1. J. Biliūnas -Lietuvių literatūros klasikas. Jo kūrybos tematika: skriauda, kaltė, nuoskauda. Rašytojas daugiausia dėmesio skyrė moralinėms problemoms. J. Biliūno kūryba pasižymi aiškiu žmogaus vidinių išgyvenimų pavaizdavimu, tauriu humanizmu, jautriais ir lyriškais darbo žmonių paveikslais. Pamatinis visų kūrinių motyvas - žmogiškumas. J. Biliūnui didelę įtaką darė gyvenimo našta, kuri rašytoją slėgė visą amžių. Rašytojas aplinkui matė prislėgtus, išnaudojamus, skriaudžiamus ir niekinamus žmones, kurios ir aprašė savo kūriniuose. Skriauda ir skausmas - j. Biliūno kūrybos dėmesio centre.

Lietuvių kalba  Analizės   (4 psl., 16,7 kB)

Ši tema plėtojama kitoje J.Savickio novelėje „Fleita“. Kūrinyje pasakojama nelaiminga muzikanto Žiogo istorija. Jis yra priverstas atsisakyti darbo teatre ir ieškoti prieglaudos pas gimines. Pastarieji, tikėdamiesi iš Žiogo pasipelnyti, užsideda mylinčių artimųjų kaukę, apsimestinai nuoširdžiai juo rūpinasi, tik vėliau, suvokę, kad iš fleitininko naudos nesulauks, parodo savo tikruosius veidus. Toks elgesys liudija visuomenės vertybių krizę, susvetimėjimą, ir šiandien neretai kitais rūpinamasi tik siekiant asmeninės naudos. Novelės „Fleita“ pabaigoje mirštantis Žiogas prilyginamas parazituojančiam vabzdžiui – tarakonui, kadangi net artimiausiems giminėms jis nerūpi. Šis Jurgio Savickio kūrinys, kaip ir novelė „Ad astra“, atskleidžia žmonių norą apsimesti tuo, kuo nėra dėl asmeninės naudos. Kiek kitokia kauke prisidengiama Balio Sruogos memuariniame romane „Dievų miškas“. Kūrinyje nusikeliama į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Čia atvežami ir inteligentai: mokslininkai, rašytojai, gydytojai, ir paprasti darbininkai, tačiau kiekvienąkart ką tik atkeliavęs kalinys jau pirmomis valandomis turi rinktis: ar elgtis taip, kad kūnas mažiau kentėtų, ar taip, jog nebūtų prarasta dvasios laisvė, užmigdytas sąžinės balsas.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 12,47 kB)

Noveles ,,Dobile.1954m.nakti'' trumpa analize

Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 2,86 kB)

Samprotaujamasis rašinys.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 6,96 kB)

Tai nėra pilnai parašyta kalba. Tai pagalbinė medžiaga ruošiantis kalbėjimo įskaitai. Daznai literaturoje kalbama apie meile. Remdamiesi konkreciais kuriniais pasvarstykite, kokia meiles samprata dazniause lietuviu literaturoje. Turinys • Įvadas........2psl. • Meilė tėvynei Maironio kūryboje............3psl. • Meilė tėvynei Just. Marcinkevičiaus kūryboje...........5psl. • Saulius Šaltenis „Amžinai žaliuojantis klevas“...........7psl. • Meilė tėvams, Apučio „Dobilė“.............8psl. • Išvados.........9psl. • Naudota literatūra........10psl.

Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 18,29 kB)

Įvade pristatomas Šamano TM autorius Mantas Gimžauskas. Trumpai papasakojama knygos atsiradimo istorija. Apibrėžiamos pagrindinės teksto, vaizdo ir menų sintezės sąvokos. Pirmojoje dėstymo dalyje Umberto Eco Atviro kūrinio koncepcija pateikiama teorinė dalis, o antrojoje Tekstas ir vaizdas Manto Gimžausko poezijos knygoje Šamanas TM pereinama prie knygos analizės. Išvadose išdėstomi darbo rezultatai. Darbo pabaigoje pateikiamas literatūros sąrašas.

Filologija  Referatai   (13 psl., 26,02 kB)

ANTIKA (apie VIII-VII a. per. Kr.- V m.e.a.) VIDURAMŽIAI (V-XVa.) RENESANSAS (Italijoje XIV- XVI a., kitus XVI a.)

Lietuvių kalba  Konspektai   (16 psl., 64,26 kB)

Visuomenė dabar nebesuinteresuota pagelbėti kitam, ji yra abejinga. Tatai, patyrusiai nemažai išbandymų, ištvėrusiai kryžiuočių, lenkų puldinėjimus, vokiečių okupaciją, sovietmečio laikus ir sugebėjusiai viską įveikti, turėtų nestigti vienybės, supratingumo. Deja, viskas yra kitaip. Justino Marcinkevičiaus žodžiai ,,praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį, pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtume“ puikiai atskleidžia dabartinę situaciją.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 4,18 kB)

Žmogus suvokė save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją”. Tačiau renesansinėje Italijoje “ši uždanga pirmą kartą ištirpo ore. Žmogus tapo dvasiniu individu ir įsisavino tai”. Renesansas reiškė modernumą. “Italas, - rašė Burckhardtas, - buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų”. XIV amžiaus poetas Petrarca buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Didysis meno ir idėjų atsinaujinimas prasidėjo Italijoje, o vėliau nauji požiūriai ir naujos meninės formos paplito likusioje Europos dalyje. Ši Renesanso samprata yra mitas. Žinoma, mitas - daugiaprasmis terminas, ir čia jis sąmoningai vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis. Kai istorikai profesionalai kalba apie mitą, jie paprastai turi omeny teiginius apie praeitį, kurių klaidingumą ar bent jau apgaulingumą galima įrodyti. Kita mito termino prasmė yra labiau literatūrinė. Mitas yra simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni negu paprasti žmonės. Mitas taip pat - pamokantis pasakojimas, o ypač toks, kuriuo siekiama paaiškinti ar pateisinti dabartinę dalykų padėtį. Ir šia prasme Burckhardto Renesansas yra mitas. Jo istorijos personažai, ar jie būtų herojai kaip Alberti ir Michelangelo, ar piktadariai kaip Borgios, - visi yra ryškesni nei paprasti žmonės. Pati istorija kartu paaiškina ir pateisina modernųjį pasaulį. Tai simbolinė istorija ta prasme, kad ji apibūdina kultūrinį pasikeitimą pabudimo ir atgimimo metaforomis. Šios metaforos nėra tik dekoratyvios - jos sudaro Burckhardto interpretacijos esmę. Tačiau šios metaforos Burckhardto laikais nebuvo naujos. Nuo XIV šimtmečio vidurio vis daugiau mokslininkų ir menininkų ėmė vartoti atsinaujinimo įvaizdžius, reikšdami gyvenimo naujame amžiuje pojūtį; amžiuje, kuriam būdingas atsinaujinimas, atstatymas, prisiminimas, atgimimas, pabudimas ar vėl suspindusi šviesa, po to laikotarpio, kurį jie pirmieji pavadino “tamsiaisiais amžiais”. Renesanso mokslininkų bei menininkų savivaizdis yra drauge informatyvus ir klaidinantis. Kaip ir visi sūnūs, sukilę prieš savo tėvų kartą, šie žmonės daug buvo skolingi “Viduriniams amžiams”, kuriuos taip dažnai smerkdavo. Tardamiesi nutolę nuo netolimos praeities, jie taip pat klydo, kaip ir vildamiesi priartėję pire Antikos, kurią taip garbino. Jų atgimimo samprata buvo mitas ta prasme, kad ji rėmėsi klaidingu praeities įvertinimu; kad ji buvo svajonė, bandymas išpildyti troškimus; ir kad ji buvo nauja senovinio mito apie amžinąjį sugrįžimą inscenizacija. Burckhardtas klydo sutikdamas su tuo, kaip šio laikotarpio mokslininkai bei menininkai vertino save, priimdamas atgimimo teoriją už gryną pinigą ir išplėtodamas šią temą savo knygoje. Prie senų formulių apie menų atgimimą ir klasikinės Antikos atgaivinimą jis pridėjo naujas: individualizmą, realizmą bei modernizmą. E.H.Carro posakis “ prieš studijuodamas istoriją, pasidomėk istoriku” būtų pravartus šiuo atveju. Burckhardto potraukiui Renesansui bei tokiam jo įvaizdžiui paaiškinti egzistavo įtikinamos asmeninės priežastys. Burckhardtas buvusią ir dabartinę Italiją regėjo kaip išsigelbėjimą nuo Šveicarijos, kurią jis laikė nuobodžia ir konservatyvia. Jaunystėje jis netgi kartais pasirašinėdavo itališkai - “Giacomo Burcardo”. Save jis apibūdino kaip “gerą privatų individą”, o Renesansą vadino individualizmo amžiumi. Šį Renesanso mitą iš XIX amžiaus daugelis žmonių dar tebelaiko pagrįstu. Istorikų medievistų tyrinėjimai parodo, kad taip vadinamieji “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti, o taip pat žymiai tradiciškesni nei jie patys tarėsi esą. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad netgi Petrarca turėjo daug bendra su amžiais, kuriuos jis pavadino “tamsiaisiais”. Medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burckhardtas bei jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaitine forma. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Arnoldas Toynbee savo veikale Istorijos studija yra nuėjęs šia kryptimi dar toliau ir radęs “renesansus” už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ar netgi Tolimuosiuose Rytuose. ”Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, - rašė Toynbee, - mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskirais pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis”. Taigi, Renesansą negalima vaizduoti kaip purpuro ir aukso amžių, kaip izoliuotą kultūrinį stebuklą arba kaip netikėtą modernumo prasiveržimą. Tačiau jei šis terminas vartojamas be išankstinio neigiamo nusistatymo Viduramžių ar nevakarietiškų kultūrų atžvilgiu, juo žymint tam tikrų pokyčių sankaupą Vakarų kultūroje, tada jį galima laikyti organizuojančia sąvoka, kuri ir dabar naudinga. 2. Italija : atgaivinimas ir naujovė Šiame skyriuje bus kalbama apie pagrindinius menų, literatūros bei idėjų pokyčius nuo Giotto ( m. 1337 ) iki Tintoretto ( 1518 - 1594 ) ir nuo Petrarcos ( 1304 - 1374 ) iki Tasso (1544 - 1595 ). Čia bus mėginama parodyti šias permainas - atgaivinimus ar naujoves - jų kultūriniame bei socialiniame kontekste. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant puošybos detalėmis. Nenuostabu, kad graikų ir romėnų architektūra atgimė Italijoje, kur iškilo gana daug antikinių pastatų. Be to, Europos pietuose klimatas yra palankesnis architektūrinei Antikos imitacijai. Ištisos architektų kartos vyko į Romą studijuoti ir matuoti antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Jų studijoms padėjo iškilęs romėno Vitruvijaus traktatas apie architektūrą. Vitruvijus pabrėžė simetrijos ir proporcijos svarbą architektūroje, lygindamas pastato bei žmogaus kūno sandarą. Jis taip pat išaiškino teisingo “trijų orderių” vartojimo taisykles, kitaip tariant, dorėninę, jonėninę ir korintinę kolonas su atitinkamais frizais, atbrailomis ir taip toliau. Klasikinės proporcijų sistemos laikomasi Brunelleschi San Lorenzo ir Santo Spirito bažnyčiose Florencijoje, Leono Battista Alberti San Francesco Bažnyčioje Rimini mieste. Bramante San Pietro bažnyčioje, pastatytoje 1502 metais, atmetė įprasta Viduramžiais kryžiaus pavidalo bažnyčios planą, laikydamasis romėnų Šventykloms būdingos apvalios formos. Skulptūros srityje neišliko nieko panašaus į Vitruvijaus traktatą, tačiau klasikiniai modeliai čia taip pat turėjo milžiniškos reikšmės. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti antikines marmurines skulptūras, o vienas didžiausiu šios srities entuziastu buvo popiežius Julijus II. Jam priklausė dauguma tais laikais atrastų šedevrų. Nauji Renesanso skulptūros žanrai - tai į esmes atgaivinti antikiniai, tokie kaip portretinis biustas, raitelio paminklas, statula ar jų grupe antikines mitologijos motyvais. Tapyboje antikiniai šaltiniai bei modeliai buvo sunkiau prieinami. Aukso rūmuose Romoje, klasikine tapyba buvo nežinoma; ši situacija nepasikeitė iki kasinėjimų Pompėjoje XVII amžiaus pabaigoje. Kaip ir jų kolegos architektai bei skulptoriai, tapytojai norėjo mėgdžioti Antika, tačiau galėjo naudotis tik netiesioginėmis, piešdami figūras garsių antikinių skulptūrų pozomis ar bandydami rekonstruoti pradingusius klasikinius paveikslus iš jų aprašymo literatūroje. Pavyzdžiui, Botticelli meizte pasinaudota dailininko Apelio dingusio paveikslo aprašymu graikų rašytojo Luiano raštuose. Ir muzikoje buvo bandoma - ypač penktajame ir šeštajame XVI a. dešimtmetyje - atkurti antikinį stilių, remiantis literatūriniais šaltiniais, visu pirma klasikiniais traktatais. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. XV amžiaus portretai buvo tapomi iš profilio, tarsi imituojant imperatorių galvas romėniškuose monetose. Tik apie 1500 metus Leonardas, Rafaelis ir kiti menininkai atmetę šias konvencijas ir nutapę darbus, neturinčius klasikinio atitikmens, kurie vaizdavo modelį en face arba trijų ketvirčiu pasukimu, iki pusės arba visu ūgiu, stovintį ar sėdintį, besišnekučiuojantį su draugais arba įsakinėjantį tarnams. Tačiau bent jau vienas įvykis to laikotarpio tapyboje nesusijęs su antikine tradicija: tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Tiek Antikos, tiek Renesanso laikais menininkai buvo ypač susirūpinę daiktu išvaizda: tuo, ką Burckhardtas vadino “realizmu”. Šis terminas pavartotas kabutėse todėl, kad visi menininkai vaizduoja tai, kas jiems tikra, ir kad nebūna meno be konvencijų. Kitaip tariant, vaizduojant pasaulį pagal perspektyvos dėsnius, reikėjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. Viduramžių menininkams šios vertybes turi būti atspėjamos iš jų paveikslu. Nagrinėjant Giotto kūrybą, tik iš jo darbų galima suvokti, kokį didelį dėmesį jis skyrė perspektyvai, o ypač žmogaus figūros materialumui. Renesanso epochoje literatūra ir mokslas, vadinamieji “laisvieji menai”, buvo laikomi rimtesniais už “mechaninius”: šiai kategorijai, nepaisant Leonardo ir kitų menininkų protestų, kartu su žemdirbyste, audimu ir laivininkyste buvo priskiriama ir tapyba, skulptūra bei architektūra. Naujoje eroje atgimę būtent bonae litterae, kitaip tariant, kalba, literatūra ir mokslas. Bent jau taip svarstė tie mokslininkai ir rašytojai, kurių nuomonė apie didįjį atgimimą pasiekė mus. Pagrindinė tuo metu “atgimusi” arba “atgaivinta” kalba buvo klasikinė lotynų. Vidurinių amžių lotynų kalba - jos žodynas, rašyba, sintaksė imta laikyti barbariška. Penktajame XVa. dešimtmetyje buvo atgaivinti pagrindiniai senosios Romos literatūriniai žanrai: epas, odė, pastoralė ir t.t. Jau XIV amžiaus viduryje didysis Toskanos poetas bei mokslininkas Francesco Petrarca sukūrė lotynišką epą Afrika, paremtą didžiojo Romos karvedžio Scipijono Afrikiečio gyvenimu. Tai buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus Eneidos imitacijų. Lotyniškoje renesansines Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marciali ir pastoralių, sekant Vergilijaus Eklogomis. Idėjos buvo dažnai išdėstomos dialogo forma. Pabrėžtina tai, kad bent jau iki XVI amžiaus nacionalinė literatūra buvo laikoma menkesne už lotyniškąją. Būtent klasikinė lotynu kalba buvo novatoriškumo kalba. Kai amžininkai kalbėdavo apie literatūros atgimimą, jie dažniausiai turėdavo omeny ne tiek literatūrą šiuolaikine prasme, kiek tai, kas dabar vadinama humanizmo atsiradimu. “Humanizmas” yra platus terminas. Žodis Humanismus pradėtas vartoti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, žymint tradicinį klasikinio auklėjimo būdą, kurio vertingumu imta abejoti. Terminas “humanistas” atsirado XV amžiuje : studentų slenge jis reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją universitete. Studia humanitatis romėnai vadino penkių akademinių disciplinų, būtent gramatikos, retorikos, poezijos, etikos ir istorijos, junginį. Ypatingu “žmogiškumu” pasižymėjo šitaip apibrėžti humanitariniai dalykai. Jie yra taip vadinami, - rašė Leonardo Bruni, vienas iš sąjūdžio už šių studentų atgaivinimą lyderiu, - nes “tobulina žmogų”. Kodėl šios disciplinos turi būti laikomos tobulinančiomis žmogų? Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų, visu pirma, sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Štai dėl ko pagrindinės disciplinos buvo susijusios arba su kalba, arba su etika; istorija ir poezija laikytos tik taikomosios etikos poskyriais, mokančiais studentus sekti gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Prie disciplinų labiausiai vertintų humanistų sąjūdžio, nebuvo priskiriama tai, ką dabar vadiname “tiksliaisiais mokslais”. Tačiau kai kurie humanistai domėjosi ir matematika. Senovės graikų ar romėnų tekstų apie matematiką, astronomiją ir apie magiją sugrąžinimas buvo humanistų programos dalis, ir antikiniai tekstai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje šių disciplinų raidoje. Todėl galima teigti, kad tuo laikotarpiu vyko matematikos, gamtos mokslų ir netgi magijos “renesansas”. Keliose Italijos mokyklose bei universitetuose, ypač Florencijos ir Paduvos, buvo galima studijuoti klasikinę graikų kalbą. Graikų kalba domino tyrinėtojus. Pirmieji jos dėstytojai buvo pabėgėliai iš Bizantijos imperijos. Šių pabėgėlių dėka kai kurie Italijos mokslininkai turėjo galimybę skaityti svarbius graikiškus tekstus originalo kalba. Kiti tekstai, kurių graikiški originalai dabar tapo prieinami, ankščiau buvo žinomi iš lotyniškų vertimų. Tačiau humanistai pastebėjo rimtų prieštaravimų tarp šių vertimų ir originalų. Vertimai kartais būdavo daromi ne tiesiai iš graikų kalbos, bet per arabų kalbą. Anot humanistu, netgi prieinami lotyniški tekstai ilgą laiką buvo suprantami neteisingai. Buvo pastebėta, kad skirtinguose to paties teksto nuorašuose net pagrindiniai žodžiai buvo pateikiami skirtingai, todėl turėjo būti išplėtota “teksto kritika”, kitaip tariant, tikrųjų autoriaus žodžių, kuriuos iškraipė perrašinėtojai, atstatymo metodai. Atsirado naujos antikinių tekstų, žinotų dar Viduramžiais, interpretacijos. Romėnų teisė buvo studijuojama Italijos universitetuose jau nuo XI amžiaus, bet humanistai pirmieji pradėjo aiškinti įstatymus antikinės Romos kultūros ir visuomenes kontekste, kuris tapo jiems artimesnis, pastudijavus antikinę literatūrą bei paminklinius įrašus. Humanistų ir jiems artimų menininkų santykyje su Antika galima išskirti du aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Viena vertus, humanistai daug geriau nei jų pirmtakai Viduramžiais suvokė atstumą tarp antikines praeities bei dabarties ir buvo susirūpinę tuo, ką jie vadino kalbos užterštumu bei menų nuosmukiu po barbarų įsiveržimo Italijon. Kita vertus, jie patys jautėsi esą asmeniškai artimi didiesiems romėnams. Norint suprasti antikinių formų atgaivinimą, tarkime, architektūroje ar dramoje, arba entuziastingą antikinių manuskriptų atradimą bei redagavimą, reikia visa tai laikyti kur kas ambicingesnio užmojo dalimi. O šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos atgaivinimas. Kaip Antikos žmonės, humanistai tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, pagal kurį viena epocha gali atkartoti kitą, senesnę. Kai kurie humanistai manė, kad jie ir jų bendrapiliečiai galėtų tapti “naujaisiais romėnais” kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai. Tai buvo mitas, kuriuo kai kurie žmonės ne tik tikėjo, bet ir gyveno. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” - mėgdžiojant ne tiek gamtą, kiek didžiuosius rašytojus bei menininkus. Atmesdami pažįstamus vėlyvuosius Viduramžius, savo garbintą Antiką humanistai kartais palaikydavo ankstyvuosius Viduramžius. Sakykime, kai humanistai Poggio sukūrė šriftą, dabar vadinama “renesansiniu”, arba “itališku”, jis manė sekęs antikiniais pavyzdžiais. O iš tikrųjų, jo raidyno formos yra kilusios iš iki gotikinių ankstyvųjų Viduramžių. Viduramžių tradicijos tąsa yra pastebima netgi XV amžiuje, tokių pavyzdinių “renesanso žmonių” kaip Lodovico Ariosto ir Baldassare Castiglione darbuose. Žymiausias Ariosto kūrinys yra epinė poema Pašėlęs Orlandas. Joje atsispindi tai, kad autorius studijavo antikinį epą. Poema nėra eilinis riterinis romanas : viduramžiška medžiaga čia traktuojama perdėm ironiškai. Dar viena sritis, kurioje aikštėn iškilo humanistu pozicijai būdingos dviprasmybes bei prieštaravimai, buvo istorijos rašymas. Kai kurie istorikai norėjo apie netolimą Italijos praeitį rašyti Livijaus Romos istoriją, ir mėgdžioti jo kalbą. Tačiau tai buvo neįmanoma: klasikinėje lotynų kalboje nebuvo žodžių Lombardijai, politinėms gvelfų ir gibelinų frakcijoms, musulmonams, patrankoms ir t.t. pavadinti, nes romėnams neegzistavo šie dalykai bei institucijos. Taigi buvo neįmanoma supilti visą naują turinį į seną forma. Prieštaravimai humanistinėje pozicijoje labiausiai išryškėja diskusijose apie religija. Humanistai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Atskirus šio laikotarpio kūrinius galima laikyti itin artimomis antikiniu pavyzdžiu imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima pavadinti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus - krikščioniškais. Epinė poema gali būti parašyta klasikine lotynų kalba, sekant Vergilijumi, tačiau pasakoti apie Kristaus gyvenimą. Teologas humanistas gali vadinti bažnyčias “šventyklomis”, Biblija - “orakulu”, o pragarą - “mirusiųjų pasauliu” arba užvardinti savo traktatą Platoniška teologija. Kad ir koks nuodugnus butu buvęs Antikos atgaivinimas, jis nesiekė pakeisti krikščionybės. Tačiau šis teiginys ištrina ribas tarp Renesanso ir Viduramžių. Mes neturėtumėme laikyti Renesanso kultūrine “revoliucija” ta prasme, kad jis nebuvo staigus ryšių su praeitimi nutraukimas. Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje - nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta. Gana neaišku, kiek sutapo humanistų bei menininkų. Kita vertus, gana neaišku, ar dauguma humanistų suprato Brunelleschi, Donatello ir kitu menininkų aistringą susidomėjimą formaliais antikines antikinės architektūros bei skulptūros aspektais. ”Universalus žmogus”, galintis įvaldyti bet ką, buvo tuometinis idealas, tačiau netgi tada, kai specializacijos būtinybė buvo kur kas mažesnė nei šiandien, sunku surasti daug žmonių, įkūnijusių jį. Antikos atgaivinimas skirtingoms socialinėms grupėms turėjo skirtingą prasmę. Jis buvo savaip suprantamas Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir t.t. Tačiau už Italijos ribų Antikos atgaivinimas vis dar buvo naujove. 3. Renesansas svetur, arba kaip pasinaudoti Italija Kai kalbama apie italus užsienyje, turime išsiaiškinti ne tik kas, kada ir dėl kokios priežasties keliavo užsienin, bet ir kaip jie buvo “priimti”. Italijos menininkai ir humanistai vyko užsienin dviem skirtingomis bangomis.Pirmieji pradėjo keliauti humanistai. Nors Petrarcą aplanke Nyderlandus ir Paryžių dar XIV amžiuje, tikrasis humanistu “smegenų nuotėkis” berods įvyko tarp 1430 ir 1530m., o XV amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią savo tašką. Tik nedaugelis išeivių buvo aukščiausios klasės specialistai; išties galima įtarti, kad kai kurie jų iškeliavo tik todėl, jog negalėjo užsitikrinti geros padėties namuose. O didžioji dalis menininkų, tarp kurių buvo nemaža garsių asmenybių, pradėjo vykti užsienin karta vėliau negu humanistai, ir jų kelionės pasiekė aukščiausią tašką XVI amžiaus pradžioje. Kai kurie menininkai ir humanistai paliko Italiją dėl priežasčių, menkai tesusijusių su Renesansu. Keletas jų vyko su diplomatinėmis misijomis, kiti emigravo dėl politinių ar dar kitokių priežasčių. Religiniai pabėgėliai taip pat buvo gerai žinomi. Emigruojama buvo taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kai kurie italai vyko užsienin, nes juos kvietė tokie globėjai kaip Prancūzijos karalius Pranciškus ir vietiniai aristokratai, besidomintys literatūra bei menu. Užsienio globėjai galėjo būti ir italai, gyvenantys pirklių kolonijose tokiuose miestuose kaip Bruges ir Lyons. Netgi kariškiai stengėsi prisidėti globojant menininkus : dailininką Masolino Vengrijon pakvietė toskaniečių samdinių kapitonas Pippo Spano. Kai kurie emigrantai iš Italijos buvo priimti ypač šiltai, kiti buvo priimti žymiai šalčiau, jeigu įrodymu laikysime tai, kad jie ilgiau neapsistojo vienoje vietoje. Kartais ne tokios didelės asmenybės, kurios niekados nebuvo gerai žinomos Italijoje, turėjo galimybę tapti svarbiais žmonėmis svetur, pavyzdžiui, Antonio Bonfini, kuris, prieš tapdamas Vengrijos karaliaus Montiejaus dvaro istorikų, buvo mokyklos mokytojas mažame Recanati miestelyje. Vienas iš ženklų, rodančių vietinį susidomėjimą Renesanso kultūra daugelyje Europos kraštų, yra kelionės priešinga kryptimi. Lankytojai vyko Italijon dėl daugybės skirtingų priežasčių. Ne visi jie keliavo susitikti su mokslininkais ar pamatyti naujojo meno bei senosios Romos griuvėsių. Kaip ir Viduramžiais, diplomatai, dvasiškiai, kariai, pirkliai bei piligrimai nuolat keliavo į Italiją. Tarp atvykėlių didžiausią dalį sudarė studentai, studijavę teisę ir mediciną, teisė ir medicina nebuvo studia humanitatis dalis. Humanizmui veikiant šie mokslai po truputį keitėsi. Kai kurie menininkai keliavo i Italiją norėdami pastudijuoti naująjį tapybos stilių arba antikines skulptūros bei architektūros liekanas. Mokslininkai vyko Italijon, kad susipažintų su savo šalyse neprieinamais tekstais bei požiūriais. Du turbūt patys garsiausi XVI amžiaus mokslininkai, arba “gamtos filosofai”, yra Kopernikas ir Vesalius. Tačiau daugeliu kitų atvejų vėl gi buvo svarbios nenumatytos pasekmės: keliautojai, kurių kelionės tikslai būdavo visai kiti, atrasdavo sau Antiką ar Renesansą. Pavyzdžiui, Vokietijos didikas Ulrichas von Huttenas nuvyko į Italiją studijuoti teisės, bet čia būdamas susidomėjo antikine literatūra. Žinoma, pavienių žmonių kelionės - tai dar ne visa Renesanso plėtros istorija. Keliavo statulos ir paveikslai, keliavo ir knygos - Petrarcos eilėraščių originalai ir vertimai, politiniai Machiavelli veikalai ir t.t. Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage - nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai. Anglijoje Serlio stilius, mėgdžiojamas Elzbietos laikų architekto Roberto Smythsono, ar Palladio manierą, kurią sekė Inigo Jones, buvo modifikuojami tiek dėl praktinių priežasčių, tiek norint išreikšti paties architekto idėjas. Pakeitimai ne visados būdavo pakankamai drąsūs. Nenorima teigti, kad itališki projektai buvo keičiami vien dėl praktinių priežasčių. Pakeitimus lėmė daug priežasčių. Vienos iš jų buvo sąmoningesnės, kitos - ne tiek. Kai kuriais atvejais nukrypta nuo itališkų pavyzdžių todėl, kad pasamdyti vietiniai meistrai su savo vietinėmis tradicijomis nesugebėjo ar nepanorėjo tiksliai suprasti to, kas jiems buvo pasakyta. Kartais užsakovas liepdavo pakeisti itališkus projektus labiau dėl simbolinių nei dėl praktinių priežasčių. Pagrindinis skirtumas tarp Renesanso į šiaurę nuo Alpių ir sąjūdžio pačioje Italijoje yra “krikščioniškojo humanizmo”, ypač siejamo su Erazmu, atsiradimas šiaurėje. Italijos sąjūdžio lyderiai rūpinosi tiek teologiniais, tiek humanistiniais dalykais, ir sąmoningai bandė suderinti tikimybę Antikai su krikščionybe. Juos galima apibūdinti kaip žmones, atsidavusius dviems Antikoms. Humanistinis sąjūdis į šiaurę nuo Alpių buvo dar labiau susijęs su teologinėmis studijomis. Taip atsitiko dėl to, kad jo laikais sutapo su Bažnyčios reformavimo judėjimu tiek prieš, tiek ir po Martyno Liuterio. XVI amžiaus pradžia buvo svarbiausias humanistinio sąjūdžio ir teologinių studijų sąveikos laikotarpis. 1508m. Ispanijoje, Alcala mieste buvo įkurtas “trikalbis” koledžas, skirtas trijų Biblijos kalbu - hebrajų, graikų ir lotynų - studijoms. Humanizmo ir teologijos sąjunga pasiekė aukščiausią savo tašką dviem pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais, prieš Liuterio ekskomunikaciją ir jo konfliktą su Erazmu, bet ji neišnyko ir po šių įvykių. Užuot išnykę, humanistų išvystytos idėjos ir įgūdžiai buvo pritaikyti naujoms sąlygoms. Kai humanizmas būdavo apibūdinamas “žmogiško orumo” kategorijomis, tai Liuteris laikytas antihumanistu, nes jis netikėjo laisva žmogaus valia. Tačiau jis nelaikytinas humanizmo priešininku, kai šis suprantamas kaip studia humanitatis. Taip pat ir katalikiškoje Europoje religiniu studijų bei humanistinio sąjūdžio sąjunga pergyveno Reformaciją. Kaip buvo Bažnyčios veikėju, bandžiusių suderinti humanistinius ir Viduramžių filosofijos metodus, taip atsirado ir didikų, besistengiančių sulydyti humanizmą su karinės aristokratijos pažiūromis bei vertybėmis, todėl istorikai turėjo sugalvoti tokius hibridiškus terminus kaip “apsišvietusi riterija” arba “riteriškas humanizmas” tam, kad apibrėžtų padėtį ir šiaurinės Italijos dvaruose, ir XV amžiaus Burgundijoje, ir Anglijoje, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikais. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių teiginiui, kad humanistų sąjūdis, tapęs sėkmingesniu, tuo pačiu pasidarė nuosaikesnis ir neapibrėžtesnis. Politinės minties istorija patvirtina pastarąją išvadą. Humanistų sąjūdis prasidėjo šiaurinės ir vidurio Italijos miestų - valstybių aplinkoje. Veikdamas šią aplinką, jis buvo ir jos veikiamas. Florencijos valstybė, kuri buvo glaudžiausiai susijusi su humanizmu, išliko respublika bent jau savo pavadinimu iki 1530m. Florencijoje ir kitose respublikose, ypač Venecijoje ir Genujoje, valdantiems sluoksniams ir su jais susijusiems humanistams buvo lengva susitapatinti su žmonėmis, valdžiusiais senovės Atėnų ir Romos respublikas, o ypač su Ciceronu, kurio asmenyje derėjo politikas, oratorius ir filosofas. Šis humanistinis respublikonizmas turėjo tam tikrą atgarsį laisvuosiuose Šveicarijos ir Vokietijos miestuose. Likusioje Europos dalyje vyravo monarchija, ir antikiniu ar tuometiniu Italijos respublikų pavyzdžiai čia mažai tetiko. Čia buvo vadinamojo “renesanso valdovo” pasaulis. Esmines politikos ir Renesanso plėtros sąsajos buvo visai kitokio pobūdžio. Šiaurinės Europos politinė kultūra padėjo nuspręsti, ką paimti iš antikinės tradicijos, o ką - iš tuometinės Italijos, o taip pat - kaip tai interpretuoti. Pavyzdžiui, Erazmas, kad ir ką jis būtų galvojęs apie erelius, parašė knygą Krikščioniško valdovo auklėjimas, paskyręs ją jaunajam imperatoriui Karoliui V. Toje knygoje, be viso kito, Erazmas patarė valdovui, kad jeigu šis nesugebėtų valdyti teisingai ir negriaudamas religijos, tai privalėtų atsisakyti sosto. Erazmas tikriausiai turėjo omeny pavyzdį iš Antikos laikų - imperatoriaus Diokletiano nusišalinimą nuo valdžios. Karolio dvaro pamokslininkas, ispanų vienuolis Antonio de Guerava taip pat dalyvavo humanistų sąjūdyje ir savo perspėjimus išreiškė traktate, pavadintame Valdovu ciferblata, kuris plačiai rėmėsi romėnų moralisto Senekos išmintimi, o kaip pavyzdys Karoliui jame buvo pateiktas imperatorius Markas Aurelijus. Guevaros darbas yra garsus neostoicizmo Renesanse. Pasyvi pastovumo dorybė labiau tiko monarcho valdiniams negu politiškai aktyviems respublikos piliečiams. Romos teisės atgaivinimas tapo ypač svarbiu dalyku monarchijose šiauriau Alpių. Romėnų teisė buvo studijuojama ir Viduramžiais. Tačiau XV ir XVI amžiuje mokslininkai pamažu suvokė ryšį tarp šios teisės bei ją sukūrusios visuomenės ir suprato, kad laikui bėgant teisinė sistema kinta. Daugelis Italijos humanistų domėjosi antikiniais teisiniais tekstais, tačiau kaip teisininkai jie tebuvo mėgėjai. Pažanga šioje srityje padare tik žmonės, gerai išmanę teisę, ir humanitarines disciplinas. XVI amžiaus pradžioje iš trijų didžiausių romėnų teisės interpretatorių tik vienas buvo italas. Prozoje šiaurės ir Vakarų europiečiai taip pat pralenkė savo mokytojus italus. Komedijų rašytojui buvo labai sunku aplenkti Ariosto ar Aretino; epų kūrėjui - peršokti Riosto užkeltą kartelę, o Guarini romantišką pjesę apie ištikimą mylimąjį. Italai buvo nepralenkiami novelės meistrai bet šis žanras peraugo į sudėtingesnes formas jau už Italijos ribų. Šių prozos veikalų ištakos - Antikoje : komiškuose Lukiano dialoguose, graikų romanuose, tokiuose kaip Dafnis ir Chloje , o labiausiai - vėlyvojoje lotyniškoje prozoje, Apulejaus Aukso asile bei Petronijaus Satyrikone. Šiek tiek jiems įtakos turėjo ir Viduramžių romanai, ypač ironiškos šių romanų parafrazės, kurių autorius - Ariosto. Pagrindinius skirtumus tarp Renesanso bei Viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma, kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę ir Renesanso. Tai be abejo, labai svarbi tezė, tačiau ją pernelyg lengva pervertinti ar klaidingai interpretuoti. Kadangi spausdinimo mašinos su keičiama matrica atsirado tik XV amžiaus viduryje, aišku, kad tai negalėjo paveikti ankstyvojo Renesanso. Tačiau taip pat aišku, jog naujoji technologija labai palengvino vadinamąjį Renesanso “paplitimą”. O ryšys tarp Antikos atgaivinimo ir galimybės skaityti atspausdintus antikinius autorius yra visiškai akivaizdus. Antikos atgaivinimo sąjūdyje lemiamą vaidmenį suvaidino grupė mokslininkų - spaustuvininkų Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitur, kurie buvo tarsi tarpininkai tarp mokslininkų, humanistų bei išsilavinusios publikos. Kai kurie iš šių spaustuvininkų patys buvo mokslininkai. Tačiau nors spauda labai padėjo Renesansui paplisti, tai nebuvo vienintelė jos funkcija tuo metu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėjusi vystytis humanistų teksto kritika, jei nebūtų buvę priemonių išsaugoti bei paskleisti tekstų taisymams. Žinoma, Reformacija sklido ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tą patį galima pasakyti ir apie Renesansą. Dialoge, viename svarbiausių tos epochos literatūriniu žanrų, dažnai atsispindėdavo iš tikro įvykę ginčai, o jo stiliuje literatūriniai elementai derinti su tuo, ką kai kurie mokslininkai vadina “sakytinėmis liekanomis”. Kai kurie literatūriniai Renesanso šedevrai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš tradicinės liaudies kultūros, kuri buvo vien tik sakytinė kultūra. 4. Renesanso suirimas Jeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis - nes tikslesnis - terminas galėtų būti “suirimas”. Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Tapyboje ir architektūroje sunkiau nuspręsti, ką reikėtų laikyti “manierizmu”. Proporcijos ir perspektyvos taisyklės atmetamos kai kuriu tapytojų paveiksluose, derinant tai su stilinga, bet gana šalta elegancija. Skulptūroje elegantiškai išsilenkusios, ištęstos figūros yra pagrindinis kriterijus nustatant perėjimą prie manierizmo. Manierizmo žaismingumas akivaizdus sodų ir grotų mene. Literatūroje skirstymas į manieristus ir nemanieristus yra dar sunkesnis ir nevaisingesnis. Dažnai manierizmu vadinamos pastorales Tasso ir Guarini dramos. Iš tikrųjų šie kūriniai yra sąmoningai stilingi, bet problema ta, kad tai galima pasakyti ir apie daugelį ankstesnių renesansinių literatūros kūrinių. Dar sunkiau apibrėžti manierizmą už Italijos ribų. Didžiausia problema kyla iš to, kad nors trečiajame XVI a. dešimtmetyje Italijoje Renesansas artėjo prie pabaigos, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Centrinėje ir Rytų Europoje jis dar tik prasidėjo. Manierizmas ankstokai pasireiškė Nyderlanduose, tačiau keliantys mažiausiai abejonių ir žinomiausi šios krypties pavyzdžiai už Italijos ribų buvo sukurti netgi devintajame XVI a. dešimtmetyje. O literatūrinio manierizmo už Italijos ribų ieškojimas gal tik atskleistų šios sąvokos daugiaprasmiškumą. Ar manierizmas buvo atsakas į socialinę krizę? Visados sunku apibrėžti, kas yra socialinė krizė, nekalbant jau apie jos datavimą, tačiau esama įrodymų, kad tuo metu vyko pakitimai politinėse bei socialinėse struktūrose. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti - Renesansas” ar “kontra - Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų - mokslininkų bei literatų - darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita. Kitas atsakas į krizę buvo stoicizmo atgaivinimas. ”Pastovumo” kultas pasiekė savo viršūnę antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai dėl pilietinių karų Prancūzijoje ir Nyderlanduose proto ramybė tapo tiek būtina, kiek ir sunkiai pasiekiama žmogaus savybė. XVI amžiaus pabaiga dar vadinama “kriticizmo epocha”. Terminas “kritikas” buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visu pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni. Taip pat buvo rašomi traktatai, kritikuojantys arba ginantys Dantę ar bandantys nustatyti epo arba tragedijos rašymo taisykles. Visos šios tendencijos, pradedant platonizmu ir baigiant kriticizmu, turi atitikmenis XV amžiaus Italijoje. Kai kurie Renesanso elementai - būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t - ilgai išliko Europos kultūroje. Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu - padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje. Išvados Šiame darbe Renesansas laikomas ne “laikotarpiu”, o “sąjūdžiu”. Tačiau netgi kaip sąjūdis jis buvo apibrėžtas gana siaurai, akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką, o ne kitas kultūrinių pakitimų rūšis, į kurias atkreipė dėmesį Bruckhardtas. “Renesansinį individualizmą” galime apibrėžti ir kaip individualumo suvokimą. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurie istorikai teigia, kad “individualumo atradimas” prasidėjo XII amžiuje. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis - juk protą garbino humanistai; atradus perspektyvą, tapo įmanoma racionaliai sutvarkyti erdvę; atsirado tai, ką Bruckhardtas pavadino “kalkuliacijos dvasia”. Nors Petrarcos, Leonardo ir daugelio kitu šedevrais vis dar žavimasi, daug sunkiau nei Bruckhardto laikais tapo atskirti juos nuo, viena vertus, Viduramžių, o, kita vertus, nuo XVII ir XVIII amžiaus pasiekimų. Antras požiūris į kultūrinius pakitimus Viduriniais amžiais ir Naujųjų amžių pradžioje pabrėžia komunikacijos būdų raidos įtaką mentalitetui. Kai kurie istorikai kalba apie “retorinę evoliuciją” ar netgi “kalbinę revoliuciją”, įvykusią Viduramžių pabaigoje, įrodinėdami, kad kaip tik tuo metu filosofai pradėjo suvokti kalbos ir tikrovės santykių problemiškumą. Kiti pabrėžia raštingumo paplitimą Viduramžiais tiek dėl prekybinių, tiek dėl administracinių priežasčių. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.

Istorija  Referatai   (24,11 kB)

Jame stengsiuos atskleisti visus pagrindinius aspektus,siejamus su jo asmenybe.Bus kreipiamas dėmesys į jo poelgius,pasakymus,veiksmus,kurie atskleidžia žmogiškąjį būdą.Vėliau bus aptartas Napoleono nesėkmių laikotarpis,bei akcentuoti jo santykiai su moterim.Taip pat atkreipiau dėmesį į Dydžiojo karvedžio,žmogaus saulėlydį,-mirtį.Aprašiau kai kurias populiariausias hipotezes,skirtas atskleisti jo mirties paslaptį. Napoleono istoriografija yra iš tikrųjų plati.Jis padarė didelę įtaką ne tik savo amžininkams,bet ir ateities dailininkams,muzikantams,poetams,rašytojams,davė pagrindą romantizmui,Europos kultūroje sužydėjusiam atėjusiais dešimtmečiais. Mano naudota literatūra yra labai menka,palyginus su 200 tūkstačiais veikalų įvairiom kalbom,skirtų Napoleonui kaip žmogui,karvedžiui,meilužiui,valdovui... Aš norėčiau paminėti tokius autorius,kaip: J.V. Tarlė, A.Z. Manfred, F.Masson, A.Lewi, Stendal.Būtų gana sunku remtis tik viena knyga,kadangi visi šie autoriai pateikia skirtingą vertinimą bei požiūrį į Napoleoną.Sunkiausia yra atrinkti žmogiškąsias Bonaparto savybęs iš J.Tarlė “Napoleonas” knygos.Ši knyga labiau skirta Napoleonui kaip karo vadui aprašyti.Bet perskaičius kitas knygas,galima susidaryt nuomonę,jog Tarlė veikalas yra objektyviausias.Kalbant apie kritinį vertinimą,reikėtų paminėti ir A.Lewi,kurio knyga skirta Napoleono asmens charakteristikai.Jo kūrinį galima būtų pavadinti vieną iš subjektyviausių.Visoje knygoje įmanoma surasti tik vieną neigiamą Napoleono bruožą- perdėta geradarystė ir didžiadvasiškumas.F.Massono knygą apie Mariją Valevską puikiai atskleidžia Napoleono asmenybę meilėje.Perskaičius A.Z. Manfredo knygą “Napoleonas Bonapartas” galima susidaryti neigiamą nuomonę apie Napoleono asmenybę.Knygoje bandoma kuo plačiau aprašyti Bonaparto neigiamą veiklą,o gerąsias savybęs ir poelgius bandoma išvengti,nuslėpti lyg jų ir nebūtų.Be to,iš mano skaitytų knygų,Manfred vienintelis įrodinėja Napoleoną ęsanti aršiausią revoliucionerių.Tam priešingybė yra Stendal,teigęs,kad norint pažinti tikrąjį Napoleoną,jokių būdų negalima įsivaizduoti jį “Robespjeru ant arklio”. Taip pat padėjo kai kurios informacijos apie Napoleoną,patalpintos užsienietiškose interneto svetainėse.Deja,lietuviškose svaitainėse pasirinkimo beveik nėra,išskyrus porą trumpų straipsnių.Šia literatūra aš taip pat žadu naudotis. I. Napoleono Bonaparto jaunystė “Aš gimiau,kai 30.000 prancūzų,sulėkę į mano tėvynės krantus,užpylė laisvės sostą krauju...Mirusiųjų šauksmas,nuskriaustųjų dejonės ir skundai, nusivylimo ašaros apsuko mano lopšį...Aš gimiau,kai mirė mano Tėvynė!...” Napoleonas Bonapartas gimė rugpjūčio 15 d. 1769 metais Ajačo mieste,kuris yra Korsikos saloje.Tai buvo advokato praktika besiverčiančio bajoro- Karlo Bonaparte ir jo žmonos Leticijos antras sunus.Šeima buvo neturtinga ir daugiavaikė.Karlas Bonaparte siekė duoti savo sunums išsilavinimą,taigi,neatsižvelgiant į skurdų šeimos biudžetą,nuvežė du vyresniuosius sunus –Žozefą ir Napoleoną 1778 metų gruodį į Prancūziją.Čia jis sugebėjo juos įtaisyt į valstybės finansuojamą koledžą.Taip jau nuo devinerių berniukas buvo atskirtas nuo šeimos ir įžengė į savarankišką gyvenimą. Po trumpalaikio buvimo Oteno koledže Napoeonas buvo priimtas į karo mokyklą Brieno mieste.Čia jis gaudavo stipendiją.„Brieno karo mokykloje Napoleonas buvo niūrus,užsidaręs berniukas: staiga supykdavo,ilgai neatsileisdavo,nė su kuo nedraugaudavo,nejautė niekam pagarbos,palankumo,simpatijos,kad ir mažo ūgio jaunutis,buvo labai savimi pasitikintis .“ Briene jis išbuvo 5 metus. Bonapartas aptiko bei atskleidė išskirtinius gabumus matematikai,kurios srityje jis visada pirmaudavo.Jis parodė puikius pasiekimus istorijoje,geografijoje ir kitose disciplinuose.Tik kalbom jis neturėjo apskritai jokių gabumų: ir vokiečių,ir lotynų jam sekėsi labai sunkiai.Kartais jis labai nervuodavo savo dėstytojus atkakliu nenoru mokytis kalbos.Visi bandymai priversti jį mokytis atmintinai lotyniškus eilėraščius baigdavosi fiasko .Dar sėdėdamas Brieno karo mokyklos suole Bonapartas įsijautė į parncūzų literatūrą ir vėliau per visą savo gyvenimą stebindavo pašnekovus giliom literatūtinėm žiniom .Grožinė literatūra visada likdavo jo ypatingo susidomėjimo dalyku: jis ne tik puikiai nusimanė apie ją,bet ir pats gerai rašė.Bonapartas kūrė lengvai ir greitai. Jis vienodai lengvai rašė ir prozą,ir eilėraščius,ir publicistiką.Eilėraščių kūrimas sekėsi jam gana gerai,bet Napoleonas neturėjo jokio noro užsiimti menine veikla.Jis buvo autoriumi tokių kurinių,kaip: „Laiškas Mateo Butafuoko“- puikus kaltinamasis aktas prieš Korsikos deputatą Nacionalinėj asamblėjoj,romanas „Glison ir Emeli“,dvi nedidelės novelės- „Grafas Esekė“, „Pranašo kaukė“.Be to jis parašė Korsikos istoriją ir nusiuntė ją į Marselį abatui Reinaliui.Žymus istorikas pagyrė jauno karininko rašinį ir pasiūlė jam atspausdint šią knygą,pridurdamas,jog ji išsilaikys amžiams . Patirtis prozoje liko tik Bonaparto jaunystės nuodemėlės: ateity jis prie jų negrįžta ir retai tebeprisimena apie jas. Napoleonas Bonapartas nuo pat vaikystės metų ir iki savo dienų pabaigos turėjo beveik absolučią atmintį.Be jokų ypatingų pastangų jis įsimindavo ir matematikos taisykles,ir sausas juridines formules,ir ilgas eilėraščių eiles iš Kornelijaus,Rasinio ar Volterio.Vėliau,kariuomenėje,jis neklystamai vardindavo vardus karių,kuriuos pažinojo asmeniškai,nurodydavo metus ir mėnesį bendro tarnavimo ir neretai net rikiuotę,kuriai priklausė jo buvęs bendratarnautojas . Tas retas gabumas, tikslios atminties talentas ir orientacijos vikrumas palengindavo jam įsisavinti kursą.Bet jo skurdas,besivaržymas aukštuomenėje,provincialus sukaustymas kaipo sulygindavo,subalansuodavo jo talentus.Iš tikrųjų,Bonaparto talentas ne visur pasireikšdavo.Jis mėgdavo žaisti šachmatais,bet kaip bebūtų keista ir netikėta,žmogus,turintys puikių matematinių gebėjimų niekaip negalėdavo perprasti shachmatų meno. Dar būdamas visai jaunas karininkas jis privalėjo mokėt šokti.(Savotiškai suprantama) Napoleonas privalėjo mokėt tvirtai vesti su savim damą veidrodiniu parketu,kadangi tai buvo taip pat svarbu,kaip ir vadovavimas rikiuotei.Leitenantui Bonaparte,kaip ir vėliau generalui Bonaparte,šokiai niekaip nepavykdavo.Jis negalėdavo įsijausti bei pagauti muzikos ritmą,buvo neapsukrus bei juokingai nerangiai trypčiodavo partnerių kojas.Napoleonas daug ir sunkiai treniravosi; vėliau,kai atsirado pinigų,negi imdavo papildomas šokio pamokas,kantriai vykdydavo visus pratimus,bet tik reikėdavo jam vakarą atsistoti su dama į porą,kaip viskas prasidėdavo iš pradžių.Prabėgus kiek laikui jis visiškai atsisakė šokių,tuo pačiu vis toliau besitolindamas nuo savo bendraamžių ir pažįstamų. Nuo 1784 metų iki 1785 Napoleonas mokėsi Paryžiaus karo mokykloje,kuri buvo Marso lauke.Tai buvo viena iš geraiusių mokyklų šalyje,kurioje dėstė didelę patirtį turintys dėstytojai.Napoleonas atskleisdavo potraukį mokslams ir tuo pelnydavo pagiriamuosius žodžius iš dėstytojų. 1785 m jis puikiai išlaikė egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį buvo paskirstytas į pulką,esantį Valonėje,netoli Liono.Nei Brieno,nei Paryžiaus karo mokyklose,netgi pulke jam nepavykdavo vadovauti.Jis visada likdavo nuošaly.Bet kažkuria prasme,draugus jam pakeisdavo knygos. Kai 1786 m Napoleonas atvažiavo į Korsiką,jo skrynia buvo pripildyta ne drabužiais,o Plutarcho,Platono,Cicerono,Reinalio darbais . Bonapartas siekė aprėpti visas to laikmečio žinias,kad galėtų geriau įsitraukt į amžiaus problemas. Reiktų atkreipti dėmesį į tai,jog į savo specialybę Napoleonas žiūrėjo labai rimtai.Jis vesdavo užrašus,kuriuose rašydavo viską apie artileriją ir jos istoriją.Bonapartas buvo puikus istorijos žinovas- I Konsulo pasirodymai ir jo diskusijos beveik visada rėmėsi istoriniais faktais,bei vardais. Bonapartas ištarnavo Valase 10 mėnesių o paskui trumpam grįžo į Tėvynę.1786 m jis vėl peržengė gimtųjų namų slenkstį.Napoleono motinai tai buvo didelis džiaugsmas.Su ja Bonapartas palaikydavo ypatingai šiltus bei draugiškus santykius.Kartais jis teiraudavosi jos nuomonės kai kuriais klausimais . Kadangi tėvas mirė gana jaunas,tad Bonapartui teko pasirupinti likusia šeima.Nors jo paties gyvenimo būdas buvo prastas.Jo maistas susidėdavo itin skurdžiai: stiklinė pieno,gabalas duonos,keletas siu ir tai viskas.Šis nebendraujantis karininkas vengdavo savo bendraamžių ne tik todėl,kad jo panešioto munduro kišenėse švilpaudavo vėjai.Jis jausdavosi labai nutolęs nuo jų visų; jų linksmoje kompanijoje jis vis gi jautėsi vienišas.“Visada vienišas tarp žmonių aš galiu grįžti prie savo svajonių tik pasilikęs vienumoje.“- šios eilutės parašytos,kai jų autoriui vos sukako 17 metų. „Gyvenimas man našta todėl,kad niekas man neteikia malonumo ir viskas mane slegia.Ji man našta todėl,kad žmonės,su kuriais aš gyvenu ir su kuriais turėsiu gyventi visada,mintimis yra tolimi man kaip mėnulio šviesa nuo saulės šviesos .“ Kai Bonapartui sukako 20 metų pas jį jau susiformavo atitinkamų pažiūrų sistema.Didelį poveikį jam padarė skaitoma literatūra,filosofiją.Gimęs Prancūzų užkariautoje Korsikoje Napoleonas pasidarė priešiškas savo užkariautojams.Jo parašas– Napoleono di Bonaparte- su pabrėžta korsikietiška transkripcija buvo savotiška patriotiškų jausmų demonstracija. Korsikietiškų patriotų vadas Paolis kažkuria prasme buvo jam idealu,savotišku tautos tėvu.Bet jų draugystė truko neilgai. Kalbant apie reikšmingą Prancūzijai bei Napoleonui įvykį – Revoliuciją,reiktų pabrėžti,jog Napoleono pažiūros į Revoliuciją istorikų traktuojamas skirtingai.Vieni nusiteikę sakyti,jog Bonapartas buvo laisvų idėjų pasekėjas,tautos mylėtojas,aršiausias Revoliucijos šalininkas . Kiti istorikai mano priešingai: ”Bet visai ne tas buvo su jakobinais.Juos Napoleonas iš tikrųjų nekentė bei persiekiojo.Juk pats jis niekada nebuvo revoliucienieriu,o jo laikinas artumas su Robespjero broliu buvo tik karjeristo taktika.“ Revoliucija tiesiog atverdavo daug durų tolimesnei Napoleono Bonaparto karjerai . II. Napoleono valdymo pradžios charakteristikos bruožai Pirmieji Napoleono tvirti žingsniai prasidėjo nuo Tulono,o paskui ir Italijos kampanijos.Tai buvo pirmais karas,kuris yra apgaubtas istorijoje ypatinga areole.Pirmą kartą jo vardas skambėjo visoje Europoje (1796) ir nuo to laiko jau neužgęsdavo pasaulio istorijoje: „Toli žengia,jau laikas pašalinti šį šaunuolį.“-šie žodžiai buvo pasakyti Suvorovo,kai karas Italijoje jau buvo įsižiebęs.Suvorovas vienas iš pirmųjų nurodė į artėjantį juodą debesį,kuriam taip ilgai lemta buvo skraidyti virš Europos ir svaidyti į ją griaustiniais. Šiam laikotarpiui būdingiausias Napoleono bruožas buvo - kautis be jokio gailesčio.“Manyje gyvena du skirtingi žmonės: proto žmogus ir širdies žmogus.Nemanykit,kad aš neturiu jautrios širdies,kaip kiti.Aš net gana geras žmogus.Tačiau nuo ankstyvos jaunystės stengiausi priversti šią stygą tylėti,ir ji dabar nė nevirptelėja“,-šitaip retą atvirumą valandėlę jis prisipažino Lui Redererui.Bonapartas buvo ypatingas generolas,mokantis sukurti,padidinti ir išlaikyti savo žavesį ir valdžią kario dvasioje.Sentementalios pasakos apie Napoleono „meilę“ savo kariams,kuriuos jis vadindavo „patrankų mėsa“ būdamas pykčio priepuolyje,iš tikrųjų nieko nereikšdavo.Tačiau,aklai tikėdami generolu ir jam paklusdami,kareiviai vis dėlto vadindavo jį familiariais,švelniais,maloniniais vardais.Grėsmingasis Cezaris,prieš kurį drebėjo Europa ir keliaklupsčiavo valdovai,jiems jis buvo tik kareivis; kalbiedamiesi tarpusavy jie vadindavo Napoleoną „mažuoju kapralu“,“eržiliuku“ (le ptit tondu) .Jokios meilės iš Bonaparto pusės nebuvo,bet buvo rūpestingumas.Bonapartas mokėjo tam suteikti tokį atspalvį,jog kariai tai vadindavo ypatingu generolo dėmesu jų asmenybei.O iš tikrųjų Napoleonas siekė turėti savo rankose paklusnią bei karingą medžiagą. Čia,beje,reiktų pasakyti keletą žodžių apie Napoleonui būdingą savybę,kuri labai dažnai ir daugelį yra suklaidinusi.Be abejonės,ši išdidi,niūri,ūmi,beveik viską pasaulyje niekinanti asmenybė buvo linkusi pašėlusiai iširsti.Nors apskritai Napoelonas puikiai valdydavosi.Netgi žymiajam tragikui Talmai,iš kurio daug ko išmoko ir kuriam buvo palankus,yra davęs kai kurių nurodymų .Aš būnu tai lapė,tai liūtas.Visa valdymo paslaptis yra tame,jog reikia žinoti kuo ir kokiu momentu tapti.“-sakydavo Napoleonas. Palaipsniui atsiskleisdavo ir diplomatiniai Bonaparto gabumai: gebėjimas laikinai eiti į kompromisus,sudaryti paliaubas,kantriai laukti.Tik vieną kartą jis pasidavė pykčio priepoliams,kurie ateityje,kai jis jautėsi visos Europos valdovu vis pasireikšdavo dažniau.Savo įpročius,tokius kaip skaitymas,Buonaparte niekada nepalikdavo užmaršty.Dar kariaudamas Italijoje,Egipte,Sirijoje Napoleonas visada rasdavo minutę skaitymui.Jo ypatingo susidomėjimo dar Italijos kampanijos metu sulaukė Volneo knyga apie Egiptą.Napoleoną visada traukdavo Rytai ir jo vaizduotė buvo daugiau užimta Aleksandru Makiedoniečiu nei Cezariu ar Karoliu Dydžiuoju.Po kažkiek laiko,vis dar slenkant po Egiptą,Napoleonas pusiau juokais pusiau rimtai papasakojo savo keleiviams,kad gailisi,jog gimė per vėlai ir jau negali užkariauti Egipto bei pasivadinti dievu ar dievo sunumi taip,kaip tai padarė Makiedonietis. Žymus Napoleono posakis,skirtas padrąsinti kareivius prieš karą žinomas iki šiol: „Kariai! Keturiasdešimt amžių žiuri į jus dabar nuo šių piramidžių viršaus!“ Reiktų pastebėti,jog egiptologijos moksle Bonaparto žygis suvaidino didžiulę vaidmenį.Su juo atvažiavo daugelis mokslininkų,kurie iš naujo atrado šią senąją civilizaciją.Nors Napoleonas ir nejautė jokio palankumo mokslininkams,bet jis suprato tų atradimų bei tyrimų naudą politinei,karinei bei ekonominei raidai.Apart to,žygis į Egiptą turėjo neigiamos įtakos Bonaparto „idėjų evoliucijai“ . Bonapartas visada elgdavosi nenuspėjamai ir beveik niekas negalėdavo atspėti: ar toks elgesys tik vaidinimas,ar rimtas?Generolas Bonapartas iš tikrųjų buvo dydžiu aktoriu.Nors oratoriškų gabumų jis visiškai neturėjo.Ypatingi aktoriški gebėjimai buvo parodyti 1805 m Austerlico mūšio laiku,kai Aleksandro patikėtinis atvyko pas Napoleoną į štabą.Bonapartas gi dėjosi sutrikęs ir susikrimtęs,nepasitikintys savimi.Šis apgaulinga scena buvo apgalvota ir suvaidinta vien strateginiams tikslams pasiekti.Šie teatrališki sugebėjimai kažkuria prasme padėjo Napoleonui ateiti bei įsitvirtinti valdžioje.Napoleono atėjimas į valdžią,Briumerio 18-oji ir Direktorijos nuvertimas tapo radikaliu pasikeitimu ne tik Bonaparto asmenybei,bet ir visai Prancūzijai.Žmonės svajojo apie diktatorių,apie prekybos atkūrėją,apie žmogų,kuris garantuotų pramonės pletotę,taiką ir tvirtą vidaus „tvarką“.Diktatorius galėjo būti bet kas,tik ne Burbonai.Iš to,kaip generolą Bonapartą sutiko Prancūzija,aiškiai matyti,kad jis buvo laikomas „gelbėtoju“.Paryžius džiugiai sveikino karvedį,Egipto užkariautoją,bejų mameliukų ir Turkijos kariomenės nugalėtoją.Napoleonas panaikino Direktoriją ir pasivadino Imperatoriumi.Taigi,trisdešimtmetis generolas,iki šiol nieko daugiau neveikęs,tik kariavęs-Italijos ir Egipto užkariautojas,-vienu smūgiu sunaikino teisėtą respublikos vyriausybę ir briumerio 19 vakare pasijuto esąs valdovas vienos iš didžiausių Europos valstybių.Gete teisingai pasakė apie Napoleoną: „Jam valdžia buvo tas pats kas muzikos instrumentas žymiam muzikantui.“Valdymo metais pasireiškė dar vienas Napoleono bruožas- negailestingumas nusikaltėliams.Jam bet koks nusikaltimas visada būdavo tik nusikaltimas,švelninančių aplinkybių jis nepripažindavo ir nenorėjo pripažinti.Jeigu galima taip sakyti,Bonapartas iš principo neigė gerumą,laikydamas šią savybę nepriimtina,tiesiog žalinga .Po triukšmingo atėjimo į valdžią Napoleonas siekė daug daugiau. Nerami Napoleono dvasia ,kuri vien kariaudama surasdavo trumpalaikę ramybę,be jokių pastangų atskleisdavo visose veiklose naujas galimybes.Idėja,užgimusi šiandien sunaikindavo tą, kuri taip domino jį vakar, ir, jausdamas savyje najas jėgas jis galėdavo įveikti bet kokias kliūtis. Napoleoną neretai laikydavo besiblaškančiu,bet jis tebuvo tik nepastovus .Jis nenorėjo apsiriboti ęsama valdžia,ęsama teritorija.Jis buvo nepasotinamas,-tai žmogus,kuris gimęs kariauti.Žymios Morengo kautynės,kurios metu Napoleonas atkariavo iš Austrijos Italiją sukėlė Imperatoriui Bonapartui daug ateities iliuzijų bet kartu ir skausmingų išgyvenimų.Jo geras draugas Dezė žuvo kautynių pradžioje,ir vakare po šių kautynių,švęsdamas vieną iš didžiausių savo gyvenime triumfų,Bonapartas su ašaromis paskė: „Kokia puiki būtų ši diena,jeigu aš šiandien galėčiau apglėbti Dezė“- ‚Kodėl man negalima verkti?...“-suaimanavo Napoleonas mūšio įkarštyjė,kai jam pranešė,kad Dezė ką tik nukrito nuo žirgo negyvas.Napoleono kovos draugai tik du kartus po kautynių matė jo akyse ašaras,antrą kartą,po kelerių metų,kai ant jo rankų mirė maršalas Lanas,kuriam sviedinys nutraukė abi kojas .Pats Bonapartas buvo labai ištverminga asmenybė.Niekas niekada nežinojo apie Bonaparto žaizdas,gautas muštynių metu.Su skaudančia,pažeista koja,slėpdamas baisų skausmą Imperatorius sėsdavosi ant arklio ir griežtai uždrausdavo užsiminti apie žaizdą,kad nebūtų trikdomi kariai .Po Egipto, Indijos užkariavimo iliuzija beveik niekada nepalikdavo Napoelono.Bet tas noras galėjo būti realizuotas vien per Rusiją. Visi įvykiai bei Napoleono siekiai pastumėjo jį į karą su Angliją.Kadangi Anglija buvo gana nepasiekiama dėl savo galingo laivyno,tad belikdavo tik vienas protingas ėjimas - kontinentinė blokada,kuri paskelbta 1806 m lapkričio 26 d.Žemyno blokada imperijos istorijoje suvaidino didžiulį vaidmenį ne tik visos Europos,bet ir Amerikos istorijoje; ji tapo visos ekonominės ir politinės kovos centru per visą imperatoriaus epopėją. Napoleonas zinojo,jog tik prievarta,tik baime privers visus vykdyti blokadą.Europa išgyveno gylią krizę.Bet vienintelė revoliucija,kurios bijojo Imperatorius - tai tuščio skrandžio revoliucija.

Istorija  Kursiniai darbai   (250,21 kB)

Žmogus suvokė save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją”. Tačiau renesansinėje Italijoje “ši uždanga pirmą kartą ištirpo ore. Žmogus tapo dvasiniu individu ir įsisavino tai”. Renesansas reiškė modernumą. “Italas, - rašė Burckhardtas, - buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų”. XIV amžiaus poetas Petrarca buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Didysis meno ir idėjų atsinaujinimas prasidėjo Italijoje, o vėliau nauji požiūriai ir naujos meninės formos paplito likusioje Europos dalyje. Ši Renesanso samprata yra mitas. Žinoma, mitas - daugiaprasmis terminas, ir čia jis sąmoningai vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis. Kai istorikai profesionalai kalba apie mitą, jie paprastai turi omeny teiginius apie praeitį, kurių klaidingumą ar bent jau apgaulingumą galima įrodyti. Kita mito termino prasmė yra labiau literatūrinė. Mitas yra simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni negu paprasti žmonės. Mitas taip pat - pamokantis pasakojimas, o ypač toks, kuriuo siekiama paaiškinti ar pateisinti dabartinę dalykų padėtį. Ir šia prasme Burckhardto Renesansas yra mitas. Jo istorijos personažai, ar jie būtų herojai kaip Alberti ir Michelangelo, ar piktadariai kaip Borgios, - visi yra ryškesni nei paprasti žmonės. Pati istorija kartu paaiškina ir pateisina modernųjį pasaulį. Tai simbolinė istorija ta prasme, kad ji apibūdina kultūrinį pasikeitimą pabudimo ir atgimimo metaforomis. Šios metaforos nėra tik dekoratyvios - jos sudaro Burckhardto interpretacijos esmę. Tačiau šios metaforos Burckhardto laikais nebuvo naujos. Nuo XIV šimtmečio vidurio vis daugiau mokslininkų ir menininkų ėmė vartoti atsinaujinimo įvaizdžius, reikšdami gyvenimo naujame amžiuje pojūtį; amžiuje, kuriam būdingas atsinaujinimas, atstatymas, prisiminimas, atgimimas, pabudimas ar vėl suspindusi šviesa, po to laikotarpio, kurį jie pirmieji pavadino “tamsiaisiais amžiais”. Renesanso mokslininkų bei menininkų savivaizdis yra drauge informatyvus ir klaidinantis. Kaip ir visi sūnūs, sukilę prieš savo tėvų kartą, šie žmonės daug buvo skolingi “Viduriniams amžiams”, kuriuos taip dažnai smerkdavo. Tardamiesi nutolę nuo netolimos praeities, jie taip pat klydo, kaip ir vildamiesi priartėję pire Antikos, kurią taip garbino. Jų atgimimo samprata buvo mitas ta prasme, kad ji rėmėsi klaidingu praeities įvertinimu; kad ji buvo svajonė, bandymas išpildyti troškimus; ir kad ji buvo nauja senovinio mito apie amžinąjį sugrįžimą inscenizacija. Burckhardtas klydo sutikdamas su tuo, kaip šio laikotarpio mokslininkai bei menininkai vertino save, priimdamas atgimimo teoriją už gryną pinigą ir išplėtodamas šią temą savo knygoje. Prie senų formulių apie menų atgimimą ir klasikinės Antikos atgaivinimą jis pridėjo naujas: individualizmą, realizmą bei modernizmą. E.H.Carro posakis “ prieš studijuodamas istoriją, pasidomėk istoriku” būtų pravartus šiuo atveju. Burckhardto potraukiui Renesansui bei tokiam jo įvaizdžiui paaiškinti egzistavo įtikinamos asmeninės priežastys. Burckhardtas buvusią ir dabartinę Italiją regėjo kaip išsigelbėjimą nuo Šveicarijos, kurią jis laikė nuobodžia ir konservatyvia. Jaunystėje jis netgi kartais pasirašinėdavo itališkai - “Giacomo Burcardo”. Save jis apibūdino kaip “gerą privatų individą”, o Renesansą vadino individualizmo amžiumi. Šį Renesanso mitą iš XIX amžiaus daugelis žmonių dar tebelaiko pagrįstu. Istorikų medievistų tyrinėjimai parodo, kad taip vadinamieji “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti, o taip pat žymiai tradiciškesni nei jie patys tarėsi esą. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad netgi Petrarca turėjo daug bendra su amžiais, kuriuos jis pavadino “tamsiaisiais”. Medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burckhardtas bei jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaitine forma. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Arnoldas Toynbee savo veikale Istorijos studija yra nuėjęs šia kryptimi dar toliau ir radęs “renesansus” už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ar netgi Tolimuosiuose Rytuose. ”Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, - rašė Toynbee, - mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskirais pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis”. Taigi, Renesansą negalima vaizduoti kaip purpuro ir aukso amžių, kaip izoliuotą kultūrinį stebuklą arba kaip netikėtą modernumo prasiveržimą. Tačiau jei šis terminas vartojamas be išankstinio neigiamo nusistatymo Viduramžių ar nevakarietiškų kultūrų atžvilgiu, juo žymint tam tikrų pokyčių sankaupą Vakarų kultūroje, tada jį galima laikyti organizuojančia sąvoka, kuri ir dabar naudinga. 2. Italija : atgaivinimas ir naujovė Šiame skyriuje bus kalbama apie pagrindinius menų, literatūros bei idėjų pokyčius nuo Giotto ( m. 1337 ) iki Tintoretto ( 1518 - 1594 ) ir nuo Petrarcos ( 1304 - 1374 ) iki Tasso (1544 - 1595 ). Čia bus mėginama parodyti šias permainas - atgaivinimus ar naujoves - jų kultūriniame bei socialiniame kontekste. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant puošybos detalėmis. Nenuostabu, kad graikų ir romėnų architektūra atgimė Italijoje, kur iškilo gana daug antikinių pastatų. Be to, Europos pietuose klimatas yra palankesnis architektūrinei Antikos imitacijai. Ištisos architektų kartos vyko į Romą studijuoti ir matuoti antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Jų studijoms padėjo iškilęs romėno Vitruvijaus traktatas apie architektūrą. Vitruvijus pabrėžė simetrijos ir proporcijos svarbą architektūroje, lygindamas pastato bei žmogaus kūno sandarą. Jis taip pat išaiškino teisingo “trijų orderių” vartojimo taisykles, kitaip tariant, dorėninę, jonėninę ir korintinę kolonas su atitinkamais frizais, atbrailomis ir taip toliau. Klasikinės proporcijų sistemos laikomasi Brunelleschi San Lorenzo ir Santo Spirito bažnyčiose Florencijoje, Leono Battista Alberti San Francesco Bažnyčioje Rimini mieste. Bramante San Pietro bažnyčioje, pastatytoje 1502 metais, atmetė įprasta Viduramžiais kryžiaus pavidalo bažnyčios planą, laikydamasis romėnų Šventykloms būdingos apvalios formos. Skulptūros srityje neišliko nieko panašaus į Vitruvijaus traktatą, tačiau klasikiniai modeliai čia taip pat turėjo milžiniškos reikšmės. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti antikines marmurines skulptūras, o vienas didžiausiu šios srities entuziastu buvo popiežius Julijus II. Jam priklausė dauguma tais laikais atrastų šedevrų. Nauji Renesanso skulptūros žanrai - tai į esmes atgaivinti antikiniai, tokie kaip portretinis biustas, raitelio paminklas, statula ar jų grupe antikines mitologijos motyvais. Tapyboje antikiniai šaltiniai bei modeliai buvo sunkiau prieinami. Aukso rūmuose Romoje, klasikine tapyba buvo nežinoma; ši situacija nepasikeitė iki kasinėjimų Pompėjoje XVII amžiaus pabaigoje. Kaip ir jų kolegos architektai bei skulptoriai, tapytojai norėjo mėgdžioti Antika, tačiau galėjo naudotis tik netiesioginėmis, piešdami figūras garsių antikinių skulptūrų pozomis ar bandydami rekonstruoti pradingusius klasikinius paveikslus iš jų aprašymo literatūroje. Pavyzdžiui, Botticelli meizte pasinaudota dailininko Apelio dingusio paveikslo aprašymu graikų rašytojo Luiano raštuose. Ir muzikoje buvo bandoma - ypač penktajame ir šeštajame XVI a. dešimtmetyje - atkurti antikinį stilių, remiantis literatūriniais šaltiniais, visu pirma klasikiniais traktatais. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. XV amžiaus portretai buvo tapomi iš profilio, tarsi imituojant imperatorių galvas romėniškuose monetose. Tik apie 1500 metus Leonardas, Rafaelis ir kiti menininkai atmetę šias konvencijas ir nutapę darbus, neturinčius klasikinio atitikmens, kurie vaizdavo modelį en face arba trijų ketvirčiu pasukimu, iki pusės arba visu ūgiu, stovintį ar sėdintį, besišnekučiuojantį su draugais arba įsakinėjantį tarnams. Tačiau bent jau vienas įvykis to laikotarpio tapyboje nesusijęs su antikine tradicija: tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Tiek Antikos, tiek Renesanso laikais menininkai buvo ypač susirūpinę daiktu išvaizda: tuo, ką Burckhardtas vadino “realizmu”. Šis terminas pavartotas kabutėse todėl, kad visi menininkai vaizduoja tai, kas jiems tikra, ir kad nebūna meno be konvencijų. Kitaip tariant, vaizduojant pasaulį pagal perspektyvos dėsnius, reikėjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. Viduramžių menininkams šios vertybes turi būti atspėjamos iš jų paveikslu. Nagrinėjant Giotto kūrybą, tik iš jo darbų galima suvokti, kokį didelį dėmesį jis skyrė perspektyvai, o ypač žmogaus figūros materialumui. Renesanso epochoje literatūra ir mokslas, vadinamieji “laisvieji menai”, buvo laikomi rimtesniais už “mechaninius”: šiai kategorijai, nepaisant Leonardo ir kitų menininkų protestų, kartu su žemdirbyste, audimu ir laivininkyste buvo priskiriama ir tapyba, skulptūra bei architektūra. Naujoje eroje atgimę būtent bonae litterae, kitaip tariant, kalba, literatūra ir mokslas. Bent jau taip svarstė tie mokslininkai ir rašytojai, kurių nuomonė apie didįjį atgimimą pasiekė mus. Pagrindinė tuo metu “atgimusi” arba “atgaivinta” kalba buvo klasikinė lotynų. Vidurinių amžių lotynų kalba - jos žodynas, rašyba, sintaksė imta laikyti barbariška. Penktajame XVa. dešimtmetyje buvo atgaivinti pagrindiniai senosios Romos literatūriniai žanrai: epas, odė, pastoralė ir t.t. Jau XIV amžiaus viduryje didysis Toskanos poetas bei mokslininkas Francesco Petrarca sukūrė lotynišką epą Afrika, paremtą didžiojo Romos karvedžio Scipijono Afrikiečio gyvenimu. Tai buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus Eneidos imitacijų. Lotyniškoje renesansines Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marciali ir pastoralių, sekant Vergilijaus Eklogomis. Idėjos buvo dažnai išdėstomos dialogo forma. Pabrėžtina tai, kad bent jau iki XVI amžiaus nacionalinė literatūra buvo laikoma menkesne už lotyniškąją. Būtent klasikinė lotynu kalba buvo novatoriškumo kalba. Kai amžininkai kalbėdavo apie literatūros atgimimą, jie dažniausiai turėdavo omeny ne tiek literatūrą šiuolaikine prasme, kiek tai, kas dabar vadinama humanizmo atsiradimu. “Humanizmas” yra platus terminas. Žodis Humanismus pradėtas vartoti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, žymint tradicinį klasikinio auklėjimo būdą, kurio vertingumu imta abejoti. Terminas “humanistas” atsirado XV amžiuje : studentų slenge jis reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją universitete. Studia humanitatis romėnai vadino penkių akademinių disciplinų, būtent gramatikos, retorikos, poezijos, etikos ir istorijos, junginį. Ypatingu “žmogiškumu” pasižymėjo šitaip apibrėžti humanitariniai dalykai. Jie yra taip vadinami, - rašė Leonardo Bruni, vienas iš sąjūdžio už šių studentų atgaivinimą lyderiu, - nes “tobulina žmogų”. Kodėl šios disciplinos turi būti laikomos tobulinančiomis žmogų? Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų, visu pirma, sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Štai dėl ko pagrindinės disciplinos buvo susijusios arba su kalba, arba su etika; istorija ir poezija laikytos tik taikomosios etikos poskyriais, mokančiais studentus sekti gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Prie disciplinų labiausiai vertintų humanistų sąjūdžio, nebuvo priskiriama tai, ką dabar vadiname “tiksliaisiais mokslais”. Tačiau kai kurie humanistai domėjosi ir matematika. Senovės graikų ar romėnų tekstų apie matematiką, astronomiją ir apie magiją sugrąžinimas buvo humanistų programos dalis, ir antikiniai tekstai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje šių disciplinų raidoje. Todėl galima teigti, kad tuo laikotarpiu vyko matematikos, gamtos mokslų ir netgi magijos “renesansas”. Keliose Italijos mokyklose bei universitetuose, ypač Florencijos ir Paduvos, buvo galima studijuoti klasikinę graikų kalbą. Graikų kalba domino tyrinėtojus. Pirmieji jos dėstytojai buvo pabėgėliai iš Bizantijos imperijos. Šių pabėgėlių dėka kai kurie Italijos mokslininkai turėjo galimybę skaityti svarbius graikiškus tekstus originalo kalba. Kiti tekstai, kurių graikiški originalai dabar tapo prieinami, ankščiau buvo žinomi iš lotyniškų vertimų. Tačiau humanistai pastebėjo rimtų prieštaravimų tarp šių vertimų ir originalų. Vertimai kartais būdavo daromi ne tiesiai iš graikų kalbos, bet per arabų kalbą. Anot humanistu, netgi prieinami lotyniški tekstai ilgą laiką buvo suprantami neteisingai. Buvo pastebėta, kad skirtinguose to paties teksto nuorašuose net pagrindiniai žodžiai buvo pateikiami skirtingai, todėl turėjo būti išplėtota “teksto kritika”, kitaip tariant, tikrųjų autoriaus žodžių, kuriuos iškraipė perrašinėtojai, atstatymo metodai. Atsirado naujos antikinių tekstų, žinotų dar Viduramžiais, interpretacijos. Romėnų teisė buvo studijuojama Italijos universitetuose jau nuo XI amžiaus, bet humanistai pirmieji pradėjo aiškinti įstatymus antikinės Romos kultūros ir visuomenes kontekste, kuris tapo jiems artimesnis, pastudijavus antikinę literatūrą bei paminklinius įrašus. Humanistų ir jiems artimų menininkų santykyje su Antika galima išskirti du aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Viena vertus, humanistai daug geriau nei jų pirmtakai Viduramžiais suvokė atstumą tarp antikines praeities bei dabarties ir buvo susirūpinę tuo, ką jie vadino kalbos užterštumu bei menų nuosmukiu po barbarų įsiveržimo Italijon. Kita vertus, jie patys jautėsi esą asmeniškai artimi didiesiems romėnams. Norint suprasti antikinių formų atgaivinimą, tarkime, architektūroje ar dramoje, arba entuziastingą antikinių manuskriptų atradimą bei redagavimą, reikia visa tai laikyti kur kas ambicingesnio užmojo dalimi. O šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos atgaivinimas. Kaip Antikos žmonės, humanistai tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, pagal kurį viena epocha gali atkartoti kitą, senesnę. Kai kurie humanistai manė, kad jie ir jų bendrapiliečiai galėtų tapti “naujaisiais romėnais” kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai. Tai buvo mitas, kuriuo kai kurie žmonės ne tik tikėjo, bet ir gyveno. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” - mėgdžiojant ne tiek gamtą, kiek didžiuosius rašytojus bei menininkus. Atmesdami pažįstamus vėlyvuosius Viduramžius, savo garbintą Antiką humanistai kartais palaikydavo ankstyvuosius Viduramžius. Sakykime, kai humanistai Poggio sukūrė šriftą, dabar vadinama “renesansiniu”, arba “itališku”, jis manė sekęs antikiniais pavyzdžiais. O iš tikrųjų, jo raidyno formos yra kilusios iš iki gotikinių ankstyvųjų Viduramžių. Viduramžių tradicijos tąsa yra pastebima netgi XV amžiuje, tokių pavyzdinių “renesanso žmonių” kaip Lodovico Ariosto ir Baldassare Castiglione darbuose. Žymiausias Ariosto kūrinys yra epinė poema Pašėlęs Orlandas. Joje atsispindi tai, kad autorius studijavo antikinį epą. Poema nėra eilinis riterinis romanas : viduramžiška medžiaga čia traktuojama perdėm ironiškai. Dar viena sritis, kurioje aikštėn iškilo humanistu pozicijai būdingos dviprasmybes bei prieštaravimai, buvo istorijos rašymas. Kai kurie istorikai norėjo apie netolimą Italijos praeitį rašyti Livijaus Romos istoriją, ir mėgdžioti jo kalbą. Tačiau tai buvo neįmanoma: klasikinėje lotynų kalboje nebuvo žodžių Lombardijai, politinėms gvelfų ir gibelinų frakcijoms, musulmonams, patrankoms ir t.t. pavadinti, nes romėnams neegzistavo šie dalykai bei institucijos. Taigi buvo neįmanoma supilti visą naują turinį į seną forma. Prieštaravimai humanistinėje pozicijoje labiausiai išryškėja diskusijose apie religija. Humanistai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Atskirus šio laikotarpio kūrinius galima laikyti itin artimomis antikiniu pavyzdžiu imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima pavadinti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus - krikščioniškais. Epinė poema gali būti parašyta klasikine lotynų kalba, sekant Vergilijumi, tačiau pasakoti apie Kristaus gyvenimą. Teologas humanistas gali vadinti bažnyčias “šventyklomis”, Biblija - “orakulu”, o pragarą - “mirusiųjų pasauliu” arba užvardinti savo traktatą Platoniška teologija. Kad ir koks nuodugnus butu buvęs Antikos atgaivinimas, jis nesiekė pakeisti krikščionybės. Tačiau šis teiginys ištrina ribas tarp Renesanso ir Viduramžių. Mes neturėtumėme laikyti Renesanso kultūrine “revoliucija” ta prasme, kad jis nebuvo staigus ryšių su praeitimi nutraukimas. Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje - nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta. Gana neaišku, kiek sutapo humanistų bei menininkų. Kita vertus, gana neaišku, ar dauguma humanistų suprato Brunelleschi, Donatello ir kitu menininkų aistringą susidomėjimą formaliais antikines antikinės architektūros bei skulptūros aspektais. ”Universalus žmogus”, galintis įvaldyti bet ką, buvo tuometinis idealas, tačiau netgi tada, kai specializacijos būtinybė buvo kur kas mažesnė nei šiandien, sunku surasti daug žmonių, įkūnijusių jį. Antikos atgaivinimas skirtingoms socialinėms grupėms turėjo skirtingą prasmę. Jis buvo savaip suprantamas Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir t.t. Tačiau už Italijos ribų Antikos atgaivinimas vis dar buvo naujove. 3. Renesansas svetur, arba kaip pasinaudoti Italija Kai kalbama apie italus užsienyje, turime išsiaiškinti ne tik kas, kada ir dėl kokios priežasties keliavo užsienin, bet ir kaip jie buvo “priimti”. Italijos menininkai ir humanistai vyko užsienin dviem skirtingomis bangomis.Pirmieji pradėjo keliauti humanistai. Nors Petrarcą aplanke Nyderlandus ir Paryžių dar XIV amžiuje, tikrasis humanistu “smegenų nuotėkis” berods įvyko tarp 1430 ir 1530m., o XV amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią savo tašką. Tik nedaugelis išeivių buvo aukščiausios klasės specialistai; išties galima įtarti, kad kai kurie jų iškeliavo tik todėl, jog negalėjo užsitikrinti geros padėties namuose. O didžioji dalis menininkų, tarp kurių buvo nemaža garsių asmenybių, pradėjo vykti užsienin karta vėliau negu humanistai, ir jų kelionės pasiekė aukščiausią tašką XVI amžiaus pradžioje. Kai kurie menininkai ir humanistai paliko Italiją dėl priežasčių, menkai tesusijusių su Renesansu. Keletas jų vyko su diplomatinėmis misijomis, kiti emigravo dėl politinių ar dar kitokių priežasčių. Religiniai pabėgėliai taip pat buvo gerai žinomi. Emigruojama buvo taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kai kurie italai vyko užsienin, nes juos kvietė tokie globėjai kaip Prancūzijos karalius Pranciškus ir vietiniai aristokratai, besidomintys literatūra bei menu. Užsienio globėjai galėjo būti ir italai, gyvenantys pirklių kolonijose tokiuose miestuose kaip Bruges ir Lyons. Netgi kariškiai stengėsi prisidėti globojant menininkus : dailininką Masolino Vengrijon pakvietė toskaniečių samdinių kapitonas Pippo Spano. Kai kurie emigrantai iš Italijos buvo priimti ypač šiltai, kiti buvo priimti žymiai šalčiau, jeigu įrodymu laikysime tai, kad jie ilgiau neapsistojo vienoje vietoje. Kartais ne tokios didelės asmenybės, kurios niekados nebuvo gerai žinomos Italijoje, turėjo galimybę tapti svarbiais žmonėmis svetur, pavyzdžiui, Antonio Bonfini, kuris, prieš tapdamas Vengrijos karaliaus Montiejaus dvaro istorikų, buvo mokyklos mokytojas mažame Recanati miestelyje. Vienas iš ženklų, rodančių vietinį susidomėjimą Renesanso kultūra daugelyje Europos kraštų, yra kelionės priešinga kryptimi. Lankytojai vyko Italijon dėl daugybės skirtingų priežasčių. Ne visi jie keliavo susitikti su mokslininkais ar pamatyti naujojo meno bei senosios Romos griuvėsių. Kaip ir Viduramžiais, diplomatai, dvasiškiai, kariai, pirkliai bei piligrimai nuolat keliavo į Italiją. Tarp atvykėlių didžiausią dalį sudarė studentai, studijavę teisę ir mediciną, teisė ir medicina nebuvo studia humanitatis dalis. Humanizmui veikiant šie mokslai po truputį keitėsi. Kai kurie menininkai keliavo i Italiją norėdami pastudijuoti naująjį tapybos stilių arba antikines skulptūros bei architektūros liekanas. Mokslininkai vyko Italijon, kad susipažintų su savo šalyse neprieinamais tekstais bei požiūriais. Du turbūt patys garsiausi XVI amžiaus mokslininkai, arba “gamtos filosofai”, yra Kopernikas ir Vesalius. Tačiau daugeliu kitų atvejų vėl gi buvo svarbios nenumatytos pasekmės: keliautojai, kurių kelionės tikslai būdavo visai kiti, atrasdavo sau Antiką ar Renesansą. Pavyzdžiui, Vokietijos didikas Ulrichas von Huttenas nuvyko į Italiją studijuoti teisės, bet čia būdamas susidomėjo antikine literatūra. Žinoma, pavienių žmonių kelionės - tai dar ne visa Renesanso plėtros istorija. Keliavo statulos ir paveikslai, keliavo ir knygos - Petrarcos eilėraščių originalai ir vertimai, politiniai Machiavelli veikalai ir t.t. Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage - nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai. Anglijoje Serlio stilius, mėgdžiojamas Elzbietos laikų architekto Roberto Smythsono, ar Palladio manierą, kurią sekė Inigo Jones, buvo modifikuojami tiek dėl praktinių priežasčių, tiek norint išreikšti paties architekto idėjas. Pakeitimai ne visados būdavo pakankamai drąsūs. Nenorima teigti, kad itališki projektai buvo keičiami vien dėl praktinių priežasčių. Pakeitimus lėmė daug priežasčių. Vienos iš jų buvo sąmoningesnės, kitos - ne tiek. Kai kuriais atvejais nukrypta nuo itališkų pavyzdžių todėl, kad pasamdyti vietiniai meistrai su savo vietinėmis tradicijomis nesugebėjo ar nepanorėjo tiksliai suprasti to, kas jiems buvo pasakyta. Kartais užsakovas liepdavo pakeisti itališkus projektus labiau dėl simbolinių nei dėl praktinių priežasčių. Pagrindinis skirtumas tarp Renesanso į šiaurę nuo Alpių ir sąjūdžio pačioje Italijoje yra “krikščioniškojo humanizmo”, ypač siejamo su Erazmu, atsiradimas šiaurėje. Italijos sąjūdžio lyderiai rūpinosi tiek teologiniais, tiek humanistiniais dalykais, ir sąmoningai bandė suderinti tikimybę Antikai su krikščionybe. Juos galima apibūdinti kaip žmones, atsidavusius dviems Antikoms. Humanistinis sąjūdis į šiaurę nuo Alpių buvo dar labiau susijęs su teologinėmis studijomis. Taip atsitiko dėl to, kad jo laikais sutapo su Bažnyčios reformavimo judėjimu tiek prieš, tiek ir po Martyno Liuterio. XVI amžiaus pradžia buvo svarbiausias humanistinio sąjūdžio ir teologinių studijų sąveikos laikotarpis. 1508m. Ispanijoje, Alcala mieste buvo įkurtas “trikalbis” koledžas, skirtas trijų Biblijos kalbu - hebrajų, graikų ir lotynų - studijoms. Humanizmo ir teologijos sąjunga pasiekė aukščiausią savo tašką dviem pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais, prieš Liuterio ekskomunikaciją ir jo konfliktą su Erazmu, bet ji neišnyko ir po šių įvykių. Užuot išnykę, humanistų išvystytos idėjos ir įgūdžiai buvo pritaikyti naujoms sąlygoms. Kai humanizmas būdavo apibūdinamas “žmogiško orumo” kategorijomis, tai Liuteris laikytas antihumanistu, nes jis netikėjo laisva žmogaus valia. Tačiau jis nelaikytinas humanizmo priešininku, kai šis suprantamas kaip studia humanitatis. Taip pat ir katalikiškoje Europoje religiniu studijų bei humanistinio sąjūdžio sąjunga pergyveno Reformaciją. Kaip buvo Bažnyčios veikėju, bandžiusių suderinti humanistinius ir Viduramžių filosofijos metodus, taip atsirado ir didikų, besistengiančių sulydyti humanizmą su karinės aristokratijos pažiūromis bei vertybėmis, todėl istorikai turėjo sugalvoti tokius hibridiškus terminus kaip “apsišvietusi riterija” arba “riteriškas humanizmas” tam, kad apibrėžtų padėtį ir šiaurinės Italijos dvaruose, ir XV amžiaus Burgundijoje, ir Anglijoje, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikais. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių teiginiui, kad humanistų sąjūdis, tapęs sėkmingesniu, tuo pačiu pasidarė nuosaikesnis ir neapibrėžtesnis. Politinės minties istorija patvirtina pastarąją išvadą. Humanistų sąjūdis prasidėjo šiaurinės ir vidurio Italijos miestų - valstybių aplinkoje. Veikdamas šią aplinką, jis buvo ir jos veikiamas. Florencijos valstybė, kuri buvo glaudžiausiai susijusi su humanizmu, išliko respublika bent jau savo pavadinimu iki 1530m. Florencijoje ir kitose respublikose, ypač Venecijoje ir Genujoje, valdantiems sluoksniams ir su jais susijusiems humanistams buvo lengva susitapatinti su žmonėmis, valdžiusiais senovės Atėnų ir Romos respublikas, o ypač su Ciceronu, kurio asmenyje derėjo politikas, oratorius ir filosofas. Šis humanistinis respublikonizmas turėjo tam tikrą atgarsį laisvuosiuose Šveicarijos ir Vokietijos miestuose. Likusioje Europos dalyje vyravo monarchija, ir antikiniu ar tuometiniu Italijos respublikų pavyzdžiai čia mažai tetiko. Čia buvo vadinamojo “renesanso valdovo” pasaulis. Esmines politikos ir Renesanso plėtros sąsajos buvo visai kitokio pobūdžio. Šiaurinės Europos politinė kultūra padėjo nuspręsti, ką paimti iš antikinės tradicijos, o ką - iš tuometinės Italijos, o taip pat - kaip tai interpretuoti. Pavyzdžiui, Erazmas, kad ir ką jis būtų galvojęs apie erelius, parašė knygą Krikščioniško valdovo auklėjimas, paskyręs ją jaunajam imperatoriui Karoliui V. Toje knygoje, be viso kito, Erazmas patarė valdovui, kad jeigu šis nesugebėtų valdyti teisingai ir negriaudamas religijos, tai privalėtų atsisakyti sosto. Erazmas tikriausiai turėjo omeny pavyzdį iš Antikos laikų - imperatoriaus Diokletiano nusišalinimą nuo valdžios. Karolio dvaro pamokslininkas, ispanų vienuolis Antonio de Guerava taip pat dalyvavo humanistų sąjūdyje ir savo perspėjimus išreiškė traktate, pavadintame Valdovu ciferblata, kuris plačiai rėmėsi romėnų moralisto Senekos išmintimi, o kaip pavyzdys Karoliui jame buvo pateiktas imperatorius Markas Aurelijus. Guevaros darbas yra garsus neostoicizmo Renesanse. Pasyvi pastovumo dorybė labiau tiko monarcho valdiniams negu politiškai aktyviems respublikos piliečiams. Romos teisės atgaivinimas tapo ypač svarbiu dalyku monarchijose šiauriau Alpių. Romėnų teisė buvo studijuojama ir Viduramžiais. Tačiau XV ir XVI amžiuje mokslininkai pamažu suvokė ryšį tarp šios teisės bei ją sukūrusios visuomenės ir suprato, kad laikui bėgant teisinė sistema kinta. Daugelis Italijos humanistų domėjosi antikiniais teisiniais tekstais, tačiau kaip teisininkai jie tebuvo mėgėjai. Pažanga šioje srityje padare tik žmonės, gerai išmanę teisę, ir humanitarines disciplinas. XVI amžiaus pradžioje iš trijų didžiausių romėnų teisės interpretatorių tik vienas buvo italas. Prozoje šiaurės ir Vakarų europiečiai taip pat pralenkė savo mokytojus italus. Komedijų rašytojui buvo labai sunku aplenkti Ariosto ar Aretino; epų kūrėjui - peršokti Riosto užkeltą kartelę, o Guarini romantišką pjesę apie ištikimą mylimąjį. Italai buvo nepralenkiami novelės meistrai bet šis žanras peraugo į sudėtingesnes formas jau už Italijos ribų. Šių prozos veikalų ištakos - Antikoje : komiškuose Lukiano dialoguose, graikų romanuose, tokiuose kaip Dafnis ir Chloje , o labiausiai - vėlyvojoje lotyniškoje prozoje, Apulejaus Aukso asile bei Petronijaus Satyrikone. Šiek tiek jiems įtakos turėjo ir Viduramžių romanai, ypač ironiškos šių romanų parafrazės, kurių autorius - Ariosto. Pagrindinius skirtumus tarp Renesanso bei Viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma, kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę ir Renesanso. Tai be abejo, labai svarbi tezė, tačiau ją pernelyg lengva pervertinti ar klaidingai interpretuoti. Kadangi spausdinimo mašinos su keičiama matrica atsirado tik XV amžiaus viduryje, aišku, kad tai negalėjo paveikti ankstyvojo Renesanso. Tačiau taip pat aišku, jog naujoji technologija labai palengvino vadinamąjį Renesanso “paplitimą”. O ryšys tarp Antikos atgaivinimo ir galimybės skaityti atspausdintus antikinius autorius yra visiškai akivaizdus. Antikos atgaivinimo sąjūdyje lemiamą vaidmenį suvaidino grupė mokslininkų - spaustuvininkų Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitur, kurie buvo tarsi tarpininkai tarp mokslininkų, humanistų bei išsilavinusios publikos. Kai kurie iš šių spaustuvininkų patys buvo mokslininkai. Tačiau nors spauda labai padėjo Renesansui paplisti, tai nebuvo vienintelė jos funkcija tuo metu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėjusi vystytis humanistų teksto kritika, jei nebūtų buvę priemonių išsaugoti bei paskleisti tekstų taisymams. Žinoma, Reformacija sklido ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tą patį galima pasakyti ir apie Renesansą. Dialoge, viename svarbiausių tos epochos literatūriniu žanrų, dažnai atsispindėdavo iš tikro įvykę ginčai, o jo stiliuje literatūriniai elementai derinti su tuo, ką kai kurie mokslininkai vadina “sakytinėmis liekanomis”. Kai kurie literatūriniai Renesanso šedevrai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš tradicinės liaudies kultūros, kuri buvo vien tik sakytinė kultūra. 4. Renesanso suirimas Jeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis - nes tikslesnis - terminas galėtų būti “suirimas”. Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Tapyboje ir architektūroje sunkiau nuspręsti, ką reikėtų laikyti “manierizmu”. Proporcijos ir perspektyvos taisyklės atmetamos kai kuriu tapytojų paveiksluose, derinant tai su stilinga, bet gana šalta elegancija. Skulptūroje elegantiškai išsilenkusios, ištęstos figūros yra pagrindinis kriterijus nustatant perėjimą prie manierizmo. Manierizmo žaismingumas akivaizdus sodų ir grotų mene. Literatūroje skirstymas į manieristus ir nemanieristus yra dar sunkesnis ir nevaisingesnis. Dažnai manierizmu vadinamos pastorales Tasso ir Guarini dramos. Iš tikrųjų šie kūriniai yra sąmoningai stilingi, bet problema ta, kad tai galima pasakyti ir apie daugelį ankstesnių renesansinių literatūros kūrinių. Dar sunkiau apibrėžti manierizmą už Italijos ribų. Didžiausia problema kyla iš to, kad nors trečiajame XVI a. dešimtmetyje Italijoje Renesansas artėjo prie pabaigos, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Centrinėje ir Rytų Europoje jis dar tik prasidėjo. Manierizmas ankstokai pasireiškė Nyderlanduose, tačiau keliantys mažiausiai abejonių ir žinomiausi šios krypties pavyzdžiai už Italijos ribų buvo sukurti netgi devintajame XVI a. dešimtmetyje. O literatūrinio manierizmo už Italijos ribų ieškojimas gal tik atskleistų šios sąvokos daugiaprasmiškumą. Ar manierizmas buvo atsakas į socialinę krizę? Visados sunku apibrėžti, kas yra socialinė krizė, nekalbant jau apie jos datavimą, tačiau esama įrodymų, kad tuo metu vyko pakitimai politinėse bei socialinėse struktūrose. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti - Renesansas” ar “kontra - Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų - mokslininkų bei literatų - darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita. Kitas atsakas į krizę buvo stoicizmo atgaivinimas. ”Pastovumo” kultas pasiekė savo viršūnę antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai dėl pilietinių karų Prancūzijoje ir Nyderlanduose proto ramybė tapo tiek būtina, kiek ir sunkiai pasiekiama žmogaus savybė. XVI amžiaus pabaiga dar vadinama “kriticizmo epocha”. Terminas “kritikas” buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visu pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni. Taip pat buvo rašomi traktatai, kritikuojantys arba ginantys Dantę ar bandantys nustatyti epo arba tragedijos rašymo taisykles. Visos šios tendencijos, pradedant platonizmu ir baigiant kriticizmu, turi atitikmenis XV amžiaus Italijoje. Kai kurie Renesanso elementai - būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t - ilgai išliko Europos kultūroje. Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu - padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje. Išvados Šiame darbe Renesansas laikomas ne “laikotarpiu”, o “sąjūdžiu”. Tačiau netgi kaip sąjūdis jis buvo apibrėžtas gana siaurai, akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką, o ne kitas kultūrinių pakitimų rūšis, į kurias atkreipė dėmesį Bruckhardtas. “Renesansinį individualizmą” galime apibrėžti ir kaip individualumo suvokimą. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurie istorikai teigia, kad “individualumo atradimas” prasidėjo XII amžiuje. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis - juk protą garbino humanistai; atradus perspektyvą, tapo įmanoma racionaliai sutvarkyti erdvę; atsirado tai, ką Bruckhardtas pavadino “kalkuliacijos dvasia”. Nors Petrarcos, Leonardo ir daugelio kitu šedevrais vis dar žavimasi, daug sunkiau nei Bruckhardto laikais tapo atskirti juos nuo, viena vertus, Viduramžių, o, kita vertus, nuo XVII ir XVIII amžiaus pasiekimų. Antras požiūris į kultūrinius pakitimus Viduriniais amžiais ir Naujųjų amžių pradžioje pabrėžia komunikacijos būdų raidos įtaką mentalitetui. Kai kurie istorikai kalba apie “retorinę evoliuciją” ar netgi “kalbinę revoliuciją”, įvykusią Viduramžių pabaigoje, įrodinėdami, kad kaip tik tuo metu filosofai pradėjo suvokti kalbos ir tikrovės santykių problemiškumą. Kiti pabrėžia raštingumo paplitimą Viduramžiais tiek dėl prekybinių, tiek dėl administracinių priežasčių. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.

Istorija  Referatai   (24,11 kB)

Jame stengsiuos atskleisti visus pagrindinius aspektus,siejamus su jo asmenybe.Bus kreipiamas dėmesys į jo poelgius,pasakymus,veiksmus,kurie atskleidžia žmogiškąjį būdą.Vėliau bus aptartas Napoleono nesėkmių laikotarpis,bei akcentuoti jo santykiai su moterim.Taip pat atkreipiau dėmesį į Dydžiojo karvedžio,žmogaus saulėlydį,-mirtį.Aprašiau kai kurias populiariausias hipotezes,skirtas atskleisti jo mirties paslaptį. Napoleono istoriografija yra iš tikrųjų plati.Jis padarė didelę įtaką ne tik savo amžininkams,bet ir ateities dailininkams,muzikantams,poetams,rašytojams,davė pagrindą romantizmui,Europos kultūroje sužydėjusiam atėjusiais dešimtmečiais. Mano naudota literatūra yra labai menka,palyginus su 200 tūkstačiais veikalų įvairiom kalbom,skirtų Napoleonui kaip žmogui,karvedžiui,meilužiui,valdovui... Aš norėčiau paminėti tokius autorius,kaip: J.V. Tarlė, A.Z. Manfred, F.Masson, A.Lewi, Stendal.Būtų gana sunku remtis tik viena knyga,kadangi visi šie autoriai pateikia skirtingą vertinimą bei požiūrį į Napoleoną.Sunkiausia yra atrinkti žmogiškąsias Bonaparto savybęs iš J.Tarlė “Napoleonas” knygos.Ši knyga labiau skirta Napoleonui kaip karo vadui aprašyti.Bet perskaičius kitas knygas,galima susidaryt nuomonę,jog Tarlė veikalas yra objektyviausias.Kalbant apie kritinį vertinimą,reikėtų paminėti ir A.Lewi,kurio knyga skirta Napoleono asmens charakteristikai.Jo kūrinį galima būtų pavadinti vieną iš subjektyviausių.Visoje knygoje įmanoma surasti tik vieną neigiamą Napoleono bruožą- perdėta geradarystė ir didžiadvasiškumas.F.Massono knygą apie Mariją Valevską puikiai atskleidžia Napoleono asmenybę meilėje.Perskaičius A.Z. Manfredo knygą “Napoleonas Bonapartas” galima susidaryti neigiamą nuomonę apie Napoleono asmenybę.Knygoje bandoma kuo plačiau aprašyti Bonaparto neigiamą veiklą,o gerąsias savybęs ir poelgius bandoma išvengti,nuslėpti lyg jų ir nebūtų.Be to,iš mano skaitytų knygų,Manfred vienintelis įrodinėja Napoleoną ęsanti aršiausią revoliucionerių.Tam priešingybė yra Stendal,teigęs,kad norint pažinti tikrąjį Napoleoną,jokių būdų negalima įsivaizduoti jį “Robespjeru ant arklio”. Taip pat padėjo kai kurios informacijos apie Napoleoną,patalpintos užsienietiškose interneto svetainėse.Deja,lietuviškose svaitainėse pasirinkimo beveik nėra,išskyrus porą trumpų straipsnių.Šia literatūra aš taip pat žadu naudotis. I. Napoleono Bonaparto jaunystė “Aš gimiau,kai 30.000 prancūzų,sulėkę į mano tėvynės krantus,užpylė laisvės sostą krauju...Mirusiųjų šauksmas,nuskriaustųjų dejonės ir skundai, nusivylimo ašaros apsuko mano lopšį...Aš gimiau,kai mirė mano Tėvynė!...” Napoleonas Bonapartas gimė rugpjūčio 15 d. 1769 metais Ajačo mieste,kuris yra Korsikos saloje.Tai buvo advokato praktika besiverčiančio bajoro- Karlo Bonaparte ir jo žmonos Leticijos antras sunus.Šeima buvo neturtinga ir daugiavaikė.Karlas Bonaparte siekė duoti savo sunums išsilavinimą,taigi,neatsižvelgiant į skurdų šeimos biudžetą,nuvežė du vyresniuosius sunus –Žozefą ir Napoleoną 1778 metų gruodį į Prancūziją.Čia jis sugebėjo juos įtaisyt į valstybės finansuojamą koledžą.Taip jau nuo devinerių berniukas buvo atskirtas nuo šeimos ir įžengė į savarankišką gyvenimą. Po trumpalaikio buvimo Oteno koledže Napoeonas buvo priimtas į karo mokyklą Brieno mieste.Čia jis gaudavo stipendiją.„Brieno karo mokykloje Napoleonas buvo niūrus,užsidaręs berniukas: staiga supykdavo,ilgai neatsileisdavo,nė su kuo nedraugaudavo,nejautė niekam pagarbos,palankumo,simpatijos,kad ir mažo ūgio jaunutis,buvo labai savimi pasitikintis .“ Briene jis išbuvo 5 metus. Bonapartas aptiko bei atskleidė išskirtinius gabumus matematikai,kurios srityje jis visada pirmaudavo.Jis parodė puikius pasiekimus istorijoje,geografijoje ir kitose disciplinuose.Tik kalbom jis neturėjo apskritai jokių gabumų: ir vokiečių,ir lotynų jam sekėsi labai sunkiai.Kartais jis labai nervuodavo savo dėstytojus atkakliu nenoru mokytis kalbos.Visi bandymai priversti jį mokytis atmintinai lotyniškus eilėraščius baigdavosi fiasko .Dar sėdėdamas Brieno karo mokyklos suole Bonapartas įsijautė į parncūzų literatūrą ir vėliau per visą savo gyvenimą stebindavo pašnekovus giliom literatūtinėm žiniom .Grožinė literatūra visada likdavo jo ypatingo susidomėjimo dalyku: jis ne tik puikiai nusimanė apie ją,bet ir pats gerai rašė.Bonapartas kūrė lengvai ir greitai. Jis vienodai lengvai rašė ir prozą,ir eilėraščius,ir publicistiką.Eilėraščių kūrimas sekėsi jam gana gerai,bet Napoleonas neturėjo jokio noro užsiimti menine veikla.Jis buvo autoriumi tokių kurinių,kaip: „Laiškas Mateo Butafuoko“- puikus kaltinamasis aktas prieš Korsikos deputatą Nacionalinėj asamblėjoj,romanas „Glison ir Emeli“,dvi nedidelės novelės- „Grafas Esekė“, „Pranašo kaukė“.Be to jis parašė Korsikos istoriją ir nusiuntė ją į Marselį abatui Reinaliui.Žymus istorikas pagyrė jauno karininko rašinį ir pasiūlė jam atspausdint šią knygą,pridurdamas,jog ji išsilaikys amžiams . Patirtis prozoje liko tik Bonaparto jaunystės nuodemėlės: ateity jis prie jų negrįžta ir retai tebeprisimena apie jas. Napoleonas Bonapartas nuo pat vaikystės metų ir iki savo dienų pabaigos turėjo beveik absolučią atmintį.Be jokų ypatingų pastangų jis įsimindavo ir matematikos taisykles,ir sausas juridines formules,ir ilgas eilėraščių eiles iš Kornelijaus,Rasinio ar Volterio.Vėliau,kariuomenėje,jis neklystamai vardindavo vardus karių,kuriuos pažinojo asmeniškai,nurodydavo metus ir mėnesį bendro tarnavimo ir neretai net rikiuotę,kuriai priklausė jo buvęs bendratarnautojas . Tas retas gabumas, tikslios atminties talentas ir orientacijos vikrumas palengindavo jam įsisavinti kursą.Bet jo skurdas,besivaržymas aukštuomenėje,provincialus sukaustymas kaipo sulygindavo,subalansuodavo jo talentus.Iš tikrųjų,Bonaparto talentas ne visur pasireikšdavo.Jis mėgdavo žaisti šachmatais,bet kaip bebūtų keista ir netikėta,žmogus,turintys puikių matematinių gebėjimų niekaip negalėdavo perprasti shachmatų meno. Dar būdamas visai jaunas karininkas jis privalėjo mokėt šokti.(Savotiškai suprantama) Napoleonas privalėjo mokėt tvirtai vesti su savim damą veidrodiniu parketu,kadangi tai buvo taip pat svarbu,kaip ir vadovavimas rikiuotei.Leitenantui Bonaparte,kaip ir vėliau generalui Bonaparte,šokiai niekaip nepavykdavo.Jis negalėdavo įsijausti bei pagauti muzikos ritmą,buvo neapsukrus bei juokingai nerangiai trypčiodavo partnerių kojas.Napoleonas daug ir sunkiai treniravosi; vėliau,kai atsirado pinigų,negi imdavo papildomas šokio pamokas,kantriai vykdydavo visus pratimus,bet tik reikėdavo jam vakarą atsistoti su dama į porą,kaip viskas prasidėdavo iš pradžių.Prabėgus kiek laikui jis visiškai atsisakė šokių,tuo pačiu vis toliau besitolindamas nuo savo bendraamžių ir pažįstamų. Nuo 1784 metų iki 1785 Napoleonas mokėsi Paryžiaus karo mokykloje,kuri buvo Marso lauke.Tai buvo viena iš geraiusių mokyklų šalyje,kurioje dėstė didelę patirtį turintys dėstytojai.Napoleonas atskleisdavo potraukį mokslams ir tuo pelnydavo pagiriamuosius žodžius iš dėstytojų. 1785 m jis puikiai išlaikė egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį buvo paskirstytas į pulką,esantį Valonėje,netoli Liono.Nei Brieno,nei Paryžiaus karo mokyklose,netgi pulke jam nepavykdavo vadovauti.Jis visada likdavo nuošaly.Bet kažkuria prasme,draugus jam pakeisdavo knygos. Kai 1786 m Napoleonas atvažiavo į Korsiką,jo skrynia buvo pripildyta ne drabužiais,o Plutarcho,Platono,Cicerono,Reinalio darbais . Bonapartas siekė aprėpti visas to laikmečio žinias,kad galėtų geriau įsitraukt į amžiaus problemas. Reiktų atkreipti dėmesį į tai,jog į savo specialybę Napoleonas žiūrėjo labai rimtai.Jis vesdavo užrašus,kuriuose rašydavo viską apie artileriją ir jos istoriją.Bonapartas buvo puikus istorijos žinovas- I Konsulo pasirodymai ir jo diskusijos beveik visada rėmėsi istoriniais faktais,bei vardais. Bonapartas ištarnavo Valase 10 mėnesių o paskui trumpam grįžo į Tėvynę.1786 m jis vėl peržengė gimtųjų namų slenkstį.Napoleono motinai tai buvo didelis džiaugsmas.Su ja Bonapartas palaikydavo ypatingai šiltus bei draugiškus santykius.Kartais jis teiraudavosi jos nuomonės kai kuriais klausimais . Kadangi tėvas mirė gana jaunas,tad Bonapartui teko pasirupinti likusia šeima.Nors jo paties gyvenimo būdas buvo prastas.Jo maistas susidėdavo itin skurdžiai: stiklinė pieno,gabalas duonos,keletas siu ir tai viskas.Šis nebendraujantis karininkas vengdavo savo bendraamžių ne tik todėl,kad jo panešioto munduro kišenėse švilpaudavo vėjai.Jis jausdavosi labai nutolęs nuo jų visų; jų linksmoje kompanijoje jis vis gi jautėsi vienišas.“Visada vienišas tarp žmonių aš galiu grįžti prie savo svajonių tik pasilikęs vienumoje.“- šios eilutės parašytos,kai jų autoriui vos sukako 17 metų. „Gyvenimas man našta todėl,kad niekas man neteikia malonumo ir viskas mane slegia.Ji man našta todėl,kad žmonės,su kuriais aš gyvenu ir su kuriais turėsiu gyventi visada,mintimis yra tolimi man kaip mėnulio šviesa nuo saulės šviesos .“ Kai Bonapartui sukako 20 metų pas jį jau susiformavo atitinkamų pažiūrų sistema.Didelį poveikį jam padarė skaitoma literatūra,filosofiją.Gimęs Prancūzų užkariautoje Korsikoje Napoleonas pasidarė priešiškas savo užkariautojams.Jo parašas– Napoleono di Bonaparte- su pabrėžta korsikietiška transkripcija buvo savotiška patriotiškų jausmų demonstracija. Korsikietiškų patriotų vadas Paolis kažkuria prasme buvo jam idealu,savotišku tautos tėvu.Bet jų draugystė truko neilgai. Kalbant apie reikšmingą Prancūzijai bei Napoleonui įvykį – Revoliuciją,reiktų pabrėžti,jog Napoleono pažiūros į Revoliuciją istorikų traktuojamas skirtingai.Vieni nusiteikę sakyti,jog Bonapartas buvo laisvų idėjų pasekėjas,tautos mylėtojas,aršiausias Revoliucijos šalininkas . Kiti istorikai mano priešingai: ”Bet visai ne tas buvo su jakobinais.Juos Napoleonas iš tikrųjų nekentė bei persiekiojo.Juk pats jis niekada nebuvo revoliucienieriu,o jo laikinas artumas su Robespjero broliu buvo tik karjeristo taktika.“ Revoliucija tiesiog atverdavo daug durų tolimesnei Napoleono Bonaparto karjerai . II. Napoleono valdymo pradžios charakteristikos bruožai Pirmieji Napoleono tvirti žingsniai prasidėjo nuo Tulono,o paskui ir Italijos kampanijos.Tai buvo pirmais karas,kuris yra apgaubtas istorijoje ypatinga areole.Pirmą kartą jo vardas skambėjo visoje Europoje (1796) ir nuo to laiko jau neužgęsdavo pasaulio istorijoje: „Toli žengia,jau laikas pašalinti šį šaunuolį.“-šie žodžiai buvo pasakyti Suvorovo,kai karas Italijoje jau buvo įsižiebęs.Suvorovas vienas iš pirmųjų nurodė į artėjantį juodą debesį,kuriam taip ilgai lemta buvo skraidyti virš Europos ir svaidyti į ją griaustiniais. Šiam laikotarpiui būdingiausias Napoleono bruožas buvo - kautis be jokio gailesčio.“Manyje gyvena du skirtingi žmonės: proto žmogus ir širdies žmogus.Nemanykit,kad aš neturiu jautrios širdies,kaip kiti.Aš net gana geras žmogus.Tačiau nuo ankstyvos jaunystės stengiausi priversti šią stygą tylėti,ir ji dabar nė nevirptelėja“,-šitaip retą atvirumą valandėlę jis prisipažino Lui Redererui.Bonapartas buvo ypatingas generolas,mokantis sukurti,padidinti ir išlaikyti savo žavesį ir valdžią kario dvasioje.Sentementalios pasakos apie Napoleono „meilę“ savo kariams,kuriuos jis vadindavo „patrankų mėsa“ būdamas pykčio priepuolyje,iš tikrųjų nieko nereikšdavo.Tačiau,aklai tikėdami generolu ir jam paklusdami,kareiviai vis dėlto vadindavo jį familiariais,švelniais,maloniniais vardais.Grėsmingasis Cezaris,prieš kurį drebėjo Europa ir keliaklupsčiavo valdovai,jiems jis buvo tik kareivis; kalbiedamiesi tarpusavy jie vadindavo Napoleoną „mažuoju kapralu“,“eržiliuku“ (le ptit tondu) .Jokios meilės iš Bonaparto pusės nebuvo,bet buvo rūpestingumas.Bonapartas mokėjo tam suteikti tokį atspalvį,jog kariai tai vadindavo ypatingu generolo dėmesu jų asmenybei.O iš tikrųjų Napoleonas siekė turėti savo rankose paklusnią bei karingą medžiagą. Čia,beje,reiktų pasakyti keletą žodžių apie Napoleonui būdingą savybę,kuri labai dažnai ir daugelį yra suklaidinusi.Be abejonės,ši išdidi,niūri,ūmi,beveik viską pasaulyje niekinanti asmenybė buvo linkusi pašėlusiai iširsti.Nors apskritai Napoelonas puikiai valdydavosi.Netgi žymiajam tragikui Talmai,iš kurio daug ko išmoko ir kuriam buvo palankus,yra davęs kai kurių nurodymų .Aš būnu tai lapė,tai liūtas.Visa valdymo paslaptis yra tame,jog reikia žinoti kuo ir kokiu momentu tapti.“-sakydavo Napoleonas. Palaipsniui atsiskleisdavo ir diplomatiniai Bonaparto gabumai: gebėjimas laikinai eiti į kompromisus,sudaryti paliaubas,kantriai laukti.Tik vieną kartą jis pasidavė pykčio priepoliams,kurie ateityje,kai jis jautėsi visos Europos valdovu vis pasireikšdavo dažniau.Savo įpročius,tokius kaip skaitymas,Buonaparte niekada nepalikdavo užmaršty.Dar kariaudamas Italijoje,Egipte,Sirijoje Napoleonas visada rasdavo minutę skaitymui.Jo ypatingo susidomėjimo dar Italijos kampanijos metu sulaukė Volneo knyga apie Egiptą.Napoleoną visada traukdavo Rytai ir jo vaizduotė buvo daugiau užimta Aleksandru Makiedoniečiu nei Cezariu ar Karoliu Dydžiuoju.Po kažkiek laiko,vis dar slenkant po Egiptą,Napoleonas pusiau juokais pusiau rimtai papasakojo savo keleiviams,kad gailisi,jog gimė per vėlai ir jau negali užkariauti Egipto bei pasivadinti dievu ar dievo sunumi taip,kaip tai padarė Makiedonietis. Žymus Napoleono posakis,skirtas padrąsinti kareivius prieš karą žinomas iki šiol: „Kariai! Keturiasdešimt amžių žiuri į jus dabar nuo šių piramidžių viršaus!“ Reiktų pastebėti,jog egiptologijos moksle Bonaparto žygis suvaidino didžiulę vaidmenį.Su juo atvažiavo daugelis mokslininkų,kurie iš naujo atrado šią senąją civilizaciją.Nors Napoleonas ir nejautė jokio palankumo mokslininkams,bet jis suprato tų atradimų bei tyrimų naudą politinei,karinei bei ekonominei raidai.Apart to,žygis į Egiptą turėjo neigiamos įtakos Bonaparto „idėjų evoliucijai“ . Bonapartas visada elgdavosi nenuspėjamai ir beveik niekas negalėdavo atspėti: ar toks elgesys tik vaidinimas,ar rimtas?Generolas Bonapartas iš tikrųjų buvo dydžiu aktoriu.Nors oratoriškų gabumų jis visiškai neturėjo.Ypatingi aktoriški gebėjimai buvo parodyti 1805 m Austerlico mūšio laiku,kai Aleksandro patikėtinis atvyko pas Napoleoną į štabą.Bonapartas gi dėjosi sutrikęs ir susikrimtęs,nepasitikintys savimi.Šis apgaulinga scena buvo apgalvota ir suvaidinta vien strateginiams tikslams pasiekti.Šie teatrališki sugebėjimai kažkuria prasme padėjo Napoleonui ateiti bei įsitvirtinti valdžioje.Napoleono atėjimas į valdžią,Briumerio 18-oji ir Direktorijos nuvertimas tapo radikaliu pasikeitimu ne tik Bonaparto asmenybei,bet ir visai Prancūzijai.Žmonės svajojo apie diktatorių,apie prekybos atkūrėją,apie žmogų,kuris garantuotų pramonės pletotę,taiką ir tvirtą vidaus „tvarką“.Diktatorius galėjo būti bet kas,tik ne Burbonai.Iš to,kaip generolą Bonapartą sutiko Prancūzija,aiškiai matyti,kad jis buvo laikomas „gelbėtoju“.Paryžius džiugiai sveikino karvedį,Egipto užkariautoją,bejų mameliukų ir Turkijos kariomenės nugalėtoją.Napoleonas panaikino Direktoriją ir pasivadino Imperatoriumi.Taigi,trisdešimtmetis generolas,iki šiol nieko daugiau neveikęs,tik kariavęs-Italijos ir Egipto užkariautojas,-vienu smūgiu sunaikino teisėtą respublikos vyriausybę ir briumerio 19 vakare pasijuto esąs valdovas vienos iš didžiausių Europos valstybių.Gete teisingai pasakė apie Napoleoną: „Jam valdžia buvo tas pats kas muzikos instrumentas žymiam muzikantui.“Valdymo metais pasireiškė dar vienas Napoleono bruožas- negailestingumas nusikaltėliams.Jam bet koks nusikaltimas visada būdavo tik nusikaltimas,švelninančių aplinkybių jis nepripažindavo ir nenorėjo pripažinti.Jeigu galima taip sakyti,Bonapartas iš principo neigė gerumą,laikydamas šią savybę nepriimtina,tiesiog žalinga .Po triukšmingo atėjimo į valdžią Napoleonas siekė daug daugiau. Nerami Napoleono dvasia ,kuri vien kariaudama surasdavo trumpalaikę ramybę,be jokių pastangų atskleisdavo visose veiklose naujas galimybes.Idėja,užgimusi šiandien sunaikindavo tą, kuri taip domino jį vakar, ir, jausdamas savyje najas jėgas jis galėdavo įveikti bet kokias kliūtis. Napoleoną neretai laikydavo besiblaškančiu,bet jis tebuvo tik nepastovus .Jis nenorėjo apsiriboti ęsama valdžia,ęsama teritorija.Jis buvo nepasotinamas,-tai žmogus,kuris gimęs kariauti.Žymios Morengo kautynės,kurios metu Napoleonas atkariavo iš Austrijos Italiją sukėlė Imperatoriui Bonapartui daug ateities iliuzijų bet kartu ir skausmingų išgyvenimų.Jo geras draugas Dezė žuvo kautynių pradžioje,ir vakare po šių kautynių,švęsdamas vieną iš didžiausių savo gyvenime triumfų,Bonapartas su ašaromis paskė: „Kokia puiki būtų ši diena,jeigu aš šiandien galėčiau apglėbti Dezė“- ‚Kodėl man negalima verkti?...“-suaimanavo Napoleonas mūšio įkarštyjė,kai jam pranešė,kad Dezė ką tik nukrito nuo žirgo negyvas.Napoleono kovos draugai tik du kartus po kautynių matė jo akyse ašaras,antrą kartą,po kelerių metų,kai ant jo rankų mirė maršalas Lanas,kuriam sviedinys nutraukė abi kojas .Pats Bonapartas buvo labai ištverminga asmenybė.Niekas niekada nežinojo apie Bonaparto žaizdas,gautas muštynių metu.Su skaudančia,pažeista koja,slėpdamas baisų skausmą Imperatorius sėsdavosi ant arklio ir griežtai uždrausdavo užsiminti apie žaizdą,kad nebūtų trikdomi kariai .Po Egipto, Indijos užkariavimo iliuzija beveik niekada nepalikdavo Napoelono.Bet tas noras galėjo būti realizuotas vien per Rusiją. Visi įvykiai bei Napoleono siekiai pastumėjo jį į karą su Angliją.Kadangi Anglija buvo gana nepasiekiama dėl savo galingo laivyno,tad belikdavo tik vienas protingas ėjimas - kontinentinė blokada,kuri paskelbta 1806 m lapkričio 26 d.Žemyno blokada imperijos istorijoje suvaidino didžiulį vaidmenį ne tik visos Europos,bet ir Amerikos istorijoje; ji tapo visos ekonominės ir politinės kovos centru per visą imperatoriaus epopėją. Napoleonas zinojo,jog tik prievarta,tik baime privers visus vykdyti blokadą.Europa išgyveno gylią krizę.Bet vienintelė revoliucija,kurios bijojo Imperatorius - tai tuščio skrandžio revoliucija.

Istorija  Kursiniai darbai   (250,21 kB)

Gimė 1879-04-11 Anykščių rajone. Augo rūpestingų valstiečių Juozo ir Zuzanos Biliūnų šeimoje. Iš prigimties buvo jautrus ir jausmingas, atsiliepdavo į kito žmogaus išgyvenimus. Juos norėjo aprašyti vaikystės atsiminimų knygoje ,,Kūdikystės sapnai”. Nebaigė. Namuose Biliūnai turėjo knygų. Jos buvo slaptai gaunamos iš knygnešių. Tėvai stengėsi vaikus mokslinti, netgi dukterį skatino eiti pas daraktorių, nors mergaičių raštingumu mažai kas domėjosi. Kaimo vaikams pradėjus šaipytis, J. Biliūno sesutė Uliūtė prašė tėvelį nebeleisti mokytis. O vėliau džiaugėsi mokėdama perskaityti brolio parvežtas knygas. Motina mokėjo daug liaudies dainų, dainuodavo dirbdama, meilę muzikai įkvėpė ir sūnui.

Lietuvių kalba  Konspektai   (10 psl., 45,3 kB)

Lietuvių literatūros interpretacijų įžangos. Bronius Radzevičius. Kazys Bradūnas. Vincas Mykolaitis – Putinas. Juozas Grušas. Just. Marcinkevičius. Balys Sruoga. Vincas Krėvė. Henrikas Radauskas. Vytautas Mačernis. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Antanas Vaičiulaitis. Jonas Biliūnas. Salomėja Nėris. Antanas Škėma. Janina Degutytė. Juozas Aputis. Marija Pečkauskaitė. Romualdas Granauskas.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (4 psl., 15,04 kB)

Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai. Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų nėra.

Lietuvių kalba  Paruoštukės   (5 psl., 35,62 kB)

Pagrindinės temos. Gimtasis kaimas - svarbiausias žmogiškų vertybių centras. Atsisveikinimas su išnykstančia tūkstantmete agrarine sankloda - tautos egzistavimo pagrindu. Lietuvių tautos likimas. Kuo J. Aputis tradiciškas kūrėjas? Jo novelėse tarytum atgimsta Biliūno dvasia, kurią galima atpažinti iš a) intymios, jausmingos kalbos, b) nuoširdaus bendravimo su skaitytoju, c) demokratiškų nuostatų, d) dėmesio žmogui, e) skriaudos temos, f) kreipimųsi į žmogaus sąžinę bei dorovinių principų teigimo.

Lietuvių kalba  Pateiktys   (30 psl., 19,94 kB)

Juozas Aputis priklauso 1935-ųjų – 1940-ųjų rašytojų kartai, kurios kūryba dažniausiai būdavo koncentruojama į kaimą. Autorius vienas pirmųjų prabilo apie senosios kartos dvasinius rūpesčius dėl senųjų tradicijų ir vertybių likimo. J. Apučio kūriniuose dažniausiai pabrėžiamas žmogaus jautrumas, dvasingumas, teisingumas bei sąžiningumas. Šios vertybės jam labiausiai rūpėjo. Visa tai atsispindi ir šioje Juozo Apučio novelėje „Nesmagu, kad liekat vienas“.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 9,57 kB)

Gimė 1937 m. liepos 12 d. Kaune. Augo žymaus gydytojo šeimoje, buvo supama kultūros. Po tėvo mirties ji, sesuo ir motina gyveno sunkiai, persikėlė į Vilnių. Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Taip pat mokėsi dainavimo, turėjo ryškių gabumų. Dirbo „Literatūros ir meno“, „Kalba Vilnius“, „Naujojo dienovidžio“ redakcijose. Užaugino dukrą Ūlą, dailininkę, ir dukraitę Kamilę. 1996 m. apdovanota Baltijos Asamblėjos premija.

Lietuvių kalba  Pateiktys   (16 psl., 35,26 kB)

Samprotaujamo pobūdžio rašinys. Remiamasi J.Apučio novelėm "Vakarėjant gražios dobilienos" ir "Erčia,kur gaivus vanduo" bei E. M.Remarque romanu "Vakarų fronte nieko naujo" Darbas įvertintas 8.

Literatūra  Rašiniai   (2 psl., 5,11 kB)

Bronius Radzevičius gyveno pokario laikotarpiu. Jis anksti neteko tėvų. Jo novelėms būdinga paslėpta mintis, kurioje atsispindi jo gyvenimo įvykiai ir laikotarpio įvykiai, kada buvo rašomas kūrinys. Mintys kūriniuose būna paslėptos. Daugiausiai dėmesio skiriama vidiniam pasauliui, o ne išorei. Taip pat ir šioje ištraukoje, tik keletą kartų įdėmiai perskaičius pradeda suprasti, ką autorius nori pasakyti.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 7,78 kB)

Vidinis monologas derinamas su menamąja kalba ir pasakojimu pirmuoju asmeniu - tai pagrindinė tradicinio epinio pasakojimo modifikacija, kurio raidą iki šių formų aptaria A. Krasnovas savo studijoje Vidinio monologo proza. Šiuo autoriumi remdamiesi bandysime trumpai nusakyti vidinio monologo ir sąmonės srauto pagrindines ypatybes, vidiniu monologu ar sąmonės srautu vykdomo pasakojimo pagrindinius bruožus, nes juos išskirti labai svarbu norint tinkamai suvokti lietuvių literatūroje šeštajame-septintajame dešimtmečiuose atėjusią įvairaus tipo vidinio kalbėjimo tradiciją, kurios ėjimą žymi išeivijoje - Škėmos, A. Landsbergio ir kt. kūriniai, sovietų Lietuvoje - Bieliausko, Sluckio ir kt. romanai.

Lietuvių kalba  Analizės   (3 psl., 7,83 kB)