į atgautas Lenkijos žemes (prieš karą buvo Vokietijos). Traukinius lydėjo Saugumas. Po 10 dienų kelionės šaltuose prekiniuose vagonuose Smilgutės šeimą apgyvendino baisiame name su lenkų repatriantų šeima. Žmonės buvo geri, padėjo šiaip taip susitvarkyti moterims. Suimta Smilgutė Už mėnesio, gal daugiau, suėmė ir Smilgutę. Vežė į Balstogę. Pakeliui uždarė nekūrentoje daboklėje. Sušalusi, be miego, vos sulaukė ryto. Rytą išvežė traukiniu į Varšuvą. Ten laukė traukinys į Balstogę. Smilgutė vos laikėsi ant kojų. Priėjo du jauni vyrai prie sargybinių, deportuojančių Smilgutę, paklausė, ar gali jai nupirkti maisto. Milicininkai sutiko. Atnešė Smilgutei karštos arbatos ir sumuštinį. Arbatą su malonumu išgėrė. Buvo antra para nevalgiusi, maisto praryti negalėjo. Smilgutė peršalo, jautėsi blogai. Po ilgo laukimo Varšuvos stotyje išvežė į Balstogę. Ten milicininkai nuvedė ją į Saugumo raštinę, pasakė saugumiečiams, kad suimtoji serga. Jie ironiškai nusišypsojo ir tarė: “Mes ją greit išgydysim”. Smilgutę uždarė būstinės požemyje. Languose buvo tik grotos. Palangėse matėsi kauburiai sniego, lovos nebuvo, tik suolas. Užsikloti davė ploną užtiesalą. Žiema buvo šalta, temperatūra buvo kaip lauke. Rytą atnešdavo drungno juodo gėrimo, vadinamo kava, ir juodos duonos. Smilgutė, kad nesušaltų, vaikščiojo. Blogiausia buvo naktį - miego norėjo, bet atsigulti bijojo, kad užmigus nesušaltų mirtinai. Bėgo dienos, jėgos silpnėjo, jautė, kad turi didelį karštį, prašė sargus pakviesti gydytoją, bet jie nesiskubino. Smilgutė, kai išgirsdavo rūsyje žingsnius, daužė duris. Pagaliau vienas susidomėjo, pamatęs ją atėjo su gydytoju. Perkėlė į bendrą rūsį. Buvo išvarginta. Likimo draugės liepė gulti ant “pričios”. Pričia vadino iš lentų sukaltą platų gultą su trupučiu šiaudų. Smilgutei atsigulus, kalinės aplink susėdo, kad sargas nematytų. Mat gulėti ir sergantiems ant “pričios” buvo draudžiama. Smilgutė slepiama išmiegojo visą dieną, nubudo sustiprėjusi. Tik nubudusi pamatė gerai pažįstamą partizanų globėją ir ryšininkę Verutę. Ją anksčiau suėmė, naktimis tardė. Klausinėjo ir apie Smilgutę. Ji pasakė per tardymą pažįstanti ją tik iš matymo. Verutę greitai perkėlė į kitą kamerą. Bendrame rūsyje Bendras rūsys buvo tamsus, vietos mažai, trūko oro; vos užmigdavo, su triukšmu atsidarydavo durys. Visos nubusdavo, laukė su baime, kurios pavardę iššauks tardymui. Gulėjo apsirengusios. “Pričia” buvo per siaura aštuonioms kalinėms. Per naktį reikėjo gulėti vienoj pozicijoj, apsiversti nebuvo galima. Rytą skaudėjo kaulus. Kalinės buvo lenkų tautybės inteligentės moterys. Sugyveno gerai. Kaip įmanydamos stengėsi paįvairinti pamažu slenkančias dienas. Smilgutė greitai susigyveno. Bėgo savaitės. Vieną naktį, vos užmigus, atsidarė durys. Išgirdo Smilgutė savo pavardę. Išėjusi į tamsų koridorių girdėjo kitų rūsių atidaromas duris. Eidama paskui sargą meldėsi. Pas tardytoją Tardytojas buvo jaunas. Pasisveikinęs neaiškiai pasakė savo pavardę, paprašė atsisėsti. Perskaitė, kuo buvo kaltinama, liepė prisipažinti, nuo to priklausys, kaip ilgai sėdės, gal bus išlaisvinta. Prieš ją komunistinėje Lenkijoje atsivėrė daug galimybių. Gaila, jei tokia mergaitė jaunystę praleistų kalėjime, bet tai priklauso nuo jos pačios. Smilgutė, išklausiusi kaltinimų, pareiškė negalinti prisipažinti, ko nebuvo padariusi. Liepė apsigalvoti, nekomplikuoti tardymo. Esą jie viską žino. Pašaukė sargą, kad vestų atgal į rūsį. Prasidėjo Smilgutei neramios naktys - norėjo ją palaužti. Kai buvo netoli nualpimo, atidarydavo langą. Smilgutė laikėsi tvirtai, atmetė kaltinimus. Prisipažinimas buvo surištas su partizanų globėjų išdavimu. Su Dievo pagalba nepalūžo, išlaikė. Po šešių mėnesių kariškas teismas paskyrė jai penkerius metus kalėjimo. Po teismo Smilgutę perkėlė į kamerą, kur sėdėjo kalinės po teismo. Jų kameroje buvo daug. Trijų aukštų lovų ne visoms užteko, miegojo ant grindų. Langai uždengti skarda. Kameroj mažai šviesos, trūko oro. Po dviejų dienų naujoj kameroj Smilgutę naktį išbudino sargų šauksmas. Kalinės greit lipo iš lovų baltiniuose, turėjo stovėti prie sienos. Sargės darė kratą, nieko neradusios liepė iš čiužinių ištraukti šiaudus. Šiaudai seniai keisti, pajudinus kilo debesys dulkių, graužė akis, dusino kosulys. Po kratos, kol sutvarkė patalpą, miegui laiko neliko. Kai kartą išvedė į kiemą, vyrų grupėje Smilgutė pirmą kartą po suėmimo pamatė savo tėvelį. Jis buvo nuteistas penkeriems metams už partizanų globą. Buvo nuvargęs, pražilęs. Smilgutė pirmą kartą pravirko kalėjime. Ligoninėje ir kitame kalėjime Smilgutė visą laiką jautėsi blogai. Gydytojas nusiuntė tyrimui. Rado plaučių džiovą ir perkėlė į kalėjimo ligoninę. Joje galima dieną atsigulti, ilgiau leisdavo pabūti kieme, matuodavo temperatūrą. Vaistų nedavė. Maistas - kaip kameroj. Smilgutė ligoninėje susipažino su jaunu kaliniu gydytoju, kuris aptarnavo vyrų kamerą ir ligoninę. Per jį palaikė ryšius su tėveliu. Kartą Michal (gydytojo vardas) pasakė, kad vakar tėvelį su kitais kaliniais išvežė į kitą kalėjimą. Jam dar liko ketveri metai kalėti. Greit ir Smilgutę išvežė į kitą kalėjimą. Buvo gruodžio 24 d. Nuvežė visas kalines kartu ir uždarė į vieną kamerą. Jas viršininkas įspėjo, kad nebūtų giesmių, maldų, atgyventų “prietarų”. Jam išeinant pro duris, kalinė užgiedojo Kalėdų giesmę. Ją išvedė ir uždarė į vienutę, tik stovėti galėjo. Išlaikė per naktį. Sugrįžusi pasakė: “Pirmoji tema mano rašinio išėjus iš kalėjimo bus - “Kaip praleidau Kūčias prie komunistų”. (Ji buvo žurnalistė.) Po dviejų savaičių kalines išskirstė į kitas kameras. Smilgutę patalpino į plaučių kamerą. Joje buvo keturios kalinės, trys jaunos, viena vyresnio amžiaus. Plaučių kameroj maistas buvo geresnis, ilgiau leisdavo pabūti kieme. Laikraščių nei knygų nedavė. Į laisvę Nepraėjo nė dveji metai kalėjime, Smilgutę pašaukė į raštinę ir pranešė, kad išleidžia iš kalėjimo. Privalo grįžti į ištrėmimo vietą, registruotis milicijoj du kartus per savaitę. Byla bus iš naujo svarstoma (gynėjas perdavė bylą aukštesniam teismui). Netikėtai išlaisvinta Smilgutė nesidžiaugė, nes nežinojo, kas laukia. Milicija nuo gyvenamos vietos buvo toli. Registruotis vaikščiojo pėsčia, nes kito susisiekimo nebuvo. Laikas bėgo, namiškių globojama Smilgutė sustiprėjo. Nuvažiavo į plaučių sanatoriją patikrinti sveikatos. Gydytojas padaręs tyrimus džiovos nerado. Maloni staigmena buvo Smilgutei ir gydytojui, kuris buvo pažįstamas iš kalėjimo, - susitikdavo ligoninėje. Mat jis irgi buvo kalinys, dirbo kalėjime kaip gydytojas. Iš teismo žinios nebuvo. Smilgutei buvo atimtos teisės - įsidarbinti negalėjo. Išlaikė ją šeima, kuri pardavusi turtą gyveno vargingai. Kartą, nuėjus registruotis, milicijos viršininkas pasakė gavęs žinią iš teismo - byla išspręsta jos naudai, į kalėjimą grįžti nereikės. Palinkėjo sėkmės. Smilgutė kuo greičiausiai norėjo įsidarbinti. Kaip buvusiai politinei kalinei sunku ką geresnio rasti. Nuvažiavo į valstybinių ūkių direkciją (jos sesuo dirbo buhaltere). Direktorius buvo senyvas, malonus žmogus, buvęs dvarininkas. Smilgutė pasitikėjo ir kaip tėvui papasakojo šeimos ir savo išgyvenimus. Išklausęs pasakė: abi kartu su seserim dirbs didelio valstybinio ūkio įstaigoje. Darbo turėjo daug, bet buvo patenkintos, taip pat direkcija jų darbu buvo patenkinta. Paleido ir tėvą Smilgutės tėvelis, atlikęs bausmę, po penkerių metų sugrįžo pas šeimą. Į savo kraštą grįžti neleido. Šeima buvo šiaip taip tremtyje įsikūrusi. Sugrįžęs tėvelis galėjo ramiai ilsėtis. Bėgo metai, tėveliai ilgėjosi savo krašto (Seinijoje), kur paliko didelį gerai tvarkomą ūkį. Ten nuo neatmenamų laikų gyveno jų protėviai, raštingi, susipratę lietuviai, ilgą laiką pas save slėpę 1863 m. sukilėlius, kovojusius prieš caro priespaudą. Už slėpimą sukilėlių grėsė didelė bauda, bet jos nepabūgo. Kai buvo leista, Smilgutės tėvelis su vyriausios dukros šeima sugrįžo į savo kraštą. Smilgutė ištekėjo, persikėlė į miestą ir ten pasiliko. Sugrįžusi Smilgutės šeima į savo gimtinę, rado trobesius sunaikintus, žemę buvo pasisavinęs kolūkis. Smilgutės tėveliui buvo atimtos teisės, tik po mirties reabilitavo. Jis buvo savininkas ūkio, bet kaip be teisės žemės neatgavo. Tuo pasinaudojo vietiniai gyventojai, lojalūs komunistams, įsigijo Smilgutės tėviškės nuosavybės dokumentus. Dokumentai galioja ir toliau - žemės neatgavo. Nebūtų taip skaudu, jei nebūtų prie to prisidėję savi tautiečiai. Prabėgo daug metų nuo ištrėmimo. Ieškodama jaunystės prisiminimų, Smilgutė sugrįžusi į Trikampį nuvyko į buvusią tėviškę. Viską rado sunaikinta, riogsojo gyvenamojo namo griaučiai, prie šono sode dar stovėjo pakrypęs kryžius, galvą nuleidęs kabojo liūdnas Rūpintojėlis. Išvados Nepaisant didelių aukų ir didvyriškumo, partizanai pergalės neiškovojo. Žinoma savo jėgomis jie nesitikėjo jos iškovoti. Jie tikėjosi pagalbos iš Vakarų, kuri nepasirodė. Savo kova partizanai tenorėjo palengvinti Lietuvos žmonių padėtį kaime. Bet pasipriešinimas pamažu slopo. Gal partizanai buvo pavargę nuo kovų, o gal suprato, kad pagalbos iš šalies nebesulauks.
Istorija  Referatai   (19,8 kB)
Plungės dvaras
2010-06-03
Dvaro kompleksas Plungės dvaro pastatų kompleksas - vienas iš geriausiai išsilaikiusių Lietuvoje, nors laikas ir įvairios negandos padarė savo - daugelis buvusių pastatų jau yra sunykę arba sunaikinti. Tie, kurie išlikę, gana iškalbingi. Plungės kraštotyrininkai yra atsekę ir daugelio jau sunykusių pastatų istorijas. Apie tai nemažai įdomios medžiagos Plungės rajono spaudoje yra paskelbusi Eleonora Ravickienė. Svarbiausias dvaro pastatų komplekso akcentas yra centriniai dvaro rūmai ir šalia jų buvusios dvi oficinos. Priešais centrinius rūmus stovėjo iki šiol dvaro ansamblį tebepuošiantis žirgynas. Dvaro pastatų kompleksui priklausė ir kalvė, „bažanterija”, prie centrinio įėjimo į parką besiglaudžiantis sargo namelis, skalbykla, laikrodinė, advokatų namelis (dabar jame įsikūrusi Plungės vaikų biblioteka). Šiuo metu veikiančios Plungės viešosios (centrinės) bibliotekos pastato vietoje į viršų kilo didinga Angelo skulptūra, aplink ją buvo įrengti gėlynai. Kunigaikščių Oginskių laikais prie Babrungo upės veikė įdomios architektūros dvaro malūnas. Jis nugriautas sovietiniais laikais. Tokio paties likimo susilaukė dar keletas dvarui priklausiusių pastatų. Kunigaikščiai turėjo keletą statinių ir pačiame Plungės mieste. Plungės dvaro palivarke buvo keletas ūkinių pastatų, skirtų galvijams, daržinės. Palivarkas sunaikintas sovietiniais metais statant Plungėje kareivines. Nugriauti ir du dvaro kumetyno pastatai. Tai, kas liko iš jų, panaudota Telšių gatvėje statant Plungės ligoninę. Senieji Plungės dvaro rūmai Jie stovėjo priešais dabartinius centrinius rūmus. Tai buvo dviejų aukštų pastatas. Pirmasis aukštas - mūrinis, antrasis - medinis. Pastato priekį puošė keturios ąžuolinės kolonos. Žinoma, kad šiuose rūmuose yra lankęsis ir Rusijos caras Aleksandras I. Istorija tokia: Ėjo 1807-ieji metai. Europoje pradėjus įsigalėti Napoleonui, jis ėmė ruoštis karui su Rusija. Aleksandras I tai žinojo ir nusprendė geriau susipažinti su vakarine imperijos siena, kurią pirmiausia galėjo pamėginti kirsti Napoleonas. Kelionės metu Aleksandras I su didele palyda atvyko ir į Plungę. Jis buvo iškilmingai sutiktas prie Plungės senųjų dvaro rūmų. Tradicinė duona ir druska jam buvo pateikta medinėje dekoruotoje lėkštėje. Ši lėkštė yra išlikusi, saugoma Telšiuose. Mykolas Oginskis, įsigijęs Plungės dvarą, nutarė statytis naujus rūmus. Senuosius nugriovė. Iš likusių statybai tinkamų medžiagų buvo pastatytas didelis namas prie pagrindinių parko vartų, dabartinėje Dariaus ir Girėno gatvėje. Oginskių laikais čia veikė senelių prieglauda, vadinamasis ubagynas. Sovietiniais laikais jis kurį laiką dar stovėjo, bet vėliau sukiužo ir buvo nugriautas. Vėliau jo vietoje pastatytas akmeninis paminklas rusų kariams. Centriniai naujieji dvaro rūmai Plungės dvaro centrinių rūmų architektas Karlas Lorensas, darbų vykdytojas - Gotvydas Šrankė. Abu jie vokiečiai. Rūmai pašventinti 1879 m. gegužės mėnesį. Ta proga čia įvyko didžiulės iškilmės. Ilgą laiką konkrečių žinių apie rūmų statybą plungiškiai neturėjo. Po II-ojo pasaulinio karo vyko rūmų restauracija. Jos metu centrinių rūmų pamatų angoje buvo pastebėtas butelis, o jame surasti dokumentai. Jie buvo parašyti lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis. Čia buvo nurodyta ir rūmų pastatymo data, nemažai kitų įdomių faktų iš rūmų istorijos. Iš minėtų dokumentų sužinotos ir statybos vadovų pavardės, Oginskių giminės genealogija. Prie visų dokumentų gulėjo ir paties Plungės kunigaikščio M. Oginskio raštas, kuriame buvo prašoma palikti butelį kartu su visais dokumentais toje pat vietoje, kurioje jis bus surastas. Susipažinus su dokumentų turiniu, kunigaikščio valia buvo įvykdyta. Šiuo metu Plungės kunigaikščių Oginskių dvaro centriniuose rūmuose veikia 1994 m. įkurtas Žemaičių dailės muziejus. Kalvė
Istorija  Referatai   (56,73 kB)
XVII a. Pradžioje Lietuvoje pastatyta nemažai pereinamojo iš gotikos į renesansą stiliaus pastatų. Kaune jis klestėjo iki XVII a. vid. Vilniuje pirmuosius šio stiliaus daigus pasėjo italų architektai, tuo tarpu Kaunas glaudesnius ryšius palaikė su Šiaurės Vokietijos, Nyderlandų, Lenkijos miestais. Dėl to Kauno renesanso architektūra labiau manieristinė negu Vilniaus. XVII a. pastatų stogų konstrukcijos buvo medinės, dengti jie stiegėmis arba malksnomis. Kauno renesanso architektūra labai persipynusi su gotika. Tai būdinga tiek statybinėms medžiagoms, konstrukcijoms, tiek ir fasadų formoms. Ypač puošnūs frontonai.Frontonų kontūrą pagyvina nesudėtingos voliutos, kurių viršūnė-pusapskritė arba tiesi.Apie miestiečių namų interjerus galima spręsti tik iš pavienių išlikusių detalių.jie buvo lakoniški ir funkcionalūs, tinkuotomis sienomis, kurias kaip ir gotikoje skaidė įvairios nišos.Vilniuje renesanso architektūros stilius gyvavo neilgai.tačiau jį atspindi Žemutinė pilis, Aušros vartai, Šv.Mykolo bažnyčia, kai kurie universiteto kiemai, buvęs alumnatas. XVII a. pirmoje pusėje daug Lietuvos miestų ir miestelių, gavusių savivaldos teises, stengėsi statytis renesansinio stiliaus rotušes.Kaip ir gotikinės, jos statytos turgaus aikštėse, o jei aikštė nedidelė tai ir pakraštyje.Žymiai savitesnių architektūrinių formų yra vėlyvojo renesanso bažnyčios, statytos XVII a. pr. Jose kitaip interpretuojamos renesansinės formos.Jų fasaduose ir interjeruose atsirado laisvai traktuotų klasikinio orderio elementų, kuriuose nebesilaikoma nusistovėjusios tvarkos.Didėjo dekoratyvinių elementų vaidmuo-įsigalėjo aukšti fontanai su voliutų kontūrais ir dekoratyviniais obeliskais.Įvairūs puošnūs apvadai ir orderių apvadai ir orderių elementai būdingi portalams, akcentuojantiems didžiųjų durų angą. Bažnyčios sudaro didžiausią renesansinių pastatų grupę, išlikusią iki šiol.Labai nedaug renesansinių bruožų turi pasaulietiniai pastatai-mokyklos, rūmai, miestiečių namai.Paskirtimi ir meninėmis formomis daug įvairesnė yra renesansinė vaizduojamoji ir taikomoji dailė.Medalių kūryba-svarbi renesanso kultūros dalis-XVII a. ėmė eiti iš mados.XVII a. uždarius Vilniaus ir kitas monetų kalyklas, ji netrukus užgeso. XVII a. atsirado erdvė, plastika, realistinės dailės pradai.Portretas vystėsi veikiamas progresyvių renesanso dailės tradicijų.XVII a. viduryje ir XVIII a. pirmoje pusėje Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, pradeda plisti reprezentacinis portretas su pretenzijomis į pompastiškumą, efektą, perdėtą puošnumą.Šis stilius buvo giliai įleidęs šaknis į rūmų ir bažnyčių interjerus.Patosas ryškus ir žanrinėje to meto Lietuvos tapyboje. XVIII a. Vilniuje gyveno ir dirbo dailininkas Simonas Čechavičius.Nors jo religinio turinio paveiksluose daug to meto tapybai būdingo eklektiškumo ir sentimentalumo iš esmės tai buvo labai jautrus tapytojas, geriausiuose savo darbuose sugebėjęs išvengti pompastiškumo ir kūrybos paviršutiniškumo.Jo paveikslai gražūs savo paprastumu, švelnia tapyba, psichologiškumu. XVIII a. pabaigoje didelis visuomenės domėjimasis daile ir dinamiškas, nors ne visados nuoseklus, pačios dailės augimas sudarė rimtas prielaidas atsirasti savajai dailės mokyklai su savo mokymo institucija, t.y. aukštąja dailės mokykla. Renesanso architektūros stilius Lietuvoje gyvavo neilgai.Atsigavusi katalikų bažnyčia skubėjo savo įtaką stiprinti ir menu..Tuo metu Europoje jau klestėjo barokas, tiesias renesanso linijas ir ramias plokštumas pakeitęs plastika, dinamika ir puošnumu.Stambiems Lietuvos feodalams šis prabangus stilius taipogi imponavo, tad Vilniuje buvo karštligiškai statomi nauji kulto pastatai, perstatinėjami senieji.Ir tai truko maždaug pusantro šimtmečio.Dekoratyvūs fasadai, kupolai, bokštai, varpinės savo banguotomis linijomis, šviesos žaismu gana darniai įsiliejo į kalvotą Vilniaus apylinkių ritmą, sukūrė naują miesto siluetą, nuotaiką. Nors XVIII a. Lietuvą niokojo beprasmiški Žečpospolitos karai su Švedija ir Rusija, nyko krašto ūkis, nors aplink siautė badas ir maras, Sapiegos, Sluškos, Pacai ir kiti feodalai statėsi puošnius rūmus, bažnyčias mauzoliejus, koketuodami su dievais kalambūrų eilutėmis ant frontonų. Barokas į Lietuvą atėjo iš Romos, čia įgydamas savitų bruožų.Jis kuklesnis ir grakštesnių proporcijų, tarsi vis dar simpatizuotų gotikai.Ryškiai išsiskiria dvi ar net trys baroko fazės.Pirmajai, ankstyvajai, atstovauja gana masyvius kupolus turį pastatai-šv.Kazimiero, Domininkonų, Vizitiečių, Trinitorių, šv. Petro ir Povilo bažnyčios, o antrajai, vėlyvajai, neturinčios kupolų, užtat pasipuošusios dviem bokštais-šv.Kotrynos, Augustinų, šv. Rapolo, šv. Jokūbo, Misionierių bažnyčios, šv. Dvasios cerkvė.Šių grakščių bokštų sąšauka Neries slėnyje Vilniaus baroką daro labai savitą. Vilniaus perlu laikoma šv.Petro ir Povilo bažnyčia, kurią pagal didiko M.Paco užsakymą XVII a. antrojoje pusėje suprojektavo ir pastatė J.Zaoras.Nors pastato išorė taipogi patraukli, tačiau jo architektūrinę vertę lemia vidus, kurį dekoravo vilniškiai meistrai.Talentingi menininkai tarsi pamiršo, kad puošia kulto pastatą.Jo frizuose šventųjų akivaizdoje bučiuojasi amūrai, iš koplyčios skliauto žvelgia renesansinė kūdikį maitinanti motina, į puošnius ornamentus įpinamos paprasčiausios laukų gėlės ir miestietės krepšys.Vienur kitur suskamba netgi socialinės nelygybės tema.Apie du tūkstančiai skulptūrų, vienaip ar kitaip vaizduojančių žmones, tarsi giedodamos himną žmogaus kūrybinėms galioms, žvalia karusele sukasi aplink grakštų kupolą. Baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas.Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų.Lietuvoje baroko dailė pasižymi saikingumu, turi daug realistinių ir liaudiškų bruožų. Kaune baroko architektūros plėtra prasidėjo XVII a. Pirmoje pusėje.Žymiausi Kauno baroko statiniai yra Pažaislio vienuolynas, Karmelitų ir Domininkonų bažnyčia, Švenčiausios Trejybės bažnyčia. Klasicizmo architektūra Kaune plito XVIII a. paskutiniame ketvirtyje.Lietuvos, taigi ir Kauno, klasicizmo architektūra skirstoma į ankstyvąjį ir brandųjį bei vėlyvąjį laikotarpius.Šalia įmantrių, plastiškų vėlyvojo baroko formų pasirodo naujojo stiliaus bruožų: griežtesnis ir tikslesnis orderis, plokščio portiko imitacija, prieangio kolonos. Pavasarinė naujos krypties kregždė-universiteto astronomijos observatorijos priestatas.Stačiakampis statinys su dviem cilindriniais bokštais, masyvus karnizas, langų išpjovos, dekoratyvaus frizo juosta iš metopų su Zodiako ženklais ir triglifų jau kalba ramia, logiška klasicizmo kalba.Tolimesnis žodis priklausė baudžiauninkų kilmės lietuvių architektui L.Stuokai-Gucevičiui.Su didele kūrybine energija jis ėmėsi M.Knakfuso pradėto Verkių ansamblio statybos.Kitas L.Stuokos-Gucevičiaus kūrinys-perstatyta miesto Rotušė.Jos šešių kolonų portike viešpatauja proporcijų harmonija, taurumas.Tačiau ryškiausią paminklą sau L.Stuoka-Gucevičius sukūrė pačiame Vilniaus centre, perstatydamas audros sužalotą Katedrą. Tapyboje klasicizmo laikotarpiu labiausiai plito kompozicijos pagrįstos antikinės istorijos herojiniais siužetais ir ugdančios pilietinius visuomenės jausmus.Klasicistų kompozicijos pasižymi lakoniškumu, aiškumu.Kompoziciniai paveikslo elementai pajungti vienai minčiai.Klasicistų kūriniams būdingas ryškaus kontūro piešinys, pabrėžiantis daikto formą.Šešėliai naudojami tik modeliavimui.Dailėje buvo propaguojamas natūralus nuogo žmogaus kūno grožis.Dailininkai dažnai tapė figūras su laisvais antikiniais drabužiais, teikiančiais galimybę pabrėžti kūno formas ir judesius. Pirmasis tapybos katedros vedėjas ir profesorius, žymiausias klasicistinės tapybos atstovas Lietuvoje-P.Smuglevičius. Nuo VII a. pradžios ėmė plisti vario raižiniai.Be medžio raižinių, knygos buvo puošiamos ir lietu iš metalo spaustuviniu ornamentu.Puošnesnių leidinių tituliniai lapai buvo puošiami triumfo arkos motyvu.Imama iliustruoti ir kai ką iš mokslo veikalų.Pasirodo satyrinių iliustracijų, taip pat Vilniaus leidiniuose buvo ir valstybės veikėjų portretų.XVII a. pirmojoje pusėje, didėjant grafikos pareikalavimui ir plintant vario raižybai, atsirado ir lakštinė grafika.Techniškai nesuderinti su knygų spauda vario raižiniai buvo dedami į jas kaip įklijos.Didėjant tokių kūrinių formatui, vis dažniau pradėta atskirai leisti portretų, mažų ir didesnių religinių paveikslų, miestų bei pilių architektūrinių vaizdų, heraldinių bei satyrinių kompozicijų, kortų. Kai kurie dekoratyvūs daiktai buvo liejami iš alavo.Būdingiausi alaviniai pasidabruoti karstai, puošti skulptūrinėmis detalėmis, kuriuos teikė dramatinės įtampos. Dekoratyviniai kalvystės ir šaltkalvystės dirbiniai (grotelės, užraktai, vėjarodės, žvakidės) atspindi pirmiausia rūpinimąsi daikto konstrukcija; ji lėmė ir saikingą, logišką dekoravimą. XVII a. pr. išeiginiams drabužiams turėjo įtakos Vakarų Europos mados.Meninį kostiumų pobūdį lėmė ne tik siluetas, bet ir spalvų deriniai, storų, plonų audinių bei jų drapiravimo kontrastai, perkirpimai, išpūtimai, apsiuvimai, siuvinėjimas.Pagrindiniai vyriškos aprangos elementai buvo drobinė palaidinė, siaura liemenė su pritvirtintomis rankovėmis, trumpos kelnės ir siauros pėdkelnės.Viršutiniai drabužiai buvo įvairūs.Lietuvoje svarbiausias vyrų didikų drabužis buvo sajanas.Juo vilkėjo civiliai ir kariai.Smulkieji feodalai, miestiečiai ir valstiečiai vietoj trumpikės vilkėjo iki kelių iš priekio atvirą, tik per krūtinę užsegamą žiponą juosiamą diržu.Kariai pėstininkai dėvėjo kailinę kepurę, ilgą skeltą žiponą su kitos spalvos apvadais. Ant jo vilkėjo trumpomis rankovėmis beveik iki kelių žiedinius šarvus. Rankraštinės ir pirmosios spausdintos knygos buvo labai puošniai įrištos. Įrišimas rodė savininko turtingumą, knygos vertingumą.Seniausi viršeliai buvo daromi iš ąžuolinių lentų, aptrauktų oda.
Istorija  Konspektai   (8,3 kB)
Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija). Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas. RENESANSO ŽMOGAUS PASAULĖJAUTA Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją, 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį ir t.t. Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų. Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi. RENESANSO LITERATŪRA Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė”- “Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“- „Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. LIETUVOS RENESANSO LITERATŪRA Kultūriniai pokyčiai. 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą. Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. 6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai (Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė. Renesanso epochos literatai savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje. 16 a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą. 16 a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė ( Vilnius), valdančioji dinastija ( gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio slėnis). Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593). Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: „Istorija- gyvenimo mokytoja“, „Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis“. Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą. XVI a. slavų kanceliarine kalba rašomas ir „Lietuvos statutas“- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos. Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a. ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias - Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų (priedas Nr.1). M. Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir plastiški. Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios. Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus. 1524 m. poetas parašė kitą giesmę „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“. Trečias didesnis M. Husoviano kūrinys - „Giesmė apie šv. Hiacinto gyvenimą ir darbus“ išleistas 1525 m. Be šių kūrinių poetas yra sukūręs ir smulkesnių eilėraščių, vadinamų „Carmina minora“ (Mažosios giesmės). Iš viso tokių eilėraščių žinoma 11. Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz, lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis. Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru (priedas Nr. 2. Katekizmas; priedas Nr. 3. Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump). Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų. 16 a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513. Manoma, kad Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą (todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą. Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: „Katekizmas“, 1547; „Giesmė šv. Ambraziejaus“,1549; „Forma krikštymo“, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas („Giesmės krikščioniškos“ I ir II d.); o kn. „Parafrazis“ ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas. Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje. Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“; 2. Lotyniška pratarmė „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“; 3. Lietuviška pratarmė „Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis). Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti „Katekizmas“ (1595), „Postilė“(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Žymiausiam savo darbui „Postilei“, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M. Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“. Iš jos M. Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599m. antrašte „Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“ iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.
Istorija  Referatai   (21,24 kB)
Žmogus suvokė save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją”. Tačiau renesansinėje Italijoje “ši uždanga pirmą kartą ištirpo ore. Žmogus tapo dvasiniu individu ir įsisavino tai”. Renesansas reiškė modernumą. “Italas, - rašė Burckhardtas, - buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų”. XIV amžiaus poetas Petrarca buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Didysis meno ir idėjų atsinaujinimas prasidėjo Italijoje, o vėliau nauji požiūriai ir naujos meninės formos paplito likusioje Europos dalyje. Ši Renesanso samprata yra mitas. Žinoma, mitas - daugiaprasmis terminas, ir čia jis sąmoningai vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis. Kai istorikai profesionalai kalba apie mitą, jie paprastai turi omeny teiginius apie praeitį, kurių klaidingumą ar bent jau apgaulingumą galima įrodyti. Kita mito termino prasmė yra labiau literatūrinė. Mitas yra simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni negu paprasti žmonės. Mitas taip pat - pamokantis pasakojimas, o ypač toks, kuriuo siekiama paaiškinti ar pateisinti dabartinę dalykų padėtį. Ir šia prasme Burckhardto Renesansas yra mitas. Jo istorijos personažai, ar jie būtų herojai kaip Alberti ir Michelangelo, ar piktadariai kaip Borgios, - visi yra ryškesni nei paprasti žmonės. Pati istorija kartu paaiškina ir pateisina modernųjį pasaulį. Tai simbolinė istorija ta prasme, kad ji apibūdina kultūrinį pasikeitimą pabudimo ir atgimimo metaforomis. Šios metaforos nėra tik dekoratyvios - jos sudaro Burckhardto interpretacijos esmę. Tačiau šios metaforos Burckhardto laikais nebuvo naujos. Nuo XIV šimtmečio vidurio vis daugiau mokslininkų ir menininkų ėmė vartoti atsinaujinimo įvaizdžius, reikšdami gyvenimo naujame amžiuje pojūtį; amžiuje, kuriam būdingas atsinaujinimas, atstatymas, prisiminimas, atgimimas, pabudimas ar vėl suspindusi šviesa, po to laikotarpio, kurį jie pirmieji pavadino “tamsiaisiais amžiais”. Renesanso mokslininkų bei menininkų savivaizdis yra drauge informatyvus ir klaidinantis. Kaip ir visi sūnūs, sukilę prieš savo tėvų kartą, šie žmonės daug buvo skolingi “Viduriniams amžiams”, kuriuos taip dažnai smerkdavo. Tardamiesi nutolę nuo netolimos praeities, jie taip pat klydo, kaip ir vildamiesi priartėję pire Antikos, kurią taip garbino. Jų atgimimo samprata buvo mitas ta prasme, kad ji rėmėsi klaidingu praeities įvertinimu; kad ji buvo svajonė, bandymas išpildyti troškimus; ir kad ji buvo nauja senovinio mito apie amžinąjį sugrįžimą inscenizacija. Burckhardtas klydo sutikdamas su tuo, kaip šio laikotarpio mokslininkai bei menininkai vertino save, priimdamas atgimimo teoriją už gryną pinigą ir išplėtodamas šią temą savo knygoje. Prie senų formulių apie menų atgimimą ir klasikinės Antikos atgaivinimą jis pridėjo naujas: individualizmą, realizmą bei modernizmą. E.H.Carro posakis “ prieš studijuodamas istoriją, pasidomėk istoriku” būtų pravartus šiuo atveju. Burckhardto potraukiui Renesansui bei tokiam jo įvaizdžiui paaiškinti egzistavo įtikinamos asmeninės priežastys. Burckhardtas buvusią ir dabartinę Italiją regėjo kaip išsigelbėjimą nuo Šveicarijos, kurią jis laikė nuobodžia ir konservatyvia. Jaunystėje jis netgi kartais pasirašinėdavo itališkai - “Giacomo Burcardo”. Save jis apibūdino kaip “gerą privatų individą”, o Renesansą vadino individualizmo amžiumi. Šį Renesanso mitą iš XIX amžiaus daugelis žmonių dar tebelaiko pagrįstu. Istorikų medievistų tyrinėjimai parodo, kad taip vadinamieji “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti, o taip pat žymiai tradiciškesni nei jie patys tarėsi esą. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad netgi Petrarca turėjo daug bendra su amžiais, kuriuos jis pavadino “tamsiaisiais”. Medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burckhardtas bei jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaitine forma. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Arnoldas Toynbee savo veikale Istorijos studija yra nuėjęs šia kryptimi dar toliau ir radęs “renesansus” už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ar netgi Tolimuosiuose Rytuose. ”Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, - rašė Toynbee, - mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskirais pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis”. Taigi, Renesansą negalima vaizduoti kaip purpuro ir aukso amžių, kaip izoliuotą kultūrinį stebuklą arba kaip netikėtą modernumo prasiveržimą. Tačiau jei šis terminas vartojamas be išankstinio neigiamo nusistatymo Viduramžių ar nevakarietiškų kultūrų atžvilgiu, juo žymint tam tikrų pokyčių sankaupą Vakarų kultūroje, tada jį galima laikyti organizuojančia sąvoka, kuri ir dabar naudinga. 2. Italija : atgaivinimas ir naujovė Šiame skyriuje bus kalbama apie pagrindinius menų, literatūros bei idėjų pokyčius nuo Giotto ( m. 1337 ) iki Tintoretto ( 1518 - 1594 ) ir nuo Petrarcos ( 1304 - 1374 ) iki Tasso (1544 - 1595 ). Čia bus mėginama parodyti šias permainas - atgaivinimus ar naujoves - jų kultūriniame bei socialiniame kontekste. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant puošybos detalėmis. Nenuostabu, kad graikų ir romėnų architektūra atgimė Italijoje, kur iškilo gana daug antikinių pastatų. Be to, Europos pietuose klimatas yra palankesnis architektūrinei Antikos imitacijai. Ištisos architektų kartos vyko į Romą studijuoti ir matuoti antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Jų studijoms padėjo iškilęs romėno Vitruvijaus traktatas apie architektūrą. Vitruvijus pabrėžė simetrijos ir proporcijos svarbą architektūroje, lygindamas pastato bei žmogaus kūno sandarą. Jis taip pat išaiškino teisingo “trijų orderių” vartojimo taisykles, kitaip tariant, dorėninę, jonėninę ir korintinę kolonas su atitinkamais frizais, atbrailomis ir taip toliau. Klasikinės proporcijų sistemos laikomasi Brunelleschi San Lorenzo ir Santo Spirito bažnyčiose Florencijoje, Leono Battista Alberti San Francesco Bažnyčioje Rimini mieste. Bramante San Pietro bažnyčioje, pastatytoje 1502 metais, atmetė įprasta Viduramžiais kryžiaus pavidalo bažnyčios planą, laikydamasis romėnų Šventykloms būdingos apvalios formos. Skulptūros srityje neišliko nieko panašaus į Vitruvijaus traktatą, tačiau klasikiniai modeliai čia taip pat turėjo milžiniškos reikšmės. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti antikines marmurines skulptūras, o vienas didžiausiu šios srities entuziastu buvo popiežius Julijus II. Jam priklausė dauguma tais laikais atrastų šedevrų. Nauji Renesanso skulptūros žanrai - tai į esmes atgaivinti antikiniai, tokie kaip portretinis biustas, raitelio paminklas, statula ar jų grupe antikines mitologijos motyvais. Tapyboje antikiniai šaltiniai bei modeliai buvo sunkiau prieinami. Aukso rūmuose Romoje, klasikine tapyba buvo nežinoma; ši situacija nepasikeitė iki kasinėjimų Pompėjoje XVII amžiaus pabaigoje. Kaip ir jų kolegos architektai bei skulptoriai, tapytojai norėjo mėgdžioti Antika, tačiau galėjo naudotis tik netiesioginėmis, piešdami figūras garsių antikinių skulptūrų pozomis ar bandydami rekonstruoti pradingusius klasikinius paveikslus iš jų aprašymo literatūroje. Pavyzdžiui, Botticelli meizte pasinaudota dailininko Apelio dingusio paveikslo aprašymu graikų rašytojo Luiano raštuose. Ir muzikoje buvo bandoma - ypač penktajame ir šeštajame XVI a. dešimtmetyje - atkurti antikinį stilių, remiantis literatūriniais šaltiniais, visu pirma klasikiniais traktatais. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. XV amžiaus portretai buvo tapomi iš profilio, tarsi imituojant imperatorių galvas romėniškuose monetose. Tik apie 1500 metus Leonardas, Rafaelis ir kiti menininkai atmetę šias konvencijas ir nutapę darbus, neturinčius klasikinio atitikmens, kurie vaizdavo modelį en face arba trijų ketvirčiu pasukimu, iki pusės arba visu ūgiu, stovintį ar sėdintį, besišnekučiuojantį su draugais arba įsakinėjantį tarnams. Tačiau bent jau vienas įvykis to laikotarpio tapyboje nesusijęs su antikine tradicija: tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Tiek Antikos, tiek Renesanso laikais menininkai buvo ypač susirūpinę daiktu išvaizda: tuo, ką Burckhardtas vadino “realizmu”. Šis terminas pavartotas kabutėse todėl, kad visi menininkai vaizduoja tai, kas jiems tikra, ir kad nebūna meno be konvencijų. Kitaip tariant, vaizduojant pasaulį pagal perspektyvos dėsnius, reikėjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. Viduramžių menininkams šios vertybes turi būti atspėjamos iš jų paveikslu. Nagrinėjant Giotto kūrybą, tik iš jo darbų galima suvokti, kokį didelį dėmesį jis skyrė perspektyvai, o ypač žmogaus figūros materialumui. Renesanso epochoje literatūra ir mokslas, vadinamieji “laisvieji menai”, buvo laikomi rimtesniais už “mechaninius”: šiai kategorijai, nepaisant Leonardo ir kitų menininkų protestų, kartu su žemdirbyste, audimu ir laivininkyste buvo priskiriama ir tapyba, skulptūra bei architektūra. Naujoje eroje atgimę būtent bonae litterae, kitaip tariant, kalba, literatūra ir mokslas. Bent jau taip svarstė tie mokslininkai ir rašytojai, kurių nuomonė apie didįjį atgimimą pasiekė mus. Pagrindinė tuo metu “atgimusi” arba “atgaivinta” kalba buvo klasikinė lotynų. Vidurinių amžių lotynų kalba - jos žodynas, rašyba, sintaksė imta laikyti barbariška. Penktajame XVa. dešimtmetyje buvo atgaivinti pagrindiniai senosios Romos literatūriniai žanrai: epas, odė, pastoralė ir t.t. Jau XIV amžiaus viduryje didysis Toskanos poetas bei mokslininkas Francesco Petrarca sukūrė lotynišką epą Afrika, paremtą didžiojo Romos karvedžio Scipijono Afrikiečio gyvenimu. Tai buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus Eneidos imitacijų. Lotyniškoje renesansines Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marciali ir pastoralių, sekant Vergilijaus Eklogomis. Idėjos buvo dažnai išdėstomos dialogo forma. Pabrėžtina tai, kad bent jau iki XVI amžiaus nacionalinė literatūra buvo laikoma menkesne už lotyniškąją. Būtent klasikinė lotynu kalba buvo novatoriškumo kalba. Kai amžininkai kalbėdavo apie literatūros atgimimą, jie dažniausiai turėdavo omeny ne tiek literatūrą šiuolaikine prasme, kiek tai, kas dabar vadinama humanizmo atsiradimu. “Humanizmas” yra platus terminas. Žodis Humanismus pradėtas vartoti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, žymint tradicinį klasikinio auklėjimo būdą, kurio vertingumu imta abejoti. Terminas “humanistas” atsirado XV amžiuje : studentų slenge jis reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją universitete. Studia humanitatis romėnai vadino penkių akademinių disciplinų, būtent gramatikos, retorikos, poezijos, etikos ir istorijos, junginį. Ypatingu “žmogiškumu” pasižymėjo šitaip apibrėžti humanitariniai dalykai. Jie yra taip vadinami, - rašė Leonardo Bruni, vienas iš sąjūdžio už šių studentų atgaivinimą lyderiu, - nes “tobulina žmogų”. Kodėl šios disciplinos turi būti laikomos tobulinančiomis žmogų? Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų, visu pirma, sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Štai dėl ko pagrindinės disciplinos buvo susijusios arba su kalba, arba su etika; istorija ir poezija laikytos tik taikomosios etikos poskyriais, mokančiais studentus sekti gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Prie disciplinų labiausiai vertintų humanistų sąjūdžio, nebuvo priskiriama tai, ką dabar vadiname “tiksliaisiais mokslais”. Tačiau kai kurie humanistai domėjosi ir matematika. Senovės graikų ar romėnų tekstų apie matematiką, astronomiją ir apie magiją sugrąžinimas buvo humanistų programos dalis, ir antikiniai tekstai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje šių disciplinų raidoje. Todėl galima teigti, kad tuo laikotarpiu vyko matematikos, gamtos mokslų ir netgi magijos “renesansas”. Keliose Italijos mokyklose bei universitetuose, ypač Florencijos ir Paduvos, buvo galima studijuoti klasikinę graikų kalbą. Graikų kalba domino tyrinėtojus. Pirmieji jos dėstytojai buvo pabėgėliai iš Bizantijos imperijos. Šių pabėgėlių dėka kai kurie Italijos mokslininkai turėjo galimybę skaityti svarbius graikiškus tekstus originalo kalba. Kiti tekstai, kurių graikiški originalai dabar tapo prieinami, ankščiau buvo žinomi iš lotyniškų vertimų. Tačiau humanistai pastebėjo rimtų prieštaravimų tarp šių vertimų ir originalų. Vertimai kartais būdavo daromi ne tiesiai iš graikų kalbos, bet per arabų kalbą. Anot humanistu, netgi prieinami lotyniški tekstai ilgą laiką buvo suprantami neteisingai. Buvo pastebėta, kad skirtinguose to paties teksto nuorašuose net pagrindiniai žodžiai buvo pateikiami skirtingai, todėl turėjo būti išplėtota “teksto kritika”, kitaip tariant, tikrųjų autoriaus žodžių, kuriuos iškraipė perrašinėtojai, atstatymo metodai. Atsirado naujos antikinių tekstų, žinotų dar Viduramžiais, interpretacijos. Romėnų teisė buvo studijuojama Italijos universitetuose jau nuo XI amžiaus, bet humanistai pirmieji pradėjo aiškinti įstatymus antikinės Romos kultūros ir visuomenes kontekste, kuris tapo jiems artimesnis, pastudijavus antikinę literatūrą bei paminklinius įrašus. Humanistų ir jiems artimų menininkų santykyje su Antika galima išskirti du aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Viena vertus, humanistai daug geriau nei jų pirmtakai Viduramžiais suvokė atstumą tarp antikines praeities bei dabarties ir buvo susirūpinę tuo, ką jie vadino kalbos užterštumu bei menų nuosmukiu po barbarų įsiveržimo Italijon. Kita vertus, jie patys jautėsi esą asmeniškai artimi didiesiems romėnams. Norint suprasti antikinių formų atgaivinimą, tarkime, architektūroje ar dramoje, arba entuziastingą antikinių manuskriptų atradimą bei redagavimą, reikia visa tai laikyti kur kas ambicingesnio užmojo dalimi. O šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos atgaivinimas. Kaip Antikos žmonės, humanistai tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, pagal kurį viena epocha gali atkartoti kitą, senesnę. Kai kurie humanistai manė, kad jie ir jų bendrapiliečiai galėtų tapti “naujaisiais romėnais” kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai. Tai buvo mitas, kuriuo kai kurie žmonės ne tik tikėjo, bet ir gyveno. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” - mėgdžiojant ne tiek gamtą, kiek didžiuosius rašytojus bei menininkus. Atmesdami pažįstamus vėlyvuosius Viduramžius, savo garbintą Antiką humanistai kartais palaikydavo ankstyvuosius Viduramžius. Sakykime, kai humanistai Poggio sukūrė šriftą, dabar vadinama “renesansiniu”, arba “itališku”, jis manė sekęs antikiniais pavyzdžiais. O iš tikrųjų, jo raidyno formos yra kilusios iš iki gotikinių ankstyvųjų Viduramžių. Viduramžių tradicijos tąsa yra pastebima netgi XV amžiuje, tokių pavyzdinių “renesanso žmonių” kaip Lodovico Ariosto ir Baldassare Castiglione darbuose. Žymiausias Ariosto kūrinys yra epinė poema Pašėlęs Orlandas. Joje atsispindi tai, kad autorius studijavo antikinį epą. Poema nėra eilinis riterinis romanas : viduramžiška medžiaga čia traktuojama perdėm ironiškai. Dar viena sritis, kurioje aikštėn iškilo humanistu pozicijai būdingos dviprasmybes bei prieštaravimai, buvo istorijos rašymas. Kai kurie istorikai norėjo apie netolimą Italijos praeitį rašyti Livijaus Romos istoriją, ir mėgdžioti jo kalbą. Tačiau tai buvo neįmanoma: klasikinėje lotynų kalboje nebuvo žodžių Lombardijai, politinėms gvelfų ir gibelinų frakcijoms, musulmonams, patrankoms ir t.t. pavadinti, nes romėnams neegzistavo šie dalykai bei institucijos. Taigi buvo neįmanoma supilti visą naują turinį į seną forma. Prieštaravimai humanistinėje pozicijoje labiausiai išryškėja diskusijose apie religija. Humanistai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Atskirus šio laikotarpio kūrinius galima laikyti itin artimomis antikiniu pavyzdžiu imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima pavadinti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus - krikščioniškais. Epinė poema gali būti parašyta klasikine lotynų kalba, sekant Vergilijumi, tačiau pasakoti apie Kristaus gyvenimą. Teologas humanistas gali vadinti bažnyčias “šventyklomis”, Biblija - “orakulu”, o pragarą - “mirusiųjų pasauliu” arba užvardinti savo traktatą Platoniška teologija. Kad ir koks nuodugnus butu buvęs Antikos atgaivinimas, jis nesiekė pakeisti krikščionybės. Tačiau šis teiginys ištrina ribas tarp Renesanso ir Viduramžių. Mes neturėtumėme laikyti Renesanso kultūrine “revoliucija” ta prasme, kad jis nebuvo staigus ryšių su praeitimi nutraukimas. Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje - nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta. Gana neaišku, kiek sutapo humanistų bei menininkų. Kita vertus, gana neaišku, ar dauguma humanistų suprato Brunelleschi, Donatello ir kitu menininkų aistringą susidomėjimą formaliais antikines antikinės architektūros bei skulptūros aspektais. ”Universalus žmogus”, galintis įvaldyti bet ką, buvo tuometinis idealas, tačiau netgi tada, kai specializacijos būtinybė buvo kur kas mažesnė nei šiandien, sunku surasti daug žmonių, įkūnijusių jį. Antikos atgaivinimas skirtingoms socialinėms grupėms turėjo skirtingą prasmę. Jis buvo savaip suprantamas Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir t.t. Tačiau už Italijos ribų Antikos atgaivinimas vis dar buvo naujove. 3. Renesansas svetur, arba kaip pasinaudoti Italija Kai kalbama apie italus užsienyje, turime išsiaiškinti ne tik kas, kada ir dėl kokios priežasties keliavo užsienin, bet ir kaip jie buvo “priimti”. Italijos menininkai ir humanistai vyko užsienin dviem skirtingomis bangomis.Pirmieji pradėjo keliauti humanistai. Nors Petrarcą aplanke Nyderlandus ir Paryžių dar XIV amžiuje, tikrasis humanistu “smegenų nuotėkis” berods įvyko tarp 1430 ir 1530m., o XV amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią savo tašką. Tik nedaugelis išeivių buvo aukščiausios klasės specialistai; išties galima įtarti, kad kai kurie jų iškeliavo tik todėl, jog negalėjo užsitikrinti geros padėties namuose. O didžioji dalis menininkų, tarp kurių buvo nemaža garsių asmenybių, pradėjo vykti užsienin karta vėliau negu humanistai, ir jų kelionės pasiekė aukščiausią tašką XVI amžiaus pradžioje. Kai kurie menininkai ir humanistai paliko Italiją dėl priežasčių, menkai tesusijusių su Renesansu. Keletas jų vyko su diplomatinėmis misijomis, kiti emigravo dėl politinių ar dar kitokių priežasčių. Religiniai pabėgėliai taip pat buvo gerai žinomi. Emigruojama buvo taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kai kurie italai vyko užsienin, nes juos kvietė tokie globėjai kaip Prancūzijos karalius Pranciškus ir vietiniai aristokratai, besidomintys literatūra bei menu. Užsienio globėjai galėjo būti ir italai, gyvenantys pirklių kolonijose tokiuose miestuose kaip Bruges ir Lyons. Netgi kariškiai stengėsi prisidėti globojant menininkus : dailininką Masolino Vengrijon pakvietė toskaniečių samdinių kapitonas Pippo Spano. Kai kurie emigrantai iš Italijos buvo priimti ypač šiltai, kiti buvo priimti žymiai šalčiau, jeigu įrodymu laikysime tai, kad jie ilgiau neapsistojo vienoje vietoje. Kartais ne tokios didelės asmenybės, kurios niekados nebuvo gerai žinomos Italijoje, turėjo galimybę tapti svarbiais žmonėmis svetur, pavyzdžiui, Antonio Bonfini, kuris, prieš tapdamas Vengrijos karaliaus Montiejaus dvaro istorikų, buvo mokyklos mokytojas mažame Recanati miestelyje. Vienas iš ženklų, rodančių vietinį susidomėjimą Renesanso kultūra daugelyje Europos kraštų, yra kelionės priešinga kryptimi. Lankytojai vyko Italijon dėl daugybės skirtingų priežasčių. Ne visi jie keliavo susitikti su mokslininkais ar pamatyti naujojo meno bei senosios Romos griuvėsių. Kaip ir Viduramžiais, diplomatai, dvasiškiai, kariai, pirkliai bei piligrimai nuolat keliavo į Italiją. Tarp atvykėlių didžiausią dalį sudarė studentai, studijavę teisę ir mediciną, teisė ir medicina nebuvo studia humanitatis dalis. Humanizmui veikiant šie mokslai po truputį keitėsi. Kai kurie menininkai keliavo i Italiją norėdami pastudijuoti naująjį tapybos stilių arba antikines skulptūros bei architektūros liekanas. Mokslininkai vyko Italijon, kad susipažintų su savo šalyse neprieinamais tekstais bei požiūriais. Du turbūt patys garsiausi XVI amžiaus mokslininkai, arba “gamtos filosofai”, yra Kopernikas ir Vesalius. Tačiau daugeliu kitų atvejų vėl gi buvo svarbios nenumatytos pasekmės: keliautojai, kurių kelionės tikslai būdavo visai kiti, atrasdavo sau Antiką ar Renesansą. Pavyzdžiui, Vokietijos didikas Ulrichas von Huttenas nuvyko į Italiją studijuoti teisės, bet čia būdamas susidomėjo antikine literatūra. Žinoma, pavienių žmonių kelionės - tai dar ne visa Renesanso plėtros istorija. Keliavo statulos ir paveikslai, keliavo ir knygos - Petrarcos eilėraščių originalai ir vertimai, politiniai Machiavelli veikalai ir t.t. Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage - nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai. Anglijoje Serlio stilius, mėgdžiojamas Elzbietos laikų architekto Roberto Smythsono, ar Palladio manierą, kurią sekė Inigo Jones, buvo modifikuojami tiek dėl praktinių priežasčių, tiek norint išreikšti paties architekto idėjas. Pakeitimai ne visados būdavo pakankamai drąsūs. Nenorima teigti, kad itališki projektai buvo keičiami vien dėl praktinių priežasčių. Pakeitimus lėmė daug priežasčių. Vienos iš jų buvo sąmoningesnės, kitos - ne tiek. Kai kuriais atvejais nukrypta nuo itališkų pavyzdžių todėl, kad pasamdyti vietiniai meistrai su savo vietinėmis tradicijomis nesugebėjo ar nepanorėjo tiksliai suprasti to, kas jiems buvo pasakyta. Kartais užsakovas liepdavo pakeisti itališkus projektus labiau dėl simbolinių nei dėl praktinių priežasčių. Pagrindinis skirtumas tarp Renesanso į šiaurę nuo Alpių ir sąjūdžio pačioje Italijoje yra “krikščioniškojo humanizmo”, ypač siejamo su Erazmu, atsiradimas šiaurėje. Italijos sąjūdžio lyderiai rūpinosi tiek teologiniais, tiek humanistiniais dalykais, ir sąmoningai bandė suderinti tikimybę Antikai su krikščionybe. Juos galima apibūdinti kaip žmones, atsidavusius dviems Antikoms. Humanistinis sąjūdis į šiaurę nuo Alpių buvo dar labiau susijęs su teologinėmis studijomis. Taip atsitiko dėl to, kad jo laikais sutapo su Bažnyčios reformavimo judėjimu tiek prieš, tiek ir po Martyno Liuterio. XVI amžiaus pradžia buvo svarbiausias humanistinio sąjūdžio ir teologinių studijų sąveikos laikotarpis. 1508m. Ispanijoje, Alcala mieste buvo įkurtas “trikalbis” koledžas, skirtas trijų Biblijos kalbu - hebrajų, graikų ir lotynų - studijoms. Humanizmo ir teologijos sąjunga pasiekė aukščiausią savo tašką dviem pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais, prieš Liuterio ekskomunikaciją ir jo konfliktą su Erazmu, bet ji neišnyko ir po šių įvykių. Užuot išnykę, humanistų išvystytos idėjos ir įgūdžiai buvo pritaikyti naujoms sąlygoms. Kai humanizmas būdavo apibūdinamas “žmogiško orumo” kategorijomis, tai Liuteris laikytas antihumanistu, nes jis netikėjo laisva žmogaus valia. Tačiau jis nelaikytinas humanizmo priešininku, kai šis suprantamas kaip studia humanitatis. Taip pat ir katalikiškoje Europoje religiniu studijų bei humanistinio sąjūdžio sąjunga pergyveno Reformaciją. Kaip buvo Bažnyčios veikėju, bandžiusių suderinti humanistinius ir Viduramžių filosofijos metodus, taip atsirado ir didikų, besistengiančių sulydyti humanizmą su karinės aristokratijos pažiūromis bei vertybėmis, todėl istorikai turėjo sugalvoti tokius hibridiškus terminus kaip “apsišvietusi riterija” arba “riteriškas humanizmas” tam, kad apibrėžtų padėtį ir šiaurinės Italijos dvaruose, ir XV amžiaus Burgundijoje, ir Anglijoje, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikais. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių teiginiui, kad humanistų sąjūdis, tapęs sėkmingesniu, tuo pačiu pasidarė nuosaikesnis ir neapibrėžtesnis. Politinės minties istorija patvirtina pastarąją išvadą. Humanistų sąjūdis prasidėjo šiaurinės ir vidurio Italijos miestų - valstybių aplinkoje. Veikdamas šią aplinką, jis buvo ir jos veikiamas. Florencijos valstybė, kuri buvo glaudžiausiai susijusi su humanizmu, išliko respublika bent jau savo pavadinimu iki 1530m. Florencijoje ir kitose respublikose, ypač Venecijoje ir Genujoje, valdantiems sluoksniams ir su jais susijusiems humanistams buvo lengva susitapatinti su žmonėmis, valdžiusiais senovės Atėnų ir Romos respublikas, o ypač su Ciceronu, kurio asmenyje derėjo politikas, oratorius ir filosofas. Šis humanistinis respublikonizmas turėjo tam tikrą atgarsį laisvuosiuose Šveicarijos ir Vokietijos miestuose. Likusioje Europos dalyje vyravo monarchija, ir antikiniu ar tuometiniu Italijos respublikų pavyzdžiai čia mažai tetiko. Čia buvo vadinamojo “renesanso valdovo” pasaulis. Esmines politikos ir Renesanso plėtros sąsajos buvo visai kitokio pobūdžio. Šiaurinės Europos politinė kultūra padėjo nuspręsti, ką paimti iš antikinės tradicijos, o ką - iš tuometinės Italijos, o taip pat - kaip tai interpretuoti. Pavyzdžiui, Erazmas, kad ir ką jis būtų galvojęs apie erelius, parašė knygą Krikščioniško valdovo auklėjimas, paskyręs ją jaunajam imperatoriui Karoliui V. Toje knygoje, be viso kito, Erazmas patarė valdovui, kad jeigu šis nesugebėtų valdyti teisingai ir negriaudamas religijos, tai privalėtų atsisakyti sosto. Erazmas tikriausiai turėjo omeny pavyzdį iš Antikos laikų - imperatoriaus Diokletiano nusišalinimą nuo valdžios. Karolio dvaro pamokslininkas, ispanų vienuolis Antonio de Guerava taip pat dalyvavo humanistų sąjūdyje ir savo perspėjimus išreiškė traktate, pavadintame Valdovu ciferblata, kuris plačiai rėmėsi romėnų moralisto Senekos išmintimi, o kaip pavyzdys Karoliui jame buvo pateiktas imperatorius Markas Aurelijus. Guevaros darbas yra garsus neostoicizmo Renesanse. Pasyvi pastovumo dorybė labiau tiko monarcho valdiniams negu politiškai aktyviems respublikos piliečiams. Romos teisės atgaivinimas tapo ypač svarbiu dalyku monarchijose šiauriau Alpių. Romėnų teisė buvo studijuojama ir Viduramžiais. Tačiau XV ir XVI amžiuje mokslininkai pamažu suvokė ryšį tarp šios teisės bei ją sukūrusios visuomenės ir suprato, kad laikui bėgant teisinė sistema kinta. Daugelis Italijos humanistų domėjosi antikiniais teisiniais tekstais, tačiau kaip teisininkai jie tebuvo mėgėjai. Pažanga šioje srityje padare tik žmonės, gerai išmanę teisę, ir humanitarines disciplinas. XVI amžiaus pradžioje iš trijų didžiausių romėnų teisės interpretatorių tik vienas buvo italas. Prozoje šiaurės ir Vakarų europiečiai taip pat pralenkė savo mokytojus italus. Komedijų rašytojui buvo labai sunku aplenkti Ariosto ar Aretino; epų kūrėjui - peršokti Riosto užkeltą kartelę, o Guarini romantišką pjesę apie ištikimą mylimąjį. Italai buvo nepralenkiami novelės meistrai bet šis žanras peraugo į sudėtingesnes formas jau už Italijos ribų. Šių prozos veikalų ištakos - Antikoje : komiškuose Lukiano dialoguose, graikų romanuose, tokiuose kaip Dafnis ir Chloje , o labiausiai - vėlyvojoje lotyniškoje prozoje, Apulejaus Aukso asile bei Petronijaus Satyrikone. Šiek tiek jiems įtakos turėjo ir Viduramžių romanai, ypač ironiškos šių romanų parafrazės, kurių autorius - Ariosto. Pagrindinius skirtumus tarp Renesanso bei Viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma, kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę ir Renesanso. Tai be abejo, labai svarbi tezė, tačiau ją pernelyg lengva pervertinti ar klaidingai interpretuoti. Kadangi spausdinimo mašinos su keičiama matrica atsirado tik XV amžiaus viduryje, aišku, kad tai negalėjo paveikti ankstyvojo Renesanso. Tačiau taip pat aišku, jog naujoji technologija labai palengvino vadinamąjį Renesanso “paplitimą”. O ryšys tarp Antikos atgaivinimo ir galimybės skaityti atspausdintus antikinius autorius yra visiškai akivaizdus. Antikos atgaivinimo sąjūdyje lemiamą vaidmenį suvaidino grupė mokslininkų - spaustuvininkų Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitur, kurie buvo tarsi tarpininkai tarp mokslininkų, humanistų bei išsilavinusios publikos. Kai kurie iš šių spaustuvininkų patys buvo mokslininkai. Tačiau nors spauda labai padėjo Renesansui paplisti, tai nebuvo vienintelė jos funkcija tuo metu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėjusi vystytis humanistų teksto kritika, jei nebūtų buvę priemonių išsaugoti bei paskleisti tekstų taisymams. Žinoma, Reformacija sklido ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tą patį galima pasakyti ir apie Renesansą. Dialoge, viename svarbiausių tos epochos literatūriniu žanrų, dažnai atsispindėdavo iš tikro įvykę ginčai, o jo stiliuje literatūriniai elementai derinti su tuo, ką kai kurie mokslininkai vadina “sakytinėmis liekanomis”. Kai kurie literatūriniai Renesanso šedevrai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš tradicinės liaudies kultūros, kuri buvo vien tik sakytinė kultūra. 4. Renesanso suirimas Jeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis - nes tikslesnis - terminas galėtų būti “suirimas”. Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Tapyboje ir architektūroje sunkiau nuspręsti, ką reikėtų laikyti “manierizmu”. Proporcijos ir perspektyvos taisyklės atmetamos kai kuriu tapytojų paveiksluose, derinant tai su stilinga, bet gana šalta elegancija. Skulptūroje elegantiškai išsilenkusios, ištęstos figūros yra pagrindinis kriterijus nustatant perėjimą prie manierizmo. Manierizmo žaismingumas akivaizdus sodų ir grotų mene. Literatūroje skirstymas į manieristus ir nemanieristus yra dar sunkesnis ir nevaisingesnis. Dažnai manierizmu vadinamos pastorales Tasso ir Guarini dramos. Iš tikrųjų šie kūriniai yra sąmoningai stilingi, bet problema ta, kad tai galima pasakyti ir apie daugelį ankstesnių renesansinių literatūros kūrinių. Dar sunkiau apibrėžti manierizmą už Italijos ribų. Didžiausia problema kyla iš to, kad nors trečiajame XVI a. dešimtmetyje Italijoje Renesansas artėjo prie pabaigos, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Centrinėje ir Rytų Europoje jis dar tik prasidėjo. Manierizmas ankstokai pasireiškė Nyderlanduose, tačiau keliantys mažiausiai abejonių ir žinomiausi šios krypties pavyzdžiai už Italijos ribų buvo sukurti netgi devintajame XVI a. dešimtmetyje. O literatūrinio manierizmo už Italijos ribų ieškojimas gal tik atskleistų šios sąvokos daugiaprasmiškumą. Ar manierizmas buvo atsakas į socialinę krizę? Visados sunku apibrėžti, kas yra socialinė krizė, nekalbant jau apie jos datavimą, tačiau esama įrodymų, kad tuo metu vyko pakitimai politinėse bei socialinėse struktūrose. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti - Renesansas” ar “kontra - Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų - mokslininkų bei literatų - darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita. Kitas atsakas į krizę buvo stoicizmo atgaivinimas. ”Pastovumo” kultas pasiekė savo viršūnę antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai dėl pilietinių karų Prancūzijoje ir Nyderlanduose proto ramybė tapo tiek būtina, kiek ir sunkiai pasiekiama žmogaus savybė. XVI amžiaus pabaiga dar vadinama “kriticizmo epocha”. Terminas “kritikas” buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visu pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni. Taip pat buvo rašomi traktatai, kritikuojantys arba ginantys Dantę ar bandantys nustatyti epo arba tragedijos rašymo taisykles. Visos šios tendencijos, pradedant platonizmu ir baigiant kriticizmu, turi atitikmenis XV amžiaus Italijoje. Kai kurie Renesanso elementai - būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t - ilgai išliko Europos kultūroje. Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu - padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje. Išvados Šiame darbe Renesansas laikomas ne “laikotarpiu”, o “sąjūdžiu”. Tačiau netgi kaip sąjūdis jis buvo apibrėžtas gana siaurai, akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką, o ne kitas kultūrinių pakitimų rūšis, į kurias atkreipė dėmesį Bruckhardtas. “Renesansinį individualizmą” galime apibrėžti ir kaip individualumo suvokimą. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurie istorikai teigia, kad “individualumo atradimas” prasidėjo XII amžiuje. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis - juk protą garbino humanistai; atradus perspektyvą, tapo įmanoma racionaliai sutvarkyti erdvę; atsirado tai, ką Bruckhardtas pavadino “kalkuliacijos dvasia”. Nors Petrarcos, Leonardo ir daugelio kitu šedevrais vis dar žavimasi, daug sunkiau nei Bruckhardto laikais tapo atskirti juos nuo, viena vertus, Viduramžių, o, kita vertus, nuo XVII ir XVIII amžiaus pasiekimų. Antras požiūris į kultūrinius pakitimus Viduriniais amžiais ir Naujųjų amžių pradžioje pabrėžia komunikacijos būdų raidos įtaką mentalitetui. Kai kurie istorikai kalba apie “retorinę evoliuciją” ar netgi “kalbinę revoliuciją”, įvykusią Viduramžių pabaigoje, įrodinėdami, kad kaip tik tuo metu filosofai pradėjo suvokti kalbos ir tikrovės santykių problemiškumą. Kiti pabrėžia raštingumo paplitimą Viduramžiais tiek dėl prekybinių, tiek dėl administracinių priežasčių. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.
Istorija  Referatai   (24,11 kB)
Daugelis šiuolaikinių valstybių yra demokratinės ir laikosi principo “liaudies valdžia – liaudies labui”. Ši valstybės valdymo forma išsirutuliojo Graikijoje (žr. ‘Atėnų demokratija’). Žodis “demokratija” susideda iš dviejų graikiškų žodžių: demos (“tauta, liaudis”) ir kratos (“valdžia”). Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir suprasti. Graikišku žodžiu philosophos vadiname žmogų, kuris nori būti išmintingas. Iš senovės Graikijos atėjo daugelis mūsų patarlių. Pavyzdžiui, graikų posakis: “Toks su tokiu, kaip varnas su varnu”,- lietuviškai gal skambėtų taip: “Kas su varna gyvena, varna ir krankia”;”Varnas varnui akies nekerta”. Žodis idėja taip pat graikiškas. Graikų idėjomis remiasi šių laikų gamtos mokslai ir medicina, matematika ir geografija. Graikų architektūros pavyzdžiu suprojektuota daug namu ir visuomeninių pastatų.Senovės graikai tūrėjo labai garsių mokslininkų ir mąstytojų: Archimedas buvo įžymiausias senovės matematikas ir fizikas. Jis gimė Sirakūzuose (Sicilijoje). Archimedo tėvas, astronomas Ficlijas, buvo artimas Sirakūzų dvarui ir, kaip manoma, Sirakūzų valdovo Hierono giminaitis. Iš pradžių Archimedas daugiausia dirbo inžinieriaus mechaniko darbus, konstravo karines mašinas ir statė įtvirtinimus, reikalingus tėvynės gynybai. Kurį laiką Archimedas gyveno Aleksandrijoje, bendravo su įžymiais mokslininkais – matematiku ir geografu Eratostenu, astronomu Konanu ir kitais. Grįžęs į tėvynę, Archimedas parašė keletą garsių matematikos ir mechanikos veikalų. Apie Archimedą, jo gyvenimą ir mokslinę veiklą sukurta daug legendų. Pasakojimų apie Archimedo gyvenimą gausu senovės istorikų Polibijo (II a. pr. m. e.) ir Tito Livijaus (I a. pr. m. e.), rašytojų Cicerono (I a. pr. m. e.), Plutarcho (I-II a.) ir kitų kūriniuose. Štai keletas iš tų legendų. Archimedas visada taip įsitraukdavo į mokslą, kad jį jėga tekdavo atplėšti nuo darbo vietos ir vesti prie pietų stalo arba prievarta tempti į pirtį, bet ir čia jis nenustodavo pirštu braižęs geometrinių figūrų ant savo išmuilinto kūno ir mąstyti apie jas. Kartą valdovas Hieronas užsisakė karūną iš gryno aukso. Kai darbas buvo baigtas, Hieronas panoro patikrinti, ar meistras nepakeitė dalies jam duoto aukso sidabru, ir kreipėsi į Archimedą. Archimedas negalėjo iš karto išspręsti šio uždavinio. Tačiau kartą, besimaudydamas pirtyje, pasinėręs į vandenį, staiga suprato, kaip išspręsti šį uždavinį. Jis taip apsidžiaugė savo atradimu, kad nuogas išbėgo į gatvę šaukdamas “Eureka! Eureka!” (“Radau! Radau!”) Taip buvo atrastas garsusis “Archimedo dėsnis”… Sirakūzų valdovas Hieronas pastatydino ir padovanojo Egipto faraonui Ptolomėjui didžiulį prabangų laivą, bet žmonės nepajėgė šio laivo nuleisti į vandenį. Archimedas sukonstravo mašiną, kuri padėjo vienam žmogui, pačiam valdovui, nuleisti laivą į vandenį. Tada Hieronas sušuko: “Nuo šios dienos, ką besakytų mūsų Archimedas, tikėsime, kad tai tiesa”. Sukūręs sverto teoriją, Archimedas pasakė: “Duokite man atramos tašką, aš pajudinsiu Žemę”. Mirus Hieronui, antrojo pūnų karo metu Archimedas puikiai suorganizavo gimtųjų Sirakūzų gynybą, kai juos 212 m. pr. m. e. apsiautė konsulo Marcelo vadovaujami romėnai. Archimedas kūrė katapultas, kitokias mašinas savo miesto gynybai, naudojo veidrodžius padeginėti priešo laivams. Štai kaip Archimedą rašė istorikas Polibijas: “Štai ir dabar, turėdami tokias galingas sausumos ir jūros pajėgas, romėnai būtų galėję greitai užimti miestą, jei kas nors iš sirakūziečių gretų būtų pašalinęs vieną senį. Tačiau kai šis senis dar tebebuvo tarp sirakūziečių, romėnai nedrįso pulti miesto arba nors panaudoti tokius puolimo būdus, kurių Archimedas nepajėgtų atmušti.” Vis dėlto po vienos didelės šventės, pasinaudoję susilpnėjusiu sirakūziečių budrumu, romėnai įsiveržė į miestą ir baisiai jį nusiaubė. Žilas 75 metų Archimedas sėdėjo ir įsigilinęs nagrinėjo ant smėlio nubraižytas geometrines figūras. Staiga prieš jį atsirado romėnų kareivis ir puolė kardu. Archimedas paprašė truputį palaukti, kol jis baigsiąs spręsti uždavinį. Tačiau kareivis, kuriam mokslas nerūpėjo, mokslininką nukovė. Prieš mirtį Archimedas dar spėjęs sušukti: “Neliesk mano skritulių!…” Iki šių laikų išliko šie Archimedo veikalai: 1.Parabolės kvadratūra. 2.Apie rutulį ir ritinį. 3.Apie spirales. 4.Apie konoidus ir sferoidus. 5.Apie plokščių figūrų pusiausvyrą. 6.Efodas (arba “Metodas”) 7.Apie plūduriuojančius kūnus. 8.Skritulio matavimas. 9.Psamitas (smėlio dalelių skaičiavimas). Aristotelis gyveno nuo 384 iki 322 m. Gimė Stageiros mieste Trakijos pusiasalyje. Kilęs iš šeimos, kurioje gydytojo amatas buvo paveldimas; jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Iš aplinkos, kurioje užaugo, įgijo nemaža empirinių gamtos ir medicinos žinių. 307 metais Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Praleido joje 20 metų, pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas ir tyrinėtojas. Platono mokslo dvasia labai skyrėsi nuo ankstesnio empirinio jo išsilavinimo. Skirtingų lavinimosi pakraipų junginys suformavo savitą jo mąstyseną. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. Paliko ją tik tada, kai į Platono vietą buvo išrinktas mažai tepasižymėjęs Speusipas. Apsistojo Aso mieste Azijoje, į kurį vietinis valdovas Hermijas jau anksčiau buvo pasikvietęs keletą Akademijos narių. Ase ir netoliese esančiame Atarnėjuje Aristotelis praleido trejus metus, dirbdamas mokslinį darbą ir mokytojaudamas. 343-342 m. Pilypas Makedonietis jį pasikvietė Aleksandro mokytoju, kuriuo jis buvo iki pat mokinio atėjimo į valdžią; ir po to jis liko Makedonijoje, gyveno Stageiros mieste. Visai paliko Aleksandrą tik tada, kai šis, sumanęs skleisti panhelenizmo idėjas, pradėjo žygį į Aziją. Tada Aristotelis grįžo į Atėnus ir čia įkūrė mokyklą. Tą mokyklą jis kūrė Akademijos pavyzdžiu, bet baudėsi pranokti Akademiją darbo visapusiškumu ir planingumu; skiepijo joje empirizmo dvasią ir pavertė ją specialiųjų tyrinėjimų - ir humanitarinių, ir gamtamokslinių - institutu. Mokykla buvo Likėjuje; ar nuo Likėjo alėjų, ar dėl to, kad ten būdavo diskutuojama vaikščiojant, mokykla buvo pavadinta „peripatetine". Aristotelis mokyklai vadovavo nuo 335 iki 323 metų. Tais metais Aristotelis apleido darbų rašymą ir atsidėjo mokytojavimui. Kai po Aleksandro mirties Graikijoje prasidėjo antimakedoniškas sąjūdis, Aristotelis paliko Atėnus ir nuvyko į Chalkidę, kur greitai ir baigė savo gyvenimą.Didelis darbštumas ir didis protas, nesuinteresuota tiesos meilė ir viso gyvenimo pastangų sutelkimas į mokslinę veiklą, sugebėjimas organizuoti darbą ir įtraukti žmones į bendrą veiklą, pagaliau palankios išorinės sąlygos ir nepriklausomybė, - visa tai buvo būtina, kad būtų sukurtas toks didingas dalykas kaip Aristotelio mokslas: Raštai: Juos galima suskirstyti į tris grupes:1.Jo paties išleisti raštai : , skirti plačiajam skaitytojų ratui. Dauguma iš jų buvo sukurti per pirmąjį laikotarpį, kai Aristotelis priklausė Akademijai; paprastai tai buvo dialogai, pasižymintys gana didele literatūrine verte. Jais Aristotelis senovėje buvo pelnęs puikaus stilisto šlovę. Temomis ir pavadinimais jie buvo panašūs į Platono dialogus: tarp jų buvo dialogas „Eudemas", inspiruotas „Faido-no", „Menekseno", „Puotos", dialogai apie meilę, apie teisingumą, apie retoriką, dialogai „Sofistas" ir „Politikas", dialogai apie malonumą, auklėjimą, apie karaliaus valdžią, apie poetus, apie turtą. Prie svarbiausiųjų dialogų priskirtinas „Protreptikas", kuris susijęs su Platono „Eutidemu" ir kuriame ginama filosofija, aukštinamas mokslui skirtas gyvenimas, taip pat didelis trijų knygų dialogas „Apiefilosofiją". Iš visos tos darbų grupės išliko vos keletas nedidelių fragmentų. 2.Mokslinio pobūdžio medžiaga: . Jos turinys buvo istorinis, literatūrinis ir gamtamokslinis. Pradėta ji rinkti Ase ir Stageiroje, tačiau didžiausia jos dalis buvo iš vėlyvojo laikotarpio, iš Likėjo laikų; ji buvo Aristotelio ir jo mokinių bendro darbo vaisius. Joje buvo ir ištraukų iš ankstesnių filosofų veikalų, iš Platono pokalbių; ją sudarė retorikos teorijų ir pavyzdžių rinkiniai, medžiaga teatro ir poezijos istorijai, olimpiadų nugalėtojų sąrašai, 158 graikų santvarkų rinkinys ir barbarų tautų teisių rinkinys, sistemiški zoologijos tyrinėjimai, mokslo problemų ir definicijų rinkiniai. Iš šios raštų grupės beveik nieko neišliko. Daugiausia išliko zoologijos tyrinėjimų medžiagos. Iš santvarkų tyrinėjimo 1891 metais atrasta studijos apie Atėnų valstybę dalis. Mokslo problemų rinkinys išlikožodiniuose pasakojimuose.3. Raštai apimanys mokslo darbus : ir skirti naudotis mokykloje. Tai paskaitų metmenys, rašyti eskiziškai ir nestilingai. Pradėti jie arba Likėjo laikotarpiu, arba dar Ase, tačiau vėliau perdirbti. Matyt, jie buvo rengti išleisti, vieni sutvarkyti geriau, kiti — prasčiau, tačiau nė vieni nebuvo parengti iki galo. Ir tokie ne visiškai užbaigti veikalai, vieni svarbiausių europinės minties istorijoje, tapo ateities kartų paveldu. Šie Aristotelio veikalai išliko, ir net ištisai. Išliko redaguoti Androniko iš Rodo, kuris gana laisvai juos sukomponavo ir autentiškus tekstus papildė mokinių užrašais. Šiuos raštus galima suskirstyti į penkias grupes: logikos, gamtotyros, metafizikos, praktikos ir poetikos.1) Logikos raštai Bizantijos laikais buvo pavadinti „Organonu" ( įrankis), nes tai atitiko paties Aristotelio ketinimus. Šiai grupei priklauso tokie traktatai: „Kategorijos", „Apie aiškinimą" (lot.„Deinterpretatione"), „Analitikos" („pirmoji" ir „antroji"), kuriose pateikta samprotavimo ir įrodinėjimo teorija, „Topika", aiškinanti tikėtiną įrodymą ir ginčo meną, ir „Apie sofizmų paneigimą" ( lot. „De sophisticis elenchis"). Aristotelio logikos branduolys pateiktas „Analitikose". „Topika" yra labiausiai redaguota. Veikalai apie kategorijas ir apie aiškinimą yra mažai paties autoriaus apdoroti ir vėliau papildyti, o tai leido kvestionuoti jų autentiškumą. 2) Gamtotyros raštai. Tai fizikos, gamtos istorijos ir psichologijos veikalai. a) Iš fizikos raštų svarbiausia yra „Fizika" (arba paskaitos apie gamtą), suskirstyta į 8 knygas; tai reikšmingas, bet nevienalytis darbas, kurio knygos parašytos skirtingais laikotarpiais ir pradžioje, matyt, jos buvo atskiri traktatai. Taip pat „Apie dangų", „Apie atsiradimą ir išnykimą", „Meteorologija". b) „Natūrali gyvūnų istorija" yra svarbiausias antros grupės veikalas; be to, jai dar priklauso nemažai zoologijos srities monografijų: „Apie gyvūnų dalis", »Apie gyvūnų kilmę", „Apie gyvūnų judėjimą", „Apie gyvūnų migraciją" ir kt. Aristotelio botanikos veikalai neišliko, c) „Apie sielą", svarbus ir palyginti neblogai parengtas veikalas, yra svarbiausias Aristotelio darbas iš psichologijos srities, Papildytas keletu smulkesnių studijų. 3) Metafizika yra Aristotelio filosofijos branduolys, apimantis jo vadina-„pirmąją filosofiją". Veikalo pavadinimas reiškia „raštai, einantys po gamtotyros veikalų" (būtent tokia tvarka Aristotelio raštus buvo surikiavęs Andronikas), ir jis įsigalėjo žymiai vėliau. Šis darbas susideda iš keturiolikos nevienodo svarbumo ir nevienodos kilmės knygų, kurių neįmanoma sklandžiai susieti tarpusavyje. „Metafizika" tikriausiai niekada nebuvo nei viena knyga, nei vienas paskaitų kursas; tik komentatoriai (Sirianas ir Pseudoaleksandras) ėmė ją laikyti vienu veikalu ir sugebėjo šitą nuomonę įamžinti. Svarbus ryšys yra tarp knygų A-G ir Z—Omega, jos sudaro „Metafizikos" karkasą. Knyga A, kurioje yra Aristotelio teologijos metmenys, yra atskiras traktatas; knyga A yra filosofijos žodynas; knygos M-N yra polemika su Platonu. 4) Praktiniai veikalai apima etiką ir politiką. Etikos yra išlikusios trys redakcijos, bet tikriausiai tik dvi yra autentiškos: „Endemo etika" yra ankstyviausia, o „Nikomacho etika" - vėlyviausią. „Didžioji etika" (lot.„Magna moralia") paprastai laikoma pirmųjų dviejų santrauka, sudaryta vėlesniais amžiais. „Politika" pavadintas politinis Aristotelio veikalas, daug aprėpiantis, bet nebaigtas, yra toks pat nevienalytis kaip ir „Metafizika". 5) Poetikos raštai. Iš šios grupės išliko tik viena „Poetikos" dalis, kurioje daugiausia kalbama apie tragediją. Išlikę Aristotelio raštai yra tik dalis to, ką jis yra parašęs, tačiau svarbi, tikrai mokslinė dalis, padedanti susidaryti jo pažiūrų visumos vaizdą. Mokslinė Aristotelio orientacija : Biologija buvo ta mokslo sritis, kuriai jis skyrė daugiausia dėmesio ir pagal kurią modeliavo savo filosofijos sąvokas; kalbėdamas apie būtį, jis pirmiausia turėjo galvoje gyvas būtybes. Biologija jo sistemoje vaidino tokį vaidmenį, kokį Platono sistemoje - matematika ir matematinė gamtotyra, kurias Aristotelis išmanė prasčiau ir į kurias mažiau atsižvelgė. Šis mokslinės orientacijos skirtumas iš dalies leidžia suprasti ir abiejų mąstytojų filosofinių pažiūrų skirtumus. Sokratas (469-399) gimė Atėnuose ir Atėnuose nugyveno visą savo gyvenimą. Tai buvo žmogus, kurio mintys nesiskyrė nuo darbų. Kai reikėjo tėvynei, tarnavo jai kaip kareivis ir valdininkas-pritanas; kare rodė vyriškumo pavyzdžius, taikos metu -pilietinį apdairumą ir drąsą, pats vienas pasisakydamas prieš įsiaudrinusią minią. Apskritai jis nesikišo į valstybės reikalus; buvo visiškai atsidavęs kitos rūšies veiklai - mokytojo veiklai. Ji daugeliu atžvilgių priminė sofistų veiklą, ir amžininkai Sokratą laikė sofistu; tačiau nuo sofistų jis skyrėsi ne tik tuo, kad mokė nesuinteresuotai, - kitoks buvo ir jo mokslo turinys. Jo veikla buvo mokyti žmones doros, tiksliau sakant, lavinti jų protą, kad jo dėka būtų pasiekta dora. Tokią veiklą jis laikė savo gyvenimo prasme. Į šią veiklą jis buvo taip įsitraukęs, kad visai negalvojo apie savo reikalus - gyveno nepritekliuje atskirai nuo šeimos. Visada jis buvo ten, kur galėjo rasti pašnekovų, sulaikydavo žmones turguje, palestroje arba puotoje, kad su kiekvienu pasikalbėtų apie jo reikalus ir priverstų patį apie juos susimąstyti, pagalvoti apie savo sugebėjimus ir dorą. Apie save jis sutelkė būrį šalininkų ir mokinių; prašmatniausias Atėnų jaunimas, kaip antai Alkibiadas, Kritijas, Platonas, Ksenofontas, nuolatos būdavo su juo. Tačiau greta šalininkų turėjo ir rūsčių kritikų. Buvo jis populiarus, bet jo populiarumas nebuvo susijęs su pripažinimu. Dauguma žiūrėjo į jį tik kaip į keistuolį; vidutinis atėnietis nelaikė rimtu žmogaus, kuris kvaršina sau galvą svetimais reikalais, o pats negali užsidirbti naujam apsiaustui: šitaip iš jo išsityčiojo Ameipsi-jas savo komedijoje. Kiti jį laikė pavojingu asmeniu: jo praktikuojama pažiūrų ir santykių analizė ir kritika atrodė grėsminga esamai tvarkai. Aristofanas, kuris 423 m. Sokratą pavaizdavo „Debesyse", laikė jį betikslių svarstymu, kenksmingos laisvamanystės, išdidumo, išradingų apgavysčių įsikūnijimu ir įžvelgė pagarbos tradicijoms stoką. Nepaisant tokios nuomonės apie jį, Sokratas visą ketvirtį amžiaus galėjo užsiiminėti savo veikla. Tik sulaukęs 70 metų buvo viešai apkaltintas dėl savo kenksmingos veiklos. Gal turėjo reikšmės politinės priežastys, gal prasidedančio Atėnų nuopuolio nuojauta skatino ieškoti kaltų. To užteko, kad 399 m. amatininkas Anitas, oratorius Likonas ir poetas Meletas prisiekusiųjų teismui apskųstų Sokratą, kaltindami jį bedievyste ir jaunimo tvirkinimu. Teismas pripažino Sokratą kaltu. Apie mirties bausmę tikriausiai negalvojo nei skundėjai, nei teisėjai; tokią sunkią bausmę išprovokavo paties Sokrato elgesys: jis neprisipažino kaltas, priešingai, įrodinėjo savo veiklos svarbą. Dėl religinių aplinkybių mirties bausmė negalėjo būti įvykdyta iškart, ir Sokratui teko 30 dienų praleisti kalėjime. Jis lengvai galėjo išvengti mirties, mokiniai norėjo suorganizuoti jo pabėgimą, bet Sokratas nesutiko, motyvuodamas paklusnumu įstatymui. Paskutines dienas jis praleido šnekėdamasis su mokiniais; Platonas, kuris dėl ligos ten nedalyvavo, remdamasis pasakojimais „Faidone" aprašė paskutines Sokrato akimirkas. „Nėra abejonių, kad visais laikais, kiek siekia žmogaus atmintis, niekas nėra gražiau pasitikęs mirties", - rašė Sokrato mokinys Ksenofontas (IV, 8, 2). Vėlesnės kartos visais laikais Sokratą laikė filosofo idealu, o jo gyvenimą ir mirtį - tobulu filosofo pareigos atlikimu. Šaltas jo protas ir karšta širdis sudarė nuostabų derinį. Stiprią, veikiau juslinę jo prigimtį buvo sutvardžiusi stipri siela. Garsus jo išvaizdos bjaurumas buvo tarsi dvasios pranašumo simbolis. Jam buvo būdingas romumas ir giedra nuotaika, humoras ir švelnumas. „Man atrodė, kad jis buvo geriausias ir laimingiausias iš visų žmonių", - rašė Ksenofontas (IV, 8, 11). Raštų jis nepaliko, mokė tik žodžiu. Apie jo mokymą žinome iš mokinių raštų, ypač iš Platono dialogų ir Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą". Ir Aristotelis pateikia žinių apie jo nuopelnus filosofijai.Sokrato pažiūros: Sokratas, panašiai kaip sofistai ir dauguma jo meto žmonių, domėjosi tik žmogumi. O žmoguje jį domino vien tik tai, ką manė esant svarbiausia ir kartu galima pakeisti bei pagerinti: „Domėjosi jis, - teigia Aristotelis, - vien etikos reikalais, o gamta nesidomėjo visiškai", sakė, kad medžiai negali jo nieko išmokyti, užtat jį pamoko žmonės mieste. Ir dirbo jis tik dviejose srityse: etikos ir logikos, kurią manė esant būtiną etikai. 1. ETINES SOKRATO PAŽIŪRAS galima sutraukti į tris pamatines tezes: l)Dora yra besąlygiškas g ė r i s. Dora (arethe) buvo labai sena graikų sąvoka, tačiau suprantama labai bendra prasme, tokia kaip tvirtumas, ištvermingumas, tikslumas profesionalioje veikloje. Dar sofistai šitaip suprato dorą ir teigė, jog ji yra visiškai santykinis pranašumas, skirtingas vyro ir moters, jaunuolio ir brandaus vyro. Sokratas ėmė prieštarauti tokiam reliatyvizmui, priskirdamas visai žmonių giminei bendrąsias dorybes -juk teisingumas, drąsa ar santūrumas teigiamai vertinami visur ir visada. Tuos pranašumus vadindamas dorybe, jis suteikė šiai sąvokai siauresnę, taigi ir visiškai naują prasmę. Iš teigiamų žmogaus bruožų išskirdamas ypatingas dorovines savybes, Sokratas sukūrė naują moralės sampratą. Moralės normos yra „nerašytos", kodeksuose jų nėra; tačiau jos tvirtesnės už rašytas. Jos atsiranda iš pačios dalyko prigimties, nėra žmonių nustatytos; kaipgi jos galėtų būti žmonių sukurtos, jei yra visuotinės, visiems žmonėms vienodos? Juk (taip samprotauja Sokratas) visi žmonės negalėjo vienu metu susirinkti į vieną vietą ir susitarti dėl normų. Moralės normų visuotinumą Sokratas ypač pabrėždavo, oponuodamas sofistų reliatyvizmui; naujoje doros sampratoje visuotinumas buvo esmiškiausias doros bruožas. Šis tik dabar pastebėtas pranašumas Sokrato akyse iš karto tapo gėrio viršūne. Visa kita, ką žmonės laiko gerais dalykais - sveikata, turtas, garbė, - ne kartą dėl savo padarinių pasirodo esą bloga. Žmogus privalo rūpintis aukščiausiuoju gėriu, nepaisydamas net pavoju ir mirties. Moraliniam gėriui jis privalo paaukoti žemes-niąsias ir tariamas gėrybes: „Ar nesigėdiji rūpintis pinigais, šlove, saugumu, o ne protu, tiesa ir tuo, kad siela taptų kuo geriausia?" Tad Sokratas buvo pirmasis, kuris išskyrė moralinį gėrį, tikrąjį etikos objektą (dėl to jis ir vadinamas „etikos pradininku"); taip pat jis buvo pirmasis pažiūros -pavadinkime ją moralizmu, - iškeliančios moralinį gėrį virš visų kitų, atstovas. 2) Dora yra susijusi su nauda ir l a i m e. Sokratas sakydavo, kad džiaugtųsi pasiuntęs į pragarus tą, kuris pirmasis atskyrė gėrį ir naudą. Bet tų abiejų dalykų sąsają jis suprato ne taip, kad gėris priklauso nuo naudos, o priešingai -kad nauda priklauso nuo gėrio. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. Todėl žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera. Tad Sokratas buvo priešingybė utilitaristui; tačiau pripažindamas gėrio ir naudos ne-atskiriamumą, dažnai kalbėdavo taip pat kaip utilitaristai: jis skelbė poelgį esant neabejotinai gerą, jei jis teikia naudą, o girdamas teisingumą ar lojalumą, uolumą darbe ar kompetenciją, remdavosi jų teikiama nauda. Panašiai jis suprato ir gėrio santykį su laime: laimė esą susijusi su dora, nes atsiranda iš doros. Laimingas yra tas, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį, o aukščiausiasis gėris yra dora. 3) Dora yra ž i n o j i m a s. Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Ir negali būti kitaip: jei gėris yra naudingas ir užtikrina laimę, nėra pagrindo, kad tai žinantis nesielgtų gerai. Todėl žinojimas yra pakankama doros sąlyga, o kalbant kraštutinumų kalba, kaip kad mėgo kalbėti Sokratas, yra tas pats, kas dora: „Yra vienas ir tas pats žinoti, kas yra teisinga, ir būti teisingam". Sokratas formuluoja tokį apibrėžimą: dora yra žinojimas. Į pastabą, kad žmonių poelgiuose dažnai susikerta žinojimas ir poelgis, proto reikalavimai ir aistros postūmiai, kad dorai be žinojimo dar reikalinga valia, Sokratas atsakytų: jei žinojimas nėra pakankamas dorai, jis yra paviršutiniškas ir neišsamus. Kieno žinojimas tikras ir visiškas, tas negali neperprasti jo iki pat gelmių ir negali elgtis kitaip, tik gerai. Dorai reikalingas žinojimas yra aiškiai kitokios rūšies nei tas, kurį sukaupė graikų filosofai: tai žinios ne apie stichijas, žvaigždes, kosmosą, o apie teisingumą ir drąsą, ne gamtamokslinės, o etinės žinios, kurios remiasi ne grynai teoriniu svarstymu, o praktiniu samprotavimu. Tokia pažiūra vadinama etiniu intelektualizmu. Sokratas anaiptol nebuvo vienišas, laikydamasis tokios pažiūros. Graikai apskritai buvo linkę gyvenimą suprasti intelektualistiškai, o tokia nuostata buvo ypač paplitusi Atėnuose V amžiuje, graikų švietimo laikais. Sokratui laikytis intelektualistinės nuostatos buvo dar ypatingų priežasčių: pirmiausia jis pats buvo refleksyvaus tipo žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi protu, nieko nedaro instinktyviai, o drauge jis turėjo tokią tvirtą ir patikimą valią, kad ji niekada nesusvyruodavo, ir jam nereikdavo jokių valios pastangų priimti sprendimus; pagaliau Sokratas buvo įpratęs sunkiai suvokiamas moralines savybes įsivaizduoti pagal analogiją su žmogaus tinkamumu darbui, ypač amatams: dirbama gerai, kai mokama dirbti, kai žinoma, kaip dirbti. Iš intelektualizmo kilo ir kitos Sokrato etikos tezės. Pirmiausia, kad doros galima mokytis; juk dora yra žinojimas, o žinios - įgyjamos. Ši tezė buvo labai svarbi: aukščiausiasis gėris, koks yra dora, nėra įgimtas. Jį galima įgyti, ir nuo mūsų pačių priklauso, ar tą gėrį turime. Kita išvada - kad dora yra viena. Teisingumas buvo apibrėžtas kaip žinojimas, kas kam pridera, dievobaimingumas - kaip žinojimas apie dievus, drąsa - kaip žinojimas, ko dera bijoti; pagaliau visos dorybės yra žinojimas, taigi jos iš esmės yra vienas ir tas pats. Šia teze apie dorybės vieninteliškumą Sokratas išsakė savo protestą prieš sofistų etinį pliuralizmą. Sokratas savo intelektualistinės teorijos niekuo nebuvo apribojęs. Užtat savo asmeniniuose sprendimuose dažnai vadovaudavusi vidiniu balsu - demono balsu, kaip pats sakydavo, - kuris jį sulaikydavo nuo blogo poelgio. Tas vidinis balsas nebuvo kokio nors kito psichinio veiksnio, pavyzdžiui, valios ar jausmų, paspirtis intelektui, tai buvo greičiau religinis etikos papildymas, nuoroda į pagalbą, kurią dievybė teikia žmonėms. Etiniai Sokrato teiginiai jungėsi į vieną grandinę ir vedė prie aiškios išvados: žmonės siekia laimės ir naudos. Tikrą laimę ir tikrą naudą teikia tik gėris. Tikrasis gėris yra dora. Dora yra viena, nes kiekviena dorybė yra žinojimas. Įgydami žinių, pasiekiame gėrį, o su juo - naudą ir laimę. Išvada - paprastas gyvenimiškas patarimas: reikia siekti žinių, o kas gali, privalo ir kitus šito mokyti. Sokratas ne tik skelbė tokią teoriją, bet ir pats ją taikė sau, su geležiniu nuoseklumu gyveno pagal savo teoriją. Mokymą laikydamas svarbiausia savo paskirtimi, jam buvo visiškai atsidavęs. Nepaisydamas savo asmeninių polinkių ir gyvenimo sąlygų, jis nepalaužiamai siekė to, kas yra aukščiausiasis gėris ir kas dėl to įpareigoja visus ir visada. Jo gyvenimas ir mirtis visiškai atitiko jo mokslą. 2.Sokrato logika. Sokratas ragino ne tiesiog dorai gyventi, bet susimąstyti apie dorą. Pats, nors ir buvo mokytojas, neturėjo užbaigto žinojimo, kurį būtų galėjęs perduoti kitiems; jis nežadėjo, kaip sofistai, kad mokinius išmokys tiesos, bet sakė, jog kartu su jais ieškos tiesos. Jo žinojimo teorija buvo žinių ieškojimo teorija arba metodologija. Ir būtent dėl to ji buvo ypatingos svarbos dalykas: ji rodyte rodė, kad norint įgyti žinių, pirma reikia apgalvoti jų įgijimo metodą; filosofų dėmesys, iki šiol sutelktas į tikrovę, dabar pakrypo į žinojimą ir jo įgijimo būdą. Sokratas nebuvo teoretikas, o tik metodo virtuozas; jis neformulavo taisyklių, o tik savo pavyzdžiu rodė, kaip tuo metodu naudotis. Metodas, kokiu jis naudojosi, buvo diskusija, protinis bendradarbiavimas. Jis susideda iš dviejų dalių, negatyvios ir pozityvios, „elenktikos" ir „majeutikos"; pirmoji mokė, kaip atmesti melagingus įsitikinimus, antroji - kaip įgyti teisingus. l)Elenktinio metodo, arba nuginčijimo metodo, kurį Sokratas laikė „geriausiu ir rezultatyviausiu iš visų proto nuskaidrinimo būdų", esmė – atvesti prie absurdo: klaidingą priešininko mintį Sokratas priima rimtai (tai vadinamoji Sokrato „ironija") ir savo klausimais priverčia tol samprotauti, kol prieinama prie išvados, prieštaraujančios arba visuotinai pripažįstamiems teiginiams, arba pačiam pradiniam teiginiui. Šio metodo tikslas - demaskuoti tariamą žinojimą ir apvalyti nuo jo protą. Jis manė turįs teisę tokiai kritikai, nes tuo tarpu, kai kiti klaidingai manė žiną, jis buvo įsisąmoninęs savąjį nežinojimą. Todėl jis žinojo kažką, ko nežinojo kiti, ir vadino tai „nežinojimo žinojimu". Tai buvo psichologinis žinojimas: teigdamas savąjį nežinojimą, jis parodydavo, kad pažįsta save. Žinoma, pirmiausia tai buvo epistemologinis žinojimas: juk jis kartu parodydavo, kad žino, kas yra žinojimas; jeigu mokėjo atpažinti jo stygių, vadinasi, turėjo žinojimo sampratą ir kriterijų. O tai jam buvo pati svarbiausia ir pati tikriausia pažinimo pradžia: pirmiausia žinojimo kriterijus, paskui pačios žinios. Prieš pradedant tyrinėti daiktų prigimtį reikia suprasti pažinimo prigimtį. Sokratas pirmasis ėmė laikytis nuostatos, taip paplitusios naujaisiais laikais, kad pažinimo kritika yra pirmoje vietoje ir visi filosofijos mokslai turi prasidėti nuo jos. Paradoksali sąvoka „nežinojimo žinojimas" reiškė ne skeptišką, o kritišką nuostatą. Sokratas tikėjo, kad galima surasti visuotinę tiesą, ir tuo jis labiausiai skyrėsi nuo sofistų, kurie buvo reliatyvistai. Ir jis, ir sofistai naudojo tą patį nuginčijimo metodą, bet sofistams metodas buvo pabaiga ir tikslas, o Sokratui - tik pradžia. 2)Majeutinis metodas. Kitą metodą Sokratas vadino majeutika arba pribuvėjos menu: nors kiekvienas žmogus turi savyje teisingą žinojimą, bet nėra jo įsisąmoninęs, ir jam reikia padėti, reikia išgauti iš jo tiesą; dėl to mokytojo funkcija panaši į pribuvėjos meną. Sokratas šią funkciją vykdė klausimais. Jo metodas buvo ieškojimo bendromis jėgomis metodas, kuris dabar vadinamas euristiniu. Vadovui svarbiausia mokėti klausti; Sokratas veikė tokiu būdu: sudėtingus klausimus jis skaidė į pačius paprasčiausius ir taip juos suformuluodavo, kad atsakant nedaug tereikėjo savarankiškumo, - pakako pasakyti taip arba ne. Tokiais klausimais jis pašnekovą priremdavo prie sienos, verste priversdavo atsakyti. Atsakymas į paprastus etinius klausimus turėdavo būti tikslus, nereikalaudavo jokių specialių žinių, tik sveiko proto, kurį turi kiekvienas. Pats, nors nuolat kartodavo nežinąs, aiškiai prisipažindavo žinąs, kas yra gera ir bloga, teigdavo turįs intuityvųjį gėrio žinojimą. Kiekvienas, pavyzdžiui, žino, kad teisingumas yra gėris, o bailumas - blogis. Tas žinojimas buvo jo etinių išvadų atsparos taškas; kartu Sokratui jis buvo ir jo samprotavimų teisingumo matas. Jei, pavyzdžiui, iš jo pasirinkto teisingumo apibrėžimo tektų daryti išvadą, kad teisingumas yra blogis, jis žinotų, jog tas apibrėžimas yra klaidingas, lygiai kaip būtų klaidingas apibrėžimas, suponuojantis išvadą, jog bailumas yra gėris. a) Savo ieškojimus Sokratas pradėjo nuo žinomų ir pripažintų, patirties ir veiklos patikrintų faktų patvirtinimo. Tie faktai buvo susiję su žmogaus - amatininko, menininko, politiko, vado - veikla. Juos jis traktavo kaip samprotavimo prielaidas, o sunkiai konstatuojamiems moraliniams poel- giams apibudinti naudojosi analogija. Analoginio samprotavimo pamatas buvo kiekvieno veiksmo struktūros pastovumas. Jeigu amatininko veikla turi savų pranašumų, kuriuos reikia puoselėti, savą blogį, kurio reikia vengti, jeigu yra jai būtinas žinojimas ir pareigos, vadinasi, kiekviena kita veikla, taigi ir moralinė, turi turėti savų pranašumų, savąjį blogį, žinojimą ir pareigas. Dar analogija moko į žinomų faktų aibę įtraukti naujus, pavyzdžiui, parodo, kad drąsa galima ne tik kare, bet ir taikos metu, sausumoje ir jūroje, politikoje ir asmeniniame gyvenime, džiaugsme ir skausme, potraukiuose ir nuogąstavimuose. b) Visgi analogija padeda apibrėžti tik sąvokos apimtį, bet ne turinį. Kas yra drąsa (ar bet kuri kita dorybė), į šį klausimą analogija neatsako. Tam reikia palyginti atskirus drąsos pavyzdžius, ir tuos, kurie visiems žinomi, ir gautus analogijos būdu, o paskui rasti jų bendrus bruožus. Tai jau indukcija. Kaip liudija Aristotelis, Sokratas buvo indukcijos metodo kūrėjas. Kaip jis tą metodą suprato, geriausiai rodo Ksenofonto užrašytas Sokrato pokalbis su Eutidemu. Kad būtų galima apibrėžti teisingumą, Sokratas liepia vienoje pusėje parašyti „T", kitoje „N" ir po raide „T" stulpeliu surašyti teisingus poelgius, o po raide „N" - neteisingus. Buvo surašyti labai įvairūs ir skirtingi poelgiai. Tuo skirtingumu visuomet remdavosi sofistai, norėdami Įrodyti teisingumo santykinumą. Sokratas, priešingai, norėjo įveikti santykinumą ir rasti visų teisingų poelgių bendrą bruožą, teisingumo požymį. c) Tai buvo būdinga kiekvienam Sokrato pokalbiui. Jis visada ieškojo bendrų bruožų, ieškojo bendrų drąsos ar teisingumo požymių, kad nuspręstų, kas yra drąsa ir kas yra teisingumas, apibrėždavo drąsos ar teisingumo sąvokas (eidos); tai buvojo ieškojimų tikslas. Jis buvo įsitikinęs, kad indukcijos būdu įgyta sąvoka yra tikra ir visuotinė tiesa, o tai buvo priešinga sofistams, kurie niekaip nesugebėjo peržengti savojo reliatyvizmo. Norint turėti sąvoką, reikia ją apibrėžti. Kas su juo kalbėdamas paliesdavo kokią temą, jis visuomet pokalbį nukreipdavo į definiciją: giri ką nors už teisingumą, malonėk pasakyti, ar žinai, ką reiškia „teisingumas"; sakaisi nebijąs ir esąs drąsus, apibrėžk, kas yra „drąsa". „Yra du dalykai, kuriuos kiekvienas iš tiesų turi pripažinti Sokratui: indukcinis samprotavimas ir definicija", - rašo Aristotelis. Sokratas buvo pirmasis, kuris sistemiškai domėjosi sąvokų apibrėžimo klausimu ir nurodė indukciją kaip sąvokų apibrėžimo būdą. Ir iki Sokrato daugybė žmonių naudojosi indukcija bei apibrėžinėjo sąvokas; tačiau tai, ką jie darė atsitiktinai, jis padarė sąmoningai ir metodiškai, ieškojo tvirto ir tyrinėtoją įpareigojančio metodo. Jo tikslas buvo praktinis: ieškoti sąvokų, nes kas turi sąvoką, tas žino, o kas žino, tas yra doras. Tikslas buvo praktinis, tačiau jo siekiant buvo atrastas ir teoriškai svarbus dalykas - tas dalykas buvo reikšmingi loginiai metodai. Tiesa, ir indukciją, ir definiciją jis taikė siaurai etiniu sąvokų sričiai; bet sukurtus metodus jau buvo lengva pritaikyti visur; tai padarė Sokrato mokiniai. Loginiai Sokrato atradimai atrodo artimi sofistu atradimams; ypač jiems artimi sąvokų apibrėžimai: ir sofistai tyrinėjo posakius bei jų reikšmes pasiekdami nepaprasto subtilumo, pavyzdžiui, Prodikas. Tačiau buvo ir esminis skirtumas: sofistams rūpėjo žodžiai, o Sokratui - pats dalykas, kuris žodžiais tik pavadinamas. Sofistai buvo eruditai, kurie stengėsi surinkti kuo daugiau enciklopedinių žinių; Sokratas buvo logikas, kuriam rūpėjo rasti vieną bendrą formulę. Sokratiškoji tyrinėjimų tikslo samprata iš pirmo žvilgsnio irgi buvo panaši į sofistų, nes ir Sokratas, ir sofistai tą tikslą suprato praktiškai: ir jam, ir jiems rūpėjo per žinias įgyti naudos. Bet naudą suprato skirtingai: jie turėjo galvoje materialią ir laikiną, o Sokratas - dvasinę ir patvarią naudą. Būta ir dar gilesnio skirtumo: sofistai, manydami tiesą esant santykinę ir sutartinę, norėjo išmokyti ne teisingų, bet naudingų dalykų; o Sokratas mokė tik to, kas teisinga, būdamas įsitikinęs, kad vien tik tiesa yra naudinga siekiant užsibrėžto tikslo - žmonių dorovinio tobulėjimo. Sofistai buvo utilitaristai, o Sokratas - moralistas, jie buvo reliatyvistai, jis pripažino visuotinę ir besąlygišką tiesą. SOKRATIZMAS - tai kraštutinis moralizmas, susietas su kraštutiniu intelektualizmu: jo nuomone, dora yra žmogaus tikslas, o žinios - svarbiausioji priemonė. Žinojimą jis manė esant sąvokinį, o sąvokų kūrimo būdu laikė indukciją. Kas žino ir dėl to yra doras, tas pasiekia aukščiausiąjį gėrį ir tampa laimingas; taigi sok-ratizmo išvada - laimės, proto ir doros vienovė. Šia išvada nuo tol rėmėsi visos graikų filosofijos mokyklos ir jos pamatu kūrė etiką. Sokrato sekėjai perėmė ir kitą jo išvadą: žinios yra sutelktos bendrosiose sąvokose, tad žinojimas gali būti tik visuotinis. Šia mintimi remiantis vėlesniais amžiais buvo kuriama pažinimo teorija. MOKINIAI. Opozicija prieš Sokratą laikui bėgant sumenko ir išseko; tai buvo diletantų opozicija. Užtat filosofai paprastai pasisakydavo už Sokratą. Jo įtaka buvo milžiniška. Du didieji graikų filosofijos klasikai buvo Sokrato mokiniai: Platonas -tiesiogiai, Aristotelis - netiesiogiai. Jie perėmė iš jo tikėjimą, jog yra besąlygiškas žinojimas, ir remdamiesi jo etinių sąvokų teorija sukūrė didžiąsias filosofijos sistemas. Platonizmas ir aristotelizmas buvo Sokrato veiklos vaisiai. Tačiau tai buvo tik viena jo mokinių dalis. Kiti, istoriškai mažiau reikšmingi, bet gausesni, jo mokslu pasinaudojo visiškai kitaip. Jie buvo bendri Sokrato ir sofistų auklėtiniai, iš Sokrato perėmę tik kai kuriuos jo mokymo aspektus, arba jo moralizmą, arba jo sąvokų teoriją, kartu nenutraukdami ryšio su sofistų reliatyvizmu. Platonas.Atėnietis Platonas gyveno 80 metų, nuo 427 iki 347 m. Gyveno jis Atėnų klestėjimo laikais, aukščiausios senovės kultūros atmosferoje, kurioje kūrėsi Periklio valstybė, gimė Feidijo menas ir Sokrato inspiruotas i etinis ir mokslinis sąjūdis. Buvo jis kilęs iš garsios šeimos, motinos prosenelis buvo Solonas, tėvas priklausė Kod-rų giminei. Aukštos kultūros namuose buvo rimtai rūpinamasi auklėjimu. Pagal graikų paprotį nuo jaunystės buvo vienodai lavinamas ir kūnas, ir siela. Jaunuolį, kurio tikrasis vardas buvo Aristoklis, gimnastikos mokytojas pavadino „Platonu" dėl jo plačių pečių. Olimpijos ir Istmo žaidynėse Platonas buvo iškovojęs pergalių. Jis išmėgino jėgas poezijoje, tapyboje, muzikoje, ir nors jo kūryba pasuko kita kryptimi, jis visada liko menininkas. Mokslo studijas jis irgi pradėjo anksti: klausėsi Herakleito sekėjo Kratilo, buvo susipažinęs su Atėnuose populiariais Anaksagoro laiškais. Būdamas dvidešimties metų susipažino su Sokratu. Su juo bendravo 8 metus ligi pat jo mirties. Tie metai jam turėjo lemiamą įtaką: jeigu ne sukūrė, tai bent išlavino jo aukštą loginę ir etinę kultūrą. Bendraudamas su Sokratu, Platonas kartu susidūrė su įvairiomis srovėmis, kurioms atstovavo Sokrato mokiniai: Antistenas, Aristipas, Eukleidas ir kiti. Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus; prasidėjo jo kelionių metai. Buvo nuvykęs į Egiptą, sklido gandai, kad jis vietinių žynių buvo „įšventintas" - supažindintas su slaptaisiais mokslais. Paskui pabuvojo Italijoje, elėjiečių ir pitagorininkų tėvynėje; aplankė Architą Tarente ir senąjį pitagorininką Timają Lokruose. Platono kelionės truko dvidešimt metų, iš jų grįžo visiškai subrendęs žmogus ir apsigyveno Atėnuose. Akademo giraitėje jis įkūrė mokyklą ir atsidėjo rašytojo bei mokytojo darbui. Politiniame savo aplinkos gyvenime Platonas tiesiogiai nedalyvavo, tačiau buvo plačiai užsimojęs įgyvendinti savo idėjas, pakeisti politinę santvarką ir „filosofus padaryti valdovais". Platonas buvo įsitikinęs, kad filosofijos įkvėpta politika privalo sutvarkyti pasaulį pagal gėrio idėją. Politikai privalo tobulinti savo krašto žmones, o ne meilikauti jiems; iš tikrųjų jie ne tikrąja krašto gerove rūpinasi, o pataikauja gyventojams, gausindami jų turtą, naudą, politinę galią. Periklis, Timonas, Temistoklis, Miltiadas - ar jie atėniečius padarė geresnius? Ne, jie tik praturtino Atėnus ir praplėtė jų ribas; bet patys patyrė atėniečių pyktį ir neteisingumą - juk jie nemokėjo arba nenorėjo išugdyti atėniečių doros ir teisingumo. „Manau, - rašė Platonas „Gorgijuje", - kad vos su keliais atėniečiais, jei tik ne vienas pats, siekiu teisingos politikos". Tokiai politikai tinkamesnės nei Atėnuose sąlygos buvo Sirakūzuose, tuo metu turtingiausioje ir galingiausioje graikų valstybėje. Dar savo kelionių metu Platonas buvo nuvykęs į Sirakūzus ir ten susidraugavęs su valdovo svainiu Dionu; tačiau tada valdovas Dionisijas Vyresnysis, tikriausiai bijodamas politinės agitacijos, Platoną iš savo valstybės išprašė. Kai pagaliau 367 m. Dionisijas mirė, Platonas, Dio-no pakviestas, vėl nuvyko į Sirakūzus mokyti naujojo valdovo Dionisijo Jaunesniojo. Tačiau jo įtaka buvo trumpalaikė; tikriausiai jis atgrasė Dionisiją, liepdamas šiam mokytis geometrijos, jo manymu, būtinos idealiam valdovui. Tuo metu Dionas buvo ištremtas, įtarus jį siekiant valdžios, ir Platonas grįžo į Atėnus. 361 m. jis trečiąkart iškeliavo į Siciliją, norėdamas sutaikyti Dionisiją su Dionu, bet savo ketinimų neįvykdė, tik įsivėlė į rūmų vaidus ir pats vos liko gyvas. Filosofo politinės pastangos baigėsi nesėkme ir visiškunusivylimu. Išskyrus šias dvi politines pertraukas, paskutinieji keturiasdešimt Platono gyvenimo metų prabėgo Atėnuose jam be paliovos dirbant mokslininko ir mokytojo darbą. Šeimos nesukūrė; tikroji jo šeima buvo Akademija. Gyveno prie mokyklos apsuptas mokinių. Gyveno gana patogiai; kinikas Diogenas piktinosi jo būsto prabanga. Iki gyvenimo pabaigos jis turtino ir tobulino savo pažiūras; dar prieš pat mirtį taisė prieš daugelį metų parašytą pirmąją iš dešimties „Valstybės" knygų. Mirė Platonas ramiai, sulaukęs garbaus amžiaus. Mirė savo gimimo dieną, tą dieną, kai Apolonas pasirodė žemėje. Legenda susiejo Platoną su saulės dievu: jis esąs Apolono sūnus, o jo gyvenimo metai - tai beveik šventas mūzų skaičius antruoju laipsniu. Tuoj po mirties jam buvo paaukota auka, ir laikui bėgant vis didesnė šlovė gaubė šį išminčių, dieviškąjį vyrą, pusdievį. O jo mokiniai ir mokinių mokiniai, kasmet švęsdami jo gimimo ir mirties metines, himne šlovino „dieną, kada dievai davė žmonėms Platoną". PLATONO RAŠTAI, kiek žinoma, išliko visi. Pilniausią jų rinkinį paliko Trasilas, Tiberijaus laikais Romoje gyvenęs graikas. Tą rinkinį sudaro trisdešimt penki dialogai ir pluoštas laiškų, kartu paėmus - trisdešimt šeši veikalai, kuriuos Trasilas tragedijos pavyzdžiu buvo suskirstęs j devynias tetralogijas; šiame rinkinyje buvo ir keletas abejotino autentiškumo rašinių. Svarbiausieji iš jų: „Sokrato apologija", „Lachetas" (dialogas apie drąsą), „Charmidas" (apie išmintį), „Eutifronas" (apie dievobaimingumą), „Protagoras" (apie dorybę), „Gorgijas" (dialogas apie retoriką, kuriame kritikuojamas egoizmas ir hedonizmas), „Kratilas" (dialogas apie kalbą, kuriame drauge kritikuoja mas herakleitizmas ir nominalizmas), „Menonas" (dialogas apie galimybę mokytis dorybės; jame yra ir svarbus epistemologinis epizodas), „Faidras" (alegorinis sielos santykio su idėja aprašymas), „Faidonas" (apie sielos nemirtingumą), „Puota" (apie meilę), „Teaitetas" (apie pažinimą), „Valstybė" (didelis dešimties knygų veikalas apie idealią valstybę, apimantis visas svarbiausias Platono pažiūras), „Parmenidas" (dialektinio metodo demonstracija), „Sofistas" (apie būtį), „Filebas" (apie dorybes, ypač apie malonumo ir išminties santykį), „Timajas" (gamtos filosofija, pateikta kaip pasaulio sukūrimo aprašymas), „Įstatymai" (pakartotinai pateikta idealios valstybės teorija). Dažniausiai šie dialogai pavadinti vieno iš pokalbio dalyvių vardu. Idėjų teorija, Platono pažiūrų branduolys, nėra išdėstyta jokiame atskirame jo veikale, tačiau daugelyje iš jų šia teorija vadovaujamasi: „Faidone" ji pritaikyta psichologijai, „Teaitete" - pažinimo teorijai, „Valstybėje" - valstybės teorijai, „Ti-majuje" - gamtos filosofijai. Pasitaikius progai pateikiami ir pačios idėjų teorijos apmatai: geriausiai tai padaryta „Valstybėje" ir „Faidone", poetiška perkeltine prasme - „Faidre"; idėjų teorijos savikritiką rasime „Parmenide".Yra legenda, esą Platonas, be išleistų veikalų, rašės dar ir ezoterinius raštus įšventintiesiems. Iš tikrųjų jis Akademijoje yra skelbęs kitokias pažiūras nei savo raštuose; apie jų pobūdį žinome iš Aristotelio.Platono veikalai savo forma yra vieninteliai tokie filosofijos raštų istorijoje. 1. Beveik visi jie yra dialogai; pasirinkti tokią formą tikriausiai paskatino Sokrato metodas, be to, ir noras rašymą priartinti prie kalbėjimo, kurio pranašumu Platonas buvo įsitikinęs (apie tai rašė „Faidre"). 2. Platonas buvo ne tik mąstytojas, bet ir puikus rašytojas; jo dialogai vertingi kaip grožinė literatūra, jiems būdingas nepaprastas gebėjimas kurti nuotaiką, apibūdinti žmones ir situacijas, įsijausti į kalbėseną ir galvoseną. 3. Platono dialoguose kalba ano meto mokslo, politikos ir įvairiausių profesijų žmonės, jis pats nė sakinio nepasako savo vardu. Dėl to sunku išskirti paties Platono pažiūras. Paprastai, bet ne visuomet, autoriaus pažiūros skelbiamos Sokrato lūpomis. 4. Dialogai parašyti gyva šnekamąja kalba, labai tolimi normaliam moksliniam traktatui; juose susipina įvairiausios problemos, gausu digresijų ir šalutinių epizodų. Pagrindinė problema, būtent idėjų teorija, nėra jokio dialogo svarbiausia tema, bet ji aptariama progai pasitaikius arba pritaikant prie progos. Svarbiausi dalykai dažnai pateikiami tik alegorijose, mituose, aliuzijose. O rimtus teiginius ne visada lengva atskirti nuo ironijos ir juokavimo. Platono dialogai, nepaisant seniausių nuomonių, nesudaro ciklo; su mažomis išimtimis kiekvienas dialogas yra atskira visuma. Kai kuriuos klausimus Platonas sprendė keliuose dialoguose ir kaskart kitaip; dėl to yra nepaprastai svarbu nustatyti dialogų seką. XIX amžiaus istorikų dėka pavyko nustatyti jei ne atskirų dialogų, tai bent jų grupių seką. Skiriamos trys grupės: ankstyvojo, viduriniojo ir vėlyvojo laikotarpių dialogai, žinomi ir kaip sokratiškieji, konstruktyvieji ir dialektiniai dialogai. 1. Ankstyvojo laikotarpio dialogai yra: a) sokratiški, nes svarbiausias jų tikslas, kaip manė Sokratas, yra apibrėžti etines sąvokas, b) elenktiški, nes nurodo, kokių apibrėžimų nedera priimti, nors paprastai nepateikia pozityvių sprendimų, c) svetimus samprotavimus įveikia jų pačių ginklu, nepabrėždami paties Platono pažiūros, d) juose nėra teorijos, kuri laikoma būdingiausia Platonui, būtent idėjų teorijos, tarsi ji apskritai nebūtų žinoma, e) vėliausieji iš jų nukreipti prieš sofistus. Šiai pirmajai grupei priklauso „Eutifronas", „Lachetas", „Charmidas", pirma „Valstybės" knyga, „Protagoras" ir „Gorgijas"; su šia grupe sietina ir „Sokrato apologija". 2. Viduriniojo laikotarpio dialogai yra: a) konstruktyvūs, nes juose kuriama sava pozityvi teorija ir jie susisieja į sistemą, b) juose yra dualistinis idėjų mokslas, kuris laikomas tipišku Platonui, c) jie yra meniškiausi, turintys daugiausia poetinio polėkio, d) turi geriausių mistinio orfizmo bruožų ir tuo skiriasi nuo tam tikro ankstyvųjų ir vėlyvųjų dialogų blaivumo. Pereinamojo prie šios grupės pobūdžio yra dialogai „Menonas" ir „Kratilas", kuriuose idėjų teorijos yra tik pradmenys; šiai grupei priklauso „Faidras", „Faidonas", „Puota", „Valstybės" II-X knygos ir „Teaitetas". 3. Vėlyvojo laikotarpio dialogai yra: a) dialektiniai savo metodu, b) juose nebėra dualistinės idėjų teorijos, c) jų forma palyginti mažai meniška, d) jų kalba rafinuota, joje apstu savotiškų ir neįprasta tvarka pavartotų žodžių. Sokratas juose, išskyrus „Filebą", nebėra Platono pažiūrų reiškėjas. Šiai grupei priklauso keletas dialogų, parašytų tokia seka: „Parmenidas", „Sofistas", „Politikas", „Filebas", „Timajas", „Kritijas", „Įstatymai". Didysis mokslininkas Pitagoras gimė apie 570 m.pr.m.e. Samoso saloje. Jo tėvas buvo brangakmenių raižytojas Mnesarchas. Motinos vardas nežinomas. Pagal daugybę antikinių liudijimų, berniukas gimė pasakiškai gražus, o netrukus pasireiškė ir jo neeiliniai gabumai. Tarp jaunojo Pitagoro mokytojų tradiciškai minimi senolio Hermodamanto bei Ferekido Sirusiečio vardai (tačiau nėra tvirto įsitikinimo, kad būtent Hermodamantas ir Ferekidas buvo jo pirmaisiais mokytojais). Dienų dienas jaunasis Pitagoras leido prie senolio Hermodamanto kojų, klausydamasis kitaros melodijos ir Homero hegzametrų. Aistrą muzikai ir didžiojo Homero poezijai Pitagoras išsaugojo visą gyvenimą. Jau būdamas pripažintu išminčiumi, apsuptas mokinių minios, Pitagoras dieną pradėdavo vienos iš Homero giesmių giedojimu. Ferekidas gi buvo filosofu ir buvo laikomas italų mokyklos pradininku. Tokiu būdu, jei Hermodamantas įvedė jaunąjį Pitagorą į mūzų ratą, tai Ferekidas nukreipė jo protą logoso link. Ferekidas nukreipė Pitagoro žvilgsnį į gamtą ir tik joje patarė matyti savo pirmąjį mokytoją. Kaip ten bebūtų, nerimstančiai Pitagoro vaizduotei labai greitai pasidarė ankšta mažame Samose, ir jis patraukė į Miletą, kur susitiko kitą mokslo vyrą – Falesą, kuris jam patarė žinių ieškotis Egpite, ką Pitagoras ir padarė. 548 m.pr.m.e. Pitagoras atvyko į Naukratį – Samoso koloniją, kur susirado pastogę ir maisto. Perpratęs egpitiečių kalbą ir religiją, jis išvyko į Memfį. Nežiūrint rekomendacinio faraono laiško, klastingi žyniai neskubėjo atskleisti jam savo paslapčių, pateikdami sudėtingus išbandymus. Trokštantis žinių Pitagoras visus šiuos išbandymus atlaikė, nors, kasinėjimų duomenimis, Egipto žyniai nedaug ko tegalėjo jį išmokyti, kadangi tuo metu egiptietiškoji geometrija buvo grynai taikomuoju mokslu (patenkinančiu to laikmečio poreikius skaičiavime ir žemės matavime). Tad, išmokęs visko, ką davė žyniai, Pitagoras nuo jų pabėgo ir patraukė gimtosios Elados link. Tačiau pakeliui jis, keliaudamas sausuma, pateko Kambizo, Babilono karaliaus, nelaisvėn. Neverta dramatizuoti Pitagoro gyvenimo Babilone, kadangi valdovas Kyras buvo pakantus visiems belaisviams. Babilono matematika buvo neginčytinai labiau išsivysčiusi (pavyzdžiu gali pasitarnauti pozicinė skaičiavimo sistema), negu Egipto, ir Pitagorui buvo ko pasimokyti. Bet 530 m.pr.m.e. Kyras patraukė į žygį prieš Vidurinės Azijos gentis, ir, naudodamasis sąmyšiu mieste, Pitagoras paspruko gimtinėn. Samose tuo metu valdė tironas Polikratas. Žinoma, Pitagoro netenkino pusiau vergiškas egzistavimas rūmuose, ir jis pasišalino į grotas, esančias Samoso apylinkėse. Po kelis mėnesius trukusių Polikrato priekabiavimų Pitagoras persikėlė į Krotoną. Ten jis įsteigė kažką panašaus į religinę-etinę broliją ar slaptą ordiną (“pitagoriečiai”). Tai buvo vienu metu ir religinė sąjunga, ir politinis klubas, ir mokslinė bendrija. Reikia pasakyti, kad kai kurie iš Pitagoro propaguotų principų verti mėgdžiojimo ir dabar. … Prabėgo 20 metų. Brolijos šlovė pasklido po visą pasaulį. Vienąsyk pas Pitagorą atėjo Kilonas, turtingas, bet piktas žmogus, per girtą galvą užsigeidęs įstoti į broliją. Gavęs neigiamą atsakymą, Kilonas padegė Pitagoro manus. Gaisro metu pitagoriečiai, gelbėdami savo mokytoją, paaukojo gyvybes. Po šio įvykio Pitagoras nugrimzdo į gilią depresiją ir netrukus nusižudė. Herodotas vadinamas istorijos tėvu. Jis buvo kilęs iš Halikarnaso.Susipažinęs su rytų kraštais,Herodotas keliavo po Egiptą ir Mesopotamiją.Ištraukos iš jo „Istorijos“ buvo skaitomos per šventes Olimpijoje ir Atėnuose .
Istorija  Konspektai   (28,85 kB)
Pagonys – monoteistinių judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų atstovų naudojamas terminas, apibūdinantis senųjų ikikrikščioniškųjų religijų atstovus. Šis žodis yra kilęs iš lotyniško paganus – reiškiančio kaimietis, daugiausia naudotas viduramžiais, kuomet Romos imperijoje įvesta krikščionybė, kaip valstybinė religija. Ilgainiui viduramžiai šis žodis įgijo menkinamąją reikšmę susijusią su socialiniu žmonių pasiskirstymu. Viduramžiais priėmus krikščionybę greičiausiai sukrikščionėdavo miestiečiai ir aukštuomenė, vienuolynai kurdavosi miestuose, juose veikė mokyklos ir skriptoriumai, taigi krikščionims buvo lengviau prieinamas raštas ir mokslas. Kaimo gyvenvietėse tiek Romos imperijos laikais, tiek viduramžiais gyventojai buvo didesnėje atskirtyje nuo kitų luomų ir laikėsi savo tradicijų, dėl to daug kur pagonybė sumišdavo su krikščionybe ir buvo praktikuojamos drauge, kai kuriose šalyse senosios liaudies religijos palyginti seniai įteisintos ir globojamos įstatymų ir tebepraktikuojamos drauge su naujosiomis, kaip šintoizmas Japonijoje, arba Korėjos šamanizmas. Daugelyje Europos vietų tokia situacija išsilaikė iki šių laikų, bažnytinis kalendorius ir šventės dengia senąsias pagoniškas šventes ir papročius. Deja dėl globalizacijos ir pasaulinių karų senoviniai papročiai sparčiai nyksta, daugeliu atveju visi ritualai iš religinio lygmens pasitraukė į etnografinį. Judaizme pagonimis (gojim) buvo vadinami visi negarbinantys žydų dievo. Pasaulyje įsigalėjus krikščionybei visi nekrikščionys buvo vadinami Biblijoje esančiu lotynišku žodžiu gentilis (pagonys). Pirmykštė lietuvių religija iš esmės buvo politeistinė su animizmo, panteizmo elementais, veikiausiai net su kai kuriomis šamanistinėmis praktikomis, kurios turbūt sunyko XVIII-ame amžiuje. Manoma, kad tradicinės pagoniškosios organizacijos sunyko XIX a., kuomet lietuvių kalba buvo pradėta masiškai vartoti bažnyčiose, nepaisant to senasis tikėjimas tebėra gyvas iki šių dienų, o apeigos praktikuojamos etnografinių ansamblių. Vieni žymiausių senojo tikėjimo tyrinėtojų yra etnologai Jonas Basanavičius, Jonas Balys, Algirdas Julius Greimas, Norbertas Vėlius, Gintaras Beresnevičius, Nijolė Laurinkienė. • Animizmas, panteizmas, tikėjimai metempsichoze (sielos kelione po mirties iš kūno į kūną), reinkarnacija (sielos persikūnijimu po mirties). Šie tikėjimai iki šiol praktikuojami daugelyje Lietuvos vietų, neužgožiami krikščionybės. • Pagrindinis pirmykštės religijos reliktas yra kalendorinės lietuvių šventės, susijusios su gamtos virsmais, žemdirbyste ir protėvių garbinimu. Nėra tiksliai žinoma pagal kokia tvarką senovėje buvo atliekami senieji ritualai ir dainuojamos apeigų dainos, tačiau iki mūsų dienų jie išliko po krikščionybės antsluoksniu, atliekami pagal krikščionišką kalendorių. Įvairios krikščioniškos šventės ir šventųjų vardadieniai tiesiog sutapo su pagoniškomis, nes dauguma ritualų ir švenčių krikščionybėje buvo perimta iš pagoniškojo antikinio pasaulio, suteikiant krikščionišką turinį. Tai yra visiems puikiai žinomos šventės kaip Kalėdos (žiemos saulėgrįža), Rasos arba Kupolės (vasaros saulėgrįža), pagal krikščionišką tradiciją sutapusios su Joninėmis, Užgavėnės, rudens ir pavasario lygiadieniai, Vėlinės ir kitos... • Mitologija, kuri tebėra lietuvių etikos ir kultūros pagrindas. Mitologiją sudaro didžiulė gausa tautosakos kūrinių, tai yra įvairios mitologinės ir etiologinės sakmės (tikėjimo teiginiai, dažnai ikikrikščioniški, arba su tam tikromis krikščionybės priemaišomis), padavimai, pasakos. Mitologijos tyrinėtojai pastebėjo, jog nemaža dalis lietuvių pasakų, ypač stebuklinės yra senojo tikėjimo mitai tebegyvuojantys žodinėje tradicijoje, tai visiems puikiai žinoma Eglė žalčių karalienė, Muzikantas pragare ir kitos... • Kiti nematerialūs elementai, kaip maldos, įvairūs ritualai, žolininkystė, įvairios magijos formos (užkalbėjimai), giesmės, šokiai (žaidimai). • Tam tikros tautodailės šakos susijusios su kultu ir apeigomis, tačiau patyrusios labai didelę krikščionybės įtaką: stogastulpių dirbimas, dievdirbystė, kryždirbystė, krikštai. Dievai ir Deivės Gabija „Tik Ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Iš to pasidarė lietuvių rimtas būdas, jų sveika skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Visas gyvenimas, visa sąmonė, buvo ir bus suvokiamos kaip Ugnis. Ugnis – tai šviesa ir gyvybė. Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą“. Vydūnas Tu, Amžina Ugnie, būk maloni! Tu išklausyk manęs nakties tamsoj. Vydūnas Aukuro ugnis – tai geriausia maldos tarpininkė. Per ugnį maldos žodžiai, pageidavimai, prašymai nueina Dievams bei Protėviams. Svarbiausios santuokos, krikštynų, vardo suteikimo apeigos atliekamos prie židinio tėvų ir protėvių akivaizdoje, todėl ji yra laikoma šventa, nesugriaunama. Gabija – ugnies deivė. Ji maitinama druska. Šventa Gabija, būk pasotinta. Prie Ugnies stato puodelį švaraus vandens, kad Ugnelė turėtų kuo nusiprausti. Ugnies lytėjimas – šią žmogaus sielos švarinimo apeigą aprašė L. Kšivickis „Žemaičių senovėje“ (1928, p. 85). Prie Dubysos Bubių piliakalnyje gyvenę trys žyniai. „Ant kalno rusėjusi Ugnelė, kiekvienas ateidavęs ten lyg išpažinties ir laikydavęs rankas ties Ugnimi kokia dešimt minučių, kol galėjęs pakęsti, ir pasišalindavęs nusikratęs visomis nuodėmėmis“.
Istorija  Referatai   (18,6 kB)