Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 149 rezultatai

Tarptautiniai finansai ir jų vaidmuo ekonomikoje- detali analizė. ĮVADAS 3 1. TARPTAUTINIAI FINANSAI 4 1.1 Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas 5 1.2. Tarptautinės finansų institucijos 7 2. TARPTAUTINĖ PREKYBA 9 3. UŽSIENIO PREKYBOS NAUDA EKONOMIKOJE 13 4. TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKOS PRIEMONĖS 14 IŠVADOS 17
Finansai  Referatai   (18 psl., 38,01 kB)
Pastaraisiais dešimtmečiais prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos tapo viena iš aktualiausių problemų. Pasak Giedros Gurevičiūtės, „gamtos išsaugojimas šiandien mums įgyja „Nojaus laivo“prasmę“. Sparčiai plėtojant pramonę ir urbanizaciją, nepaprastai buvo nuniokota gamta, padidėjo aplinkos užterštumas, dėl to sutriko ekologinės sistemos „žmogus – gyvoji gamta“ pusiausvyra. Neracionalaus gamtos išteklių naudojimo, oro, dirvos, vandens taršos pasekmės dabar juntamos ne tik pagrindiniuose pramoniniuose – industriniuose rajonuose, bet ir visoje planetoje. Kadangi biosfera nepajėgia natūraliai apsivalyti, didėja pavojus žūti Žemėje gyvuojančiai civilizacijai. Akivaizdu, kad daugelis aplinkos apsaugos problemų yra vienaip ar kitaip susijusios su šalies ekonomikos plėtra. Todėl siekiant išsaugoti švarią ir sveiką aplinką vis daugiau atsakomybės tenka ūkio sektoriui. Europos Komisija pabrėžia, kad labai svarbu pramonės įmonėse plėtoti prevencines aplinkos apsaugos priemones, didinti valstybės institucijų vaidmenį.
Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (12 psl., 18,52 kB)
Medžiaga kuri padės jums pasiruošti 2011m. įskaitos temos Kalba, 1 potemei "Kaip kinta lietuvių kalba, keičiantis visuomenės komunikacinėms reikmėms? Pagrįskite savo nuomonę konkrečiais pavyzdžiais."
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (16 psl., 36,25 kB)
Kiaulininkystė Lietuvoje yra viena pagrindinių gyvulininkystės šakų. Bendrame mėsos gamybos balance kiauliena sudaro apie 40 proc., tiek pat suvartojama ir mėsos produktų. Šalyje kiaulių skerdžiama palyginti mažai: 2004 m. – 74 tūkst., 2005–2006 m. – 81 tūkst., 2007 m. – 62 tūkst., 2008 m. – apie 48 tūkst. Europos Sąjungos šalyse skerdžiamų kiaulių skaičius ženkliai skiriasi – Vokietijoje per mėnesį kiaulių paskerdžiama vidutiniškai 3,9 mln., Olandijoje – 1,1 mln., Danijoje – 1,4 mln. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos ekspertų duomenimis, pasaulyje kiaulienos gamyba didės. Jos apimtys neatsiejamos nuo technologinių kiaulienos gamybos ir perdirbimo procesų racionalizavimo, siekiant geriausių produkto savybių. Norint gaminti konkurencingus mėsos produktus, būtina ne tik pagerinti žaliavos kokybę, bet ir efektyviai valdyti technologinį procesą.
Inžinerija  Referatai   (32 psl., 808,42 kB)
UAB "Platinum"
2011-03-19
ALAUS GAMYKLOS GAMYBOS TEIKIMO TECHNOLOGIJOS IR ORGANIZAVIMO ANALIZĖ
Kita  Analizės   (39 psl., 212,6 kB)
Pagrindindiniai šio amžiaus labiausiai paplitę muzikos stiliai ir jų šakos, kas jiems būdinga ir pagrindinės savybės.
Muzika  Referatai   (34 psl., 64,04 kB)
Kuršių kalba
2010-11-30
Baltų kalbos priklauso Indoeuropiečių kalbų šeimai. Baltų kalbos šakai priklauso gyvosios - lietuvių, latvių kalbos ir mirusios- prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių. Lietuvių ir latvių kalbomis dabar šneka apie 5 milijonai žmonių. Visos kitos baltų kalbos, išskyrus prūsus, nepaliko jokių rašto paminklų, todėl apie jas ir apie jomis kalbėjusių žmonių skaičių mažai ką žinome. Dauguma XIX a. tyrinėtojų kuršius laikė lybiais. Ši nuomonė buvo vyraujanti iki pat 1912 m. Latvių kalbininkas Endzelynas yra pirmasis, kuris įrodė, kad kuršiai nebuvo nei lietuviai, nei latviai, bet atskira baltų kiltis, kuri yra lyg jungiamoji grandis tarp latvių ir lietuvių kalbų.
Kita  Referatai   (5 psl., 8,7 kB)
Azotinės trašos
2010-11-13
Augalų augimo paslaptys nuo seno domino mokslo žmones. Antikinės Graikijos filosofai aiškino, kad augalams reikia vandens, žemės ir ugnies. O 16-ojo amžiaus pradžioje patirta, kad augalams reikia druskų, tačiau kokių, liko neaišku. 18-ojo amžiaus pabaigoje ir 19-ojo amžiaus pradžioje jau daugiau mokslininkų pradėjo aiškinti augalų augimo sąlygas. Pradėta rengti tyrimo stotis, kur prasidėjo sistemingi tyrimai. Lietuvoje agrochemijos mokslo pradžia tenka laikyti 1924 metus, kai buvo įkurta dirvožemio-agrochemijos katedra Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Dotnuvoje. Katedrai vadovavo prof. V. Ruokis. Ypač sparčiai agrochemijos mokslas pradėjo vystytis po antrojo pasaulinio karo. Šioje srityje dirbo V. Vazalinskas, K. Plesevičius, V. Zalys, B. Baginskas ir daugelis kitų.
Chemija  Referatai   (9 psl., 16,67 kB)
Migracijos politika – tai vyriausybės veiksmai, siekiant reguliuoti gyventojų migraciją sukeliančias priežastis, migracijos procesus ir jų pasekmes. Gyventojų migracijos požiūriu gali būti vykdoma skirtinga politika: migraciją ribojanti, migraciją skatinanti ir nesikišimo (kai vyriausybė nesikiša į migracijos procesus ir leidžia jiems plėtotis natūralia eiga). Migracijos politikos objektas – migracijos procesus formuojančios sąlygos. Migracijos politikos principai atspindi konkrečios šalies išsivystymo lygį, socialinę, ekonominę, politinę situaciją, ideologiją bei kultūrą.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (26 psl., 62,54 kB)
2005 metais įmonių grupė „Šiaurės vilkas" įsigijo bankrutavusio Rokiškio rajono „Obelių aliejaus" turtą ir kartu su Lietuvos žemės ūkio bendrovėmis - žaliavų tiekėjais - įsteigė kooperatinę bendrovę „SV Obeliai". „Šiaurės vilkas" į kooperatinę bendrovę „SV Obeliai", kuri šiuo metu yra vienintelė rapsų perdirbimo ir aliejaus gamybos įmonė šalyje, investavo 18 mln. Lt, iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų - dar 3,5 mln. Lt ir 2009 metais atgaivino tikro lietuviško rapsų aliejaus gamybą Lietuvoje.
Administravimas  Ataskaitos   (14 psl., 5,99 MB)
Kursinio temos pavadinime yra tiksliai atspindėtas šio tyrimo objektas ir kartu teisinė problema – tai prievolių teisės principai, teorinė jų samprata ir šios sampratos įtvirtinimas teisinėje praktikoje. Tyrimo tikslas yra nustatyti, kokia prievolių teisės principų samprata yra įtvirtinta Lietuvos teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Siekiant tyrimo tikslo yra keliami šie uždaviniai: 1. apžvelgti ir kritiškai įvertinti pagrindines prievolių teisės principų sampratą aiškinančias koncepcijas, taip pat remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos pavyzdžiais pagrįsti prievolių teisės principų vietą ir reikšmę teisės sistemoje, 2. atskleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje įtvirtintos prievolių teisės principų sampratos pagrindinius bruožus, atskirų prievolių teisės principų pagrindinius bruožus ir taikymo praktikoje ypatumus; 3. pateikti kontinentinėje ir anglosaksų teisės sistemose taikomų prievolių teisės principų ir jų turinio lyginamąją analizę. Metodai. Šiame darbe atsispindi loginis, sisteminis, lyginamasis ir analitinis metodai.
Administravimas  Kursiniai darbai   (37 psl., 68,4 kB)
Švedija
2010-10-06
Švedija - mūsų kaimynė Baltijos jūros vakariniame krante. Nuo Klaipėdos iki Gotlando salos tik 230, o iki pietų Švedijos - apie 330 km. Tai didžiausia Šiaurės Europos ir trečia, po Prancūzijos ir Ispanijos, Europos šalis, bet gyventojų skaičiumi ji tik šešiolikta. Iš šiaurės į pietus Švedija nutįsusi beveik 1600 km. Pietinė tos šalies dalis yra maždaug Klaipėdos, o šiaurinė - Murmansko platumoje. Jos plotis svyruoja nuo 250 iki 450 km. Švedijos jūrų siena apie 7000 km ilgio ir ilgesnė nei sausumos. Pietuose 4 km pločio Eresūno sąsiauris skiria šią šalį nuo Danijos.Švedija padalyta į 24 administracines sritis - lenus, betją sudaro trys istorinės geografinės dalys: pietinė - Jotalandas, vidurinė - Svealandas ir šiaurinė - Norlandas. Ši trečioji apima apie 3/5 krašto ploto (APIMTIS 3PSL)
Geografija  Konspektai   (9,53 kB)
Pažintinę verslo praktiką atlikau įmonėje MAXIMA LT , UAB - tai nuolat auganti privati Lietuvos įmonė, didžiausio Baltijos šalyse mažmeninės maisto produktų ir pramonių prekių prekybos tinklo operatorė.
Vadyba  Ataskaitos   (12 psl., 20,96 kB)
Žiemgaliai
2010-06-03
Istoriniuose šaltiniuose žiemgalius skandinavai mini maždaug nuo 870 m. Vėliau, XI – XIIa., rusų ir vokiečių kronikose kraštas vadinamas Seimgala, Seimgaler, Semgalli, Zimigola. Vakarų Žiemgalos centras buvo Tėrvetės pilis. Rytų žiemgalos – Mežuotnė, kurią Livonijos ordinas sunaikino 1220-aisiais. Žiemgaliai buvo ne tik narsūs kariai, bet ir geri žemdirbiai: savo derlingose žemėse augi-no rugius, miežius, kviečius, avižas, linus, žirnius, pupas. Vertėsi ir gyvulininkyste, be to dar medžiojo ir žvejojo. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė ryšius ne tik su kitomis baltų gentimis, bet ir skandinavais bei slavais. Prie Rygos įlankos Lielupės žiotyse turėjo uostą. Jų pilys buvo įtvirtintos. Žiemgaliai kalbėjo savo kalba, kuri išnyko apie XVa. Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo. Žiemgalių laidojimo papročiai Nuo kitų baltų žiemgaliai skiriasi savita laidosena. Jų kapinynai įrengti kalvelėse netoli upelių. Mirusieji laidoti eilėmis, tarp jų paliekant iki pusės metro tarpą. Kapai plokštiniai, duobės gana negilios (iki metro), užapvalintais galais. Nuo VIII amžiaus imama laidoti skobtiniuose karstuose, o iki tol , matyt, prieš laidojant mirusieji būdavo susupami į drobules ar kailius. Kaip ir žemaičiai, sėliai bei latgaliai, žiemgaliai tebesilaikė mirusiųjų nedeginimo tradicijos. Tai juos skyrė nuo genčių, perėmusių deginimo paprotį iš lietuvių (aukštaičiai – VI, kuršiai – VIII amžiuje).V – VII amžiuje vyrai laidoti galva į pietus ar pietvakarius, o moterys – į šiaurę ar šiaurės rytus. Vyrui į kapą įdėdavo keletą iečių, plačiųjų kovos peilių – kalavijų, kaplių.VII – VIII amžiuje įvyksta mirusiųjų laidosenos pokyčių krypties atžvilgiu. Vyrai laidojami galva į šiaurę, o moterys – į pietus. Šis reiškinys pastebimas tik žiemgališkose kapinynuose. Tuo, kad su kariu nelaidojo žirgo, žiemgaliai artimi latgaliams.Žiemgaliai, kaip ir kitos baltų gentys, viename kapinyne laidojo ilgą laiką.Pradedami laidoti V ir baigiama XII – XIII amžiuje. Dažnai kapinynuose esti ir XVI – XVII amžiaus kapų. Vyrų darbai ir ginklai Svarbiausia visų vyrų pareiga buvo aprūpinti bendruomenę maistu, tai yra medžioklė, žūklė ir žemės arimas, o amatai – tik kai kurių užsiėmimas. Tačiau visa, kas susiję su maisto paruošimu, jau yra moterų darbas. Todėl medžiotojas vyras nuolat nešiojasi ginklų. Ir medžiotojų šeimai keliantis į kitą vietą, vyras pasiima tik ginklus, kad, pasitaikius progai, kiekvienu metu galėtų ką sumedžioti. O moterys gabenasi ne tik kūdikius, bet ir visą šeimos turtą. Šitaip elgiasi ir dabartinės medžiotojų bendruomenės. Todėl ginklas vyrui – ne tik pagrindinė darbo priemonė, bet ir jo simbolis, garbės reikalas. Akmens amžiaus pabaigoje ir žalvario amžiaus pradžioje visoje Europoje paplito titnaginiai durklai. Tokiam durklui pagaminti reikėjo labai didelio gero titnago gabalo. Todėl tose vietose, kur tokio titnago buvo daug, ir kūrėsi dirbtuvės, o jų gaminiai plito toli. Žalvario amžiaus pradžia Danijoje net vadinama durklų laikotarpiu. Lietuvoje irgi gaminosi durklus, tačiau jie buvo mažesni, nors labai dailiai apdirbti. Toks durklas turėjo rankeną ir buvo laikomas makštyse. Mums daug ką paaiškina 3 tūkst. pr. Kr. sušalęs Alpių keliautojas. Be kitų medžioklės ginklų, jis turėjo ir titnaginį durklą: trumputį, kaip mūsiškiai durklai, gražiai iš abiejų pusių retušuotą ir giliai įtvirtintą į uosinį kotą, dar aprištą gyslomis. Greičiausiai tai jau nebe pirmas to durklo kotas, nes ne visai atitiko jo pavidalą. Prie koto viršuje pririšta virvutė, už jos durklas, matyt, buvo prikabintas prie diržo. Bet įdomiausia, kad durklas įdėtas į nupintas iš karnos makštis. Makštų galas tiesiog užrištas, o pakraštys dvigubai apipintas. Šiuo durklu jis, matyt, ir dirbo, nes galas nulūžęs, o ir pats durklas jau taisytas. Kotų galėjo būti labai įvairių. Antai Šveicarijoje rastas durklas virvele apvyniotu kotu. Pasitaiko ir su odos skiautėm. Be abejo, visus šiuos būdus žinojo ir mūsų šalies durklų nešiotojai: mokėjo ir dailiai odą apdirbti, ir susiūti, mokėjo ir lygiai taip pinti kaip Alpių keliautojas. Labiausiai, be abejo, buvo vertinami žalvariniai ginklai: įvairūs kirviai, durklai. Galimas daiktas, kai kuriuos šių kirvių, ypač vėlyvųjų, vartojo ir darbui – medžiams kirsti. Tačiau daugumos jų ašmenyse darbo nematyti. Patys ankstyviausi buvo atkraštiniai kirviai, tvirtinami į lenktą, kablio pavidalo kotą, o atkraštės tvirtai laikė koto atšaką. Be to, kotas dar būdavo gerai pririštas. Taip pritvirtintą varinį kirvelį turėjo ir jau minėtas 3 tūkst. pr. Kr. Alpių keliautojas. Ankstyvi yra ir baltiški kovos kirviai su skylute kotui. Vėlyvajame žalvario amžiuje įtvarą su atkraštėmis pakeitė įmova, kuri dar tvirčiau laikėsi ant koto. Be to, šie kirviai dar turėjo ąselę virvei pririšti. Juos gamino vietoje pagal įvežtinius pavyzdžius, tačiau vis po truputį keisdavo, todėl ir galima pažinti, kad tai mūsų dirbiniai. Įdomūs kotiniai durklai. Ant pusės metro ilgio koto statmenai pritvirtinta durklo geležtė. Tai pačios žalvario amžiaus pradžios ginklas, vartotas tarp Oderio ir Vyslos. Šalia ginklų galim paminėti ir žalvarinius žirgo aprangos daiktus. Jie rodo, kad jota ne tik atsitiktinai ar naudoti žirgai susisiekimui, bet kad jojimas buvo pagarbos vertas dalykas. Žirgo kamanas puošė žalvarinėmis plokštelėmis, o pusmėnulio pavidalo kabutis turbūt dabino žirgo kaktą Kyla klausimas: ar žmonės kariavo tais ginklais? Medžiotojai gerai mokėjo vartoti ginklą, bet vargu ar jiems tekdavo jį pakelti prieš žmones, nes nereikėjo. Beje, to laikotarpio gyvenvietėse nebuvo jokių reprezentacinių, ne įprastinei medžioklei skirtų ginklų. Tik įsigijus turto – gyvulių, apsėtų laukų, atsirado reikalas ir ginti. Apie tai sprendžiama ne tik iš rastų akmeninių bei žalvarinių ginklų, bet aplinkiniais būdais. Geriausia tai rodo žmonių kovose gautos žaizdos ir randai. Moterų darbai ir įrankiai Nagrinėdami vyrų darbus, drauge kalbėjome ir apie ginklus, kaip svarbiausią vyro ženklą ir pagrindinį darbo įrankį.Tačiau moters pečius slėgė visi šeimos bei na-mų rūpesčiai.Keramika buvo ypač populiari tarp moterų. 2 tūkst. pr. Kr. pasaulis atrado varį ir žalvarį. Ir visų dėmesys nukrypo į jį. Šio amžiaus puodai, dažniausiai būna ne išraiškingo piltuvėlio ar statinėlės pavidalo.Paviršius paprastai nulyginamas virbų šluotele ar žolių grįžte, todėl ši keramika vadinama brūkšniuotąja, o visa kultūra – Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Tokią keramiką daugiausia gamino baltų gentys, nors šių puodų turėjo ir kai kurie kaimynai. 1 tūkst. pr. Kr. pabaigoje puodų paviršių prieš degant pradedama rupiai apdrėbti skysto molio sluoksneliu. Todėl ši keramika vadinama grublėtąja. Vieni įdomiausių keramikos gaminių, be jau minėtų spingsulių, yra kiaurasieniai puodai. Nuo pat akmens amžiaus jų aptinkama visose kultūrose, o ankstyvuosiuose piliakalniuose jau pasidarė būtini kiekvienos šeimininkės židynyje. Jie skirti žarijoms sagoti naktį. Beje, tokių puodų, jei bedugnius kiaurasienius taip būtų galima pavadinti, rasime visame pasaulyje – šiek tiek skiriasi jų forma, bet paskirtis ta pati. Jau žalvario amžiuje ne tik Penelopė, laukdama grįžtančiojo iš Trojos karo Odisėjo, bet ir visos Vidurio Europos moterys audė statmenomis staklėmis. Štai Vengrijoje plačiu sijonėliu apsirengusi mergelė irgi audžia statmenomis staklėmis. Tokių staklių apmatus įtempia moliniai ( kartais akmeniniai ) pasvarėliai, kurių rasta Šveicarijos neolito gyvenvietėse. Tokių pasvarėlių pasitaiko ir ankstyvuosiuose Lietuvos piliakalniuose. Statmenomis staklėmis galima austi tik paprastą dvinytį audeklą. Beje, tuo metu neaudė ištisinių audinių, tik tam tikro dydžio gabalą, iš kurio nekarpant galima pasisiūti drabužį. Pakraštį dažnai užausdavo vytinėmis lentelėmis arba siūlų galus supindavo. Daugiausia tokiomis staklėmis austų jau vilnonių audinių rasta Danijos žalvario amžiaus kapuose. Ir kailį, ir odą, ir audinį dar reikėjo susiūti. Siūdavo ir tošines kraiteles. Net sudužusius puodus, pragręžę skylutes, susiūdavo siūlais, kartais net beržo tošies lopą uždėdavo. Sakais užlipdę skylutę ir plyšius, galėjo puodą ir toliau vartoti. Ilgai siuvo ylomis, vėliau plonomis lazdelėmis su galvute, prie kuris pririšdavo siūlą. Tik akmens amžiaus pabaigoje atsirado kaulinių adatų su skylute. Vėliau jas pakeitė žalvarinės. Pilkapiai Pilkapiai aiškiau matomi žemės paviršiuje, nes iki šiol tebėra išlikę gana aukšti jų sampilai. Geriau pilkapiai išsilaikę miškuose, o esantys laukuose beariant beveik sulyginti su žemės paviršiumi – pastebimi tik išarus radinių ar pagal skirtingos spalvos dirvą su angliukų priemaišomis. Pirmaisiais amžiais po Kristaus pilkapiai buvo svarbiausia kapų forma Žemaičiuose, Žiemgaliuose, Sėliuose ir Latgaliuose. Jų būta iki 1,5 metro aukščio ir nuo 3 iki 12 metrų skersmens. Mirusieji laidoti nedeginti po kelis viename sampile. Rytų Lietuvoje pilkapiuose pradėta laidoti nuo IV – V amžiaus. Tuo metu kitose teritorijose vyravo plokštiniai kapai, todėl tai padeda išryškinti vakarų ir rytų baltų tradicijų skirtumus. IV – VIII a. pilkapiai buvo 12 ir daugiau metrų skersmens bei iki 1,5 metro aukščio. Ant pilkapių pagrindo – taisyklingi akmenų vainikai, kurie ilgainiui išnyko. Vėliau aplink pilkapius imtos kasti trys ar keturios duobės arba ištisinis griovys. Ankstesniuose pilkapiuose kapai būdavo įrengiami ant sampilo pagrindo arba duobėse. Degintus kapus dažnai apdėdavo akmenimis. Vėlesni kapai – nedidelės duobutės, kur supilami iš laužo susemti žmogaus kaulai ir šalia sudedamos įkapės – ginklai, įrankiai, papuošalai. Dažnai palaikai ir įkapės paskleidžiamos 2 kvadratinių metrų ar net didesniame plote. Žiemgalių tikėjimas Pagal religiją, Žiemgaliai, kaip ir visi baltai buvo pagonys. Jie tikėjo į daug dievų, lenkėsi jiems, bijojo ir gerbė juos. Jie tikėjo, kad sekmė dearbuose, žemdirbystėje, medžioklėje juos lydi tada, kai visi žmonės garbina dievus, jiems lenkiasi, tada dievai laimina jų visus namų židinio, bei kitus darbus. Žiemgaliai tikėjo, kad pagrindinė, suteikianti ir atimančios gyvybę yra deivės Laima, Ragana ir Žemyna. Laima pasinaudodama gegutės pavidalu, savo kukavimu pranašaudama žmonėms laimę arba nelaimę. Mirties deivė- Giltinė. Savo ilgu ir nuodingu liežuviu ji įgeldavo žmonėms ir tie mirdavo. Mirties ir atgimimo deivė- Ragana- labai graži arba atvirkščiai, labai baisi, ilgais nagais ir susuivėlusi. Dažnai savo švaizdą keitė į gyvulių. Žemyna- gyvybės, derlingumą skatinanti deivė. Baisius nusikaltelius bausdavo prarydama į žemę. Miškų deivė- Medeina. Vyriausias deivas- danagaus, šviesos, draugystės globėjas, galingiausiais- Perkūnas. Iki šių dienų yra likę nemažai legendų ir pasakojimų pasakojantys apie tai, kaip dievai bauzdavo žmones uz jų nepaklusnumą, nusižengimus ar net nusikaltimus. (bet gaila, mes jokių pasakojimų nežinome ir papasakoti jums nieko negalim..).
Istorija  Referatai   (44,79 kB)
Kryžiaus žygiai
2010-06-03
7a. enagelizacijos riba ėjo rytų ir šiaurės Europoje. 8-10a. plito toliau, bet sutiko stiprų pasipriešinimą. Nuo 10a. prievartinis skleidimas. Iš esmės skleidė vokiečiai (tai susiję ir su politiniai motyvai). Dėl to plito lėtai. Priešingai nei ankstesnioje, vėlyvoji krikščionybė skleidžiama aukštųjų ginklo pagalba tarp žemesniųjų. Krikščionybės priėmimas buvo perėjimas prie aukštesnės kultūros. Vakarų krikščionybė ne tik sklido prievarta, bet ir pati patyrė smūgių iš pagonių, ypač iš vikingų. Jū puldinėjimai tęsėsi apie 300 metų. (8 a.pab. – 11a.vid.). Vikingais vakaruose vadinami normanai, t.y. šiaurės žmonės.(Rusijoje – varijagai, Lietuvoje - žuvėnai). Normanai – germanų tautybės (danai, norvegai, švedai), 9-10a. žinomi kaip plėšikai. Stulbina tyčiniu žiaurumu ir smurtu. Viena iš priežaščių – jų religinės pažiūros – dievai skatina leistis į mūšius. Priešinasi krikščionybei, Kristaus pasekėjams. Normanai buvo smulkūs žemdirbiai, pirkliai, geri jūrininkai. Atakuodavo netikėtai, mažais būreliais. Labai pavojingi Karolio Didžiojo imperijai. Be to, po Verdeno sutarties vyko rietenos, peštynės. Įvairios nuomonės, kodėl Vykingai puldinėjo: 1)dėl didelio jų pačių skaičiaus 2)ieškojo turtų 3)atšiaurus klimatas, blogas derlius 4)siekė prekybinių, komercinių tikslų 5)švedai norėjo prekiauti su Rusija, danai plėšikavo 6)siekė kolonizuoti vakarus Žygiai dviem kryptimis: į rytus ir į vakarus. Vakarų normanai – norvegai ir danai veržėsi į Šiaurės jūros ir Atlanto vand. pakrantę. Puolė Airiją, danai kolonizavo Šiaurės j. salas. Drauge nukariavo žymią Airijos dalį. 9a. plėšė Angliją, Prancūziją, Vokietiją. 9a. pab. pavyko nukariauti žymią dalį Šiaurės ir Rytų Anglijos. Čia apsigyveno skandinavų kariai. Toliau leidosi į pietus – Portugalija, Ispanija, Italija. Didelis danų laimėjimas – 811 m. švykdytas šiaurės Prancūzijos nukariavimas. Atsirado teritorija – Normandija (šiauriečių žemė). Ji tapo nepriklausoma nei nuo danų, nei nuo frankų. Danai asimiliavosi, sumišo su frankų, keltų, romėnų palikuonimis. Didžiausias vikingų laimėjimas – Anglijos pajungimas. 1016 m. danų vadas Knutas užėmė Anglijos sostą. Po to tapo Danijos ir Norvegijos karaliumi – susidarė Knuto didžiojo valstybė. Ji egzistavo tik 20 m. 1066 m. Anglija išsivadavo nuo vikingų. Praėjus trumpam laikui ją nukariavo normandai – Vilhelmas užkariautojas. Vikingų puldinėjimai liovėsi, nes įsitvirtino karalių valdžia. Apie tūkstantuosius metus tapo krikščioniškomis valstybėmis. Kitas pavojus (iš rytų) – vengrai. Jie puldinėjo V. ir P. Europą, degino miestus, pasižymėjo žiaurumu, ypač nuo jų kentėjo Vokietija. Bet 10a. vid. Vokieičių karalius OtonasI galutinai sumušė vengrus. Vengrai tapo sėslūs. 1000-ieji metai – labai svarbi kriščioniškojo pasaulio data. Jam priklausė Italijos žemės, Anglija, Airija, Škotija, Skandinavijos valstybės, dalis Ispanijos. Nuo 10 a. vakarų krikščioniškas pasaulis imtas vadinti Europa. Nors šis pavadinimas minėtas dar 8 a. Tai reiškia krikščionių pergalę prieš pagonis. Normanų, vengrų palikimas pakeitė visuomenės struktūrą. Tai antras didžiojo tautų kraustymosi etapas. Skirtumas: germanai susidurė su nusilpusia Romos imperija, o vengrai su stipria, gimstančia feodaline struktūra. Jos nepakeitė, nesugriovė, bet patys perėmė ir paskleidė jos bruožus. Š. ir V. Europoje sustiprėjo Romos bažnyčios pozicija, ne skrikščioniška bažnyčia kilo iš Romos bažnyčios. Kita buvo Konstantinopolio bažnyčia. Ją perėmė Bulgarija, Serbija (9a.), Rusija (10a.). 2 krikščionybės platinimo centrai atsirado 395 m., kai galutinai suskilo Romos i-ja. Tam tikras bažnyčios skilimas. Tiek Romos tiek Konstantinopolio patriarchas ėmė siekti viršenybės krikščioniškajame pasaulyje. Būta įvairių konfliktų be didesnių pasekmių, bet vienas 1054 m. kilęs konfliktas baigėsi bažnyčios organizaciniu skylimu. Atsirado visuotinės katalikų ir tikrųjų krikščionių – ortodoksų provoslavų bažnyčia. Tai atskyrė Balkanus nuo vakarų Europos. Apie 11a. jau visa Europa krikščioniška. 10-14 a. ji plėtė sienas ir kovojo su kitatikiais, musulmonais. 2 kryptys: 1)Europoje (Ispanija) 2)Artimieji Rytai (kryžiaus žygiai, kuriamos krikščioniškos valstybės). Arabai, užėmę Šiaurės Afriką (buvusią Romos teritoriją), ėmė pulti pietų Europą. 711 m. pasiekė Ispaniją ir sugriovė vestgotų valstybę. 732 m. arabų puolimas į Ispaniją buvo sustabdytas. Arabai užėmė Viduržemio jūros salas (Kiprą, Siciliją, Korsiką), plėšė Romą, Neapolį, P.Prancūziją. Atsirado savotiškos islamo salos. Sicilija ir Ispanija pažymėta islamiškos kultūros pėdsakais. Iki arabų Sicilija nebuvo lotynų kultūros kraštas, jautėsi Bizantijos įtaka. Arabų apsigyvenimas joje prasidėjo 9 a. Musulmonai praturtino žemės ūkį. Sicilija susijungė su klestinčią Šiaurės Afrika. Ispanijoje arabai steigė universitetus, mečetes. Kordonos miestas – didžiausias prekybos kultūros centras visoje vakarų Europoje. Iš lotynų kalbos į arabų išversti senovės graikų mokslo darbai. 10 a. Toledo mieste imta gaminti popierių. Naujos sodininkystės, žemės ūkio kultūros (granatmedžiai). Kilo amatai, monumentalioji architektūra. Gilūs arabų pėdsakai, bet neprieita prie asimiliacijos, vieno tikėjimo įsiviešpatavimo. (jie neasimiliuojasi su nemusulmonais). 10-14a. reikšmingiausias krikščionių laimėjimas kovoje prieš kitatikius – Ispanijos atėmimas iš musulmonų. 13a. pabaigoje jiems liko tik maža Granados valstybėlė. Karai Ispanijoje vadinti Konkista. Tai – pirmieji religinio pobūdžio karai, kurie davė pradžią Kryžiaus žygiams. Kryžiaus karai Ispanijoje tarp krikšč. ir musulmonų - pirmieji religiniai karai. Davė idėjinį pagrindą kryžiaus karams. Šiuo terminu vadino ir kovas prieš eretikus. Kryžiaus žygiai – vakarų feodalų žygiai link Jeruzalės. Pretekstas – siekimas išvaduoti šventą žemę nuo kitatikių – musulmonų. Jie turėjo sutelkti Europos visuomenę, suteikti įspūdžių ir turtų, taigi pateisinti kiekvieno viltis. Plito indulgencijos – finansavimas kryžiaus žygiams???. Patraukė daug įvairių sluoksnių žmonių. Kryžiaus karų metu atsirado ordinai, išaukštinta ir sakralizuota ryterystė. Riteris turėjo ginti vargšus, našlaičius, moteris. 12-13a. riteris – kilnumo pavyzdys. Atsirado Tamplierių ordinas (pav. Kilęs iš Saliamono šventyklos). Prancūzų ordinas. Puolimo ir gynybos funkcijos. Art.Rytuose sukaupė nemažus turtus. 13a. grįžo į Europą, kur buvo pasklebti eretikais. Juanitų ordinas atsirado dar prieš kryžiaus žygius. Dabar jis žinomas kaip Maltos ordinas, pavaldus Vatikanui. 1198 m. – kryžiuočių (vokiečių) ordinas. Kryžiaus žygiuose dalyvavo įvairūs soc.sluoksniai, su skirtingais tikslais. Bendras tikslas – šventų relikvijų išvadavimas. Karaliai norėjo sukurti naujas valstybėles. Riteriai – įgyti žemės ir turtų, valstiečiai – išsigelbėti nuo skurdo. Popiežija norėja skleisti krikščionybę. Rūpėjo turtai, nes Art.Rytų materialinė ir dvasinė kultūra pranoko Europą. 11 amžiaus padėtis buvo palanki pradėti kryžiaus žygius: Bizantija atsidūrė sunkioje padėtyje, todėl jos valdovas kreipėsi į V.Europos valstybes pagalbos. Tai buvo pretekstas pradėti Kryžiaus žygius. 1-as Kryžiaus žygys 1096-1099. JO metu sukurtos 4 valstybės. Svarbiausia Jeruzalės karalystė (pagal Prancūzijos modelį). Šaukiami asizai, kur priimdavo įstatymus, renkamas karalius, kurio valdžią riboja aukštesnieji rūmai. 2-as Kryžiaus žygis (1202-1204). Atskleidė šių žygių tamsiąją pusę, nes tapo žygiu prieš Bizantiją. Konstantinoppolis apiplėštas. Suskaldyta Bizantijos imperija. Įkurta Lotynų karalystė. Jai žlugus šią teritoriją užėmė turkai. Vaikų kryžiaus žygis. Paskutinis – 8 Kryžiaus žygis.- 1270m. Kryžiaus žygiai. Nepasiteisino. Nukentėjo Art. Rytai. Tarp religijų atsiranda priešiškumas. Sustiprėjo tautiniai prieštaravimai. Atsivėrė praraja tarp Bizantijos ir V.Europos. Po kryžiaus karų sustiprėjo priešiškumas žydams – jie imti kaltinti Kristaus nužudymu. Vykdomi “pogromai”. Daug smurto žudynių. Paneigta, kad per Kryžiaus žygius susipažinta su Art.Rytų kultūra. (čia svarbesnis Ispanijos vaidmuo). Kryžiaus karai neišplėtė krikščioniškojo pasaulio. Ji liko Europos religija.
Istorija  Konspektai   (8,16 kB)
Gediminas 2
2010-06-03
Nei amžininkai kronikininkai, nei oficialūs dokumentai įsakmiai nepažymėjo Gedimino kilmės ir jo įsiviešpatavimo aplinkybių. Tik palyginti neseniai buvo nustatytas Gediminaičių dinastijos pradininkas - Skalmantas, gyvenęs apie XIII a. vidurį. Jis buvo veikiausiai Pukuvero – Butvydo tėvas, Gedimino senelis. Manoma, kad po 1295 m. (žuvus Daumantui) Skalmanto sūnus Butigeidis tapo did˛iuoju kunigaikščiu, o apie 1292 m. did˛iojo kunigaikščio sostą užėmė kitas Skalmanto sūnus, Gedimino tėvas Pukuveras – Butvydas. Dar ankstyvosios Gedimino jaunystės metais aukščiausia valdžia LDK pateko į jo šeimos rankas. Tai sudarė labai palankias sąlygas Gediminui, kaip to meto politiniam veikėjui, reikštis. Nors teisę būti pirmuoju Lietuvoje jam reikėjo dar išsikovoti. Gediminas turėjo keturis brolius: Vytenį, Vainių, Teodorą ir veikiausiai Margirį. Vyriausiasis iš brolių turbūt buvo Vytenis. Dar valdant tėvui jis užėmė submonarcho vietą (antras po didžiojo kunigaikščio LDK), o ma˛daug nuo 1294 m. tapo ir did˛iuoju kunigaikščiu. Vainius pagal amžių galėjo būti ketvirtas Pukuvero-Butvydo sūnus. Ilgiausiai iš visų Gedimino brolių gyvenęs Teodoras, 1362 m. dar buvo gyvas, apie 1325 m. Gedimino padedamas, tapo Kijevo kunigaikščiu. Pats sudėtingiausias trečiojo Gedimino brolio – Margirio klausimas. Manoma, kad Margiris buvęs aukštos kilmės kunigaikštis, su kuriuo dvikovon stoti buvo negėda pačiam Čekijos karaliui Jonui Liuksemburgui. Margiris iki 1336 m. po Gedimino buvo antrasis ˛mogus LDK. Gediminas turėjo 8 sūnus (iki šiol buvo žinomi 7): Algirdą, Kęstutį, Jaunutį, Manvydą, Kariotą, Liubartą. Kad Gediminas turėjo 8 sūnus, teigia XIV a. vokiečių kronikininkas Jonas Vinterturietis, kalbėdamas apie 1323 – 1324 m. Gedimino mėginimą apsikrikštyti. Nežinoma, kiek Gediminas turėjo žmonų. Patikimų duomenų turime tik apie vieną – Jaunę, mirusią 1344 m. Su ja Gediminas turėjo ne tik 8 sūnus, bet ir 5 ar 6 dukteris. Gedimino gimimo metai nežinomi. 1305 m. Dusburgas mini castrum Gedemini, o apie 1320 m. Gediminas apvesdino arba išleido už vyrų net keturis savo vaikus, taigi jis galėjo gimti apie 1275 m. Manoma, kad Gediminas žuvo kautynėse su kryžiuočiais prie Veliuonos ar Bajerburgo pilių, kai jam buvo 70 metų. Gedimino laikais Lietuva, sėkmingai plėsdama valdas į rytus, pamažu vis labiau ėmė integruoti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jau ankščiau užkariautas rusų žemes. Prijungus daugelį rusų žemių, Lietuva tapo daugiataute Lietuvos monarchija. Labai padidėjus palyginti nedidelės pagoniškosios Lietuvos valstybės teritorijai, užvaldžius jai Kijevo Rusios, buvusios senosios rusų valstybės, dalį, pasikeitė ne tik tautinė ir religinė gyventojų sudėtis, bet ir pačios valstybės pavadinimas. Valstybės valdovas pradedamas tituluoti didžiuoju (vyriausiuoju) kunigaikščiu, o pati valstybė imama vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). Valdant Gediminui, prijungtos šios žemės: Žemaitija, Polocko ir Vitebsko, Polesės žemės, Volynė ir Palenkė. Nors valdant Gediminui, rusų žemės buvo menkai integruotos į Lietuvos valstybę ir neturėjo svaresnės reikšmės lietuvių kare su kryžiuočiais, tačiau Gedimino Lietuva žengė ta linkme svarbų žingsnį. Antai Gediminas,1323 m. kviesdamas svetimtaučius iš Vakarų į Lietuvą, gundė juos prekybos su Šiaurės rytų Rusios kunigaikštystėmis galimybe, taip panaudodamas rusų kunigaikštysčių ekonomines galimybes. Valdant Gediminui, buvo atremti dideli Kry˛iuočių ordino puolimai (1317, 1329 m.), surengta atsakomųjų žygių. Gediminas rūpinosi sudaryti gerus santykius su krikščioniškų šalių valdovais. Norėdamas laisvo kelio į Vakarus, išleido už Mazovijaus kunigaikščio Vaclovo, kariavusio su ordinu dėl Pamario, savo dukterį. Gediminas plėtė Vytenio užmegztus ryšius su Ryga ir Baltijos pajūrio kitais miestais, suinteresuotais prekiauti su Lietuva. 1323 m. spalio 2 d. Rygos arkivyskupo, Livonijos ordino, vyskupų ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė su Gediminu taikos sutartį, kurią 1324 m. liepą patvirtino popiežius. Pagoniška Lietuva pirm¹kart buvo pripa˛inta tarptautiniu mastu. 1323 m. Gediminas pirmasis išgarsino Vilnių savo laiškais. Tapęs Lietuvos valstybės sostine, miestas sparčiai augo. Čia buvo pastatytas gynybinių įtvirtinimų, tarp jų ir mūrinių, kompleksas. Vilnius Gedimino laikais buvo didelis Vidurio ir Rytų Europos politinis ir ekonominis centras. Jame kirtosi svarbiausieji prekybos keliai tarp Rytų ir Vakarų. Čia vykdavo svarbios politinės derybos su Vokiečių ordino vadovybėmis, Lenkijos valdovų, mongolų-totorių chanų pasiuntiniais. Gedimino pilyje būdavo sprendžiami daugelio rytinių kaimynų likimai. Gedimino diplomatinės veiklos dėka garsas apie Lietuvos sostinę pasiekė ne tik Vokietijos miestus, bet ir tolimąjį Avinjoną Prancūzijoje - tuometinę popiežiaus rezidenciją. Taigi Vilnius, valdant Gediminui, tapo ne tik pastovia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine, bet ir miestu su visais jam būdingais bruo˛ais. Taip pat Gediminas savo laiškuose iškėlė aikštėn Ordino piktadarybes, trukdančias lietuviams priimti naująjį tikėjimą. Dėl tų piktadarybių esą ir Mindaugas atsimetęs nuo krikšto. 1324 m., kada popiežiaus legatai, atvykę į Rygą, atsiuntė savo atstovus į Vilnių tartis dėl krikšto, Gediminas jiems pareiškė ketinimo krikštytis neturėjęs. Atstovams priminus, kad apie tai buvo rašyta jo laiškuose, jis sakėsi to rašyti vienuoliui neliepęs ir piktindamasis atkirto: “Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį blogį”. Gediminui valdant, susiklostė nerašytas įstatymas, kad didžiojo kunigaikščio sost¹ paveldi tas palikuonis, kuriam atitenka sostinė. Tai turėjo didelę reikšmę dinastijos susidarymui ir valdžios patvarumui. Gedimino valdžios stiprėjimą ir jos plitimą liudijo jo titulai. Jis pats iš pradžių save vadino “lietuvių karaliumi”, vėliau “lietuvių ir daugelio rusų karaliumi” ir pagaliau “lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos valdovu ir kunigaikščiu”. Jis galėjo atimti iš lietuvio kunigaikščio ar bajoro žemės paveldėjimo teisę, teisti jį, bausti ne tiktai kaltininką, bet ir jo artimuosius. Galėjo apdovanoti ˛eme ateivius. Gediminas suskirstė valstybę į sritis, kurioms valdyti skyrė savo vietininkus. Gedimino laikais Lietuva buvo jau labai didelė valstybė. Kad lengviau ją būtų valdyti, Gediminas kai kurias žemes pasiliko tiesioginei savo priežiūrai, o kitas pavedė valdyti kitiems kunigaikščiams, savo sūnums ar giminėms. Tie kunigaikščiai, gavę iš Gedimino valdyti žemes, turėjo rinkti iš žmonių mokesčius ir paskui mokėti juos į didžiojo kunigaikščio i˛d¹, tvarkyti kariuomenę, teisti susikivirčijusius bei susivaidijusius ir šiaip žiūrėti tvarkos. Jie už viską turėjo atsakyti vyriausiam valdovui – didžiajam kunigaikščiui, jo pašaukti turėjo stoti į karą su savo kariuomene. Sustiprėjo valdymo sistema: susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba, į kurią buvo kviečiami sritiniai kunigaikščiai. LDK valstybės galios stiprinimas sudarė geresnes sąlygas žemdirbystei plėsti ir gerinti, miestams augti, amatams ir prekybai kilti. Be did˛iojo kunigaikščio tarybos, kaip patariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų ir pareigybių: antspaudo laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. Tuomet sutartys ar kiti valstybiniai aktai buvo tvirtinami ne valdovų parašais, o priesaikomis arba antspaudais. Antspaudo saugotojo pareigos buvo labai atsakingos. Antspaudo su˛alojimas arba sunaikinimas buvo laikomas nusikaltimu valstybei. Vilniuje dirbo mokytojų vienuolių pranciškonų, kuriems Gediminas buvo pastatęs bažnyči¹. Gediminas sustiprino Lietuvos kariuomenę ir pastatė pirmuosius laivus (pėstininkų ir lankininkų kariuomenė). Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso ordos veržimąsi į Vakarus. Lietuvai priklausiusios rusų žemės išvengė Aukso ordos jungo. Kad viduriniais amžiais Lietuva išsaugojo valstybingumą, yra nemažas įžvalgios Gedimino Rytų politikos nuopelnas. LDK Kunigaikštį Gediminą aš vertinu labai teigiamai. Jį galima laikyti vienu iš žymiausių vidurinių amžių Lietuvos diplomatų. Jo nuopelnai itin gerai matyti, lyginant karinės ir diplomatinės veiklos rezultatus. Gediminas visai nemėgo kariauti, todėl pagrindinė jo priemonė buvo ne ginklas, bet diplomatija. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. Ir aš tai labai vertinu. Gedimino politika buvo labai apgalvota ir protinga, jis veikė ne tiek kardu, kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų ir dukterų vedybomis. Aš labai gerbiu šį LDK valdovą, nes jis siekė pakelti Lietuvos kultūrą, europeizuoti Lietuvą. Gedimino valdoma valstybė iš “barbariškos” perėjo į “teisinę” ankstyvojo feodalizmo valstybės stadiją. Savo įpėdiniams Gediminas paliko ne tik politinės veiklos programą, bet ir galingą valstybę, kuri sugebėjo sustabdyti Vokiečių ordino agresiją į Rytus ir apsaugoti lietuvių tautą nuo išnykimo. Kartu jis davė laiko Lietuvos visuomenei subręsti ir įgyvendinti jo iškeltas idėjas. Lietuvos politikos vairą Gediminas kreipė į Vakarus, visais būdais ieškodamas bendradarbiavimo su aukštesnės kultūros kraštais. Gediminas buvo vienas iš trijų žymiausiųjų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių . Mindaugo, Gedimino, Vytauto vardai ir dabar su pasididžiavimu mūsų visų itin dažnai minimi.
Istorija  Konspektai   (9,35 kB)
Žiemgaliai
2010-06-03
Istoriniuose šaltiniuose žiemgalius skandinavai mini maždaug nuo 870 m. Vėliau, XI – XIIa., rusų ir vokiečių kronikose kraštas vadinamas Seimgala, Seimgaler, Semgalli, Zimigola. Vakarų Žiemgalos centras buvo Tėrvetės pilis. Rytų žiemgalos – Mežuotnė, kurią Livonijos ordinas sunaikino 1220-aisiais. Žiemgaliai buvo ne tik narsūs kariai, bet ir geri žemdirbiai: savo derlingose žemėse augi-no rugius, miežius, kviečius, avižas, linus, žirnius, pupas. Vertėsi ir gyvulininkyste, be to dar medžiojo ir žvejojo. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė ryšius ne tik su kitomis baltų gentimis, bet ir skandinavais bei slavais. Prie Rygos įlankos Lielupės žiotyse turėjo uostą. Jų pilys buvo įtvirtintos. Žiemgaliai kalbėjo savo kalba, kuri išnyko apie XVa. Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo. Žiemgalių laidojimo papročiai Nuo kitų baltų žiemgaliai skiriasi savita laidosena. Jų kapinynai įrengti kalvelėse netoli upelių. Mirusieji laidoti eilėmis, tarp jų paliekant iki pusės metro tarpą. Kapai plokštiniai, duobės gana negilios (iki metro), užapvalintais galais. Nuo VIII amžiaus imama laidoti skobtiniuose karstuose, o iki tol , matyt, prieš laidojant mirusieji būdavo susupami į drobules ar kailius. Kaip ir žemaičiai, sėliai bei latgaliai, žiemgaliai tebesilaikė mirusiųjų nedeginimo tradicijos. Tai juos skyrė nuo genčių, perėmusių deginimo paprotį iš lietuvių (aukštaičiai – VI, kuršiai – VIII amžiuje).V – VII amžiuje vyrai laidoti galva į pietus ar pietvakarius, o moterys – į šiaurę ar šiaurės rytus. Vyrui į kapą įdėdavo keletą iečių, plačiųjų kovos peilių – kalavijų, kaplių.VII – VIII amžiuje įvyksta mirusiųjų laidosenos pokyčių krypties atžvilgiu. Vyrai laidojami galva į šiaurę, o moterys – į pietus. Šis reiškinys pastebimas tik žiemgališkose kapinynuose. Tuo, kad su kariu nelaidojo žirgo, žiemgaliai artimi latgaliams.Žiemgaliai, kaip ir kitos baltų gentys, viename kapinyne laidojo ilgą laiką.Pradedami laidoti V ir baigiama XII – XIII amžiuje. Dažnai kapinynuose esti ir XVI – XVII amžiaus kapų. Vyrų darbai ir ginklai Svarbiausia visų vyrų pareiga buvo aprūpinti bendruomenę maistu, tai yra medžioklė, žūklė ir žemės arimas, o amatai – tik kai kurių užsiėmimas. Tačiau visa, kas susiję su maisto paruošimu, jau yra moterų darbas. Todėl medžiotojas vyras nuolat nešiojasi ginklų. Ir medžiotojų šeimai keliantis į kitą vietą, vyras pasiima tik ginklus, kad, pasitaikius progai, kiekvienu metu galėtų ką sumedžioti. O moterys gabenasi ne tik kūdikius, bet ir visą šeimos turtą. Šitaip elgiasi ir dabartinės medžiotojų bendruomenės. Todėl ginklas vyrui – ne tik pagrindinė darbo priemonė, bet ir jo simbolis, garbės reikalas. Akmens amžiaus pabaigoje ir žalvario amžiaus pradžioje visoje Europoje paplito titnaginiai durklai. Tokiam durklui pagaminti reikėjo labai didelio gero titnago gabalo. Todėl tose vietose, kur tokio titnago buvo daug, ir kūrėsi dirbtuvės, o jų gaminiai plito toli. Žalvario amžiaus pradžia Danijoje net vadinama durklų laikotarpiu. Lietuvoje irgi gaminosi durklus, tačiau jie buvo mažesni, nors labai dailiai apdirbti. Toks durklas turėjo rankeną ir buvo laikomas makštyse. Mums daug ką paaiškina 3 tūkst. pr. Kr. sušalęs Alpių keliautojas. Be kitų medžioklės ginklų, jis turėjo ir titnaginį durklą: trumputį, kaip mūsiškiai durklai, gražiai iš abiejų pusių retušuotą ir giliai įtvirtintą į uosinį kotą, dar aprištą gyslomis. Greičiausiai tai jau nebe pirmas to durklo kotas, nes ne visai atitiko jo pavidalą. Prie koto viršuje pririšta virvutė, už jos durklas, matyt, buvo prikabintas prie diržo. Bet įdomiausia, kad durklas įdėtas į nupintas iš karnos makštis. Makštų galas tiesiog užrištas, o pakraštys dvigubai apipintas. Šiuo durklu jis, matyt, ir dirbo, nes galas nulūžęs, o ir pats durklas jau taisytas. Kotų galėjo būti labai įvairių. Antai Šveicarijoje rastas durklas virvele apvyniotu kotu. Pasitaiko ir su odos skiautėm. Be abejo, visus šiuos būdus žinojo ir mūsų šalies durklų nešiotojai: mokėjo ir dailiai odą apdirbti, ir susiūti, mokėjo ir lygiai taip pinti kaip Alpių keliautojas. Labiausiai, be abejo, buvo vertinami žalvariniai ginklai: įvairūs kirviai, durklai. Galimas daiktas, kai kuriuos šių kirvių, ypač vėlyvųjų, vartojo ir darbui – medžiams kirsti. Tačiau daugumos jų ašmenyse darbo nematyti. Patys ankstyviausi buvo atkraštiniai kirviai, tvirtinami į lenktą, kablio pavidalo kotą, o atkraštės tvirtai laikė koto atšaką. Be to, kotas dar būdavo gerai pririštas. Taip pritvirtintą varinį kirvelį turėjo ir jau minėtas 3 tūkst. pr. Kr. Alpių keliautojas. Ankstyvi yra ir baltiški kovos kirviai su skylute kotui. Vėlyvajame žalvario amžiuje įtvarą su atkraštėmis pakeitė įmova, kuri dar tvirčiau laikėsi ant koto. Be to, šie kirviai dar turėjo ąselę virvei pririšti. Juos gamino vietoje pagal įvežtinius pavyzdžius, tačiau vis po truputį keisdavo, todėl ir galima pažinti, kad tai mūsų dirbiniai. Įdomūs kotiniai durklai. Ant pusės metro ilgio koto statmenai pritvirtinta durklo geležtė. Tai pačios žalvario amžiaus pradžios ginklas, vartotas tarp Oderio ir Vyslos. Šalia ginklų galim paminėti ir žalvarinius žirgo aprangos daiktus. Jie rodo, kad jota ne tik atsitiktinai ar naudoti žirgai susisiekimui, bet kad jojimas buvo pagarbos vertas dalykas. Žirgo kamanas puošė žalvarinėmis plokštelėmis, o pusmėnulio pavidalo kabutis turbūt dabino žirgo kaktą Kyla klausimas: ar žmonės kariavo tais ginklais? Medžiotojai gerai mokėjo vartoti ginklą, bet vargu ar jiems tekdavo jį pakelti prieš žmones, nes nereikėjo. Beje, to laikotarpio gyvenvietėse nebuvo jokių reprezentacinių, ne įprastinei medžioklei skirtų ginklų. Tik įsigijus turto – gyvulių, apsėtų laukų, atsirado reikalas ir ginti. Apie tai sprendžiama ne tik iš rastų akmeninių bei žalvarinių ginklų, bet aplinkiniais būdais. Geriausia tai rodo žmonių kovose gautos žaizdos ir randai. Moterų darbai ir įrankiai Nagrinėdami vyrų darbus, drauge kalbėjome ir apie ginklus, kaip svarbiausią vyro ženklą ir pagrindinį darbo įrankį.Tačiau moters pečius slėgė visi šeimos bei na-mų rūpesčiai.Keramika buvo ypač populiari tarp moterų. 2 tūkst. pr. Kr. pasaulis atrado varį ir žalvarį. Ir visų dėmesys nukrypo į jį. Šio amžiaus puodai, dažniausiai būna ne išraiškingo piltuvėlio ar statinėlės pavidalo.Paviršius paprastai nulyginamas virbų šluotele ar žolių grįžte, todėl ši keramika vadinama brūkšniuotąja, o visa kultūra – Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Tokią keramiką daugiausia gamino baltų gentys, nors šių puodų turėjo ir kai kurie kaimynai. 1 tūkst. pr. Kr. pabaigoje puodų paviršių prieš degant pradedama rupiai apdrėbti skysto molio sluoksneliu. Todėl ši keramika vadinama grublėtąja. Vieni įdomiausių keramikos gaminių, be jau minėtų spingsulių, yra kiaurasieniai puodai. Nuo pat akmens amžiaus jų aptinkama visose kultūrose, o ankstyvuosiuose piliakalniuose jau pasidarė būtini kiekvienos šeimininkės židynyje. Jie skirti žarijoms sagoti naktį. Beje, tokių puodų, jei bedugnius kiaurasienius taip būtų galima pavadinti, rasime visame pasaulyje – šiek tiek skiriasi jų forma, bet paskirtis ta pati. Jau žalvario amžiuje ne tik Penelopė, laukdama grįžtančiojo iš Trojos karo Odisėjo, bet ir visos Vidurio Europos moterys audė statmenomis staklėmis. Štai Vengrijoje plačiu sijonėliu apsirengusi mergelė irgi audžia statmenomis staklėmis. Tokių staklių apmatus įtempia moliniai ( kartais akmeniniai ) pasvarėliai, kurių rasta Šveicarijos neolito gyvenvietėse. Tokių pasvarėlių pasitaiko ir ankstyvuosiuose Lietuvos piliakalniuose. Statmenomis staklėmis galima austi tik paprastą dvinytį audeklą. Beje, tuo metu neaudė ištisinių audinių, tik tam tikro dydžio gabalą, iš kurio nekarpant galima pasisiūti drabužį. Pakraštį dažnai užausdavo vytinėmis lentelėmis arba siūlų galus supindavo. Daugiausia tokiomis staklėmis austų jau vilnonių audinių rasta Danijos žalvario amžiaus kapuose. Ir kailį, ir odą, ir audinį dar reikėjo susiūti. Siūdavo ir tošines kraiteles. Net sudužusius puodus, pragręžę skylutes, susiūdavo siūlais, kartais net beržo tošies lopą uždėdavo. Sakais užlipdę skylutę ir plyšius, galėjo puodą ir toliau vartoti. Ilgai siuvo ylomis, vėliau plonomis lazdelėmis su galvute, prie kuris pririšdavo siūlą. Tik akmens amžiaus pabaigoje atsirado kaulinių adatų su skylute. Vėliau jas pakeitė žalvarinės. Pilkapiai Pilkapiai aiškiau matomi žemės paviršiuje, nes iki šiol tebėra išlikę gana aukšti jų sampilai. Geriau pilkapiai išsilaikę miškuose, o esantys laukuose beariant beveik sulyginti su žemės paviršiumi – pastebimi tik išarus radinių ar pagal skirtingos spalvos dirvą su angliukų priemaišomis. Pirmaisiais amžiais po Kristaus pilkapiai buvo svarbiausia kapų forma Žemaičiuose, Žiemgaliuose, Sėliuose ir Latgaliuose. Jų būta iki 1,5 metro aukščio ir nuo 3 iki 12 metrų skersmens. Mirusieji laidoti nedeginti po kelis viename sampile. Rytų Lietuvoje pilkapiuose pradėta laidoti nuo IV – V amžiaus. Tuo metu kitose teritorijose vyravo plokštiniai kapai, todėl tai padeda išryškinti vakarų ir rytų baltų tradicijų skirtumus. IV – VIII a. pilkapiai buvo 12 ir daugiau metrų skersmens bei iki 1,5 metro aukščio. Ant pilkapių pagrindo – taisyklingi akmenų vainikai, kurie ilgainiui išnyko. Vėliau aplink pilkapius imtos kasti trys ar keturios duobės arba ištisinis griovys. Ankstesniuose pilkapiuose kapai būdavo įrengiami ant sampilo pagrindo arba duobėse. Degintus kapus dažnai apdėdavo akmenimis. Vėlesni kapai – nedidelės duobutės, kur supilami iš laužo susemti žmogaus kaulai ir šalia sudedamos įkapės – ginklai, įrankiai, papuošalai. Dažnai palaikai ir įkapės paskleidžiamos 2 kvadratinių metrų ar net didesniame plote. Žiemgalių tikėjimas Pagal religiją, Žiemgaliai, kaip ir visi baltai buvo pagonys. Jie tikėjo į daug dievų, lenkėsi jiems, bijojo ir gerbė juos. Jie tikėjo, kad sekmė dearbuose, žemdirbystėje, medžioklėje juos lydi tada, kai visi žmonės garbina dievus, jiems lenkiasi, tada dievai laimina jų visus namų židinio, bei kitus darbus. Žiemgaliai tikėjo, kad pagrindinė, suteikianti ir atimančios gyvybę yra deivės Laima, Ragana ir Žemyna. Laima pasinaudodama gegutės pavidalu, savo kukavimu pranašaudama žmonėms laimę arba nelaimę. Mirties deivė- Giltinė. Savo ilgu ir nuodingu liežuviu ji įgeldavo žmonėms ir tie mirdavo. Mirties ir atgimimo deivė- Ragana- labai graži arba atvirkščiai, labai baisi, ilgais nagais ir susuivėlusi. Dažnai savo švaizdą keitė į gyvulių. Žemyna- gyvybės, derlingumą skatinanti deivė. Baisius nusikaltelius bausdavo prarydama į žemę. Miškų deivė- Medeina. Vyriausias deivas- danagaus, šviesos, draugystės globėjas, galingiausiais- Perkūnas. Iki šių dienų yra likę nemažai legendų ir pasakojimų pasakojantys apie tai, kaip dievai bauzdavo žmones uz jų nepaklusnumą, nusižengimus ar net nusikaltimus. (bet gaila, mes jokių pasakojimų nežinome ir papasakoti jums nieko negalim..).
Istorija  Referatai   (44,79 kB)
Kryžiaus žygiai
2010-06-03
7a. enagelizacijos riba ėjo rytų ir šiaurės Europoje. 8-10a. plito toliau, bet sutiko stiprų pasipriešinimą. Nuo 10a. prievartinis skleidimas. Iš esmės skleidė vokiečiai (tai susiję ir su politiniai motyvai). Dėl to plito lėtai. Priešingai nei ankstesnioje, vėlyvoji krikščionybė skleidžiama aukštųjų ginklo pagalba tarp žemesniųjų. Krikščionybės priėmimas buvo perėjimas prie aukštesnės kultūros. Vakarų krikščionybė ne tik sklido prievarta, bet ir pati patyrė smūgių iš pagonių, ypač iš vikingų. Jū puldinėjimai tęsėsi apie 300 metų. (8 a.pab. – 11a.vid.). Vikingais vakaruose vadinami normanai, t.y. šiaurės žmonės.(Rusijoje – varijagai, Lietuvoje - žuvėnai). Normanai – germanų tautybės (danai, norvegai, švedai), 9-10a. žinomi kaip plėšikai. Stulbina tyčiniu žiaurumu ir smurtu. Viena iš priežaščių – jų religinės pažiūros – dievai skatina leistis į mūšius. Priešinasi krikščionybei, Kristaus pasekėjams. Normanai buvo smulkūs žemdirbiai, pirkliai, geri jūrininkai. Atakuodavo netikėtai, mažais būreliais. Labai pavojingi Karolio Didžiojo imperijai. Be to, po Verdeno sutarties vyko rietenos, peštynės. Įvairios nuomonės, kodėl Vykingai puldinėjo: 1)dėl didelio jų pačių skaičiaus 2)ieškojo turtų 3)atšiaurus klimatas, blogas derlius 4)siekė prekybinių, komercinių tikslų 5)švedai norėjo prekiauti su Rusija, danai plėšikavo 6)siekė kolonizuoti vakarus Žygiai dviem kryptimis: į rytus ir į vakarus. Vakarų normanai – norvegai ir danai veržėsi į Šiaurės jūros ir Atlanto vand. pakrantę. Puolė Airiją, danai kolonizavo Šiaurės j. salas. Drauge nukariavo žymią Airijos dalį. 9a. plėšė Angliją, Prancūziją, Vokietiją. 9a. pab. pavyko nukariauti žymią dalį Šiaurės ir Rytų Anglijos. Čia apsigyveno skandinavų kariai. Toliau leidosi į pietus – Portugalija, Ispanija, Italija. Didelis danų laimėjimas – 811 m. švykdytas šiaurės Prancūzijos nukariavimas. Atsirado teritorija – Normandija (šiauriečių žemė). Ji tapo nepriklausoma nei nuo danų, nei nuo frankų. Danai asimiliavosi, sumišo su frankų, keltų, romėnų palikuonimis. Didžiausias vikingų laimėjimas – Anglijos pajungimas. 1016 m. danų vadas Knutas užėmė Anglijos sostą. Po to tapo Danijos ir Norvegijos karaliumi – susidarė Knuto didžiojo valstybė. Ji egzistavo tik 20 m. 1066 m. Anglija išsivadavo nuo vikingų. Praėjus trumpam laikui ją nukariavo normandai – Vilhelmas užkariautojas. Vikingų puldinėjimai liovėsi, nes įsitvirtino karalių valdžia. Apie tūkstantuosius metus tapo krikščioniškomis valstybėmis. Kitas pavojus (iš rytų) – vengrai. Jie puldinėjo V. ir P. Europą, degino miestus, pasižymėjo žiaurumu, ypač nuo jų kentėjo Vokietija. Bet 10a. vid. Vokieičių karalius OtonasI galutinai sumušė vengrus. Vengrai tapo sėslūs. 1000-ieji metai – labai svarbi kriščioniškojo pasaulio data. Jam priklausė Italijos žemės, Anglija, Airija, Škotija, Skandinavijos valstybės, dalis Ispanijos. Nuo 10 a. vakarų krikščioniškas pasaulis imtas vadinti Europa. Nors šis pavadinimas minėtas dar 8 a. Tai reiškia krikščionių pergalę prieš pagonis. Normanų, vengrų palikimas pakeitė visuomenės struktūrą. Tai antras didžiojo tautų kraustymosi etapas. Skirtumas: germanai susidurė su nusilpusia Romos imperija, o vengrai su stipria, gimstančia feodaline struktūra. Jos nepakeitė, nesugriovė, bet patys perėmė ir paskleidė jos bruožus. Š. ir V. Europoje sustiprėjo Romos bažnyčios pozicija, ne skrikščioniška bažnyčia kilo iš Romos bažnyčios. Kita buvo Konstantinopolio bažnyčia. Ją perėmė Bulgarija, Serbija (9a.), Rusija (10a.). 2 krikščionybės platinimo centrai atsirado 395 m., kai galutinai suskilo Romos i-ja. Tam tikras bažnyčios skilimas. Tiek Romos tiek Konstantinopolio patriarchas ėmė siekti viršenybės krikščioniškajame pasaulyje. Būta įvairių konfliktų be didesnių pasekmių, bet vienas 1054 m. kilęs konfliktas baigėsi bažnyčios organizaciniu skylimu. Atsirado visuotinės katalikų ir tikrųjų krikščionių – ortodoksų provoslavų bažnyčia. Tai atskyrė Balkanus nuo vakarų Europos. Apie 11a. jau visa Europa krikščioniška. 10-14 a. ji plėtė sienas ir kovojo su kitatikiais, musulmonais. 2 kryptys: 1)Europoje (Ispanija) 2)Artimieji Rytai (kryžiaus žygiai, kuriamos krikščioniškos valstybės). Arabai, užėmę Šiaurės Afriką (buvusią Romos teritoriją), ėmė pulti pietų Europą. 711 m. pasiekė Ispaniją ir sugriovė vestgotų valstybę. 732 m. arabų puolimas į Ispaniją buvo sustabdytas. Arabai užėmė Viduržemio jūros salas (Kiprą, Siciliją, Korsiką), plėšė Romą, Neapolį, P.Prancūziją. Atsirado savotiškos islamo salos. Sicilija ir Ispanija pažymėta islamiškos kultūros pėdsakais. Iki arabų Sicilija nebuvo lotynų kultūros kraštas, jautėsi Bizantijos įtaka. Arabų apsigyvenimas joje prasidėjo 9 a. Musulmonai praturtino žemės ūkį. Sicilija susijungė su klestinčią Šiaurės Afrika. Ispanijoje arabai steigė universitetus, mečetes. Kordonos miestas – didžiausias prekybos kultūros centras visoje vakarų Europoje. Iš lotynų kalbos į arabų išversti senovės graikų mokslo darbai. 10 a. Toledo mieste imta gaminti popierių. Naujos sodininkystės, žemės ūkio kultūros (granatmedžiai). Kilo amatai, monumentalioji architektūra. Gilūs arabų pėdsakai, bet neprieita prie asimiliacijos, vieno tikėjimo įsiviešpatavimo. (jie neasimiliuojasi su nemusulmonais). 10-14a. reikšmingiausias krikščionių laimėjimas kovoje prieš kitatikius – Ispanijos atėmimas iš musulmonų. 13a. pabaigoje jiems liko tik maža Granados valstybėlė. Karai Ispanijoje vadinti Konkista. Tai – pirmieji religinio pobūdžio karai, kurie davė pradžią Kryžiaus žygiams. Kryžiaus karai Ispanijoje tarp krikšč. ir musulmonų - pirmieji religiniai karai. Davė idėjinį pagrindą kryžiaus karams. Šiuo terminu vadino ir kovas prieš eretikus. Kryžiaus žygiai – vakarų feodalų žygiai link Jeruzalės. Pretekstas – siekimas išvaduoti šventą žemę nuo kitatikių – musulmonų. Jie turėjo sutelkti Europos visuomenę, suteikti įspūdžių ir turtų, taigi pateisinti kiekvieno viltis. Plito indulgencijos – finansavimas kryžiaus žygiams???. Patraukė daug įvairių sluoksnių žmonių. Kryžiaus karų metu atsirado ordinai, išaukštinta ir sakralizuota ryterystė. Riteris turėjo ginti vargšus, našlaičius, moteris. 12-13a. riteris – kilnumo pavyzdys. Atsirado Tamplierių ordinas (pav. Kilęs iš Saliamono šventyklos). Prancūzų ordinas. Puolimo ir gynybos funkcijos. Art.Rytuose sukaupė nemažus turtus. 13a. grįžo į Europą, kur buvo pasklebti eretikais. Juanitų ordinas atsirado dar prieš kryžiaus žygius. Dabar jis žinomas kaip Maltos ordinas, pavaldus Vatikanui. 1198 m. – kryžiuočių (vokiečių) ordinas. Kryžiaus žygiuose dalyvavo įvairūs soc.sluoksniai, su skirtingais tikslais. Bendras tikslas – šventų relikvijų išvadavimas. Karaliai norėjo sukurti naujas valstybėles. Riteriai – įgyti žemės ir turtų, valstiečiai – išsigelbėti nuo skurdo. Popiežija norėja skleisti krikščionybę. Rūpėjo turtai, nes Art.Rytų materialinė ir dvasinė kultūra pranoko Europą. 11 amžiaus padėtis buvo palanki pradėti kryžiaus žygius: Bizantija atsidūrė sunkioje padėtyje, todėl jos valdovas kreipėsi į V.Europos valstybes pagalbos. Tai buvo pretekstas pradėti Kryžiaus žygius. 1-as Kryžiaus žygys 1096-1099. JO metu sukurtos 4 valstybės. Svarbiausia Jeruzalės karalystė (pagal Prancūzijos modelį). Šaukiami asizai, kur priimdavo įstatymus, renkamas karalius, kurio valdžią riboja aukštesnieji rūmai. 2-as Kryžiaus žygis (1202-1204). Atskleidė šių žygių tamsiąją pusę, nes tapo žygiu prieš Bizantiją. Konstantinoppolis apiplėštas. Suskaldyta Bizantijos imperija. Įkurta Lotynų karalystė. Jai žlugus šią teritoriją užėmė turkai. Vaikų kryžiaus žygis. Paskutinis – 8 Kryžiaus žygis.- 1270m. Kryžiaus žygiai. Nepasiteisino. Nukentėjo Art. Rytai. Tarp religijų atsiranda priešiškumas. Sustiprėjo tautiniai prieštaravimai. Atsivėrė praraja tarp Bizantijos ir V.Europos. Po kryžiaus karų sustiprėjo priešiškumas žydams – jie imti kaltinti Kristaus nužudymu. Vykdomi “pogromai”. Daug smurto žudynių. Paneigta, kad per Kryžiaus žygius susipažinta su Art.Rytų kultūra. (čia svarbesnis Ispanijos vaidmuo). Kryžiaus karai neišplėtė krikščioniškojo pasaulio. Ji liko Europos religija.
Istorija  Konspektai   (8,16 kB)
Gediminas 2
2010-06-03
Nei amžininkai kronikininkai, nei oficialūs dokumentai įsakmiai nepažymėjo Gedimino kilmės ir jo įsiviešpatavimo aplinkybių. Tik palyginti neseniai buvo nustatytas Gediminaičių dinastijos pradininkas - Skalmantas, gyvenęs apie XIII a. vidurį. Jis buvo veikiausiai Pukuvero – Butvydo tėvas, Gedimino senelis. Manoma, kad po 1295 m. (žuvus Daumantui) Skalmanto sūnus Butigeidis tapo did˛iuoju kunigaikščiu, o apie 1292 m. did˛iojo kunigaikščio sostą užėmė kitas Skalmanto sūnus, Gedimino tėvas Pukuveras – Butvydas. Dar ankstyvosios Gedimino jaunystės metais aukščiausia valdžia LDK pateko į jo šeimos rankas. Tai sudarė labai palankias sąlygas Gediminui, kaip to meto politiniam veikėjui, reikštis. Nors teisę būti pirmuoju Lietuvoje jam reikėjo dar išsikovoti. Gediminas turėjo keturis brolius: Vytenį, Vainių, Teodorą ir veikiausiai Margirį. Vyriausiasis iš brolių turbūt buvo Vytenis. Dar valdant tėvui jis užėmė submonarcho vietą (antras po didžiojo kunigaikščio LDK), o ma˛daug nuo 1294 m. tapo ir did˛iuoju kunigaikščiu. Vainius pagal amžių galėjo būti ketvirtas Pukuvero-Butvydo sūnus. Ilgiausiai iš visų Gedimino brolių gyvenęs Teodoras, 1362 m. dar buvo gyvas, apie 1325 m. Gedimino padedamas, tapo Kijevo kunigaikščiu. Pats sudėtingiausias trečiojo Gedimino brolio – Margirio klausimas. Manoma, kad Margiris buvęs aukštos kilmės kunigaikštis, su kuriuo dvikovon stoti buvo negėda pačiam Čekijos karaliui Jonui Liuksemburgui. Margiris iki 1336 m. po Gedimino buvo antrasis ˛mogus LDK. Gediminas turėjo 8 sūnus (iki šiol buvo žinomi 7): Algirdą, Kęstutį, Jaunutį, Manvydą, Kariotą, Liubartą. Kad Gediminas turėjo 8 sūnus, teigia XIV a. vokiečių kronikininkas Jonas Vinterturietis, kalbėdamas apie 1323 – 1324 m. Gedimino mėginimą apsikrikštyti. Nežinoma, kiek Gediminas turėjo žmonų. Patikimų duomenų turime tik apie vieną – Jaunę, mirusią 1344 m. Su ja Gediminas turėjo ne tik 8 sūnus, bet ir 5 ar 6 dukteris. Gedimino gimimo metai nežinomi. 1305 m. Dusburgas mini castrum Gedemini, o apie 1320 m. Gediminas apvesdino arba išleido už vyrų net keturis savo vaikus, taigi jis galėjo gimti apie 1275 m. Manoma, kad Gediminas žuvo kautynėse su kryžiuočiais prie Veliuonos ar Bajerburgo pilių, kai jam buvo 70 metų. Gedimino laikais Lietuva, sėkmingai plėsdama valdas į rytus, pamažu vis labiau ėmė integruoti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jau ankščiau užkariautas rusų žemes. Prijungus daugelį rusų žemių, Lietuva tapo daugiataute Lietuvos monarchija. Labai padidėjus palyginti nedidelės pagoniškosios Lietuvos valstybės teritorijai, užvaldžius jai Kijevo Rusios, buvusios senosios rusų valstybės, dalį, pasikeitė ne tik tautinė ir religinė gyventojų sudėtis, bet ir pačios valstybės pavadinimas. Valstybės valdovas pradedamas tituluoti didžiuoju (vyriausiuoju) kunigaikščiu, o pati valstybė imama vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). Valdant Gediminui, prijungtos šios žemės: Žemaitija, Polocko ir Vitebsko, Polesės žemės, Volynė ir Palenkė. Nors valdant Gediminui, rusų žemės buvo menkai integruotos į Lietuvos valstybę ir neturėjo svaresnės reikšmės lietuvių kare su kryžiuočiais, tačiau Gedimino Lietuva žengė ta linkme svarbų žingsnį. Antai Gediminas,1323 m. kviesdamas svetimtaučius iš Vakarų į Lietuvą, gundė juos prekybos su Šiaurės rytų Rusios kunigaikštystėmis galimybe, taip panaudodamas rusų kunigaikštysčių ekonomines galimybes. Valdant Gediminui, buvo atremti dideli Kry˛iuočių ordino puolimai (1317, 1329 m.), surengta atsakomųjų žygių. Gediminas rūpinosi sudaryti gerus santykius su krikščioniškų šalių valdovais. Norėdamas laisvo kelio į Vakarus, išleido už Mazovijaus kunigaikščio Vaclovo, kariavusio su ordinu dėl Pamario, savo dukterį. Gediminas plėtė Vytenio užmegztus ryšius su Ryga ir Baltijos pajūrio kitais miestais, suinteresuotais prekiauti su Lietuva. 1323 m. spalio 2 d. Rygos arkivyskupo, Livonijos ordino, vyskupų ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė su Gediminu taikos sutartį, kurią 1324 m. liepą patvirtino popiežius. Pagoniška Lietuva pirm¹kart buvo pripa˛inta tarptautiniu mastu. 1323 m. Gediminas pirmasis išgarsino Vilnių savo laiškais. Tapęs Lietuvos valstybės sostine, miestas sparčiai augo. Čia buvo pastatytas gynybinių įtvirtinimų, tarp jų ir mūrinių, kompleksas. Vilnius Gedimino laikais buvo didelis Vidurio ir Rytų Europos politinis ir ekonominis centras. Jame kirtosi svarbiausieji prekybos keliai tarp Rytų ir Vakarų. Čia vykdavo svarbios politinės derybos su Vokiečių ordino vadovybėmis, Lenkijos valdovų, mongolų-totorių chanų pasiuntiniais. Gedimino pilyje būdavo sprendžiami daugelio rytinių kaimynų likimai. Gedimino diplomatinės veiklos dėka garsas apie Lietuvos sostinę pasiekė ne tik Vokietijos miestus, bet ir tolimąjį Avinjoną Prancūzijoje - tuometinę popiežiaus rezidenciją. Taigi Vilnius, valdant Gediminui, tapo ne tik pastovia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine, bet ir miestu su visais jam būdingais bruo˛ais. Taip pat Gediminas savo laiškuose iškėlė aikštėn Ordino piktadarybes, trukdančias lietuviams priimti naująjį tikėjimą. Dėl tų piktadarybių esą ir Mindaugas atsimetęs nuo krikšto. 1324 m., kada popiežiaus legatai, atvykę į Rygą, atsiuntė savo atstovus į Vilnių tartis dėl krikšto, Gediminas jiems pareiškė ketinimo krikštytis neturėjęs. Atstovams priminus, kad apie tai buvo rašyta jo laiškuose, jis sakėsi to rašyti vienuoliui neliepęs ir piktindamasis atkirto: “Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį blogį”. Gediminui valdant, susiklostė nerašytas įstatymas, kad didžiojo kunigaikščio sost¹ paveldi tas palikuonis, kuriam atitenka sostinė. Tai turėjo didelę reikšmę dinastijos susidarymui ir valdžios patvarumui. Gedimino valdžios stiprėjimą ir jos plitimą liudijo jo titulai. Jis pats iš pradžių save vadino “lietuvių karaliumi”, vėliau “lietuvių ir daugelio rusų karaliumi” ir pagaliau “lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos valdovu ir kunigaikščiu”. Jis galėjo atimti iš lietuvio kunigaikščio ar bajoro žemės paveldėjimo teisę, teisti jį, bausti ne tiktai kaltininką, bet ir jo artimuosius. Galėjo apdovanoti ˛eme ateivius. Gediminas suskirstė valstybę į sritis, kurioms valdyti skyrė savo vietininkus. Gedimino laikais Lietuva buvo jau labai didelė valstybė. Kad lengviau ją būtų valdyti, Gediminas kai kurias žemes pasiliko tiesioginei savo priežiūrai, o kitas pavedė valdyti kitiems kunigaikščiams, savo sūnums ar giminėms. Tie kunigaikščiai, gavę iš Gedimino valdyti žemes, turėjo rinkti iš žmonių mokesčius ir paskui mokėti juos į didžiojo kunigaikščio i˛d¹, tvarkyti kariuomenę, teisti susikivirčijusius bei susivaidijusius ir šiaip žiūrėti tvarkos. Jie už viską turėjo atsakyti vyriausiam valdovui – didžiajam kunigaikščiui, jo pašaukti turėjo stoti į karą su savo kariuomene. Sustiprėjo valdymo sistema: susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba, į kurią buvo kviečiami sritiniai kunigaikščiai. LDK valstybės galios stiprinimas sudarė geresnes sąlygas žemdirbystei plėsti ir gerinti, miestams augti, amatams ir prekybai kilti. Be did˛iojo kunigaikščio tarybos, kaip patariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų ir pareigybių: antspaudo laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. Tuomet sutartys ar kiti valstybiniai aktai buvo tvirtinami ne valdovų parašais, o priesaikomis arba antspaudais. Antspaudo saugotojo pareigos buvo labai atsakingos. Antspaudo su˛alojimas arba sunaikinimas buvo laikomas nusikaltimu valstybei. Vilniuje dirbo mokytojų vienuolių pranciškonų, kuriems Gediminas buvo pastatęs bažnyči¹. Gediminas sustiprino Lietuvos kariuomenę ir pastatė pirmuosius laivus (pėstininkų ir lankininkų kariuomenė). Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso ordos veržimąsi į Vakarus. Lietuvai priklausiusios rusų žemės išvengė Aukso ordos jungo. Kad viduriniais amžiais Lietuva išsaugojo valstybingumą, yra nemažas įžvalgios Gedimino Rytų politikos nuopelnas. LDK Kunigaikštį Gediminą aš vertinu labai teigiamai. Jį galima laikyti vienu iš žymiausių vidurinių amžių Lietuvos diplomatų. Jo nuopelnai itin gerai matyti, lyginant karinės ir diplomatinės veiklos rezultatus. Gediminas visai nemėgo kariauti, todėl pagrindinė jo priemonė buvo ne ginklas, bet diplomatija. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. Ir aš tai labai vertinu. Gedimino politika buvo labai apgalvota ir protinga, jis veikė ne tiek kardu, kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų ir dukterų vedybomis. Aš labai gerbiu šį LDK valdovą, nes jis siekė pakelti Lietuvos kultūrą, europeizuoti Lietuvą. Gedimino valdoma valstybė iš “barbariškos” perėjo į “teisinę” ankstyvojo feodalizmo valstybės stadiją. Savo įpėdiniams Gediminas paliko ne tik politinės veiklos programą, bet ir galingą valstybę, kuri sugebėjo sustabdyti Vokiečių ordino agresiją į Rytus ir apsaugoti lietuvių tautą nuo išnykimo. Kartu jis davė laiko Lietuvos visuomenei subręsti ir įgyvendinti jo iškeltas idėjas. Lietuvos politikos vairą Gediminas kreipė į Vakarus, visais būdais ieškodamas bendradarbiavimo su aukštesnės kultūros kraštais. Gediminas buvo vienas iš trijų žymiausiųjų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių . Mindaugo, Gedimino, Vytauto vardai ir dabar su pasididžiavimu mūsų visų itin dažnai minimi.
Istorija  Konspektai   (9,35 kB)
Panemunė džiugina lėta ramybe, tarsi sustingusia istorija ir vaikystę primenančiais vaizdais. Šiandien Panemunė tokia pati, kaip ir prieš daugelį metų, ir tuo pačiu – kitokia. Vaizdingos pilys, ūksmingi parkai, Nemuno terasose nusidriekę miesteliai išsaugojo laikui nepavaldų grožį ir vis labiau dabinasi, laukdami užsienio turistų ar tėviškės nebepažįstančių tautiečių. Panemunė atgimsta. Pasirinkau šį kelionės maršrutą, nes manau, kad jis tiktų užsienio turistams, kuriems įdomu Lietuvos istorija, gamta. Beveik visos kelionės autobusu metu lydi ispūdingi gamtos vaizdai.
Geografija  Projektai   (27 psl., 2,06 MB)
Šiaurės Amerika
2010-05-10
Šiaurės Amerika dažnai skiriama į 2 dalis: Vidurio ameriką ir Anglų Ameriką. Didžiųjų bei Mažųjų Antilų salynai, skiriantys Atlanto vandenyną nuo Karibų jūros ir Meksikos įlankos, skiriamai Vidurio Amerikai. Vidurio ir Pietų Ameriką kolonizavo ispanai bei portugalai. Kadangi tų tautų kalbos yra lotynų kilmės, šią Amerikos dalį imta vadinti Lotynų Amerika. Didesnę Šiaurės Amerikos dalį kolonizavo anglų kilmės europiečiai, todėl jų užkariautos ir apgyventos žemės kartais vadinamos Anglų Amerika. Jai priklauso JAV ir Kanada, kuriose valstybinė kalba yra anglų. Tik vienoje Kanados provincijoje, Kebeke, be anglų, valstybine pripažinta ir prancūzų kalba.
Geografija  Konspektai   (5 psl., 280,08 kB)
Atsargų apskaita
2010-05-05
Pagrindinės sąvokos. Atsargų įvertinimas. Atsargų įvertinimas grynąja galimo realizavimo verte. Atsargų klasifikavimas. Atsargų priėmimo tvarka ir užpajamavimas (pirminiai dokumentai). Atsargų įkainojimas. Atsargų apskaitos būdai. Atsargų priėmimo tvarka Atsargų inventorizacija. Atsargų nurašymas. Žaliavų išdavimo operacijos nuolat apskaitomų atsargų būdu. Žaliavų išdavimo operacijos periodiškai apskaitomų atsargų būdu. Atsargų atsivežimo išlaidos. Atsargų pirkimo diskontų apskaita. Pirktų prekių grąžinimai ir nukainojimai. Prekių nukainojimai. Prekių atsivežimo išlaidos.
Apskaita  Kursiniai darbai   (24 psl., 38,28 kB)
Laivų navigacija
2010-04-27
Kursiniame projekte detaliai apskaičiuosime laivo kelia iš Klaipėdos uosto į Rogerdama, Olandija. Kursinio projekto užduotis - parinkti duotajam laivui (URANUS) optimaliausią ir ekonomiškiausią maršrutą, nubrėžti jūrlapyje kelią, išnagrinėti bei aprašyti išvykimo ir atvykimo uostus. Susipažinti su visais atvykimo ir išvykimo uostų reikalavimais. Surasti bei susipažinti su visa darbui reikalinga metodine medžiaga - locijomis, katalogais.
Inžinerija  Kursiniai darbai   (16 psl., 4,12 MB)
Po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos žemės ūkio politikoje iškelti tokie tikslai, kaip įvykdyti žemės reformas, privatizuoti kolūkių bei tarybinių ūkių turtą ir sukurti naują kainų bei pajamų palaikymo sistemą. Kitaip tariant, žemės ūkio politika siekia sukurti naujesnę, orientuotą žemės ūkio rinką, konkurentabilią, tarptautinio lygio žemės ūkio ir maisto pramonės sektorius Lietuvoje. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, iškyla būtinybė gaminti ne tik konkurencingus, paklausius rinkoje žemės ūkio ir maisto produktus, bet ir pasiekti, kad ūkininkavimo metodai būtų ekonomikai naudingi, saugantys aplinką bei socialiai priimtini. Taigi, reikia kompleksiškai spręsti ekonominius, ekologinius bei socialinius klausimus. Šiuo požiūriu viena perspektyviausių ūkininkavimo sistemų yra ekologinis žemės ūkis. Tai ūkininkavimo sistema, grindžiama natūraliais biologiniais procesais ir medžiagomis, užtikrinant švarų ūkininkavimą, aukštos kokybės žemės ūkio ir maisto produktų gamybą.
Rinkodara  Referatai   (37 psl., 92,68 kB)
Pasaulis – kalėjimas. Gyvenimas įspaustas į rėmus ir žmonės nenori iš jų išlįsti. Dauguma elgiasi taip, kad įtiktų kitiems, kad taptų tų, tarsi aukštesnio lygio žmonių, draugais. Toks požiūris atsispindi dabar, atsispindėjo ir praeityje, toks požiūris yra tiek Lietuvoje, tiek ir už Atlanto. Tad nors pasaulis ir atrodo beribis, bet visgi yra kalėjimas ir iš jo taip lengvai neištrūksi.
Literatūra  Analizės   (1 psl., 4,16 kB)
Šiame darbe apžvelgtas elektros išradimas ir jos gaminimo būdai. Detaliau aptarta elektros atsiradimo istorija bei įvairūs elektrinių modeliai. Pateiktos pagrindinės sąvokos bei formulės, susiję su elektra bei jos matavimo vienetais. Išskirtos elektrinės pagal pirminės energijos šaltinį, t.y. šiluminė elektrinė, atominė elektrinė, geoterminė elektrinė, hidroelektrinė, hidroakumuliacinė elektrinė, potvynių arba bangų elektrinės, saulės elektrinė, vėjo elektrinė. Plačiau pateiktos kelios iš jų. Apžvelgta didžiausia Lietuvoje esanti atominė elektrinė, turinti patį didžiausią reaktorių pasaulyje, kuris yra įrašytas į pasaulio Gineso rekordų knygą. Aptariant elektrą ir jos gaminimo būdus pastebėta, kad Lietuvoje didžiausią elektros energijos dalį užima Ignalinos atominės elektrinės pagaminta elektros energija. Mūsų šalyje yra ir vėjo elektrinių ir hidroelektrinių, tačiau šie elektros gamybos būdai Lietuvoje sudaro labai mažą dalį pagamintos elektros energijos.
Fizika  Referatai   (20 psl., 104,95 kB)
Paauglių agresija
2010-03-25
Pasikeitus šalies ekonominei bei socialinei situacijai, dar labiau didėjant bedarbystei, didelė dalis tėvų nesugeba tinkamai atlikti savo pareigų. Šios problemos nėra naujos. Statistiniai duomenys liūdija, kad Lietuvoje egresyvūs vaikai tampa opia šiandienos problema. Šio diplominio darbo tema aktuali tuo, kad, atlikdama pagrindinę praktiką Didžiasalio laikinos vaikų globos centre (DLVGC), darbo autorė pastebėjo, jog darbas su egresyviais vaikais yra aktuali problema.
Socialinis darbas  Diplominiai darbai   (39 psl., 99,66 kB)
Tyrimo objektas - Lietuvos ekonomika, jos makroekonominių rodiklių, darbo rinkos rodiklių, migracijos duomenys, bei valstybės dalyvavimas visoje ekonominėje veikloje.
Rinkodara  Analizės   (14 psl., 474,24 kB)
Technologijos yra skirtomos į daug šakų: Šviesos technologijos; Biotechnologijos; Aplinkos technologijos; Nanotechnologija; Informacinės technologijos; Energija ir energetika; Elektronikos ir kt.
Kita  Pateiktys   (12 psl., 368,64 kB)