Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 3138 rezultatai

Renesanso, o ypač reformacijos iškelta kiekvienos tautos gyvosios kalbos reikšmė visuomenės gyvenime, išaugusi etninė LDK inteligentija parengė dirvą lietuviškai raštijai ir lietuviškoms knygoms atsirasti. Stambus XVI amžiaus lietuviškos protestantiškos pakraipos knygos leidybos centras buvo Karaliaučiuje. Čia dirbo lietuvių raštijos pradininkai – išeiviai iš LDK – M. Mažvydas, S. Rapalionis, A. Kulvietis. Per 1547 ir 1600 metus lietuvių kalba buvo išspausdinta 30 knygų. 8 iš jų buvo atspausdintos LDK, o net 22 – Prūsijoje.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,95 kB)
1773 m. liepos 21 d. popiežius Klemensas XIV panaikino Jėzuitų ordiną. Didžioji dalis Respublikos mokyklų liko be priežiūros, ir tai paskatino greičiau pradėti pertvarkyti švietimo sistemą. 1773 m. spalio 14 d. Respublikos seimo sprendimu buvo įkurta Edukacinė komisija. Ji tapo viena pirmųjų pasaulietinių švietimo ministerijų Europoje. Edukacinės komisijos žiniai buvo perduotos visos Respublikos akademijos ir mokyklos. Jai pavedė rūpintis ne tik mokymu, bet ir supasaulietinti bei modernizuoti jo turinį.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,15 kB)
Kolegijos viduramžiais buvo šių dienų vidurinės mokyklos atitikmuo. Jos skirstytos į du tipus: 5-ių klasių nepilnos ir 7-ių klasių pilnos. Pirmojo tipo kolegijose buvo retorikos, poetikos bei trys gramatikos klasės, o antrojo tipo mokyklose 3 metus mokydavo filosofijos ir 4 metus – teologijos. Trijų skyrių (humanitarinis, filosofijos ir teologijos) kolegijos galėjo gauti ir akademijos teises. Pirmąją kolegiją Lietuvoje dar 1539 metais Vilniuje įsteigė Abraomas Kulvietis. Joje mokėsi apie 60 jaunuolių (bajorų ir miestiečių vaikai).
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,6 kB)
Lietuvos ekonomikos, kultūros ir politinės raidos aplinkybės subrandino visuomenės poreikį turėti aukštąją mokyklą. Dėl teisės įkurti aukštąją mokyklą ir įgyti didesnės įtakos visuomenėje varžėsi katalikai ir protestantai. Protestantizmui plintant, katalikai suskato steigti savo mokyklas, kad katalikybė būtų atstatyta. Kontrreformacijos jėgas palaikė Respublikos valdovas Steponas Batoras. Katalikai gavo monopolinę teisę įkurti kolegiją 1570 m. ji buvo įkurta Vilniuje. Vilniaus vyskupas V. Protasevičius siekė kolegiją paversti aukštąja mokykla.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,01 kB)
Karaliaučius. XV–XVI a. iš likusių prūsų, jotvingių, kuršių, čia atsikėlusių žemaičių ir vakarinių lietuvių susidarė lietuvių, vadinusių save lietuvininkais, etninė grupė, gyvenanti vadinamoje Mažojoje Lietuvoje. 1525 m. Mažoji Lietuva tapo pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystės dalimi, o jos svarbiausias miestas Karaliaučius – neoficialia jos sostine. Kai Kryžiuočių Ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis ir daugelis brolių tapo protestantais, Karaliaučius virto svarbiausiu Rytų Europos liuteronizmo centru.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 7,66 kB)
Brastos biblija
2009-09-04
Lietuvos Brastos Biblija yra viena iš daugelio mūsų kultūros mįslių. Unikalus šios Biblijos titulinio lapo meninis apipavidalinimas – vienintelis visoje Lietuvos XVI a. knygos istorijoje, – atrodo neturėjęs nei pradžios, nei tąsos. To nepaaiškina vien trumpas Brastos spaustuvės veiklos laikotarpis. Juo labiau, kad Brastos spaustuvė nepražuvo. Ji buvo perkelta į Vilnių, atiduota Akademijai ir garsėjo produkcijos gausa. Kaip žinoma, to meto spaustuvės savo praktikoje plačiai taikė kurios nors vienos knygos klišes, inicialus, ornamentinius raižinius bei kitus apipavidalinimo elementus ir kitiems leidiniams.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,11 kB)
Pirmosios lietuviškos knygos atsiradimas susijęs su dviem spaudos židiniais Prūsijos kunigaikštystėje, Karaliaučiuje ir Vilniuje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos sostinėje. Pirmasis lietuviškos knygos židinys – Karaliaučius. 1547 metais Karaliaučiuje buvo išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Pirmoji lietuviška knyga yra religinio mokymo vadovėlis.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,87 kB)
Jėzuitus į Lietuvą iš Lenkijos 1569 metais pasikvietė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. 1598 metais iš Lenkijos jėzuitų provincijos buvo sudaryta Lietuvos viceprovincija. Greitai ji savo dydžiu praaugo Lenkijos jėzuitų provinciją. Pradžioje Lietuvos provinciją sudarė 7 kolegijos ir rezidencijos, 3 misijų stotys ir 284 vienuoliai. Šis disciplinuotas ir veiklus ordinas Lietuvoje nepaprastai sparčiai augo. Praėjus 40 metų jis turėjo jau 16 kolegijų ir rezidencijų tinklą visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o vienuolių skaičius pasiekė 599.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,84 kB)
XIV amžiaus pabaigos šaltiniai mini ir pirmuosius lietuvius studentus užsienio universitetuose. Tai 1389 metais Prahos universitete imatrikuliuoti („įvaikinti“) lietuviai Baltramiejus Kęstutaitis ir Mikalojus Kirsmantas. Prahoje studentų metai iš metų daugėjo. 1397 metais karalienės Jadvygos rūpesčiu Prahoje buvo įsteigta pirmoji lietuvių kolegija, kurioje iš Lietuvos atvykę jaunuoliai galėjo apsigyventi ir gaudavo materialinę paramą. Nuo XV a. pradžios Lietuvos studentų traukos centru pasidarė Jogailos atnaujintas ir pagal Paryžiaus Sorbonos universiteto pavyzdį pertvarkytas Krokuvos universitetas.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,02 kB)
Pirmosios mokyklos, kuriose buvo pradėta mokyti rašto ir lotynų kalbos, buvo uždaros vienuolynų mokyklos. XIV amžiaus pirmojoje pusėje jas įkūrė pranciškonai ir 1323–1325 metais Vilniuje įsikūrę dominikonai. LDK slavų žemėse stačiatikių vienuolynuose rašto buvo mokomasi bažnytine slavų ir senąja rytų slavų kalba. XIV a. pabaigoje didžiojo kunigaikščio dvare susikūrė nauja institucija – kanceliarija. Kunigaikščio raštinėje buvo mokoma parengti įvairių rūšių dokumentus, daryti nuorašus, santraukas, įvairius išrašus, vertimus.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,33 kB)
Kontrreformacija sukūrė naują religinę (konfesinę) situaciją ir LDK stačiatikių pasaulyje. XVI a. antrojoje pusėje suaktyvėjusi katalikų bažnyčia smarkiau skverbėsi į stačiatikių bažnyčios įtakos zoną. Vėl atgijo nuo Jogailos ir Vytauto laikų puoselėta LDK stačiatikių bažnyčios pajungimo popiežiaus valdžiai idėja. 1439 metais Florencijos unijos nuostatose ši idėja buvo suformuluota, tačiau liko neįgyvendinta. XVI a. pabaigoje bažnytinės unijos idėją rėmė Respublikos valdovas katalikas Zigmantas Vaza ir LDK kancleris Leonas Sapiega.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,96 kB)
Kontrreformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje neapsiribojo vien kova su protestantais. Jos metu buvo reformuojama ir pati katalikų bažnyčia. 1578 metais Respublikoje pradėjo veikti 1545–1563 metų Tridento visuotiniame bažnyčios susirinkime priimti nutarimai. Prasidėjo vidinė LDK katalikų bažnyčios reforma. Jos metu steigė daugiau parapijų, griežčiau kontroliavo visų bažnyčios padalinių veiklą. Tam įvedė reguliarias vizitacijas. Itin išplėtojo vienuolijų veiklą.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,34 kB)
1387 Jogailos ir 1413 metų Horodlės privilegijomis naujakrikščiai lietuvių bajorai katalikai gavo plačias teises ir privilegijas. Stačiatikiams bajorams atėjo rinkimosi metas – ar likti ištikimais protėvių tikybai ir bažnyčiai, ar, priėmus katalikybę, gauti privilegijas ir teisę į prestižines, gerai atlyginamas valstybines tarnybas. Dilema iškilo ir pačiai LDK stačiatikių bažnyčiai. Ji per visą pagoniškos Lietuvos gyvavimo laikotarpį taip ir neįgijo didesnės įtakos valstybėje.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,59 kB)
Lietuva galėjo pasirinkti tris kelius – priimti krikštą iš Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Viduramžiais priimti krikštą iš kažkurios šalies rankų nebuvo paprastas formalumas. Krikštą gavusi šalis būdavo, kad ir moralinėje, tačiau tam tikroje priklausomybėje nuo krikštą davusios šalies. Derybose dėl krikšto santykiai su Ordinu buvo pažengę toliausiai. Iš pradžių Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila ir jo brolis Skirgaila Dubysos upės žiočių saloje 1382 m. spalio 31 d. sudarė sutartį su Kryžiuočių ordinu.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,7 kB)
Žemaitijos padėtis Lietuvos valstybėje buvo ypatinga. Žinoma, kad XIII amžiaus pradžioje susidarė Žemaitijos žemių konfederacija, kuri įėjo į Mindaugo valstybę. Žemaitijos statusas vargu ar skyrėsi nuo kitų valstybės žemių statuso, bet daug ką pakeitė 1253 metais Mindaugo paskelbtas Žemaitijos perleidimas Livonijos ordinui ir Lietuvos vyskupui. Žemaičiai buvo palikti vieni. Ordinui keliant vis didesnį pavojų, žemaičiai organizavo pasipriešinimą ir savas krašto valdymo struktūras.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,1 kB)
Iki XVIII a. pradžios Mažosios Lietuvos teritorija ir jos gyventojai beveik nesikeitė. Čia klostėsi savita lietuvių kultūra, ir XVI bei XVIII amžiais Mažoji Lietuva kai kuriose lietuvių kultūros srityse net aplenkė metropoliją – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Kaip tik Prūsijoje, o ne Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1547 metais buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga –Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Čia Jonas Bretkūnas 1579–1590 metais pirmą kartą į lietuvių kalbą išvertė visą Biblijos tekstą.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,9 kB)
XVI amžiuje ir XVII a. pirmojoje pusėje LDK plėtojosi 2 prieštaringi ir vienalaikiai procesai. Viešame valstybės gyvenime sustiprėjo lenkų kalbos vartojimas. Kartu tuo pat metu pradėti spausdinti ir lietuviški raštai, daugėjo jų rengėjų, stengtasi lietuvinti net sulenkėjusią bažnyčią. Tiek protestantai, tiek katalikai pasirūpino bažnytinei praktikai būtinomis knygomis lietuvių kalba. Lietuvių kalbos puoselėjimo židiniu LDK tapo Jėzuitų ordino rankose buvęs Vilniaus universitetas. Mokymo, mokslo ir literatūros kalba – lotynų kalba – nekonkuravo su lietuvių kalba.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,86 kB)
Po Liublino unijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės gyvenimą stipriai veikė įsiveržusi lenkų kultūra. Lenkijos kultūra darė kur kas didesnę įtaką negu patys gyventojai lenkai, kurių po unijos LDK visuomenėje daugėjo palyginti lėtai. Lenkų kalba iš esmės pakeitė visą etnolingvistinę situaciją. LDK imta vis plačiau vartoti lenkų kalbą. XVII a. pabaigoje ne tik aukštieji LDK pareigūnai, bet ir eiliniai bajorai, geriau ar blogiau jau mokėjo lenkų kalbą. Tai leido Respublikos seimui 1697 m. įteisinti lenkų kalbą kaip oficialią LDK raštinių kalbą.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,74 kB)
LDK gyventojai
2009-09-04
Nuo XV amžiaus vidurio maždaug 80 000 kv. km ploto etninėje Lietuvoje sparčiai daugėjo gyventojų. Skaičiuojama, kad XV a. viduryje šiose žemėse galėjo gyventi nuo 300 000 iki 500 000 žmonių. Gana didelis tais laikais natūralusis gyventojų prieaugis – apie 0,8% per metus – užtikrino, kad iki XVI a. vidurio gyventojų skaičius išaugo iki 750 000, o galbūt net ir iki 1 milijono. Vidutinis gyventojų tankumas etninėse Lietuvos žemėse buvo 8–9 žmonės vienam kvadratiniam kilometrui. Intensyviausio ūkininkavimo zonose 1 kv. km galėjo gyventi net 20 žmonių.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,14 kB)
Visuomenės sklaida
2009-09-04
Bajorija anksčiausiai pasirodė politiniame Lietuvos valstybės gyvenime. XV a. antrojoje pusėje, kai Kazimieras Jogailaitis pasinėrė į Lenkijos karalystės reikalus, Lietuvos Ponų taryboje susitelkė nedidelė, bet gerai organizuota didikų grupė. Ji pradėjo konkuruoti su Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia. XVI a. pirmojoje pusėje politinės veiklos „virusas“ apėmė daug platesnius vidutinės ir smulkiosios bajorijos sluoksnius. Imlūs naujovėms LDK bajorai akylai stebėjo kaimyninės Lenkijos valdančiojo luomo gyvenimą.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,72 kB)
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje luomai klostėsi XIV a. pabaigoje – XVI a. pirmojoje pusėje. Daugelyje Europos kraštų šis procesas jau buvo pasibaigęs arba baigėsi. Dėl savitų politinių aplinkybių vėlai susiformavę luomai lėmė ir visos LDK luominės visuomenės savitumus. Lietuvos visuomenės luominė sistema turi mažai bendro su klasikinio tipo europietiška luomine sistema.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 3,8 kB)
Lietuvos gyventojai svetimų kraštų pinigus pažino gana anksti – dar prieškristiniais laikais. Tai buvo senovės Graikijos žalvarinės ir sidabrinės monetos. Jos pasiekė mūsų kraštą prekybos gintaru dėka. Pirmaisiais amžiais po Kr. į kraštą pateko ir gana daug romėniškų monetų. Lietuvoje rasta apie 1500 bronzinių (žalvarinių), sidabrinių ir auksinių monetų. Vėlyviausios romėniškos monetos datuojamos IV–V amžiais. Tačiau šios svetimų kraštų monetos nepadėjo sukurti vietinės piniginės sistemos.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,85 kB)
IX–XII amžiuose, dar iki valstybės susidarymo, Lietuvos gyventojai naudojosi Dnepro–Dauguvos prekybiniu keliu. Jis jungė baltų žemes su Kijevo Rusia ir jos prekybiniais centrais – Kijevu, Pskovu, Novgorodu. Per juos baltai jungėsi ir su tolimesniais kraštais – Volgos Bulgarija, Bizantija, arabų kalifatu. Rytiniais prekybos keliais į Lietuvos žemes patekdavo ne tik svetimų kraštų monetos, piniginiai lydiniai, bet ginklai, juvelyriniai dirbiniai – stiklo karoliai, apyrankės, papuošalai iš sidabro ir žalvario.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,25 kB)
Negausiose ir nedidelėse XIV a. Lietuvos miestiečių gyvenvietėse gyveno asmeniškai laisvi amatininkai ir pirkliai. Jie valdovui atlikdavo specifines miestietiškas prievoles – mokėjo turgaus mokesčius, prekybos muitus. XIV amžiaus Lietuvos amatininkų gaminiai darėsi geresni. Amatininkai labiau specializavosi ir dar labiau atitrūko nuo žemės ūkio. Didžiausią pažangą amatininkai padarė ten, kur tuo buvo suinteresuota valstybė. Jau XIII a. viduryje Vilniuje buvo pastatyta mūrinė karaliaus Mindaugo katedra. XIII–XIV a. sandūroje Lietuvoje jau statė didelės mūrinės pilis.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,48 kB)
XIII–XIV a. Lietuvos visuomenė dar tebebuvo kaimiška, valstiečiai gyveno daugiausia nedideliais kaimais, susispietę į kelioliką sodybų. Vienijant valstybę, dauguma pilių atsidūrė valdovo žinioje bei tapo administraciniais centrais. Pilėnus aptarnaujantys žmonės kūrėsi papiliuose. Būtent čia ir ėmė kurtis pirmieji miestai. Miesto tipo gyvenviečių XIV a. Lietuvoje dar buvo mažai, jos buvo nedidelės ir neįtvirtintos
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,6 kB)
Archeologiniai, rašytiniai ir kiti istorijos šaltiniai liudija, kad XIV a. Lietuvoje stiprėjo individualus valstiečio ir bajoro ūkis. Tobulėjant žemdirbystei, atsirado trilaukis ir našesni geležiniai darbo įrankiai. Buvo pagaminama vis daugiau žemės ūkio produktų, didėjo visuomenės turtinis ir socialinis susisluoksniavimas. Išplito prekyba su svetimais kraštais –atsirado muitai, plito lietuviškos monetos, susidarė lietuviškų matų ir saikų sistema. Iš kaimyninių kraštų ekonomiškai sustiprėjęs bajoras vežėsi ginklus, audinius, druską ir prabangos reikmenis.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,63 kB)
XIII–XIV amžiuose Lietuvos visuomenė tebebuvo kaimiška. Jos gamyba ir buitis buvo itin glaudžiai susijusi su žeme. Intensyvėjantis žemės ūkis aprūpino maistu, žaliava buities reikmenims, darbiniais arkliais ir karo žirgais. Ekstensyviai gamtos turtus naudojančios ūkio šakos – žvejyba, medžioklė, drevinė bitininkystė, gausinusios maisto ir žaliavų išteklius, tapo pagalbinėmis ūkio šakomis. Svarbios jos buvo tik užsienio prekybai, nes XIV a. iš Lietuvos daugiausia buvo išvežami kailiai ir vaškas.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,68 kB)
Lietuvos Statutai
2009-09-04
LDK visuomenėje nuo XV a. pirmosios pusės vidurio iki XVI a. pradžios smarkiai kito teisės būklė. Greta paprotinės teisės atsirado ir išsiplėtojo rašytinė teisė. Tuo metu rašytiniai įstatymai neturėjo vieningos teisyno ar įstatymų rinkinio formos. Jie buvo išmėtyti įvairių metų privilegijose, didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos sprendimuose. Tos pačios teisinės normos įvairiose privilegijose neretai buvo skirtingai suformuluotos.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,9 kB)
Vilniaus pilys
2009-09-04
Rytų Lietuvos gyventojai pirmieji ėmė naudoti natūralias, sunkiai prieinamas kalvas – piliakalnius – medinių pilių ir gyvenviečių statybai. Dabartinio Vilniaus centre viena šalia kitos iškilo bent penkios stambios aukštumos – Pilies arba Gedimino kalnas, Plikasis (dabar dar vadinamas Trijų kryžių) kalnas, Stalo, Bekešo ir Gedimino kapo kalnai. Dosniai gamta apdovanojo Pilies kalną – jis buvo neprieinamas. Šiaurinėje kalno papėdėje teka Neris. Vilnelės kilpa kitados supo kalną iš pietų ir vakarų.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,19 kB)
Pilis viduramžiais – uždaras gynybinis ir gyvenamasis kompleksas. Viduramžių Lietuvoje mūrinių pilių buvo tik keletas ir jos žiedu apjuosė teritoriją nuo Kauno link Gardino, Lydos, Krėvos, Medininkų, o ją uždarė Trakų bei Vilniaus pilių kompleksai. Čia nepaminėta Klaipėdos pilis, kurią pastatė ir naudojo Livonijos bei Vokiečių ordinai. Viduramžių mūro pilis ne tik galingiausias to meto įtvirtinimas, bet ir šalies valdovų, didikų rezidencija. Jų statyba ir gynyba reikalavo daugelio žmonių pastangų ir didelių lėšų.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,69 kB)