Dumbliai – fotoautotrofai, gniužuliniai vandenų gyventojai, turintys chlorofilą a ir nesudėtingą dauginimosi sistemą, pasižyminčia vienaląstėmis lytinio dauginimosi struktūromis. Kai kurie dumbliais vadinami oragnizmai yra heterotrofai, praradę chloroplastus. Dumbliams priskiriami prokariotiniai, mezokariotiniai ir eukariotiniai organizmai. Tai įvairios sandaros, biologijos ir ekologijos organizmai.

Aplinka  Referatai   (3 psl., 11,32 kB)

Augalų maitinimas suprantamas kaip procesas, kurio metu augalai absorbuoja jų medžiagų apykaitai būtinas medžiagas, ir to pasekoje auga ir vystosi. Augalams būdinga savybė yra tai, kad jiems maistui yra reikalingi tik mineralai arba neorganiniai junginiai. Šių junginių cheminiai elementai, ir ypatingai tie, kurie yra būtini augalams savo ciklui užbaigti, yra apibrėžiami kaip maistingosios medžiagos. Skystos trašos aktyvina dirvožemio biologinius ir cheminius procesus,įtakoja augalų atsparumą grybinėms ir virusinėms ligoms bei nepalankioms meteorologinėms sąlygoms,didina derlingumą.Šios trąšos yra efektyvios,nes augalai geriau ir greičiau įsisasina maisto medžiagas. Azoto trąšos: Amonio salietra aprūpina augalą reikiamu azoto kiekiu,kuris yra ypač svarbus intensyvaus augalo augimo periodu.Tręšiant greitai išnyksta augalo „badavimo“ požymiai-spačiau vystosi šaknys,augalas greičiau apsirūpina maisto medžiagomis,paspartėja augallo augimas ir vystymasis,išnyksta lapų geltonavimas.Azotas stimuliuoja ir reguliuoja daugialį augalo gyvybinių ir su augimu susijusių procesų.Patręšti amonio salietra augalai vartoja mažiau vandens,tampa baltymingesni,cukringesni,pailgėja jų vegetacijos periodas. Karbamidas,tai - visame pasaulyje populiari azoto trąša,tinkanti įvairioms lauko,daržo bei sodo kultūroms tręšti.Šia trąša lauko ir sodo augalai tręšiami iki sėjos,žieminiai ir daugiamečiai-vegetacijos pradžioje.Vaismedžiai ir viaskrūmiai iki žydėjimo tręšiami per lapus.Karbamidas priklauso ekologiškai švarių trąšų grupei. Kalcio amonio salietra.Trąšose esantis įsisavinamas greitai ir efektyviai.Kalcis ir magnis ypač reikalingi augalo gyvybinėms funkcijoms.Tręšiant kalcio amonio salietra,augali užaugina didelį lapo paviršių,įgyja augalui būdingą žalią spalvą,subrandina 5-20% gausesnį derlių.Ilgalaikis trąšų naudojimas nesumažina jos biologinio aktyvumo.Augalai patrešiami ne tik azotu,bet ir magniu bei kalciu. Karbamido ir amonio salietros tirpalas.Tai skysta,greitai veikianti azoto trąša,naudojama lauko augalams,daržovėms,vaismedžiams,uogynams,gėlėms tręšti.Ši trąša atitinka pakriko,lokalaus bei papildomo tręšimo per lapus reikalavimus.Tirpalo reakcija yra artima neutraliai,todėl purkšti galima didelės koncentracijos tirpalais. Kalio trąšos: Naudojant kalio trąšas papildomam tręšimui augalai tampa atsparesni stresui, šalnoms, ligoms bei kenkėjams. Tokie produktai geriau laikosi sandėliavimo metu, transportuojant. Tuo pačiu pagerėja išaugintos produkcijos kokybė, perdirbamosios savybės. Kalio trąšos įtakoja derliaus dydį, spalvą, ypač obuolių, aromatines savybes.

Chemija  Rašiniai   (5,82 kB)

Įžanga Pomidoras – bulvinių šeimos vienmetis žolinis augalas stačiu, šakotu 40-120 cm aukščio stiebu, neporomis plunksniškais lapais, pailgais plunksniškai karpytais lapeliais, geltonais žiedais, stambiais, sultingais raudonais arba geltonais vaisiais. Dabar auginama keli šimtai raudonvaisių ir geltonvaisių pomidorų veislių. Vaisiuose yra nuo 2,1 iki 6,50 cukrų, azotinių medžiagų, nuo 0,26 iki 1,09 organinių rūgščių (daugiausia citrinos ir obuolių), kalio, fosforo, geležies druskų, 7,62 mg  karotino, nemažai vitaminų, vitamino C pomidorai turi beveik tiek pat, kiek citrinos ir apelsinai. Šia temą pasirinkau norėdama sužinoti kuo daugiau apie pomidorą: kuo jis mums naudingas kaip maisto produktas, kokių mineralinių ir organinių medžiagų jis turi reikalingų mūsų organizmui. Visas chemines medžiagas aprašysiu cheminėje sudėtyje. Bandysiu sužinoti kokiomis cheminėmis reakcijomis jos atpažystamos. Pagrindinė pomidorų maistinė medžiaga – angliavandeniai. Lauke auginami pomidorai angliavandenių sukaupia daugiau negu šiltnamiuose. Pomidorų skonis priklauso nuo cukraus ir rūgščių kiekio bei jų santykio. Kuo daugiau cukraus ir mažiau rūgščių, tuo skonis geresnis. Iš rūgščių daugiausia susikaupia citrinos ir obuolių, o pernokusiouse vaisiuose būna rūgštynių, vyno, pieno ir kt. Spalvą suteikia karotinas, likopinas (7,8 mg %), ksantofilas ( 0,16 mg ). Kintant šių medžiagų kiekiui ir santykiui, pasikeičia ir vaisių spalva. Neprinokusiuose vaisiuose būna tomatino ir solanino, dėl to jie neskanūs. Be lentelėse nurodytų vitaminų, pomidoruose susikaupia vitamino U – 1,1 – 3,2 mg %. Pomidoruose yra obolių, gintaro, skruzdžių ir pieno rūgščių, etilo alkoholio ir gliukozės. Svarbūs yra dehidrazės ir pektolitiniai fermentai (pastarieji reguliuoja pektininių medžiagų kokybinius ir kiekybinius pakitimus). Organizme oksiduojantis 100 gramų pomidorų, išsiskiria 14 – 19 kcal energijos. Pomidorų kokybinis vertinimas Pomidoruose yra pirmos, antros ir trečios grupės katijonų, taip pat antros grupės anijonų. Pirmai analiziniai katijonų grupiai priklauso K, Na, Mg katijonai. Ši grupė neturi grupinio regento,galinčio vienu metu nusodinti šiuos katijonus. Šių katijonų druskos tirpsta vandenyje. Na , K pirmos grupės katijonai įeina į žnyplinių junginių sudėtį ir vis plačiau naudojami stabilizuojant maisto spalvą, aromatą, tekstūrą. Antrai analiziniai katijonų grupiaipagal sulfidinį susiskirstymo metodą priklauso Ca ir kt. katijonai. Rementis katijonų suskirstymu rūgščių ir bazių metodu, šis ir kiti antros grupės katijonai periodinėje elementų sistemoje randasi antros grupės pagrindiniame pogrupyje, tai yra žemės šarminiai metalai. Trečiai analiziniai katijonų grupiai priklauso Fe ir kt. trečios grupės katijonai. Šio katijono grupinis regentas – ( NH)S (amonio sulfidas). Sulfidai, kurious sudaro trečios grupės katijonai, netirpsta vandenyje, bet tirpsta praskiestose stipriose rūgštyse. Cl , S  yra antros grupės anijonai.

Chemija  Namų darbai   (18,3 kB)

Lapai susideda iš vieno ląstelių sluoksnio, yra bekočiai, su menka gysla. Neturi nei kutikulos, nei apytakinių audinių, HOH ir min.m. siurbia visu paviršiumi arba rizoidais, o kyla jis kapiliarais, kurie susidaro lapeliams prigludus prie stiebo. Auga prisitvirtinusios rizoidais, bet jie neatlieka šaknų vaidmens. Daugelis samanų - hidrofitai. Be to, jų lapeliuose yra chloroplastų su chlrofilu, lapelių sienelės - celiulioidinės. Nelytinis dauginimasis: vegetatyviškai dauginasi gniužulo dalimis, gemaliniais pumpurais, kurie susidaro lapo viršūnėse, pažastyse. Taip pat sporomis. Sporai sudygus, išauga pirminis podaigis. Jame susidaro keletas arba daug pumpurų, iš kurių išauga gametofitai. Lytinis dauginimasis: būdinga kartų kaita. Vyrauja gametofitas (lyt. karta) - tai yra pati samana. Anteridžiai - vyr. lyt. org., kur vystosi spermatozoidai, ir archegonės - mot. lyt. org., jose po apvaisinimo (tik HOH padedant) kurį laiką vystosi zigota. Iš jos išauga belapis kotelis - sporangijakotis, ant kurio viršūnės susiformuoja sporangė. Ten bręsta sporos. Sporofitas (kojele įaugęs į gametofitą) - (nelytinė karta) - pusiau parazitas, nes maisto medžiagas jam tiekia moteriškas gametofitas. Sporiniai induočiai Sudėtingesnės sandaros už samanas augalai. Visi jie stuomeniniai - medžiai, krūmai, žolės. Visi turi stiebą, lapus, šaknis. Stiebuose yra iš HOH indų sudarytas savitas apytakinis audinys. Tai - daugiamečiai augalai. Stiebas ir lapai padengti epidermiu su žiotelėmis, po kuriuo išsidėstę asimiliaciniai, ramstiniai ir apytakos audiniai. Pirmą kartą augalų pasaulyje čia aptinkami tikrieji indų kūleliai, sudaryti iš medienos su tracheidėmis, o kai kurių paparčių - ir tikraisiais indais - trachėjomis. Karnieną sudaro labai įvairios sandaros rėtiniai indai. Lapų ląstelėse yra chlorofilo. Nelytinis dauginimasis: vegetatyvinis - specialiais vegetatyvinio dauginimosi pumpurais, atskirų augalo dalių atsiskyrimu. Lytinis dauginimasis - kartų kaita: Sporofitas (nelytinė karta) išaugina sporanges su sporomis. Pačių primityviausių sp. ind. sporangės išauga ūglių viršūnėse, labiau išsivysčiusių - ant lapų, vadinamų sporofilais. Sporangės gerai apsaugotos nuo išdžiūvimo ir kitų nepalankių sąlygų. Jų viduje išsivysto sporos - izosporos arba heterosporos. Vienų sp. ind. sporangėse subręsta visos vienodos sporos (izosporos), kitų skirtingos (heterosporos). Sporofitas visada vienanamis. Iš sporų išauga gametofitas (lytinė karta). Sporinių induočių gametofitas vadinamas polaiškiu. Polaiškyje susiformuoja anteridžiai ir archegonės. Iš izosporų išauga dvilyčiai gametofitai. Iš heterosporų išauga vienalyčiai gametofitai: iš mikrosporų - vyriškieji, su anteridžiais, iš makrosporų - moteriškieji, su archegonėmis. Polaiškiai būna labai nedideli, žali arba bespalviai, niekuomet nebūna suskirstyti į stiebą, lapus, šaknis. Sp. ind. archegonės ir anteridžiai paprastesni negu samanų, nugrimzdę į gametofito audinį. Polaiškis sulaiko lietaus ar rasos vandens lašus. Spermatozoidai vandeniu priplaukia prie kiaušialąsčių (archegonių) ir jas apvaisina. Susidaro zigota, kuri greitai sudygsta, ir iš jos išauga sporofitas, t.y. pats augalas. Panašu į samanų kartų kaitą, tik archegonės ir anteridžiai paprastesni. Lietuvoje paplitę sporiniai induočiai: Pataisas šarkakojis, pataisas varinčius, pelkinis atgirinis, dirvinis asiūklis, pievinis asiūklis, miškinis asiūklis, balinis asiūklis, kelminis papartis, pelkinis papartis, smailialapis papartis, paprastasis blužniapapartis, paprastoji šertvė, paupinis jonpapartis, ežerinė slepišerė. Į Raudonąją knygą įrašyti šie sporiniai induočiai: statusis atgiris, patvankinis pataisiukas, ežerinė slepišerė, didysis asiūklis, šakotasis varpenis, daugiaskiltis varpenis, mažasis varpenis, virgininis varpenis, šerinė kalnarūtė, miškinis spyglainis.

Biologija  Konspektai   (5,14 kB)

Rožės - erškėčio (Rosa) genties dekoratyviniai augalai. Vakarų pasaulyje erškėčiams priklausanti rožė laikoma kilmingiausia gėle; rožės (ypač raudonosios) simbolizuoja meilę. Rožės naudojamos parfumerijoje, taip pat puokštėms daryti, dovanojamos įvairiomis progomis. Kultūrinės rožės būna įvairių spalvų (išskyrus gryną mėlyną ir juodą), taip pat spalvų mišinių. Yra netgi žaliųjų rožių (Rosa 'viridis'). Daugelis rūšių skleidžia malonų kvapą. Istorija Seniausi radiniai yra 32-35 mlm. metų senumo fosilijos iš Colorado Rockies, kuriose matosi rožių lapelių atspaudai. Rožių sukultūrinimo vieta yra Kinija; Konfucijus (551-479 m. pr. m. e.) rašo apie rožių auginimą karališkuose Pekino soduose. Žymus graikų poetas Anakreontas gyrė gydomąjį rožių balzamo poveikį. Romos imperijos laikais Italijoje rožės (Rosa canina, gallica, alba) augintos parfumerijai ir kaip vaistinis augalas. Po Romos imperijos žlugimo rožių kaip vaistinių augalų auginimas išliko tik vienuolynų soduose. Karolis Didysis 794 m. savo Capitulare de villis vel curtis imperialibus nurodė auginti vaisius, daržoves, gydomuosius augalus (tame tarpe ir Rosa canina) ir rūpinosi rožių paplitimu privačiuose soduose. Rožės buvo baltos arba rausvos spalvos. Raudonos ir geltonos rožės Europoje atsirado tik po XVI a. geografinių atradimų Azijoje.

Biologija  Rašiniai   (69,05 kB)

Kartą patyręs „malonumą“ rūkydamas ar gerdamas vyną, žmogus dažniausiai visam gyvenimui lieka jų vergas: norėtų mesti rūkyti ir liautis girtavęs, bet jau nebegali. Mat tokios šių narkotikų medžiagų – nikotino ir alkoholio savybės. Ne veltui nuo seno jos vadinamos sveikatos ir proto grobikais. Tačiau kas jaunystėje pagalvoja, kuo gali baigtis sveiko gyvenimo būdo pažeidimai? O susimąstyti vertėtų... Alkoholizmas – socialinė blogybė, nesuderinama su socialistinės gyvensenos principais, su komunistine dorove. Jis pražūtingai atsiliepia vaikų auklėjimui, ardo šeimas. Piktnaudžiaudamas alkoholiu žmogus pasidaro grubus, egoistas, pakrinka morališkai. Girtuokliai praranda žmogišką išvaizdą, tampa įstatymo ir visuomeninės tvarkos pažeidėjais. Alkoholis ardo sveikatą, silpnina valią, atima iš žmogaus profesiją, luošina palikuonis, skatina asmenybės degradavimą ir nusikaltimus. Tabakas užkariauja pasaulį Europiečių pamėgimo rūkyti istorija prasidėjo taip. 1492 metų spalio 12-ąją jūreivis Rodrigas Triana iš garsiosios admirolo Kristupo Kolumbo flotilijos laivo „Pinta“ sušuko: „Matau žemę!“ Sugriaudė patrankų saliutas. Laivuose buvo nuleistos burės, ir jie lėtai plaukė nežinomos žemės link. Kolumbas manė, jog tai rytinis pasakiškosios Indijos krantas. Vietos gyventojai savo žemę, kuri pasirodė esanti sala, vadino Guanachani. Kolumbas davė jai naują vardą – San Salvadoras. Nuo to laiko taip vadinasi viena Bahamų salų. Tarp dovanų vietiniai gyventojai atnešė Kolumbui džiovintų „petum“ augalo lapų. Tuos saulėje išdžiovintus ir susuktus vamzdeliais lapus jie rūkė. Ieškodamas aukso, Kolumbas patraukė į pietus ir 1492 metų spalio 27-ąją išsilaipino Kubos pakrantėje. Gyventojai sutiko atėjūnus, laikydami nuodėgulius ir žolę, vartojamą rūkymui, kurią jie vadino „sigaro“. Kaip vaizdingai pasakė Kolumbas, tos žolės dūmus jie „gėrė“. Rūkydamas „kiekvienas jų tris keturis kartus patraukdavo, išleisdamas dūmus pro šnerves“. 1492 metų gruodžio 25-ąją laivą „Santa Marija“ ištiko avarija. Žmones, vertingą krovinį ir patrankas pavyko išgelbėti, tačiau likusiame mažiausiame laive „Ninji“ („Vaikelyje“) buvo neįmanoma sutalpinti dviejų laivų ekipažo. (Trečias laivas „Pinta“, vadovaujamas Martino Pinsono, paliko Kolumbą). Iš „Santa Marijos“ laivo lūžgalių pastatytu laivu „Navidado“ (tai reiškia „Kalėdos“) Kolumbas su dalimi ekipažo išvyko į Europą, palikęs saloje savo pavaduotoju vienuolį Fra Romaną Paną. Pasilikusieji jūreiviai buvo pirmieji europiečiai, išmokę rūkyti iš vietinių gyventojų. Ir nors dievobaimingų ispanų supratimu leisti dūmus iš šnervių galėjo tik velniai, daugelis jūreivių ir pats admirolas pamėgo šį užsiėmimą. Tokia patraukianti pasirodė tabako jėga. Ir augalas, pavadintas Haičio salos Tabago provincijos vardu, pradėjo savo pergalingą žygį po šalis ir žemynus. Po Kristupo Kolumbo antrojo žygio (1493 – 1496) tabako sėklų buvo atvežta į Ispaniją. Paskui jos pateko į kitas Europos šalis ir didžiųjų atradimų laikotarpiu jūrų bei karavanų keliais buvo pristatytos praktiškai į visus žemės rutulio kampelius. Tabakui sparčiai plisti padėjo, aišku, jo nuostabi savybė – įprotis rūkyti., kurį žmogui buvo sunku įveikti. Dabar mes jau žinome apie narkotinį tabako poveikį, tačiau anais senais laikais jam buvo priskiriamos nepaprastos savybės. Pavyzdžiui, buvo manoma, jog tabakas gydo, jo dūmai nubaido ligas, piktąsias ligas ir t.t. Tabakas buvo laikomas stimuliuojančia ir raminančia priemone, jo lapus naudojo gydymui. Rūkomi buvo tabako lapai, susukti į vamzdelius (cigarai), paplito pypkės – molinės, porcelianinės, medinės. XIX a. viduryje pasirodė papirosai, gaminami specialiuose fabrikuose; nuo XX amžiaus vidurio plačiai paplito cigaretės. Senovės graikų istorikas Herodotas (V a. pr. m. e.), aprašydamas skitų buitį, mini, jog jie, norėdami įgauti žvalumo ir jėgos, įkvėpdavę deginamų augalų dūmų. Apie deginamų augalų dūmų įkvėpimą pasakoja ir senovės kinų metraščiai. Tam tikrų augalų dūmus įkvėpdavo ir Afrikos gyventojai. Kvapieji žolių smilkalai buvo naudojami Graikijoje ir Senovės Romoje per įvairias šventes bei ceremonijas. Iš čia, matyt, bus kilęs ir katalikų bei stačiatikių bažnyčiose paplitęs smilkalų – balzamininių augalų, augančių Somalija ir Arabijos pusiasalio pakrantėse, sukietėjusių sakų deginimas smilkytuvuose. Galimas daiktas, kad ir Amerikos indėnai rūkė tabaką religiniais sumetimais. Pastebėję savitą kai kurių žolių dūmų poveikį organizmui, jie ėmė laikyti juos stebuklingais. Taip, matyt, įvairių rūšių tabakas pradėtas vartoti religinėse ceremonijose. Ne veltui, įrūkydami pypkę, pirmuosius dūmų kamuolius žyniai pūsdavo saulės pusėn, kur, pagal indėnų tikėjimą, gyvenąs Manitu - pasaulio dievas. XVIII amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje garsusis tyrinėtojas švedas Karlas Linėjus, sukūręs gyvūnijos ir augalijos pasaulio klasifikaciją, suteikė tabakui gentinį „nikotino“ pavadinimą, pagerbdamas Žaną Niko, kuris pirmasis pradėjo kultivuoti tabaką Europoje.

Biologija  Referatai   (15,01 kB)

1.Kokia augalo sienelės funkcija? a)apsauginė; b)ląstelei suteikia atramą; c)abu atsakymai. 2.Kokia yra fosfolipido galvutė? a) polinė hidrofilinė; b)nepolinė hidrofilinė; c)polinė hidrofobinė. 3.Ką ląstelėje daro baltymai fermentai? a)perneša medžiagas per koncentracijos gradientą nenaudojant ATP; b)atpažįsta ląsteles; c)katalizuoja medžiagas 4.Ląstelė laidi ? a)jonams ir baltymams b)vandeniui ir mažoms lipiduose tirpioms molekulėms; c)jonams ir gliukozei. 5.Difuzija tai? a)medž.ląstelių judėjimas iš didesnės koncentracijos į mažesnę; b)medž.ląstelių judėjimas iš mažesnės į didesnę; c) medž.ląstelių judėjimas pro pusiau pralaidžią membraną. 6.Jei mineralinių medžiagų koncentracija dirvožemyje yra didesnė negu augalo šaknyse,tai kuriuo būdu jos skverbiasi į augalo ląsteles? a)aktyviosios pernašos; b)difuzijos; c)pinocitozės. 7.Hipertoniniame tirpale augalo ląstelių vakuolės netenka vandens ir plazminė membrana atsitarukia nuo sienelės.Kas tai yra? a)turgoras; b)osmosas; c)plazmolize 8.Kieno dėka augalas palaistytas įgauna atramą? a)turgoro; b)osmoso; c)difuzijos. 9.Kaip verdančiame vandenyje pakinta verdamo burokelio ląstelė? a)ląstelė išsiplėčia; b)suyra jos plazminė membrana; c)ląstelė susitraukia. 10.Paaiškinkite kas atsitiks ligoniui jei jam į kraują bus perpiltas mažėsnės koncentracijos tirpalas? a)ląstelė plazmolizuosis; b)įvyks hemolizė; c)pasidarys izotoninis tirpalas. ATSAKYMAI: 1.C 2.A 3.C 4.B 5.A 6.B 7.C 8.A 9.B 10.B

Biologija  Testai   (3,58 kB)

Fotosintezę įtakojantys veiksniai ir fotosintezės reikšmė. a) pagrindiniai fotosintezę lemiantys veiksniai. Reikalinga šviesa, CO2 bei temperatūra. Šviesos fazėje chlorofilas sugeria saulės šviesą ir jos energiją pavercia ATP, taip pas suskaidoma vandens molekulė i H2 bei O2. Tamsos fazėje ATP bei H2 panaudojamas iš CO2 sudaryti anglavandenius. Šios fazės vyksta tol, kol pakanka energijos, vandenilio bei anglies dioksido. Svarbi fotosintezei šiluma, nes procese dalyvaujančių fermentų aktyvumas priklauso nuo temperatūros. Bet jei temperatūra per aukšta, fermentai gali denatūruoti b) augalų lapų prisitaikymas aktyviai vykdyti fotosintezę. Lapo paviršius sudarytas iš skaidrių ląstelių, pro jas lengvai praeina šviesa. Pagrindinis lapalakščio audinys – mezofilis. Jis susideda iš dviejų dalių – stačiojo bei puriojo mezofilių. Stačiasis susideda iš pailgų ląstelių, purusis iš netaisyklingai išsidėsčiusių su gausiais tarpuląsčiais. Dideli tarpuląsčiai padidina puriajame mezofilyje paviršių, reikalingą dujų apykaitai., Šių dviejų sluoksnių ląstelėse gausu chloroplastų, todėl čia intensyviai vyksta fotosintezė. Lapo apačioje, epidermyje, yra žiotelių, per kurias dujos patenka į augalą ir iš jo išeina. Kiekviena žiotelė turi dvi varstomąsias ląsteles, kurios žiotelės plyšį atidaro arba uždaro. Augalų lapai prisitaiko prie aplinkos, kurioje augalas auga. Jie erdvėje išsidėsto taip, kad beveik neuždengia vienas kito, kad vienas kitam netrukdytų vykdyti fotosintezės. Toks lapų išsidėstymas vadinamas lapų mozaika. c) fotosintezės reikšmė atmosferos dujų apykaitai Fotosintezės metu susidaro junginiai, kurie daugumai augalų ir gyvūnų yra vienitelis panaudojamas energijos šaltinis. Fotosintezės metu sunaudojamas CO2, susidaro O2. Fotosintezė padeda reguliuoti anglies dioksido ir deguonies keikį atmosferoje.

Biologija  Rašiniai   (1,21 MB)

Viskas apie nemetalus. Teorinė medžiaga apie atskiras nemetalų grupes: paplitimas, savybės, gavybos būdai. Uždaviniai.

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (13 psl., 34,85 kB)

Plačiąja prasme liaudies menas apima visus dvasinės kultūros paminklus, pasireiškusius tiek žodine kūryba (tautosaka), tiek muzikos garsais, tiek matomąja, arba vaizdine, vienos ar kitos medžiagos forma – architektūrine, skulptūrine, tapybine, grafine ar ornamentine. Čia neliesdami tautosakos ir liaudies muzikos, sustosime prie trečiosios liaudies meno srities, kur liaudies menininkas savo estetinius polinkius išreiškė realioje medžiagoje, t.y. prie tautodailės.

Istorija  Referatai   (9 psl., 618,63 kB)

Nemuno kilpų regioninis parkas yra vienas svarbiausių gausiame lietuvos regioninių parkų būryje. Šiame parke yra saugomi unikalūs : skardžiai, atodagos, sengirės, piliakalniai ir pilkapiai, senosios pakrančių gyvenvietės bei savita augmenija bei gyvūnija. Aukščiausiai virš jūros lygio parko teritorija iškilusi Preinų šile, į pietus nuo Drubengio upelio žemupio.Čia žemės paviršius pakyla iki 126 metrų virš jūros lygio.Nemuno paslėniuose vyrauja molingūjų lygumų, prieledyninių marių* (ežerų) suformuotas, vėliau kitų procesų pakeistas, kraštovaizdis. Regioninio parko plotas 250 km2 (25 171 ha).

Kita  Referatai   (14 psl., 8,45 MB)

Indijos šiaurinės ir pietinės dalies turistinės infrastruktūros ir išteklių palyginimas“ šiame darbe yra pateikta bendra informacija apie Indiją ( kad lengviau įsivaizduotumėm kokia yra šioje šalyje padėtis).Išskirta Indijos pramonė, transportas ir maistas.Pasirinkti miesteliai esantys šiaurinėje ir pietinėje Indijos dalyje ir smulkiai išnagrinėti, lentelėje. ( kad galėtumėm įsivaizduoti kaip skiriasi Indijos miesteliai esantys skirtingose šalies dalyse, savo turistine infrastruktūra ir ištekliais).

Kita  Kursiniai darbai   (20 psl., 359,54 kB)

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra socialinis pedagogas, kokios jo funkcijos? Kas būdinga asmenybei? G. Kvieskienė (Kvieskienė, 2003) yra pasakiusi labai prasmingą teiginį, jog socialiniai pedagogai – vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai – siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, tai yra mažiausius ir silpniausius piliečius. Šio tikslo jie siekia pasitelkdami humanizmo mąstytojų idėjas, iškiliausių praktikų pedagogų, altruistų, dvasinės sferos darbuotojų atsidavimą begalinei būčiai, aukojimąsi visoms būties apraiškoms. Socialinis pedagogas spręsdamas kitų problemas pirmiausia pasitelkia savo jėgomis, sugebėjimu greitai orientuotis situacijoje, savo erudicija.

Komunikacijos  Diplominiai darbai   (68 psl., 123,21 kB)

Filosofijos specifika. Parafizika. Fizika. Metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Būties problema. Ikisokratikai. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai. Atgimimas. Klasicizmas. Švietimas. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija. Nebūties problema. Krikščionybė apie būtį. Sąmonės problema. Problemos istorija . Jutiminė ir racionalioji sąmonė. Kalba ir mąstymas. Sąmonė ir tikrovė. Vardų sąrašas.

Filosofija  Konspektai   (139 psl., 177,47 kB)

Didelė lelijažiedžių šeima, kuriai priklauso 120 genčių ir 5600 rūšių pasaulyje. Lietuvoje užregistruota šios šeimos 14 genčių ir 97 rūšys. Daugelis viksvinių rūšių auga dideliais sąžalynais, formuoja visų klimato juostų užpelkėjusių vietovių augalinę dangą. Viksvinių šeimos atstovai – daugiametės, šakniastiebinės žolės, neturi antrinio storėjimo. Kai kurie atstovai pasiekia 1,5 – 4 m aukščio. Daugelio viksvinių atstovų audiniuose nustatyti silicio junginiai, todėl jie mažai vertingi kaip pašaras.

Biologija  Konspektai   (4 psl., 7,63 kB)

Šioje klasėje yra du poklasiai. Vienas poklasis apima išmirusius augalus, o kitas – dabartinius augalus. Dabartiniai atstovai apima žinomiausius ir ūkiškai vertingiausius augalus. Pagal paplitimą tai antra augalų grupė po magnolijūnų. Turtingiausia rūšimis pušūnų grupė. Jie atsirado karbono periodo pabaigoje, klestėjo mezozojuje. Šiuo metu jų yra 560 genčių. Dažniausi yra pušies (Pinus), kėnio (Abies), eglės (Picea) ir maumedžio (Larix) atstovai, kurių įvairove pasižymi abi Ramiojo vandenyno pakrantės, ypač Kinija.

Biologija  Konspektai   (3 psl., 8,42 kB)

Sėkliniai augalai dalijami į du skyrius: pušūnus ir magnolijūnus. Pušūnai – augalai, kurie dauginasi neapsaugotomis, plikomis sėklomis. Magnolijūnai dauginasi sėklomis, kurias apsaugo vaisius. Sėklinių augalų tobulesnis ir labiau vystymosi cikle įsigalintis sporofitas, o gametofitas redukuotas. Gametofitas vystosi sporofite. Pušūnai – tai pažangi augalų grupė evoliucijos požiūriu. Jų aukštą išsivystymą rodo naujos struktūros – sėklos atsiradimas. Sėklinių augalų pranašesni nei sporiniai augalai, nes jų lytinis procesas nebepriklauso nuo lašelių pavidalo vandens buvimo.

Biologija  Konspektai   (4 psl., 11,42 kB)

Aukštesnieji augalai – viena iš augalų karalystės pokaralysčių. Jiems visiems būdingas gemalas. Kūnas suskirstytas į stiebą, šaknį ir lapą, juos dar vadina stuomeniniais. Skirtingai nuo dumblių tai daugialąsčiai, diferencijuoti organizmai, prisitaikę gyventi sausumoje. Jiems būdinga kartų – lytinės (gametofito) ir nelytinės (sporofito) – kaita. Aukštesniųjų augalų zigota vystosi į daugialąstį gemalą. Daugumos augalų sporofitas suskirstytas į ūglius (stiebą ir lapus) ir šaknis.

Biologija  Konspektai   (7 psl., 14,07 kB)

Botanikos ir mikologijos mokslo šakos tiria augalus ir grybus. Augalai ir grybai yra gyvosios gamtos organizmų grupės. Šie organizmai kaupia cheminių junginių ir saulės spindulių energiją. Augalai – autotrofai, kaupia energiją, gamindami organinius junginius iš neorganinių medžiagų fotosintezės būdu. Grybai – heterotrofai, kurie gauna energiją iš gatavų organinių medžiagų, jau pagamintų autotrofų. Energija gaunama ir organinių junginių irimo procese, dažniausiai dvejopai – rūgimu ir kvėpavimu.

Biologija  Konspektai   (6 psl., 17,83 kB)

Mūsų dienomis būtų sunku aprėpti gyvojo pasaulio įvairovę, jei nebūtų sugalvota ir įgyvendinta sistema, kaip sugrupuoti gyvuosius organizmus, o vėliau, naudojantis tokia sistema, lengvai juos atpažinti. Tokį tikslą sau kelia biologijos mokslo šaka – sistematika. Skirtingi mokslininkai nevienodai suvokia sistematikos apimtį. Vieniems sistematika – mokslas, kurio tikslas aprašyti ir pavadinti visus egzistuojančius ir išmirusius organizmus bei suklasifikuoti pagal įvairius rangus. Kiti sistematikos mokslo turinį supranta plačiau ir dalija į dvi atšakas – taksonomiją ir sistematiką.

Biologija  Konspektai   (9 psl., 16,93 kB)

Norint suvokti ir įsigilinti į šiuolaikinę augalų taksonomiją, praverstų trumpai susipažinti su augalų taksonomijos istorija. Absoliučiai visi botanikos istorikų darbai stengiasi suskirstyti taksonomiją į eilę periodų, išsiskiriančių žymiais įvykiais ir darbais. Jų tarpe K. Linėjaus “Augalų rūšys” (Species Plantarum, 1753), Č. Darvino – “Rūšių kilmė, veikiant natūraliai atrankai” (Origin of Species by Means of Natural Selection, 1859), pakartotinis G. Mendelio genetikos dėsnių 1900 m. ar skaitmeninės taksonomijos paskelbimas 1957 m., iliustruoja laipsnišką augalų taksonomijos raidą.

Biologija  Konspektai   (16 psl., 32,01 kB)

Banguotosios papūgėlės būna keturių spalvų – žalios, geltonos, žydros ir baltos. Nagrinėjant paveldimumą pasirodė, kad papūgėlių plunksnų spalvą lemia 2 genai. Genas F lemia geltoną plunksnų spalvą, o genas O - žydrą. Abiejų genų dominuojantys aleliai dominuoja visiškai. [Visų spalvų banguotųjų papūgėlių nuotraukos - įdėti į lentelę vietoj spalvos aprašymo?] Kryžminant baltą ir žalią papūgėles F2 kartoje gali atsirasti geltonos ir žydros papūgėlės - naujos spalvos, kurių neturėjo "seneliai". Su šiais kryžminimais galima sugalvoti uždavinių. Kitas atvejis - vienas genas slopina kitą geną.

Biologija  Konspektai   (3 psl., 27,23 kB)

Virusai būna trijų formų, kurios labai skiriasi viena nuo kitos: už ląstelės ribų virusas būna virionas. Virionas yra dalelė, sudaryta iš nukleorūgšties molekulės ir ją supančio baltyminio apvalkalo; užkrėtę ląsteles aktyviai parazituojantys virusai būna aktyviai perrašomos ir skaitomos DNR atkarpos pavidalo; užkrėtęs ląstelę pasyvus virusas būna DNR atkarpa ląstelės chromosomoje, kurią labai sunku aptikti. Esminė laisvo viruso dalis - nukleorūgšties šerdis su genetine informacija. Šerdį supa baltyminis apvalkalas, vadinamas kapside.

Biologija  Konspektai   (8 psl., 20,24 kB)

Augalinės ląstelės turi tik joms būdingų dvimembranių organoidų - plastides. Plastidės kaip ir branduoliai bei mitochondrijos turi dvigubą membraną, DNR ir ribosomų. Plastidžių DNR žiedinė, ribosomos tokios pat, kaip prokariotinių ląstelių. Smulkios bespalvės ar blyškiai žalios proplastidės būdingos šaknų ir ūglių augimo kūgelių ląstelėms. Proplastidės yra nespecializuotos chloroplastų, leukoplastų, chromoplastų pirmtakės. Augimo kūgelio ląstelei augant ir diferencijuojantis, proplastidės didėja, jų vidinė membrana sudaro gilius įlinkimus, kurie atsiskiria ir sudaro vidinę membraninių pūslelių (tilakoidų) sistemą.

Biologija  Konspektai   (5 psl., 22,03 kB)

Metabolines reakcijas katalizuoja fermentai, informacija apie kuriuos užrašyta genuose. Kiekvienas fermentas turi savą geną . Tačiau daugelis ląstelių yra diploidinės - turi po porą homologinių chromosomų [žr. 07_NR]. Vienas homologinių chromosomų požymis yra tai, kad homologinėse chromosomose toje pat vietoje yra tie patys genai. Taigi, homologinių chromosomų poroje yra du to paties geno egzemplioriai. O po perrašos (replikacijos), kai sudvigubėjusios chromosomos pasidaro dvichromatidės, kiekvieno geno būna net po keturius egzempliorius.

Biologija  Konspektai   (7 psl., 61,25 kB)

Gamta - neišsenkamas natūralių vaistų šaltinis. Jau gilioje senovėje mūsų protėviai atkreipė dėmesį į daugelio augalų maistines ir vaistines savybes. Ir šiandien niekas neabejoja, kad sergant įvairiomis ligomis, vartoti vaistinius augalus yra naudinga. Vis dažniau ne tik ligoniai, bet ir gydytojai pirmenybę teikia vaistiniams augalams. Jie kaip vaistai pranašesni už daugelį sintetinių preparatų, nes dauguma jų nenuodingi, retai sukelia šalutinių nepageidaujamų reiškinių, ir daugelis iš jų turi biologiškai aktyvių gamtinių medžiagų kompleksą.

Medicina  Pagalbinė medžiaga   (49 psl., 71,84 kB)

Žinomiausi plikasėklių augalų atstovai – spygliuočiai: eglė, pušis, maumedis. Pušys labai paplitusios, jos auga smėlynuose, kalkingame kalnų dirvožemyje, ant plikų uolų, įsišaknydamos jų plyšiuose. Pušies, augančios kietame dirvožemyje, pagrindinė šaknis labai tvirta ir giliai įsiskverbusi į žemę. Smėlingame dirvožemyje augančios pušies, be pagrindinės šaknies gerai išsivysto ir šoninės šaknys. Pušų, augančių pelkėtose dirvose, pagrindinė šaknis išsivysčiusi prastai. Palankiomis sąlygomis pušys išauga iki 30-40m aukščio ir gyvena iki 350-400m.

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 5,23 kB)

Lietuva - žemės ūkio kraštas. Žemės ūkio naudmenų yra 3589000 ha, iš jų 68,6 % ariamosios žemės. Kad derlius būtų geresnis, žmonės naudoja trąšas. Trąšos, organinės ir mineralinės medžiagos, vartojamos augalams maitinti, dirvožemio fizikinėms, cheminėms, biologinėms savybėms gerinti. Pagal paruošimą ir sudėtį skiriamos mineralinės trąšos, organinės mineralinės trąšos, pagal gavimo vietą (kompostas, mėšlas), pramoninės (daugiausia mineralinės) ir tręšti tinkamos pramonės atliekos.

Žemės ūkis  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 13,4 kB)

Drugiai ir vapsvos, bitės ir skruzdės yra vieni geriausiai pažįstamų vabzdžių. Šie vabzdžiai priklauso dviem labiausiai išsivysčiusių vabzdžių būriams. Dieniniai ir naktiniai drugiai priklauso drugių (Lapidoptera) būriui, bitės, vapsvos ir skruzdėlės – pleivasparnių (Hymenoptera) būriui. Dieninių ir naktinių drugių šeimose yra pačių gražiausių vabzdžių. Bitėms, ypač naminėms, vapsvoms ir skruzdėms būdinga bendruomeninė gyvensena. Naminės bitės daugelyje pasaulio dalių gamina žmogui maistą. Labai naudingi drugiai yra šilkverpiai.

Biologija  Referatai   (14 psl., 655,46 kB)

Jungtinės Amerikos valstijos (JAV) – dar vadinamos Jungtinėmis Valstijomis arba Amerika, yra federalinė respublika, išsidėsčiusi Šiaurės Amerikos žemyne. JAV plotas (įskaitant Kolumbijos apygardą) yra 9,629,047 km2. Bendras šalies žemės plotas yra 9,158,918 km2. Vidaus vandenys, pakrančių vandenys ir Didieji Ežerai užima 470,129 km2 šalies bendro ploto. Pagal plotą ir gyventojų skaičių užima 3 vietą pasaulyje. Valstybinė kalba – anglų. Sostinė – Vašingtonas. Administraciniu požiūriu JAV suskirstytos į 50 valstijų ir Kolumbijos apygardą.

Geografija  Referatai   (10 psl., 18,59 kB)