Didžiąją Prancūzijos revoliuciją galime apibūdinti kaip politinės ir socialinės santvarkos kokybinio virsmo etapą, kuris apima laikotarpį nuo 1789 iki 1794 metų. Šis laikotrapis Prancūzijoje pasižymėjo perėjimu nuo pusiau feodalinės luominės santvarkos prie modernios neluominės visuomenės, taip pat ir nuo absoliutinės monarchijos prie konstitucinės - parlamentinės santvarkos. Prancūzijos revoliucija sukrėtė ir Europą, įtraukdama į ilgiausiai užsitęsusią krizę, o jos sumaištis, karai ir nerimą keliančios naujovės apėmė visą XVIII amžiaus pabaigą.

Istorija  Referatai   (10 psl., 25,61 kB)

Donatello ir Verrocchio skulptūrų analizė Šie didieji meistrai įdomus savo ieškojimais ir pasiekimais, jų indėlis į pasaulio meno istorijos lobyną iš ties didžiulis. Taigi pradžioje apžvelgsiu to laikotarpio istorinio–kultūrinio gyvenimo terpę, paliesiu Renesanso naujoves skulptūroje išraiškos priemonių paiešką ir būdingiausius bruožus. Analizuosiu atskirai Donatello ir Verrocchio kūrinius, o vėliau pabandysiu palyginti juos tarpusavyje atskleidžiant autorių savitumą, stilistinius bruožus ir kūrybos idėjas.

Dailė  Namų darbai   (17 psl., 3,79 MB)

Stiklo ir keramikos analize, gamyba, istoriniai duomenys, Lietuva.

Chemija  Pristatymas   (7 psl., 201,29 kB)

Lietuviu poteme apie dvarus. Ar reikia issaugoti dvarus ir senamiescius.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (4 psl., 18,58 kB)

Kiekvienas tiek Lietuvos, tiek kitos šalies pilietis privalo turėti pavardę. Tik tuomet jis yra įtraukiamas į visuomenę.Na , o pavardę vaikas tiesiog paveldi iš savo tėvo arba motinos. Ji rodo jo priklausomybę šeimai. . Galbūt nustebsite, bet Lietuvoje pavardėmis buvo pradėta vadinti tik XV amžiuje. Manoma, kad Vytauto laikais lietuviai buvo vadinami tik vardais. Iš pradžių pavardes turėjo tik didikai, o vėliau jos priskirtos ir visiems kitiems gyventojams : miestų gyventojams, valstiečiams ir beturčiams. Lietuvoje didikų ir kilmingųjų pavardės įsitvirtino XVI – XVII amžiuje, nes turint turto, dvarų ir kuriant herbą reikėjo ir asmenvardžio, kuris nurodytų tą pačią šeimą ar giminę.

Kalbos ir literatūra  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (3 psl., 14,51 kB)

Darbas apie mirtį LDK.

Istorija  Referatai   (26 psl., 58,71 kB)

Indėnais vadinami Šiaurės Amerikos, Centrinės Amerikos ir Pietų Amerikos gyventojai, gyvenę šiose teritorijose iki pasirodant europiečiams, bei jų palikuonys. Tai labai bendra kategorija, nes Amerikoje gyveno ir gyvena daugybė indėnų genčių ir tautų, kurios turi skirtingas kalbas ir kultūras. Prie indėnų nepriskiriami tik su vėliausia banga atvykę eskimai ir aleutai.

Aplinka  Referatai   (16 psl., 508,42 kB)

Commedia dell‘arte - taip pat žinoma kaip „Italija komedija“, tai buvo humoristinių vaidinimų pateikimas, vaidinant profesionaliems veikėjams, kurie keliaudavo trupėse per visą Italiją XVI amžiuje.
 Commedia dell'arte“ (itališkai: „profesionalų teatras“) buvo populiari improvizacinio teatro forma, kilusi XV amžiaus pradžioje. Improvizacinis teatras buvo bene populiariausia aristokratų pramoga iki XVIII amžiaus, vis dar propaguojama ir šiandien.
 Jame kasdienio gyvenimo scenas vaidindavo profesionalūs aktoriai, pasipuošę Venecijos kaukių karnavalo kostiumais.


Teatras, kinas  Pateiktys   (15 psl., 501,81 kB)

Kryžiaus žygių idėja kilo XI a. kovose su musulmonais Ispanijoje. XI a. beveik visa Ispanija išsilaisvino iš musulmonų valdžios, susikūrė Leono, Kastilijos, Navaros, Aragono ir Barselonos krikščioniškosios karalystės. Kovoti su musulmonais ispanams ypač padėjo prancūzų riteriai. Riterių priesaikose ėmė atsirasti pasižadėjimas ne tik būti ištikimiems savo senjorui, bet ir ginti tikėjimą. Kryžiaus žygių sėkmė Ispanijoje sąlygojo, jog popiežiui kilo mintis tokiu pat metodu kovoti su islamo išpažinėjais kitose vietovėse.

Istorija  Referatai   (14 psl., 26,91 kB)

Didžiųjų geografinių atradimų priežastys. Europos šalių siekimas prekiauti su Rytų šalimis be tarpininkų. Tiek sausumos, tiek vandens prekybos kelius su Rytų šalimis tuomet kontroliavo musulmonai. Po Bizantijos žlugimo, 1453 m., turkams užėmus Konstantinopolį, europiečiai buvo išstumti iš prekybos su Rytais. Vakarų Europoje buvo nepaprastai vertinami iš Rytų šalių gabenami prieskoniai. Keliones į Rytus skatino ir troškimas pažinti naujas šalis.

Geografija  Referatai   (11 psl., 32,04 kB)

Kiekviena civilizacija, epocha turėjo savitus sodų kūrimo principus, kurie prižiūrimi išliko ir iki šių dienų. Referate plačiau apžvelgsim Renesanso epochos XV – XVI a. itališkųjų sodų kūrimo ypatumus bei iki šių dienų išlikusius ir puoselėjamus didingų Italijos vilų sodų architektūros planavimo principus.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 1,32 MB)

Vietos gyventojai Kuršių Neriją yra vadinę Kopomis, Randavomis, Pajūriais, žemaičiai pajūriečiai- Užmariu. Nerijos vardu iš pradžių buvo vadinami tik Aistmarių nerija. Pažyminys ,,kuršių” turėjo pabrėžti priklausomybę Kuršo vyskupijai. Ordino XV a. dokumentuose atsirado lytis ,,Neringa”. Svarbiausios gyvenvietės(iš į pietus): Juodkrantė,Pervalka,Preila, Nida(visos-LTSR; 1961 sujungtos į Neringos miestą), Morskojus (Pilkopa), Rybačis (Rasytė), Lesnojus (Šarkuva; RTFSR Kaliningrado sritis). Gamta Jūros krantas lygus, marių krante yra ragų. Didesnieji ragai:Rasytės, Grobšto, Bulvikio ir Žirgų (Birštvyno). Visoje nerijoje (aukščiau jūros lygio) susitelkę 2 km smėlio, kurio diduma sudaro kopas. Išilgai Kuršių Nerijos tęsiasi skirtingo reljefo ruožai: pajūryje yra jūros papludimys ir prieškopės (apsauginis paplūdimio kopagūbris), toliau marių link- palvė,kupstynė,didžiųjų kopų gūbrys, pamario palvė ir marių aplūdimys. Jūros papludimys yra 10-50 m pločio, Prieškopės- tai 4-12 m aukščio,30-150 m pločio apsauginės paplūdimio kopos. Daugelyje Kuršių Nerijos vietų jos buvo žmonių sukurtos, kad sulaikytų vėjo pustomą smėlį. Už prieškopių plyti palvė- kauburiuota arba plokščia lyguma,apaugusi žole, krūmais arba medžiais. Ji pakilusi virš jūros lygio 5-6 m. Kai kur palvėje didžiųjų kopų papėdėje (į pietvakarių nuo Nidos ir kitur) matomos vėjo išpustytų senųjų kopų liekanos, vadinamos kupstais. Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių Nerijos reljefo elementas- didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km, nuo Smiltynės iki Lesnojaus. Kopagūbrio plotis 0,3-1 km; plačiausias ir aukščiausias jis yra Kuršių Nerijos viduryje. Smiltynės-Juodkrantės, Pervalkos-Nidos, Morskojaus- Rybačio atkarpose kopos apželdintos, kitur- pustomos. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet nemaža kopų, aukštesnių kaip 50-60 m, pavyzdžiui, Sklandytojų kopa (ties Grobšto ragu) 60,5 m aukščio (1983), Senosios Smuklės kopa (į pietus nuo Preilos) 67,4 m, Urbo kalnas (Nidoje) 51 m, Angių kalnas (Nidoje) 58,4 m. Marių paplūdimys siauras, o kai kur kopos yra prie pat marių. Grobšto, Bulvikio, Pervalkos raguose yra pamario palvė, apaugusi žole ir krūmais. Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio upelis, įtekantis į Kuršių marias, 3 mažos lagūnos ir 1 ežeras- Žuvėdrų liūnas (Rybačyje), susidaręs iš Kuršių marių įlankos; užaugantis. Pelkės: Briedžių raistas (ties Preila) ir Šventlunka (Šventliūnis; prie Zelenogradsko). Kuršių Nerijos geologinį pamatą sudaro ledyninės kilmės nuogulos-moreninis priemolis,smėlis, žvyras, aleuritas ir juostuotasis molis. Jos slūgso ant kreidos sistemos pagrindinių sluoksnių. Didžiausi pleistoceno nuogulų storiai pragręžti ties Pilkopa, Nida (91 m), Pervalkos rage, Smiltynėje. Daug kur slūgso juostuotasis molis; jis greičiausiai susidarė prieledyniniame baseine, atsitraukus ledynui nuo Rasytės- Ventės rago-Priekulės-Klaipėdos galinių morenų ruožo. Pleistoceno darinių didžiausias 50-70 m . Ant pleistoceno nuogulų slūgso holoceno nuogulos: ežerų smėlis ir dumblas, sapropelis, durpės, ant jų-jūrinis smėlis su gargždu ir žvirgždu, dar aukščiau- eolinis smėlis, kurio sluoksnio storis kopose siekia 70 m . Holoceno nuosėdų komplekso didžiausias storis >100 m . Holoceno nuosėdose išskiriami preborealiniai, Anciliaus laikotarpio ežerų, Litorinos jūros ir politorininio amžiaus sluoksniai. Klimatas Jūrinis. Pavasaris joje vėlyvesnis, negu kitur Lietuvoje. Šilčiausias mėnuo- rugpjūtis( vidutinė temperatūra 17 C), o šalčiausi- sausis ir vasaris (-2,5 C). Nerijoje daugiau kaip visoje Lietuvoje giedrų, saulėtų dienų. Kritulių per metus iškrinta 700-760 mm (daugiausia rudenį). Sniego danga nepastovi, dažni atodrėkiai. Vyrauja šiaurės vakarų ir pietvakarių vėjai. Vidutinis vėjo greitis per metus 4-5 m/s. Rudenį ir žiemą pasitaiko stiprių audrų (vėjo greitis 25-30 m/s, kartais ir daugiau). Dirvožemiai Susidarę ant jūrinio ir eolinio smėlio, o Rybačyje ir Kuršių Nerijos pietuose- ant moreninio priemolio. Pustomo smėlio ruožuose dirvožemio nėra. Visai menkas jis ir apželdintose kopose. Palvėje, apaugusioje mišku, dirvožemiai jauriniai šilaininiai, velėniniai jauriniai, velėniniai jauriniai glėjiški. Kopose randami 3-4 horizontai smėlio užneštų senojo miško dirvožemių. Geobotaniniu landšaftiniu požiūriu Kuršių Neriją galime suskirstyti į 4 išilgines juostas:jūros paplūdimį bei prieškopes, palvę, didįjį kopagūbrį, pamarį. Jūros ir marių paplūdimuose augalų nėra. Prieškopės apaugusios psamofitinėmis (smėlyje augančiomis) žolėmis, sulaikančiomis pustomą smėlį. Be to, auga nemaža karklų ir kadagių. Palvėje daugiausia auga miškai. Vyrauja pušynai, daug mažiau yra juodalksnynų, beržynų.Diduma didžiojo kopagūbrio LTSR dalyje apželdinta kalninėmis pušimis. Juodkrantėje ir Nidoje senosios kopos apaugusios natūraliu pušynu su plačialapių medžių (ąžuolų, liepų, guobų) priemaiša. Pustomų kopų pašlaitėse auga psamofitinės žolės, vietomis karklai. Pamaryje (išskyrus paplūdimį) vyrauja žolinė augalija su nedidelėmis beržų ir juodalksnių giraitėmis bei alksnių krūmais. Iš introdukuotų Kuršių Nerijos augalų, be kalninės pušies, paminėti: Bankso, juodoji ir veimutinė pušis, baltoji eglė, europinis ir sibirinis maumedis, glaustašakis paprastasis kadagys, kazokinis kadagys, raudonlapis paprastasis bukas, grakščioji liepa, dyglialapė mahonija, skiautėtalapis šermukšnis, kininė liepa,kininė tuopa. Iš žolinių augalų, retai pasitaikančių Lietuvoje, paminėta pajūrinė smiltlendrė, smiltyninė rugiaveidė, pajūrinis pelėžirnis (šie 3 auga tik prieškopėse), pajūrinė zunda, smėlinė guboja. Kuršių Nerijoje yra briedžių, stirnų, šernų, lapių, barsukų, pasitaiko, usūrinių šunų, miškinių kiaunių, ūdrų. Per Kuršių Neriją eina svarbus paukščių pavasarinės ir rudeninės migracijos kelias. Pro neriją per metus praskrenda iki 15 milijonų paukščių. Jie stebimi ir žieduojami Kauno zoologijos muziejaus ornitologijos stotyje (5 km į šiaurę nuo Pervalkos) ir Rybačio biologijos stotyje. Nerijoje sužieduojama apie 50% visoje TSRS sužieduojamų paukščių. Miškuose prie Juodkrantės yra garnių kolonija (>100 lizdų).Karo metais jie išnaikinti. Vėl apsigyveno 1955. Istorija Kuršių Nerijos geologinė raida susijusi su Kuršių marių raida. Maždaug prieš 6-5 tūkstančius metų dabartinės Baltijos vietoje buvusioje Litorinos jūroje susidarė įlankos, kurių viena telkšojo dabartinėje Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Jos krantas nuo Rasytės per Ventės ragą, Priekulę tęsėsi Klaipėdos link. Tuo metu šiaurės rytų kryptimi nuo Sembos šiaurinio kranto iki Šarkuvos (Lesnojaus) jūroje kyšojo pusiasalis (iš moreninio priemolio), ties Rasyte- sala, o Nidos apylinkėse būta povandeninės seklumos. Slūgstant Litorinos jūrai, srovės ir bangos iš pradžių suformavo pietinę Kuršių Nerijos atkarpą nuo Lesnojaus iki Nidos, o vėliau, nerijai tįstant į šiaurę, buvo atitverta Litorinos jūros įlanka. Iš pradžių Kuršių Nerija buvo toliau vakaruose. Jūros bangoms ardant krantą, jis traukėsi į rytus, o vėjas pustė jūros išmestą smėlį marių link. Kuršių Nerija pamažu stūmėsi iš vakarų į rytus. Iš bangų išskalaujamo smėlio vėjas formavo kopas. Susidariusios parobalinės kopos ir jų grandys ėmė slinkti į rytus.Ilgainiui iš jų susidarė ištisas kopynas, kuris prieš 5-4 tūkstančius metų apaugo iš pradžių žole ir krūmais, o netrukus ir mišku. Senosios kopos buvo apaugusios pušynais su didele šilumamėgių lapuočių- ąžuolų, liepų ir guobų- priemaiša. Vėliau, klimatui atvėsus, padaugėjo alksnių, beržų, tačiau net iki pastarųjų šimtmečių daugelyje vietų kopos tebebuvo apaugusios šimtametėmis liepomis ir ąžuolais (Juodkrantėje, Nidoje, Grobšto rage). Per gaisrus kopų miškai vietomis išdegdavo, bet greitai ir vėl ataugdavo. Nuo XV amžiaus pradėta mišką kirsti. XIX amžiaus pradžioje visa Kuršių Nerija, išskyrus nedidelius plotus ties Rasyte, Nida, Juodkrante, virto pustomo smėlio dykra. Iškirtus mišką , vėjas ėmė formuoti naujas kopas. Didžiųjų kopų gūbryje, ties tarpkopių raguvomis, pro kurias smėlis buvo intensyviausiai vėjo genamas į marias, susidarė ragai. Dabartinį pavidalą ragams suteikė marių bangos ir srovės. Vietoj senojo parabolinių kopų reljefo susidarė didysis išilginis kopagūbris, nutįsęs Kuršių marių pakrante. Kopas ir palvę ties Nida 1825 pradėjo apsodinti Dovydas Gotlybas Kuvertas su sūnumi Jurgiu Dovydu. XIX amžiuje buvo planingai ir sparčiai tvirtinti ir želdinti greičiausiai slenkančių Kuršių Nerijos kopų ruožai. Dabartinis Kuršių Nerijos gamtovaizdis susidarė per pastaruosius 150-200 metų ir iš esmės yra žmonių sukurtas. Apie pusę viso didžiojo kopagūbrio apželdinta kalninėmis pušimis. Pirmieji gyventojai nerijoje pagal archeologų duomenis apsigyveno neolite.Ankstyviausia yra vidurinio neolito(III tūkstantmetis prieš mūsų erą) Narvos kultūros gyvenvietė į pietus nuo Juodkrantės,Klampsmėlyje (Dzimzake), kopagūbrio vakarinėje papėdėje. Narvos kultūrai priklauso ir dalis gintaro dirbinių, iškastų iš Kuršių marių prie Juodkrantės. Kiti gintaro dirbiniai daugiausia vėlyvojo neolito. Šio laikotarpio (III tūkstantmečio pabaiga- II tūkstančio pradžia) Pamarių kultūros gyvenviečių liekanų rasta prie Juodkrantės, Grobšto rago, Nidos, Alksnynės (Meškos galvos) ir Rasytės. Gyventojai vertėsi žvejyba, medžiokle ir žemės ūkiu. Prie Juodkrantės ir Gobšto rago vakariniuose senųjų kopų šlaituose rasta ankstyvajam žalvario amžiui būdingos keramikos, ornamentuotos skersinėmis juostelėmis. Tam laikotarpiui priklauso ir prie Pilkopos rastas žalvarinis atkraštinis kirvis. Vėlyvojo žalvario amžiaus radinių aptikta nedaug. Juodkrantėje rastas ietigalis, o Nidoje- įmovinis kirvelis. Tarp Šarkuvos ir Kuncų kapinyne rasta senojo geležies amžiaus (I-II amžius) dirbinių. Nemaža pavienių radinių iš įvairių nerijos vietų priklauso I tūkstantmečio pabaigai- II tūkstantmečio pradžiai.Ypač gausu XIV-XV amžiaus paminklų. Iki XIII amžiaus Kuršių Nerijos pietuose (maždaug iki Nidos) gyveno prūsai- sembai, šiaurėje- žemaičiai, kuršiai. XIII amžiaus neriją užėmė Kryžiuočių ordinas. Tuo metu išilgai Kuršių Nerijos ėjo kelias, jungęs ordino žemes su Ryga. Per Kuršių Neriją kryžiuočiai žygiavo į Lietuvą. LDK kariuomenė- į kryžiuočių nukariautas prūsų žemes. Apsigynimui nuo lietuvių kryžiuočiai nerijoje pastatė pilių (Rasytės, Pilkopos). XIV amžiuje minimos Rasytės, Nidos gyvenvietės. Apie XVI amžių į Kuršių Neriją atsikėlė žvejų iš Kuršo (kuršininkų). Jų ir lietuvių, kurie gelbėjosi nuo baudžiavos ir karinės tarnybos, atsikeldavo ir vėliau. Kuršininkai (latviai) išlaikė savo kalbą. Latviškai išmoko ir namuose kalbėjo ir žmonės, kilę iš kitų vietų. Kuršių Nerijoje žvejų latvių kalba labai paveikta lietuvių ir vokiečių kalbų. Senieji kuršininkai savo kalbą išlaikė tik Kuršių Nerijos šiaurėje. Čia buvo kiek mažesnė vokiečių kalbos įtaka, gyventojai aktyviai bendravo su lietuviais. Lietuviai nuolat į Kuršių Neriją atsikeldavo ir vedybų keliu. Lietuvių kalba iki pat I pasaulinio karo buvo vartojama ir Kuršių Nerijos bažnyčiose. Iškirtus didumą Kuršių Nerijos miškų (ypač per Septynerių metų karą, 1756-1763), vėjas ėmė pustyti kopas ir jos slinkdamos užpustė keliolika Kuršių Nerijos žvejų kaimų. XVI amžiuje užpustyti Kuncai, XVII amžiuje- Senieji Nagliai (Agila), Senoji Nida, Senoji Pilkopa, XVIII amžiuje- Senoji Juodkrantė, Karvaičiai ir Lotmiškis( po 2 kartus), Naujieji Nagliai, Nida, Priedinė, Šarkuva, XIX amžiuje- Smiltynė (2 kartus), Naujoji Pilkopa. Sumažėjo nerijos gyventojų: 1541 jų buvo 810, o XVII amžiuje vidutiniškai 365. XIX amžiuje sutvirtinus kopas, gyventojų padaugėjo (1885 metais buvo 2740 gyventojų). Dauguma Kuršių Nerijos gyventojų buvo lietuviai, dalis jų vėliau suvokietėjo. Juodkrantės parapijoje 1848 lietuviškai kalbėjo 83% gyventojų, Nidoje- 90 %, 1912 metais jau tik 29% ir 35%. Daugiau lietuvių gyveno Kuršių Nerijos šiaurėje, kuri 1923-1939 priklausė Lietuvai. Per II pasaulinį karą hitlerininkai traukdamiesi išsivarė nemažai Kuršių Nerijos gyventojų, tik nedaugelis jų grįžo atgal. LTSR priklausančioje Kuršių Nerijos dalyje gyvena daugiausia lietuviai, RTFSR dalyje- rusai. Kuršių Nerijos miškai Užima 97% LTSR priklausančio Kuršių Nerijos pusiasalio, išskyrus Nidos, Preilos, Juodkrantės, Pervalkos ir Smiltynės gyvenvietes. Plotas 9503 ha, mišku apugę 6900 ha. Priklauso Kuršių Nerijos miško parko Smiltynės (2318 ha), Juodkrantės (2775 ha), Preilos (2613 ha) ir Nidos (1798 ha) girininkijoms. 13,7% Kuršių Nerijos ploto dirvodavos procesų nepaliesta, 2,6% pelkėta ir silpnai nujaurę jauriniai smėliai (26%). Kuršių Neriją suskirstyta į šias zonos: 56% yra draustinių teritorija, 23% resreacinė zona, 21% rezervatinė zona. Kultinės kilmės medynų 65%. Pušynų yra 79% (iš jų 38% sudaro kalninės pušies medynai), beržynų 16%, juodalksnynų 3%, eglynų ir Bankso pušies medynų po 1%. Yra daugelio introdukuotų augalų ir šių nedidelių plotelių, grupių ir pavienių egzotinių augalų. Jaunuolynai sudaro 25%,pribręstantys 47%, brandūs 11%. Medienos vidutinis amžius 50 metų. Per metus ugdomaisiais ir sanitariniais kirtimais iškertama vidutiniškai 0,5m/ha. Pagrindinio naudojimo kirtimai uždrausti. Miškuose yra 8 paminkliniai, 27 kraštotyriniai objektai(Meilės, Mirties slėniai, Raganų, senosios smuklės kalnai ir kt.) 2 augalų rūšys- tyrulinė erika ir pajūrinė zunda. Įtrauktos į LTSR, tyrulinė erika ir į TSRS raudonąją knygą.

Geografija  Referatai   (13,71 kB)

Proto renesansas ( XIII a.pab. – XIV a. ) Proto renesanso metu buvo atgaivinta tapyba: paveikslas tapo savarankisku meno vienetu, tapytojo asmenybė buvo išplėšta iš viduramžiško anonimiškumo. Architektūrinė ir peizažinė aplinka buvo kuriama kaip trys matavimus atspindinti erdvė. Nuo to prasideda viena svarbiausių renesanso dailės bruožų – jausmai ir veiksmas atskleidžiami veidų išraiška ir gestais. Žmonės žemiški, ryškių charakterių, figųros apvalios. Nicollo Pisano (1220 – 1283 m.), jo žymiausi darbai: „ Pizos baptisterijos marmurinė sakykla“ (1260 m.); „Sienos katedros sakykla“ (1265 – 1268 m.). Giotto di Bondone (1266 – 1337 m.), jo žymiausi darbai: Asyžiaus šv. Pranciškaus freskos (1290 – 1299 m.) ir Padujos Arenos koplyčios freskos „ Švč. M. Marijos ir Jėzaus gyvenimo scenos“. Žymiausios iš jų – „ Joakimo ir piemenų susitikimas“, „Kristaus apraudojimas“, „Judo pabučiavimas“. Ankstyvasis renesansas (XV a.) Ankstyvojo renesanso laikotarpiu buvo atrasta centrinė perspektyva, pradėta kurti apvali – visatūrė, su architektūra nesusieta skulptūra. Plėtojant linijinės perspektyvos teoriją sienų tapyboje panaudota erdvinė perspektyva. Tapybai būdingos krikščioniškosios religijos ir antikinės mitologijos temos, aiškios banguojančios linijos, prailgintos trapios figūros, turtinga aplinka ir liūdni veidai. Filippo Brunelleschi (1377 – 1446 m.), jo žymiausi darbai: 1419 m. suprojektavo Pamestinkų prieglaudos namus Florencijoje. Florencijos katedroje (1420 – 1436 m.) sukūrė žymiausią savo architektūrinį darbą – aštuonkampį kupolą (skersmuo 42 metrai). Donatello (1386 - 1466 m.), jo žymiausi darbai: nuo 1404 m. dalyvavo puošiant Santa Marijos del Fore bažnyčią. „Dovydas“ – žymaiusias kūrinys (1430 m.). Paminklas Gatamelatai (1446 – 1447 m.). Masaccio (1401 – 1428 m.), jo darbai: freskų ciklas Brankačių koplyčioje Florencijos S. Maria del Karmine bažnyčioje (1427 m.). Freska „Išvarymas iš rojaus“ – vienas pirmųjų realistinių aktų nuo antikos laikų. Sandro Botticelli (1447 – 1510 m.), jo darbai: „Pavasaris“ (1478 m.); „Veneros gimimas“ (1485 m.). Brandusis renesansas (XV a. pab. – XVI a.pr.) Tai harmonijos ir pusiausvyros laikotarpis visose meno srityse. Buvo siekiama tobulo meninės išraiškos priemonių įvaldymo. Tapomos figūros tarsi ištirpsta erdvėje. Formos ribos neištrinamos, tačiau sušvelninamos, panaudojant labai subtilų švieos ir šešėlių perėjimą, kai spalvos šviesėja ir išsisklaido tarsi dūminė uždanga (sfumatas)Įkūnyta žmogaus universalumo idėja, menas ir mokslas laikomi lygevertėmis gamtos pažinimo priemonėmis. Leonardo da Vinci (1452 – 1519 m.), jo žymiausi darbai: „Madona su gėle“(1478 – 1480 m.); „Madona uolose“ (1483 – 1485 m.); freska „Paskutinė vakarienė“ (1495 – 1498 m.); „Mona Liza“ (1503 m.) Michelangelo Buonaroti (1475 – 1564), jo žymiausi darbai: „Pieta“ (1498 m.); „Dovydas“ (1504 m.); Siksto koplyčios lubų freskos Biblijos ir mitologijos temomis; Popiežiaus Julijaus II antkapis su pranašu Moze, Romoje (1512 m.) Raffaello Sanzio (1483 – 1520 m.), jo žymiausi darbai: „Diskusija“; „Atėnų mokykla“; „Parnasas“; „Jurisprudencija“. Šiaurės renesansas (XV-XVI a.) Nyderlanduose – dabartinėje Belgijoje ir Oladijoje anksčiausiai pradėtas kurti naujasis stilius. Ryškiausi bruožai: vėlyvosios gotikos tradicijos, realistinė vaizduosena, dėmesys gamtai ir žmogui. Figūrinėms kompozicijoms būdinga moralizuojanti potekstė. Kruopščiu juvelyririšku piešiniu, lokaliu spalvų koloritu siekta perteikti daigtų struktūrą, sukurti šviesos ir erdvės iliuziją. Architektūroje plėtota liepsnotosios gotikos stilistika. Susidomėta pasaulėtine tematika. Ėmė plisti žanrinė tapyba, portretas, peizažas. Religiniai siužetai dažnai vaizduoti kaip miestiečių gyvenimo epizodai. Broliai Jan van Eyck ir Hubert van Eyck (1380 – 1441 m.), pats žymiausias brolių kūrinys – pasaulinis meno šedevras – Gento altorius „Nusilenkimas avinėliui“ 1432 m. Hieronymus Bosch (1450 – 1516 m.). Savo paveiksluose vaizdavo fantastines scenas ir šiurpius reginius. Jo kūryboje gausu pragaro ir rojaus vizijų: „šv. Antano gundymas“. Pieter Bruegel (1525 – 1569 m.). Vienas iš garsiausių jo kūrinių – „Žiema“. Peizažų cikas „Metų laikai“ Lucas Cranach (1472 – 1553 m.). Jo portretai pasižymi gana šiukščia, bet realistiška maniera, tačiau mitologinės tematikos paveikslai yra subitilūs ir spalvingi. Manierizmas (XVI a. vid. – XVII a. pr.) Dailės ir architektūros stilius – intelektualios, teatrališkos dvaro kultūros apraiška. Dailininkai linko į kraštutinumus, keistas alegorijas, neįprastas formas, susijusias su aristokratų didingumo, išskirtinumo idėjomis. Architektūroje klasikiniai elementai taikyti netradiciškai, mėgiami iliuziniai triukai, fasadai dekoratyvūs, su daugybe architektūrinių, skulptūrinių, ornamentinių detalių. Tapybos ir skulptūros kompozicijos netikėtos, fragmentiškos, gausu perspektyvos, šviesos efektų. Žmonių atvaizdai prailgintų proporcijų. Žymesni manieristai: Italijoje – architektas Bartolomėjus Amanatis, tapytojai Pantormas, Parmidžianinas, Bronzinas, Tintoretas, skulptorius Benvenutas Čelinis; Ispanijoje – El Grekas; Nyderlanduose – Janas van Skorelis.

Dailė  Pagalbinė medžiaga   (6,85 kB)

Gotika (pagal germanų genčių gotų pavadinimą) – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius. Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje XII amžiaus pirmojoje pusėje. Anksčiau žemyne vyravo romanikos stilius, kuris kai kuriuose regionuose, ypač Italijoje bei Ispanijoje, išliko iki pat Renesanso. Gotika daugiau paplito šiaurės bei vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje. Sąlyginai gotikos stilius skirstomas į tris dalis: ankstyvąją, brandžiąją bei vėlyvąją (kitaip – liepsnojančią) gotiką. Kai kurie architektai pastebėjo, jog, norint išlaikyti arkinių konstrukcijų lubas bei stogus, užtenka tvirtų kolonų, o sienos tarp jų gali būti žymiai lengvesnės. Siekiant dar labiau palengvinti pagrindinio pastato tūrio konstrukciją, buvo sukurti konstrukciniai elementai kontraforsai, perimantys didžiąją dalį spaudimo iš pagrindinių kolonų. Šie du išradimai leido gerokai paaukštinti bažnyčias bei smarkiai padidinti langų plotą. Pagrindiniai gotikinės sakraliosios architektūros bruožai: pastatai ypatingai aukšti, dominuoja vertikalios linijos, pabrėžiančios kilimą į dangų, smailios arkos, gausu bokštelių. Bažnyčios dažniausiai trinavės arba penkianavės, su gerokai aukštesne už šonines centrine nava. Milžiniško ploto langai, dekoruoti vitražais, sukuria šviesų mirgesį pastatų viduje. Šiuos bruožus iš dalies perėmė ir pasaulietinė architektūra, nors išskirtinių nesakralių pastatų buvo vos keletas – daugiausia Nyderlandų laisvųjų miestų rotušės. Sumažinus būtinų konstrukcinių elementų užimamą plotą, atsiradusioje erdvėje pradėta diegti įvairias dekoracijas – langų vitražus, lipdinius ant lubų. Skulptūra beveik nesiskyrė nuo romaniškosios. Pastatų išorė taip pat buvo dekoruojama tiek skulptūromis, tiek architektūriniais elementais – bokšteliais, pilonais ir pan. Architektūroje gotikos etapai skiriami pagal dekoratyvumo pobūdį bei jo kiekį: ankstyvojoje gotikoje dekoratyvumas minimalus, brandžiojoje – gausus, o liepsnojančioje pasiekia tokį mastą, kad pastatai atrodo apgaubti liepsnų, sudarytų iš dekoratyviųjų elementų. Gynybinių įtvirtinimų architektūra vystėsi gerokai lėčiau bei nuosaikiau – ten išliko masyvios sienos, siauri langai bei šaudymo angos, svarbiausi pakitimai buvo dekoracijos bei smailių arkų atsiradimas.Žinomiausi gotikos architektūros paminklai – Dievo Motinos katedra Paryžiuje, Reimso katedra, Briugės miesto rotušė, Kelno katedra. Lietuvoje gotika ėmė plisti XIV a. (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Perkūno namas Kaune), o nuo XV a. dominavo pilių, kulto ir gyvenamųjų namų architektūroje. Jau ankstyvosiose mūro pilyse pradėta vartoti baltišką ir gotikinį plytų rišimą ir gotikines smailiaarkes angų formas. Didžiausias gotikinės gynybinės architektūros paminklas – Trakų salos pilis. Ankstyvieji gotikiniai kulto pastatai nedideli, haliniai, su penkiabriaune apsida. Jų architektūrai būdinga masyvios, lygios, aukštos sienos su laiptuotais kontraforsais, didelės frontonų plokštumos su įvairių dydžių nišomis, aštuonbriauniai pilioriai, kryžminiai ir žvaigždiniai skliautai su nerviūromis. XV-XVI a. pastatyta 1 ar 2 aukštų gotikos stiliaus gyvenamųjų namų su puošniais frontonais, dekoruotais nišomis, profiliuotomis traukomis, kulto pastatų. Vėlyvajai Lietuvos gotikai būdinga fasadų ir frontonų originalios kompozicijos su dvigubo lenkimo arkomis, sienose – geometriniai juodų plytų raštai. Reikšmingiausias gotikos paminklas – šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Šv. Mikalojaus bažnyčia yra viena seniausių bažnyčių ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji išsaugojo iki šių dienų beveik nepakitusius gotikos bruožus. Šv. Onos bažnyčia — vienas gražiausių ir garsiausių Vilniaus statinių, pastatyta XV-XVI a. Tai vėlyvosios gotikos šedevras, kurį gaubia daugybė legendų. Šalia esanti Bernardinų bažnyčia yra vienas didžiausių gotikinių sakralinių pastatų. Gotikos architektūrinį stilių mena ir vakarinio Aukštutinės pilies bokšto, paprastai vadinamo Gedimino pilimi, raudonų plytų sienos. Visi keturi minėti objektai — Šv. Onos, Bernardinų, Šv. Mikalojaus bažnyčios ir Gedimino pilis — yra įtraukti į Baltijos jūros regiono programos projektą „Europos plytinės gotikos kelias“. Šiuo projektu siekiama pristatyti Europai Vilniaus gotikos paveldą, kalbėti apie jo išsaugojimą ir keistis patirtimi su užsienio partneriais. Gotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedaug teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.

Dailė  Rašiniai   (119,44 kB)

Kultūros epochos ir literatūros rūšys. Antika. Viduramžiai. Renesansas. Barokas. Klasicizmas. Švietimo epocha. Racionalusis laikotarpis. Švietimo epocha. Sentimentalizmas. Romantizmas. Realizmas. Natūralizmas. Impresionizmas. Simbolizmas. Neoromantizmas. Ekspresionizmas. Futurizmas. Avangardizmas. Siurrealizmas. Egzistencializmas. Modernizmas. Postmodernizmas.

Lietuvių kalba  Konspektai   (12 psl., 59,97 kB)

1411 m. vasario 1 d. Torūnės taikos išdava Lietuvai buvo ta, kad Žemaitija, nors ir laikinai – iki Vytauto ir Jogailos mirties – buvo pripažinta LDK. Ilgą laiką Torūnės taika, dar XV a. antrosios pusės lenkų istoriko Jano Dlugošo pavadinta pralaimėtąja, taip ir buvo vertinama. Buvo pabrėžiama, kad taikos sąlygos neatitiko Žalgirio mūšyje pasiektos pergalės. Naujausių tyrinėjimų autoriai vis dažniau atsisako tokio tiesmukiško ir vienareikšmio požiūrio. Jie teigia, jog būtina atsižvelgti ne tik į Žalgirio mūšio baigtį, bet įvertinti bendrą tarptautinę situaciją, kuri nebuvo palanki LDK ir Lenkijai.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,78 kB)

Iki mūsų dienų išlikusiuose amžininkų liudijimuose galime rasti labai skirtingų, vienas kitam prieštaraujančių Vytauto ir Jogailos vertinimų. Prieštaringai vertinami jų nuveikti darbai – nuo beatodairiško garbinimo iki visiško sumenkinimo. Tai lėmė skirtinga rašiusiųjų tautinė valstybinė ir politinė orientacija, nes Gediminaičių valdymas paliko gilius pėdsakus kelių bendru likimu susietų tautų ir valstybių istorijoje.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 6,9 kB)

Lietuvos raitelis, vadinamas Vyčiu, yra vienas iš seniausių valstybės herbų Europoje. Ir vienas iš nedaugelio, kurio simbolika buvo perimta ne iš dinastinių herbų, kaip buvo daugumoje Europos kraštų, bet iš kunigaikščių portretinių antspaudų. Neatsitiktinai XVI a. pradžioje Lietuvos metraštininkas rašė, kad Lietuvos herbas reiškiąs subrendusį valdovą, galintį kalaviju apginti savo Tėvynę.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,05 kB)

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje luomai klostėsi XIV a. pabaigoje – XVI a. pirmojoje pusėje. Daugelyje Europos kraštų šis procesas jau buvo pasibaigęs arba baigėsi. Dėl savitų politinių aplinkybių vėlai susiformavę luomai lėmė ir visos LDK luominės visuomenės savitumus. Lietuvos visuomenės luominė sistema turi mažai bendro su klasikinio tipo europietiška luomine sistema.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 3,8 kB)

1387 Jogailos ir 1413 metų Horodlės privilegijomis naujakrikščiai lietuvių bajorai katalikai gavo plačias teises ir privilegijas. Stačiatikiams bajorams atėjo rinkimosi metas – ar likti ištikimais protėvių tikybai ir bažnyčiai, ar, priėmus katalikybę, gauti privilegijas ir teisę į prestižines, gerai atlyginamas valstybines tarnybas. Dilema iškilo ir pačiai LDK stačiatikių bažnyčiai. Ji per visą pagoniškos Lietuvos gyvavimo laikotarpį taip ir neįgijo didesnės įtakos valstybėje.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,59 kB)

Karaliaučius. XV–XVI a. iš likusių prūsų, jotvingių, kuršių, čia atsikėlusių žemaičių ir vakarinių lietuvių susidarė lietuvių, vadinusių save lietuvininkais, etninė grupė, gyvenanti vadinamoje Mažojoje Lietuvoje. 1525 m. Mažoji Lietuva tapo pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystės dalimi, o jos svarbiausias miestas Karaliaučius – neoficialia jos sostine. Kai Kryžiuočių Ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis ir daugelis brolių tapo protestantais, Karaliaučius virto svarbiausiu Rytų Europos liuteronizmo centru.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 7,66 kB)

Sulyg pirmaisiais Lietuvos miestais atsirado ir nauja muzikinė kultūra. XIII–XIV amžiuose šalia liaudies muzikos ėmė rastis pilių muzika. Pradžioje, kaip ir senaisiais laikais, kunigaikštį ir jo šeimyną linksmino vienas kitas gabesnis kaimo muzikantas. Tačiau palaipsniui ėmė rastis labiau išsilavinusių, tobulesniais instrumentais grojančių, dažnai iš kitur atvykusių muzikantų. Jie palengva ėmė stumti vietinius talentus. 1387 metų Lietuvos krikštas tai dar labiau išryškino. Kartu su krikštu bažnyčia atsinešė naują, iki tol Lietuvoje nežinomą, muzikinę kultūrą.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 8,89 kB)

Renesansas – visuomenės ir kultūros istorijos epocha, siekusi atsiriboti nuo viduramžių ir atnaujinti visuomenę bei menus antikos dvasia ir pagal jos tradicijas. Jai būdinga humanistinė pasaulėžiūrą ir antropocentrizmas – žmogaus kaip visų daiktų mato samprata. Manierizmas – vyraujantis XVI a. vidurio ir antrosios pusės bendrasis Europos meno stilius.

Dailė  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,18 kB)

Lietuva nuo LDK laikų garsėjo religine ir tautine tolerancija. Valstybės valdovai dar XIV amžiuje įkurdino Lietuvoje karaimų bei totorių tautines bendrijas, globojo jas. Iki pat II Pasaulinio karo Lietuvoje klestėjo žydų bendruomenės bei jų kultūra. Lietuvoje prieglobstį atrado kitose valstybėse persekiojamos bendruomenės: Reformacijos laikais į Lietuvą kėlėsi atskiros anabaptistų grupės, o XVIII amžiuje čia nuo žiaurių persekiojimų iš Rusijos bėgo sentikiai.

Istorija  Konspektai   (4 psl., 8,4 kB)

Istorijos konspektas nuo priešistorės iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.

Istorija  Konspektai   (26 psl., 64,5 kB)

Rinkos ekonomikos sąlygomis didžiąją dalį infornacijos pateikia buhalterinė apskaita.Mokslininkai iki šiol nesugalvojo vieno tikslausbuhalterinės apskaitos apibrėžimo, nusakančio apibendrintus buhalterių tikslus, todėl pasaulinėje praktikoje tokių apibrėžimų yra daug.Buhalterinės apskairos įstatyme pateikiamas toks apibrėžimas: Buhalterinė apskaita ( toliau apskaita ) – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimoir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimtiir ( arba )finansinei atskaitomybei sudaryti.

Apskaita  Kursiniai darbai   (4,44 kB)

Mokslinio tiriamojo darbo "Lietuvs prekių bei paslaugų eksporto analizė, jos plėtros ir skatinimo strateginių krypčių parengimas" ataskaita

Ekonomika  Ataskaitos   (73 psl., 214,04 kB)

Stojimo į ES proceso aktualijos. ES techninė pagalba Lietuvai. Nacionalinė PHARE programa. Nacionalinė PHARE Bendradarbiavimo abipus sienos programa. PHARE Daugiašalė programa. PHARE Horizontalios programos. ES programos. Nacionalinės teisės peržiūra ("SCREENING"). Lietuvos dalyvavimas politiniame dialoge su Europos Sąjunga. Lietuvos ir Europos Sąjungos santykių apžvalga. Ekonominis bendradarbiavimas su Europos Sąjunga. Europos sutarties vykdymas. Prekyba su Europos Sąjunga

Politologija  Referatai   (24 psl., 142,32 kB)

Kalba ir kilmė. Švietimas. Spauda, spaustuvės, bibliotekos. Architektūra. Dailė. Menas ir teatras. Bajorijos reikšmė pradėjo kilti dar Vytauto laikais. Jau tada didysis kunigaikštis svarbesniaisiais klausimais visada atsiklausdavo savo bajorų nuomonės. Bajorai buvo aukščiausias luomas, turėjęs daugiausia teisių ir mažiausiai pareigų. Iš visų pareigų likusi tik vienintelė karo prievolė. Kai pagaliau išnyko ir ši, bajorai beturėjo tik teises, o pareigų jokių. Mokesčius jie mokėdavo tik tada, kai juos patys seime užsidėdavo.

Istorija  Referatai   (3 psl., 8,2 kB)

Stojimo į ES proceso aktualijos. ES techninė pagalba Lietuvai. Nacionalinė PHARE programa. Nacionalinė PHARE Bendradarbiavimo abipus sienos programa. PHARE Daugiašalė programa. PHARE Horizontalios programos. ES programos. Nacionalinės teisės peržiūra ("SCREENING"). Lietuvos dalyvavimas politiniame dialoge su Europos Sąjunga. Lietuvos ir Europos Sąjungos santykių apžvalga. Ekonominis bendradarbiavimas su Europos Sąjunga. Europos sutarties vykdymas. Prekyba su Europos Sąjunga.

Politologija  Referatai   (24 psl., 141,04 kB)