SMOGAS Žodis smogas pradėtas naudoti maždaug prieš 100 metų. Jis sudarytas iš dviejų anglų kalbos žodžių: smoke – “dūmai“ ir fog – “rūkas“. Didžiuosiuose miestuose tvyrantys dūmai ir rūkas sukelia įvairias ligas, net mirtinas; didina metalų koroziją, blogina matomumą. Miestų oras dėl smogo atrodo neskaidrus, padūmavęs. Ypatingai kenčia tie miestai, kuriuose yra daug sunkiosios pramonės įmonių. Smogo susidarymas yra labai sudėtingas cheminis reiškinys, kurį tiria daugybė įvairių šalių chemikų, tačiau dar nesurasti visi atsakymai. Manoma, kad svarbiausias vaidmuo čia tenka degimo reakcijų produktų sąveikai su saulės šviesa. Yra skiriami du miestų smogo tipai: 1) industrinis arba žiemos smogas; 2) fotocheminis arba vasaros smogas. FOTOCHEMINIS SMOGAS Fotocheminis smogas (Los Andželo tipo) – oro teršalų rūšis, susidaranti veikiant Saulės šviesai iš labai užteršto oro (rūko ir dūmų). Dažniausiai tokį smogą sukelia automobilių išmetamosios dujos. Šis smogas paprastai formuojasi sauso, saulėto ir karšto klimato zonose, vasaros metu, kai nėra vėjo ir kai užteršto oro sluoksniai nesimaišo, taip pat dėl foto cheminių procesų, vykstančių užterštame ore . Jis skverbiasi į kvėpavimo takus, mažėja organizmo atsparumas ligoms, netgi yra plastikai. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos normatyvus šio smogo susidarymas reguliuojamas pagal požemio ozono koncentraciją ore. Ji neturi viršyti 200 μg/m3. Fotocheminį smogą sudaro pirminių (azoto oksidas, anglies monoksidas) ir antrinių (ozonas, formaldehidas) teršalų mišinys. Fotocheminis smogas susideda iš dūmų, automobilių deginių, dulkių, vandens lašelių. Šviesos sukeliamos cheminės reakcijos vadinamos fotocheminėmis, o tokių reakcijų sukeltas smogas –fotocheminiu smogu. Jeigu degant kurui susidaro labai aukšta temperatūra, gali pasigaminti ypatingai kenksmingos cheminės medžiagos, tokia yra, pavyzdžiui NO susidarymo reakcija, vykstanti automobilių varikliuose: N2 (d.) + O2 (d.) → 2NO (d.) Išmetamosiose automobilių dujose yra ne tik NO (d.), bet ir nesudegusio bei nevisiškai sudegusio benzino (angliavandenilių). Reakcijoje susidaręs NO (d.) dalyvauja įvairiuose virsmuose ir tampa NO2 (d.). Pastarasis sugeria saulės spindulius ir skyla. Atsipalaidavę deguonies atomai dalyvauja ozono susidarymo reakcijoje, ozonas oksiduoja naujus NO (d.) kiekius: NO2 + saulės šviesa → NO + O O + O2 → O3 O3 + NO → NO2 + O2 Užterštame miestų ore yra NO, NO2, ozono, įvairiausių organinių medžiagų, susidarančių iš benzine esančių angliavandenilių. Fotocheminiame smoge gali susidaryti ašarojimą sukeliantis peroksiacetilnitratas (PAN). Ašarojimą sukeliančios medžiagos vadinamos lakrimatoriais. Jei vyktų tik šios reakcijos, ozonas negalėtų kauptis, deja, jis ir PAN susidaro nevisiškai sudegus benzino angliavandeniliams. Dar nekalbėjome apie ypatingai aktyvias chemines daleles, vadinamuosius laisvuosius radikalus. Šios labai trumpai gyvuojančios ir nepaprastai reakcingos dalelės dalyvauja įvairiose cheminėse reakcijose. Prie laisvųjų radikalų formulių rašomas paryškintas taškas, vaizduojantis nesuporuotus elektronus. Radikalą sudaranti angliavandenilio molekulės liekana užrašoma raide R. Fotocheminiame smoge esantys O atomai reaguoja su angliavandenilių molekulėmis, susidaro radikalai RO∙, kurie dalyvauja tolesnėse reakcijose:

Chemija  Rašiniai   (8,23 kB)

1.PROBLEMA Jaigu į stiklinį indą įpiltume distiliuotą vandenį įdėtume į indą metalines plokšteles arba anglies strypelius sujungtą su lempute,jungikliu,ampermetru ir srovės šaltiniu (baterija)lemputė neužsidega.Kodėl taip yra ? 2.HIPOTEZĖ Gal distiliuotas vanduo neturi judriųjų krųvininkų,kurie gerai praleidžia elektros srovę. 3. BANDYMAI AR UŽDUOTYS SPĖJIMUI PATIKRINTI Su ta pačia schema į vandenį įberkime žiupsnelį valgomosios druskos,lemputė netrukus įsižiebia,grandine ima tekėti srovė nes atcirado judriųjų krūvininkų,o jai įbertume cukraus neįsižiebs.

Chemija  Namų darbai   (6,74 kB)

Druska – cheminis junginys, susidedantis iš katijonų ir anijonų, turinčių priešingą elektros krūvį.Katijonas – teigiamą krūvį turintis jonas.Tai metalo jonas.Pvz: Na+ arba organinis katijonas NH4+.Kai kurie paplitę katijonai ir jų druskų pavadinimai: NH4+ (amonio) Ca2+ (kalcio) Mg2+ (magnio) K+ (kalio) Na+ (natrio) Anijonas – neigiamą krūvį turintis jonas.Tai halogenų atomai.Pvz.:Cl-,Br-, arba atomų junginys pvz.: SO4 2-, NO3- arba organinis jonas pvz.: CH3COO-. Kai kurie paplitę anijonai bei jų sudaromųjų druskų pavadinimai: CI- (chloridai) SO3 (2-) (sulfatai) CO3 (2-) (karbonatai) HCO3- (hidrokarbonatai) NO3 (nitratai) PO4 (3-) (fosfatai) CH3COO- (acetatai) Druskos yra joninės kristalinės struktūros medžiagos.Metalo joną katijoną ir rūgšties liekaną – anijoną sieja joninis, o anijono atomus – polinis kovalentinis ryšys.Druskų patvarumas priklauso nuo metalo aktyvumo (vietos metalų įtampų eilėje) ir nuo anijono prigimties. Kuo aktyvesnis metalas, tuo jo druskos termiškai patvaresnės. Chloridai yra termiškai atsparūs. Tik amonio jonai gali suirti kaitinant amonio druskas. Kaitinamas mėgintuvėlyje kristalinis amonio chloridas NH4Cl sublimuojasi panašiai kaip jodas. Tačiau jodo sublimacija yra fizikinis reiškinys, o amonio chlorido sublimacija – grįžtamoji cheminė reakcija. Kaitinamas amonio chloridas skyla į chloro vandenilį ir amoniaką. Amoniakas ir chloro vandenilis išgaruoja, o prisilietę prie šaltų mėgintuvėlio sienelių vėl susijungia: kaitinimas NH4Cl (k) → NH3 (d) + HCl (d) šaldymas Pastaroji lygtis išreiškia bendrą amonio druskų savybę : visos amonio druskos kaitinamos skyla į amoniaką ir atitinkamas rūgštis. Keletas chloridų lydymosi ir virimo temperatūros:

Chemija  Referatai   (14,76 kB)

Dmitrijus Mendelejevas gimė-1834.11.08 Tobolske.Buvo Peterburgo universiteto, kuriame dėstė iki 1890m. chemijos profesorius.Mirė-1907.11.02 Peterburge,rusų chemikas. Periodinės elementų lentelės kūrėjas.Ji buvo sukurta 1869m. Periodinio dėsnio sukūrimas buvo svarbus teorinis atradimas, kuris leido suklasifikuoti elementus ir numatyti nežinomų cheminių elementų savybes.Mendelejevas-Peterburgo MA narys korespondentas (1876),Londono Karališkosios dinastijos,kitų užsienio šalių mokslų akademijų narys.1855m. baigė Peterburgo vyriausiąjį pedagogikos institutą,1857-59m. dėstė Peterburgo universitete.1859-61m. tobulinosi Heilberge.1864-66m.dėstė Peterburgo technologijos universitete;profesorius (1865m.),1866-90m.Peterburgo universitete.1890-92m. dirbo Jūrų m-joje,nuo 1892m.-Pavyzdinių matų ir svarsčių depe,kuris D.Mendelejevo iniciatyva 1893m. buvo perorganizuotas į Vyriausiuosius matų ir svarsčių rūmus (nuo 1934m.Metrologijos institutas). Septintas ir vėlesnieji dešimtmečiai –tai spartaus rusų fabrikinės pramonės vystimosi metas.Pramoninio ir visuomeninio pakilimo sąlygose vystėsi ir rusų gamtos mokslas.Stambiausia ir kartu būdingiausia gamtos mokslo figūra poreforminiame periode-tai D.I.Mendelejevas.Mendelejevo veikla atitiko naujuosius pramonės paklausus.Mokslinė naftos gavimo ir perdirbimo,anglies gavimo ir jos ekspotacijos organizacija,Uralo industrijos studijavimas,metrologija,kova dėl naujos specialistų paruošimo sistemos veikla,Rusų chemijos draugijos ir mokslinio žurnalo dalyvavimas kuriant rusų chemikų mokyklą-visa tai buvo būtina poreforminės pramonės techniniam augimui ir jos kiekybiniam vystimuisi.Tačiau Mendelejevo kūryba praaugo kapitalistinio ūkio paklausus ir galimybes.Iš esmės,čia ir įsikūnijo mokslo vystimosi prieštaravimai kapitalizmo sistemoje.Didysis mokslininkas,apibendrindamas ir vystidamas tas potencijas tokia jėga,kuri dera tik genijui,neišvengiamai išeina už siaurų savojo laiko ir net savo paties visuomeninės pasaulėžiūros rėmų. Mendelejevas sprendė rusų kapitalistinės pramonės uždavinius tokiu genialiu gilumu, platumu ir užsimojimu,kurios kapitalizmui neįkandamos.Mendelejevo kūrybos užsimojimai ypatingai ryškiai prieštaravo priešrevoliucinės Rusijos sąlygoms. Mendelejevas rašė apie požeminė gazifikacijatoje šalyje,kurioje atsilikusi pramonė buvo baudžiavinės santvarkos liekanų supančiota.Jis stengėsi pakelti dėstymą universitete į pirmaujančiųjų mokslo laimėjimo lygį, tačiau universitetas pasirodo buvo Delianovo policinės veiklos arena ir vadai jo neįsileido į Akademiją. Moksliniuose Mendelejevo veikaluose yra labai daug subjektyvinių,netgi autobiografinių dalykų. “Vandeninių tirpalų tyrinėjimas”padedamas darbo didikacijos motinai.Ta didikacija labai jausminga ir trumpai pasakoja apie jo gyvenimą.Kituose fizikos chemijos veikaluose nuolat pasitaiko nukrypimų ,subjektyvinių vertinimų,autobiografinių žinučių.Dar daugiau tokių tokių autobiografinių fragmentų turi Mendelejevo publicistinis palikimas.Fabrikinės pramonės apologija sustiprinama gamykloje praleistos vaikystėjes atsiminimai. Absoliutinis nuoširdumas, kraštutinis betarpiškumas,ryški individualinė maniera,bagalinė daugybė asmeniškų dalykųtokie neatskiriami Mendelejevo darbų bruožai.

Chemija  Referatai   (106,61 kB)

Daugelis metalo dirbinių pasižymėjo subtilia, originalia ir turtinga forma, buvo gausiai ornamentuojami. Atskirų lietuvių genčių papuošalai vieni nuo kitų gerokai skyrėsi, tačiau puošybiniai motyvai turėjo nemažai bendrybių. Metalo plastikos dirbiniams puošti buvo vartojami žemdirbių gentims būdingi geometriniai ornamentai, kurių daugelis turėjo magišką prasmę, taip pat akutės, taškučiai, kryžiukai, trikampiai, simbolizavę saulę ar mėnulį. Mūsų eros I tūkstantmečio viduryje ir antrojoje pusėje plito masyvūs papuošalai iš sidabro ir žalvario su mėlyno stiklo akutėmis. Aptinkama II tūkstantmečio pradžios geometrinių ornamentų, traktuotų reljefiškai (antkaklėse, apyrankėse, pentinuose, žirgo kamanų apkaustuose atsirado įdubas rombas, trikampis, iškilus pinutės pavidalo zigzagas). Tuo metu labiau paplito augalinių ir gyvulinių motyvų ornamentai, reljefiškai pradėta traktuoti gyvūninius motyvus. XIII–XV a. Lietuvoje paplito antkaklės su pintu lankeliu, plokščios apskritos segės, žiedai su praplatinta viršutine dalimi, kurioje kartais būdavo įtaisoma akutė. Daugelį tokių papuošalų imta gaminti masiškai, mažėjo jų originalumas. Vėlesniais amžiais papuošalų gamyba plito tarp miestų amatininkų, XVIII a.–XX a. pradžioje Lietuvoje išpopuliarėjo buitiniai ir dekoratyviniai metalo plastikos dirbiniai: memorialinių paminklų (kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, koplytėlių) ir kulto pastatų bokštų metalinės viršūnės (dažnai kryžmiškos), skrynių, durų apkaustai, spynos, žibintai. Memorialinių paminklų ir bokštų viršūnės pasižymėjo dideliu meniniu išradingumu. Ritmiškai vibruojančiomis linijomis iškalti jų puošybiniai elementai sudaro geometrinių ar stilizuotų augalinių motyvų raštą, kurio centre dažniausiai įkomponuotas spinduliuojančios saulės, apačioje – mėnulio simbolis. Ypač išradingai nukalti saulės spinduliai. Jie išraitomi bangele, imituoja įvairius augalus, jų galai užbaigiami ieties, lelijos, dobilo ir kt. Motyvais. Archeologijos duomenimis, Lietuvoje papuošalai iš metalo ir gintaro buvo žinomi nuo I tūkstantmečio pr. Kristų. Juos gamino vietos meistrai (žalvaris ir sidabras buvo importuojami). Per daugelį metų juvelirikos menas labai ištobulėjo. Nuėje į juvelyrinių dirbinių parduotuvę galime išvysti pačių įvairiausiu papuošalų (apyrankes, žiedus, kaklo kolje ir kita) bei aksesuarų, kurie yra pagaminti iš aukso, sidabro, platinos ir kitų tauriųjų metlų. Didžioji jų dalis būna puošti patčiais nuostabiausiais brangakmeniais (smaradais, deimantais, gintarais, safyrais ir t. t.). Pastaraisiais metais yra įdiegtos kelios naujos metalo liejimo technologijos. Šios naujovės leidžia brangius akmenis įsodinti (inkrustuoti) į taurų metalą, kas tradiciniais būdais yra neįmanoma. Dėka šio išradimo vienas į kitą (taip pat liejimo būdu) inkrustuojami ir skirtingi taurieji metalai - auksas, sidabras, platina. Todėl galima sukurti sudėtingesnių ir įvairesnių formų, aukštesnės kokybės dirbinius. DEIMANTAS Pavadinimas „deimantas“ kilęs iš graikiško žodžio „adamas“ - nenugalimasis. Dėl šios savybės ilgai nemokėta deimanta gludinti. Gamtoje randami deimantai dažniausiai aptraukti šiurkščiais geležies oksido ar kito metalo oksidų apvalkalais. Jie naryškūs, pilki, paviršius matinis, nelabai patrauklūs. Deimantams priskiriamos magiškos savybės. Manoma, kad įdėmiai žvelgiant į briliantus, netik gerėja nuotaika, bet ir žvelgiantysis gudrėja. Deimantas ir šiandien žadina žmonių aistras. Tai pats brangiausias gamtos kūrinys. Briliantus, kainuojančius 100 mln. JAV dolerių, lengvai paneš vienas žmogus, o tiek pat kainuojančiam auksui trnsportuoti prireiktu dviejų prekinių vagonų po 60 tonų. Todėl turtingieji savo kapitala investuoja į deimantus. Spalva. Deimantas yra grinuolių klasės mineralas. Jo cheminė sudetis – tai kristalinė anglies modefikacija. Deimantas atsparus rūgštims bei šarmams, kaitinamas ore sudega. Veikiamas saulės šviesos, ultravioletinių rentgeno spindulių, švyti žydrai, žalsvai ar geltonai. Brangiausi briliantai yra bespalviai, melsvi, o pigiausi – tamsiai rūdos spalvos. Deimantai būna bespalviu, pilku, melsvu, silpnai rausvu, žalsvu, geltonu, rudu iki juodos spalvos. Skaidrumas – nuo permatomo iki nepermatomos. Istorija. Deimantus minėjo jau Plinijus Vyresnysis (23-79 m. po Kr.). Į Europą deimantai pateko VI-V amžiais prieš Kr. Tuo laikotarpiu sukurta Senovės graikų bronzinė statula iš neapdirbtų deimantų. Ji šiuo metu saugoma Britų muziejuje, Londone. Iki XVIII amžiaus deimantai buvo randami tik Indijoje, iš ten kilę daugiausia žymių istorinių akmenų. Tik 1714 m. jų buvo atrasta Brazilijoje, o vėliau Pietų Afrikoje. Deimantus gaubia gausybė legendų, tikima jų magiška galia. Jie tapo turtingumo simboliu, todėl deimantų galima pamatyti beveik visose karūnose, brangakmenių lobynuose ir muziejų rinkiniuose. Tik XVa. flamandų mistras Berkenas suprato, kad deimanta galima gludinti tik deimantu. Nušlifuotas juvelyrinis deimanto kristalas vadinamas briliantu (prancūzu kalba „brillant“ – blizgantis). Brilianto forma – dvi pagrindais sudėtos piramidės nupjautomis viršūnėmis. Šlifuotas deimantas ima nepaprastai švytėti visomis vaivorykštės spalvomis. Deimanto vertę lemia spalva, forma ir masė. Randamas. Nuo senų laikų daugiausia deimantų buvo randama Haiderabado apylinkėse, tarp Pennaru ir Sonaken'o. Iš čia kilę daugelis visame pasaulyje žinomų brangakmenių. Šį regioną, dar vadiną „Golkonda“. XVIII a. pradžioje (1714 m.) deimantai buvo atrasti ir Brazilijoje, Diamantinos apylinkėse, Minas Žerajo (Minas Gerais) valstijoje, o vėliau ir Bahijo valstijoje. Čia deimantai kartu su auksu ir kvarcais randami upių sąnašynuose. Iki 1870 m. deimanto kristalų buvo randama tiktai upių žvirgžde Indijoje ir Brazilijoje. Iš Indijos yra kilę: garsusis „Didysis Mogolas“ (svoris 782,25 ct), rastas 1650 m.; „Nizamas“ (svoris 440 ct), - 1874 m.; „Viltis“ (Hope) (mėlynasis deimantas 44,50 ct); „Orlovas“ (189,62 ct), - 1680 m.; „Kohinoras“ (105,60 ct); šviesiai geltonas „Florentietis“, sveriąs 137,27 ct ir kiti žymūs akmenys. XIX a. Pabaigoje deimntai buvo aptikti Pietų Afrikoje kimbirlite. Kimberletas – tai uoliena, kurioje randama daugiausia deimantų. Ši vardą uoliena gavo nuo Kimberlio meisto pavadinimo. Uoliena aptinkama ugnikalnio „vamzdyje“, kurio gylis siekia 100 – 200 mylių. Nuo šiol Pietų Afrikos Republika tapo pagrindine deimantų tiekėja. Rusijoje deimntai randami Sibire, Lenos upės baseine. Dabar šiame rajone yra apie 800 deimantų kasyklų. Be to nemažai deimantų gaunama iš Kinijos. Jie kasami Šandungo ir Junano provincijose bei Hainano saloje. Šiandien Brazilija yra svarbus deimantų tiekėjas pramonei (kasami vadinamieji „karbonadai“). Didžiausi reti deimantai, kaip ir kiti brangakmeniai, turi savo vardus bei istorijas. Dižiausias Brazilijoje rastas deimantas svėrė 3148karatus. Kiti Brazilijoje rasti deimantai buvo taip pat ispudingi. Pavizdžiui: „Prezidentas Vargas“, 726,6 (iš jo buvo nušlifuoti 29 atskiri akmenys), „Goja“ (Goias), 600 ct (iš jo liko 8 ct torsas), „Darcy Vargas“, 460 ct. Čia dar buvo rasti ir spalvotieji deimantai: violetinis „Tiros lilac diamond“, 12,25 ct, rožinės spalvos deimantas „Abaete“, 238 ct, žaliai geltonas „Maksimilianas“, 50 ct, šviesiai mėlynas „Brazilija“, 176,2 ct. Tūkstantmečio apyrankė "MILLENIUM". Pagaminta iš 750 prabos balto aukso, sverianti 185 gramus, puošta 28 briliantais Miniatiūriniai mechanizmai iš deimantų. JAV Energijos departamentui priklausančios laboratorijos mokslininkai pirmą kartą sukūrė mikromechanizmą iš amorfinio deimanto, kiečiausios pasaulyje po deimantų kristalų medžiagos. Jį gaminant buvo panaudoti silicio mikroelektronikos technologijos metodai. Pirmasis deimantinis mikromechanizmas yra šukos, kurių dantys juda pirmyn atgal keičiant prie jų prijungtos elektros įtampos poliarumą. Sandijos Nacionalinės laboratorijos specialistai sako, kad deimantas turi daug vertingų savybių. Jis labai atsparus dilimui, todėl deimantiniai mechanizmai veiks labai ilgai, apie 10 000 kartų ilgiau nei pagamintieji iš silicio. Be to silicis „limpa“ prie vandens, kuris tampa savotiškais klijais. Deimanto atvejų panašių problemų nekyla. Galiausiai, deimantas nėra piktybiškas biologijos požiūriu, todėl iš jo, pavyzdžiui, galima kurti miniatiūriškus, į žmogaus kūną implantuojamus prietaisus, kurie paskirstys vaistus nesukeldami jokių alergijos reakcijų. Deimantai yra kristaliniai ir amorfiniai. Sandijos mokslininkai pasirinko amorfinį deimantą, nes jo sintezei pakanka žymiai žemesnės temperatūros. Be to, dėl savo grublėto paviršiaus kristalinis deimantas netinka mikromechanizmams. Iš silicio pagamintus mikromechanikos prietaisus jau naudoja įvairiausiuose taikymuose, pradedant justukais, įjungiančiais automobiliuose oro pagalves, ir baigiant miniatiūriniais optiniais veidrodžiais, skirtais palydovinio ryšio sistemoms. Yra tikimasi, kad tokie prietaisai, pagaminti iš deimantų, bus patvaresni ir ateityje visiškai išstums silicio mikromechanizmus.

Chemija  Referatai   (138,38 kB)

„Deguonis“ Įžanga: • Iš periodinės lentelės [inga] • Paplitimas gamtoje [aš] • Svarbiausi junginiai [inga] • Ryšys su žmogum, panaudijimas, užteršumas [aš] Paplitimas gamtoje : Labiausiai Žemės plutoje paplitęs elementas, palaiko gyvybę, degimą, tirpsta vandenyje, sudarydamas neutrąlųjį tirpalą. Gyvybė žemėje neįmanoma be deguonies. Jo yra visuose gamtiniuose junginiuose [ baltymuose, angliavandeniuose, riebaluose]. Nė viena saulės sistemos planeta netiktų gyventi žmogui, nes atmosferą turinčiose planetose [veneroj, marse] išskyrus žemę, nėra deguonies. Kai trūksta deguonies, tenka naudotis kvėpavimo aparatais. Kartu su oru įkvėptas deguonis patenka į plaučius ir kraujas išnešioja jį po visą organizmą. Ląstelėse deguonis dalyvauja sudėtingose oksidacinėse reakcijose, kuriose susidaro anglies dioksidas. Maistas, patekęs į organizmą, oksiduojasi, o dėl oksidacijos išsiskyrusi energija palaiko kūno temperatūrą, leidžia judėti. Žuvys vandenyje taip pat kvėpuoja ištirpusiu deguonim, žiaunomis filtruodamos ištirpusį vandenį. Panaudojimas: o Diazoto oksidas[N2O], dar vadinamas linksminančiosiomis dujomis. Jis kaip anestetikas naudojamas medicinoje. o Angies dioksidas [CO2] putojantiems gėrimams gaminti. Gesintuvams užpildyti. o Anglies monoksidas [CO] naudojamas metalams redukuoti iš rūdų. Su kitomis dujomis sumaišytas, naudojamas kurui pvz: jo mišinys su vandeniliu vadinamas vandens dujomis, su azotu – generatorinėmis dujomis, su 50% vandeniliu – metanu ar kitomis dujomis – kokso dujomis. o Azoto rūgštis [HNO3] naudojama trąšų ir sprokstamųjų medžiagų gamyboje. Koncentruotos azoto ir druskos mišinys vadinamas „karališkuoju vandeniu“. Jis tirpina auksą. o Natrio nitratas [NaNO3] naudojamas dūminiam parakui gaminti. o Natrio nitritas [NaNO2] naudojamas mėsai koncervuoti. Užterštumas : Kenksmingų medžiagų, kurios suardo natūralius žemės procesus, išmetimas į atmosferą, žemę, upes ir vandenynus, vadinamas užterštumu, o medžiagos –teršalais. Pagrindiniai užterštumo šaltiniai ir tipai: • Smogas. Ūkana, susidariusi iš dulkių ir suodžių mišinio. Jis yra rūgštinis dėl sieros dioksido, kuris išsiskiria pramonės miestuose deginant kurą. • Rūgštūs lietūs. Lietaus vanduo, kuris rūgštesnis negu įprasta. Lietaus vandens pH dėl ištirpusio anglies dioksido, kuris iš dalies virsta praskiesta anglies rūgštimi, paprastai yra tarp 5 ir 6. Sieros dioksidas ir azoto oksidai, susidarę sudeginus kurą, atmosferoje reaguoja su deguonimi ir vandeniliu; susidaro sieros ir azoto rūgštys, lietaus ph tampa lygus 3, • Eutrofikacija. Spartesnis vandens augalų augimas, susijęs su nitratų, nitritų ir fosfatų, atsiradusių dėl trąšų pertekliaus upėse. Dėl to vandenyje sumažėja deguonies, nugaišta žuvys. • Šiltnamio efektas. Saulės energijos sulaikymas atmosferoje, atsirandantis padaugėjus anglies dioksido. Dėl to pakyla oro temperatūra. Deginant kurą daugėja anglies dioksido, atmosferos būklė blogėja. • Šiluminis teršimas. Efektas, susijęs su gamyklų ir elektrinių šilto vandens išleidimu į upes ir ežerus. Dėl to vandenyje sumažėja ištirpusio deguonies, o tai veikia vandens gyvybę.

Chemija  Konspektai   (5,22 kB)

Cinkas yra svarbus organizmo atsparumui prieš infekcines ligas. Maisto praturtinimas šiuo svarbiu mitybos elementu gali būti naudingas sveikatai, tačiau cinko perviršis gali neigiamai sąveikauti su kitų mineralų metabolizmu. Subalansuota mityba - geriausias būdas užtikrinti tinkamą cinko suvartojimą. Cinko paskirtis: Cinkas svarbus daugeliui gyvybinių funkcijų, įskaitant augimą, apetito reguliavimą, virškinimą, baltymų sintezę, žaizdų gijimą. Mažina strijų susidarymą, didina imunitetinės sistemos atsparumą. Padeda greičiau užgyti žaizdoms, kovoti su sloga ir uždegimais. Cinkas atsako už vyrų vaisingumą ir reguliaru jo hormonų pasigaminimą. Be to, Cinkas stimuliuoja prostatos darbą. Kai trūksta: veda prie imuniteto mažėjimo, odos ligų ir potencijos silpnėjimo. Cinko trūkumas gali sukelti persileidimą, toksikozes, pernešiojimą ir užsitęsusį gimdymą. Trūkumo požymiai: sausa šiurkšti oda bei apetito praradimas, . Dėl šio mikroelemento trūkumo vaikai praranda apetitą, sulėtėja jų augimas ir vystymasis. Trūkstant cinko, žmonėms lūžinėja nagai, susilpnėja plaukai, padažnėja odos ligos, atsiranda nuovargis, susilpnėja regėjimas, lėčiau gyja įvairios žaizdos ir kaulų lūžiai, sutrinka kraujo gamyba ir metabolizmas, atsiranda prostatos sutrikimų. Perdozavimas: Cinko perdozavimas praktiškai neįgyvendinamas uždavinys, nebent leistis jį į save kaip injekcijas. Labai retais atvejais perdozavimas sukelia žarnyno ligas ir problemas su raumenų koordinacija. Kur gauti: mėsa, sūris, kiaušiniai, krevetės, grybai, saulėgrąžos , pienas ,austrės, šiek tiek kepenyse, jautienoje, krabų mėsoje, kviečių gemaluose šie produktai yra pagrindinis cinko šaltinis mityboje. Dienos dozė: 15mg. Cinko kiekis maiste tiesiogiai proporcingas jo kiekiui dirvožemyje, o pastaruoju metu, padidėjus gamtos užterštumui, cinko kiekis dirvožemyje mažėja. Dėl šios priežasties cinko maisto produktuose yra nepakankamai, todėl būtina papildyti organizmo cinko atsargas Cinko savybės: - kartu su vitaminu C stiprina organizmo imunitetą, saugo nuo ligų, - gerina plaukų, nagų ir kaulų augimą, - saugo nuo aterosklerozės, stiprina atmintį, - pagreitina įvairių žaizdų ir nudegimų gijimą, - palaiko normalią prostatos funkciją, - padeda apsisaugoti nuo aknės, egzemos ir kitų odos ligų. Maisto produktuose, be baltymų, riebalų, angliavandenių, turi būti pakankamas kiekis ir mineralinių medžiagų, nes jos dalyvauja visuose organizmo procesuose. Mūsų organizme mineralines medžiagas galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: makroelementus, mikroelementus ir ultramikroelementus. Makroelementais laikomos tokios medžiagos, kurių organizme yra didesni kiekiai; tai -kalcis, kalis, magnis, natris, fosforas, chloras, geležis ir kt. Mikroelementai - medžiagos, randamos organizme mažais kiekiais (miligramais); prie jų priklauso jodas, fluoras, varis, cinkas, arsenas, manganas, bromas, kobaltas, aliuminis, silicis, nikelis ir kt. Ultramikroelementai - medžiagos, aptinkamos organizme gamaprocentais (milijoninės gramo dalis), pavyzdžiui, auksas, švinas, gyvsidabris ir kt. Ne visų mineralinių medžiagų žmogui reikia vienodo kiekio. Nustatyta, kad žmogus per parą su maistu turi gauti 4 - 6 g natrio, 2 - 4 g chloro, 2 - 3 g kalio, 0,7 - 0,8 g fosforo, 0,015 - 0,02 g geležies ir kt. Jeigu organizmas negauna pakankamai mineralinių medžiagų, sutrinka įvairių audinių ir organų veikla, gali išsivystyti avitaminozė. Labai svarbūs žmogaus organizmui b grupės vitaminai kurie būtini normaliam žmogaus gyvenimui palaikyti. Šie vitaminai būtini fermentų sudėčiai palaikyti, svarbūs azoto riebalų apytakai, fermentų atnaujinimui jų veiklai. Be jų sutrinka kraujodara, fermentų veikla. Aderminas: piridoksolis, piridoksalis,piridoksinas.Tai kiti vitamino B6 pavadinimai. Vitaminas B6 (piridoksinas) yra svarbus baltymų apykaitai, fermentiniams procesams, vykstantiems galvos smegenyse, dalyvauja hemoglobino sintezėje, svarbus polinesočiųjų riebalų rūgščių, steroidinių hormonų veiklai. Piridoksino daug turi kiaušiniai, žuvis, mėsa, kruopos, ankštiniai augalai, daržovės. Virškinamajame trakte šį vitaminą sintetina žarnyno bakterijos. Šis vitaminas taip pat svarbus baltymų sintezės procesams ir nukleorūgščių susidarymui. Jau vien dėl to jis būtinas organizmo apsauginei sistemai. Trūkstant vitamino B6 atsiranda pokyčių limfoidinių organų ląstelėse, susilpnėja humoralinis poveikis antigenams ir apskritai menksta imuninės reakcijos,sutrinka centrinės nervų sistemos veikla ,pažeidžiama oda. Eksperimentinių gyvūnų organizme trūkstant vitamino B6 nyksta limfoidiniai organai, lėčiau gaminami antikūnai, silpniau veši ir darosi mažiau jautrūs limfocitai. Pastebėta, kad dažniau vitamino B6 stinga vyresnio amžiaus žmonėms. Trūkstant maiste vitamino b6 sutrinka baltymų ir lipidų apykaita. Dėl to susergama ateroskleroze, įvairiais dermatitais, sutrinka kraujo gaminimasis. Kai kurios vitamino b6 savybės : Neleistina viename švirkšte maišyti vitaminų Bl, B6 ir B12 tirpalų. Kobaltas, kurio yra vitamino B12 sudėtyje, ardo vitaminus Bi ir B6. Vitaminas B6 stiprina vitamino B1 alergizuojančias savybes.

Chemija  Konspektai   (6,36 kB)

Chemijos pramonė Lietuvoje yra sutelkta keliose stambiose gamyklose: “Lifosa” Kėdainiuose ir “Achema” Jonavoje, kurios gamina trąšas, Akmenės cementas ir Mažeikių nafta, Panevėžio stiklas bei farmacijos įmonės “Sanitas” ir “Endokrininiai preparatai” Kaune. Smulkioji buitinė chemija Alytuje viena seniausių Lietuvos chemijos pramonės įmonių. Maisto perdirbimo pramonės įmonės irgi priskirtinos chemijai, nes jose vieni produktai verčiami kitais arba chemiškai gryninami, keičiami. Į klausimą, kiek dar mums reikia tokios pramonės, galima būtų atsakyti, kad tai priklauso nuo mūsų sugebėjimų ją organizuoti ir valdyti bei parduoti jos produkciją tarptautinėje rinkoje. Žaliavų ištekliai nėra patys svarbiausi, nes brangiausi gaminiai dabar yra labai maži (deimantai, silicio lustai, ypač grynos medžiagos, fermentai, vaistai, etalonai). Tai daug darbo ir ypatingų įgūdžių bei įrangos reikalaujantys dirbiniai. Taigi, kad gerai dirbtume ir uždirbtume, reikia tik žinojimo ir mokėjimo juo naudotis. Kol kas dauguma verslo įmonių užsiima importu ir tik viena kita – eksportu. Tik mokslininkai dirba eksportui užsieniuose publikuodami straipsnius užsienio kalbomis. Toks savotiškas išminties eksportas, kurio dėka gautus gaminius importuojame, nėra sveikos valstybės požymis. Dalį proto pastangų reikėtų panaudoti šalies ūkyje ir eksportuoti savo triūso vaisius. Jeigu tokią ūkininkavimo sistemą pavyktų mums įgyvendinti, tai ne tik pinigų, bet ir pagarbos nusipelnytume. Chemijos pramonės žalingumas aplinkai nė kiek nėra didesnis nei kitų veiksmingų gamybų. Viską, ką darome, reikia daryti atsargiai. Su ugnimi nežaidžiama. Šią taisyklę žmonija sužinojo prieš tūkstančius metu. Gerai tvarkoma chemijos gamykla mažiau pavojinga aplinkai ir aplinkiniams nei blogai tvarkoma ligoninė ar mokykla. Tokiam nežalingam aplinkai ir žmogui gamybos ir vartojimo tvarkymui taip pat reikia išsilavinusių, tvarkingų ir atsakingų žmonių. Kadangi chemija gali labai daug, tai ir chemiškai raštingų žmonių reikia daug. Vieno kito, kad ir labai aukštos klasės specialisto, nepakanka. Veiksmingam medžiaginiam verslui visa tauta turi pakankamai suprasti chemiją. Net ir geriausias dirigentas, be gerų muzikantų orkestro, nieko nepagros. Įvairios paslaugos (skalbimas, drabužių valymas, kosmetika, sandėliavimas) irgi reikalauja gero chemijos dėsnių bei veikimo galimybių suvokimo. O paslaugos yra plačiausia verslo sritis. Šiuo metu sparčiai auga nauja chemijos (ir visos pramonės) šaka vadinamoji žalioji chemija (žalioji gamyba). Ši sąvoka atsirado 1990 m. JAV ir nuo 1993 m. buvo remiama Nacionalinio mokslo fondo bei Aplinkos apsaugos agentūros. Pagal Prezidentinę žaliosios chemijos pažangos premijavimo programą, pagal kurią skiriamos kasmetinės premijos, ji apibrėžiama kaip sritis, apimanti visus cheminių procesų aspektus ir rūšis įskaitant sintezę, katalizę, analizę, monitoringą, atskyrimus ir reakcijų vykdymus, kurie mažina poveikį žmogaus sveikatai ir aplinkai kiek tai leidžia dabartinis profesinis meistriškumas. Žalioji chemija iš Amerikos jau persimetė į Europą, kuri stengiasi neatsilikti pažangių technologijų srityje, taupydama žaliavas ir mažindama žalingą poveikį aplinkai. Tačiau didesnę istorinę patirtį turintys europiečiai žaliosios chemijos judėjimą vertina ne kaip naują mokslinę paradigmą, bet kaip tam tikrą saugaus verslo skatinimo priemonę. Bet kokiam veiksmingam darymui reikia ir veiksmingos saugos sistemos. Tam irgi reikia chemikų, kurie pajėgtų numatyti galimus pavojus, parinktų apsaugos priemones, sudarytų leistinų ir neleistinų veiksmų sąvadus, rengtų išsigelbėjimo iš nelaimės būdus.

Chemija  Rašiniai   (4,55 kB)

Pagr. Grupėse oksidų bazinės savybės stiprėja einant žemyn, nes ta kryptimi stiprėja elementų metalinės savybės. Nors atvirkščia tendencija stebima sekančiose d elementų grupėse. d elementai, kuriems būdingas kintamas valentingumas dažnai sudaro kintamos sudėties oksidus, sulfidus, kurie vadinami nestecheometriniais junginiais. Šios oksidų fazės labai reikšmingos fizikinėmis savybėmis ir elgiasi kaip puslaidininkai, selektyvūs katalizatoriai, fotoelek- trikai, termoelektrikai.

Chemija  Paruoštukės   (91,57 kB)

5a grupės elementams būdingesnis teig. oks. laips. Perioduose oks. savybės stiprėja iš kairės į dešinę, didėjant elektro neigiamumui. AZOTAS Tai įnertiška vieninė medž. Molekulinis atomų ryšys koval. nepol. Ore 78% tūrio. Azotas reaguoja labai sunkiomis sąlygomis. 1. Aukštoje t reaguoja su metalais. 3Ca + N - Ca N 2. Žaibo metu , kai t = 2000 , jungiasi su deguonimi. N + O - 2NO Nuod. rudos sp. dujos : 2NO + O - 2NO 4NO + O +2H O - 4HNO 3. Esant dideliam slėgiui ir t , +kat. , jungiasi su vand. N + 3H - NH - amoniakas. 4. Ozono sl. gadinimas NO + O - NO + O Didėjant azoto oks. laipsniui azoto junginių oks. savybės stiprėja , red. silpnėja. AMONIAKAS Gaunamas Jonavos "Achemoje" . Pramonėje N + 3H - 2NH ( sàlygos ) Lab. NH Cl + NaOH - NaCl + NH OH Tai yra amonio drus. kokybinė reakcija !!! 1. Stiprus red. Įrodome su oksidatoriais : 4NH + 3O - 2N + 6H O - be kat. 4NH + 5O - 4NO + 6H O - su kat. 2. Pasižymi bazinėmis savybėmis. NH + HCl - NH Cl - balti dūmai. MAISTINIO ELEMENTO APSK. N - N (skaičiuoti atomus) P - P O (pagal oks.) K - K O ( pagal oks.) Medžiagos, kurių molekulėse yra viena ar kelios nitrogrupės, tiesiogiai susijusios su angliavandenilio radikalu, vadinamos nitrojunginiais. Aminai Amonio dariniai, kurių molekulėse vienas ar keli vandenilio atomai pakeisti angliavandenilių radikalais, vadinami aminais: CH3-NH2 metilaminas. Grupė NH2 vadinama aminogrupe. Cheminės savybės. Amino molekulių sandara primena amoniako molekulės sandarą, todėl šių medžiagų savybės panašios. Aminai turi stiprių bazinių savybių. Anilinas C6H5-NH2 Gavimas Fe + 2HCl  FeCl2 + 2H(atominis deguonis) C6H5-NO2 + 6H  C6H5-NH2 + 2H2O Fizikinės s. Anilinas - bespalvis aliejaus pavidalo skystis, mažai tirpus vandenyje. Cheminės s. Anilinas reaguoja su rūgštimis ir sudaro druskas. Priklausomai nuo aminogrupės: reaguoja su rūgštimis, sudarydamas druskas: C6H5-NH2 + HCl  C6H5-NH3Cl (fenilamonio chloridas) gautos druskos reakcijoje su šarmais gaunamas anilinas C6H5-NH3Cl + NaOH  C6H5-NH2 NaCl + H2O; Priklausomai nuo benzeno žiedo lengvai dalyvauja pavadavimo reakcijose. C6H5-NH2 + 3Br2 C6H5-NH2Br3 3HBr Naudojimas. Dažų gamyboje, sintetinami vaistai Aminorūgštys. Aminor. - tai organiniai junginiai, kurių molekulėse yra aminogrupės - NH2 ir karboksigrupės - COOH. Gavimas. Cl-CH2COOH + NH3  NH2CH2COOH + HCl Fizkinės s. Aminor. - bespalvės kristalinės medžiagos, gerai tirpios vandenyje. Cheminės s. Karboksigrupė suteikia rūgštines savybes, o aminogrupė suteikia bazinių s. 1. Amino r. Reaguoja tiek su bazėmis, tiek su rūgštimis, jos yra amfoteriniai junginiai NH2CH2COOH + NaOH  NH2CH2COONa + H2O NH2CH2COOH + HCl  NH3Cl-CH2COOH 2. Amino r. Reaguoja su alkoh., sudarydamos esterius: NH2CH2COOH +ROH  NH2CH2COOR + H2O 3. Dažnai aminor. molekulėse yra vienodas skaičius aminogrp. ir karboksigrp., jos neutralizuoja viena kitą ir susidaro vidinės druskos 4. Aminor. reaguoja tarpusavyje: NH2CH2COOH + NH2CH2COOH  susidaro peptidinė jungtis -C-N-(ties C 2guba jung. su O, o virš N papr. jung. H) Naudojimas Būtinos baltimų sinetzei organizme. Baltymai - sudėtingi aminor. stambiamolekuliai junginiai, randami gyvuosiuose organizmuose. Linijinės polipeptido grandinės aminor. grandžių eilė vadinama baltymo molekulės pirmine struktūra. Baltymo molekulės erdvinė konfiguracija, primenanti spiralę, susidaro daugelio vandenilinių ryšių tarp grupių -CO- ir -NH- dėka. Tokia baltymo struktūra vadinama antrine.//Susisukusi į spiralę polipeptidinėgrandinė erdvėje įgija tretinę baltymo struktūrą. Ji įtvirtinama įvairių polipeptidinės grandinės funkcinių grupių sąveika. Pvz.: tarp karboksir. ir hidroksilo grupės - esterinis tiltelis, tarp sieros atomų dažnai susidaro disulfidinis tiltelis, o tarp karboksigrupės ir amonio grp. gali atsirasti druskos tiltelis. Sutvirtina struktūrą ir atsiradę vandeniliniai ryšiai. Tretinė baltymo struktūra lemia jo specifinį biologinį aktyvumą.//Dariniai iš kelių baltymų molekulių vadinami ketvirtinėmis struktūromis. Fizikinės s. Yra vand. Tirpių ir netirpių baltymų. Kai kurie baltymai vand. sudaro koloidinius tirpalus. Cheminės s. 1. Baltymai, veikiami daugeliu cheminių reagentų, iškrinta nuosėdomis(apie denatūraciją grįžtamą ir negrįžtamą) Baltymai su lengvųjų metalų ir amonio druskomis sudaro nuosėdas, kurias vėliau galima vėl ištirpinti. Sunkiųjų metalų druskos, priešingai, - baltymus denatūruoja. Tas pats vyksta, veikiant juos koncentruota sieros r. ar kaitinant. 2. Spalvinės baltymų reakcijos: 1.su konc. Sieros r. azoto r. sudaro geltonas nuosėdas 2. Su Na šarmu ir Cu sulfatu susidaro violetinės nuosėdos. 3. Baltymai hidrolizuojasi kaitinant su šarmais ar su rūgštimis. Reakcijos metu gaunamos dvi ar daugiau amino r. Žodis “polimeras” reiškia “daug dalių”. Šiuo metu polimerai yra viena iš svarbiausių liaudies ūkiui stambiamolekulių junginių klasė. Vandens molekulinė masė 18, benzono – 78, kreidos – 100, polimerų nuo dešimties tūkstančių iki milijonų. Polimerų gigantiškos molekulės sudarytos iš atomų grupių, chemiškai sujungtų į ilgas grandines. Vieno iš struktūriniu požiūriu paprastesnių ir labai paplitusių polimerų polietileno struktūrinė formulė: [ -CH2-CH2-]n Polietilenas susidaro jungiantis etileno CH2=CH2 molekukulėms. Tam tikromis sąlygomis ir vartojant katalizatorių, dviguboji jungtis suįra, ir gaunama grandinė, sudaryta iš –CH2-CH2- grupių. Pradinė molekulė, iš kurios susidaro polimeras, vadinama monomeru. Polimerų grandinę sudarančių monomerų skaičius vadinamas polimerizacijos laipsniu. Iš maisto produktams tinkamų polimerų labai svarbūs grandininiai poliesteriai, kurių grandyse yra aromatinių ir alifatinių grupių, pavyzdžiui, polietilentereftalatas arba polietilenglikoltereftalatas: [ -OCH2-CH2OOC-  -CO ]n Polimerinės medžiagos, kurios tiesiogiai liečia maisto produktus, turi būti chemiškai patvarios, turėti tam tikras fizikines, chemines, mechanines bei technologines savybes, patenkinti higieninius reikalavimus. Polimerai gaunami ne tik cheminiais būdais. Jų apstu gamtoje. Tai celiuliozė, krakmolas, natūralusis kaučiukas, šilkas, įvairios dervos. Cheminiu būdu galima pagaminti ne tik įvairius natūralius polimerus (sintetinis kaučiukas), bet ir sukurti naujas, liaudies ūkiui reikalingas medžiagas. Cheminiais būdais galima pakeisti gamtinius polimerus, pavyzdžiui, celiuliozę, t. y. suteikti jiems naujų savybių. Trumpai panagrinėsime plačiausiai polimerams gaminti vartojamų medžiagų (monomerų, katalizatorių, iniciatorių, stabilizatorių, plastifikatorių) biologinį aktyvumą. Monomerai. Polistirolas gaunamas iš stirolo (vinilbenzolo). Tai savito kvapo skystis, verdąs 146 0C temperatūroje. Epichlorhidrinas – bespalvis, skaidrus, erzinančio savito kvapo skystis. Biologiškai aktyvus. Šį aktyvumą lemia molekulėje esantis chloras. Vinilo chloridas – bespalvės, bekvapės dujos. Verda 13,8 0C temperatūroje. Katalizatoriai, iniciatoriai. Daugelis polimerizacijos katalizatorių pasilieka produkte. Neorganinių medžiagų kiekį polimere nusako pelenai. Net ir nedidelis katalizatoriaus kiekis gatavame dirbinyje spartina polimero senėjimą. Iniciatoriai kaitinami skyla ir sudaro laisvuosius radikalus. Iniciatoriais vartojami organiniai ir neorganiniai peroksidai, hidroperoksidai ir diazojunginiai. Plastifikatoriai. Iš viso žinoma apie 2000 plastifikatorių, bet plastmasių maisto pramonei gamyboje jų vartojama labai nedaug: glicerinas, parafino aliejus, etanolaminai, ftalio, sebacino, adipino ir citrinos rūgšties esteriai bei mažamolekuliai poliesteriai. Užpildai. Tai daugiausia nenuodingos medžiagos: silicio dioksidas, kreida, celiuliozė, mediena, titano dioksidas ir kt. Tirpikliai. Polimerizacijai ar polikondensacijai tirpale vartojami organiniai tirpikliai: toluolas, benzolas, etilo acetatas, heksanas, benzinas, metileno chloridas ir kt. Pasibaigus reakcijai, blogai išdžiovintoje gautoje medžiagoje lieka tam tikra dalis šių tirpiklių: chloro organinių, aromatinių junginių, alkoholių. Tirpiklių dalelės, migravusios į maisto produktus, gali pakeisti jų skonį, kvapą, padaryti juos nuodingus. Polimerinės medžiagos ilgainiui sensta, t. y. keičiasi jų fizikinės, cheminės ir mechaninės savybės. Polimerų senėjimas priklauso nuo destrukcijos reakcijų. Vykstant šioms reakcijoms, polimero makromolekulės skyla, todėl dirbiniai deformuojasi, skilinėja, kol pagaliau suyra. Kai kurių destrukcijos reakcijų metu kinta dirbinių išvaizda: jie pageltonuoja, susidrumsčia, atsiranda tamsių dėmių, susiraukšlėja ir kt.

Chemija  Konspektai   (94,53 kB)

1. Gaminamo produkto savybės M= 122,13, Tlyd- 122,4, tankis- 1,265g/cm3, labai gerai tirpi alkoholyje, šarmuose, eteryje, tirpsta- rūgštyje, mažai tirpi vandenyje. 2. Reakcijos, kurios vyksta sintezės metu 5. Sintezės proceso aprašymas Apvaliadugnėje kolboje su grižtamuoju šaldyvutvu, šildoma apie 4 valandas, kalio permanganatas ir 120ml vandens. Reakcijai pasibaigus, tirpalas netenka violetinės spalvos. Jei jis yra rusvo atspalvio, įpilama 2ml etanolio ir įberiama 1g oksalo rūgšties. 6. Reakcijos produktų atskyrimas ir valymas Dar karštas filtruojamas Biuchnerio piltuvu, mangano dioksidas perplaunamas du kartus užpilant po 10ml karšto vandens. Filtratas garinamas vandens vonioje iki 100ml tūrio ir parūgštinamas koncentruota druskos rūgštimi iki rūgščios reakcijos. Iškritę kristalai filtruojami, perplaunami mažu šalto vandens kiekiu, džiovinami. 7. Išeigos apskaičiavimas

Chemija  Laboratoriniai darbai   (1,17 MB)

Žodis „atomas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio atomos – nedalomas. Senovės graikai dar prieš 2400 metų manė, kad daiktai yra sudaryti iš atomų. Vėliau apie 2000 metų į šią idėją žmonės nekreipė dėmesio, kol Džonas Daltonas 1808 metais atliko kelis eksperimentus, įrodančius atomų būvimą. Gausūs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios atradimai įrodė, kad atomas - tai sudėtinga dalelė. Chemija nagrinėja atomo sandara tiek, kiek tai reikia, aiškinant elementų chemines savybes, atomų ryšius medžiagų molekulėse ir naujų elementų susidarymą, vykstant cheminėms reakcijoms. Šiam tikslui pakanka svarbiausių elementarių dalelių: elektronų, protonų, neutronų, pozitronų, α, β, γ dalelių (α dalelės elementariomis nevadinamos). Elektronai išsidėstę aplink atomo branduolį. Nuo elektronų išsidėstymo priklauso elementų cheminės savybės, o nuo jų - atomų jungties pobūdis molekulėse. Atomo branduolį sudaro protonai ir neutronai. Abi dalelės kartu vadinamos nuklonais. Atomų branduoliai kinta ir naujų elementų atomai susidaro, vykstant branduolinėms reakcijoms. Šių reakcijų metu kartais atsiranda α, β, γ dalelių; taigi jos susidaro skylant branduoliams. Dalelės yra elektringos (teigiamos ir neigiamos) ir neelektringos (neutralios). Elektronai. Elektronai buvo atrasti, ištyrus katodinius spindulius. Jie sklinda iš katodo tiesiai šviesiu ruožu ir pro stiklą nepraeina. Elektriniame lauke katodiniai spinduliai pakrypsta į teigiamą polių. Tai rodo, kad šie spinduliai yra neigiamų dalelių srautas; šios neigiamos dalelės buvo pavadintos elektronais. Elektronai gaunami, imant katodu bet kurį metalą ir vamzdelį užpilant bet kuriomis dujomis. Elektronų išspinduliuoja ir kai kurie įkaitinti metalai. Šis reiškinys vadinamas elektronų termine emisija. Elektronai lengvai atsiskiria, tiriant kai kurias medžiagas, pavyzdžiui, gintarą. Iš to padaryta išvada, kad elektronų turi visų medžiagų atomai. Elektrono krūvis yra mažiausias, koks tik gali būti elektros krūvis. Jis vadinamas elementariuoju krūviu ir žymimas -1. Praktiškai elektrono masė lygi nuliui. Elektronai žymimi e raide. Protonai. Katodinių spindulių vamzdelyje, įtaisius skylėtą katodą, be katodinių spindulių, buvo aptikti ir teigiamai elektringi spinduliai. Jie sklinda priešinga katodiniams spinduliams kryptimi ir praeina pro katodo skyles, kanalus, todėl protonai yra dar vadinami kanaliniais spinduliais. Kanaliniai spinduliai atsiranda, kai katodinių spindulių dalelės (greiti elektronai), lėkdamos dideliu greičiu, išmuša iš dujų atomų dalį elektronų ir atomus jonizuoja. Šios dalelės krūvis yra +1 ir žymimos p raide. Neutronai. Bombarduojant α dalelėmis berilio ir aliuminio atomus, iš jų išmušamos neelektringos dalelės, vadinamos neutronais. Neutrono masė yra artima protono masei. Neutronai yra žymimi n raide. Laisvi neutronai nepatvarūs – jie skyla į protonus ir elektronus. Atomų branduoliuose esantys neutronai yra patvarūs. Kadangi neutronai neturi krūvio, tai jų skaičiaus pasikeitimas branduolyje atsiliepia tik atomo masei, bet nepakeičia branduolio krūvio, kartu ir atomo cheminių savybių. Pasikeitus neutronų skaičiui atomo branduolyje, susidaro izotopai.

Chemija  Referatai   (350,1 kB)

Cementas – tai bet kuri medžiaga, turinti tvirtinimo savybių. Dažnai cementu vadinamos ir specifinės birios medžiagos, naudojamos maišant su vandeniu. Teisingesnis šių medžiagų pavadinimas – hidrauliniai cementai, dažniau statyboje naudojami – gipsas, kalkės, svarbiausia statybinė medžiaga lietuviškai vadinama tiesiog cementu. Cementas yra padarytas, kaitindamas klintį su mažais kitų medžiagų kiekiais, tokiais kaip molis, 1450°C degimo krosnyje. Portlando cementas yra pagrindinė betono, cemento skiedinio ir daugumos nespecialaus skiedinio sudedamoji dalis. Jis yra labiausiai naudojamas bei populiariausias visame pasaulyje statybų pramonėje, gali būti pilkas arba baltas. Įmonės, gaminančios cementą, turi reikšmingus teigiamus ir neigiamus poveikius vietiniame lygmenyje. Teigiama pusė - cemento pramonė gali sukurti darbą ir verslo galimybes vietiniams gyventojams, ypatingai tolimose vietose besivystančiose šalyse, kur yra nedaug kitų galimybių ekonomikos plėtrai. Neigiami poveikiai trikdo peizažą, kelia dulkes ir triukšmą, žlugdo vietinę biologinę įvairovę nuo klinties karjero darbų. Cemento gamyba išskiria šiltnamio efektą sukeliančias dujas ir tiesiogiai per anglies dvideginio gamybą, kai kalcio karbonatas yra įkaitintas, gamindamas kalkes ir anglies dvideginį išmeta jas į aplinką. Geriausi trys gamintojai yra Kinija su 704, Indija su 100, ir Jungtinės Amerikos Valstijos su 91 milijonais metrinių tonų cemento.

Chemija  Rašiniai   (8,9 kB)

Lietuvoje biodujų energetika plėtojama nuo 1994 metų ir šiuo metu veikia šešios biodujų jėgainės, perdirbančios miestų nuotekų dumblą (Kauno ir Utenos), maisto pramonės atliekas (AB “SEMA” ir AB “Rokiškio sūris”) ir gyvulių mėšlą (ŽŪB Vyčia ir UAB Lekėčiai). Pastarosiose dviejose jėgainėse kartu su mėšlu perdirbamos maisto pramonės įmonių atliekos. UAB Lekėčiai savo veiklą pradejo 2003 m. Biodujų jėgainė pastatyta, naudojant nuosavas lėšas ir pasitelkus Lietuvos specialistus bei projektuotojus. Jėgainėje perdirbamas kiaulių mėšlas, tiekiamas iš šalia esančiųfermų, ir maisto bei pašarų įmonių. Įmonė turi gyvūninės kilmės atliekų perdirbėjo statusą. Joje rengtas atliekų terminio apdirbimo įrenginys – autoklavas, kuriuo galima termiškai apdoroti antros ir trečios kategorijų gyvūninės kilmės atliekas. Šių atliekų perdirbimas yra komplikuotas – dėl nestabilios ir didelės baltymų arba riebalų koncentracijos, būna biologinio proceso sutrikimų. Biodujos. Anaerobinio apdorojimo technologijos yra viena efektyviausių organinių atliekų utilizavimo priemonių, kuri tiesiogiai susijusi su aplinkos teršimo mažinimu. Greta svarbiausios biodujų jėgainės paskirties – mažinti aplinkos teršimą skystomis organinėmis atliekomis,yra labai svarbu tai, kad jos naudojimas prisideda prie kitų ES Parlamento ir Tarybos direktyvų rekomendacijų vykdymo pagaminti elektros energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojant organines atliekas ( skystą mėšlą, maisto pramonės atliekas). Biodujų reaktorius susideda: 1. Srutų surinkimo saugykla. 2. Skysto mešlo bei organinių atliekų maišymo talpykla. 3. Autoklavas. 4. Masės pašildymo talpykla. 5. Vrtikalus cilindrinis reaktorius. 6. Dujų surinkimo talpykla. Biodujų reaktoriaus veikimo principas Pirmame paveiksle pavaizduota technologinė biodujų gamybos scema. Skystas mėšlas bei kitos organinės atliekos maišyklėmis sumaišomas talpykloje ir siurbliais periodiškai tiekiamos į bioreaktorių. Prieš patektama visa sumaišyta masė yra pašildoma. Biodujų reaktoriuje įrengtas atliekų terminio apdirbimo įrenginys – autoklavas, kuriuo galima termiškai apdoroti antros ir trečios kategorijų gyvūninės kilmės atliekas. Pagrindinė autoklavo paskirtis sterilizuoti organines maisto medžiagas kuriomis bus maitinamas biodujų reaktorius. Reaktorius kasdien papildomas po 15-20 m šviežios masės. Reaktoriuje įrengtos mechaninės maišyklės, kurios palaiko masę ir neleidžia jai sluoksniuotis. Gerai maišant sunkiosios nuosėdos nesikaupia reaktoriaus dugne, o slenka prie šalinimo angų. Anaerobinio proceso metu išsiskyrusios biodujos kaupiasi viršutinėje reaktoriaus dalyje ir veikiant slėgiui, patenka į dujų saugyklą. Dujos valomos nuo priemaišų ir sieros junginių. Biodujų atsarga kaupiama saugykloje, kuri pagaminta iš uždaro ant vandens plaukiančio metalinio cilindro.

Chemija  Analizės   (315,23 kB)

Azotas (N, lot. Nitrogenium ) yra cheminis elementas, elementų lentelėje penktos A grupės nemetalas, inertiškos dujos. Pirmasis atradęs azotą 1772 m. paskelbė Danielis Rezerfordas, tačiau Džozefas Pristlis, Henris Kavendišas ir Karlas Vilhelmas Šelė šį elementą atrado beveik tuo pat metu. Pavadinimas „azotas“ susideda iš graikiško neiginio a ir zoe – gyvybė. Tokį pavadinimą sugalvojo A.L.Lavuazjė. Azotas sudaro apytiksliai 78 % oro, kuriuo mes kvėpuojame. Standartinėje temperatūroje azotas yra bespalvės, bekvapės, beskonės dujos. Jis yra netoksiškas ir chemiškai inertiškas - t.y. labai nereaktingas - žemose temperatūrose. Azotas yra nedegus bei malšina degimo procesus. Be to, jis sukelia asfikciją (dusulį), jeigu išstumia iš oro deguonį, reikalingą kvėpavimui. Atmosferos slėgyje azotas įgyja skystą būseną prie -196°C. Azoto savybės reikalauja laikytis specifinių darbo saugos reikalavimų (pagal saugos duomenų lapą). Azoto oksidai ir smogas Žodis smogas pradėtas vartoti maždaug prieš 100 metų. Jis sudarytas iš dviejų anglų kalbos žodžių: smoke - “dūmai” ir fog - “rūkas”. Didžiuosiuose miestuose tvyrantys dūmai ir rūkas sukelia įvairias ligas (net mirtinas). Miestų oras dėl smogo atrodo neskaidrus, padūmavęs. Ypatingai nuo smogo kenčia tie miestai, kuriuose yra daug sunkiosios pramonės įmonių, juose susidarantis smogas vadinamas pramoniniu smogu. Smogo susidarymas yra labai sudėtingas reiškinys. Manoma, kad svarbiausias vaidmuo čia tenka degimo reakcijų produktų sąveikai su saulės šviesa. Šviesos sukeliamos cheminės reakcijos vadinamos fotocheminėmis reakcijomis, o tokių reakcijų sukeltas smogas - fotocheminiu smogu. Jeigu degant kurui susidaro labai aukšta temperatūra, gali pasigaminti ypatingai kenksmingos cheminės medžiagos, tokia yra, pavyzdžiui NO(d) susidarymo reakcija, vykstanti automobilių varikliuose. Išmetamosiose automobilių dujose yra ne tik NO(d), bet ir nesudegusio, bei nevisiškai sudegusio benzino (angliavandenilių). Užterštame miestų ore yra NO, NO2, ozono (tai viena iš deguonies vieninių medžiagų, kurios molekules sudaro trys deguonies atomai O3), įvairiausių organinių medžiagų, susidarančių iš benzine esančių angliavandenilių. Kai kurie žmonės dėl užterštame ore esančio ozono pradeda dusti. Fotocheminiame smoge gali susidaryti ašarojimą sukeliantis peroksiacetilnitratas (PAN). Aašarojimą sukeliančios medžiagos vadinamos lakrimatoriais. Užterštas oras mažina kultūrinių augalų derlių, gadina gumos dirbinius. Vienas iš pirmųjų smogo požymių - oro padūmavimas, dėl kurio blogai matomi tolimi daiktai. Azoto gamyba ir panaudojimas Daugiausiai azoto randama atmosferoje. Jo masės dalis Žemės plutoje tesudaro 0,002%. Svarbiausieji azoto mineralai yra KNO3 (kalio nitratas, kalio salietra) ir NaNO3 (natrio nitratas, natrio salietra, Čilės salietra), randami dykumų regionuose. Kitus gamtinius azoto junginius sudaro iškasenose (daugiausiai akmens anglyse) susikaupęs augalinių ir gyvulinių baltymų azotas. Prieš šimtą metų žmogui prienamos gryno azoto ir jo junginių atsargos buvo gana ribotos. 1895 m. sukūrus oro skystinimo technologiją, o 1908 m. - amoniako gamybos iš oro azoto būdą, reikalai pasikeitė. Iš amoniako galima pagaminti daug azoto junginių. Tuo tarpu grynas azotas šiuo metu daugiausiai išskiriamas distiliuojant suskystintą orą. Tiek grynas azotas, tiek jo junginiai, labai plačiai vartojami įvairiose srityse: inertinei atmosferai sudaryti (gaminant įvairias chemines medžiagas, mikroelektronikos gaminius); naftos gavyboje (į gręžinį pumpuojant suslėgtą azotą, galima padidinti naftos išeigą); metalurgijoje; šaldymui (greitam maisto užšaldymui). Pagal gamybos apimtį azotas yra antras po sieros rūgšties (JAV 1990 m. gauta 26×106 tonų azoto). Daugiausiai naudojamas amoniako gamyboje, kuris vėliau naudojamas trąšų ir azoto rūgšties gamyboje. Azotas taip pat naudojamas gaminant kai kurias elektrotechnikos detales, pavyzdžiui tranzistorius, diodus, integrines schemas bei nerudijančio plieno gamyboje. Azotas taip pat naudojamas automobilių padangoms užpildyti, nes azoto šiluminis plėtimasis sąlyginai mažas.

Chemija  Rašiniai   (7,73 kB)

Atomą sudaro branduolys ir aplink skriejantys elektronai. Branduolį sudaro protonai ir neutronai. Protono krūvis yra teigiamas, o neutronas krūvio neturi. Branduolį sudarantys elektronai visada neigiami. Atomas gali būti neutralus, tada kai elektronų skaičius yra lygus protonų skaičiui. Pvz. branduolys yra visada teigiamas, nes ji sudaro protonai kurių krūvis teigiamas, o neutronai krūvio neturi. Kai aplink branduolį skrieja 8 neigiami elektronai ( - ) o branduolyje yra 8 teigiami protonai ( + ) tada atomas tampa neutralus, nes teigiamo ir neigiamo krūvio yra po lygiai. Dėl elektronų skaičiaus kitimo atomas gali virsti teigiamu jonu arba neigiamu jonu. Neutralus atomas netekęs vieno arba daugiau elektronų virsta teigiamu jonu. Atomas prisijungęs vieną arba daugiau elektronų tampa neigiamu jonu. ATOMAS: Atomas yra mažiausia cheminio elemento dalelė.

Chemija  Analizės   (10,21 kB)

1. Į visų organinių junginių sudėtį įeina: a) vandenilis; b) vandenilis ir anglis; c) anglis. 2. Reiškinys, kai egzistuoja kelios medžiagos, turinčios vienodą sudėtį ir tą pačią molekulinę masę, bet skirtingą molekulinę struktūrą, vadinamas: a) hibridizacija; b) izomerija; c) radikaliniu mechanizmu. 3. Visi organiniai junginiai, sudaryti tik iš dviejų elementų - anglies ir vandenilio, vadinami: a) sočiaisiais angliavandeniliais; b) alkenais; c) angliavandeniliais. 4. Bendrą formulę C¬nH2n+2 turi: a) alkanai; b) alkinai ir alkadienai; c) aromatiniai angliavandeniliai. 5. Hibridizacija, kurioje dalyvauja vienas s elektronas ir trys p elektronai, yra sutinkama: a) ten, kur tarp anglies atomų yra tik viengubos jungtys; b) tik alkadienuose; c) ten, kur yra nors viena vienguba jungtis tarp anglies atomų. 6. Sudarant angliavandenilio pavadinimą, pirmiausia reikia: a) formulėje surasti pačią trumpiausią anglies atomų grandinę; b) formulėje surasti pačią ilgiausią anglies atomų grandinę; c) a ir b atsakymai klaidingi. Visai nereikia nieko ieškoti, bet žymėti iš kairės į dešinę. 7. Reakcija CH4 + Cl2  CH3Cl + HCl vadinama: a) mainų; b) pavadavimo; c) tokia reakcija negalima. 8. Vandenilio atskėlimo reakcijos dar vadinamos: a) dehidrinimo reakcijomis; b) oksidacijos reakcijomis; c) dehidratacijos reakcijomis. 9. Dega: a) viskas, kas yra chemijos kabinete; b) tik visi sotieji angliavandeniliai; c) visi angliavandeniliai. 10. Chlormetanas yra: a) CH3Cl b) CH4Cl c) Cl-CH2-Cl 11. Reakcijos, kurių metu vyksta nuoseklių pakitimų seka, vadinamos: a) nuosekliosiomis; b) grandininėmis; c) polimerizacijos. 12. Cikloheksanas ir metilciklopentanas yra: a) nesotieji angliavandeniliai; b) izomerai; c) ta pati medžiaga. 13. Etileno homologinei eilei priklausantys angliavandeniliai išreiškiami bendra formule: a) C2H4 b) CnH2n c) kitokia formule. 14.  ryšys yra ten, kur yra: a) anglis ir vandenilis ir jokio deguonies; b) nors viena dviguba jungtis; c) mažiausiai dvi dvigubos jungtys. 15. Kuris teiginys teisingas (etileno eilės angliavandeniliams reaguojant su vandenilio halogenidais): a) Mažiausiai hidrintas anglies atomas prisijungia vandenilio, o labiausiai hidrintas - halogeno atomą. b) Labiausiai hidrintas anglies atomas prisijungia vandenilio, o mažiausiai hidrintas - halogeno atomą. c) Prie to anglies atomo, kur daugiausiai vandenilių, nieko neprisijungia, o kur mažiausiai - prisijungia halogeno atomas. 25. Parašykite, kaip acetilenas išblukina bromo vandenį. 16. cisizomeru vadinamas: a) geometrinis arba erdvinis izomeras; b) transizomeras; c) erdvinis arba vietos izomeras. 17. Izopreninis kaučiukas gaunamas polimerizuojant: a) CH2=CH—CH=CH2 b) CH2=C—CH=CH2 | CH3 c) CH2=C—CH=CH2 | Cl 18. Acetilenas yra: 26. Kiek litrų ir kiek kilogramų anglies dioksido susidarytų, sudeginus 5 molius oktano? a) C2H2 b) CnH2n-2 c) dieninis angliavandenilis. 19. Visiems aromatiniams angliavandeniliams būdinga: a) malonus kvapas; b) ciklinė molekulių sandara; c) sp3 hibridizacija. 20. Fenilo radikalu vadinama: a) atomų grupė C5H6 b) tolueno grupė c) C6H5 atomų grupė. 21. Krekingas - tai: a) toks žaidimas; b) ilgos grandinės angliavandenilių skaidymas į mažesnius, trumpesnius; c) sinonimas polimerizacijai. 22. Pirolizė - tai: a) organinių junginių skilimas aukštoje temperatūroje be oro; b) aukštesniųjų naftos frakcijų skaldymas; c) naftos degimas, kai reikia gauti aromatinius angliavandenilius. 23. Vulkanizacija - tai: a) prisijungimo reakcija, kai dalyvauja siera ir kaučiukas; b) mainų reakcija, kai dalyvauja siera ir kaučiukas; c) kaučiuko gavimo būdas. 24. Gamtinio kaučiuko erdvinė sandara vadinama: a) stereonereguliaria; b) geometriškai nepastovia; c) stereoreguliaria.

Chemija  Testai   (11,86 kB)

Alkoholiai ( arab. al kuhl - stibio milteliai ): 1.– angliavandenilių dariniai, organiniai junginiai, turintys molekulėje vieną arba kelis hidroksilus ( OH ), prijungtus prie sočiųjų anglies atomų; 2. šnek. spiritas, etilo alkoholis C2H5OH. Pagal hidroksilų skaičių molekulėje alkoholiai skirstomi į monohidroksilius, dihidroksilius ( glikolius ), trihidroksilius ( pvz.: glicerinas) ir polihidroksilius ( poliolius, pvz.: sorbitas ). Medicinoje didžiausią reikšmę turi monohidroksiliai alkoholiai. Iš jų dažniausiai vartojamas ( kaip dezinfekuojanti medžiaga, kaip tirpiklis įv. skystosioms vaistų formoms ir odą dirdinantiems linimentams gaminti ) etilo alkoholis, arba etanolis. Kur kas nuodingesni už jį metilo alkoholis, arba metanolis, ir propilo alkoholis, arba propanolis, vartojami tik tech. tikslams. Iš kvapo metanolis ir propanolis panašūs į etilo alkoholį, todėl išgėrus vietoj pastarojo, jais apsinuodijama. Nuodingi aštraus nemalonaus kvapo butilo, amilo ir heksilo alkoholiai naudojami tik tech. tikslams medicinoje. Monohidroksiliai alkoholiai nepasižymi nei bazinėmis, nei rūgštinėmis stipriomis savybėmis. Alkoholių vandeniniai tirpalai spalvos nekeičia. ALKOHOLIŲ CHEMINĖS SAVYBĖS: Alkoholiai, kaip ir vanduo reaguoja su aktyviaisiais metalais ( pvz.: reaguojant natriui su etanoliu susidaro natrio etilatas ir išsiskiria vandenilis ): 2CH3 – CH2 – OH + 2Na 2CH3 – CH2 – O Na + H2 Esant koncentruotos sieros rūgšties, alkoholiai reaguoja su vandenilio halogenidų rūgštimis susidarant angliavandenilių halogenų dariniams: H2SO4 CH3 – OH + HCl CH3 Cl +H2O Aukštoje temperatūroje ir esant dehidratuojančių medžiagų nuo alkoholio molekulių atskyla vanduo susidarant nesotiesiems angliavandeniams: t>140°C,H2SO4 (konc.) H3C – CH2 – OH H2C ═ CH2 + H2O ŽEMESNĖJE TEMPERATŪROJE SUSIDARO ETERIAI. Monohidroksiliai pirminiai alkoholiai gana lengvai oksiduojasi. Susidaro aldehidai. Pvz.: į etanolį įleista įkaitinta varinė vario ( II ) oksidu padengta viela pradeda blizgėti ir jaučiamas specifinis nemalonus acetaldehido kvapas: H H t O H – C – C – O – H +Cu O CH3 – C + Cu + H2O H H H Alkoholius galima dehidrinti ir hidratuoti. Jie taip pat reaguoja su rūgštimis susidarant esteriams.

Chemija  Referatai   (10 kB)

Alkoholiai (arabiškai al kuhl-stibio milteliai), angliavandenilių dariniai, kurių molekulėje vienas ar keli vandenilio atomai pakeisti hidroksilo grupėmis. Hidroksilo grupė –OH yra alkoholių funkcinė grupė. Pagal hidroksilių skaičių molekulėje alkoholiai skirstomi į monohidroksilius, dihidroksilius (glikolius), trihidroksilius (pvz., glicerinas) ir polihidroksilius (poliolius, pvz., sorbitas).Bendra monohidroksilinių alkoholių formulė CnH2n+1OH. Alkoholių pavadinimai sudaromi iš atitinkamų angliavandenilių pavadinimų pridedant priesagą –ol-. Medicinoje didžiausią reikšmę turi monohidroksiliai alkoholiai. Iš jų dažniausiai vartojamas (kaip dezinfekuojanti medžiaga, kaip tirpiklis įvairioms skystosioms vaistų formoms ir odą dirginantiems linimentams gaminti) etilo alkoholis, arba etanolis. Etilo alkoholis (C2H5OH)su vandeniu maišosi bet kokiais santykiais ir yra geras tirpiklis daugeliui medžiagų. Jis lengvai užsidega ir dega silpnai melsvos spalvos liepsna. Šiuolaikinėje gamyboje etanolis gaunamas etileną hidratuojant vandens garais, taip pat etanolis pradėtas gauti iš krakmolo turinčių medžiagų (grūdų, bulvių), nemaži etanolio kiekiai gaunami iš medienos- hidrolizuojant celiuliozę ir rauginant susidariusią gliukozę. Iš 1 tono sausų medžio pjuvenų galima gauti maždaug 200 litrų etanolio, toks pat jo kiekis gaunamas iš 0,7 tono grūdų arba 1,5 tono bulvių. Etanolį galima paversti drebučiais, kuriuos galima pjaustyti peiliu. Į porcelianinį indelį įpylus 20 mililitrų etanolio ir pridėjus 5 gramus muilo drožlių, susidaro drebučių pavidalo masė, kurią lengvai galima uždegti. Etilo alkoholis naudojamas alkoholinių gėrimų gamybai. Kur kas už etilo alkoholį nuodingesni metilo alkoholis, arba metanolis, ir propilo alkoholis, arba propanolis, vartojami tik techniniams tikslams. Iš kvapo metanolis ir propanolis panašūs į etilo alkoholį, todėl išgėrus vietoj pastarojo, jais kartais apsinuodijama. Metanolis (CH3OH) labai nuodingas! Net nedidėlis jo kiekis gali sukelti apakimą arba būti mirtinas. Metilo alkoholis yra bespalvis skystis. Su vandeniu jis maišosi bet kokiais santykiais, dega silpnai mėlynos spalvos liepsna. Anksčiau jis buvo gaunamas kaip šalutinis produktas, sausai distiliuojant medį, todėl kartais jis vadinamas madžio spiritu. Metilo alkoholis sintetinamas iš anglies monoksido ir vandenilio, dalyvaujant katalizatoriams. Jų mišinys smarkiai šildomas, ir dideliame slėgyje vyksta reakcija. CO+2H2CH3OH Nuodingi aštraus nemalonaus kvapo butilo, amilo ir heksilo alkoholiai naudojami medicinoje, vien techniniams tikslams. Etanolis, metanolis, 1-propanolis turi specifinį alkoholių kvapą, tolesnių jį homologų kvapas stiprus, kai kurių- nemalonus. Aukštesnieji alkoholiai nekvepia. ALKOHOLINĖS MEDŽIAGOS Augalų grūduose, vaisiuose ir uogose susikaupia maistingos medžiagos- krakmolas ir įvairūs cukrūs. Bendra visų cukrinių medžiagų savybė yra tai, kad jos rūgsta ir virsta etilo alkoholiu ir kitomis svarbiomis medžiagomis. Alumi vadinamas gėrimas, gaunamas iš salyklo, apynių ir vandens. Dvieilių miežių salyklas yra tinkamiausias alui gaminti. Orasausuose miežiuose esti daugiau kaip 50% krakmolo, kurį diastazė, kartu su kitais fermentais, ištirpdo ir paverčia cukrūmi. Tokio selyklo tirpalas vadinamas ekstraktu (misa). Kadangi alus yra maistingas ir jo maistingosios medžiagos yra lengvai virškinamos, tai šis gėrimas yra žmogui naudingas. Jame esantis anglies dioksidas (CO2) skatina virškinimą ir sukelia apetitą. Žinoma vartojant saikingai. Vynas gaunamas, rūgstant uogų ir vaisių sultims. Kadangi vynuogių sultys cukringiausios, tai jos yra svarbiausios vyno gamyboje. Iš vynuogių sulčių be jokių priedų gaunamas geras stiprus vynas. Rauginant kitokių uogų ir vaisių sultis, beveik visada pridedama cukraus, todėl tokie vynai laikomi ne natūraliais. Natūralus vynas gaunamas tik iš vynuogių sulčių. Iškasenos rodo, kad vyną mokėta gaminti jau prieš 7000 metų. Vynas geriamas, pripylus ne daugiau kaip pusę stikliuko, nes atsipalaiduojančios kvapniosios medžiagos turi likt stiklelyje. Šampanas pradėtas gaminti Prancūzijoje, Šampanės provincijoje 1718m. tai nestiprus, anglies dioksido turintis vynas, paskanintas likeriu ar saldžiuoju vynu. Šampanas vertinamas dėl anglies dioksido gaivinančio veikimo. Anglies dioksidas lieka šampane dėl savotiško jo rauginimo būdo. Iki 1930metų šampanas būdavo rauginamas atskiruose buteliuose, nupilant jį nuo išsiskyrusių mielių. Dabar rauginama didelėse statinėse. Kadangi šampanas nearomatingas, tai jį galima ir staiga atšaldyti ledu (prieš gėrimą). Vermutas pradėtas gaminti 1786 metais Turine. Jame tik trys ketvirtadaliai vyno, o likusią dalį sudaro priemaišos- citrinos rūgšties, cukraus, alkoholio, pelynų ir kitų žolių ekstraktai, sukeliantieji apetitą. Todėl jis ir geriamas prieš valgį apetitui pagerinti (aperityvas). Svarbių alkoholinių gėrimų tarpesvarbią vietą užima konjakas- išlaikytas ir paskanintas vyno distiliatas. Jo tėvynė- Prancūzijos miestas Konjakas( Cognac, Šarantos depart.). dabar daug kojako gamina visos vynuoges auginančios šalys. Kai kur konjakas vadinamas “brandy”. Išspaustos vynuogių sultys surauginamos mielėmis (šiltai). Gautas vynas distiliuojamas. Distiliatas, laikomas ąžuolinėse statinėse 3-10metų, virsta konjaku. Čia vyksta įvairūs pakitimai: iš ąžuolinių statinių ištraukiamos įvairios medžiagos, dalis alkoholio susijungia su rūgštimis, susidarant kvapniems esteriams, pro statinės šonus iš dalies prasiskverbęs oro deguonis oksiduoja ir pakeičia įvairias medžiagas. Dėl to konjakas nusidažo geltonai raudona spalva. Jo skonis ir kvapnumas priklauso nuo vynuogių, distiliavimo būdo, statinės medžio ir išlaikymo. Kartais į konjaką pridedama įvairių prieskonių. Senas konjakas būna tamsesnis, dargi juosvas. Grūdų konjakas gaminamas iš rūgių, kviečių, miežių ir avižų. Jų miltai paverčiami kleisteriu, maišant su vandeniu ir trupučiu sieros rūgšties. Kleisteris, naudojamas krakmolui sucukrinti, maišomas su salyklo miltais ir šildomas. Gautoji misa rauginama mielėmis ir pakartotinai distiliuojama. Distiliatas turi būdingą grūdų aromatą. Romas (kai kur vadinamas “Ron”) yra konjakas, gaunamas surauginus ir išdistiliavus cukrinių švendrių sultis. Sultys praskiedžiamos vandeniu ir rauginamos mielėmis 5-6 paras. Jų distiliatas laikomas ąžuolinėse statinėse, net iki 10 metų. Romas yra aromatingesnis už kitų rūšių konjaką. Šis gėralas kartais nudažomas degintu cukrumi. Žinomas ir mažai aromatingas (beveik bespalvis) romas, vartojamas vietoje degtinės. Viski yra amerikoje labai plačiai vartojamas išlaikytas grūdų konjakas. Sumaišytas su mineraliniu vandeniu. Viski prieskoniui didelią reikšmę turi pelkių vandens mikroorganizmai. Nesant pelkių vandens, į misą pridedama durpių arba distiliatas laikomas iš vidaus apdegintose statinėse. To paties pasiekiama, džiovinant žaliavą virš degančių durpių. Alkoholis žmogaus organizme.Ir žmogaus, ir gyvūno organizme visada yra alkoholio. Įvairių tyrinėtojų duomenimis, normalus alkoholio kiekis kraujyje yra 0,018 - 0,03%. Jis susidaro vykstant medžiagų apykaitai ir dėl bakterijų sukelto rūgimo žarnyne. Normalus alkoholio kiekis kraujyje padidėja, kai organizmą ištinka deguonies badas. Atsiradęs organizme alkoholis nesukelia girtumo, neskatina piktnaudžiauti alkoholiu, neturi nieko bendra su alkoholizmo plitimu. Girtumas - fiziologinių organizmo funkcijų, ypač centrinės nervų sistemos, sutrikimas nuo alkoholio ar narkotiko. Yra trys girtumo stadijos. 1)Lengvo girtumo stadija būna į organizmą patekus 30 - 40 g alkoholio (gryno spirito); pradedami slopinti elgseną valdantys smegenų centrai (atsiranda be priežasties pakili nuotaika, nedidelis jaudrumas, kūne jaučiama šiluma). 2)Vidutinio girtumo stadija būna į organizmą patekus 50 - 100 g alkoholio. Sujaudinti smegenų žievės neuronai nebereguliuoja žemiau esančių požievio skyrių, pasikeičia emocinis imlumas. Žmogaus elgesys tuo metu priklauso nuo jo charakterio ir temperamento: jis gali būti neramus, pernelyg linksmas, įtarus, irzlus, agresyvus. Dažnai pradedami slopinti judėjimo centrai, žmogus negali koncentruoti savo raumenų veiklos. Blaivėjant atsiranda pagirių požymių: žmogus negaluoja, jam skauda galvą, jį pykina. 3)Sunkaus girtumo stadiją sukelia 100 - 300 g alkoholio; prarandama orientacija, atsiranda mieguistumas, po to - visiška amnezija (žmogus neprisimena, kas buvo išgėrus). Gali sutrikti širdies veikla ir kvėpavimas. Alkoholio koncentracijai kraujyje dar padidėjus, paveikiami gyvybiškai svarbūs centrai, esantys pailgosiose smegenyse; alkoholis užblokuoja kvėpavimo centrus, žmogus praranda sąmonę ir miršta. Mirštama alkoholio dozė suaugusiajam 4 - 8 gramai vienam kilogramui kūno masės, vaikui - 3 gramai vienam kg kūno masės. POŽYMIAI SUSIJĘ SU ALKOHOLIO KONCENTRACIJA KRAUJYJE • 0,02 - 0,03%: dar neprarasta koordinacija, nežymi euforija ir drovumo, bailumo praradimas. Slopinamųjų efektų nėra. • 0,04 - 0,06%: “gero buvimo” jausmas, atsipalaidavimas, šilumos įspūdis. Euforija. Truputį nusilpus atmintis, logika. Sumažėjęs atsargumo jausmas. • 0,07 - 0,09%: silpnas pusiausvyros, kalbos, regos, reakcijos greičio ir klausos nusilpimas. Euforija. Pablogėjusi savikontrolė, atsargumas, atmintis. • 0,10 - 0,125%: žymus sveiko proto bei koordinacijos nusilpimas. Kalba gali kirstis, nusilpęs reakcijos greitis, rega. Euforija. Prie šio intoksikacijos lygio neleidžiama vairuoti transporto priemonių. • 0,13 - 0,15%: judesių nekoordinavimas ir fizinės kontrolės praradimas. Aptemęs regėjimas, prasta pusiausvyra. Euforija išnyksta ir atsiranda disforija. • 0,16 - 0,20%: disforija (susirūpinimas, nerimas) pradeda dominuoti, gali atsirasti šleikštulys. • 0,25%: reikia pagalbos vaikščiojant; visiška proto sumaištis. Disforija, šleikštumas ir vėmimas. • 0,30%: sąmonės netekimas. • 0,40% ir daugiau: koma, galima mirtis dėl kvėpavimo nepakankamumo. ALKOHOLIŲ ŽALA Nesaikingai vartojant alkoholį susergama įvairiomis ligomis tai-alkoholizmas, alkoholinė psichozė, alkoholinis polineuritas. Prancūzų mokslininkai apskaičiavo, kad 95 % alkoholikų serga gastritu, skrandžio opomis, kepenų ciroze, virškinamojo trakto organų vėžiu. Alkoholizmas liga, kurią sukelia dažnas alkoholinių gėrimų vartojimas, reiškiasi liguistu, sunkiai įveikiamu potraukiu alkoholiui. Dažniausiai serga 20-40 metų vyrai, rečiau, bet sunkiau moterys bei paaugliai. Alkoholizmui turi reikšmės asmenybės psichologinės įpatybės, organizmo medžiagų apykaitos ypatumai, tradicijos, auklėjimas, aplinka, paveldėjimas, psichiką traumuojančios aplinkybės. Kartais alkoholizmas būna kitos ligos simptomas. Prasideda iš lėto, paprastai po 5-10 metų piktnaudžiavimo alkoholiu, kai su potraukiu gerti atsiranda abstinencijos sindromas ir poreikis atsipagirioti. Tada jau ligonis geria vienas, slapta ir bet kokio alkoholio. Sergančiojo organizme vis daugėja liguistų pakitimų. Nuo alkoholizmo gydoma narkologiniame dispanseryje, sunkiais atvejais-norkologiniuose ligoninių skyriuose. Alkoholinė psichozė, psichikos liga kurią sukelia lėtinis alkoholizmas. Prasideda, kai ilgą laiką piktnaudžiaujant alkoholiu, sutrinka medžiagų apykaita, kepenų veikla, alkoholiu pažeidžiamos galvos smegenys ir ypač jų žievė. Dažniausiai pasitaiko baltoji karštligė ir alkoholinė haliucinozė. Sergantis alkoholine psichoze guldomas į narkologinę arba pschiatrinę ligoninę. Po alkoholinės psichozės dar gydoma nuo alkoholizmo, nes svarbu, kad ligonis visiškai liautųsi gerti. Alkoholinis polineuritas išsivysto ilgą laiką vartojant alkoholį, nes tada atsiranda B1 avitaminozė, audiniuose susikaupia daug pieno bei pirovynuogių rūgščių. Šį polineuritą dažniausiai predisponuoja peršalimas, gripas: plaučių uždegimas ir kitos ligos. Ligos pradžioje būna parestezijos, nugaros, galūnių skausmai. Vėliau atsiranda paralyžiai. Pirma nukenčia kojos, po to - rankos. Kartais sutrinka ir jutimas. Dėl gana didelio raumenų ir sąnarių pažeidimo vystosi ataksija. Liga trunka ilgai. Jos prognozė priklauso nuo to, ar sergantysis vartoja alkoholį. Jei taip, liga progresuoja ir jį gali labai suluošinti. Maždaug penktadalis tokių ligonių miršta. Kai sergantieji nustoja vartoti alkoholį, ligos prognozė būna palanki. Alkoholis labai kenkia nėščioms moterims jų vaisiaus vystymuisi, jų kūdikiams. Būdinga moterų alkoholizmo pasekmė yra negalėjimas išmaitinti vaikų krūtimi. Geriančios moterys dažniau gimdo negyvus vaikus, dažniau persileidžia. Jei vaikas būna pradėtas tėvams esant girtiems ar neseniai gėrusiems, yra didelė tikimybė, jog jis gims protiškai apsigimęs, bus protiškai atsilikęs, turės fizinių nepakankamumų. Tačiau alkoholizmas genetiškai nepaveldimas, jį gali sąlygoti tik auklėjimas ir aplinka. NAUJAS POŽIŪRIS Į ALKOHOLĮ Naujausi tyrimai rodo, kad saikingas alkoholio kiekis gali sumažinti širdies smūgio riziką. Nustatyta, kad alkoholis padidina “gerojo” cholesterolio kiekį. “Gerasis” cholesterolis padeda atsikratyti riebalinių arterijų sienelių nuosėdų ir sumažina “blogojo” cholesterolio kiekį organizme. Jis taip pat sumažina širdies smūgio riziką, neleisdamas kraujo dalelėms, atsakingoms už kraujo krešėjimą, sulipti. Bet vartojant alkoholį reikia būti labai atsargiems. Jei truputį padauginsite, jis pradės jums kenkti. Saikingas alkoholio vartojimas sumažina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis tik tam tikrai grupei žmonių - vyrams, kurių amžius daugiau kaip 40 metų, moterims po klimakterinio periodo. “Optimalus alkoholio kiekis, galintis duoti naudos sveikatai, yra vienas-du vienetai per dieną, -aiškina Markas Bennetas iš “Alcohol Concern”. - Jei viršysite šią normą, naudos nebus”. Alkoholis nėra vaistai, ir tikriausiai gydytojai nepatars pacientams eiti namo ir išgerti taurelę. Bet jei jūs esate vienas iš tų žmonių, kurie retkarčiais mėgsta išgerti, žinokite, jog galima tai daryti neviršijant nurodytos dozės. ALKOHOLIŲ NAUDA IR PANAUDOJIMAS Kaip alkoholis pasitarnauja medicinoje? Medicinoje vartojamas etilo alkoholis, arba spiritas. Vietiškai vartojamas odos dezinfekcijai (70%), trynimams ir kompresams, kai reikia sukelti hiperemiją - kraujo priplūdimą į tam tikrą vietą (40 - 70%), džiovinimui arba sutraukimui (96%), tinktūroms ir ekstraktams gaminti (70%). Spiritas įeina ir į prieššokinių skysčių sudėtį. Į vidų spiritas skiriamas labai sušalusiems asmenims, nes jis išplečia kraujagysles, sukelia šilumos jausmą. Į veną jis (30%) kartais leidžiamas kaip narkotikas su kitomis medžiagomis. Spiritas į veną taip pat leidžiamas, esant plaučio abscesui ar gangrenai. Kai alkoholiu stipriai apsinuodijama, nusigeriama, būtina išplauti skrandį, duoti vaistų, jaudinančių centrinę nervų sistemą (kofeino, stiprios arbatos arba kavos, amoniako, kuris refleksiškai sužadina kvėpavimą ir kraujo apytaką), atlikti vandens procedūras. Metilo alkoholis gali būti žmogaus apakimo, kepenų sutrikimų ir net mirties priežastis. Alkoholizacija - spirito įvedimas į audinius su tikslu sukelti nervų laidumo sutrikimą arba kad išsivystytų sklerotinis (nekrotizuojantis) procesas. Naudojama neurochirurgijoje - trišakio, veidinio ir kt. nervų blokadai. Spirito - novokaino blokada naudojama anesteziologijoje nerviniams mazgams paveikti. Alkoholis mediciniškais tikslais taip pat naudojamas chirurgijoje, onkologijoje, kardiologijoje, taip pat - kaip aseptikas ir antiseptikas dezinfekcijoje. Alkoholių panaudojimas. Etilo alkoholis naudojamas žiemą, pilamas į automobilių langų valymo bakelius, nes jis esant minusinei temperatūrai neužšąla.Taip pat spiritas naudojamas: degalinėje užsipilus benzino sumaišyto su vandeniu, automobilis gęsta, tada reikia į automobilio degalų baką įpilti spirito, jis atsiskiedžia su vandeniu ir sudega kartu su benzinu. Dar spiritas naudojamas, jei automobilis senas ir jo variklis susidėvėjęs tai per duslintuvą išmetamas anglies dioksido (CO2) kiekis viršija leistinas normas ir tachnikinės apžiūros praeiti neįmanoma. Todėl vairuotojai prieš važiuojant į technikinių apžiūrų stotį į automobilio degalų baką įpila spirito, kurio pagalba variklyje geriau sudega benzinas ir sumažėja į orą išmetamas anglies dioksido kiekis. Kai kuriose šalyse etanolis naudojamas kaip degalai vidaus degimo varikliams. Technikoje naudojamas denatūruotas alkoholis, t. y. jis paverčiamas netinkamu gėrimui (į jį pridedama nemalonaus skonio medžiagų ir dažų). Dar teko girdėti, kad spiritas būna tarp didėlių lėktuvų(“Buingų”)stiklų, kad jie (stiklai) neužšaltų, nes pasikėlus į tarkim 11 kilometrų aukštį ir vasarą ten būna minusinė temperatūra. Taip pat etilo alkoholis plačiai vartojamas radiotechnikoje, įvairioms schemoms valyti. Metanolis daugiausia naudojamas formaldehido, kai kurių vaistų gamybai, taip pat- kaip lakų ir dažų tirpiklis. Iš pentanolių gaunami esteriai, kurie naudojami parfumerijoje. Aukštesnieji alkoholiai naudojami įvairiose šakose, pavyzdžiui: C14-C20- greitina vulkanizaciją, C18-C20—medicininiai preparatai, C8, C12-C20-parfumerijoje ir kosmetikoje, C16-C20-antikoroziniai tepalai. Taigi alkoholiai naudojami daug kur ir įvairiems tikslams. Alkoholį vartojant kaip svaiginimosi priemonę jo žala žmogaus organizmui yra labai didelė, o kaip medikamentą medicinoje didelė nauda. Nors alkoholis naudojamas ir geriems tikslams, norime mes tai pripažinti ar ne, vyksta vis greitėjanti tautos savižudybė, jos išsigimimas. Girtuokliavimas klupdo tautą prisikėlimo kelyje.

Chemija  Referatai   (14,82 kB)

Oksidacijos laipsnis. Valentingumas. Jonų atpažinimo reakcijos. Dujų nustatymas. Organinių medžiagų nustatymas. Kai kurios cheminės medžiagos. Cheminių elementų lentelės.

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (10 psl., 29,8 kB)

PowerPoint pristatymas. Alkoholiai. Alkoholių skirstymas. Alkoholių cheminės savybės. Etilo alkoholis. Etilo alkoholio panaudojimas. Etilo alkoholio gavimas. Metilo ir propilo alkoholiai. Alkoholių sukeliama žala. Alkoholis ir vaikai. Alkoholio nauda. Alkoholio vartojimas. Išvados.

Chemija  Referatai   (16 psl., 549,87 kB)

Elemento oksidacijos laipsniui didėjant, stiprėja junginio, kurio sudėtyje yra tas elementas, oksidacinės ir silpnėja redukcinės savybės. Tą rodo pavyzdžiui, elementinio mangano Mn0 ir jo junginių- Mn+2SO4, Mn+4O2, K2Mn+6O4, KMn+7O4- savybės. Mn0, kaip ir visi metalai, gali būti tik reduktorius. Mn+2 jonui būdingos redukcinės savybės. Oksidacinės jo savybės reiškiasi tik metalinio Mn0 gavimo procesuose. Mangano (IV) oksidui būdingos ir redukcinės, ir oksidacinės savybės, bet pastarosios yra ryškesnės.

Chemija  Tyrimai   (2 psl., 9,4 kB)

Senovėje oras buvo laikomas vienu iš pasaulį sudarančių elementų. Jau antikinio pasaulio išminčiai suvokė, kad oras, nors ir nematomas, yra tiek pat reali medžiaga kaip vanduo arba žemė. Iki XVIII a. manyta, jog oras – vientisa medžiaga, o šio amžiaus pabaigoje buvo teigiama, kad jis yra nevienalytis. Pirmiausia ore buvo rasta deguonies, vėliau – azoto ir kitų medžiagų. Svarbus įvykis žmonėms, suvokusiems oro meterialumą, buvo jo svarumo atradimas.

Chemija  Referatai   (7 psl., 17,77 kB)

NaNo2 - Natrio nitritas: Fizikinės savybės, panaudojimas maisto pramonėje, poveikis žmogaus organizmui

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 8,94 kB)

Energijos ištekliai, kuriais šiandien naudojasi žmogus, kūrėsi milijonus metų. Anglys, nafta ir gamtinės dujos – visos iškastinio kuro rūšys – sukaupė Saulės energiją, pasiekusią Žemę galbūt prieš 500 milijonų metų. Jos susidarė iš augalinės kilmės medžiagos, kuri kito milijonus metų. Anglys – pirmoji iškastinio kuro rūšis, kurios buvo daug kasama ir naudojama. Visa Vakarų visuomenės industrializacija buvo glaudžiai susijusi su anglių gavyba. XVIII a. pagal naują technologiją pradėta kasti anglis iš giliau.

Chemija  Referatai   (5 psl., 12,32 kB)

Organinių junginių struktūros ir reaktingumo teoriniai pagrindai. Alifatiniai ir aromatiniai angliavandeniliai. Alkoholiai, fenoliai, eteriai, tioliai ir sulfidai. Aldehidai, ketonai ir jų dariniai. Karboksirūgštys ir jų funkciniai dariniai. Lipidai. Aminorūgštys, peptidai ir baltymai. Angliavandeniai (sacharidai). Biologiškai svarbūs azoto junginiai.

Chemija  Konspektai   (202 psl., 1,56 MB)

Miltelinės elektrokontaktinės ir elektromagnetinės medžiagos. Angliniai plienai. Legiruotieji plienai. Legiruojantys elementai ir jų įtaka plienų savybėms. Legiruotų plienų klasifikacija. Plieno suvirinimas. Al ir jo lydiniai. Lydiniai su g ir Ti pagrindu. Cu ir jo lydiniai. Korozija, jos esmė ir rūšys. Kovos su metalų korozija priemonės. Polimerai. Užpildai ir plastifikatoriai. Grandininė polimerizacija. Angliavandenilių polimerai ir kitos polimerinės plastmasės. Plastmasės pagamintos iš polikondensacijos ir pakopinės kondensacijos produktų. Guma ir jos gaminiai. Lakai, tepalai, dažai.

Chemija  Konspektai   (15 psl., 35,09 kB)

Cocaine's recent notoriety belies the fact that the drug has been used as a stimulant by people for thousands of years. Its properties as a stimulant have led people in the past to use it in a number of patent medicines and even in soft drinks. But cocaine's highly addictive nature and addicts' willingness to pay a high price for the drug have propelled it into the public eye. The crime and violence associated with its transportation and sale, and the celebrity nature of some of its victims has kept cocaine in the news.

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,9 kB)

Daugelyje senųjų kalbų žodis “geležis” reiškia ,,metalas iš dangaus”. Matyt, todėl, kad pirmoji geležis darbo įrankiams ir ginklams gaminti buvo meteoritinė – iš meteorų, nukritusių ant žemės. Geležies amžius, žmonijos istorijos laikotarpis, prasidėjęs II tūkst. pr.m.e. pabaigoje, atradus geležį ir ėmus iš jos gaminti darbo įrankius ir ginklus.

Chemija  Referatai   (14 psl., 137,15 kB)

CHEMIJA: oksidacijos laipsnis, valentingumas, jonų atpažinimo reakcijos, dujų nustatymas, organinių medžiagų nustatymas, kai kurios cheminės medžiagos, cheminių elementų lentelės.

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (10 psl., 33,28 kB)