Gyvenimas per trumpas, kad gyventume taip, kaip mums liepia, todėl kiekvienas renkames priimtiniausią gyvenimo kelią. Vieni atsiriboja nuo visuomeninių problemų, mąsto tik apie savo gerovę, o kiti stengiasi visą gyvenimą padėti aplinkiniams. Kokiu žmogumi geriau būti?

Filosofija  Rašiniai   (1 psl., 7,48 kB)

Jaunas žmogus gyvena kitokiame pasaulyje nei vyresnieji. Mes esame kupini svajonių, planų, tam tikra prasme esame maksimalistai. Mums, kaip toje dainoje “jūra iki kelių, dangus lig pažastų”. Mes dar nepažįstame visų tykančių pavojų, todėl esame mažiau atsargūs ir norime viską išbandyti. Mes dar ieškome savojo “aš”, todėl mėgstame bendraamžių draugiją (tokių pačių ieškotojų), kartais klystame, o kartais atrandame kažką netikėta. Mes esame kryžkelėje, todėl dažnai susiduriame su problemomis.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (11 psl., 33,94 kB)

Atsakomybė - būtinybė, pareiga atsakyti už elgesį, veiką. Gali būti išskiriama socialinė - moralinė, religinė, ekonominė, teisinė - atsakomybė. Ji pasireiškia pasekmėmis, kylančiomis subjektui dėl jo paties ar kitų asmenų elgesio. Pagal rūšis gali būti pozityvioji (jei dėl elgesio kyla teigiamos sankcijos) arba negatyvioji, neigiama atsakomybė, užtraukianti asmeniui neigiamą sankciją (bausmę).

Teisė  Referatai   (20 psl., 22,97 kB)

Miegas, periodiška ramybės būsena, kurios metu centrinė nervų sistema, ribodama ryšius su aplinka, padeda organizmui atkurti savo jėgas. Raumenys ir judesiai per miega išjungiami. Psichinė veikla išlieka ir iš dalies suvokiama kaip sapnas. Miegant ritmiškai keičiasi smegenų žievės ir požievio branduolių aktyvumas, vidaus organų veikla, kraujotaka. . Miego mechanizmą, ypač lėtojo aktyviojo miego fazių kaitą, reguliuoja smegenų kamieno branduoliai. Per juos miegą veikia signalai iš įvairių smegenų sričių ir viso organizmo. Miegas susijęs su daugeliu fiziologinių procesų, pvz., baltymų biosintezė (ji suaktyvėja aktyviojo miego metu), augimu (prieš užmiegant ir lėtojo miego metu IV stadijoje išsiskiria daugiau somotoropino hormono), įsiminimu (manoma, kad lėtojo miego IV stadijoje, o ypač aktyviojo miego metu, įtvirtinama atmintis). Sapnų turinys ir praėjusios dienos emocinė įtampa yra glaudžiai susiję; tai lyg psichologinė reakcija į emocinį stresą. Miego metu kaitaliojasi alfa, teta ir delta smegenų bangos.

Biologija  Referatai   (10 psl., 20,55 kB)

Jau daugelį šimtų metų įvairiose pasaulio šalyse bandoma nustatyti, kokią įtaką mokesčių politika daro visuomenei. Tačiau žinoma yra tik tai, kad mokesčių padariniai gali būti labai įvairūs, dažnai vieni kitiems priešingi. Kai kas mano, kad galima geriausiai pažinti daiktų esmę ir duoti jų nusakymą pagal tų daiktų esmę ir duoti jų nusakymą pagal tų daiktų padarinius, bet tokio daiktų pažinimo ir nusakymo metodo neįmanoma pritaikyti mokesčių esmei nustatyti. Tais tokiais skirtingais, dažnai vieni kitiems priešingais, mokesčių padariniais ir labai nevienodais jų privalumais turbūt ir galima paaiškinti tą didelį įvairių amžių, ar to paties amžiaus įvairių ekonomistų bei teisininkų tiekiamą mokesčių nusakymų skaičių bei įvairumą. Keičiantis ekonominei pasaulio struktūrai kartu keičiasi visuomeninio bei politinio gyvenimo sąlygos. Dėl to kinta ir žmonių pažiūros į mokesčius. Todėl norint suprasti mokesčių politikos esmę nepakanka išanalizuoti vien tik šių dienų mokesčių sistemą, bet svarbu žinoti tos sistemos kaitą įvairiais istoriniais laikotarpiais. Ypač tai svarbu kalbant apie Lietuvos mokesčių politiką, nes šiuo metu mokesčių sistema Lietuvoje nėra nusistovėjusi. 1. MOKESČIŲ FUNKCIJOS IR SAVYBĖS Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose kasinėjant Lagašo mieste, valstybėje, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metu (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos tokiomis pagrindinėmis idėjomis: 1. Mokesčiai - tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją plėtojo Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kurį ir sudaro renkami mokesčiai. 2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje "Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija" (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekdama visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti taikydama atitinkamą valstybės pajamų/mokesčių politiką. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai - E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (M.Fridmanas, Dž. Mydas, R.Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nors šių dvejų teorijų skirtingos principinės "šaknys", požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas ir gana racionalus Tai patvirtina ir dabartiniu metu populiarus ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti gerai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P.Samuelsonas, A.Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiaisiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų būti skirta ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika. 3. Mokesčiai - tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž.Furasje, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomos ir nukreipiamos - iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto) pritaikius progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir stabdoma gamybos plėtra. Nors akcentai skirtingi, visose ekonominėse teorijose išskiriamos kelios esminės funkcijos, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo: • Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos per šalies mokesčių sistemą (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų). • Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma gyventojams, ūkio subjektams, ekonominės veiklos sferoms, regionams. • Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) reguliuoja išteklių pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei veikia makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą). 2. MOKESČIŲ KLASIFIKACIJA Mokesčių klasifikacija yra pagrįsta ne tik pačia mokesčių esme, bet ir mokesčių rinkimo būdais, mokesčių tikslais bei padariniais. Priklausomai nuo apmokestinamo objekto ir mokėtojo bei valstybės savitarpio santykių yra: • Tiesioginiai mokesčiai, nustatomi betarpiškai pajamoms ir turtui. • Netiesioginiai mokesčiai. Tai mokesčiai prekėms ir paslaugoms, kurie sumokami per prekės kainas ar įtraukus į tarifus. Šiuo atveju ryšys tarp mokėtojo (vartotojo) ir valstybės reiškiasi per apmokestinimo objektą. Pagal tai, kas ima ir tvarko mokesčius, yra: • Valstybiniai mokesčiai, kuriuos ima centrinė valdžia, remdamasi šalies įstatymais, ir nukreipia į valstybės biudžetą (pajamų, pelno, muitų mokesčiai). • Vietiniai mokesčiai, kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria į vietos biudžetus. 2.1 Proporciniai, progresiniai ir regresiniai mokesčiai Esant proporciniam mokesčiui žmonės moka pagal tą patį tarifą. Šiuo atveju absoliutusis mokesčio dydis yra tiesiogiai proporcingas žmogaus pajamų dydžiui. Proporcinis mokestis yra vadinamas lygiuoju mokesčiu. Kai žmogaus pajamos didėja, jo mokamas mokestis didėja tokiu pat greičiu, kaip ir jo pajamos (pastovusis tarifas) Progresinis mokestis reiškia, kad kuo daugiau žmogus uždirba pajamų, tuo didesnę dalį jis sumoka mokesčių. Pajamoms didėjant vienu greičiu, mokestis didėja didesniu greičiu. Taikant regresinius mokesčius, didesniu tarifu yra apmokestinamos mažesnės pajamos ir mažesniu – didesnės. Tokio mokesčio pavyzdžiu galėtų būti pridėtinės vertės mokesčiai. Kiekvieną kartą, kai yra perkamos prekės, vartotojas sumoka ir pridėtinės vertės mokestį, nes pastarasis yra įskaičiuojamas į prekės kainą. Mažesnes pajamas gaunančiam žmogui tenka didesnė mokesčio našta, negu žmogui, kurio pajamos didesnės.(žr. priedą) 2.2 Mokesčio turinį nusakantys elementai: • Mokesčio subjektas (mokėtojas) – tai juridinis ar fizinis asmuo, kuriam įstatymu uždėta prievolė sumokėti mokestį. • Mokesčio objektas – tai priklausantis apmokestinti objektas (pajamos, turtas, prekės). • Mokesčio šaltinis – tai subjekto pajamos iš kurių sumokamas mokestis. • Apmokestinimo vienetas – tai objekto mato vienetas (pajamų mokesčio – valstybės piniginis vienetas, žemės mokesčio – hektaras ir pan.). • Mokesčio tarifas – tai mokesčio dydis apmokestinimo vienetui. Šis dydis, išreikštas procentais, vadinamas kvota. • Mokesčio suma – tai suma, kurią sumoka subjektas už vieną objektą. • Mokesčio lengvatos – pilnas ar dalinis subjekto atleidimas nuo mokesčių, sutinkamai su veikiančiu įstatymu. Pati svarbiausia mokesčio lengvata yra neapmokestinamas minimumas – mažiausia objekto dalis, pilnai atleista nuo mokesčio. 2.3 Taikomi mokesčių ėmimo būdai: 1) Kadastrinis. Tai rejestras, kuriame pateikiamas tipinių objektų sąrašas, klasifikuojamų pagal išorinius požymius ir nustato vidutinį apmokestinamojo objekto pajamingumą (pavyzdžiui, žemės mokesčiui išoriniai požymiai – sklypo dydis, gyvulių skaičius ir pan.). 2) Mokesčio paėmimo iki savininkas gaus pajamas. Čia mokestį suskaičiuoja ir išskaito buhalterija to juridinio asmens, kuris išmoka pajamas mokesčio subjektui (fizinių asmenų pajamų mokestis). 3) Mokesčio paėmimo, gavus savininkui pajamas (pagal deklaraciją). Mokestinėms įstaigoms mokesčio mokėtojas pateikia deklaraciją, kur yra apmokestinamo objekto dydis ir veikiančios normos. Pagal tai mokestinės įstaigos nustato mokesčio sumą. Lietuvoje tokiu būdu apmokestinamos individualių įmonių ir ūkinių bendrijų pajamos. 3. DABARTINĖ LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMA Iš to, kaip formuojama mokesčių sistema, kokie priimami nauji mokesčiai, iš atskirų mokesčių sudarymo mechanizmo, jų tarpusavio ryšių, paaiškėja, kokiems apmokestinimo uždaviniams šalyje skiriamas didesnis ar mažesnis dėmesys, kaip įgyvendinami ir derinami apmokestinimo teisingumo, jo ekonominio efektyvumo, administracinio paprastumo ir mokestinių įplaukų produktyvumo bei elastingumo principai. Visi šie klausimai yra gana sudėtingi. Daugeliu klausimų prieiti vieningą įstatymų kūrėjų ir mokesčių mokėtojų nuomonę labai sunku. 1990-1991 metais Lietuvoje, kaip ir kitose postkomunistinėse valstybėse, pradėjus formuoti rinkos ekonomiką atitinkančią mokesčių sistemą buvo, buvo priimtas pagrindinių mokesčių (fizinių asmenų pajamų, juridinių asmenų pelno, bendrojo akcizo, individualaus akcizo, muitų) paketas. Tačiau mokesčius reguliuojantys norminiai aktai tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių nuolat buvo keičiami, tobulinami: • Nuo 1994m. gegužės mėn. vietoj bendrojo akcizo mokesčio įsigaliojo į Vakarų Europos šalių patirtį orientuotas pridėtinės vertės (PVM), o vietoj individualaus akcizo mokesčio – akcizų mokesčio įstatymas; • Buvo patikslintos muitų už importuojamas prekes ir muitų už eksportuojamas prekes tarifų normos; • Nuo 1995m. įsigalioja įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Šiuo metu veikiančią Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro šios mokesčių rūšys: 1. fizinių asmenų pajamų mokestis 2. juridinių asmenų pelno mokestis 3. atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą 4. žyminis mokestis 5. įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis 6. žemės mokestis 7. pridėtinės vertės mokestis 8. akcizai 9. muito mokestis 10. mokestis už valstybės gamtos išteklius 11. mokestis už aplinkos teršimą 12. prekyviečių mokestis Mokesčių rūšys apibendrinamos į mokesčių grupes (žr. priedą): 3.1 Fizinių asmenų pajamų mokestis Šiuo mokesčiu apmokestinami tiek respublikos gyventojų, tiek juridinių asmens teisių neturinčių įmonių pajamos. Fizinių asmenų (gyventojų) mokestį moka: 1) Asmenys, gaunantys pajamas susijusias su darbo santykiais Lietuvoje esančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose; 2) Nuolatos Lietuvoje gyvenantys asmenys, gaunantys pajamas iš gyventojų, taip pat su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, organizacijų ar įstaigų, esančių LR teritorijoje ir už jos ribų. Pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų, susijusių su darbo santykiais, atskaičiavus iš jų neapmokestinamą minimumą, apmokestinamos yra 33% tarifu. Pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų, susijusių su darbo santykiais, neapmokestinamas minimumas taikomas I, II ir III grupių invalidams; asmenims, turintiems tris ir daugiau vaikų iki 18 metų; motinai ar tėvui, neturintiems sutuoktinio ir auginantiems vieną vaiką iki 18 metų (auginantiems du ar daugiau vaikų iki 18 metų, už antrą ir kiekvieną paskesnį vaiką neapmokestinamas minimumas atitinkamai didinamas); žemės ūkio produkciją gaminančių įmonių darbuotojams, kai jų mėnesinis uždarbis iš verslų, nesusijusių su žemės ūkio produktų gamyba ir perdirbimu, neviršija 20% viso jų mėnesinio uždarbio. Visiems kitiems asmenims taikomas pagrindinis neapmokestinamas minimumas, kuris kasmet paržiūrimas ir indeksuojamas statistikos departamento pateiktu vartojimo kainų indeksu. Į apmokestinamąsias pajamas įskaitomos visos pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautos pajamos pinigais ir natūra. Pagrindine darboviete mokesčiams išskaityti laikoma ta, kurią pasirenka darbuotojas ir nurodo darbo sutartyje. Ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautos pajamos apmokestinamos pagal aukštesnius mokesčio tarifus ir neatskaitant iš jų neapmokestinamojo minimumo sumos. Taikomi šie mokesčių tarifai: 1) Pajamų daliai iki 0.5 PNM 10% tarifas. 2) Pajamų daliai, viršijančiai 0.5 PNM, bet ne didesnei kaip 1 PNM, taikomas 20% tarifas. 3) Pajamų daliai, viršijančiai 1 PNM, taikomas 35% tarifas. Pajamų mokesčio, nuo ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautų, su darbo santykiais susijusių pajamų, apskaičiavimas pateiktas priedo 2 lentelėje. Pajamų mokestį išskaito pajamas apskaičiavusios ir išmokėjusios įmonės, įstaigos, organizacijos bei gyventojai, mokantieji uždarbį samdomiems asmenims. Įmonės, įstaigos, organizacijos ir gyventojai, gaudami iš banko įstaigų pinigus darbo apmokėjimui už atitinkamą mėnesį, kartu pateikia banko įstaigoms mokamąjį pavedimą išskaitytoms iš to mėnesio uždarbių pajamų mokesčio sumos sumokėti. Mokėti pajamų mokestį iš įmonės lėšų draudžiama. Jei išskaitytų mokesčių sumos į biudžetą pervedamos ne laiku, imamai delspinigiai – po 0.5% už kiekvieną pavėluotą dieną. Autoriams ir jų įpėdiniams išmokamas autorinis atlyginimas už mokslo, literatūros, meno kūrinius, atradimus, išradimus bei kitus autorinius darbus apmokestinamas taikant 13% pajamų mokesčio tarifą. Autorinio atlyginimo už atradimus ir išradimus, kurių autoriams išduotas autorinis liudijimas, neapmokestinamas minimumas – 8 MGL už kiekvieną atradimą ir išradimą. Kitos gyventojų pajamos apmokestinamos šia tvarka: bendrosios įplaukos už turto nuomą ir kitos pajamos apmokestinamos taikant 20% pajamų mokesčio tarifą. Kitas pajamas gaunančius asmenis pagal jų nuolatinę gyvenamą vietą apmokestina valstybės mokesčių inspekcijos. Mokestis apskaičiuojamas remiantis pajamų deklaracijomis, kurias kitas pajamas gaunantys asmenys kasmet pateikia valstybinėms mokesčių inspekcijoms. LR fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajame įstatyme nustatyta, kad juridinio asmens teisių neturinčioms personalinėms įmonėms ir ūkinėms bendrijoms gali būti nustatytas patento mokestis. Patentą įsigijusios įmonės už pajamas, gautas iš patente nurodytos veiklos, pajamų mokesčio nemoka. Atitinkamai veiklos rūšiai įgytas patentas atleidžia įmonę tik nuo pajamų mokesčio mokėjimo, bet ne nuo įstatymų numatytos veiklos licencijavimo, apskaitos tvarkymo, taip pat nuo PVM ir akcizų. 3.2 Juridinių asmenų pelno mokestis Šį mokestį moka: 1) Juridinio asmens teises turinčios įmonės, kurių veiklą reglamentuoja LR įmonių įstatymas; 2) Juridiniai asmenys, užsiimantys nekomercine veikla, bet gavusieji pajamų iš komercinės veiklos. Pelno mokestis imamas nuo apmokestinamojo pelno. Nustatant apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės įplaukų (tai realizavimo ir nerealizacinių įplaukų suma) atimami faktiški gamybos ir cirkuliacijos kaštai bei įmonės išlaidos, tenkančios realizuotai produkcijai (išlaidos, susijusios su materialinėmis sąnaudomis, komandiruočių išlaidos, darbo apmokėjimo išlaidos, socialinio draudimo įmokos ir t.t.), taip pat atimamos išlaidos labdarai ir paramai. Mokesčio tarifai yra tokie: 1) 10% apmokestinamojo pelno, panaudoto kapitalinėms investicijoms (kapitalinės investicijos – tai ilgalaikio turto ir nematerialaus ilgalaikio turto įsigijimas ir išlaidos nebaigtai statybai); 2) 29% kito apmokestinamojo pelno. LR Vyriausybė prioritetinėms ūkio šakoms gali nustatyti mažesnius apmokestinamojo pelno mokesčio tarifus. Apskaičiuotas mokestis taip pat mažinamas įmonėms, kurios gauna realizavimo įplaukas tik už pačių pagamintą produkciją ir naudoja riboto darbingumo darbuotojus. Taip pat savivaldybių Tarybos turi teisę kai kuriems asmenims sumažinti mokesčio dydį arba iš viso juos atleisti konkrečiam laikotarpiui nuo pelno mokesčio. Tačiau tai turi būti kompensuojama iš savivaldybių biudžeto. Pelno mokesčio lengvatos yra suteiktos mažoms įmonėms (kurių bendras darbuotojų skaičius neviršija 100 žmonių), taip pat bendroms įmonėms. Dabartiniu metu visos postkomunistinės valstybės siekia skatinti užsienio investicijas. Todėl taikomos lengvatos ir kai kurioms užsienio kapitalo įmonėms: • jei investuojamas pakankamai stambus kapitalas; • jei įmonėje vyrauja gamybinė veikla ir nemaža dalis gaunamos produkcijos (paslaugų) eksportuojama už laisvai konvertuojamą valiutą. Taip pat numatoma, kad lengvatos turi apimti visą įmonės pelną, o ne tik užsienio investicijos dalį. Lengvatos taip pat taikomos įmonėms, gaminančioms žemės ūkio produkciją, kūrybinių sąjungų įmonėms, geležinkelio, vandens ir oro transporto, buitinių paslaugų įmonėms ir kitoms įmonėms, nurodytoms LR Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme. Pelno mokestį apskaičiuoja ir sumoka į atitinkamą biudžetą pats mokėtojas. Per metus mokami avansiniai mokėjimai. Mokėtojas atsako už tai, kad pelno mokestis būtų teisingai paskaičiuotas. Jeigu mokėtojų pateiktose mokesčio apyskaitose apmokestinamasis pelnas ir pelno mokestis yra sumažinti, į biudžetą išieškoma nuo sumažinto apmokestinamojo pelno apskaičiuota pelno mokesčio suma ir dvigubo jos dydžio bauda. Mokesčio nesumokėjus laiku, už kiekvieną pavėluotą dieną imami 0.3% delspinigiai. 3.3 Atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą Šie atskaitymai turi tikslinę paskirtį – sukaupti lėšas valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti. Atskaitymus moka juridinio ir fizinio asmens teises turinčios įmonės, taip pat bankai: • Pramonės, statybos, remonto, autotransporto įmonės – 0.6% realizavimo įplaukų; • Valstybinės prekybos, kooperatinės ir privačios prekybos, tiekimo įmonės – 0.3% realizavimo pajamų, o privačios viešojo maitinimo įmonės – 0.5% realizavimo pajamų; • Valstybinės dujų įmonės – 0.1% realizavimo pajamų; • Bankai – 1% maržos ir pajamų, gautų už paslaugas; • Kitos įmonės (išskyrus žemės ūkio įmones ir ž. ū. bendroves) – 0.5% Žemės ūkio įmonės ir žemės ūkio bendrovės už parduotą žemės ūkiui priskiriamą pirminę gamintojų produkciją bei pačių gamintojų supirktą, perdirbtą produkciją, teikiamas paslaugas šių įmonių bendrovių nariams bei ūkininkams atskaitymų valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti nemoka. Įmonės, kurių veikla yra mišri, atskaitymus atlieka atskirai nuo kiekvienos veiklos įmonių apimties. Atskaitymai valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti įmonių įskaitomi į gamybos kaštus. Į realizavimo pajamas, nuo kurių skaičiuojamas kelių mokestis, neįtraukiamas iš pirkėjų gaunamas PVM. 3.4 Žyminis mokestis Be nuolatos per metus mokamų mokesčių tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims tenka mokėti vienkartinius mokesčius už įvairius jiems valstybinių institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Žyminis mokestis – tai visi juridinių ir fizinių asmenų mokami mokesčiai už valstybės institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Ši valstybinė rinkliava imama už leidimų verstis licencijuojama veikla išdavimą, akcinių bendrovių vertybinių popierių emisijos įregistravimą, už vienerius metus galiojančių leidimų išdavimą (ypač didelis leidimo parduoti gyventojams alkoholinius gėrimus tarifas), už LR muitinės tarnybų atliekamus veiksmus, už Valstybinės higienos inspekcijos atliekamus veiksmus ir t.t. 3.5 Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis Šio mokesčio objektas yra šalies teritorijoje juridiniams asmenims ir juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas, kuriam nustatyta teisinė registracija. Nustatytas toks metinis mokesčio tarifas: • nekilnojamajam turtui, kuris naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai – 1% to turto mokestinės vertės; • nekilnojamajam turtui, kuris nėra naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai daugiau kaip vienerius metus – 5% to turto mokestinės vertės. Nekilnojamojo turto mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, biudžetą. Savivaldybių taryboms suteikta teisė mokesčio tarifą sumažinti, bet ne daugiau kaip 50%. Nuo mokesčio atleistos šios įmonės, įstaigos ir organizacijos: • sveikatos apsaugos įmonės ir įstaigos; • mokslo ir studijų įstaigos; • švietimo įstaigos; • kultūros įstaigos ir organizacijos; • sporto įstaigos; • socialinės globos ir rūpybos įstaigos; • vaikų ikimokyklinės įstaigos; • žemės ūkio įmonės; • labdaros fondai bei labdaros organizacijos; • valstybinės įmonės. Nekilnojamojo turto mokestine verte laikoma šio turto pradinė vertė, indeksuota taikant Vyriausybės nustatytus koeficientus. 3.6 Žemės mokestis Žemės mokesčio objektas – privati žemė, mokesčio mokėtojas – privačios žemės savininkas. Žemės mokestis skaičiuojamas nuo žemės kainos (mokesčio tarifas – 1.5% žemės kainos), apskaičiuotos pagal LR Vyriausybės nustatytą valstybės parduodamos žemės nominalią kainą. Atsižvelgiama į tikslinę žemės paskirtį, naudojimą, našumą, buvimo vietą ir kitus faktorius. Už aukcione įsigytus žemės sklypus mokestis imamas nuo aukciono kainos. Žemės mokestis įskaitomas į įmonės išlaidas. Valstybinės žemės nuomos mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys už nustatyta tvarka jiems suteiktą arba išnuomotą valstybinę žemę. Žemės mokesčio tarifas – 6% žemės kainos. 3.7 Pridėtinės vertės mokestis Tai netiesioginis mokestis, kurį taiko daugelis šalių. Stojant į Europos Sąjungą, šio mokesčio buvimas šalyje yra būtina sąlyga. Valstybės pajamų formavimo požiūriu pridėtinės vertės mokestis (PVM) turi daug privalumų – įgalina išplėsti mokesčio bazę, juo nesunku apmokestinti ne tik prekes, bet ir paslaugas, jo mechanizmas neleidžia išvengti apmokestinimo. Užsienio patirtis rodo, kad PVM įvedimas gana sudėtingas. Tai patvirtino ir Lietuvos praktika. PVM objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtoji vertė bei importuojamos prekės, o mokestis skaičiuojamas nuo realizuojamų prekių (teikiamų paslaugų) apmokestinamosios vertės. Taip yra todėl, kad PVM apskaičiuoti paprastai naudojamas netiesioginis atimties metodas, kuris nenumato pačios pridėtinės vertės nustatymo. Šio metodo pagalba mokesčio mokėtojui išskaičiuojamas ankstesnėje prekių judėjimo stadijoje sumokėtas mokestis, tokiu būdu veikia kompensavimo sistema. Jos esmė – mokesčio perkėlimas galutiniam vartotojui. Pastarasis šį mokestį sumoka pirkdamas prekes (paslaugas), todėl yra tikrasis mokesčio mokėtojas. PVM imamas nuo visų prekių gamybos ir paslaugų tiekimo procese suskurtos pridėtosios vertės ir importuojamų prekių. Šio mokesčio įstatyme numatytas prekių ir paslaugų, už kurias neimamas PVM, sąrašas – tai maršrutinio keleivinio transporto paslaugos, pašto patarnavimai, karstai, vainikai, paminklai, laidojimo paslaugos, medicinos paslaugos, draudimo ir bankinės paslaugos, privatizuojamas valstybinis turtas, žemės nuoma ir kt. PVM apskaičiuoja ir sumoka į biudžetą: juridiniai asmenys, juridinių asmens teisių neturinčios įmonės, užsienio valstybių ūkio subjektų padaliniai, veikiantys LR, ir fiziniai asmenys. PVM už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas neskaičiuoja ir nemoka į biudžetą asmenys, kurių realizacinės pajamos be PVM, neįskaitant daugiau kaip metus naudoto ilgalaikio turto pardavimo, sudaro ne daugiau kaip 5000 Lt per metus. Šių asmenų sumokėtas PVM už įgytas prekes, gautas paslaugas jiems nekompensuojamas. Asmenys, kurie yra PVM mokėtojai, privalo registruotis valstybinėje mokesčių inspekcijoje kaip PVM mokėtojai. Apmokestinamąją prekių ir paslaugų vertę sudaro prekių ir paslaugų teikimo kaina, pakavimo, transportavimo, draudimo ir kitos panašaus pobūdžio išlaidos. PVM tarifai: • 0% eksportuojamoms prekėms ir paslaugoms; • 18% importuojamoms prekėms; • 18% visoms kitoms prekėms ir paslaugoms išskyrus tam tikras iš anksto numatytas prekių ir paslaugų išimtis. LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo straipsniuose yra pateikta visa šio mokesčio skaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kur įeina prakybos įmonių PVM skaičiavimo tvarka, importo apmokestinimas, eksporto apmokestinimas, pirkimo PVM atskaitymas už mažmeninės prekybos įmonėse įsigytas prekes; taip pat pateikiamas PVM ataskaitos apskaičiavimas, PVM apskaita ir kitos operacijos. Laiku nesumokėtas mokesčių ir baudų sumas Valstybinės mokesčių inspekcijos iš įmonių, įstaigų ir organizacijų išieško neginčo tvarka, o iš fizinių asmenų – per teismą. 3.8 Akcizai Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, įvestas akcizų mokestis. Tai gana paprasta netiesioginio mokesčio forma. Dažniausiai akcizai nustatomi prekėms, turinčioms neelastingą paklausą (alkoholiniams gėrimams (įskaitant alų), tabako gaminiams, kavai, bei maisto produktams su kakava, bižuterijai, elektros energijai ir t.t.). Akcizus į biudžetą turi mokėti tam tikrų prekių gamintojai ir importuotojai – juridiniai ir fiziniai asmenys bei juridinio asmens teisių neturinčios įmonės. Akcizų tarifai vienoms prekėms nustatomi absoliučia suma (litais) prekės kiekio ar svorio vienetui, kitoms prekėms – apmokestinamosios vertės procentais. Lietuvoje pagamintų prekių apmokestinamoji vertė – tai prekių pardavimo kaina be PVM, o importuojamų prekių – muitinė prekių vertė pridėjus muitą. Akcizai, skirtingai negu PVM, sąskaitose faktūrose bei mokėjimo dokumentuose nenurodomi. Akcizais neapmokestinamos importuojamos prekės, kurios atleidžiamos nuo muito, taip pat eksportuojamos prekės. Nesumokėtą akcizą mokesčių inspekcijos išieško neginčo tvarka. Laiku nesumokėjus akcizų, imami 0.3% delspinigiai už kiekvieną dieną, įskaitant sumokėjimo dieną. 3.9 Muito mokestis Muitai – tai vieni seniausių pasaulyje taikomų mokesčių. Jie imami pagal LR muitų įstatymą. Muitų tarifas – tai susistemintas mokesčių, kuriais apmokestinamos įvežamos į LR muitų teritoriją bei išvežamos iš jos prekės ir kitos vertybės, normų rinkinys. Muitų tarifo struktūrą sudaro: prekės kodas, prekės aprašas, prekės matavimo vienetas, autonominio importo muito norma, konvencinio importo muito norma, preferencinio importo muito norma. Autonominiai importo muitai taikomi prekėms, importuojamoms iš užsienio valstybių ar jų grupių, su kuriomis LR nėra pasirašiusi prekybos režimą nustatančių tarptautinių sutarčių arba kurios, prekiaudamos su Lietuva, netaiko jai diskriminacinių veiksmų. Konvenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, kurioms pagal LR tarptautines sutartis yra suteiktas didžiausio palankumo prekyboje statusas. Preferenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, su kuriomis LR yra pasirašiusi tarptautinės laisvosios prekybos sutartis. Muitų tarifo normos nustatytos: procentais nuo apmokestinamųjų prekių muitinės vertės (advalioriniai muitai); absoliučia suma prekės fizinio matavimo vienetui (specifiniai muitai). Kai kurioms prekėms nustatyti mišrūs muitai. Prekių muitinė vertė yra kaina, priklausanti sumokėti už parduodamas prekes, kartu su į šią kainą neįskaičiuotomis, bet pirkėjui tenkančiomis išlaidomis. Prekių muitinės vertės nuorodos yra smulkiai pateikiamos LR Vyriausybės nutarime „Dėl prekių muitinio įvertinimo tvarkos patvirtinimo“. Mokesčiai mokami litais arba konvertuojama valiuta pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų lito ir užsienio valiutos kursą, taikomą mokesčių apskaičiavimo dieną. Mokesčiai mokami muitinės įstaigai, pradėjusiai eksporto arba importo muitinės procedūrą.

Ekonomika  Referatai   (32,84 kB)

O tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt.. Šios ir daugelis kitų priežasčių vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt.. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų matyti, kad yra nedidelių, bet teigiamų poslinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą, didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpis įeis į šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasėkmių šalinimo metai. Tad šio darbo tikslas įvertinti Lietuvos gyventojų nedarbo bei infliacijos problemas, socialiniu bei ekonominiu aspektais. Užimtumas 1.1. Gyventojų užimtumo kriterijai Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus, bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbų trūkumo, prastovų, vaiko priežiūrai skirtų nemokamų atostogų, iki jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete. Darbingo amžiaus gyventojams mes priskiriame asmenis nuo 16 metų iki pensijinio amžiaus. Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingo amžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų, bei jau pensijinio amžiaus sulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74 metų amžiaus piliečiai, dirbantys įvairiose nacionalinio ūkio šakose. Atliekant darbo rinkos tyrimus, prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų. Prie užimtų gyventojų priskiriami 14 – 74 metų gyventojai, kurie tiriamuoju laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1 val. savaitėje ir už tai gavo atlyginimą pinigais arba natūra. Šiai darbuotojų kategorijai priskiriami: • asmenys turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai turintys 3 ha ir daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės; • gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai nedirbo (eilinės atostogos, liga, nėštumas, atostogos vaikų priežiūrai ir kt.); • darbuotojai dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną; • apmokami mokiniai ir stažuotojai, atliekantys praktiką įmonėje; • apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai; • gyventojai, tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų prižiūrėtojai). Pagal tarptautinę užimtųjų statuso klasifikaciją, gyventojai skirstomi į sekančias grupes: Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Darbdaviai įmonės vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti atatinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose, ar šalių susitarimuose. Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone, akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga. Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė (organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviu priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra betarpiškai kontroliuojamas savininko arba įgalioto asmens. Asmenims, savininko vardu vadovaujantiems įmonei, priskiriami ir aukšti valstybės institucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai, sekretoriai, departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.). Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie dirba nuosavoje įmonėje (registruotoje ar ne) su dviem arba keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Dirbantieji savarankiškai gamina prekes (paslaugas) su tikslu gauti pajamas, būtinas jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie dirba su savomis arba išnuomotomis darbo priemonėmis. Asmenims dirbantiems savarankiškai, priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai (priskirti užimtųjų kategorijai), gėlininkai, komersantai, amatininkai, muzikantai, menininkai, dailininkai ir kiti. Šiai grupei užimtų gyventojų priklauso ir patentininkai. Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui priklausančioje įmonėje (ūkyje). Padedantieji šeimos nariai skirstomi į apmokamus (gaunančius darbo užmokestį ar atlyginimą) ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų darbuotojų kategorijai, o neapmokami - padedantiems šeimos nariams. 1.2. Nelegalus užimtumas Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali arba šešėlinė darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Tai turi kelias priežastis: • Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ar organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino į jau veikiančias, šešėlinėse ekonomikos įmonėse, teisiškai neįforminę darbo santykių. • Netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams. • Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaita, dažnai įgauna atvirą reketo formą). • Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis reiškinys. Jis turi kaip pozityvių, taip ir negatyvių bruožų. Pozityvus šešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką “ekonominio vožtuvo” vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčių žmonių socialinio nepasitenkinimo “garas”. Ši rinka didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškai aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai naudingas ir reikalingas. Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie: • Valstybės biudžetas randa nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų pridedamosios vertės mokesčių. • Dirbantys šioje užimtumo sferoje neįgyja oficialaus darbo stažo ir teisės į pilną senatvės pensiją. • Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti pavojingą ir neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų, degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba kontrabanda. • Užimti neoficialioje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gautų bedarbio pašalpą, materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu būdu parazituoti visuomenės sąskaita. Šešėlinės ekonomikos mąstai įvairiose šalyse skirtingi. Manoma, kad tokiose šalyse, kaip Baltarusija, Bulgarija, Rusija ir Ukraina neoficiali ekonomika pagamina pusę bendro nacionalinio produkto. Šiuo metu prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami šie asmenys: 1. Dirbantys tik neoficialioje (šešėlinėje) darbo rinkoje ir nesudarę darbo sutarties; 2. Legaliai dirbantys asmenys, kurių oficialus darbo užmokestis yra mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio; 3. Dirbantys legalioje ir nelegalioje darbo rinkoje vienu ir tuo pačiu metu; 4. Prekybininkai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia veikla ir nemoka mokesčių; 5. Nelegaliai dirbantys asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip bedarbiai; 6. Laikinai nelegaliai dirbantys asmenys, kuriems darbas neoficialioje darbo rinkoje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis; 7. Nelegaliai dirbantys ir neturintys Lietuvos pilietybės asmenys; 8. Fiktyvūs dirbantieji, t. y. tie asmenys, už kuriuos “dirba” tik socialinio draudimo pažymėjimai, o jie patys nedalyvauja įmonės ūkinėje veikloje; 9. Asmenys, dirbantieji oficialioje darbo rinkoje, bet prisidengę svetima pavarde ir naudojantys svetimą socialinio draudimo pažymėjimą. 2. Nedarbas Viena svarbiausių mikroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos “sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. 2.1. Nedarbo tipai Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. 1. Laikinasis (migracinis) nedarbas (UF) – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių; kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų; treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šie žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį darbą ar grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorija laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertinga, produktyvia veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, “investuojantys” į darbo paiešką. Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina, plius prarasti atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pirmą pasiūlytą darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelį mėnesių, ar metų, ateityje. 2. Struktūrinis nedarbas (US) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu). Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Struktūrinį nedarbą sukelia rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų ( jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turintys darbo įgūdžių, kuriuos gali perduoti. Tuo tarpu “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo, nes jiems reikia keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. 3. Ciklinis nedarbas (UC) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m., kai bendrasis nedarbo lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus. Pokario laikotarpiu JAV ir daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose, statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių vidurkis. Paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo. Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių (U) galime apskaičiuoti taip: U = U + U + U ; 2.2. Natūralusis nedarbo lygis Išnagrinėję nedarbo tipus, grįžtame prie visiško užimtumo problemos. Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka. Visiškas užimtumas (E ) – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Vadinasi, esant visiškam užimtumui, nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos, ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama “natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. “Natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka pirmiausia pabrėžia šį reiškinį kaip realiai egzistuojantį. Tačiau ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojam ir norint susieti nedarbo lygį su stabilia infliacija ir gamybos rezultatais. Natūralusis nedarbo lygis (U ) – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą. Jį galima apskaičiuoti. Natūralus ir nedarbo lygis (U ) yra laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis, su šalies darbo jėga: U = ; čia U - natūralusis nedarbo lygis; U - laikinasis nedarbas; U - struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius); LF - darbo jėga. Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškam nedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarp faktiško (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio: U = U - U ; čia U - faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis; U - ciklinis nedarbo lygis; Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, pavyzdžiui, skatinančiomis makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės infliacijos, manoma, kad šio nedarbo tipo lengviausia išvengti. Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą, panagrinėkime papildytą darbo rinkos modelį (1 pav.). Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonominei pusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialusis bendrasis nacionalinis produktas. Grafike žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kad įmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. Kreivė LF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad, didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiek žmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėje kreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidaro taške E, kai dirbančiųjų skaičius yra N , o realusis darbo užmokestis w . Atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis lygis susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais, natūralusis nedarbo lygis JAV buvo 3 – 4 proc., kadangi darbo jėgos paklausa buvo didžiulė. Žmonės dirbo viršvalandžius ar kelis darbus. Vyriausybė draudė išeiti iš darbo svarbiausiose pramonės šakose. Taigi faktiškas nedarbo lygis nuo 1943 iki 1945 m. sudarė mažiau kaip 2 proc., o 1944 m. nukrito iki 1,2 procentų. Ekonomika pakilo aukščiau savo gamybos galimybių ribos. Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas, keičiantis sąlygoms. Tačiau, teorinis natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. 2.3. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta: 1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose, gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą. 2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą; Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį; 3. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių. Taigi šios įvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą. O kokios priemonės gali padidinti jos paklausą? 1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais, dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų, arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos pažiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę. 2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį “stok – eik” ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu (1945 – 1978 m.). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas “stok – eik” tęsiamas. 3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu. 4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms, bei negalios ištiktiems asmenims. Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo metu pastovų užimtumo augimą gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta perėjimas “nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką”. Pastarąjai ypač tinka mažosios ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis, vykstant tokiems poslinkiams darbo vietų paslaugų sferoje, daugėja maždaug 3 kartus sparčiau, negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimo kėlimo, ir dėl to galima kontroliuojama infliacija. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. 4. Infliacija ir nedarbas Nedaro ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Ką jie bedarytų, jų sprendimai per trumpą laikotarpį gali pasirodyti buvę neteisingi. Jei jie skatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai visų pirma padidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukelti depresiją ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį. Tačiau kažką daryti reikia. Net jei jie nieko nedaro, tai reiškia, kad jie tęsia ankstesnę politiką. Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo ir infliacijos - parodo Filipso kreivė. Olbanas Filipsas 1958 m. paskelbtame darbe įrodė, kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kilimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė. Šią priklausomybę vaizduojančios kreivės buvo pavadintos Filipso kreivėmis, pagerbiant autorių. 3.1 Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Tokia priklausomybė yra tik tuomet, kai infliaciją sukelia bendrosios paklausos pokyčiai. Padidėjus bendrajai paklausai, pakyla ne tik kainų lygis, bet ir realioji gamybos apimtis, realusis nacionalinis produktas. Didėjant realiajai šalies gamybos apimčiai, sukuriama daugiau darbo vietų, dėl to mažėja nedarbas. Vadinasi, kuo aukštesni infliacijos tempai, tuo mažesnis darbo lygis, ir priešingai, kuo mažesni infliacijos tempai, tuo nedarbo lygis yra aukštesnis. Ši sąveika atspindi tipinėje Filipso kreivėje, pateiktoje 2 paveiksle. Taškas E rodo ekonomikos pusiausvyros padėtį. Tuomet infliacijos tempas p = 0, o nedarbo lygis atitinka natūralųjį U (šiuo atveju U = 5%). Tai reiškia, kad sukuriamas potencialusis (natūralusis) nacionalinis produktas Y . Jeigu bendroji paklausa didėja ir viršija potencialųjį gamybos lygį, tuomet ekonomika juda taško A link. Jį pasiekus, nedarbo lygis sumažėja iki 2 proc., o infliacijos lygis pakyla iki 4 procentų. Vadinasi, norint palaikyti nedarbo lygį žemiau natūraliojo jo lygio, reikia susitaikyti su didėjančiu infliacijos lygiu. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjį jo lygį, infliacijos tempai mažėja. Ekonomika juda taško B link. Pasiekus šį tašką, nedarbo lygis siekia 7 proc., o infliacija sumažėja iki 2 procentų. Infliacijos tempai nekinta tik tuo atveju, kai dabartinis faktiškas nedarbo lygis sutampa su natūraliuoju. Kai U = U , tai p = p; kai U >U , tai p >p, o kai U < U , tuomet p < p. praktiškai svarbu parinkti tokį tašką, kuriame būtų pasiektas žemas darbo lygis, o ekonomika klestėtų esant saikingai infliacijai. Ši problema bus aptarta vėliau. Filipso kreivė įvairiais laikotarpiais gali būti įvairaus pavidalo. Tai reiškia, kad gali būti suderinami ir didesnis nedarbo lygis, ir didesni infliacijos tempai. Tai būdinga šių dienų ekonomikos ypatybė. Galimos Filipso kreivės pateiktos 3 paveiksle. Tarkime, kad natūralusis lygis U = 5%. Toks jo lygis gali būti suderintas su įvairiais infliacijos tempais: pirmu atveju p = 1% (kreivė PC ), antru p = 2% (kreivė PC ) ir trečiu – p = 4% (kreivė PC ). Dabartiniam laikotarpiui būdinga tendencija – Filipso kreivių paslinkimas į dešinę (į viršų). Išvada: trumpuoju laikotarpiu didėjant bendrajai paklausai, kyla kainos ir mažėja nedarbas. Tai gali būti pavaizduota tokia supaprastinta schema: AD P Jeigu infliaciją sukelia bendrosios pasiūlos mažėjimas kylant kaštams, tuomet kainos didėja mažėjant gamybos apimčiai. Tuo atveju didesnė infliacija sąlygoja ir didesnį nedarbo lygį. 3.2 Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. Tą pastebėjo M. Fridmenas 1968 m. jis teigė, kad ilguoju laikotarpiu potencialiose gamybos apimties, užimtumo ir nedarbo infliacijos lygis neveikia: visi šie kintamieji prisitaiko prie infliacijos. Vadinasi, ilguoju laikotarpiu dilema “nedarbas – infliacija” neiškyla. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė natūraliojo nedarbo lygyje. Tai parodyta 4 paveiksle. 4 paveiksle parodyta, kad natūralusis nedarbo lygis U = 5% (taškas E E ). Tai reiškia, kad pasiekiamas potencialiai galimas nacionalinio produkto dydis Y . Matome, kad ilguoju laikotarpiu infliacijos tempo pokyčiai neturi įtakos nedarbo lygiui. Kodėl gi taip yra? Jau žinome, kad trumpuoju laikotarpiu pakilus bendrajai paklausai, padidėja kainos ir sumažėja nedarbas. Tačiau tai tik laikina nedarbo ir infliacijos sąveika, laikinas nedarbo sumažėjimas. Jis trunka tol, kol ekonomika derinasi prie bendrosios paklausos padidėjimo ir galiausiai prisitaiko. Derinimasis trunka tol, kol pakyla darbo užmokestis, kitų gamybos veiksnių kainos ir susilygina su užbaigtos produkcijos kainomis. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla. Jai sumažėjus, pašalinamas bendrosios paklausos padidėjimo poveikis realiajam nacionaliniam produktui – jis grįžta į pradinę padėtį. Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja. Tai reiškia, kad nepaisant to, koks bus infliacijos tempas, faktiškas nedarbo lygis visada grįžta prie natūraliojo jo lygio. Dėl didesnių infliacijos tempų nedarbas sumažėja tik laikinai. Vėliau didesnis infliacijos lygis išlieka, o nedarbas vėl susilygina su natūraliuoju jo lygiu. 3.3 Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos problema Racionaliųjų lūkesčių teorijos šalininkai tvirtina , kad nedarbo – infliacijos dilema gali nustoti egzistavusi net ir trumpuoju laikotarpiu, jeigu infliacijos lūkesčiai yra racionalūs, t.y. pagrįsti ateities numatymu. Atkreipiame dėmesį į svarbiausius šios teorijos teiginius, nagrinėjamo klausimo pažiūriu. Racionalūs lūkesčiai – tai geriausia ateities prognozė, paremta visa turima informacija. Jei lūkesčiai racionalūs, galima teisingai prognozuoti infliacijos tempą. Ankstesnis infliacijos lygis neturi reikšmės, todėl nėra ir inercinės, užprogramuotos infliacijos. Infliacijos ateities prognozės pagrįstos ne ankstesnių laikotarpių duomenimis, bet būsimąja valstybės ekonomine politika, numatomais politikų veiksmais. Norint efektyviai prognozuoti, būtina žinoti galimus jų veiksmus. Politikai turi paskelbti, kas numatoma daryti ateityje, kokiomis priemonėmis bus reguliuojam bendroji paklausa ir t.t. Kai infliacijos prognozės klaidingos, atsiranda neatitikimas tarp faktiško realiojo ir darbo užmokesčio, kuris susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Jei infliacija yra didesnė už numatytą, tuomet realusis darbo užmokestis viršija jo rinkos lygį, o jei infliacija mažesnė už numatytą, tada realusis darbo užmokestis nukris žemiau jo pusiausvyros lygio. Jeigu infliacijos prognozės pasitvirtina, realusis darbo užmokestis yra tokio lygio, kuris atitinka darbo rinkos pusiausvyros lygį. Tai reiškia, kad natūralusis nedarbo lygis (arba visiškas užimtumas) susiklostys tik tuomet, kai faktiškas ir numatytas infliacijos lygis sutampa. Nedarbo ir infliacijos sąveika racionaliųjų lūkesčių teorijos požiūriu, pateikta 5 paveiksle. Tarkime, kad ekonomika yra taške E , esančiame ant ilgojo laikotarpio Filipso kreivės. Natūralusis nedarbo lygis U = 5%, o infliacijos lygis p = 0 procentų. Tarkime, kad pinigų kiekį žadama padidinti 4 procentais. Remdamiesi racionaliųjų lūkesčių teorija, ūkio subjektai tikisi, kad kainos pakils irgi 4 procentais. Sudaromos naujos sutartys, visi prisitaiko prie numatytos infliacijos. Trumpojo laikotarpio nustatomos Filipso kreivės padėtis yra PC , ir taške E ji kerta PC kreivę. Šio taško padėtis – numatytas 4 proc. infliacijos lygis ir natūralusis 5 proc. nedarbo lygis. Jeigu prognozės pasitvirtins ir infliacijos tempai pasieks 4 proc., tuomet ekonominė sistema persikels iš taško E į tašką E . nedarbo lygis ir gamybos apimtis nepasikeis. Jei lūkesčiai nepasitvirtins, o faktiškai infliacija bus didesnė už numatytą ir sieks, tarkime, 5 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške K, kur nedarbo lygis mažesnis už natūralųjį. Jeigu faktiškas infliacijos lygis bus mažesnis nei numatytas ir sieks, sakykime, tik 3 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške L, o nedarbo lygis viršys natūralųjį. Vadinasi, jei infliacijos lūkesčiai tikslūs, tai ekonomika juda tiesiai iš taško E į tašką E . Tai reiškia, kad, kylant infliacijos lygiui, nedarbas nebedidėja. Racionaliųjų lūkesčių teorijos pažiūriu, subjektų klaidos yra ne sistemingos, o atsitiktinės. Jei klaidos, prognozuojant infliaciją, yra atsitiktinės, tai ir faktiško nedarbo lygio nukrypimai nuo natūraliojo taip pat atsitiktiniai. Juos galima vertinti kaip atsitiktines paklaidas, kurios faktišką nedarbo lygį padidina arba sumažina nežymiai ir neilgam. Vis dėlto, racionaliųjų lūkesčių teorija turi nemaža trūkumų. Pirmiausia, ateities lūkesčiai negali būti visiškai tikslūs dėl to, kad ne visi politikų veiksmai žmonėms žinomi. Antra, vyriausybės vykdoma politika gali būti apgaulinga, t.y. vyriausybė gali nesilaikyti pažadų. ir užimtumo problemos Lietuvoje Daugelis fundamentaliųjų socialinių ir ekonominių šiuolaikinės visuomenės problemų negali būti efektyviai išspręstos tik rinkos mechanizmais. Tam būtina stipri ir efektyvi valstybės socialinė politika. Valstybės socialinė politika aktuali posocialinėms šalims, kuriose rinkos formavimo procesai labai dažnai buvo nenatūralūs, dirbtinai forsuojami, destruktyvūs. Daugelyje šalių rinka formavosi vykdant ekonomines reformas bet kokia kaina, valstybės vaidmuo buvo dažnai neefektyvus, o kai kuriais klausimais ir apskritai neleistinai pasyvus. Todėl buvo pažeistos svarbiausios socialinės rinkos funkcionavimo sąlygos – rinkos efektyvumo ir socialinio teisingumo (plačiąja prasme) užtikrinimas bei jų optimalus suderinimas. Ši problema aštriai iškilo ir Lietuvoje. Jos galutinis atspindys – gyvenimo lygio smukimas, didelės gyventojų dalies nuskurdimas, socialinės nelygybės žymus padidėjimas, socialiai atskirtų žmonių sluoksnio susiformavimas, nusikalstamumo augimas ir kt. Nežiūrint bendrų teigiamų pastarųjų metų poslinkių pajamų ir vartojimo srityse, Lietuvoje ir toliau išlieka didelė nelygybė ir skurdas. Plačiau nagrinėdami skurdo problemas, atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Remiantis tarptautinais skurdo ribos standartais, nustatytais Rytų ir Vidurio Europai (4JAV doleriai per dieną), Lietuvoje skurde gyvena apie 600 tūkst. Žmonių. Pagal santykinę skurdo ribą, Lietuvoje skursta 16,6 proc. Gyventojų. Santykinė skurdo riba prilyginama 50 proc. Vidutinių pajamų vidurkio. Taigi, skurstančiais laikomi žmonės, kurių pajamos neužtikrina susiklosčiusio minimalaus priimtino gyvenimo lygio. Viena iš svarbiausių skurdo ir kitų socialinių problemų priežasčių, yra nedarbas. Nedarbas ir skurdas yra neatsiejamai susiję dalykai: didžiajai žmonių daugumai darbas yra pagrindinis (arba vienintelis) pragyvenimo šaltinis. Todėl skurdą pagrįstai galima laikyti nedarbo palydovu. Nedarbo lygis reformų laikotarpiu, Lietuvoje turėjo aiškią didėjimo tendenciją. 1999 – ųjų metų pradžioje jis siekė 7,7 proc.. Ypač aukštas nedarbo lygis buvo Lazdijuose (17,4 proc.), Akmenėje (15,6 proc.) ir Šalčininkuose (15,5 proc.). Manoma, kad realus nedarbo lygis Lietuvoje sudaro apie 14 proc. Svarbiausia daugelio problemų sprendimo, tame tarpe ir skurdo mažinimo sąlyga, yra užimtumo didinimas. Užimtumo problema yra labai sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių veiksnių. Atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Užimtumo problemos kiekybinė pusė – tai visiškas darbingų gyventojų užimtumas. Žinoma, kad visiškas užimtumas suderinamas su tam tikru nedarbo lygiu (natūralusis, neišvengiamas nedarbo lygis). Paprastai, kai jis neviršija 3 – 5 proc.darbo jėgos. Kokybinė užimtumo problemos esmė – tai užimtumo efektyvumas ir racionalus užimtumas, kaip svarbiausia efektyvaus užimtumo sąlyga. Užimtumo politika yra sudėtinė bendros ekonominės ir socialinės politikos dalis. Ji turi organiškai į ją įsilieti, bet nebūti priedu prie “svarbesnių” problemų. Joje, kaip ir ekonominėje politikoje apskritai, turėtų vyrauti ilgalaikiai valstybės interesai, turi būti atsižvelgiama į nacionalines ypatybes: demografinę situaciją, istorines užimtumo, darbo ir ūkinės veiklos tradicijas, darbo jėgos kokybines charakteristikas, gamtos išteklius ir geografinę aplinką, politinę padėtį ir kt. Užimtumo didinimas jau savaime užprogramuotas kaip prioritetinis valstybės ekonominės ir socialinės politikos uždavinys. 5. Užimtumo politika Lietuvoje Siekiant sušvelninti socialines nedarbo pasėkmes, valstybė parengia ir įgyvendina specialias priemones, kurios sudaro darbo rinkos politikos turinį. Darbo rinkos politiką galima traktuoti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme ji yra sudėtinė užimtumo politikos dalis. Užimtumo politikos tikslas – formuoti racionalią gyventojų užimtumo struktūrą, didinti darbo ekonominį ir socialinį efektyvumą. Tuo pačiu užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijos, profilaktikos priemones. Siaurąja prasme, darbo rinkos politika sprendžia du pagrindinius uždavinius: 1) ekonominių, finansinių bei kitokių priemonių pagalba reguliuoja nedarbo lygį ir trukmę; 2) socialiai apsaugo bedarbius. Šiuos uždavinius atitinka dvi darbo rinkos politikos (DRP) kryptys: aktyvi ir pasyvi darbo rinkos politika. Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonių pagalba reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika apima tokias priemones, kaip darbuotojų draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi, svarbiausias pasyvios politikos tikslas aprūpinti bedarbius pašalpomis ir kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent minimalų gyvenimo lygį. Aktyvi darbo rinkos politika – tai kompleksas priemonių, didinančių bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems greičiau grįžti į aktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiama principu, jog žmogus pats turi užsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo užimtumui: tarpininkauja įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką užimtumą ir pan. Darbo rinkos aktyvi politika dažniausiai diferencijuojama atsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo rinkoje ypač nepalanki (invalidai, priešpensijinio amžiaus bedarbiai, nekvalifikuotas jaunimas ir kt.). Efektyviausia, specialistų nuomone, yra tokia darbo rinkos politika, kuri apskritai gerina visų subjektų padėtį darbo rinkoje, tačiau ypatingą dėmesį skiria silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms. Santykis tarp aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos elementų – jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – gali skirtis atskirose šalyse. Vienodai efektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo rinkos politika. Tai priklauso nuo konkrečių atskiro regiono arba tos, ar kitos šalies sąlygų. Konkrečios priemonės, kuriomis ji įgyvendinama atskirose šalyse, yra daugiau ar mažiau tradicinės, o skiriasi tik jų panaudojimo mąstas, formos ir kt., detalės. Lietuvos darbo birža rengia aktyvios darbo rinkos politikos programas, kurių tikslas padėti bedarbiams prisiderinti prie esamos darbo paklausos struktūros ir įsijungti į aktyvią darbinę veiklą. Šios programos skirtos pirmiausia tiems bedarbiams, kuriems sunku konkuruoti darbo rinkoje ir todėl jų įdarbinimo galimybės labai menkos. Tai bedarbiai, kurie pagal LR Bedarbių rėmimo įstatymą turi teisę į papildomas užimtumo garantijas. Jos taikomos: asmenims, jaunesniems kaip 18 metų; moterims, turinčioms vaikų iki 14 metų, ir vyrams, vieniems auginantiems vaikus iki to paties amžiaus; asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją likę ne daugiau kaip 5 metai; asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų; neįgaliems žmonėms (invalidams). Be to, visą bedarbių kontingentą įdarbinimo galimybių požiūriu, Lietuvos darbo birža skirsto į pasirengusius ir nepasirengusius darbo rinkai bedarbius. Pasirengusiems darbo rinkai bedarbiams priskiriami: turintys ne ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą, ar veiklos praktiką. Nepasirengusiais darbo rinkai laikomi bedarbiai: neturintys profesinio pasirengimo; turintys nepaklausią vietos darbo rinkoje profesiją ar veiklos praktiką; turintys ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. 1 lentelė Programos pavadinimas Dalyvavo iš viso Pasirengę darbo rinkai Nepasirengę darbo rinkai Užregistruota bedarbių iš viso: 47223 197461 Iš jų dalyvavo aktyviose programose: 75676 7199 68477 Iš jų pagal atskiras programas: Profesinio mokymo programoje: 12557 1272 11285 Grupinės darbo paieškos programoje: 32767 3392 29375 Įgijo patentą(iki 3 mėn.)savar. verslui: 9033 1573 7460 Laikinai įdarbinti (iki 1 metų): 18923 4670 14253 Užimtumo rėmimo programose: 27207 2562 24645 Iš jų: Bedarbių individualaus verslo rėmimo: 47 11 36 Viešųjų darbų programoje: 21637 1591 20046 Remiamų darbų programoje: 4256 732 3524 Naujų darbo vietų steigimo programoje: 906 *Bendras dalyvavusių aktyviose užimtumo programose bedarbių skaičius yra mažesnis už dalyvavusių visose užimtumo programose bedarbių skaičiaus sumą, kadangi tas pats bedarbis gali dalyvauti ne vienoje, bet keliose programose. Lentelės duomenys rodo, kad didžiąją dalį dalyvaujančiųjų aktyviose užimtumo programose sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. Jeigu tarp naujai užregistruotų 1999 m. bedarbių nepasirengę darbo rinkai sudarė 80,7 proc., tai tarp dalyvavusių aktyviose užimtumo programose – 90,5 proc.. Iš pasirengusių darbo rinkai bedarbių, aktyviose užimtumo programose dalyvavo 15,2 proc., tuo pat metu nepasirengusių darbo rinkai – net 34,7 proc., t.y. pastarųjų dalis buvo beveik 2,3 karto didesnė. Pagrindiniai užimtumo programų tikslai: 1* Profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programos tikslas – padėti bedarbiams prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų ir patenkinti darbdavių kvalifikuotos darbo jėgos poreikius. Jos svarbiausias uždavinys – apmokyti bedarbius, tobulinti jų kvalifikaciją arba perkvalifikuoti, atsižvelgiant į vietos darbo rinkos poreikius. 2. Grupinės darbo paieškos programos (darbo klubų) tikslas – supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, aktyvinti savarankiškas darbo paieškas, skatinti individualų verslą. 3. Darbo vietų išsaugojimo programa. Jos tikslas – galimai sumažinti potencialių bedarbių (numatomų atleisti iš darbo darbuotojų) skaičių, ypač kai atleidimas susijęs su trumpalaikiais ekonominio aktyvumo svyravimais, arba su gamybos technologiniu modernizavimu. 4* Viešieji (visuomeniškai naudingi) darbai – viena iš labiausiai paplitusių darbo rinkos aktyvios politikos priemonių, remiasi šiais pagrindiniais principais: 1) jie dažniausiai organizuojami taip, kad dalis darbo laiko (dienos, savaitės) liktų, ir būtų skiriama bedarbio profesiniam mokymui arba nuolatinio darbo paieškai; 2) yra laikino pobūdžio ir neturi konkuruoti su įprastinėmis darbo vietomis; 3) bedarbis juose gali dalyvauti tam tikrą (įstatyme numatytą) laiką. Viešųjų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti bedarbius ir kitus darbo biržoje registruotus asmenis, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai problematiškas. Pirmenybė teikiama tiems bedarbiams, kurie negali gauti arba jau negauna bedarbio pašalpos. 5. Užimtumo fondo remiamų darbų programa. LR Bedarbių rėmimo įstatyme numatoma organizuoti iš Užimtumo fondo remiamus darbus iki 6 mėnesių laikotarpiui, visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Remiamų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti galimai didesnį skaičių bedarbių pas sėkmingai ūkininkaujančius darbdavius, pastaruosius finansiškai skatinant. Programos uždavinys – sudaryti galimybę jauniems bedarbiams įgyti pirminių darbo įgūdžių bei padėti įsitvirtinti nuolatiniame darbe. 6* Bedarbių savarankiško verslo rėmimo programa. Jos tikslas – skatinti ir finansiškai remti bedarbius imtis verslo ir sukurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems bedarbiams. Jos uždavinys – dalykiškai ir psichologiškai parengti bedarbius savarankiškam verslui, teikti reikalingas konsultacijas ir paremti finansiškai. 5.1. Darbo rinkos profesinis mokymas 1992 m. įkurta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT), kuri yra valstybinė darbo rinkos reguliavimo ir koordinavimo institucija, pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Šiai tarnybai yra pavaldžios 6 teritorinės darbo rinkos mokymo tarnybos (TDRMT) bei 14 darbo rinkos mokymo centrų (DRMC) ir dvi bendros su užsienio partneriais mokymo įstaigos: Kauno biznio kolegija ir UAB “Profesinio mokymo ir menedžmento institutas”. Šios mokymo institucijos atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant šalies gyventojų užimtumo ir bedarbystės problemas. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (toliau Tarnyba) savo veiklą vysto šiomis pagrindinėmis kryptimis: • Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, darbo rinkos profesinis mokymas; • Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje; • Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas. Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinis mokymas - per 2000 metus 14 darbo rinkos mokymo centrų, apmokyta 16,6 tūkst. asmenų. Tai mažiausios mokymo apimtys per pastaruosius metus. Labiausiai mažėja bedarbių, kurių mokymas finansuojamas iš Užimtumo fondo, mokymas, o pagal pobūdį – profesinis rengimas bei perkvalifikavimas. Pagrindinė mokymo apimčių mažėjimo priežastis – dėl sudėtingos pastarųjų metų ekonominės situacijos sumažėjusios fizinių bei juridinių asmenų finansinės galimybės, nors suaugusiųjų perkvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo poreikiai išaugo. Labiausiai sumažėjo nekvalifikuoto jaunimo, turinčių nepaklausią darbo rinkoje profesiją bedarbių, mokymas. Iki 2000 m. spalio mėn., kai buvo patvirtinta nauja “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarka”, Tarnyba organizavo bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinį mokymą. Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje per 2000 metus. Profesinio informavimo, konsultavimo, orientavimo, psichologinio adaptavimo darbo rinkoje paslaugos suteiktos 50 tūkst. asmenų. Lyginant su 1999 m., konsultavimo apimtys beveik nepakito, tačiau keitėsi struktūra, siekiant maksimaliai patenkinti konsultuojamųjų poreikius. Didėja darbo grupėse reikšmė. Tai svarbu formuojant, atstatant žmogaus socialinius įgūdžius, didinant pasitikėjimą savimi. Grupėse konsultuotų skaičius beveik pasiekė individualiai konsultuotų asmenų skaičių. Daugiausia jose konsultuojasi asmenybės bendrojo adaptyvumo bei adaptyvaus elgesio formavimo klausimais. Darbas grupėse vyko pagal tikslines programas, atskiroms asmenų grupėms. Individualios konsultacijos daugiausia teikiamos profesinio konsultavimo, tinkamumo klausimais. Daugiausia – 70 proc. Konsultuoja bedarbių. Dirbančiųjų konsultuoja beveik 3 tūkst.. Beveik kas ketvirtas (per 11 tūkst.) konsultuotas – bendrojo lavinimo mokyklų moksleivis. Tai reikšminga nedarbo prevencijos priemonė. Reikia pažymėti, kad veikla šioje srityje ne tik plečiasi, bet turi būti ir itin plėtojama. Tarnybos paslaugos profesinio konsultavimo, psichologinio adaptavimo, darbo rinkoje aprėpia visą spektrą – nuo socialinės psichologinės reabilitacijos sunkiausiai sergantiems asmenims, iki informacijos suteikimo profesinio mokymo, įsidarbinimo bei kitais klausimais. Šį darbą šalyje atlieka 6 teritorinės darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos. Tarnyba, teikianti personalias paslaugas pagal konsultuojamų žmonių skaičių, paslaugų spektrą bei kokybę, - yra labiausiai išplėtota, o kai kuriais atžvilgiais vienintelė tokio pobūdžio institucija šalyje, turinti teritorinius padalinius bei patyrusį, aukštos kvalifikacijos personalą. Didelis dėmesys skiriamas naujų konsultavimo formų bei metodų diegimui. Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas, teisės aktų rengimas. Praėjusiais metais teisės aktų rengimo srityje galima išskirti du pagrindinius dalykus. Tai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” bei Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarkos” patvirtinimas. Tarnyba aktyviai dalyvavo šių tvarkų rengime, bendradarbiaudama su Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijomis, Lietuvos darbo birža. Pagrindiniai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” privalumai tie, kad ji leidžia lanksčiau tenkinti darbo rinkos poreikius. Tačiau ji neatitinka kai kurių Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatų, bei neišsprendė darbo rinkos mokymo centrų, orientuotų į bedarbių mokymą, vienodų konkurencinių sąlygų su Švietimo įstaigomis, klausimų. Patvirtinus “Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarką”, baigta formuoti profesinio mokymo įstaigų priežiūros sistema, padalintos priežiūros funkcijos tarp institucijų, kaip ir numatyta Profesinio mokymo įstatyme. Mokymo programų rengimas. 2000 metų pradžioje Tarnyba siūlė 307 darbo rinkos profesinio mokymo programas, apimančias visus šalies ūkio sektorius. Tai 156 pirmo, bei 151 antro valstybinio Studijų ir mokymo programų registro lygių programos. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautiniai projektai. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautinių projektų vykdymas – viena prioritetinių priemonių vystant darbo rinką, profesinį mokymą, konsultavimą. 2000 metais buvo 15 tarptautinių projektų, bei 2 tarptautinės programos ACQUIS bei NAPP), parengta 10 naujų tarptautinių projektų. Visi projektai apima pagrindinės darbo rinkos sritis: • Neįgaliųjų žmonių reabilitacija, integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką, jų profesinis mokymas; • Kaimo žmonių užimtumo problemų sprendimas; • Visagino miesto užimtumo problemų sprendimas; • Aplinkos apsaugos ir su tuo susijęs žmogiškųjų išteklių vystymas; • Jaunimo integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Darbo rinkos sistemos, institucijų vystymas; • Darbuotojų saugos ir sveikatos darbe gerinimas; • Turizmo infrastruktūros vystymas. Personalo ugdymas ir kvalifikacijos kėlimas. 2000 m. tęsiamas nuoseklus darbo rinkos profesijos mokytojų atestavimas. Parengta pedagoginio minimumo programa, projektas “Naujų pedagoginio darbo metodų sklaida”. Rengiami kvalifikacijos kėlimo seminarai profesijos mokytojams, darbo rinkos mokymo centrų, teritorinių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybų vadovams, darbuotojams. Ryšiai su visuomene. Informuojant visuomenę apie Tarnybos veiklą, kuriant jos įvaizdį, nuosekliai dirbama su žiniasklaida. Tarnybos vadovai, specialistai, dalyvauja televizijos, radijo laidose; rengiami reportažai atskiromis temomis. Platinama informacija apie Tarnybos renginius. Kartu su Statistikos departamentu leidžiamas leidinys “Darbo rinka ir gyventojų užimtumas”. 5.2. Viešieji darbai Viešieji darbai – tai teritorinių darbo biržų savivaldybių ir darbdavių organizuojami laikini darbai, kurie padeda didinti bedarbių užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūras. Pirmaisiais Lietuvos darbo biržos veiklos metais, bedarbiai skeptiškai žiūrėjo į siūlomus viešuosius darbus – laikiną užimtumo formą, dabar jie yra itin paklausūs tarp bedarbių , socialiai pažeidžiamų asmenų, negalinčių lygiomis teisėmis konkuruoti darbo rinkoje bei įsidarbinti nuolatiniam darbui. Viešieji darbai tapo viena iš aktyviausių užimtumo rėmimo programų. Įvertinus savivaldybių biudžetuose numatytas lėšas ir darbdavių galimybes dalyvauti šioje programoje, šiais metais teritorinės darbo biržos siųs viešiesiems darbams apie 30 tūkst. bedarbių. Per šiuos metus, viešuosiuose darbuose dirbo 21 tūkst. asmenų. Pirmiausia stengiamasi padėti socialiai pažeidžiamiausiems asmenims. Viešuosius darbus dirbo 4 tūkst. asmenų, kurių šeimose abu maitintojai – bedarbiai. Atsižvelgiant į augantį bedarbių poreikį dalyvauti viešuosiuose darbuose, Užimtumo fondo lėšos šiai programai kasmet yra didinamos. Užimtumo tarybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu, net 16 aukščiausio nedarbo teritorijose ( Šiauliuose, Druskininkų, Akmenės, Joniškio, Jonavos, Jurbarko, Pasvalio, Radviliškio, Lazdijų, Šalčininkų, Ignalinos, Tauragės, Pakruojo, Rokiškio, Marijampolės, Švenčionių rajonuose) leista taikyti atskiriems projektams padidintą finansavimą. Šių teritorijų darbo biržos įgijo galimybę suteikti laikiną užimtumą papildomai 3 tūkstančiams bedarbių ir sušvelninti nedarbo padarinius. Viešieji darbai – ne tik pragyvenimo šaltinis daugeliui bedarbių, laikina jų užimtumo forma, bet ir padeda plėsti vietos socialinę infrastruktūrą. Daugelyje miestų, gyvenviečių, aplinkos, parkų, kapinių priežiūros darbai atliekami bedarbių jėgomis. Štai Vilniaus mieste AB “Vilniaus zunda” įdarbino per 100 bedarbių, kurie apsodina gėlėmis bei tvarko Lukiškių, Savivaldybės, prie Operos ir baleto teatro esančias aikštes, Sereikiškių ir Vingio parkus, Rokantiškių ir Antakalnio kapines. Įvertinus viešųjų darbų organizavimo rezultatus per keletą metų, galima padaryti išvadą, kad išryškėjo šių darbų didelė socialinė nauda vietinei bendruomenei. Bendradarbiaujant su socialinės globos ir rūpybos skyriais, beveik 2 tūkst. bedarbių visoje šalyje teikė paslaugas vienišiems, neįgaliems asmenims. Vien Šiauliuose, šioje sferoje dirba 360 bedarbių: Ugdymo ir globos centre teikia pagalbą neįgaliems vaikams, Šiaulių globos ir palaikomojo gydymo ligoninėje slaugo ligonius, prižiūri vienišus asmenis. Ypač didelis dėmesys skiriamas gamtosaugos ir ekologijos projektams, atsižvelgiant į artimiausiu laiku Lietuvoje įsigaliosiančias, aplinkos srityje veiklą apibrėžiančias, Europos Sąjungos direktyvas: tvarkomi šalies nacionaliniai parkai, kitos saugomos teritorijos, valomi vandens telkiniai, plečiami miškų plotai. Siekiant sumažinti nedarbą kaime, vis daugiau į viešųjų darbų organizavimą įtraukti ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės. Šiais metais per 300 tūkst. darbdavių įdarbins apie 3 tūkst. kaimo bedarbių. Prioritetas dalyvauti šioje programoje skiriamas ūkininkams, teikiantiems labdarą žemės ūkio produktais vaikų ir senelių globos namams, padedantiems vienišiems asmenims dirbti žemę. Dažnai viešųjų darbų plėtrą riboja jų finansavimo problemos. Viešųjų darbų programai 2002 metams savivaldybės skyrė apie 10 mln. Lt., t.y. 3 mln. Mažiau, nei praėjusiais metais. Atskiros savivaldybės, nepaisydamos lėšų stokos biudžetuose, ieško galimybių finansuoti didesnį viešųjų darbų mastą. Respublikinė darbo birža parengė medžiagą Savivaldybių asociacijai dėl inicijavimo savivaldybių vadovus didinti lėšas viešiesiems darbams, vykdyti ilgalaikius, didelę socialinę naudą turinčius projektus, pasitelkiant į pagalbą nevyriausybines organizacijas. 5.3. Valstybės skatinimas kurti darbo vietas Lietuvos darbo birža pradėjo įgyvendinti vietinių užimtumo iniciatyvų bandomuosius projektus, didžiausio nedarbo teritorijose. Jie turėtų padėti sutelkti vietos bendruomenės socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Vietinių užimtumo iniciatyvų programos projektais tikimasi padėti labiausiai socialiai pažeistiems asmenims. Iniciatyviesiems – 101 mln. litų projektams vykdyti, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programa, šiems metams skyrė 1,2 mln. litų, 2002 – 2004 metais iš valstybės biudžeto numatoma skirti 100 mln. litų. Vietinėms užimtumo iniciatyvoms didelį dėmesį skiria savivaldybės, kurios projektams įgyvendinti taip pat numato skirti nemažas lėšas. Šiais metais pirmieji vietinių užimtumo iniciatyvų projektai bus įgyvendinami didžiausio nedarbo teritorijose – Akmenės, Pasvalio, Pakruojo, Jurbarko, Joniškio, Šiaulių, Šakių ir Širvintų rajonuose bei Druskininkų mieste. Dalyvauti projektų atrankoje valstybės finansinei paramai gauti gali įmonės, įstaigos ir organizacijos (išskyrus išlaikomas iš valstybės ir savivaldybės biudžetų) bei fiziniai asmenys. Viena iš sąlygų – projektų pateikėjų lėšos, kartu su rėmėjų lėšomis, turi sudaryti ne mažiau kaip 35 procentus visos projekto vertės. Vienai darbo vietai finansuoti gali būti skiriama iki 17 tūkstančių litų. Pinigai bus kontroliuojami. Dideli pinigai įpareigoja sukurti gerai funkcionuojantį jų panaudojimo kontrolės mechanizmą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo tvarką, Lietuvos darbo biržos generalinio direktoriaus įsakymu, patvirtintas visas kompleksas priemonių, užtikrinančių šios programos realizavimą. Prieš tai Respublikinės darbo biržos buvo sudarytas projektų priežiūros komitetas. Šiame komitete atstovaujamos ne tik valstybinės bei savivaldos institucijos, bet ir profesinės sąjungos, verslininkų organizacijos. Komitetas vertins teritorinių darbo biržų pateiktus projektus ir teiks pasiūlymus skirti valstybės finansinę paramą jiems įgyvendinti. Prie teritorinių darbo biržų, kurios įgyvendins bandomuosius projektus, sudarytos vietinių užimtumo iniciatyvų projektų vykdymo komisijos. Jos atrinks projektus ir vertins, ar jie atitinka vietos darbo rinkos poreikius, svarstys ir teiks pasiūlymus projektų plėtrai, bei jų įgyvendinimo tobulinimui. Efektyviausių projektų paieška. Atrenkant bei vertinant projektus, bus atsižvelgta į nustatytus kriterijus, projektų įtaką nedarbo lygiui toje teritorijoje, perspektyvių užimtumo didinimo požiūriu, ekonominių veiklų plėtojimą. Bus atsižvelgta, kiek sumažės socialinių pašalpų gavėjų, kiek išplės socialinės paslaugos. Prioritetą numatoma teikti projektams, kuriuos finansiškai rems keli vietiniai arba užsienio partneriai, įgyvendinant projektą bus sudaryta galimybė darbuotojams kelti kvalifikaciją. Taip pat atsižvelgiama, kaip projektą remia savivaldybė – ar skiria lėšų, patalpas, ar žada taikyti mokesčių lengvatas. Savivaldybių parama labai padidins projekto sėkmingo įgyvendinimo galimybes. Svarbus kriterijus yra galimybė tęsti projektą pasibaigus jo finansavimui, projekto plėtros galimybės. Darbo biržos, bendradarbiaudamos su projektų vykdytojais, pasirengusios, jei reikės, organizuoti bedarbių, kuriuos numatoma siųsti į steigiamas darbo vietas, profesinį mokymą ir suteikti jiems papildomas kvalifikacijas. Šios programos įgyvendinimas buvo pavestas darbo biržoms, jos jau turi patirtį įgyvendinant PHARE programos paremtus vietinių užimtumo iniciatyvų projektus Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose bei Varėnoje. Įgyvendinant šiuos projektus buvo sukurta daugiau nei 50 darbo vietų, projektų rengimo ir įgyvendinimo patirtį įgijo savivaldos institucijos bei kiti socialiniai partneriai. 6. Darbo biržos 1990 m. įkurta Lietuvos darbo birža buvo pirmoji įstaiga, pradėjusi vykdyti konkrečią užimtumo politiką, pagal TDO rekomendacijas. Šiuo metu Lietuvos darbo birža turi 47 teritorinius padalinius ir pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Lietuvos darbo birža ir jos skyriai, rajonuose rūpinasi bedarbystės ir gyventojų užimtumo didinimo reikalais. Jų veiklą apima minėtų programų konkretumas ir efektyvumas. Kiekvienas regionas turi savų įdarbinimo problemų, atskirose darbo biržose išskiriami prioritetiniai veiksmai, siekiant atskiras bedarbių grupes integruoti į darbo rinką, taikyti naujas darbo formas su darbdaviais. Darbo biržos, vykdydamos užimtumo didinimo programas, 1997 m. įdarbino 73,0 tūstančius nedirbančiųjų asmenų, 13,5 tūkst. įsigijo ar pakeitė profesiją ir 52,2 tūkst. buvo įtraukti į kitas užimtumo programas. Respublikinė darbo birža, remdamasi analizės duomenimis, iškilusiais uždaviniais ir galimybėmis, kiekvieniems metams numato naujus veiklos tikslus ir būdus jiems siekti. Gyventojų užimtumo klausimams nagrinėti, prie darbo biržų steigiamas visuomeniniais pagrindais veikiančios Trišalės komisijos. Jos sudaromos iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių: darbuotojų (profesinių sąjungų), darbdavių (verslininkų asociacijos) bei valstybės valdymo organų atstovų. Darbuotojų ir darbdavių atstovus darbui trišalėse komisijose skiria minėtos organizacijos, o valstybės atstovus skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir savivaldybės. Darbo birža atlieka šias funkcijas: • Analizuoja ir prognozuoja darbo paklausos ir pasiūlos pakitimus; • Registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius; • Ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti; • Organizuoja bedarbių ir darbuotojų profesinį mokymą; • Tarpininkauja piliečiams įsidarbinant šalyje ir užsienyje; • Nustatyta tvarka disponuoja Užimtumo fondo lėšomis ir viešai skelbia, kur jas panaudojo; • Rengia gyventojų užimtumo programas; • Skiria baudas darbdaviams, pažeidusiems laisvų darbo vietų registravimo tvarką; • Kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus; • Skiria bedarbio pašalpą. Trišalės komisijos teisės: Teikti pasiūlymus darbo biržai dėl gyventojų užimtumo politikos ir socialinės pagalbos bedarbiams, prioritetų. Teikti pasiūlymus gyventojų užimtumo programų tobulinimui, nedarbo ribojimo priemonių taikymui, bedarbio mokymo ir konsultavimo tvarkos, bei kitais klausimais. Svarstyti darbo biržos veiklą ir Užimtumo fondo lėšų naudojimą. 7. 1998 metų Lietuvos darbo biržos programos 1. Programa : Užimtumo rėmimas ir prisitaikymas darbo rinkoje. Tikslas: orientuoti bedarbius, visų pirma ilgalaikius, jaunimą ir labiausiai socialiai pažeidžiamus asmenis į aktyvią darbo paiešką ir atitinkamą paruošimą, užtikrinant jų integravimą į darbo rinką; ● Ilgalaikės bedarbystės ir jaunimo nedarbo mažinimas Ankstyvas darbo motyvacijos nustatymas bei labiausiai socialiai pažeidžiamų bedarbių grupių, kuriems pirmiausia reikia padėti, identifikavimas. Ilgalaikės bedarbystės prevencija ir užimtumo rėmimas: Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam bedarbiui, per 12 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam jaunam (iki 25 metų) bedarbiui, per 6 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Kiekvienam, visų pirma jaunam, ilgalaikiam bedarbiui, kuriam nebuvo suteiktos gyventojų užimtumo priemonės, per 6 mėn. jas pasiūlyti ir suteikti. ● Tarpininkavimo paslaugų plėtra – nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą: Užimtumo rėmimo ir darbo rinkos profesinio mokymo programų taikymo tikslingumas. Sudaromų įsidarbinimo planų

Ekonomika  Referatai   (73,77 kB)

Atsidūrus sudėtingoje situacijoje, kai reikia priimti sunkius sprendimus, dažnai prisimenamos etikos teorijos, nurodančios tam tikras gaires. Nors etikos teorijos buvo sukurtos seniai, tačiau jos yra aktualios ir šiandien. Jomis vadovaujamės nagrinėdami ir vertindami žmonių elgesį. Etikos teorija – tai etinių principų visuma susidedanti iš trijų dalių: etinių standartų, etinių principų ir etinių vertinimų. Išskyrėme pagrindines etikos teorijas: deontologija, teleologija, utilitarizmas ir teisingumo teorija.

Teisė  Referatai   (30,58 kB)

Kursinio darbo tema yra ,,Archetipinės kritikos idėjų galimybės skaitant lietuvių poeziją mokykloje”. Perskaičius pavadinimą, sunku buvo numanyti, apie ką bus darbas,bet įsigilinus į šios kritikos galimybes, kyla noras sužinoti, kaip galima teoriją pritaikyti praktiškai mokykloje. Smalsu buvo, atsirado noras išbandyti save,atlikti įdomų, pirmą didesnį savo gyvenime tyrimą mokyklose. Su vadove parinkom potemę ir pirmyn... Pirmas žingsnelis buvo susipažinti su archetipine kritika ( su C.G.Jungu, jo veikla, archetipais bei pačia archetipine kritika ). Toliau parinkom potemę, ieškojau tinkamų eilėraščių tomis temomis. Sudariau eilėraščių pasiūlos lapą ir anketą. Kitas žingsnis buvo tyrimas. Pateikiau anketas su eilėraščiais lietuvių, lenkų bei rusų mokykloms (12, 12, 11 klasės). Gautus rezultatus apibendrinau, sudariau lenteles. Taigi šiame darbe pateikiama teorinė dalis ( edukologijos pažiūros, C.G.Jungas, jo veikla, archetipai, archetipinė kritika), tyrimas ( anketa, eilėraščiai, mokinių atsakymai ), darbo apibendrinimas, rezultatai,išvados.

Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (30 psl., 43,19 kB)

Savižudybės sąvoka. Truputi istorijos. Psichologinės savižudybių priežastys. Socialinės savižudybių priežastys apibendrinimas. Aplinkos įtaka savižudybėms. Rizikos grupės. Mitai apie savižudybę. Savižudybė ir žiniasklaida. Prevencijos uždaviniai. Kaip padėti žmogui galvojančiam apie savižudybę. Vienas iš pagrindinių suicidinės elgsenos klausimų, kodėl žmogus nebenori gyventi? Šį klausimą bandoma išsiaiškinti jau daugelį dešimtmečių tačiau vieningą atsakymą surasti taip ir nepavyksta. Visais laikais savižudybė buvo ir tebėra sukrečiantis, prieštaringas, daug diskusijų keliantis reiškinys.

Psichologija  Kursiniai darbai   (21 psl., 40,01 kB)

200 metų ekonominė sėkmė buvo matuojama tik fizinio kapitalo efektyvumo kriterijais. Pradžioje tai buvo pelnas ir investicijų grąža, vėliau atsirado modernūs akcininkų vertės analizės, ekonominės pridėtinės vertės analizės metodai. Dabar, prasidėjus naujosios žinių ekonomikos epochai, iškilo poreikis matuoti neapčiuopiamą turtą – Intelektualų kapitalą (IK), kitaip sakant žmogiškąjį kapitalą. Žmogiškasis kapitalas ir technologijos, visada buvo centrinė ekonominio augimo ašis. Spartėjantis technologinis progresas lemia tai, kad labai sutrumpėja gamybos ciklas ir išsivysčiusių šalių ekonomika ima vis labiau priklausyti nuo naujų žinių kūrimo, jų sklaidos ir panaudojimo greičio. Lietuvoje žmogiškasis kapitalas yra pagrindinis, lemiantis socialinės, ekonominės raidos faktorius. Lietuvoje jau pradedama suvokti, kad firmos sėkmė pirmiausiai priklauso nuo dirbančių joje žmonių, kad svarbiausias dalykas - atrinkti tinkamiausią žmogų į tinkamiausią vietą.

Finansai  Referatai   (16 psl., 29,74 kB)

Jonas Biliūnas savo apsakyme „Kliudžiau“ norėjo pavaizduoti svarbiausius humanizmo trūkumus: nesupratingumą ir šaltakraujiškumą kitai būtybei. Šie trūkumai ypač išryškėja šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame laikui bėgant jau neliko tolerancijos, pagarbos ir užuojautos vienas kitam. Jono Biliūno personažą mes galime sutapatinti su dabartiniu jaunimu. Juk jau nuo mažų dienų formuojasi žmogaus charakteris, jausmai būdo bruožai. Mūsų dabartinis jaunimas nenori domėtis nekuo, nenori mokytis, tobulėti.

Lietuvių kalba  Analizės   (1 psl., 3,51 kB)

Žinduolius supančioje aplinkoje labai daug įvairiausių mikroorganizmų, kurie, patekę į jo organizmą, randa palankias gyvenimo sąlygas. Viduje šilta, pakanka drėgmės ir daug įvairiausių maistmedžiagių. Todėl žinduolio (o ir bet kurio kito daugialąsčio) organizmą mikroorganizmai turėtų sparčiai suardyti. Tačiau to nėra, kadangi daugialąsčiai organizmai turi apsaugą nuo tokio įsiveržimo. Imunitetas - organizmo gebėjimas apsaugoti savo vientisumą ir gyvybingumą nuo parazituojančių organizmų ir nuo biologinės kilmės nuodų.

Biologija  Konspektai   (8 psl., 23,73 kB)

Virusai būna trijų formų, kurios labai skiriasi viena nuo kitos: už ląstelės ribų virusas būna virionas. Virionas yra dalelė, sudaryta iš nukleorūgšties molekulės ir ją supančio baltyminio apvalkalo; užkrėtę ląsteles aktyviai parazituojantys virusai būna aktyviai perrašomos ir skaitomos DNR atkarpos pavidalo; užkrėtęs ląstelę pasyvus virusas būna DNR atkarpa ląstelės chromosomoje, kurią labai sunku aptikti. Esminė laisvo viruso dalis - nukleorūgšties šerdis su genetine informacija. Šerdį supa baltyminis apvalkalas, vadinamas kapside.

Biologija  Konspektai   (8 psl., 20,24 kB)

Vadybos samprata ir turinys.Valdymo objektai, subjektai ir funkcijos. Visuotinės kokybės vadyba ir harmoningosios plėtros koncepcijos ir jų taikymas Lietuvoje. Strateginio ir operatyvaus valdymo esmė ir metodologijos. Aplinkos ir strategijų sąveika. Alternatyvinės strategijos ir jų atranka. Organizacijos esmė, organizacijos tipai. Valdymas per tikslus teorijos raida. Analizės vaidmuo strateginiame ir operatyviame planavime. Analizė ir prognozė. Analizės rūšys. Ištekliai ir strategija.

Vadyba  Paruoštukės   (6 psl., 56,5 kB)

Vidurinis geležies amžius kelia daug klausimų. Pirmiausia įdomu, kada jis prasidėjo ir kada baigėsi. Anksčiau buvo sakoma, kad tai laikotarpis tarp V ir IX a., dabar amžiaus pradžia siejama su V a. po Kr. viduriu. Kaip tik tuo metu visoje Lietuvoje pakito materialinės kultūros bruožai. Kebliau nusakyti laikotarpio pabaigą. Čia vieningos nuomonės nėra. Daugelis manė, kad tai turėtų būti VIII ir IX a riba. Pastaraisiais metais A. Tautavičius teigia, kad pokyčiai, rodantys kito laikotarpio pradžią, ima ryškėti tik X a. viduryje.

Istorija  Konspektai   (5 psl., 11,64 kB)

Vadyba - valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Vadybos mokslo praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius metų, o mokyklos - jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas - vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.

Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (59 psl., 139,61 kB)

Žmogus - Žemės planetos kūdikis. Jo atsiradimas ir raida priklausė nuo mūsų Žemės įvykių, o šie - nuo Visatos veiksnių. Mums atrodo, kad sistemoje Visata - Žemė - Žmogus svarbiausia vieta priklauso mums. Tačiau žinios apie Žemę rodo, kad planeta su visomis savo geosferomis yra labai sudėtingai organizuota, bet vientisa sistema. Ją palaiko energijos ir medžiagų dinaminė pusiausvyra. Ji nėra labai griežta, būna svyravimų ir nukrypimų. Žemės kitimai geologinėje praeityje vyko dėsningai, ritmiškai ir cikliškai. Vieni jų vyko ramiai, kiti šuoliškai ir katastrofiškai. Šių kitimų priežastys buvo įvairios.

Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (20 psl., 190,47 kB)

Šie nuostabūs ropliai, matyt, buvo labiausiai suklestėję iš kada nors gyvenusiųjų gyvūnų.Pirmieji dinozaurai gyveno maždaug prieš 225 milijonus metų, triaso periode, o juros ir kreidos periodu vystėsi vis daugiau jų rūšių. Didėjo dinozaurų kūno masė, jie plačiai paplito, kol kreidos periodo pabaigoje, maždaug prieš 65 milijonus metų, jie paslaptingai išnyko.

Biologija  Referatai   (10 psl., 252,5 kB)

Užuovėja - novelių romanas. Visos novelės tarpusavyje yra susijusios ne tik išorinėmis, bet ir idėjinėmis jungtimis. Čia vaizduojamas tarpukario metų Aukštaitijos kaimas, žmonės, ūkio darbai per keturis metų laikus. Užuovėjos probleminis centras - lietuvis ir žemė. Čia slypi mūsų savitumo, savęs atpažinimo ir išlikimo galimybė. M. Katiliškio prozoje paprastumas yra apgaulingas. Katiliškiui svarbiausia parodyti jausmą. Jį išreiškia per daikto ir gamtos apraiškas. Atrodo, kad jausmas ne žmogaus, o gamtos ir jį apibūdinti neįmanoma. Jausmas ateina iš išorės.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 14,4 kB)

Lietuva-dainų šalis. Lietuviams daina-antroji kalba, jos gaida. Kai žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių.,, Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš darbo vyrai ir moterys. Niūniuodavo motinos, supdamos kūdikį, ir jaunos marčios, sukdamos girnų akmenį, susimąsčiusios apie savo sunkią dalią. Dainuodavo jauni broleliai, tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami.

Lietuvių kalba  Referatai   (8,79 kB)

Pasak pedagogų, L. Bobrovos ir P. Ivanovo kūno kultūra – "tai ne vien kūno mankšta, dvasinė ir fizinė iškrova. Tai galingas stimulas intelektinei veiklai, vidinių galių atskleidimo, gražaus elgesio, estetinių jausmų bei darbštumo ugdymo priemonė. Apimdama įvairias asmens fizinio aktyvumo raškos formas, kūno kultūra sudaro sąlygas asmeniui pažinti save ir ugdyti fizinę bei dvasinę ištvermę, reikalingą kritinėse situacijose, individualumą, tikėjimą sėkme siekiant fizinės ir dvasinės sveikatos."

Sportas  Referatai   (5,27 kB)

Augalija: tipiški plačialapiai ir spygliuočių miškai prieškalnėse. Labiausiai paplitę medžiai: ąžuolas, bukas, kaštonas, europinis maumedis, itališkasis kiparisas, itališkoji pušis (pinija). Didžiausi miestai (tūkst.gyv.): Roma - 2623, Milanas - 1189, Neapolis - 1014, Turinas - 956, Palermas - 669, Genuja - 629, Bolonija - 402, Florencija - 394, Baris - 345, Venecija - 321. Gyventojų tankumas (žm./kv.km.): Viename kvadratiniame kilometre vidutiniškai gyvena 190 žmonių. Religijos: 91% gyventojų yra katalikai, iš kitų - protestantai ir judėjai. Tarp imigrantų yra daug musulmonų (apie 250 000). ŽYMŪS PASTATAI: Romoje : Koliziejus, Romos forumas, Panteonas, Angelo Pilis, Šv. Petro Bazilika, Šv. Morkaus bazilika (Venecija), Monrealės katedra (Sicilija). Antikinis miestas "Pompėja" atkastas ir lankomas turistų.

Geografija  Referatai   (4,21 kB)

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta [I Korintiečiams 13,4]. Nebūna meilės be maloningumo. Meilė be maloningumo – tarsi pavasaris be gėlių ar ugnis be kaitros. Prisiminkite Pauliaus raginimą: "Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus" (Efeziečiams 4,32). Tokia yra meilė. Dabar pažiūrėkime, kokia ji nėra. "Ji nepavydi." Meilė nepavydi, o tai reiškia, jog jai gana to, ką turi.

Etika  Referatai   (3,65 kB)

Bankai – tai specialūs ekonominiai institutai, telkiantys laikinai esančias laisvas lėšas ir sankaupas, teikiantys kreditą, tarpininkaujantys piniginiuose atsiskaitymuose, leidžiantys apyvarton pinigus, vertybinius popierius, atlikinėjantys su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Priimdami indėlius (depozitus), duodami paskolas ir atlikdami atsiskaitymo operacijas bankai kontroliuoja ir veikia tam tikrus ūkio procesus.

Ekonomika  Referatai   (12,03 kB)

Politikos mokslas nuo kitų socialinių mokslų skiriasi tuo, kad vis dar bandoma atsakyti į tokius klausimus kaip: "Kokia yra politinių mokslų, kaip atskiros disciplinos, apimtis ir kokie šios disciplinos moksliniai tikslai?". Ir kas keisčiausia: "Ar politiniai mokslai iš viso yra mokslai, jei taip, tai kuria prasmė?".

Politologija  Referatai   (11,1 kB)

Žemė - žmogaus namai. Žmogus gerokai toliau pažengęs už bet kokią gyvybės formą egzistuojančią žemėja. Pakolkas, erdvė kurioje veikia žmogus tai tik nedidelė planeta Žemė ir dalelė kosmoso (žiūrint visos visatos mastu) tai ar nemanot, kad manyti jog žmogus tai vienintelė protinga būtybė - tiesiog didybės manija? Praeito šimtmečio pradžioje žmogus pradėjo labai domėtis nežemiškų civi­li­za­ci­jų fe­no­me­nu.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5,1 kB)

Kalbos funkcijos: komunikacinė, ekspresinė (kalbos gebėjimas padėti žmogui išreikšti jausmus), gnoseologinė (pažintinė – pasaulio pažinimas per kalbą), estetinė ir reprezentacinė. "Kalba sukuriama visuomenės, tarnauja visuomenės poreikiams ir plėtojasi glaudžiai susijusi su visuomenės gyvenimo raida" (J.Palionis "Kalbos mokslo pradmenys" 1985) Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas reikalauja, kad viešoji kalba būtų taisyklinga.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5,02 kB)

Visuomenės istorija rodo, kad paprastai išradimai padaromi ir pritaikomi tada, kai pribręsta tam tikros socialinės, ekonominės ir techninės sąlygos, kai jie tampa būtina visuomenės tolesnės pažangos reikšme. XXI amžius žmogaus gyvenimą paįvairina palengvina ne tik informacinės technologinės priemonės, bet ir žiniasklaida. Ji žmogaus gyvenimą padaro įdomesnį bei skaidresnį, padeda atitrūkti nuo kasdienybės ir žinoma praplečia žmogaus akiratį. Šiandien žiniasklaida — gerai visiems žinomas žodis.

Lietuvių kalba  Referatai   (3,55 kB)

XIX a. pabaigoje kaip romantizmo laikais bandyta bėgti nuo pilkos kasadienybės į dvasinę jausmų, fantazijų ir paslapčių sritį. Savo paveikslams, pilniems slaptų prasmių, tapytojai suteikdavo simbolinį turinį. Simbolizmas nesudarė vientisos meno krypties. Tai ne naujų plastikos principų paieškos, o XIX a. pabaigoje sustiprėjusio jausmingumo ir pesimizmo išraiška.

Lietuvių kalba  Referatai   (8,13 kB)

Šiame savo darbe aš lyginsiu dviejų mąstytojų, Tomo Hobso ir Dž. Locko požiūrius į individo laisvę. Tad pirmiausia pateikia trumpą autorių biografiją. Tomas Hobsas (Thomas Hobbes, 1588 - 1679) - žymus anglų filosofas. Jis gimė 1588 m. balandžio 5d. Malmsberyje, Viltšyro grafystėje. Bendradarbiavo su F. Bekonu, R. Dekartu, G. Galilėjumi, P. Gasendi. Per Anglijos (buržuazinę) revoliucija emigravo.

Filosofija  Referatai   (8,91 kB)