Gotika (pagal germanų genčių gotų pavadinimą) – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius. Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje XII amžiaus pirmojoje pusėje. Anksčiau žemyne vyravo romanikos stilius, kuris kai kuriuose regionuose, ypač Italijoje bei Ispanijoje, išliko iki pat Renesanso. Gotika daugiau paplito šiaurės bei vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje. Sąlyginai gotikos stilius skirstomas į tris dalis: ankstyvąją, brandžiąją bei vėlyvąją (kitaip – liepsnojančią) gotiką. Lietuvoje gotika ėmė plisti XIV a., o nuo XV a. dominavo pilių, bažnyčių ir gyvenamųjų namų architektūroje (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Zapyškio bažnyčia, Perkūno namas Kaune).

Etika  Referatai   (23 psl., 6,23 MB)

Viktoras Hugo (Victor Marie Hugo) vienas iš žymiausių 19 a. prancūzų romantikų, poetų, dramaturgas, valstybės veikėjų, bei menininkų. Žinomiausias V.Hugo darbas „Paryžiaus katedra“. Rašytojas gimė Bezansono mieste ir buvo trečias ir paskutinis sūnus Joseph Léopold Sigisbert Hugo (1773-1828 m.) ir Sophie Trébuchet (1772-1821 m.) šeimoje. Jo broliai buvo Abel Joseph Hugo (1798-1855 m.) ir Eugène Hugo (1800-1837 m.). Viktoras Hugo romane “Paryžiaus Katedra” vaizduoja gyvenimą viduramžių Paryžiuje, jo sunkumus ir, šių laikų žmogaus požiūriu, gana niūrią realybę. Jis sukuria ištisą pasaulį, atskleisdamas pagrindinius gyvenimo principus per romano veikėjus. Norėdamas dar labiau paryškinti didžiausias vertybes.

Lietuvių kalba  Straipsniai   (4 psl., 18,99 kB)

Temos aktualumas ir reikšmingumas. Belgija yra viena iš šalių, su kuriomis Lietuva palaiko tam tikrus verslo ryšius, juos organizuoja, plečia ir kontroliuoja. Kadangi užsienio šalys Lietuvos piliečiams kaskart yra vis aktualesnės ir su jomis dažnai siejama daugelio iš mūsų ateitis, kalbėti apie tiesiogines užsienio investicijas, jų formas ir priežastis yra aktualu ir reikšminga. Verslo ryšių dėka galima pasiekti organizacijos augimo, išsaugoti klientus, užtikrinti galimybę naudoti naujus išteklius, sumažinti konkurenciją. Pradedant galvoti apie verslo ryšius reikia pradėti nuo savęs, kurti ryšių tinklus.

Vadyba  Kursiniai darbai   (21 psl., 27,75 kB)

Napoleonas gimė 1769 metais rugpjūčio 15 d. Ajačo mieste, Korsikos saloje. Jo tikrasis vardas - Napoleonas Bonapartas. Jis buvo advokato praktika besivečiančio bajoro – Karlo Bonaparte ir jo žmonos Leticijos antrasis sūnus. Maždaug penkiolika mėnesių iki jem gimstant Prancūzija užkariavo Korsikos sala, ir jaunystėje Napoleonas buvo korsikiečių nacionalistas, laikęs prancūzus engėjais. Nepaisant to tėvas nuvežė du vyresniuosius sūnus – Žozefą ir Napoleonas 1778 metų gruodį į Prancūzijos karo akademijas. Ir 1785 metais jas baiges, būdamas šešiolikos metų trapo antruoju Prancūzijos kariuomenės leitenantu. Po ketverių metų iveko prancuzijos revoliucija, ir per kelerius metus naujoji Prancūzijos vyriausybė isitraukė į karus su kelionis užsienio valstybėmis. Pirmąją galimybę pasireikšti Napoleonas gavo 1793 metais per Tulono apgultį. Tada Prancūzija atėmė šį miesta iš Didžiosios Britanijos. Napoleonas tada buvo atsakingas už artilerija. Jau tada jis buvo atsisakęs savo korsikiečių nacionalinių idejų ir laikė save prancūzu. Laimėjus mūšį už pasižymėjimą Tulone jis buvo paaukštintas į vyresniuosius karininkus ir 1796 metais jau vadovavo prancūzų kariuomenie Italijoje. Ten 1796-1797 metais Napoleonas laimėjo svarbių pergalių. Šie karai dar labiau išgarsino Napoleona. Jis mokėjo įkvėpti ir padrąsinti savo karius. Įapdriskusią, alkaną, menkai apmokytą prancūzųarmiją Italijoje jis kreipėsi:” Kariai, aš vesiu jus Į derlingiausias pasaulyje lygumas. Rasite ten garbę ir šlonę, turtus. Ar jums nepritrūks drąsos?”.Gana greit visa Šiaurės Italije buvo užimta. Napoleono armije tapo nenugalima. Kareiviai žavėjosi mažuoju kapralu ppravardžuojemu vardu. Jis netik kovėsi su kariais mūšuose, bet ir rūpinosi jų išlaiukymu, drabužiais, apavu, mityba. Rūpestingumu, karvedžio talentu bei drąsa generolas pelnė kareivių pagarbą bet ir prieraišumą. “Jiems esu viskas”,- kartojo Napoleonas. Svarbiausia Prancūzijos priešininkė turėjusi stipriausią laivyną buvo Didžoiji Britanija. Norėdama pakirsti Didžiosios Britanijos kolonijinę galybę, direktorija nutarė surengti karinę ekspediciją į Indiją, turtingiausias Anglijos valdas. Kelias į Indiją ėjo per arabų kraštus, todėl direktoriją pritarė Bonaparto pasiūlimui užimti Egyptą, kuris tuo metu priklausė Osmanu imperijai ir kartu susigrazinti įtaka Rytuose, prarasta revoliucijos metais.

Istorija  Referatai   (9,2 kB)

KAUNO MIESTO ISTORIJA Dabartinėje Kauno senamiesčio vietoje, Nemuno ir Neries santakoje, žmonių gyventa dar žiloje senovėje. Gyvenvietė, iš kurios išaugo Kauno miestas, metraštininkų pirmą kartą paminėta 1361 m. Kryžiuočių antpuoliams atremti XIII a. pabaigoje buvo pastatyta mūro pilis, tapusi svarbia miesto gynybos sistemos dalimi. Daug mūšių mena jos apgriuvusios sienos. 1408 m. Vytautas suteikė Kauno miestui Magdeburgo teises. Nuo tada Kaunas pradėjo sparčiai augti, didėjo jo kaip prekybos su Vakarų Europa centro bei uosto svarba. 1441 m. pasirašius Hanzos sutartį, Hanzos miestų pirkliai atidarė kontorą, veikusią iki 1532 m. Jau XVI a. pastatyta pirmoji mokykla, viešoji ligoninė, vaistinė ir amžiaus pabaigoje Kaunas tapo vienas iš geriausiai suformuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. XVII-XVIII amžiai miestui buvo labai nepalankūs. Tai pasireiškė įvairiomis negandomis: 1665 m. rusų kariuomenės antpuoliai, 1701 m. švedų žygis į Rusiją, kurio metu buvo siaubiama Lietuvos žemė, 1657 m. ir 1708 m. maro epidemijos, 1731m. ir 1732m. gaisrai. XVIII a. pabaigoje Kauno ekonomika kiek pagyvėjo, tačiau greitai užklupo 1812 m. karas, kurio metu Napoleono armija ties Kaunu kėlėsi per Nemuną.Karo metu miestas buvo nuniokotas net du kartus. XVIII a. pabaigoje iškastas Nemuną su Dnepru jungęs Oginskio kanalas, 1862 m. nutiestas geležinkelis, siejęs Rusijos imperiją su Vokietija, 1898 m. pradėjo veikti pirmoji elektrinė - visa tai padėjo vystytis miesto pramonei ir prekybai. Tačiau buvo vienas miesto augimą ribojęs faktorius - Kauno tvirtovės fortų statyba, trukusi nuo 1882 iki 1915 metų. Tolesnę Kauno plėtrą sustabdė Pirmasis pasaulinis karas. Iki 1919 metų Kaune šeimininkavo įvairių tautų ir valdžių (Lietuvos komunistų, pilsudskinės Lenkijos, Vokietijos) atstovai. 1919 m. rusams užėmus Vilnių, Kaune įsikūrė Valstybės taryba ir Ministrų kabinetas, kitos įstaigos. 1920 m. Vilnių okupavus klastingai, Suvalkų sutartį sulaužiusiai Lenkijai, Kaunas tapo laikinąja sostine ir svarbiausiu Lietuvos miestu. 1920 metais Kaune susirinko Steigiamasis seimas, padėjęs atkurtos valstybės teisinius pagrindus. Nepriklausomybės metais Kaunas stipriai išsiplėtė, padaugėjo gyventojų, suklestėjo pramonė, buvo vystoma daugelis svarbiausių Lietuvos pramonės šakų. Klestėjo statyba, daugelis pastatų buvo pertvarkyta, pastatyta visai naujų labai reikšmingų architektūros paminklų, Aleksotą ir Vilijampolę su Centru jungė tiltai per Nemuną bei Nerį. 1924 m. pradėjo kursuoti autobusai, 1928 m. įrengtas miesto vandentiekis. Tačiau šį miesto klestėjimo laikotarpį nutraukė daugiausia žalos padariusi sovietinė okupacija. Po karo Vilniui grąžinus sostinės vardą, Kaunas tapo antruoju pagal dydį ir gyventojų skaičių Lietuvos miestu. Sparčiai imtasi atstatinėti karo nuniokotą miestą, bet dar sparčiau sovietiniai okupantai ėmėsi griauti ir naikinti viską, kas priminė nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Įvairiomis priemonėmis buvo kovojama su kitaminčiais. Vienas garsiau nuskambėjusių viešų protestų prieš sovietinę valdžią buvo R.Kalantos susideginimas 1972 m. Kauno miesto sodelyje priešais Muzikinį teatrą. 1988 m. kilus didžiuliam išsilaisvinimo sąjūdžiui, buvo imtasi gaivinti daugelį vertybių: sugrąžinti gatvių, aikščių, muziejų pavadinimai, atstatyta daugelis nepriklausomybės laikų paminklų. 1991 m. sovietų kariuomenei pasikėsinus į jaunos Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Kaune prie Sitkūnų radijo ir televizijos siųstuvų budėjo žmonės, pasiryžę paaukoti už ją savo gyvybes. Vėliau, išvedus sovietinę kariuomenę iš Lietuvos, Kaunui atsivėrė visokeriopos plėtros ir bendradarbiavimo su užsienio valstybių miestais galimybės. Kauniečiai niekada nepamirš popiežiaus vizito Kaune. Šiuo metu Kaunas - antras pagal dydį Lietuvos miestas, apskrities centras.

Istorija  Rašiniai   (68,11 kB)

Didžioji Prancūzų revoliucija - laikotarpis Prancūzijos istorijoje, trukęs nuo 1789 iki 1794 m., kartais revoliucijos pabaigos metai pratęsiami iki 1799 m., kai buvo įvesta Napoleono Bonaparto vienvaldystė. Revoliucija įkūnijo kokybinį virsmą socialinėje ir politinėje santvarkoje, perėjimą nuo pusiau feodalinės luominės santvarkos prie modernios neluominės visuomenės, o taip pat nuo absoliutinės monarchijos prie konstitucinės - parlamentinės santvarkos. Revoliuciją sukėlė visas kompleksas aplinkybių. Gyventojų daugumą sudarė valstiečiai (80%), kurie naudojosi dvarininkų žeme. Nors nuo XV a. nebuvo baudžiauninkų, bet valstiečius slėgė prievolės žemvaldžiams ir dideli mokesčiai valstybei. Pasiturintys miestiečiai vis labiau piktinosi verslininkystės laisvės varžymu: valstybės monopoliais, cechų sistema, vidaus muitais. Vis labiau atgyvenęs atrodė gyventojų skirstymas į luomus (dvasininkija, bajorija ir trečiasis luomas). Pirmas ir antras luomai valdė daugiau kaip pusę karalystės žemių, buvo atleisti nuo mokesčių, užėmė aukštas pareigas valstybinėse įstaigose ir armijoje. Prekybos plėtrai trukdė vidaus muitai. Prancūzijos santvarką įasmenino monarchas, kurio valdžia buvo neribota. Visuomenės nekontroliuojamas monarchas švaistė dideles lėšas karaliaus rūmams ir gausybei dvariškių išlaikyti, įvesdavo šalį į nesėkmingus karus. Prancūzija pralaimėjo Septynerių metų karą Prūsijai ir Anglijai. Dauguma jos kolonijų Indijoje ir visos Šiaurės Amerikoje atiteko anglams. Žmones erzino karalių išlaidumas, palaidas rūmų gyvenimo būdas, masių skurdas ,daugumos prancūzų išnaudojimas,neitegruotai skirstoma valstybės biudžetas, absoliutizmas ėmė darytis nepriimtinas. Tuometinėje Prancūzije įstatymai buvo nepalankūs gyvenimo būdui,sudėtingos struktūros ekonomika, ribotos karjeros ir veiklos galimybės trukdė galimybei praturtėt. Liudviko XVI valdymo laikotarpiu išryškėjo bajorijos ir absoliutizmo prieštaravimai, vis grėsmingesnė darėsi finansų krizė. Toliau didėjo valstybės skolos. Revoliucines idėjas įkvėpė Anglijos revoliucija,jos pasekmių pavyzdys ,JAV pozicija ir jos sėkminga raida. Kita vertus, bendra Prancūzijos padėtis nebuvo katastrofiška. Nors Prancūzija gerokai atsiliko nuo Anglijos, bet pralenkė visas kitas Europos šalis.

Istorija  Referatai   (20,13 kB)

Napoleonas gimė 1769 metais rugpjūčio 15 d. Ajačo mieste, Korsikos saloje. Jo tikrasis vardas - Napoleonas Bonapartas. Jis buvo advokato praktika besivečiančio bajoro – Karlo Bonaparte ir jo žmonos Leticijos antrasis sūnus. Maždaug penkiolika mėnesių iki jem gimstant Prancūzija užkariavo Korsikos sala, ir jaunystėje Napoleonas buvo korsikiečių nacionalistas, laikęs prancūzus engėjais. Nepaisant to tėvas nuvežė du vyresniuosius sūnus – Žozefą ir Napoleonas 1778 metų gruodį į Prancūzijos karo akademijas. Ir 1785 metais jas baiges, būdamas šešiolikos metų trapo antruoju Prancūzijos kariuomenės leitenantu. Po ketverių metų iveko prancuzijos revoliucija, ir per kelerius metus naujoji Prancūzijos vyriausybė isitraukė į karus su kelionis užsienio valstybėmis. Pirmąją galimybę pasireikšti Napoleonas gavo 1793 metais per Tulono apgultį. Tada Prancūzija atėmė šį miesta iš Didžiosios Britanijos. Napoleonas tada buvo atsakingas už artilerija. Jau tada jis buvo atsisakęs savo korsikiečių nacionalinių idejų ir laikė save prancūzu. Laimėjus mūšį už pasižymėjimą Tulone jis buvo paaukštintas į vyresniuosius karininkus ir 1796 metais jau vadovavo prancūzų kariuomenie Italijoje. Ten 1796-1797 metais Napoleonas laimėjo svarbių pergalių. Šie karai dar labiau išgarsino Napoleona. Jis mokėjo įkvėpti ir padrąsinti savo karius. Įapdriskusią, alkaną, menkai apmokytą prancūzųarmiją Italijoje jis kreipėsi:” Kariai, aš vesiu jus Į derlingiausias pasaulyje lygumas. Rasite ten garbę ir šlonę, turtus. Ar jums nepritrūks drąsos?”.Gana greit visa Šiaurės Italije buvo užimta. Napoleono armije tapo nenugalima. Kareiviai žavėjosi mažuoju kapralu ppravardžuojemu vardu. Jis netik kovėsi su kariais mūšuose, bet ir rūpinosi jų išlaiukymu, drabužiais, apavu, mityba. Rūpestingumu, karvedžio talentu bei drąsa generolas pelnė kareivių pagarbą bet ir prieraišumą. “Jiems esu viskas”,- kartojo Napoleonas. Svarbiausia Prancūzijos priešininkė turėjusi stipriausią laivyną buvo Didžoiji Britanija. Norėdama pakirsti Didžiosios Britanijos kolonijinę galybę, direktorija nutarė surengti karinę ekspediciją į Indiją, turtingiausias Anglijos valdas. Kelias į Indiją ėjo per arabų kraštus, todėl direktoriją pritarė Bonaparto pasiūlimui užimti Egyptą, kuris tuo metu priklausė Osmanu imperijai ir kartu susigrazinti įtaka Rytuose, prarasta revoliucijos metais.

Istorija  Referatai   (9,2 kB)