Prancūzijos revoliucijai būdingas universalumas — bruožas, kurio neturi joks kitas iš gausių Europos sukrėtimų. Tiesą sakant, tai buvo įvykis, suteikęs žodžiui “revoliucija” tikrąją šiuolaikinę prasmę: tai ne tik politinis perversmas, bet ir visiškas valdymo sistemos, jos socialinių, ekonominių ir kultūrinių pagrindų sugriovimas. Dabar knygose apie istoriją pilna ,,revoliucijų". Pavyzdžiui, mėginta Anglijos pilietinį karą vadinti ,,Anglijos revoliucija", dar dažniau Rusijos revoliuciją siekta pakylėti iki visuotinių revoliucijų trečiojo rango. Minima romantiškoji revoliucija, mokslinė revoliucija, karinė revoliucija, pramoninė revoliucija, o pastaraisiais metais net seksualinė revoliucija. Nė viena iš jų nenusipelno tokio pavadinimo. Tačiau 1789 m. buvo pagrindo manyti, kad vyksta permainos, kurios pasieks žmones toli už Prancūzijos ribų ir neapsiribos tik politikos sritimi. Paryžius buvo dominuojančio valstybės sostinė ir tarptautinės kultūros centras. Revoliucionieriai paveldėjo švietimo epochos tikėjimą universalia žmogaus abstrakcija. Atrodė, kad veikia visur visų žmonių vardu, kovoja su universalia, visuotine tironija. Kilniausias jų paminklas buvo ne koks nors provincialus prancūzų teikimų paskelbimas, o skambioji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija . Prancūzijos revoliucija panardino Europą į giliausią ir ilgiausiai užsitęsusią krizę, kokią tik jai kada nors teko patirti. Jos sumaištis, karai ir nerimą keliančios naujovės apėmė visą šios kartos gyvenimą. Iš epicentro Paryžiuje revoliucijos bangos pasiekė atokiausius žemyno kampelius. Nuo Portugalijos krantų iki Rusijos gilumos, nuo Skandinavijos iki Italijos paskui tas sukrečiančias bangas ėjo kareiviai ryškiaspalvėmis uniformomis, kepurėmis su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokardomis ir žodžiais Liberté, Ĕgalité, Fraternité lūpose. Savo šalininkams revoliucija žadėjo išvadavimą iš priespaudos, kurią rėmė monarchija, aristokratija ir bažnytinės organizacijos. Jos priešininkams revoliucija buvo minios ir tamsiųjų teroro jėgų sinonimas. Prancūzijai ji žadėjo šiuolaikinės nacionalinės tapatybės pradžią, o visai Europai tai buvo akivaizdus įrodymas, kokie pavojai slypi vieną tironijos forma pakeičiant kita. Revoliucija prasidėjo ribotų taikių permainų viltimi, o baigėsi pažadais priešintis bet kokioms permainoms". Žvelgiant iš artimos perspektyvos, ji pralaimėjo, tačiau tolimesnėje perspektyvoje, socialinių ir politinių idėjų srityje, jos poveikis buvo ir tebėra labai didelis ir ilgalaikis. Dėl visa to ir įvyko Didžiosios Prancūzijos revoliucija ir jos idėjos, gal kiek prie to prisidėjo Prancūzų išskirtinis bruožas revoliucijoms, bet mums aišku viena, kad tokios revoliucijos dar niekas nebuvo regėję. Dauguma amžininkų žavėjosi 1789 m. įvykiais Prancūzijoje. Tų metų pavasarį sušaukti Generaliniai luomai, pasiskelbę Nacionaliniu susirinkimu, ėmė laužyti šimtmečiais gyvavusias feodalinės valdžios struktūras. Buvo naikinamos bajorijos privilegijos, įvairūs trečiojo luomo apribojimai, priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Galiausiai buvo apribota Prancūzijos karaliaus valdžia ir 1791 m. rugsėjo mėn. patvirtinta viena seniausių pasaulyje konstitucijų. Prasidėjus revoliucijai, atrodė, jog Europoje bręsta nauja epocha, kurios šūkis buvo: "Laisvė, lygybė, brolybė." Bijodami, kad revoliucija gali išsiplėsti, prieš sukilėlius savo kariuomenes pasiuntė Austrijos ir Prūsijos monarchai. Vėliau į karą įsitraukė Anglija, Rusija. Taip prasidėjo revoliucinių karų epocha. Prancūzai stojo ginti ne tik iškovotos laisvės, bet ir pačios revoliucijos. Už sąmokslo rengimą buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI. Vyko kova ir tarp pačių revoliucionierių. Kurį laiką radikalai, vadinami jakobinais, buvo įvedę savo diktatūrą, vykdė terorą. Tačiau po Termidoro perversmo jakobinų diktatūra buvo likviduota. Nuo šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama karams su užsienio priešais. Šių žygių metu iškilo ir išgarsėjo jaunas generolas Napoleonas Bonapartas. Generaliniai luomai susirinko 1789 gegužį Liudvikas XVI tikėjosi, kad deputatai tarsis dėl finansų padėties gerinimo, bet jie iš karto ėmė svarstyti, kaip pakeisti valstybės santvarką. Tai ir buvo revoliucijos pradžia. Ir buržuazija, ir dauguma privilegijuotų deputatų siekė panaikinti, absoliutizmą. Bajorija buvo pasirengusi eiti kartu su buržuazija prieš absoliutizmą tačiau ji nenorėjo panaikinti luominių skirtumų ir feodalinių privilegijų. Buržuazija svajojo apie tokią visuomenę, kur žmogaus vietą lemtų ne kilmė, bet turtas ir išsilavinimas. Liaudis laukė permainų tikėdamasi, kad jos palengvins gyvenimą. Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nė viena iš tų jėgų. Trečiojo luomo deputatų reikalavimu generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys -parengti konstituciją. Neryžtingos karaliaus pastangos jėga priversti paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje. Jo pagrindinė jėga buvo sankiulotai. 1789 07 14 sukilėliai užėmė karališkąjį kalėjimą - Bastiliją. Bastilijos -užėmimas turėjo milžinišką politinę reikšmę, nes parode ryžtingą liaudies nusiteikimą absoliutizmo atžvilgiu. Panašūs įvykiai prasidėjo daugelyje Prancūzijos miestų. Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai - vadinamoji nacionalinė gvardija. Platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė tapti žemės savininkais, atsikratyti feodalinių prievolių. Po liepos 14-osios absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia dabar priklausė Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir bajorai, įbauginti valstiečių judėjimo, balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą. 1789 08 26 Steigiamasis susirinkimas priėmė ,,Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją": l straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda. 2 straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas-saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui. 3 straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos. 5 straipsnis. Įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo. 9 straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus, jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirti tam kelią. 10 straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kurią nustato įstatymas. 12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su sąlyga, kad bus teisingai iš anksto atlyginta. Šiam dokumentui atsirasti įtakos turėjo 776 m. JAV ,,Nepriklausomybės deklaracija" ir švietėjų idėjos. Deklaracija tapo naujos visuomenės kūrimo programa. Ja rėmėsi ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio pažangus judėjimai. 1791 rugsėji po ilgų svarstymų buvo priimat Prancūzijos konstitucija. Ji suteikė prancūzams plačias politines teises-tokių dar ilgai neturėjo kitų Europos valstybių gyventojai. Atrodo, kad, įsigaliojus konstitucijai revoliucija baigėsi, bet tai buvo apgaulingas įspūdis. Revoliuciniai pertvarkymai kėlė vis didėjantį buvusių privilegijuotųjų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado savo vaidmenį, valdžia atiteko buržuazijai; kaimuose bruzdėjo valstiečiai, reikalaujantys visiškai panaikinti feodalines prievoles. Dvasininkija jautėsi nuskriausta, nes iš jos buvo atimtos žemės valstybės skoloms padengti. Be to, visa ši pertvarka nepakeitė sankiulotų padėties. Ginkluoti ir turintys didelę įtaką mietų savivaldybėse, komunose, jie tapo grėsminga jėga. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su vienos iš politinių grupuočių-jakobinų planais. Jakobinų vienu svarbiausių uždavinių jie laikė turtinės nelygybės mažinimą. Jakobinų vadai ir kiti manė, kad visuomenė privalo aprūpinti neturtinguosius gerai atlyginamu darbu, sudaryti sąlygas gauti išsilavinimą, dalyvauti valstybės valdyme. Jie reikalavo rinkimų teisės visiems suaugusiems vyrams. Galima išskirti tris pagrindines revoliucijos fazes Per pirmąją penkerių metų (1789-1794) fazę Prancūzijos revoliucijos tempai vis spartėjo, nuolat didėjant jos radikalumui, kol buvo nušluotos visos buvusios socialinės ir politinės tvarkos institucijos.Buvo panaikintas visas baudžiavos aparatas, aristokratų privilegijos, provincijos ir dvasininkai paskelbti civiliais asmenimis. Atrodė, kad galima pasiekti stabilumą ir visuotinę santarvę. Prancūzijoje vieningos konstitucijos įvedimas pareikalavo rinkimų, kurie nušalino ankstesnius nuosaikius lyderius. Naujasis Įstatymų leidžiamasis susirinkimas kur kas mažiau simpatizavo monarchijai. Dveji baisus jakobinų dominavimo metai prasidėjo kilus invazijos pavojui 1792 m., kai atrodė, kad Prūsijos kariuomenė taip priartėjo, kad gali užpulti Paryžių. Kai karalius atleido savo ministrus žirondistus, laukdamas išsigelbėjimo iš užsienio, žmonių nepasitenkinimas ėmė augti. Liepos mėn. Braunšveigo hercogui paskelbus manifestą, jog ketina išvaduoti karalių ir išžudyti visus Paryžiaus gyventojus, jei tik jie išdrįs paliesti Palė Ruajalį, Paryžius užvirė. Kaip tik tokios dingsties jakobinams ir tereikėjo paskelbti, kad “tėvynė pavojuje” ir pakviesti nuversti monarchiją. Kai miestą valdė Komuna, be gailesčio buvo išžudyti tūkstančiai Paryžiaus kalėjimuose laikomų žmonių; karalius nuverstas ir paskelbta Respublika. Per antrąją fazę (1794-1804), prasidėjus II metų termidoro mėnesį, Prancūzijos revoliucijos tempai aiškiai sulėtėjo-reikėjo atsipūsti ir susumuoti rezultatus. Nors vykdomajai valdžiai vis dar trūko stabilumo, kraujo troškimas sumažėjo. Aprimo ir įstatymų leidimo manija. Atsiskleidė revoliucionierių talentas kariauti ir jie dabar buvo užsiėmę kova su priešais. Politikai, kuriuos vienijo tik poreikis išlaikyti tvarką ir išvengti ekscesų, ėmėsi eilės politinių priemonių. Po Robespierre’o nuvertimo termidorai valdė 16 mėnesių. 1795 metų lapkričio mėnesį naujos konstitucijos ir naujojo dviejų rūmų susirinkimo dėka atsirado iš penkių asmenų susidedantis vykdomosios valdžios organas –Direktorija. 1797 matų rugsėjo mėnesį direktoriai pažabojo nacionalinį susirinkimą. 1799 metų lapkričio mėnesį populiariausias Direktorijos generolas įvykdė valstybinį perversmą, buvo įsteigtas ir visaliaudiniu plebiscitu patvirtintas trijų žmonių Konsulatas. 1802 metų gegužės mėnesį tas pats generolas paaukštino save iki konsulo iki gyvos galvos rango, o 1804 metų gegužės mėnesį pasiskelbė imperatoriumi. Trečiojoje, imperinėje fazėje(1804-1815) revoliucija aprimo, iškeldama to generolo, imperijos kūrėjo Napoleono Bonaparto kultą. Dar kankinančias Prancūziją abejones ir nuomonių skirtumus užgožė titaniški jo misijos užkariauti visą pasaulį veiksmai. Bonapartizmas revoliucinius karus ir užkariavimus pavertė savitiksliu, o karinius reikalavimus-absoliučiu prioritetu. Pseudodemokratines instancijas valdė pseudomonarchija; efektyvi centralizuota administracija veikė remdamasi keistu įstatymų leidimo organų likučių ir drąsių naujadarų mišiniu. Sėkmės ir nepasisekimai buvo aukojami laiko dievams. “Sėkmė, -sakė Napoleonas, -yra geriausiais pasaulyje oratorius”. Pasipriešinimas revoliucijai reiškėsi įvairiais pavidalais ir iš visų pusių. Jį galima suskirstyti į politinį, socialinį, ideologinį ir regioninį. Iš pradžių jos priešininkai telkėsi karaliaus dvare, kur “ultros”, vadovaujami Provanso grafo (būsimojo Liudviko XVIII), siekė atkurti status qua ante. Prie jo prisidėjo dauguma netekusių nuosavybės aristokratų ir nepaprastai aukšto ir žemo rango èmigrès kompanija. Jie stojo ne tik prieš respublikonus ir jakobinus, bet ir prieš konstitucionalistus. Po 1790 metų, kai popiežius uždraudė dvasininkams duoti ištikimybės priesaiką civilinei valdžiai, dvasininkija buvo priversta jai paklusti arba priešintis. Po 1792 metų, revoliucijai įgavus ne tik antiklerikalinį, bet ir ateistinį pobūvį, visi Romos katalikai, taigi didžioji dauguma gyventojų, pasijuto įžeisti. Šis kontrrevoliucinių jausmų šaltinis išliko iki to laiko, kol Napoleonas 1801 metais pasirašė konkordatą su popiežiumi. Ilgai buvo manoma, kad bene daugiausia naudos iš revoliucijos turėjo valstiečių masės, kurioms 1789-ieji metai suteikė laisvę. Tačiau dabar jau visi pripažįsta, kad valstiečių etosą nuo revoliucijos vadų Paryžiuje skyrė nesupratimo praraja. Valstiečiai netrukus ėmė priešintis Respublikos režimo priespaudai, kuri daugeliui atrodė dar didesnė už ankstesniąją. Ir labiausiai sukrėtė Europa, tame tarpe ir Lietuvą, tai Napoleono Bonaparto karai. 1800 m. gegužės mėn. Napoleonas, norėdamas atgauti prarastą Šiaurės Italiją, pradėjo karą su Austrija. Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkę gausią ir gerai ginkluotą kariuomenę. Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje. Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinę Milaną, Paviją, Kremoną, daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų. Lemiamas mūšis įvyko 1800 m. birželio mėn. prie Marengo kaimelio. Austrai buvo visiškai sutriuškinti. 1801 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija prarado Šiaurės Italiją, Belgiją, Liuksemburgą, visas vokiečių žemes kairiajame Reino krante. Austrai taip pat pripažino Batalijos (Olandijos) ir Helvecijos (Šveicarijos) respublikas, kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdomis. Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija, o Anglija pradėjo taikos derybas su Prancūzija. 1802 m. Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Anglija grąžino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceiloną ir Trinidadą. Prancūzija turėjo išvesti kariuomenę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą. Po Amjeno taikos Prancūzijoje surengtame piebiscite Napoleonas buvo paskelbtas "konsulu iki gyvos galvos". Panaikinus feodalizmą, Prancūzijoje susidarė palankios sąlygos kapitalizmo raidai tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. Tačiau XIX a. pr. Prancūzija tebebuvo žemės ūkio šalis. Apie 80% gyventojų sudarė valstietija. Dėl karų padidėjusios žemės ūkio produktų kainos skatino jų gamybą ir prekybą. Per Direktorijos ir konsulato valdymą iškilusi buržuazija plėtojo medvilnės, šilko, vilnonių audinių bei metalurgijos pramonę. Šalis po truputį žengė į pramonės perversmo laikotarpį. Gamyboje buvo pradėta naudoti garo mašinas, didėjo darbininkų skaičius. Tačiau pramonėje vyravo manufaktūros ir nedidelės amatininkų dirbtuvėlės. 1800 m. buvo Įkurtas Prancūzijos bankas. Padidinus netiesioginius mokesčius, vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą. Nuo 1799 m. iki 1802 m. Prancūzijos užsienio prekybos apimtis išaugo nuo 553 mln. iki 790 mln. frankų. 1810 m. Prancūzijos pramonė net 50% viršijo ikirevoliucinį lygį. Napoleonas prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikė teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis. Darbininkai gavo darbo knygeles, į kurias savininkas įrašydavo darbininko kvalifikaciją ir priežastis, dėl kurių jį atleisdavo. Be šios knygelės darbininko nepriimdavo į darbą. Napoleonas Prancūzijos vidaus rinką apribojo nuo užsienio konkurencijos. Sėkmingi karai padėjo augti Prancūzijos prekių eksportui. Užkariautos šalys tapo Prancūzijos pramonės produkcijos arba žaliavų rinka. Tokia Napoleono vykdoma politika sustiprino šalies buržuaziją ir buvo palanki Prancūzijos pramonės bei prekybos plėtrai. Pasirašius su Austrija taikos sutartį, Napoleonas energingai tvarkė šalies valdymą ir įstatymų leidimą. Jau 1800 m. buvo sudaryta komisija, turėjusi parengti civilinės teisės kodeksą. Šis kodeksas turėjo tapti juridinio Prancūzijos gyvenimo pagrindu. Kodeksą rengė keturi įžymūs teisininkai. Parengtas įstatymų rinkinys vėliau buvo pavadintas Napoleono kodeksu ir iki šių dienų nėra oficialiai atšauktas, tik tebevadinamas Civiliniu kodeksu. 1804 m. kovo mėn. kodeksas buvo oficialiai paskelbtas. Jis Prancūzijoje įtvirtino naują valstybinę santvarką, garantavo privačios nuosavybės teisėtumą. Šiame kodekse buvo įtvirtinta ir piliečių lygybė prieš įstatymą, asmens neliečiamumo bei sąžinės laisvės teisė. Civilinis kodeksas buvo įvestas daugelyje Napoleono užkariautų šalių. Europoje viešpataujant feodalizmui, užkariautose šalyse šis kodeksas turėjo pažangią reikšmę, nes įtvirtino teisinius kapitalistinės santvarkos principus. Nuo pat Napoleono valdymo pradžios rojalistai nuolatos rengdavo sąmokslus prieš pirmąjį konsulą. Įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai teigė, kad reikia padaryti galą tokiai padėčiai, kai nuo vieno žmogaus gyvybės priklauso šalies likimas. Todėl konsulatą buvo pasiūlyta pakeisti paveldima monarchija. Įvedus paveldimą monarchiją, rojalistai galutinai būtų praradę viltį sugrąžinti į sostą Burbonus, nes Prancūzijoje įstatymiškai būtų atkurta monarchija. Napoleonas, trokšdamas pabrėžti, kad yra imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdinis, panoro imperatoriaus titulo. Šį Napoleono ketinimą palaikė buržuazija, kuri bijojo, kad sugrįžę į valdžią Burbonai atims iš jų naujai supirktas žemes. 1804 m. balandžio mėn. Senatas priėmė nutarimą, pirmajam konsului suteikiantį Prancūzijos imperatoriaus paveldimą titulą. Nutarimas didžiule balsų dauguma buvo patvirtintas plebiscite. 1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Per ceremoniją, kai popiežius Pijus VII kėlė karūną, kad uždėtų ją būsimajam imperatoriui ant galvos, Napoleonas staiga paėmė karūną iš popiežiaus rankų ir užsidėjo ją pats. Šitais Napoleonas pademonstravo, kad valdžią ir galybę pasiekė pats. Napoleonui tapus imperatoriumi, buvo įrengti puošnus rūmai sugrąžinti rūmų titulai, karininkams bei valdininkams dalijami bajorų titulai ir žemės. Tačiau feodalinės luominės privilegijos bajorijai grąžintos, nes Napoleono įstatymai buvo įtvirtinę teisinę visų piliečių lygybę. Tai buvo puiki galimybė tolimesniems karams. "Banginio ir liūto kova" Amjeno taikos sutartis, pasirašyta tarp Prancūzijos ir Anglijos, truko neilgai. Prancūzija neketino įsileisti anglų prekių į savo ir jai pavaldžių šalių rinką. Anglija nenorėjo galutinai pripažinti prancūzų viešpatavimo žemyne. Anglijos buržuazija, matydama, kad nepavyks sudaryti palankios prekybos sutarties su Prancūzija, pritarė ministro pirmininko V. Pito karo politikai. Šis karas dar yra vadinamas "banginio ir liūto kova". Anglija neturėjo galingos armijos, kad įveiktų prancūzų kariuomenę sausumoje, o Prancūzija neturėjo pakankamai stipraus laivyno, kad galėtų kovoti su Anglija jūroje. Napoleonas, kariaudamas su Anglija, siekė sutriuškinti karines jos pajėgas, užimti kolonijas bei panaikinti žemyne politinę Anglijos įtaką. Jau 1803 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos prasidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias valdas Vokietijoje (Hanoveryje). Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pavaldžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes. Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenę Anglijoje. 1805 m. rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulę kariuomenę. "Man reikia trijų dienų ūkanoto oro-ir aš būsiu Londono, parlamento, Anglijos banko viešpats",-pareiškė Napoleonas. Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai, ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus. Anglijos vyriausybė suskubo organizuoti naują koaliciją prieš Prancūziją. Ją sudarė Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė. Prancūzijos karas su nauja koalicija Kilus grėsmei iš Austrijos pusės, Napoleonas atsisakė įsiveržti į Angliją ir pagrindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene. "Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai lapkričio viduryje turėsiu būti Vienoje", -pasakė Napoleonas. 1805 m. spalio mėn. pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus, ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vieną. Austrijos imperatorius Pranciškus II, tikėdamasis sulaukti Rusijos pagalbos, nusprendė toliau tęsti karą su Prancūzija. Per karą su Austrija 1805 m. spalio 21 d. įvyko Trafalgaro mūšis. Admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas susikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo, prancūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjimą. Nuo šio mūšio Anglijos laivynas iki pat XX a. pr.tvirtai įsiviešpatavo jūrose. Žemyne lemiamas mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir jungtinės Austrijos bei Rusijos kariuomenių. 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kaimo įvyko mūšis, kuris baigėsi puikia prancūzų pergale. Sąjunginių pralaimėjimas prie Austerlico taip sukrėtė Anglijos ministrą pirmininką V. Pitą, kad jis po kelių savaičių mirė. Gruodžio pab. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Napoleoną pripažino Italijos karaliumi, Prancūzijai atidavė Veneciją, Istoriją, Dalmatiją ir sumokėjo 40 mln. aukso florinų kontribuciją. Pasirašęs taikos sutartį su Austrija, Napoleonas, norėdamas sustiprinti savo pozicijas Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, 1806 m. vasarą įkūrė Reino sąjungą. Šią sąjungą sudarė 16 vokiečių kunigaikštysčių, kurios savo protektoriumi "išsirinko" Napoleoną ir įsipareigojo, kilus karui, į Prancūziją pasiųsti 63 tūkst. kareivių. Daugiau kaip šimtas mažų vokiečių valstybėlių, priklausiusių Habsburgų dinastijai, buvo įtraukta į Reino sąjungos valdas. Taip buvo panaikinta Šventosios Romos imperija, gyvavusi apie tūkstantį metų. Austrijos imperatorius Pranciškus II atsisakė Šventosios Romos imperijos valdovo titulo. Reino sąjungos įkūrimas Napoleono valdžią įteisino Vokietijos žemėse. Prūsijos valdžia nerimavo dėl Napoleono veiklos Vokietijos žemėse. Dalis diduomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti karą Napoleonui. 1806 m. Frydrichas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatumą. Iki šio karo pradžios Prūsija neįėjo koaliciją prieš Prancūziją ir Austrijos pralaimėjimus stengėsi panaudoti taip, kad sustiprintų savo viešpatavimą Vokietijos šiaurėje. Prancūzijos kariuomenė dviejuose pagrindiniuose mūšiuose neįtikėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armiją. Likusį Prūsijos kariuomenė be pasipriešinimo pasiduodavo, prancūzams atiduodama vieną tvirtovę po kitos. Spalio pab. prancūzai. užėmė Berlyną, o Prūsijos karalius su šeima pabėgo į Rytprūsius. Frydrichas Vilhelmas III vylėsi sudaryti taikos sutartį SLI Prancūzija, tačiau Napoleonas kėlė labai sunkias sąlygas. Kontinentinė blokada 1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė dekretą dėl kontinentinės blokados. Pirmajame dekreto paragrafe buvo parašyta: "Britanijos saloms skelbiama blokada", antrajame paragrafe - "Bet kokia prekyba ir bet kokie santykiai su Britanijos salomis yra draudžiami". Šiuo dekretu Europos šalims buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija. Kontinentine blokada tikėtasi Angliją sužlugdyti ekonomiškai. Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus, konfiskuoti jų prekes bei kitokį turtą. Už dekreto pažeidimą, kontrabandą angliškomis prekėmis buvo griežtai baudžiama. Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos sąjungos uostus. Nuo šiol Hanzos uostuose šeimininkavo prancūzų muitininkai, kurie prižiūrėjo, kad anglų prekės nepatektų į žemyną. Kontinentinė blokada buvo žalinga ne tik Anglijai, bet ir visoms žemyno šalims. Europos valstybėms buvo reikalingi anglų gaminiai, o daugelis šalių norėjo išvežti savo prekes Angliją ir jos kolonijas. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė visos Europos rinką, tačiau jos pramonės gaminiai buvo brangesni negu anglų. Kontinentinė blokada galėjo būti sėkminga tik tuomet, jeigu ją būtų palaikiusios visos valstybės. Todėl Napoleonas nusprendė tęsti karą žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinę blokadą. Iš to išsirutuliojo karas su Austrija ir apgaulingas žygis i Egiptą, kuriuo N. Bonapartas norėjo užkariauti Anglija. 1797 m. pab. Napoleonas, atvykęs Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija patvirtintų naują karo planą. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egiptą atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Napoleonas teigė: "Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tikrųjų sutriuškinti Angliją, turime užimti Egiptą". Šiam projektui pritarė ir turtingoji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinę įtaką. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuomenės buvo parengta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Viduržemio jūrą, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancūzus būtų sutriuškinęs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengęs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklę Konstantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miestą ir 1798 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis be jų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžengė į Kairą. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyną, taip Napoleono kariuomenę atkirsdamas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Siriją. kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jafos miestą, Napoleonas patraukė prie Ako tvirtovės. Šio miesto apsiaustis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egiptą. 1799m. liepos mėn. Napoleonas sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turkijos kariuomenę. Egipte Napoleoną pasiekė žinia,kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karą su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Aleksandro Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas, susipažinęs su įvykiais Europoje, sušuko: "Niekšai ! Prarado Italiją ! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!" Rugpjūčio mėn. Napoleonas, palikęs prancūzų kariuomenę Egipte, su keturiais laivais ir 500 kareivių išplaukė į Prancūziją. Per ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonominis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų sąmokslus ir jakobinus Direktoriją vertė dažnai keisti savo politiką. Ji buvo pavadinta "sūpuoklių politika". Ilgam Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Prancūzijoje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės iždą iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizę paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politiką žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdžią ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno - tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: "Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti". 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Briumero 18-oji Prancūzija grįžusį iš Egipto Napoleoną pasitiko entuziastingai ir su neslepiamomis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi kareivių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo. Briumero 18 d, (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabūgus varguomenės reakcijos į perversmą. Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tarybos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Sen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Kitą dieną kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salę. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salę, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: "Šalin plėšiką! Šalin despotą! Už įstatymo ribų!" Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet dauguma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti ir ūmus, kad.surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie deputatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios perdavimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18 d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktorijos valdymas, baigėsi ir N. Bonaparto žygis. Napoleono karinė karjera-stebinantis paradoksas. Jo genialumas taktiniuose manevruose buvo nepranokstamas, ir, jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu, jis darydavo neįtikėtinai didelių klaidų (įsiveržimai į Egiptą bei Rusiją). Tos klaidos buvo tokios lemtingos, jog Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose. Vienas iš karvedžio talento kriterijų yra sugebėjimas išvengti didelių klaidų. Sunku kitaip vertinti didžiausius karvedžius, kaip Aleksandras Didysis, Čingischanas ir Tamerlanas, kurių armijos niekada nebuvo sumuštos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užsienio užkariavimai trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos, negu 1789 m. po revoliucijos. Sakoma, jog Napoleono era suteikė laiko įsitvirtinti Prancūzijos revoliucijos padarytiems pertvarkymams. Iki 1815 m., kai pagaliau buvo atstatyta Prancūzijos monarchija, šios permainos jau buvo taip įsigalėjusios, kad senojo režimo grįžimas buvo neįmanomas.

Istorija  Referatai   (22,5 kB)

. Tam buvo naudojami žibintai, skulptūros ir net veidrodžiai. Tačiau ilgainiui puošnieji galeonai tapo lengvu piratų grobių. Tuo metu piratavimu vertėsi ne tik pavieniai kapitonai, bet ir tokios valstybės kaip Anglija ir Olandija. Garsusis piratas Frensis Dreikas, gavęs Anglijos karalienės palaiminimą, net paskelbė Ispanijai asmeninį karą ir plėšė Ispanijos kolonijas Amerikoje. Kai ispanų galeonai užblokavo jam kelią į Angliją F.Dreikas apiplaukė Žemės rutulį ir grįžo į Angliją iš rytų. Jo galeono "Auksinė stirna" ( "Golden Hind" ) triumuose gulėjo tiek aukso kiek Portugalija per šešeris metus gaudavo iš savo kolonijų. Bandydamos apsisaugoti nuo piratų kolinijinės valstybės XVIIa. pirmą kartą laivybos istorijoje atskyrė prekybinius laivus nuo karinių. Dabar per Atlantą plaukiančias prekybinių laivų vilkstines lydėjo stačiai prikimšti patrankų kariniai galeonai. Kai kuriuose iš jų būdavo net apie 150 patrankų. Didelį smūgį piratavimui sudavė ir Olandijo laivadirbių pradėtos konstruoti fliuitos- nedideli, greiti ir mažos grimzlės prekiniai ir kariniai burlaiviai. Tokie laivai be vargo slėpėsi nuo piratų galeonų seklioje Olandijos pakrantėje. XVIIa. pasikeitė ir pati jūros mušių taktika- ji tapo linijine. Tokia taktika reikalvo ne tik gausių laivynų, bet ir labai greitai ir vikriai manevruojančių laivų. Didžiuosiuose Europos uostuose susitikdavo laivai iš kone visų pasaulio kraštų, tad laivadirbiai galėjo vieni iš kitų pasimokyti. Taip įvairių valstybių laivų tipai tapo visiškai vienodi. XVIIIa. vykstant anglų - prancūzų jūrų karams laivai tobulėjo kaip niekada sparčiai, tačiau ilgainiui atsirado ir burlaivių statybos problemų: truko medienos, su burlaiviais ėmė lengtyniauti pirmieji garlaiviai. Nors garlaiviai ilgainiui įgijo stiprias pozicijas pervežant keleivius, bet XVIII a. prekėms vežti ir mokslinėms ekspedicijoms buvo naudojami tik burlaiviai. Po Dž.Kuko ekspedicijų Antarktidos link 1768 ir 1772m.atrodė, kad burlaivių era tesis dar ilgai.Pačiais tobuliausiais burlaivių atstovais laikomi kliperiai- ypač greiti laivai kroviniams iš Australijos į Europą vežti,ir fregatos- greiti ir vikrūs kariniai burlaiviai. Tačiau 1869m. greituosius kliperius trasoje Anglija- Australija pasinaudoję neseniai iškastu Sueco kanalu garlaiviai aplenkė daugiau nei mėnesiu. Garlaivių greičio didėjimas buvo paskutinis žingsnis iš burlaivių į garlaivių erą. Pirmieji garlaiviai minimi jau nuo XVIa., bet jie ilgai nebuvo naudojami dėl gremėsdiškų garo mašinų, dažnų avarijų, mažo greičio, didelių kuro atsargų ir brangios eksplotacijos. Pirmąjį plačiai pradėtą naudoti garlaivį "Klermoną" 1805m. JAV sukonstravo R.Fultonas. Didėjant garlaivių galingumui jie buvo taikomi vis plačiau: burlaiviams uostuose vilkti,paštui vežti. 1819m. garinis burlaivis"Savana" per 29 dienas perplaukė Atlantą, o jau 1837m. Atlantą perplaukė vien garu varomas "Sirijus". XIXa. antroje pusėje garlaiviuose mentratį pakeitė lig šiol naudojamas sraigtas. 1843m. Anglijoje buvo pagamintas pirmasis garlaivis metaliniu korpusu - "Didžioji Britanija" . 1815m. "Klermono" kontruktorius Fultonas sukonstravo pirmąjį karinį garlaivį - "Demologą" . Taigi XIXa.antroje pusėje laivininkystėje įsiviešpatavo garlaiviai, kuriuos varė 1833m. sukonstruota garo turbina. Atskirai nuo garlaivių vystėsi povandeninių laivų statyba, nes primityvios jų formos buvo naudojamos jau 400m.pr.Kr. . Pirmą garo mašinos varomą povandeninį laivą 1775m. sukonstravo amerikietis D.Biušnelis. Pirmieji povandeniniai laivai buvo naudojami diversijoms priešo uostuose, o jų kostrukcija nuo garlaivių skyrėsi tik sandariu korpusu ir ginkluote. Ilgainiui senąją povandeninių laivų ginkluotę -gražtus, pakeitė torpedos ir minos. Taigi povandeniniai laivai tapo labai pavojingi priešininkai mūšyje ir net Pirmojo pasaulinio karo metais kartais sukeldavo siaubą ištisiems laivynams. Ypač didele naikinamąją galia išrasėjo vokiečių "Ubotai". Povandeniniai laivai taip ir liko vien karui (dabar- ir tyrinėjimams) naudojama laivyno dalimi. Taigi naujaisiais amžiais laivyba vystėsi milžinišku greičiu. Jos dėka labai sparčiai plėtojosi pramonė,karyba, be to mokslinės laivų ekspedicijos padėjo užpildyti "baltasias dėmes" geografijos žemėlapiuose ir žmonijos pasaulio suvokime.

Istorija  Konspektai   (5,38 kB)

Kretos civilizacija pirminė, tačiau susikūrė vėliau negu kitos (Egipto, Šumero civilizacijos). Bruožai: 1) Kretos civilizacija atsirado kaip atsakas į jūros išūkį (pg. Toynbee). Kretos miestai buvo neįtvirtinti. Sala maža, kalnuota, todėl sąlygos žemdirbystei nepalankios. Augino avis, alyvmedžius. 2) II tūkts. pr.Kr.pab. Kretoje atsirado pirmi valstybingumo požymiai. Susikūrė mažos valstybės, kurių centrai: Knosas, Mali, Kato Lakras. Galėjo būti centralizuota vieninga valstybė. 3) Kretos c-ja apibūdinama kaip rūmų c-ja, buvo rūmų ūkis, panašus į Mesopotamijos. Neveikė rinkos mechanizmas, gėrybės patekusios į rūmus buvo paskirstomos natūra. Kretos c-joje skiriamos 2-rūmų civilizacijos epochos: 1) I – senoji (tęsėsi iki 1700 m.pr.Kr) 2) II – oji (tęsėsi  300 m.). Pirmuosius rūmus, matyt, nugriovė gamtos stichija. Buvo pastatyti kiti puošnūs rūmai. Geriausiai ištirinėti Knoso rūmai: 1 ha ploto, 300 patalpų, 2-3 aukštų, daug kolonų, balkonų, ložių, verandų, raižinių, atviros erdvės, didžiulis kiemas, kuriame vyko religinės apeigos, buvo natūralus apšvietimas, kanalizacija, vandentiekis. Tyrinėtojus nustebino rūmų freskos – sienos spalvingai ištapytos, puikaus meninio skonio ir aukšto lygio; nėra žiaurių scenų, vaizduojami augalai, gyvūnai, žmonės. Freskos sudarė įspūdį, kad Kreta buvo klestinti civilizacija su grožio kultu. 4) Ypatinga soc. Struktūra – Kretoje buvo priveligijuota moterų padėtis: vyrai buvo vaizduojami nuošaliai arba jų visai nėra, moterys pirmame plane. Jos – tarpininkės tarp dievų ir žmonių pasaulio. Potnija – gamtos deivė. Jai skirtas sostas rastas Knoso rūmuose. Moterys vaizduojamos kaip dvasininkės ir valdovės. Jos dėvi ilgus drabužius, pabrėžiančius moteriškumą. Jaunuoliai – nuogi su juostomis. Jie prekiautojai, darbininkai. Moterys priversdavo vyrus paklusti. Kretos c-ja išlaikė senosios Europos c-jos bruožus. 5) Kretos c-ja turėjo raštą. Jis buvo kelių tipų: 1) Kretos hieroglifų raštas (nuo XXI a.pr.Kr.) 2) Linijinis raštas. Kretos c-ja smuko staiga. Priežastys iki šiol nėra iki galom išaiškintos. Yra keletas hipotezių: 1) žuvo dėl ugnikalnio išsiveržimo kitoje saloje 2) graikų gentys įsiveržė į salą iš šiaurės. Kretos c-ja tapo gr. Achajų provincija. Persikėlė į žemyną, kur buvo įsikūrę gr. miestai. MIKĖNŲ CIVILIZACIJA. Gyvavo iki 12-13 a.pr.Kr. ribos. Ankstyvosios Mikėnų kultūros paminklai – šachtiniai kapai, iškalti olose. Rastą ginklų, dramblio kaulo, aukso, sidabro dirbinių kapuose. Mikėnų civilizacija – rūmų civilizacija. Žemė priklausė rūmams. Apie verslus žinoma nedaug. Gamino iš aukso, sidabro, vario ir bronzos – durklus ir juos eksportuodavo. Iš Ispanijos, Kipro atsiveždavo žaliavų. Minimi linai, kitos grūdinės kultūros. Tyrinėjant rūmus, aptikta freskų: piešiama karo temomis (akrobatas ant jaučio). Kitokios nuotaikos – patriarchatas. Labiausiai ištirinėti miestai: Tirintas, Atėnai, Pilas. Buvo rasta kanalizacijos sistema, sienos išplanavimas (Kretoje buvo labirintas), nežinoma ar buvo vieninga valstybė. Achajai buvo karingi, ruošė užjūrio žygius (Trojos puolimas XII a.pr.Kr. pab). 1870 m. buvo atrastas Trojos miestas. Buvo žinomas linijinis B raštas. Balkanuose c-ja smuko, kai dorėnai juos užgrobė. Graikų miestai (poliai) atsirado traukiantis achajams į M.Aziją. Tarpinis laikotarpis –Homero. XI-IX a.pr.m.e. vystėsi amatai, ypač geležies metalurgija, plėtojama žemdirbystė, vynuogių auginimas.

Istorija  Konspektai   (6,45 kB)

Į tai buvo reaguota dar keliais sukilimais: Šano O’Nylio sukilimu (1559-67), Dezmono sukilimu (1569-83, su pertraukomis). Beje per šį sukilimą airiai prašė katalikiškų valstybių, ypač Ispanijos, paramos, tačiau ir su ispaniškuoju desantu sukilimas buvo pralaimėtas. Po to įvyko didžiausias iki to laiko Tirono ir Tirkonelio sukilimas (1594-1603). Galima sakyti, kad tuo metu sąlygos Airijoje buvo baisios – klanų vadai kariavo tarpusavyje, o anglai, kaip minėjau, stengėsi įdiegti protestantizmą ir užkariauti naujų žemių. Padėtį blogino ir centralizuotos valdžios Airijoje nebuvimas ir anglų gobšumas. Sukilimas buvo labai žiaurus, na, tiek, kad Karalienė pasake, kad jei jis užsitęs, „jai nieko neliks, tik kaip valdyti pelenams ir lavonams”. Airiai laimėjo keletą mūšių, bet sukilimas buvo pralaimėtas. Anglijoje vykstant revoliucijai, airiai sukėlė dar vieną sukilimą, kuris taip ir buvo pavadintas Airių sukilimas. Sukilėliai buvo sukūrę savo valstybę – Airijos katalikų konfederaciją. 1643 metais konfederacija ir Anglijos Karalius Karolis I pasirašė paliaubas, o 1646 taiką, pagal kurią konfederatai turėjo padėti karaliui kovoti su parlamento armija. Tai buvo pretekstas 1649 rugpjūčio mėnesį išlaipinti Airijoje parlamento kariuomenę. Žiauriai numalšinęs sukilimą, Kromvelis konfiskavo airių žemes, išdalijo jas savo kariams ir parlamento kreditoriams. Nuo tos dienos pietų Airijoje galima išgirsti tokį keiksmažodį: „Teprakeikia Tave Kromvelis.” Negana to Kromvelis sumanė daugelį airių tiesiog iškeldinti į neturtingą ir apleistą Connaught provinciją šalies vakaruose. Nuo to laiko praėjo amžius, o Airijos istorijos lyg ir nebuvo – despotai anglai spaudė taip, kad rašytojas D. Swiftas pasiūlė airiams tiesiog valgyti savo vaikus ar pardavinėti juos mėsininkams. XVIII a. airių kova jau pradėjo įgyti nacionalinio išsivadavimo pobūdį. Atsirado slaptų valstiečių organizacijų. 1782 metais primą kartą susirinko laisvas, airių išrinktas Airijos Parlamentas. Tiesa, nors airių dauguma buvo katalikai, į Parlamentą renkami galėjo būti ir rinkti galėjo tik protestantai (ir tai ne visi). Tuometinis Airijos lyderis Henris Gratanas įkūrė Jungtinę Airių Draugiją, kuri ir siekė, kad ir katalikai, ir prostestantai galėtų sėstis prie vieno stalo parlamente. Palaipsniui Jungtinė Airių Draugija patapo revoliucine organizacija, kuri tikėjosi prancūzų padėdama, išsikovoti nepriklausomybę nuo Anglijos. Tuo metu kaip ir atsirado Airijos simbolis – dobilo lapelis. Tačiau įvyko vėl keletas nesutarimų tarp katalikų ir protestantų ir Jungtinės Airių Draugijos keliai išsiskyrė. Tuo pat metu katalikai pietuose sukėlė dar vieną sukilimą. Po jo anglai (nes be abejo jis buvo pralaimėtas) likvidavo bet kokias parlamentines liekanas, buvo sukurta unija tarp Didžiosios Britanijos ir Airijos, airiai dar labiau engiami. 1840 įkurta Repylerių (unijos priešininkų) asociacija, 1873 Homrulio asociacija, siekusi autonomijos Jungtinėje Karalystėje. 1879 valstiečiai pradėjo boikotuoti žemės įstatymus ir nemokėti žemės mokesčio. Boikotas žadant homrulį buvo nutrauktas, bet homrulis buvo patvirtintas tik 1914, o jo vykdymas dėl karo nutrauktas. 1916 prasidėjo Velykų savaitės sukilimas. Jis taip pat buvo numalšintas, vadai sušaudyti, bet nors ir laikinai, bet jau buvo paskelbta Airijos Respublika. Airija 1919 metų sausio mėnesį tapo D. Britanijos dominija (praktiškai nepriklausoma valstybe), tačiau į jos teritoriją neįėjo šešios Šiaurės Airijos grafystės. Visišką nepriklausomybę paskelbė tik 1937 metais. Nuo to laiko Airija stengiasi prisijungti šešias Šiaurės Airijos grafystes. Taigi pagal 1985 metų Airijos-Jungtinės Karalystės sutarties pirmo straipsnio pirmąjį punktą: „Patvirtinti, kad bet koks Šiaurės Airijos statuso pasikeitimas įvyks tik leidus Šiaurės Airijos gyventojų daugumai”. 1939 metais IRA (tai yra Airijos Respublikos armija) pradėjo Anglijos bombinimą. 1970 metais dėl išpuolių prieš viena kitą prasidėjo Anglijos-Airijos karas. 1979 metų rugpjūtį IRA pasiekė rekordą – ji susprogdino 18 britų kareivių. Tuo metu britai pradėjo sekti IRA žmones ir kai kuriems per karą pripažintiems politiniais nusikaltėliams pagrasinus, šie pradėjo išdavinėti. Tačiau IRA nariai laikėsi stipriai ir 1981 metais per bado streiką dešimt žmonių, kuriems buvo grasinama, mirė. Maždaug tuo metu buvo suprasta, kad tai, kam atiteks Šiaurės Airija nebūtinai bus lemta karinių pasiekimų. 1994 metų rugpjūčio 31 dieną IRA paskelbė apie ilgalaikes paliaubas, po kelių dienų pasisakė už taikų Š. Airijos problemos sprendimą. 1997 metais, į valdžią Jungtinėje Karalystėje atėjus leiboristams, prasidėjo aktyvios derybos ir nors kartkartėmis pasikartoja neramumai, už kuriuos atsakomybę prisiima IRA, artėjama prie susitarimo dėl ginčytinų teritorijų.

Istorija  Konspektai   (5,94 kB)

Prancūzijos revoliucijai būdingas universalumas — bruožas, kurio neturi joks kitas iš gausių Europos sukrėtimų. Tiesą sakant, tai buvo įvykis, suteikęs žodžiui “revoliucija” tikrąją šiuolaikinę prasmę: tai ne tik politinis perversmas, bet ir visiškas valdymo sistemos, jos socialinių, ekonominių ir kultūrinių pagrindų sugriovimas. Dabar knygose apie istoriją pilna ,,revoliucijų". Pavyzdžiui, mėginta Anglijos pilietinį karą vadinti ,,Anglijos revoliucija", dar dažniau Rusijos revoliuciją siekta pakylėti iki visuotinių revoliucijų trečiojo rango. Minima romantiškoji revoliucija, mokslinė revoliucija, karinė revoliucija, pramoninė revoliucija, o pastaraisiais metais net seksualinė revoliucija. Nė viena iš jų nenusipelno tokio pavadinimo. Tačiau 1789 m. buvo pagrindo manyti, kad vyksta permainos, kurios pasieks žmones toli už Prancūzijos ribų ir neapsiribos tik politikos sritimi. Paryžius buvo dominuojančio valstybės sostinė ir tarptautinės kultūros centras. Revoliucionieriai paveldėjo švietimo epochos tikėjimą universalia žmogaus abstrakcija. Atrodė, kad veikia visur visų žmonių vardu, kovoja su universalia, visuotine tironija. Kilniausias jų paminklas buvo ne koks nors provincialus prancūzų teikimų paskelbimas, o skambioji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija . Prancūzijos revoliucija panardino Europą į giliausią ir ilgiausiai užsitęsusią krizę, kokią tik jai kada nors teko patirti. Jos sumaištis, karai ir nerimą keliančios naujovės apėmė visą šios kartos gyvenimą. Iš epicentro Paryžiuje revoliucijos bangos pasiekė atokiausius žemyno kampelius. Nuo Portugalijos krantų iki Rusijos gilumos, nuo Skandinavijos iki Italijos paskui tas sukrečiančias bangas ėjo kareiviai ryškiaspalvėmis uniformomis, kepurėmis su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokardomis ir žodžiais Liberté, Ĕgalité, Fraternité lūpose. Savo šalininkams revoliucija žadėjo išvadavimą iš priespaudos, kurią rėmė monarchija, aristokratija ir bažnytinės organizacijos. Jos priešininkams revoliucija buvo minios ir tamsiųjų teroro jėgų sinonimas. Prancūzijai ji žadėjo šiuolaikinės nacionalinės tapatybės pradžią, o visai Europai tai buvo akivaizdus įrodymas, kokie pavojai slypi vieną tironijos forma pakeičiant kita. Revoliucija prasidėjo ribotų taikių permainų viltimi, o baigėsi pažadais priešintis bet kokioms permainoms". Žvelgiant iš artimos perspektyvos, ji pralaimėjo, tačiau tolimesnėje perspektyvoje, socialinių ir politinių idėjų srityje, jos poveikis buvo ir tebėra labai didelis ir ilgalaikis. Dėl visa to ir įvyko Didžiosios Prancūzijos revoliucija ir jos idėjos, gal kiek prie to prisidėjo Prancūzų išskirtinis bruožas revoliucijoms, bet mums aišku viena, kad tokios revoliucijos dar niekas nebuvo regėję. Dauguma amžininkų žavėjosi 1789 m. įvykiais Prancūzijoje. Tų metų pavasarį sušaukti Generaliniai luomai, pasiskelbę Nacionaliniu susirinkimu, ėmė laužyti šimtmečiais gyvavusias feodalinės valdžios struktūras. Buvo naikinamos bajorijos privilegijos, įvairūs trečiojo luomo apribojimai, priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Galiausiai buvo apribota Prancūzijos karaliaus valdžia ir 1791 m. rugsėjo mėn. patvirtinta viena seniausių pasaulyje konstitucijų. Prasidėjus revoliucijai, atrodė, jog Europoje bręsta nauja epocha, kurios šūkis buvo: "Laisvė, lygybė, brolybė." Bijodami, kad revoliucija gali išsiplėsti, prieš sukilėlius savo kariuomenes pasiuntė Austrijos ir Prūsijos monarchai. Vėliau į karą įsitraukė Anglija, Rusija. Taip prasidėjo revoliucinių karų epocha. Prancūzai stojo ginti ne tik iškovotos laisvės, bet ir pačios revoliucijos. Už sąmokslo rengimą buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI. Vyko kova ir tarp pačių revoliucionierių. Kurį laiką radikalai, vadinami jakobinais, buvo įvedę savo diktatūrą, vykdė terorą. Tačiau po Termidoro perversmo jakobinų diktatūra buvo likviduota. Nuo šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama karams su užsienio priešais. Šių žygių metu iškilo ir išgarsėjo jaunas generolas Napoleonas Bonapartas. Generaliniai luomai susirinko 1789 gegužį Liudvikas XVI tikėjosi, kad deputatai tarsis dėl finansų padėties gerinimo, bet jie iš karto ėmė svarstyti, kaip pakeisti valstybės santvarką. Tai ir buvo revoliucijos pradžia. Ir buržuazija, ir dauguma privilegijuotų deputatų siekė panaikinti, absoliutizmą. Bajorija buvo pasirengusi eiti kartu su buržuazija prieš absoliutizmą tačiau ji nenorėjo panaikinti luominių skirtumų ir feodalinių privilegijų. Buržuazija svajojo apie tokią visuomenę, kur žmogaus vietą lemtų ne kilmė, bet turtas ir išsilavinimas. Liaudis laukė permainų tikėdamasi, kad jos palengvins gyvenimą. Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nė viena iš tų jėgų. Trečiojo luomo deputatų reikalavimu generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys -parengti konstituciją. Neryžtingos karaliaus pastangos jėga priversti paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje. Jo pagrindinė jėga buvo sankiulotai. 1789 07 14 sukilėliai užėmė karališkąjį kalėjimą - Bastiliją. Bastilijos -užėmimas turėjo milžinišką politinę reikšmę, nes parode ryžtingą liaudies nusiteikimą absoliutizmo atžvilgiu. Panašūs įvykiai prasidėjo daugelyje Prancūzijos miestų. Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai - vadinamoji nacionalinė gvardija. Platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė tapti žemės savininkais, atsikratyti feodalinių prievolių. Po liepos 14-osios absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia dabar priklausė Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir bajorai, įbauginti valstiečių judėjimo, balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą. 1789 08 26 Steigiamasis susirinkimas priėmė ,,Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją": l straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda. 2 straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas-saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui. 3 straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos. 5 straipsnis. Įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo. 9 straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus, jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirti tam kelią. 10 straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kurią nustato įstatymas. 12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su sąlyga, kad bus teisingai iš anksto atlyginta. Šiam dokumentui atsirasti įtakos turėjo 776 m. JAV ,,Nepriklausomybės deklaracija" ir švietėjų idėjos. Deklaracija tapo naujos visuomenės kūrimo programa. Ja rėmėsi ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio pažangus judėjimai. 1791 rugsėji po ilgų svarstymų buvo priimat Prancūzijos konstitucija. Ji suteikė prancūzams plačias politines teises-tokių dar ilgai neturėjo kitų Europos valstybių gyventojai. Atrodo, kad, įsigaliojus konstitucijai revoliucija baigėsi, bet tai buvo apgaulingas įspūdis. Revoliuciniai pertvarkymai kėlė vis didėjantį buvusių privilegijuotųjų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado savo vaidmenį, valdžia atiteko buržuazijai; kaimuose bruzdėjo valstiečiai, reikalaujantys visiškai panaikinti feodalines prievoles. Dvasininkija jautėsi nuskriausta, nes iš jos buvo atimtos žemės valstybės skoloms padengti. Be to, visa ši pertvarka nepakeitė sankiulotų padėties. Ginkluoti ir turintys didelę įtaką mietų savivaldybėse, komunose, jie tapo grėsminga jėga. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su vienos iš politinių grupuočių-jakobinų planais. Jakobinų vienu svarbiausių uždavinių jie laikė turtinės nelygybės mažinimą. Jakobinų vadai ir kiti manė, kad visuomenė privalo aprūpinti neturtinguosius gerai atlyginamu darbu, sudaryti sąlygas gauti išsilavinimą, dalyvauti valstybės valdyme. Jie reikalavo rinkimų teisės visiems suaugusiems vyrams. Galima išskirti tris pagrindines revoliucijos fazes Per pirmąją penkerių metų (1789-1794) fazę Prancūzijos revoliucijos tempai vis spartėjo, nuolat didėjant jos radikalumui, kol buvo nušluotos visos buvusios socialinės ir politinės tvarkos institucijos.Buvo panaikintas visas baudžiavos aparatas, aristokratų privilegijos, provincijos ir dvasininkai paskelbti civiliais asmenimis. Atrodė, kad galima pasiekti stabilumą ir visuotinę santarvę. Prancūzijoje vieningos konstitucijos įvedimas pareikalavo rinkimų, kurie nušalino ankstesnius nuosaikius lyderius. Naujasis Įstatymų leidžiamasis susirinkimas kur kas mažiau simpatizavo monarchijai. Dveji baisus jakobinų dominavimo metai prasidėjo kilus invazijos pavojui 1792 m., kai atrodė, kad Prūsijos kariuomenė taip priartėjo, kad gali užpulti Paryžių. Kai karalius atleido savo ministrus žirondistus, laukdamas išsigelbėjimo iš užsienio, žmonių nepasitenkinimas ėmė augti. Liepos mėn. Braunšveigo hercogui paskelbus manifestą, jog ketina išvaduoti karalių ir išžudyti visus Paryžiaus gyventojus, jei tik jie išdrįs paliesti Palė Ruajalį, Paryžius užvirė. Kaip tik tokios dingsties jakobinams ir tereikėjo paskelbti, kad “tėvynė pavojuje” ir pakviesti nuversti monarchiją. Kai miestą valdė Komuna, be gailesčio buvo išžudyti tūkstančiai Paryžiaus kalėjimuose laikomų žmonių; karalius nuverstas ir paskelbta Respublika. Per antrąją fazę (1794-1804), prasidėjus II metų termidoro mėnesį, Prancūzijos revoliucijos tempai aiškiai sulėtėjo-reikėjo atsipūsti ir susumuoti rezultatus. Nors vykdomajai valdžiai vis dar trūko stabilumo, kraujo troškimas sumažėjo. Aprimo ir įstatymų leidimo manija. Atsiskleidė revoliucionierių talentas kariauti ir jie dabar buvo užsiėmę kova su priešais. Politikai, kuriuos vienijo tik poreikis išlaikyti tvarką ir išvengti ekscesų, ėmėsi eilės politinių priemonių. Po Robespierre’o nuvertimo termidorai valdė 16 mėnesių. 1795 metų lapkričio mėnesį naujos konstitucijos ir naujojo dviejų rūmų susirinkimo dėka atsirado iš penkių asmenų susidedantis vykdomosios valdžios organas –Direktorija. 1797 matų rugsėjo mėnesį direktoriai pažabojo nacionalinį susirinkimą. 1799 metų lapkričio mėnesį populiariausias Direktorijos generolas įvykdė valstybinį perversmą, buvo įsteigtas ir visaliaudiniu plebiscitu patvirtintas trijų žmonių Konsulatas. 1802 metų gegužės mėnesį tas pats generolas paaukštino save iki konsulo iki gyvos galvos rango, o 1804 metų gegužės mėnesį pasiskelbė imperatoriumi. Trečiojoje, imperinėje fazėje(1804-1815) revoliucija aprimo, iškeldama to generolo, imperijos kūrėjo Napoleono Bonaparto kultą. Dar kankinančias Prancūziją abejones ir nuomonių skirtumus užgožė titaniški jo misijos užkariauti visą pasaulį veiksmai. Bonapartizmas revoliucinius karus ir užkariavimus pavertė savitiksliu, o karinius reikalavimus-absoliučiu prioritetu. Pseudodemokratines instancijas valdė pseudomonarchija; efektyvi centralizuota administracija veikė remdamasi keistu įstatymų leidimo organų likučių ir drąsių naujadarų mišiniu. Sėkmės ir nepasisekimai buvo aukojami laiko dievams. “Sėkmė, -sakė Napoleonas, -yra geriausiais pasaulyje oratorius”. Pasipriešinimas revoliucijai reiškėsi įvairiais pavidalais ir iš visų pusių. Jį galima suskirstyti į politinį, socialinį, ideologinį ir regioninį. Iš pradžių jos priešininkai telkėsi karaliaus dvare, kur “ultros”, vadovaujami Provanso grafo (būsimojo Liudviko XVIII), siekė atkurti status qua ante. Prie jo prisidėjo dauguma netekusių nuosavybės aristokratų ir nepaprastai aukšto ir žemo rango èmigrès kompanija. Jie stojo ne tik prieš respublikonus ir jakobinus, bet ir prieš konstitucionalistus. Po 1790 metų, kai popiežius uždraudė dvasininkams duoti ištikimybės priesaiką civilinei valdžiai, dvasininkija buvo priversta jai paklusti arba priešintis. Po 1792 metų, revoliucijai įgavus ne tik antiklerikalinį, bet ir ateistinį pobūvį, visi Romos katalikai, taigi didžioji dauguma gyventojų, pasijuto įžeisti. Šis kontrrevoliucinių jausmų šaltinis išliko iki to laiko, kol Napoleonas 1801 metais pasirašė konkordatą su popiežiumi. Ilgai buvo manoma, kad bene daugiausia naudos iš revoliucijos turėjo valstiečių masės, kurioms 1789-ieji metai suteikė laisvę. Tačiau dabar jau visi pripažįsta, kad valstiečių etosą nuo revoliucijos vadų Paryžiuje skyrė nesupratimo praraja. Valstiečiai netrukus ėmė priešintis Respublikos režimo priespaudai, kuri daugeliui atrodė dar didesnė už ankstesniąją. Ir labiausiai sukrėtė Europa, tame tarpe ir Lietuvą, tai Napoleono Bonaparto karai. 1800 m. gegužės mėn. Napoleonas, norėdamas atgauti prarastą Šiaurės Italiją, pradėjo karą su Austrija. Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkę gausią ir gerai ginkluotą kariuomenę. Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje. Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinę Milaną, Paviją, Kremoną, daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų. Lemiamas mūšis įvyko 1800 m. birželio mėn. prie Marengo kaimelio. Austrai buvo visiškai sutriuškinti. 1801 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija prarado Šiaurės Italiją, Belgiją, Liuksemburgą, visas vokiečių žemes kairiajame Reino krante. Austrai taip pat pripažino Batalijos (Olandijos) ir Helvecijos (Šveicarijos) respublikas, kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdomis. Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija, o Anglija pradėjo taikos derybas su Prancūzija. 1802 m. Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Anglija grąžino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceiloną ir Trinidadą. Prancūzija turėjo išvesti kariuomenę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą. Po Amjeno taikos Prancūzijoje surengtame piebiscite Napoleonas buvo paskelbtas "konsulu iki gyvos galvos". Panaikinus feodalizmą, Prancūzijoje susidarė palankios sąlygos kapitalizmo raidai tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. Tačiau XIX a. pr. Prancūzija tebebuvo žemės ūkio šalis. Apie 80% gyventojų sudarė valstietija. Dėl karų padidėjusios žemės ūkio produktų kainos skatino jų gamybą ir prekybą. Per Direktorijos ir konsulato valdymą iškilusi buržuazija plėtojo medvilnės, šilko, vilnonių audinių bei metalurgijos pramonę. Šalis po truputį žengė į pramonės perversmo laikotarpį. Gamyboje buvo pradėta naudoti garo mašinas, didėjo darbininkų skaičius. Tačiau pramonėje vyravo manufaktūros ir nedidelės amatininkų dirbtuvėlės. 1800 m. buvo Įkurtas Prancūzijos bankas. Padidinus netiesioginius mokesčius, vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą. Nuo 1799 m. iki 1802 m. Prancūzijos užsienio prekybos apimtis išaugo nuo 553 mln. iki 790 mln. frankų. 1810 m. Prancūzijos pramonė net 50% viršijo ikirevoliucinį lygį. Napoleonas prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikė teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis. Darbininkai gavo darbo knygeles, į kurias savininkas įrašydavo darbininko kvalifikaciją ir priežastis, dėl kurių jį atleisdavo. Be šios knygelės darbininko nepriimdavo į darbą. Napoleonas Prancūzijos vidaus rinką apribojo nuo užsienio konkurencijos. Sėkmingi karai padėjo augti Prancūzijos prekių eksportui. Užkariautos šalys tapo Prancūzijos pramonės produkcijos arba žaliavų rinka. Tokia Napoleono vykdoma politika sustiprino šalies buržuaziją ir buvo palanki Prancūzijos pramonės bei prekybos plėtrai. Pasirašius su Austrija taikos sutartį, Napoleonas energingai tvarkė šalies valdymą ir įstatymų leidimą. Jau 1800 m. buvo sudaryta komisija, turėjusi parengti civilinės teisės kodeksą. Šis kodeksas turėjo tapti juridinio Prancūzijos gyvenimo pagrindu. Kodeksą rengė keturi įžymūs teisininkai. Parengtas įstatymų rinkinys vėliau buvo pavadintas Napoleono kodeksu ir iki šių dienų nėra oficialiai atšauktas, tik tebevadinamas Civiliniu kodeksu. 1804 m. kovo mėn. kodeksas buvo oficialiai paskelbtas. Jis Prancūzijoje įtvirtino naują valstybinę santvarką, garantavo privačios nuosavybės teisėtumą. Šiame kodekse buvo įtvirtinta ir piliečių lygybė prieš įstatymą, asmens neliečiamumo bei sąžinės laisvės teisė. Civilinis kodeksas buvo įvestas daugelyje Napoleono užkariautų šalių. Europoje viešpataujant feodalizmui, užkariautose šalyse šis kodeksas turėjo pažangią reikšmę, nes įtvirtino teisinius kapitalistinės santvarkos principus. Nuo pat Napoleono valdymo pradžios rojalistai nuolatos rengdavo sąmokslus prieš pirmąjį konsulą. Įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai teigė, kad reikia padaryti galą tokiai padėčiai, kai nuo vieno žmogaus gyvybės priklauso šalies likimas. Todėl konsulatą buvo pasiūlyta pakeisti paveldima monarchija. Įvedus paveldimą monarchiją, rojalistai galutinai būtų praradę viltį sugrąžinti į sostą Burbonus, nes Prancūzijoje įstatymiškai būtų atkurta monarchija. Napoleonas, trokšdamas pabrėžti, kad yra imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdinis, panoro imperatoriaus titulo. Šį Napoleono ketinimą palaikė buržuazija, kuri bijojo, kad sugrįžę į valdžią Burbonai atims iš jų naujai supirktas žemes. 1804 m. balandžio mėn. Senatas priėmė nutarimą, pirmajam konsului suteikiantį Prancūzijos imperatoriaus paveldimą titulą. Nutarimas didžiule balsų dauguma buvo patvirtintas plebiscite. 1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Per ceremoniją, kai popiežius Pijus VII kėlė karūną, kad uždėtų ją būsimajam imperatoriui ant galvos, Napoleonas staiga paėmė karūną iš popiežiaus rankų ir užsidėjo ją pats. Šitais Napoleonas pademonstravo, kad valdžią ir galybę pasiekė pats. Napoleonui tapus imperatoriumi, buvo įrengti puošnus rūmai sugrąžinti rūmų titulai, karininkams bei valdininkams dalijami bajorų titulai ir žemės. Tačiau feodalinės luominės privilegijos bajorijai grąžintos, nes Napoleono įstatymai buvo įtvirtinę teisinę visų piliečių lygybę. Tai buvo puiki galimybė tolimesniems karams. "Banginio ir liūto kova" Amjeno taikos sutartis, pasirašyta tarp Prancūzijos ir Anglijos, truko neilgai. Prancūzija neketino įsileisti anglų prekių į savo ir jai pavaldžių šalių rinką. Anglija nenorėjo galutinai pripažinti prancūzų viešpatavimo žemyne. Anglijos buržuazija, matydama, kad nepavyks sudaryti palankios prekybos sutarties su Prancūzija, pritarė ministro pirmininko V. Pito karo politikai. Šis karas dar yra vadinamas "banginio ir liūto kova". Anglija neturėjo galingos armijos, kad įveiktų prancūzų kariuomenę sausumoje, o Prancūzija neturėjo pakankamai stipraus laivyno, kad galėtų kovoti su Anglija jūroje. Napoleonas, kariaudamas su Anglija, siekė sutriuškinti karines jos pajėgas, užimti kolonijas bei panaikinti žemyne politinę Anglijos įtaką. Jau 1803 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos prasidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias valdas Vokietijoje (Hanoveryje). Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pavaldžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes. Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenę Anglijoje. 1805 m. rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulę kariuomenę. "Man reikia trijų dienų ūkanoto oro-ir aš būsiu Londono, parlamento, Anglijos banko viešpats",-pareiškė Napoleonas. Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai, ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus. Anglijos vyriausybė suskubo organizuoti naują koaliciją prieš Prancūziją. Ją sudarė Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė. Prancūzijos karas su nauja koalicija Kilus grėsmei iš Austrijos pusės, Napoleonas atsisakė įsiveržti į Angliją ir pagrindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene. "Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai lapkričio viduryje turėsiu būti Vienoje", -pasakė Napoleonas. 1805 m. spalio mėn. pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus, ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vieną. Austrijos imperatorius Pranciškus II, tikėdamasis sulaukti Rusijos pagalbos, nusprendė toliau tęsti karą su Prancūzija. Per karą su Austrija 1805 m. spalio 21 d. įvyko Trafalgaro mūšis. Admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas susikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo, prancūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjimą. Nuo šio mūšio Anglijos laivynas iki pat XX a. pr.tvirtai įsiviešpatavo jūrose. Žemyne lemiamas mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir jungtinės Austrijos bei Rusijos kariuomenių. 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kaimo įvyko mūšis, kuris baigėsi puikia prancūzų pergale. Sąjunginių pralaimėjimas prie Austerlico taip sukrėtė Anglijos ministrą pirmininką V. Pitą, kad jis po kelių savaičių mirė. Gruodžio pab. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Napoleoną pripažino Italijos karaliumi, Prancūzijai atidavė Veneciją, Istoriją, Dalmatiją ir sumokėjo 40 mln. aukso florinų kontribuciją. Pasirašęs taikos sutartį su Austrija, Napoleonas, norėdamas sustiprinti savo pozicijas Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, 1806 m. vasarą įkūrė Reino sąjungą. Šią sąjungą sudarė 16 vokiečių kunigaikštysčių, kurios savo protektoriumi "išsirinko" Napoleoną ir įsipareigojo, kilus karui, į Prancūziją pasiųsti 63 tūkst. kareivių. Daugiau kaip šimtas mažų vokiečių valstybėlių, priklausiusių Habsburgų dinastijai, buvo įtraukta į Reino sąjungos valdas. Taip buvo panaikinta Šventosios Romos imperija, gyvavusi apie tūkstantį metų. Austrijos imperatorius Pranciškus II atsisakė Šventosios Romos imperijos valdovo titulo. Reino sąjungos įkūrimas Napoleono valdžią įteisino Vokietijos žemėse. Prūsijos valdžia nerimavo dėl Napoleono veiklos Vokietijos žemėse. Dalis diduomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti karą Napoleonui. 1806 m. Frydrichas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatumą. Iki šio karo pradžios Prūsija neįėjo koaliciją prieš Prancūziją ir Austrijos pralaimėjimus stengėsi panaudoti taip, kad sustiprintų savo viešpatavimą Vokietijos šiaurėje. Prancūzijos kariuomenė dviejuose pagrindiniuose mūšiuose neįtikėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armiją. Likusį Prūsijos kariuomenė be pasipriešinimo pasiduodavo, prancūzams atiduodama vieną tvirtovę po kitos. Spalio pab. prancūzai. užėmė Berlyną, o Prūsijos karalius su šeima pabėgo į Rytprūsius. Frydrichas Vilhelmas III vylėsi sudaryti taikos sutartį SLI Prancūzija, tačiau Napoleonas kėlė labai sunkias sąlygas. Kontinentinė blokada 1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė dekretą dėl kontinentinės blokados. Pirmajame dekreto paragrafe buvo parašyta: "Britanijos saloms skelbiama blokada", antrajame paragrafe - "Bet kokia prekyba ir bet kokie santykiai su Britanijos salomis yra draudžiami". Šiuo dekretu Europos šalims buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija. Kontinentine blokada tikėtasi Angliją sužlugdyti ekonomiškai. Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus, konfiskuoti jų prekes bei kitokį turtą. Už dekreto pažeidimą, kontrabandą angliškomis prekėmis buvo griežtai baudžiama. Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos sąjungos uostus. Nuo šiol Hanzos uostuose šeimininkavo prancūzų muitininkai, kurie prižiūrėjo, kad anglų prekės nepatektų į žemyną. Kontinentinė blokada buvo žalinga ne tik Anglijai, bet ir visoms žemyno šalims. Europos valstybėms buvo reikalingi anglų gaminiai, o daugelis šalių norėjo išvežti savo prekes Angliją ir jos kolonijas. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė visos Europos rinką, tačiau jos pramonės gaminiai buvo brangesni negu anglų. Kontinentinė blokada galėjo būti sėkminga tik tuomet, jeigu ją būtų palaikiusios visos valstybės. Todėl Napoleonas nusprendė tęsti karą žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinę blokadą. Iš to išsirutuliojo karas su Austrija ir apgaulingas žygis i Egiptą, kuriuo N. Bonapartas norėjo užkariauti Anglija. 1797 m. pab. Napoleonas, atvykęs Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija patvirtintų naują karo planą. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egiptą atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Napoleonas teigė: "Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tikrųjų sutriuškinti Angliją, turime užimti Egiptą". Šiam projektui pritarė ir turtingoji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinę įtaką. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuomenės buvo parengta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Viduržemio jūrą, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancūzus būtų sutriuškinęs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengęs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklę Konstantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miestą ir 1798 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis be jų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžengė į Kairą. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyną, taip Napoleono kariuomenę atkirsdamas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Siriją. kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jafos miestą, Napoleonas patraukė prie Ako tvirtovės. Šio miesto apsiaustis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egiptą. 1799m. liepos mėn. Napoleonas sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turkijos kariuomenę. Egipte Napoleoną pasiekė žinia,kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karą su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Aleksandro Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas, susipažinęs su įvykiais Europoje, sušuko: "Niekšai ! Prarado Italiją ! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!" Rugpjūčio mėn. Napoleonas, palikęs prancūzų kariuomenę Egipte, su keturiais laivais ir 500 kareivių išplaukė į Prancūziją. Per ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonominis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų sąmokslus ir jakobinus Direktoriją vertė dažnai keisti savo politiką. Ji buvo pavadinta "sūpuoklių politika". Ilgam Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Prancūzijoje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės iždą iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizę paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politiką žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdžią ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno - tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: "Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti". 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Briumero 18-oji Prancūzija grįžusį iš Egipto Napoleoną pasitiko entuziastingai ir su neslepiamomis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi kareivių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo. Briumero 18 d, (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabūgus varguomenės reakcijos į perversmą. Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tarybos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Sen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Kitą dieną kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salę. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salę, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: "Šalin plėšiką! Šalin despotą! Už įstatymo ribų!" Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet dauguma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti ir ūmus, kad.surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie deputatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios perdavimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18 d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktorijos valdymas, baigėsi ir N. Bonaparto žygis. Napoleono karinė karjera-stebinantis paradoksas. Jo genialumas taktiniuose manevruose buvo nepranokstamas, ir, jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu, jis darydavo neįtikėtinai didelių klaidų (įsiveržimai į Egiptą bei Rusiją). Tos klaidos buvo tokios lemtingos, jog Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose. Vienas iš karvedžio talento kriterijų yra sugebėjimas išvengti didelių klaidų. Sunku kitaip vertinti didžiausius karvedžius, kaip Aleksandras Didysis, Čingischanas ir Tamerlanas, kurių armijos niekada nebuvo sumuštos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užsienio užkariavimai trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos, negu 1789 m. po revoliucijos. Sakoma, jog Napoleono era suteikė laiko įsitvirtinti Prancūzijos revoliucijos padarytiems pertvarkymams. Iki 1815 m., kai pagaliau buvo atstatyta Prancūzijos monarchija, šios permainos jau buvo taip įsigalėjusios, kad senojo režimo grįžimas buvo neįmanomas.

Istorija  Referatai   (22,5 kB)

. Tam buvo naudojami žibintai, skulptūros ir net veidrodžiai. Tačiau ilgainiui puošnieji galeonai tapo lengvu piratų grobių. Tuo metu piratavimu vertėsi ne tik pavieniai kapitonai, bet ir tokios valstybės kaip Anglija ir Olandija. Garsusis piratas Frensis Dreikas, gavęs Anglijos karalienės palaiminimą, net paskelbė Ispanijai asmeninį karą ir plėšė Ispanijos kolonijas Amerikoje. Kai ispanų galeonai užblokavo jam kelią į Angliją F.Dreikas apiplaukė Žemės rutulį ir grįžo į Angliją iš rytų. Jo galeono "Auksinė stirna" ( "Golden Hind" ) triumuose gulėjo tiek aukso kiek Portugalija per šešeris metus gaudavo iš savo kolonijų. Bandydamos apsisaugoti nuo piratų kolinijinės valstybės XVIIa. pirmą kartą laivybos istorijoje atskyrė prekybinius laivus nuo karinių. Dabar per Atlantą plaukiančias prekybinių laivų vilkstines lydėjo stačiai prikimšti patrankų kariniai galeonai. Kai kuriuose iš jų būdavo net apie 150 patrankų. Didelį smūgį piratavimui sudavė ir Olandijo laivadirbių pradėtos konstruoti fliuitos- nedideli, greiti ir mažos grimzlės prekiniai ir kariniai burlaiviai. Tokie laivai be vargo slėpėsi nuo piratų galeonų seklioje Olandijos pakrantėje. XVIIa. pasikeitė ir pati jūros mušių taktika- ji tapo linijine. Tokia taktika reikalvo ne tik gausių laivynų, bet ir labai greitai ir vikriai manevruojančių laivų. Didžiuosiuose Europos uostuose susitikdavo laivai iš kone visų pasaulio kraštų, tad laivadirbiai galėjo vieni iš kitų pasimokyti. Taip įvairių valstybių laivų tipai tapo visiškai vienodi. XVIIIa. vykstant anglų - prancūzų jūrų karams laivai tobulėjo kaip niekada sparčiai, tačiau ilgainiui atsirado ir burlaivių statybos problemų: truko medienos, su burlaiviais ėmė lengtyniauti pirmieji garlaiviai. Nors garlaiviai ilgainiui įgijo stiprias pozicijas pervežant keleivius, bet XVIII a. prekėms vežti ir mokslinėms ekspedicijoms buvo naudojami tik burlaiviai. Po Dž.Kuko ekspedicijų Antarktidos link 1768 ir 1772m.atrodė, kad burlaivių era tesis dar ilgai.Pačiais tobuliausiais burlaivių atstovais laikomi kliperiai- ypač greiti laivai kroviniams iš Australijos į Europą vežti,ir fregatos- greiti ir vikrūs kariniai burlaiviai. Tačiau 1869m. greituosius kliperius trasoje Anglija- Australija pasinaudoję neseniai iškastu Sueco kanalu garlaiviai aplenkė daugiau nei mėnesiu. Garlaivių greičio didėjimas buvo paskutinis žingsnis iš burlaivių į garlaivių erą. Pirmieji garlaiviai minimi jau nuo XVIa., bet jie ilgai nebuvo naudojami dėl gremėsdiškų garo mašinų, dažnų avarijų, mažo greičio, didelių kuro atsargų ir brangios eksplotacijos. Pirmąjį plačiai pradėtą naudoti garlaivį "Klermoną" 1805m. JAV sukonstravo R.Fultonas. Didėjant garlaivių galingumui jie buvo taikomi vis plačiau: burlaiviams uostuose vilkti,paštui vežti. 1819m. garinis burlaivis"Savana" per 29 dienas perplaukė Atlantą, o jau 1837m. Atlantą perplaukė vien garu varomas "Sirijus". XIXa. antroje pusėje garlaiviuose mentratį pakeitė lig šiol naudojamas sraigtas. 1843m. Anglijoje buvo pagamintas pirmasis garlaivis metaliniu korpusu - "Didžioji Britanija" . 1815m. "Klermono" kontruktorius Fultonas sukonstravo pirmąjį karinį garlaivį - "Demologą" . Taigi XIXa.antroje pusėje laivininkystėje įsiviešpatavo garlaiviai, kuriuos varė 1833m. sukonstruota garo turbina. Atskirai nuo garlaivių vystėsi povandeninių laivų statyba, nes primityvios jų formos buvo naudojamos jau 400m.pr.Kr. . Pirmą garo mašinos varomą povandeninį laivą 1775m. sukonstravo amerikietis D.Biušnelis. Pirmieji povandeniniai laivai buvo naudojami diversijoms priešo uostuose, o jų kostrukcija nuo garlaivių skyrėsi tik sandariu korpusu ir ginkluote. Ilgainiui senąją povandeninių laivų ginkluotę -gražtus, pakeitė torpedos ir minos. Taigi povandeniniai laivai tapo labai pavojingi priešininkai mūšyje ir net Pirmojo pasaulinio karo metais kartais sukeldavo siaubą ištisiems laivynams. Ypač didele naikinamąją galia išrasėjo vokiečių "Ubotai". Povandeniniai laivai taip ir liko vien karui (dabar- ir tyrinėjimams) naudojama laivyno dalimi. Taigi naujaisiais amžiais laivyba vystėsi milžinišku greičiu. Jos dėka labai sparčiai plėtojosi pramonė,karyba, be to mokslinės laivų ekspedicijos padėjo užpildyti "baltasias dėmes" geografijos žemėlapiuose ir žmonijos pasaulio suvokime.

Istorija  Konspektai   (5,38 kB)

Kretos civilizacija pirminė, tačiau susikūrė vėliau negu kitos (Egipto, Šumero civilizacijos). Bruožai: 1) Kretos civilizacija atsirado kaip atsakas į jūros išūkį (pg. Toynbee). Kretos miestai buvo neįtvirtinti. Sala maža, kalnuota, todėl sąlygos žemdirbystei nepalankios. Augino avis, alyvmedžius. 2) II tūkts. pr.Kr.pab. Kretoje atsirado pirmi valstybingumo požymiai. Susikūrė mažos valstybės, kurių centrai: Knosas, Mali, Kato Lakras. Galėjo būti centralizuota vieninga valstybė. 3) Kretos c-ja apibūdinama kaip rūmų c-ja, buvo rūmų ūkis, panašus į Mesopotamijos. Neveikė rinkos mechanizmas, gėrybės patekusios į rūmus buvo paskirstomos natūra. Kretos c-joje skiriamos 2-rūmų civilizacijos epochos: 1) I – senoji (tęsėsi iki 1700 m.pr.Kr) 2) II – oji (tęsėsi  300 m.). Pirmuosius rūmus, matyt, nugriovė gamtos stichija. Buvo pastatyti kiti puošnūs rūmai. Geriausiai ištirinėti Knoso rūmai: 1 ha ploto, 300 patalpų, 2-3 aukštų, daug kolonų, balkonų, ložių, verandų, raižinių, atviros erdvės, didžiulis kiemas, kuriame vyko religinės apeigos, buvo natūralus apšvietimas, kanalizacija, vandentiekis. Tyrinėtojus nustebino rūmų freskos – sienos spalvingai ištapytos, puikaus meninio skonio ir aukšto lygio; nėra žiaurių scenų, vaizduojami augalai, gyvūnai, žmonės. Freskos sudarė įspūdį, kad Kreta buvo klestinti civilizacija su grožio kultu. 4) Ypatinga soc. Struktūra – Kretoje buvo priveligijuota moterų padėtis: vyrai buvo vaizduojami nuošaliai arba jų visai nėra, moterys pirmame plane. Jos – tarpininkės tarp dievų ir žmonių pasaulio. Potnija – gamtos deivė. Jai skirtas sostas rastas Knoso rūmuose. Moterys vaizduojamos kaip dvasininkės ir valdovės. Jos dėvi ilgus drabužius, pabrėžiančius moteriškumą. Jaunuoliai – nuogi su juostomis. Jie prekiautojai, darbininkai. Moterys priversdavo vyrus paklusti. Kretos c-ja išlaikė senosios Europos c-jos bruožus. 5) Kretos c-ja turėjo raštą. Jis buvo kelių tipų: 1) Kretos hieroglifų raštas (nuo XXI a.pr.Kr.) 2) Linijinis raštas. Kretos c-ja smuko staiga. Priežastys iki šiol nėra iki galom išaiškintos. Yra keletas hipotezių: 1) žuvo dėl ugnikalnio išsiveržimo kitoje saloje 2) graikų gentys įsiveržė į salą iš šiaurės. Kretos c-ja tapo gr. Achajų provincija. Persikėlė į žemyną, kur buvo įsikūrę gr. miestai. MIKĖNŲ CIVILIZACIJA. Gyvavo iki 12-13 a.pr.Kr. ribos. Ankstyvosios Mikėnų kultūros paminklai – šachtiniai kapai, iškalti olose. Rastą ginklų, dramblio kaulo, aukso, sidabro dirbinių kapuose. Mikėnų civilizacija – rūmų civilizacija. Žemė priklausė rūmams. Apie verslus žinoma nedaug. Gamino iš aukso, sidabro, vario ir bronzos – durklus ir juos eksportuodavo. Iš Ispanijos, Kipro atsiveždavo žaliavų. Minimi linai, kitos grūdinės kultūros. Tyrinėjant rūmus, aptikta freskų: piešiama karo temomis (akrobatas ant jaučio). Kitokios nuotaikos – patriarchatas. Labiausiai ištirinėti miestai: Tirintas, Atėnai, Pilas. Buvo rasta kanalizacijos sistema, sienos išplanavimas (Kretoje buvo labirintas), nežinoma ar buvo vieninga valstybė. Achajai buvo karingi, ruošė užjūrio žygius (Trojos puolimas XII a.pr.Kr. pab). 1870 m. buvo atrastas Trojos miestas. Buvo žinomas linijinis B raštas. Balkanuose c-ja smuko, kai dorėnai juos užgrobė. Graikų miestai (poliai) atsirado traukiantis achajams į M.Aziją. Tarpinis laikotarpis –Homero. XI-IX a.pr.m.e. vystėsi amatai, ypač geležies metalurgija, plėtojama žemdirbystė, vynuogių auginimas.

Istorija  Konspektai   (6,45 kB)

Indėnais vadinami Šiaurės Amerikos, Centrinės Amerikos ir Pietų Amerikos gyventojai, gyvenę šiose teritorijose iki pasirodant europiečiams, bei jų palikuonys. Tai labai bendra kategorija, nes Amerikoje gyveno ir gyvena daugybė indėnų genčių ir tautų, kurios turi skirtingas kalbas ir kultūras. Prie indėnų nepriskiriami tik su vėliausia banga atvykę eskimai ir aleutai.

Aplinka  Referatai   (16 psl., 508,42 kB)

Japonija yra Rytų Azijos šalis, esanti salyne tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Į vakarus nuo šalies įsikūrusios Kinija, Korėja ir Rusija. Japonijos archipelagą sudaro 6852 salos. Didžiausios salos, Honšiū, Hokaidas, Kiūšiū ir Šikoku, sudaro 97 % visos žemyninės Japonijos teritorijos. Daugumos salų paviršius kalnuotas, nemaža dalis turi ugnikalnių. Aukščiausia Japonijos viršūnė, Fudzijamos kalnas, yra ugnikalnis. Pagal gyventojų skaičių Japonija dešimta - joje gyvena apie 128 mln. gyventojų. Didysis Tokijas, kuriame yra ir pati de facto Japonijos sostinė, bei kelios ją supančios prefektūros, yra didžiausia metropolinė zona pasaulyje, turinti virš 30 mln. gyventojų.

Geografija  Pateiktys   (63 psl., 7,16 MB)

Šiame darbe apžvelgtas elektros išradimas ir jos gaminimo būdai. Detaliau aptarta elektros atsiradimo istorija bei įvairūs elektrinių modeliai. Pateiktos pagrindinės sąvokos bei formulės, susiję su elektra bei jos matavimo vienetais. Išskirtos elektrinės pagal pirminės energijos šaltinį, t.y. šiluminė elektrinė, atominė elektrinė, geoterminė elektrinė, hidroelektrinė, hidroakumuliacinė elektrinė, potvynių arba bangų elektrinės, saulės elektrinė, vėjo elektrinė. Plačiau pateiktos kelios iš jų. Apžvelgta didžiausia Lietuvoje esanti atominė elektrinė, turinti patį didžiausią reaktorių pasaulyje, kuris yra įrašytas į pasaulio Gineso rekordų knygą. Aptariant elektrą ir jos gaminimo būdus pastebėta, kad Lietuvoje didžiausią elektros energijos dalį užima Ignalinos atominės elektrinės pagaminta elektros energija. Mūsų šalyje yra ir vėjo elektrinių ir hidroelektrinių, tačiau šie elektros gamybos būdai Lietuvoje sudaro labai mažą dalį pagamintos elektros energijos.

Fizika  Referatai   (20 psl., 104,95 kB)

Valiuta – yra sutartinis mainų vienetas, skirtas apmokėti už prekes ar paslaugas. Tai viena iš pinigų formų, skirta mainų vykdymui, vertės išsaugojimui ir vertės standarto palaikymui. Valiuta yra dominuojanti prekių ir paslaugų mainymo priemonė. Prekyba tarp skirtingų valiutos zonų vyksta nustatant valiutos kursus - kainas, kuriomis valiutos (taip pat atitinkamų valiutos zonų prekės ir paslaugos) perkamos ar parduodamos. Priklausomai nuo valiutos kurso reguliavimo metodo valiutos klasifikuojamos į kintančias ir fiksuotas.

Ekonomika  Referatai   (10 psl., 26,48 kB)

Antarktida -pats šalčiausias žemynas. Jis yra išsidėstęs pietų pusrutulio poliariniame rate. Visa Antarktida yra apledėjusi. Ledo storis - apie 2000-3000 metrų. O rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Tik 2 % žemyno nėra apledėję. Antarktida - penktas pagal dydį žemynas. Jo plotas 14,1 mln.km2. Niekas nėra matęs tikrojo Antarktidos paviršiaus, nes jį dengia storas ledo sluoksnis.Apie 32 % tikrojo paviršiaus yra žemiau jūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų. Kai kurie kalnai yra labai aukšti-Vinsono kalnų masyvas - 5140 m.

Geografija  Referatai   (5 psl., 17,88 kB)

Rūšių išmirimas — gana natūralus pro¬cesas: iškastinės liekanos rodo, kad Žemėje yra gyvenę daug tūkstančių gyvūnų rūšių, kurių dabar nebėra. Žmogus neprisidėjo prie jų išmirimo. Tačiau per paskutinius kelis šimtmečius gyvūnų išmirimas gerokai paspartėjo: nuo 1600 metų išnyko mažiausiai 36 žinduolių rūšys, ir dar 120 rūšių šiuo metu gresia pavojus išnykti.

Biologija  Referatai   (7 psl., 264,31 kB)

Prancūzijos Respublika yra didžiausia Vakarų Europos valstybė. Vakaruose ji prieina prie Atlanto vandenyno Biskajos įlankos. Lamanšo ir Pa de Kalė sąsiauriai šiaurėje ją skiria nuo Didžiosios Britanijos. Sausumoje ji ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku. Pietuose Prancūziją skalauja Viduržiemio jūra, o Pirėnų kalnai ją skiria nuo Ispanijos ir Andoros. Viduržiemio jūroje Prancūzijai priklauso Korsikos sala. Prancūzija suskirstyta i 96 departamentus, ji turi valdų Amerikoje, Afrikoje, Okeanijoje. Žinomiausios užjūrio teritorijos ir departamentai yra Naujoji Kaledonija, Prancūzijos Polinezija, Martinika, Prancūzijos Gviana. Bendras jų plotas – 127 000km², o jose gyvena apie 1,5mln. žmonių. Daug praeities ir dabarties gijų sieja Prancūziją su Lietuva. ISTORINĖ PRAEITIS. Daugiau kaip prieš 2000 metų dabartinės Prancūzijos žemėse įsikūrė gentys, kurias graikai vadino keltais, o romėnai – galais. Kaip tik galai ir sudarė prancūzų tautos pamatą , o jų kraštas senovėje vadinosi Galija. I a. Galiją užkariavo romėnai ir valdė ją penkis šimtmečius. Per tokį ilgą laiką galai ir romėnai, jų papročiai ir kultūra sumišo, Galijoje įsivyravo lotynų kalba. Vėliau į Galiją veržėsi gretimos germanų gentys, bet galiausiai ją VI a. užkariavo frankai, atėję iš šiaurės. Dabartinės Prancūzijos teritorija tapo Frankų valstybės centru, taigi frankai davė vardą tautai ir šaliai. IX a. ta valstybė suskilo. Kalba, kuri formavosi lotynų kalbos pagrindų, vakarų frankų gyvenamoje dabartinės Prancūzijos teritorijoje vadinosi romanų. Tarp rytų frankų įsigalėjo germanų kalba. Frankų gyvenamas kraštas buvo suskilęs į daugelį karalysčių ir kunigaikštysčių. XII – XIII a. vyko Prancūzijos žemių savanoriškas ir priverstinis vienijimas. Bet netrukus kilo Šimtametis karas (1337 - 1453) su Anglija. Šiaurės Prancūzijos žemės buvo užkariautos. Prancūzai priešinosi. Sukilėlius suvienijo valstietė mergina Žana d' Ark, kurios drąsa ir išradingumas padėjo pasiekti pergalę. Paryžiuje stovi paminklas legenda virtusiai prancūzų didvyrei. Prancūzijos vienijimasis baigėsi XV a., o XVI a. krašto istorijoje išliko kaip Renesanso, arba Atgimimo, laikotarpis. Karaliau Liudviko XIV valdoma Prancūzija buvo stipriausia Europos valstybe – joje klestėjo amatai, mokslas, menai. Vėliau atėjo nuosmukio laikai. GAMTA. Prancūzijos kraštovaizdžio įvairovė siejasi su jos turtingumu. Prancūzai sako, jog jų šalis yra tarytum visos Europos modelis. To krašto paviršiui būdingos visos trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdiniu uolienų pripildytos lygumos, senų kalnų masyvai ir jauni aukšliniai kalnai. Prancūzijos paviršiui būdingas didelis aukščių skirtumas, bet maždaug pusę krašto ploto užima žemesnės kaip 200 m virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose apie 20% ploto yra aukščiau ne 500m. Žemumos tęsiasi nuo Belgijos sienos iki Pirėnų kalnų. Didžiausia jų – Paryžiaus baseinas (Šiaurės Prancūzijos žemuma), esantis tektoninėje įduboje ir primenantis dubenį nuo Senos slėnio pamažu kylančiais kraštais, prisipildžiusį nuosėdinių uolienų. Vienur kitur esama artezinių vandenų išeigų. Vakaruose plyti Lauros, o pietvakariuose – Garonos žemuma. Abi jos irgi užima tektonines įdubas. Viduržiemio jūros pakrantėje yra Ronos – Sonos žemuma ir Langedoko lyguma. Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų. Iškasus kalnus ir nusausinus didelius plotus, buvo išnaikinta pražūtinga liga – Maliarija. Dabar ten poilsio ir turizmo zona. Tarsi tam tikras laiptas iš Prancūzijos žemumų juostos į aukštąsias Alpes yra grandinė senų hercininės kalnodaros iškeltų kalnų masyvų. Didžiausias iš jų – Prancūzijos pietuose esantis Centrinis masyvas, užimantis apie 1/6 krašto ploto. Jį sudaro daugiausia kristalinės uolienos. Kalnai pakyla iki 1800 m ir stačiai nusileidžia į Ronos slėnį. Banguotą reljefą paįvairina užgesusių ugnikalnių kūgiai, kurių krateriuose tyvuliuoja ežerai, lavos laukai, gilūs tektoniniai slėniai. Pietinę šio masyvo dalį sudaro klinčių storybė su karstinėmis įdubomis, urvais, giliai įsirėžusiais upių tarpekliais. Prancūzijos šiaurės rytuose stūkso dar du herciniai masyvai – Vogėjai ir Ardėnai. Vogėjai – daugiausia iš kristalinių uolienų sudaryti kalnai, lėkštais šlaitais vakaruose, bet stačiai nusileidžiantys prie Reino upės rytuose. Ardėnai – prasideda Prancūzijoje ir nusidriekia į Belgiją. Šiaurės vakaruose Bretanės ir Kotanteno pusiasaliuose yra Armonikos aukštuma , kurios smarkiai apirusios viršūnės pakyla iki 300 m.

Geografija  Rašiniai   (8,68 kB)

Portugalija - labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė — yra Pirėnų pusiasalio vakarinėje dalyje. Jos pakrantėje esantis Rokos ragas — tolimiausias Europos taškas vakaruose. Kraštas užima tik 1/6 pusiasalio. Iš vakarų ir pietų jos krantus skalauja Atlanto vandenynas, o šiaurėje ir rytuose ji turi sieną su Ispanija, Į Portugalijos sudėtį įeina Atlanto vandenyno Azorų ir Madeiros salos (3 400 km2). Portugalija — miškais apaugusi kalvų, smėlėtų paplūdimių, alyvmedžių giraičių ir garsių jūrų keliautojų šalis. Gamta. Pagal gamtinės geografijos sąlygas Portugalija dalijama į dvi sritis. Jas skiria Težo upė. Į Šiaurę nuo jos vyrauja miškingi kalnai, o į pietus - plyti Portugalijos žemuma ir plynaukštė su kalvomis. Krašto šiaurėje, vandenyno pakrantėje, į paviršių iškilusios uolos, kurios stačiai nusileidžia į vandenį. Tarp jų įsiterpusiosįlankos ir siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Labiau į pietus pakrantė žema, jai būdingi smėlėti paplūdimiai ir kopos. Pačiuose pietuose yra lagūnų. Daugumos upių žiotys yra piltuvo tipo, kitaip jos vadinamos estuarijomis. Prie didžiausios, 45 km ilgio Težo estuarijos įsikūręs vienas geriausių natūralių Atlanto pakrantės uostų - Lisabona. Upių vagų požymių dar galima aptikti vandenyno dugne už kelių dešimčių kilometrų nuo kranto. Vadinasi, jos neseniai buvo apsemtos vandeniu įsmukus sausumai. Šiaurėje driekiasi iš kristalinių uolienų susidarę Siera di Mesetos kalnagūbriai, suskaldyti gilių upių slėnių, o viršūnės primena pjūklo dantis (pjūklas porlugalų kalba - siera). Jų aukštis 1000 - 1400 m, o aukščiausias taškas — Eštrela - yra 1991 m aukštyje. Į pietus nuo Težo upės, Portugalijos žemumoje, tik kur ne kur kyla nedidelės iš klinčių susidariusios kalvos. Joms būdingi karstiniai reiškiniai. Pietryčiuose driekiasi 300—700 m aukščio plynaukštė, o pačiuose pietuose iki 900 m aukščio pakyla vulkaninės kilmės kalnai. Portugalija yra aktyvioje seisminėje zonoje ir maždaug kartą per dvejus metus čia vyksla 8 balų ir dar stipresni žemės drebėjimai. Jie ypač pavojingi, kai jų centras esti vandenyno dugne, tada milžiniškos bangos nusiaubia pakrantę. Naudingosios iškasenos. Portugalijos centrinėje ir pietinėje dalyje paplitę rudieji ir tamsiai rudi dirvožemiai, o kalnuose — kalnų jauriniai dirvožemiai. Apskritai Portugalijoje vyrauja sodrios rudos spalvos derlingos dirvos. Iš naudingųjų iškasenų šaliai reikšmingiausios volframo rūdos atsargos, glūdinčios Siera da Eštrelos kalnagūbryje ir yra didžiausios Europoje. Ten pat yra dideli urano, o kiek į rytus — alavo telkiniai. Krašto pietuose gausūs vario ištekliai. Klimatas. Portugalijoje vyrauja Viduržemio pajūrio subtropinis klimatas, tačiau orams įtaką daro ir Atlanto vandenynas bei šaltoji Kanarų srovė. Drėgnos oro masės iš Atlanto su vyraujančiais vakarų vėjais prasiskverbia į visą šalį. Daugiausia kritulių per metus iškrinta aukščiausių kalnagūbrių vakariniuose šlaituose -1200—2500 mm, o Ispanijos pasienyje - 400—600 mm. Krašto centre ir pietuose krituliai sudaro 400—800 mm, pietinėje pakrantėje - tik 300 mm. Beveik 3/4 jų iškrinta šaltuoju metu, o sausas vasaros laikotarpis pietuose kai kada trunka net 4 mėnesius. Laukus tenka drėkinti. Kalnuose žiemą pasninga, ir sniegas išsilaiko kelis mėnesius. Metinei temperatūrų kaitai įtakos turi vandenyno vandens temperatūra. Žiemą ji - 13—15°, o vasarą 17—18°. Žiema ten šilta. Prie jūros sausio vidutinė temperatūra 8—11°, o tarpukalnėse 3—5° šilumos. Pietuose ne kasmet būna šalnos, ir augalų vegetacija nenutrūksta ištisus metus. Liepos vidutinė temperatūra - 19—25°.

Geografija  Referatai   (257,15 kB)

Poilsinis turizmas- tai tokia turizmo rūšis, kai žmonės vengia sudėtingos veiklos, siekia pailsėti, pakeisti aplinką.Vieni mėgsta pasivaikščioti ir pakviepuoti grynu oru, kiti mėgsta sėdėti namie ir žiūrėti televizorių, o dar kiti žmonės mėgsta keliauti. Gran Kanarija -verta keliauti būtent į Gran Kanariją - šilčiausią Kanarų salą, garsėjančią plačiais smėlio paplūdimiais, auksinėmis kopomis, įspūdinga gamta, įvykių kupina istorija, verdančiu naktiniu gyvenimu. Kanarų salynąb, autonominę Ispanijos Karalystės sritį, sudaro 7 didelės ir 6 mažos salos. Antikos laikais šias salas , esančias už Heraklio stulpų – Gibraltaro sąsiaurio, laikė legendinės Atlantidos, nugrimzdusios į vandenyną, dalimi.Gran Kanarija dažnai vadinama „mažuoju kontinentu“. Nedideliame 1533 kv. km plote telpa smėlio paplūdimiai ir dykumą primenančios kopos, tropiniai miškai ir pušynai, lygumos, kanjonai ir kalnai (43% salos teritorijos saugo valstybė, čia įkurti 8 draustiniai). Gran Kanarijoje – amžinas pavasaris, nes žiemą oro temperatūra 20°C, vasarą 30°C. Vandens temperatūra svyruoja tarp 18°C žiemą ir 22°C vasarą. Čia kiekvienas turistas gali rasti užsiėmimą pagal savo skonį: - gali mėgautis vienu iš 128 Gran Kanarijos paplūdimių ir saule, šviečiančia 2700 valandų per metus; - gali susipažinti su salos istorijos ir architektūros paminklais. - lankytis operoje, klasikinės ar roko muzikos koncertuose, meno parodose; - grožėtis salos gamtos įvairove - smagiai leisti laiką su vaikais pramogų parkuose ar jodinėjant kupranugariais. - užsiimti patinkančiu sportu – pasivaikščiojimu kalnų takais, jodinėjimu, golfu, tenisu, sklandymu, buriavimu, plaukiojimu burlentėmis ar banglentėmis, nardymu ar gilumine žvejyba; - užsiimti grožio ir sveikatos procedūromis viename iš talasoterapijos centrų;

Geografija  Namų darbai   (93,72 kB)

Gamtinė aplinka Kolumbija išsidėsčiusi Pietų Amerikos šiaurėje, vadinamojoje Karibų Pietų Amerikoje. Turi jūrų sienas su Jamaika, Kosta Rika ir Gvatemala, bei sausumos sienas su Panama, Venesuela, Brazilija, Ekvadoru ir Peru. Kolumbija – vienitelė Pietų Amerikos šalis, besiribojanti ir su Atlanto ir su Ramiuoju vandenynais. Gyvoji aplinka Būdinga savanų ir atogrąžų miškų augalija ir gyvūnija. Gyventojai ir gyvenvietės Turėdama virš 41 mln. gyventojų, Kolumbija yra trečia pagal gyventojų gausą Lotynų Amerikos šalis, nusileidžianti tik Brazilijai ir Meksikai. Kolumbija taip pat užima 3 vietą pagal juodaodžių kiekį Vakarų pusrutulyje, nusileisdama tik JAV ir Brazilijai. Kolumbijoje gyvenę muiskai ir karibai ispanų buvo beveik išnaikinti jau XVI a.; tame pačiame šimtmetyje į jų žemes iš Afrikos imta gabenti juodaodžius vergus. Kolumbija suskirstyta į 32 departamentus (departamento) ir sostinės apygardą* (distrito capital). Departamentai suskirstyti į savivaldybes. Politika ir istorija Kolumbija yra demokratinė unitarinė daugiapartinė prezidentinė respublika. 1991 m. priimta konstitucija numato tokį valdžių pasidalinimą:  Vykdomoji valdžia  Įstatymų leidžiamoji valdžia  Teisinė valdžia Nepriklausomybė nuo Ispanijos paskelbta 1810 liepos 20 d., pripažinta 1819 rugpjūčio 9 d. Kultūra Kolumbijos kultūra – tai metisiška kultūra, su ryškia indėniška ir europietiška įtaka. Labai aikšiai dominuoja viena religija – net apie 90% Kolumbijos gyventojų yra katalikai. Kolumbijos kultūra iš esmės niekuom neišsiskiria iš kitų Lotynų Amerikos šalių. Kadangi šalies paviršius labai kalnuotas ir ilgą laiką susisiekti tarp skirtingų regionų buvo sunku, todėl susiformavo subkultūros, turinčios kalbinių ir kitų nedidelių skirtumų. Ekonomika Po išgyvento pastovaus ekonomikos augimo (1970 – 1998 m. periodo BVP augimo vidurkis – 4%), 1999 m. šalis kentė recesiją (pirmą kartą po 1929 m. BVP visus metus buvo neigiamas). Kolumbija kenčia nuo silpnos vietinės ir užsienio paklausos, biudžeto deficito, ginkuotų vidaus kovų. 2005 m. Kolumbijos BVP buvo 112,3 mlrd. JAV dolerių. 2004–2005 m. infliacija siekė 6%, 2006 m. – nukrito iki 5%. Svarbiausios eksporto prekės: pramoniniai gaminiai (41,32%), nafta (28,28%), anglis (13,17%), kokainas (9,74%; nelegaliai), kava (6,25%). Šalyje didelis nedarbas ir korupcija. Valdant prezidentui Uribei imtasi ekonominių reformų, kurios padino BVP augimą ir 2003 m. Kolumbijoje buvo sparčiausias BVP augimas visoje Lotynų Amerikoje

Geografija  Rašiniai   (6,77 kB)

Vėjo energija Viena iš aplinką labiausiai tausojančių energetikos šakų yra vėjo energetika, kurioje vėjo energija verčiama į elektros energiją, panaudojant vėjo turbinas. Kadangi tai nėra pastovus energijos šaltinis, todėl būtini energijos kaupikliai. Tai gali būti elektros tinklai arba vietiniai akumuliatoriai. Vėjo jėgainės būna horizontaliosios arba vertikaliosios. Pastarosios nesukelia triukšmo, veikia net esant mažam vėjo greičiui, tačiau jų naudingumo koeficientas mažesnis, nei horizontaliųjų. Pramoniniam elektros energijos gaminimui naudojamos didelės jėgainės, kurių galingumas gali siekti 5 MW, o sparnų diametras 126 m. Deja, vėjo elektrinės yra brangios. Brangus yra jų pastatymas ir prijungimas prie sisteminio elektros tinklo, apimantis žemės įsigijimą statybai, tvirtų kelių dirbamoje žemėje tiesimą, sunkių elementų transportavimą į statybos aikštelę, sudėtingus montavimo darbus, transformatorinių statybą, kabelinių linijų klojimą, prijungimą prie elektros tinklo, paleidimą ir derinimą ir t.t. Nepigi ir vėjo elektrinių eksploatacinė priežiūra, kuri privalo būti vykdoma pagal griežtus gamintojų nurodymus. Prikimštai elektronikos vėjo elektrinei prižiūrėti reikia specialiai paruoštų specialistų, sugebančių greitai rasti sutrikimų priežastį ir ją pašalinti. 2005 m. pasaulyje vėjo energija sudarė 1 proc. (arba 58 982 MW) visos pagaminamos elektros energijos. Pasinaudojant vėjo turbinomis, pagaminta elektra sudaro 23 proc. Danijos, 8 proc. Ispanijos ir 4,3 proc. Vokietijos elektros energijos. Pasaulyje pagaminamos vėjo energijos kiekis nuo 1999 m. iki 2005 m. išaugo keturis kartus. Pirmą vėjo energetikos Lietuvoje galimybių studiją 1993 m. paruošė Lietuvos energetikų mokslo ir technikos draugija po Lietuvos vyriausybinės delegacijos pažintinio vizito Vokietijos Šiaurės jūros pakrančių objektuose. Studija, kurioje meteorologinių stebėjimų pagrindu buvo apskaičiuoti energetiniai vėjo ištekliai, išanalizuotos gaminamų vėjo elektrinių konstrukcijos, paruošti pasiūlymai eksperimentinių vėjo elektrinių įsigijimui ir jų pastatymo vietoms, buvo pateikta tuometinei LR Pramonės ir prekybos ministerijai. Tačiau pasiūlymams eigos nebuvo duota ir vėjo energetika palikta likimo valiai. Parodomoji Vydmantų vėjo elektrinė buvo projektuojama ir statoma laikantis visų Europos Komisijos Energetikos ir energetikos tinklo agentūros rekomendacijų statant bet kurioje šalyje pirmąją vėjo elektrinę. Pagrindiniai reikalavimai buvo: • 1. Pirmoji šalyje vėjo elektrinė turi būti pastatyta gerai matomoje ir lengvai prieinamoje aikštelėje, kad kiekvienas besidomintis pilietis galėtų prie jos prieiti ir apžiūrėti pačią elektrinę ir gretimą teritoriją. Iš informacinio stendo lankytojai turi gauti visą informaciją apie vėjo elektrinės techninius rodiklius ir jos reikšmę kovoje dėl CO2 išmetimo į atmosferą mažinimo, gauti informaciją apie vėjo elektrinės įjungimą į elektros tinklą ir apie žemėnaudą elektrinės sanitarinės zonos plotuose, apie sparnų sukimosi garso ir šešėlio poveikį žmogui ir paukščiams. • 2. Energetikos sistemos elektros tinklo personalas turi turėti galimybę bet kada kontroliuoti vėjo elektrinės gaminamos elektros energijos kokybę, jos technologinių sutrikimų poveikį elektros tinklo stabilumui ir pačios vėjo elektrinės reakciją į sisteminio elektros tinklo sutrikimus. • 3. Eksploatuojant pirmąją vėjo elektrinę turi būti iki galo išspręsti santykiai tarp vėjo elektrinės savininko ir Energetikos sistemos dispečerinių tarnybų, reguliuojant vėjo elektrinės galingumą bei distancinio stabdymo ir paleidimo juridinį statusą ir atsakomybę. • 4. Vėjo elektrinės savininkas privalo vykdyti elektrinės darbo monitoringą ir teikti informaciją Respublikos mokslo, projektavimo ir valstybinėms įstaigoms duomenis, kurie reikalingi tolimesniems darbams plečiant vėjo elektrinių statybos apimtis. • 5. Pirmosios vėjo elektrinės savininkai privalo dalyvauti edukacinėje programoje, supažindinant jaunimą (nuo darželinukų iki studentų) su „švariomis“ energijos gamybos technologijomis.

Fizika  Rašiniai   (120,4 kB)

Darbo tikslas – sudaryti marketingo programą, kuri padėtų UAB „Lino takas“ eksportuojamiems lininiams gaminiams įsiskverbti ir įsitvirtinti Prancūzijos rinkoje. Kad pasiektume nustatytą darbo tikslą iškelėm šiuos uždavinius: Pristatyti įmonę UAB „Lino takas“ ir jos gaminamus lininius gaminius; Sudaryti aplinkos veiksnių paieškos matricą; Išnagrinėti Prancūzijos makroaplinką; Išskirti eksportuojamų lininių gaminių tikslines rinkas; Darbo objektas – UAB „Lino takas“ gaminių Prancūzijos rinkoje marketingo programa.

Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 133,98 kB)

Ši šalis Renesanso epochoje pagimdė pasaulinės reikšmės menininkus-Leonardą da Vinčį,Rafaelį,Mikelandželą irkitus. Italų menininkai išlaikė palinkimą į stiprią formą,ištisines sienas,saikingą ornamentiką,natūralią ir aiškią šviesą.Jųvaizduotės bruožas-talentas ir tvarkos pamėgimas,darnios,griežtos formos įsisavinimas.Ta vaizduotė aukština išorinį,o ne vidinį gyvenimą.Ji stabmeldiška,ribota,bet dėl to gražesnė. Renesanso tapyba ir skulptūra mielai gėrisi jėgos,grožio,didybės pavyzdžiais įvairiose pozose.Tapyba ir skulptūra-visumos dalis. BRUNALESKIS IR DONATELAS Sklido gandas,kad du jaunuoliai nori surasti lobį Karvių lauke.Visi aplinkiniai stebėjosi ir manė,kad šie yra keistuoliai ar pamišėliai.Filypas Brunaleskis ir Donatas di Nikola di Betas Bardis arba paprasčiausiai Donatelas tikrai rado lobį.Jie eskizavo Romos Forumo liekanas.Tai draugams ir padėjo tapti garsiais menininkais. Brunaleskis tiesiog medžiojo antikinius pavyzdžius.Jo nedideli,bet dailių proporcijų pastatai buvo papuošti paprastomis,griežtomis kolonomis,piliastrais.Ypač garsus yra Brunaleskio pastatytas didysis Florencijos katedros kupolas.Katedra keletą dešimtmečių metų stovėjo su anga stogo centre,kadangi niekas nemokėjo pastatyti kupolo.Kai Brunaleskis išdėstė savoprojektą statytojams,susirinkusiems katedroje pasitarti,jie ne tik nepriėmė jo pasiūlymo,bet ir gėdingai išmetė architektą iš savo tarpo;vis dėl to jam pavyko juos įtikinti.Brunaleskio pastatytas Florencijos katedros kupolas ir iki šiol byloja apie talentingą Renesanso epochos architektūrą. Skulptorius Donatelas tyrinėjo kaukolės struktūrą,veido sudėjimą,domėjosi mimika.Jis vaizdavo gyvus žmones,jųgražius ir negražius bruožus. Donatelui priklauso ir pirmoji Italijoje jaunojo herojaus Dovydo skulptūra,nulieta iš bronzos ir primenanti senovės graikų skulptūras;jis taip pat įteisino raitelio skulptūrą,Pudujos mieste pastatydamas didingą paminklą karvedžiui Gatametalai. Florencijos mieste yra be galo graži Donatelo skulptūra.Joje liūtas savo letenose laiko sustingusią raudonąją leliją-miesto emblemą.Daugeliui ši lelija -Florencijos įsikūnijimas. MIKELANDŽELAS BUONAROTIS Jo kūryba-tai šios epochos meno kulminacija.Ne veltui amžininkai jį vadino “dieviškuoju”.Per visą Mikelandželo kūrybą eina konflikto tema.Jo darbai apima ir vėlyvojo Renesanso laikotarpį,kaiItalijos miestų laisvę aptemdo šešėliai ir vis labiau įsigali feodalinio tipo tironija,kaisvetimos kariuomenės trypia Italijos žemę,kai ji tampa Prancūzijos,Vokietijos,Ispanijos varžybų arena.Todėl ir Mikelandželo kūryba -savo epochos atspindys-kupina tragizmo.Pagaliau tas tragizmas glūdėjo ir jo prigimtyje.Jis amžinai degė,nerimo.Jame kunkuliavusios galios perteklius jam buvo kančia,kuri vertė jį dirbti be poilsio ir atodūsio. Mikelandželas gimė 1475 m.kovo 6 d.netoli Florecijos,Kaprezės miestelyje.Tėvas Lodovikas Buonarotis-neramaus ir karšto būdo žmogus.Septynerių metų Mikelandželas liko be motinos.Dešimtmetį berniuką tėvas atidavė į mokyklą,iš kurios jis dažnai pabėgdavo į dailininkų dirbtuves ir “mieliau praleisdavo laiką su tais,kurie mokosi”,-rašo vienas jo biografų Vazaris.Trylikametis,įveikęs tėvo atkaklumą(tėvas sūnų plakdavo už pamėgimą piešti,nes menininko profesijos nekentė),stojo mokytis pas žymų to meto tapytoją Domenyką Girlandajų.Po metų jis jau garsiųjų šv.Morkaus vienuolyno mokinys.Mikelandželas ten mokėsi ketverius metus,susidraugavo su žymiais humanistais,pamilo antikinio pasaulio kultūrą ir meną.Iš ankstyvųjų jo skulptūros darbų išliko du reljefai: “Madona prie laiptų”ir”Kentaurų kova su lapitais”.Pirmajame reljefe Mikelandželas nukrypsta nuo tradicinio madonos -švelnios motinos,žaidžiančios su sūneliu,vaizdo.Jo madona didinga,susimąsčiusi,tarsi numatanti tragišką sūnaus likimą.Antrajame reljefe glaudžiai susipynę žmonių ir kentaurų kūnai sudaro vientisą,pilną ekspresijos ir įtampos masę.Tai darbas,kurį visą gyvenimą mėgo pats Mikelandželas. Penkerius metus (1496-1501) jis praleidžia Romoje.Ten jis sukuria vieną iš savo šedevrų-dvifigūrinę pietos kompoziciją.Šiame kūrinyje skulptorius laužo nusistovėjusius kanonus.Jis vaizduoja Mariją jauną,neprislėgtą metų naštos,tradiciniam evangelijos siužetui suteikia didžiai žmogišką turinį.Gražus madonos veidas paskendęs giliame liūdesyje.Kompozicija rodo,kad jos autorius-puikus anatomijos žinovas.Labai subtiliai perteiktas Kristaus kūno sunkumas.Bejėgiškai nusvirusi ranka-ženklas,kad kūne nėra gyvybės.Vazaris pasakoja,jog šis kūrinys,pastatytas šv.Petro bazilikoje viešai apžiūrai,sukėlęs visuotinį susižavėjimą.Jį priskyrę įvairiems žymiems autoriams,nes Mikelandželas buvo dar mažai žinomas.Tada Mikelandželas ant juostos per Marijos petį iškalęs savo vardą.Taivienintelis kūrinys,ant kurio pasirašė pats skulptorius. Romoje Mikelandželas nerimsta.1497m. rugpjūčio 19 d. jis rašo pilną nostalgijos laišką į Florenciją: “Mane kartais pagauna gilus ilgesys,kaip kad atsitinka žmonėms,atsidūrusiems toli nuo gimtojo židinio.”Pagaliau 1501-1505 m. Mikelandželas vėl savo mylimojoje Florencijoje, “kur stūkso niūrūs rūmai smailais tarsi ietys bokštais,o už ju vilnija nuplikusių kalvų keteros...kur kiekvienas buvo laisvas ir kiekvienas buvo tironas...tai miestas,kurio piliečiai buvo išmin tingi,netolerantiški,moką džiūgauti ir neapkęsti...” Čia gimsta vienas geriausių Mikelandželo darbų-”Dovydas”.5,5 m. aukščio marmuro luitas,kurį prieš keliasdešimt metų kitas skulptorius nevykusiai apskaldė,bandydamas iškalti statulą,paliestas genialios Mikelandželo rankos,įgavo gyvybę.Tai ne Donatelo ar Verokjo Dovydas.Ten buvo protingi ,narsūs berniukai,nugalėję milžiną.Čia įkūnyta beribė jėga,pasiryžimas įveikti visas klūtis.Figūra ir veidas alsuoja tokia sukoncentruota gyva aistra ir valia ,kad amžininkai jį pavadino “teribilita”.Mikelandželas nusprendė pasirinkti tą momentą,kai Dovydas ryžtasi kautis su Galijotu.Jo Dovydas simbolizuoja visus žmones,kurie nuo pat pasaulio pradžios turėjo ryžtis kovai už laisvę.Jaunuolio skulptūrą Mikelandželas kalė 2 metus.Tokia didžiulė marmuro skulptūra dar niekada nebuvo gabenama Florencijos gatvėmis.”Dovydas turėjo tikrą liaudies pripažinimą. 1505 m.Mikelandželas kviečiamas į Romą.Popiežius Julijus // svajoja Romą padaryti “pasaulio sostine”.Mikelandželas turįs jam sukurti antkapį,kuris savo didingumu prilygtų antikinės Romos paminklams.Mikelandželą uždegė ši idėja.Jis sugalvojo įspūdingą projektą.Paminklą turėjo puošti daugiau kaip keturiasdešimt didesnių už žmogaus figūrą statulų ir daugybė reljefų.Tai Renesanso žmogaus užmojai.Aštuonis mėnesius Mikelandželas,nuvykęs į Kararą,renka marmurą .Atrink tas marmuras gabenamas į Romą.Staiga nepastovaus charakterio popiežius paminklo atsisako.Įsižeidęs Mikelandželas be jo leidimo išvyksta į Floren ciją.Savavališkai išvykti iš Romos tais laikais buvo neregėtas įžūlumas.Jį vejasi pikti,įtūžę popiežiaus laiškai,adresuoti Florencijos sinjorijai.Pagaliau ši iškvietė Mikelandželą ir pareiškė:”Tu iškrėtei popiežiui tokią išdaigą,kokios nedrįstų nė pats Prancūzijos karalius.Mes nenorime dėl tavęs įsivelti į karą su popiežiumi:vadinasi,tu turi grįžti į Romą...”Mikelandželas kurį laiką atsisakinėja grįžti ten,kur jis buvo taip įskaudintas.Be to,Florencijoje skulptorius užsimoja įvykdyti dar 1503 m.duotą pažadą-papuošti katedrą dvylikos apaštalų skulptūromis.Tačiau ,nebaigęs pirmosios statulos ,vaizduojančios apaštalą Matą,primygtinai reikalaujant popiežiui,1506 m.pabaigoje grįžta į Romą.Nors ir nebaigta Mato statula daro didžiulį įspūdį.Aukštyn pakeltas ryžtingas veidas,išryškinta dešinioji ranka,visa galinga figūra, vos pridengta rūbu,tarsi veržte veržiasi iš ją kaustančio akmens.Milžiniški figūros maštabai,būdingi Renesansui (aukštis 2,61 m.) ,dar sustiprina monumentalumo įspūdį.Šiame kūrinyje atsiranda naujas Mikelandželo stilistinis bruožas-pirmą kartą prabyla protesto,tragizmo dvasia. Grandioziškiausias Mikelandželo kūrinys-tai jo pastatyta ir skulptūromis išpuošta San Lorenco bažnyčios Medičių koplyčia Florencijoje.Keturiolika metų (1520-1534) su ilgomis pertraukomis ją kūrė Mikelandželas.Pertraukti darbą jis turėjo dėl politinės situacijos.Ispanai užėmė Romą.Rūpindamasis apsaugoti žymiausius architektūros paminklus ,jis sugalvojo naujų gynybos būdų ir išgelbėjo,kaip pasakoja- ma,kampanilę nuo sugriovimo,apkarstęs ją ryšuliais vilnų ir čiužiniais. Nebaigtoje “Susirietusio berniuko” figūroje (dabar saugoma ermitaže) įkūnyta Mikelandželo mintis apie geros skulptūros privalumus: skulptūra turinti būti tokia kompaktiška,kad ir nustumta nuo aukšto kalno liktų sveika. Prieštaringą,pilną nerimo nuotaiką kuria keturios alegorinės figūros,nuo įtempto judesio tarsi vos besilaikančios ant nuolaidžių sarkofagų voliutų.Visų keturių figūrų pozos pilnos grožio,gyvybės,kuri pasireiškia ne audringu temperamentu ar veržlia valia,kaip kituose jo darbuose,bet nuovargiu ir giliu liūdesiu.Tomis figūromis Mikelandželas norėjęs pavaizduoti greitai bėgantį laiką,bet iš tikrųjų jose slypi daug gilesnė esmė ir jėga.Lorenco antkapį puošia statulos “Vakaras” ir “Aušra”,savo emocijomis giminingos Lorenco prieštaringai nuotaikai ir susimąstymui.”Vakaras”-galinga vyro figūra.grimztanti į miegą,ir “Aušra”-nuoga moteris nusvirusia galva,tarsi per jėgą besivaduojanti iš sapno pančių.Tai apie ją Vazaris pasakė: “Ji iš sielvarto palinkusi ir kenčianti,tačiau nepaprastai žavi.” “Vidurdienis” ir “Naktis” sukelia dar didesnį prieštaringumo ,vidinio konflikto jausmą.Lyg nenoromis pro petį žvelgia nepatogioje pozoje pusiau gulintis “Vidurdienis”.”Naktis”-išdidaus profilio moteris nuleista galva,pilna skausmingo nerimo,sukaustyta kankinančio sapno.Jos garbei pašvęstame Mikelandželo bičiulio Džovanio Srocio eilėraštyje sakoma,kad “Naktis” nors nejuda,bet joje yra gyvybės liepsna.- “tik pažadink,ir ji prakalbės.”Į tai Mikelandželas “Nakties” lūpomis atsakė nemirtingu ketureiliu: Kasdien aplink save girdėti dejones, Į nuoskaudas žiūrėt, širdy užgniaužus pyktį,- O ne Kur tas geriau suakmenėti, užmigti... Tyliau kalbėkite, nežadinkit manęs Ketureilis paaiškina, kodėl koplyčią puošiančios figūros kupinos prieštaravimo ir nerimo. Čia skamba genijaus liūdesys, sukeltas laiko negerovių. Mikelandželo amžininkas Donis savo “ Memuaruose “, išspausdintuose 1552m., pasakoja , kad Mikelandželas kartą kalbėjęsis su atgijusia “Naktimi”. Kai “Naktis” vėl atsigulusi, jos ranka atrodžiusi kitaip negu anksčiau, todėl meistrui tekę ją dirbti iš naujo. Tai rodo, kokį didžiulį įspūdį šis Mikelandželo kūrinys darė jo amžininkams. 1534 m. Mikelandželas išvyksta į Florencijos Romą ir ten lieka iki mirties. Romoje genialiu savo kūriniu - freska “Paskutinis teismas” jis papuošia Siksto koplyčią ir pasišvenčia daugaiusia architektūrai. Jis projektuoja atstatymui Romos Kapitolijaus ansamblį, o 1547m. skiriamas šv. Petro bazilikos vyriausiuoju architektu. Amžininkai teigia, kad keturių figūrų pietą (“Nuėmimą nuo kryžiaus”), kuri yra Florencijos Santa Marija del Fjores katedroje, Mikelandželas skyrė pastatyti ant savo kapo, todėl Nikodemui, prilaikančiam svyrantį Kristaus kūną, suteikė savo veido bruožų. Šio kūrinio istorija dramatiška. Nepatenkintas kompoziciniu sprendimu, meistras skulptūrą suskaldė, ir tik jo mokinys Urbinas išgelbėjo ją nuo visiško sunaikinimo. Nors šį savo darbą Mikelandželas laikė nepavykusiu, bet jis išstovėjo meistro dirbtuvėje iki mirties. Nors ir kokiam baisiam darbui jis buvo pasmerkęs save per tuos devyniasdešimt metų, be poilsio valandos, be tikrojo gyvenimo dienos, jis vis dėlto neįstengė išvaryti iki galo nei vieno savo sumanymo. Nė vienas didžiųjų jo kūrinių, kuriuos jis labiausiai vertino ir brangino, nebuvo galutinai baigtas. Likimas piktai iš jo pasišaipė: būdamas skulptorius, jis galutinai atliko tik tapybos darbus, nors ir mažiausiai tapybą mėgo. Iš didžiųjų jo kūrinių, į kuriuos buvo dėta tiek gaug vilčių ir tiek kančios, vieni (kaip antai “Mūšio ties Piza” kartonas, bronzinė Julijaus II statula) buvo sunaikinti dar jam gyvam tebesant, kiti ( Julijaus II antkapis, Medičių koplyčia) virto tik pasigailėtinomis pirmykščių jo sumanymų karikatūromis. Sakoma, kad Mikelandželas sąmoningai kai kuriuos darbus palikdavo nebaigtus, vengdamas per daug nudailintos faktūros. Vietomis palikdamas pirmapradį šiurkštų marmuro paviršių su kalto pėdsakais, jis tarsi atskleisdavo medžiagos prigimtį. Įsimylėjęs grubų ir kietą akmenį, Mikelandželas nenorėjo jo prievartauti ir atimti iš jo akmeninės sielos. Iš tiesų, gaivališku grožiu ir gyvybe alsuoja tie jo nebaigtieji darbai, kuriuose figūros tarsi veržiasi iš jas kaustančio akmens arba lyg pro rūką išplaukia jų taurios dinamiškos formos prieš nustebusį ir sužavėtą žmogaus žvilgsnį. Tarp žiūrovo ir šių nebaigtų kūrinių nėra tos distancijos, kuri atsiranda, žiūrint į tobulai iki smulkiausios deyalės nušlifuotą kūrinį. “Jeigu, nudengęs statulą, jis pastebėdavo nors mažiausią netikslumą, mesdavo ją ir imdavosi kito marmuro gabalo, tikėdamasis geresnio rezultato”,- rašo Vazaris. Liguista reikmė veikti Mikelandželui buvo išsigimusi į tam tikrą maniją: jis prisiimdavo darbų daugiau negu galėdavo atlikti. Kai jau reikėdavo statyti paminklą, jis metų metus gaišdavo akmenų skaldyklose, rinkdamasis luitus, tiesdamas kelius jiems parsigabenti, jis norėjo pats viskuo būti: ir inžinieriumi, ir darbininku, ir akmentašiu; jis norėdavo viską pats daryti: statyti rūmus, bažnyčias- viską vienas, viską savomis rankomis. Tai buvo katorgininko gyvenimas. Nenorėdamas gaišti laiko, jis net nevalgydavo ir neišsimiegodavo kaip reikiant. Jis buvo vienišas. Jis nekentė kitų, ir kiti jo nekentė. Mikelandželas mylėjo, bet pats meilės nepatyrė. Jį garbino ir jo bijojo. Paskutiniaisiais metais jis kėlė žmonėms religinę pagrbą. Jis nesižemino prieš autoritetus, buvo abejingas šlovei, už viską labiausiai vertino asmenybės laisvę. Tai rodo prasmingi jo žodžiai, taikomi tiems, kurie patys savyje nieko neturėdami, ieško garsių žmonių draugystės, tarsi ji padidintų jų pačių vertę: “Kai žmogus tiek iš prigimties, tiek dėl savo išsiauklėjimo yra toks, kad nekenčia etiketo ir niekina veidmainystę, tai nėra išmintinga neleisti jam gyventi taip kaip jam patinka. Jeigu jis nieko iš jūsų nereikalauja ir neieško jūsų draugystės, tai kuriam galui jūs geidžiate užkrauti jam savąją?.. Žmogus negali būti laikomas didžiu, jeigu jis siekia įtikti mulkiams, o ne savo genijui”. Į senatvę jis vis labiau tolo nuo žmonių. Vienas Mikelandželo bičiulis kunogas jam pasakė :”Gaila, kad jūs nevedėte žmonos,- būtumėte turėjęs daug vaikų, kuriems paliktumėte savo šlovingo darbo vaisius.” Į tai Mikelandželas atsakė:” Ir be moterų pakamkamai sielvarto man suteikė menas, o mano vaikai bus kūriniai,kuriuos aš paliksiu. Jeigu jie ko nors verti, tai ilgai gyvens. Kelios dienos prieš mirtį Mikelandželas įsakė savo mokiniams sunaikinti visus jo namuose esančius piešinius, kad ateinančios kartos nematytų jo “darbo prakaito”. Mirė Mikelandželas 1564 m. vasario 18 d. savo dirbtuvėje. Roma ir Florencija varžėsi dėl genijaus palaikų. Atvykęs sūnėnas Leonardas slaptai išvežė kūną iš Romos į Florenciją. Ten jau laukė laidotuvių komisija, kuria sudarė: Džordžas Vazaris, Benvenutas Čelinis ir kiti įžymūs Florencijos dailininkai ir piliečiai. Mikelandželas buvo iškilmangai palaidotas Santa Kročės bažnyčioje. Išjo krūtinės nėra išsiveržęs nė vienas gaivalingas “ Odės džiaugsmui “ šauksmas. Iki paskutinio atodūsio tatai buvo Odė sielvartui ir Mirčiai - Išvaduotojai. Jis buvo visiškai nugalėtas. Toks buvo vienas iš tų kurie laikomi nugalėtojais. Mes gėrimės jo genijaus veikalais, kaip gėrimės senolių kariniais laimėjimais, užmiršdami pralietą kraują. LEONARDAS DA VINČI Vienas žymiausių Renesanso epochos dailininkų Leonardas da Vinči gimė 1452.04.15. Vinčio miestelyje. Jau vaikystėje Leonardas mėgo piešti.Su savimi jis visada nešiodavosi popieriaus lapą ir pieštuką.Tačiau kartais berniukas galvodavo išmokti lotynų kalbą ir tapti notaru kaip tėvas. Senelis išsiunčia anūką į Florenciją mokytis kilnaus mokslo-dailės.Žymiausias Italijos dailininkas Andrea del Verokijo ,pas kurį mokėsi geriausi meistrai “buvo abstulbintas” vien pirmųjų Leonardo bandymų. Kaip ir daugelis kitų Verokijo mokinių,Leonardas gyveno jo namuose.Jis norėjo visa žinoti ir ne tik žinoti,bet ir mokėti.Mokytojas kantriai aiškino mokiniams tapybos ir skulptūros taisykles.Norėdamas praplėsti jų akiratį,dėstė ir architektūros pagrindus. Dar būdamas jaunas , Leonardas priėjo išvadą,kad negalima tapti tikru menininku nepažįstant gyvenimo.Jis norėjo piešti ne riterius ir ne šventuosius,o paprastus žmones,medžius,paukščius ir gyvulius.Leonardas turėjo talentą,tačiau trūko žinių,be kurių vienas talentas nieko negali.Jis suprato,kad neužtenka vien noro ir įkvėpimo,bet kad reikia gilesnio gyvenimo ir meno dėsnių pažinimo.Leonardas niekada nesiskirdavo su užrašų knygele.Dailininkai juokėsi,kad jis godžiai renka medžiagą,tvirtino,kad nutapyti paveikslui užtenka vaizduotės. Kartą Verokijas pasiūlė Leonardui padėti jam nutapyti paveikslą tema “Kristaus krikštas”.Tai reiškė jaunuolio gabumų pripažinimą.Leonardas turėjo nutapyti angelus.Šiame paveiksle jaunasis dailininkas pirmą kartą pralenkė savo mokytoją.Natūralumas ir pozos laisvumas ryškiai skyrė Leonardo angelą nuo tų negyvų figūrų,kurias vaizdavo kiti dailininkai.Jaunojo dailininko angelas stebino veido grožiu ir meilumu,nepaprastu grakštumu ir švelnumu.Daug dėmesio ir darbo skyrė rūbams.Jis ir čia norėjo būti kuo artimesnis tikrovei.Viskas drauge-pradedant angelo veido išraiška,kurioje visai nesimatė nuolankumo,o tik susidomėjimas įvykiu,baigiant rūbų klostėmis-viskas skyrė Leonardo angelą nuo kitų paveikslo figūrų. Jaunuolis mylėjo paprastus žmones.Su jais jis jautėsi geriau negu ištaiginguose Medičių ar Pacų rūmuose.Ten-beprotiškas aukso vaikymasis,nuolatinis pavydas iškylantiems,nesantaika,pyktis,intrigos,šmeižtas.Visa tai Leonardui buvo ne tik svetima,bet šlykštu ir nepakenčiama.Jį traukė tokie pat kaip jis,darbo žmonės.Jis svajojo sujungti Florenciją su Piza kanalu,sudrėkinti šimtus tūkstančių vandens ištroškusių žemės sklypų,pastatyti mieste naujus pastatus,paleisti į darbą daugelį vandens mašinų.Savo norą Leonardas papasakojo “nevainikuotam Florencijos karaliui” Lorencui Medičiui.Bet šis pasiūlymą sutiko šaltu,abejingu veidu ir užsakė pas Leonardą paveikslą,kuriame turi būti madona su šventaisiais. Pakilia nuotaika Leonardas ėmėsi darbo.Marijos ir Jėzaus vaizdai turėjo įkvėpti žiūrovui nuolankumą Dievo galybei.Leonardui šauna mintis.Motina ir vaikas!Didis motinystės jausmas-nuoširdus,natūralus.Vaizduoti jį reikia teisingai, paprastai, gyvenimiškai.Motinos žydintis,besišypsantis veidas ne gražus,tačiau nepaprastai patrauklus,pilnas kažkokio ypatingo žavesio.Lygiai sušukuotais plaukais,gražiai apsirengusi,ji sėdi visai paprastai,be jokios pozos-pusiau pasisukusi į žiūrovą.Ant kelių-linksmas,riebus,stiprus berniukas.Šypsodamasi motina duoda jam gėlytę,vaikas palinksta į ją visu savo putliu kūneliu.Akutės įsmeigtos į gėlę. Nepaprastai natūralūs veidai,figūros,pozos,stebėtinai teisingai atvaizduotos paprastps gyvenimiškos scenos.Nieko “dieviško” , nieko “švento”.Ne “nekalčiausią mergelę Mariją” išaukštino savo paveiksle dailininkas,bet motiną.Šis kūrinys buvo pavadintas “Madona su gėle”(“Madona Benua”). 1481 m.liepos mėnesį San Donato vienuolyno vienuoliai užsakė Leonardui nutapyti paveikslą senos evangelijos legendos išminčių pagarbinimo tema.Dailinin kas sukūrė daug naujų piešinių,eskizų.Vis dėl to paveikslo baigti neteko;įvyko didelis lūžis gyvenime-Leonardas persikėlė į Milaną.Bet ir nebaigtas paveikslas daro didelį įspūdį.Centre-mergelė Marija su Jėzumi ant kelių.Vaikas viena ranka laimina nusilenkusius jam išminčius,kita ranka siekia vazą,kurią duoda vienas iš jų.Aplinkui minia žmonių.Visi pagauti vieno jausmo-nuostabos ir pasigėrėjimo.Bet paveiksle nėra nė vienos antros tokios pat figūros.Įdomus galinis fonas.Dešinėje-kalnuotas peizažas,kairėje iškyla antikinių pastatų griuvėsiai.Antikiniais drabužiais apsirengę raiteliai joja,kaunasi.Žavi nepaprastai meniškai nupieštas medis.Atrodė,kad jos šakelės siūbuoja nuo lyguma padvelkiančio vėjelio. Leonardas da Vinči taip pat daug dirbo mokslo srityje.Patikrindamas savo prielaidas ir apskaičiavimus bandymais,jis pirmasis mokslo istorijoje suformulavo kai kuriuos pagrindinius mechanikos dėsnius ir sukūrė eilę mašinų projektų.Tai buvo pirmasis mokslininkas ,suformulavęs jėgų sudėties dėsnį.Remdamasis praktika,be kurios Leonardas neįsivaizdavo mokslinio darbo,pagamino vėlimo ,verpimo,audimo ir kitų mašinų projektus.Dailininko sumanymai buvo dideli.Jis svajojo sunkų žmogaus darbą užkrauti gamtos jėgoms ir mašinoms.Tačiau daugelis Leonardo sukurtų tekstilės ir kitų mašinų projektų likdavo tik popieriuje.Godūs,šykštūs pramonininkai ir pirkliai labai nenoriai sutikdavo įvesti technikos naujoves. Be viso to Leonardas dar studijavo anatomiją.Gerai pažino ir aistringai mylėjo gimtąją literatūrą,ištisas valandas praleisdavo studijuodamas Dantės nemirtingąją “Dieviškąją komediją”.Visas laisvas nuo dvaro valandas Leonardas skirdavo matematikai.Tačiau ji negalėjo visiškai patenkinti dailininko,nes tapybos trauka buvo stipresnė. Mažiau yra žinomas “Damos su šermuonėliu”portretas.Manoma,kad tai yra Cecilija Galeroni,Lodoviko Moro mylimoji.Vienas iš kelių šedevrų-”Madona Lita”..Šiame paveiksle pavaizduota madona su kūdikėliu ant rankų.Ir čia Leonardas tapo ne dievybes,bet motiną su sūnumi.Motina su didžiule meile akyse žvelgia į vaiką. 1483 m. balandžio 25 d.Leonardas drauge su dviem kitais dailininkais sudarė sutartį,apsiimdamas nutapyti madonos paveikslą,kuris buvo pavadintas “Madona uolose”.Fantastinio peizažo fone,tarpeklyje,tarp mūrų,ant viena kitos susigrūdusių į stalaktitus panašių uolų,buvo nupieštas nedidelis būrelis žmonių.Viduryje-madona. Veide ir visoje jos pozoje visiška ramybė.Kaip ir ankstesniuose paveiksluose,Leonar das vaizduoja madoną paprasta moterimi.Ji graži tačiau jos veide nėra nieko švento. Madona apsivilkusi plačiu rūbu,krintančiu sunkiomis,didelėmis klostėmis.Rūbai nutapyti taip,tarytum būtų apčiuopiamas jų audeklas.Dešiniąja ranka madona liečia Joną,stumdama jį į Jėzų,kairiąją ranką laiko virš pastarojo galvos.Abi rankos nutapytos nuostabiai meistriškai,rodosi,kad matytųsi jų judesys.Berniukų figūros tokios gyvos ir natūralios,jog tik Jėzaus piršteliai,sudėti laiminimui,primena,kad paveiksle vaizduojami šventieji.Čia viskas sukomponuota taip,kad žiūrovas pajustų erdvės gilumą.Visa scena nušviesta ramios vakaro šviesos,trykštančios iš tarpeklio gilumos ir krintančios ant veidų ir figūrų. Pagrindinis tikslas,dėl kurio buvo kvuečiamas Leonardas į Milaną-paminklas,kurį reikėjo pastatyti hercogų Sforcų dinastijos įkūrėjui Frančekui Sforcai.Dailininkas norėjo pavaizduoti raitelį.Jam atrodė,kad tai turi būti ne ramiai,iškilmingai jojantis,savo savo vertę ir didybę jaučiantis raitelis,bet staigus,veržlus judesys.Ne po pergalės,bet pačiu pergalės momentu.Darbas užėmė visą dešimtį metų.Milžiniško ūgio raitelis sulaiko šuolyje pašėlusiai įsibėgėjusį arklį,kuris stoja piestu,rodos,tuoj grius,bet tvirta ranka jį sutramdo.Modelis,pastatytas aikštėje,buvo padarytas iš molio. Nulieti statulą iš bronzos nepavyko dėl mums nežinomų priežasčių.Ji taip ir stovėjo molinė iki tol,kol prancūzai,užėmę Milaną 1499 m.,barbariškai ją sunaikino,pavertę taikiniu šaudymo pratyboms. Apie 1496 m. Leonardas da Vinči pradėjo savo didžiausią kūrinį,paveikslą,tapusį vienu iš pasaulio meno šedevrų-”Paskutinę vakarienę”.Tapoma buvo ant Santa Marija dele Gracijos vienuolyno valgomojo sienų.Leonardui ir anksčiau teko piešti madonas ir šventuosius,bet jam labiau rūpėjo atvaizduoti tikrus žmones.Dailininkas nutarė,pasinaudodamas legenda apie Judą,parodyti šlykštaus nusikaltimo-išdavystės- visą bjaurumą. Tame paveiksle geriausiai buvo įkūnyta Leonardo svajonė,kad meno kūriniai prilygtų gamtai.Savo meistiškumu jis pasiekė tokios išraiškingumo ir tikroviškumo jėgos,jog įėjęs į valgomąjį,atrodo,matai priešais save ilgos salės gilumoje didelį stalą,už kurio sėdi žmonės.Paveikslas tartum valgomojo tęsinys.Ilgas,siauras stalas,apdengtas raštuota staltiese,apstatytas indais.Už jo sėdi trylika žmonių.Kiekvienas yra kitoks,individualus,savitas.Tarp jų yra ir senų,ir jaunų.Žmonės skiriasi charakteriu: vieni romūs ir nuosaikūs,kiti ūmūs ir smarkūs.Paveiksle nepasikartoja ne tik nei vienas veidas,bet taip pat nei vienas judesys,nei viena rūbų klostė. Paveikslo likimas liūdnas ir genialus.Drėgmė per šimtmečius išmargino freską balkšvomis dėmėmis.O kad būtų patogiau vaikščioti iš virtuvės į valgomąjį “šventieji tėvai” pramušė sieną,ant kurios buvo nutapytas paveikslas,ir įstatė duris.Kai 1796-1797 m. Napoleono armija užėmė Milaną,Gracijos valgomajame buvo įrengta iš pradžių arklidė,paskui šieno sandėlis,o po to kalėjimas. 1506 m. didysis dailinikas nutapė vieną reikšmingiausių kūrinių-”Monos Lizos” (“Džokondos”)portretą.Džokondos negali pavadinti gražuole,bet jos veidas stebina ypatingu žavumu.Dailininkas aprengė Moną Lizą paprasta,be jokių papuošalų tamsia suknia.Tai dar labiau pabrėžia jos veidą.Paprastumo ir natūralumo įspūdį sustiprina meistriškas suknios klosčių ir švelnios medžiagos nutapymas.Visas paveikslas apgaubtas lengva šviesa ir šėšėliu,švelniu,nestaigiu perėjimu(vad.sfumato). Paveikslo peizažas-dėka lengvo spalvų keitimosi nuo rudų pirmame plane per pustonius iki neaiškiai melsvų tolių-daro nepaprasto erdvės gilumo įspūdį. Dabar šis meno šedevras saugomas Luvre,Paryžiuje.Dar ir šiais laikais lieka mįsle Džokondos mistiška šypsena,žvilgsnis.Ir niekas nežino,kieno portretą nutapė dailininkas.Ar iš tikrųjų tai sinjoro del Džokondo žmonos atvaizdas? Dabar atsiranda vis naujų versijų,kad tai yra vyro portretas,arba net paties Leonardo autoportretas.Viena iš naujausių versijų-gal būt tai sumuštos,be dantų moters atvaizdas... Leonardas da Vinči-didis Renesanso dailininkas.Biblijinėse scenose jis vizdavo realųjį pasaulį ,dėl ko ir buvo dvasininkų nemėgiamas.Leonardas savo kūriniuose išaukštino žmogaus vertybes ir paniekino ydas. Dailininko mirties data-1519 metų gegužės 2 diena. RAFAELIS Sančių šeima nuo seno garsėjo menininkais.Naujagymiui Rafaeliui buvo lemta tapti penktuoju.Džovanis Santis buvo miekas svečias rūmuose,jam būdavo pavedama sugalvoti šventes.Mažasis Rafaelis dažnai lydėdavo tėvą,grožėjosi ryškiais paveikslėliais,lietė statulų marmurą,klausėsi koncertų.Jis augo apsuptas meno,bet brangiausia liko tapyba.Turėdamas aštuonerius metus,jis nešiojo tėvui teptukus,dažus.Tėvas Rafaelį mokė tapyti.Netikėtai mirė abu jo tėvai.Vienuolikametis liko našlaitis. Vienas garsiausių jo kūrinių-”Siksto madona”.Jame pavaizduota jauna moteris su kūdikiu ant rankų.Basos kojos žengia debesimis.Plačiai atvertos,mąslios ,liūdnos akys žvelgia kažkur į tolį.Paveikslas kupinas švelnumo,svajingumo,meilės,santūrumo. Motina su kūdikiu viduryje ir suklupusios ant kelių švento Siksto ir šventos Barboros figūros,išsidėsčiusios trikampiu sudaro ramybės įspūdį.Paveikslo apačioje du angeliukai,nors į dangaus gyventojus jie visai nepanašūs.Jie per daug žemiški.Paveiksle vyrauja ryškūs tonai,geltonos,mėlynos,žalios drabužių spalvos.Rafaelis kontrastus sušvelnina atspalviais,kurie sujungė viską į naują visumą. Dauguma antikos paminklų jaunajam dailininkui padarė milžinišką įspūdį.Jie praturtino jo talentą,lėmė pripažinimą. Drauge su savo buvusiu mokytoju Perudžinu Rafaelis ėmėsi tapyti Vatikano rūmų antrąjį aukštą.Uždavinys buvo nelengvas.Daugybė langų ir durų skaidė sienas, lubų skliautai reikalavo,kad viršuje freskos būtų apvalių formų. Genialusis Rafaelio teptukas nuostabiai atliko užduotį sujungdamas architektūrą ir tapybą į vieną visumą.”Atėnų mokyklos” freskoje negalima atskirti,kur Vatikano mokslo šventovės skliautas.Puošnūs lubų skliautai remiasi į marmuro kolonas.Nišose stovi deivės Atėnės ir Apolono statulos. Skliautų ir kolonų perspektyvinis mažėjimas sukelia tikrą erdvės ir gilumos iliuziją.Freskoje viskas pagrįsta tiksliais matematiniais apskaičiavimais. “Atėnų mokykla”-himnas žmogaus protui,grožiui,didybei,galiai-monumentaliosios dailės šedevras. JERONIMAS BOSCHAS Tikrasis jo vardas-Jeronimas van Akenas.Jis laikomas vienu iš paslaptingiausių pasaulio meistrų.Meno tyrinėtojai mano,kad Boschas buvo religinis fanatikas,abejojantis eretikas,griežtas atsiskyrėlis,mylintis gyvenimą,blaiviai jį tyrinėjantis.Todėl nustatyti jo tikrąjį charakterį neįmanoma. Boschas kilęs iš nyderlandų amatininkų,iš dailininkų kartos.Jo proseneliai statė ir puošė Hertgenboro miesto soborą.Tapybos J.van Akenas mokėsi šiaurėje,tikriausiai Garleme arba Dalfte.Vedęs merginą iš vietinės aukštuomenės Jeronimas įgauna kūrybinių laisvių,galimybę be kliūčių malšinti susidomėjimą žmonėmis. Ankstyvųjų paveikslų herojai-klajojantys fokusininkai,komediantai,gydytojai-šarlatanai.Paveiksle “Septynios mirtinos nuodėmės” autorius ne tiek kaltina,kiek žavisi nuodėmingaisiais.”Fokusininkas”ir“Kvailysčiių operacijos” atskleidžia Europos menininkui patrauklų,savarankišką buitinį meną.Kūrinyje “Kvailių laivas” už pajuokos ir kvailysčių kauke slepiasi gilus gyvenimiškų klausimų apibendrinimas.Fantastinio laivo keleiviai,plaukiantys į “kvailysčių šalį”,rodo žmogaus ydas.Boschas mėgsta vaizduoti išsigimusius herojus.Ne atsitiktiniai paveikslo centre yra vienuolis ir vienuolė,kurie toli gražu neatsidavę maldai. Boschas ir realus,ir simboliškas.Pats dailininko sukurtas pasaulis savotiškai puikus,bet jame viešpatauja kvailystė ir blogis. ALBRECHTAS DIURERIS Tai žymiausias Renesanso dailininkas Vokietijoje.Gimė Niurnberge,auksakalių šeimoje.Būdamas dar visai vaikas gerai susipažino su XV a. daile,keliauja po Vokietiją,Italiją. Diureris tapo begaliniai originaliu,nacionaliniu,susipažinusiu su Renesanso ir Viduramžių epochoje menu.Jo stilių suformavo gotikinės mokyklos tradicijos.Todėl Diurerio kūryboje savitai dera gotikinis dvasingumas. Labai mėgo piešti,raižyti,tapyti autoportretus.Pirmajame autoportrete Diureris save nusipiešė iki pusės,truputį pasisukusį nuo žiūrovo.Jam tuo metu buvo 13 metų. Šį darbą atliko instrumentu,kuris to meto dailininkų buvo naudojamas kaip dabartinis grafitinis pieštukas.Tas instrumentas palikdavo sidabrinį pėdsaką popieriuje,kuris,laikui bėgant,paruduodavo.panaikinti tą pėdsaką ,nepažeidžiant paviršiaus buvo neįmanoma,todėl aišku,kad jaunasis Diureris pasitikėjo savo akies ir rankos tikskumu. Albrechto tėvas taip pat piešė ta pačia technika autoportretus.Palyginus šiuos darbus galima įžiūrėti begalę skirtumų.Pirmiausia tėvo piešinys skaidėsi įtris planus. Pirmame plane-stalas,antrame-figūra,trečiame-oro sluoksnis,skiriantis figūrą nuo neaiškiai tolimo fono.Albrechto piešinyje siluetas neturi jokio atramos taško,bet todėl šiame darbe nejaučiame tuštumos. Trys didieji genijai Leonardas da Vinčis,Mikelandželas ir Rafaelis iškėlė į nepasiekiamas aukštumas Renesanso tapybą ir skulptūrą.Jie padėjo realizmo pagrindus visam Vakarų Europos menui.Albrechtas Diureris padėjo renesansišką pagrindą vokiečių dailei.Jeronimą Boschą galima pavadinti talentingu žmogaus savybių žinovu,tikrojo pasaulio veido pažinėju.Jie pasiekė meno viršūnę.

Dailė  Referatai   (26,98 kB)

I pusėje kai kurias vėlyvojo baroko tradicijas tęsė rokokas. Baroko atsiradimą paskatino kontrreformacija,rel. kovos, reakciją prieš renesanso kultūrą vid. amžių tradicijų gaivinimas.Barokas išreiškė absoliutizmo laikotarpio feod. visuomenės pasaulėžiūrą ir pasau lėjautą, socialinio gyvenimo ir visuomeninės sąmonės formų prieštaravimus. Jį veikė ir antifeodalinis valstiečių judėjimas, buržuazinės revoliucijos, teikusios barokui demokratiškumo, maištingumo. Baroko raidą ypač skatino monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai. Baroko kūriniuose asketiškumas derinamas su hedoniškumu, rafinuotumas su grubumu, abstrakti simbolika su natūralistiniu detalių tvarkymu. Baroko kūriniai didingi, prabangūs, dinamiški. Baroko mene darniai susijo architektūra, dailė ir kai kurios kitos meno šakos. ARCITEKTŪRA: Baroko architektūros formos išsirutuliojo iš renesanso architektūros formų, tačiau už pastarąsias didingesnės, laisvesnės, dinamiškesnės. Baroko pastatų plano ir eksterjero linijos kreivesnės, banguotesnės. Pušniuose interjeruose gausu dekoratyvinių architektūros formų, skulptūros ir tapybos kūrinių.Puošnių, sudėtingų formų baroko pastatų sukurta Romoje (Jėzaus bažnyčia pastatyta 1575, Dž. da Vinjola ir Dž. dela Porta; šv. Petro bazilikos fasadas, pastatyta 1614, architektūros K. Maderna; šv. Petro aikštė ir ją juosiančios kolonados, pradėta 1655, architektūros Dž. L. Berninis; šv. Karolio bažnyčia, 1667, architektūros F. Borominis), Venecijoje (šv. Marijos Išgelbėtojos bažnyčia, 1682,architektūros B. Longena), Turine (Karinjanų rūmai, 1678, architektūros G. Gravinis).Prancūzijoje italų baroko dekoratyvinės formos vartotos savituose Liudviko XIII stiliaus, plitusio 1600-50, pastatuose. Ispanijos barokas turėjo įtakos Lot. Amerikos šalių baroko architektūrai.Šių šalių pastatai įvairesnės kompozicijos, puošnesnio dekoro. ~1~ Vokietijoje XVII a. pab. - XVIII a. pastatyta barokinių bažnyčių, valdovų rezidencijų. Š. Vokietijos baroko architektūra taisiklingesnė, vad.prūsiškojo stiliaus (Karalių rūmai Berlyne, 1706, architektūros A. Šliuteris). P. Vokietijos, Austrijos, Čekijos baroko architektūra dekoratyvi, sudėtingos stilistinės išraiškos (Belvederio rūmai Vienoje; 1723, architektūros L. Hildebrantas; vyskupų rezidencijaViurcburge, 1753, architektūra B.Noimanas). Italijos ir kitų V. Europos šalių barokas turėjo įtakos Lenkijos architektūrai (šv. Onos bažnyčia Krokuvoje, 1704, Kraciskių rūmai Varšuvoje, 1682, abiejų architektūros Tilmanas von Gameraenas). Rusijoje pastatyta originalių puošnaus baroko ir achitektūros kompleksų (Maskvoje - Golicyno rūmai, 1690; Pokrovo cerkvė Filiuose, 1693, architektūra P. Potapovas). Lietuvos architektūroje barokas atsirado XVII a. pr., veikiamas Romos barokas. Lietuviškojo baroko pastatai turi aiškią, ramią kompoziciją, polinkį į vertikalumą. Ankstyvuoju laikotarpiu (1600 - 50) Vilniuje pastatyta kulto pastatų, kuriemsbūdingos pereinamosios nuo vėlyvojo renesanso prie baroko formos; kupolinė šv. Kazimiero bažnyčia (1618, abiejų architektūros K. Tenkala). Brandžiojo baroko laikais (1650 - 90) pastatyta puošnių didikų rūmų (Vilniuje - Sapiegų, Sluškų, Pacų), kulto pastatų ansamblių (Vilniaus šv. petro ir Povilo bažnyčia, 1678, architektūros J. Žaoras; Pažaislio architektūros ansamblis, 1712, architektūros L. Fredas ir P. Putinis). vėlyvajam baroko (1690 - 1765) būdingos grakščios, saikingos ornamento, vienanavės arba trinavės bažnyčios (Vilniaus - šv. Kotrynos, 1744, Misionierių, 1753, abiejų architektas J. K. Glaubicas; Kauno - Jėzuitų, 1725, ir kt.), dažniausiai plokščiais priekiniais fasadais su 2 lieknais bokštais ir suskaidytais frontonais. DAILĖ: baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas. Italijoje barokinių kūrinių nutapė Bolonijos dailės akademijos įkūrėjai broliai Anibalė, Ludovikas ir t.t. Dominuoja religinės, mitologinės ir alegorinės kompozicijos, paradiniai portretai. XVII a. savita baroko tapybos m-la susiformavo Flandrijoje. P.P. Rubensas, A.van Deikas, J.Jordansas ir kt. nutapė didelio formato religinių mitologinių ir buitinių paveikslų, portretų, peizažų, natiurmortų. Flamandų tapytojų kūriniuose gausu ir buities motyvų, relistinių elementų. Vertingi ir austiniai kilimai - špaleriai su figūrinėmis kompozicijomis religiniais ir mitologiniais motyvais, medžioklės scenomis. ~2~ Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų.XVIII a. Meisene (Saksonijoje) buvo įkurtas pirmasis Europoje porceliano fabrikas, gaminantis puošnius, įmantrių formų servizus, vazas ir dekoratyvines statulėles. Lietuvojos baroko dailė (nuo XVII a. vid.) pasižymi saikingumu, turi daug relistinių ir liaudiškų bruožų. Tapytojai M. Palonis, P.Dankersas, skulptoriai P.Petris, P.Rosis kulto pastatų interjeruose sukūrė barokinės dailės ansamblių. Sukurta reprezentacinių portretų, vario raižinių. LITERATŪRA: Baroko literatūra pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje, XVII a. išplito visoje Europoje. Baroko literatūrai būdinga: disonansai, kontrastai, fantazijos ir religinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu, alegorizmo - su natūralistiniais makabriniais elementais. Baroko literatūra įteisino parodaksalų mąstymą, dėmesį žmogaus egzistencijos, mirties problemos. Antikiniams mitams ir įvaizdžiams teikė naują prasmę, jungė juos su bibliniais motyvais. Baroko stiliui būdinga rafinuotas ekspresyvumas, metaforiškumas, hiperbolizacija, sudėtingos retorinės konstrukcijos ir kartu šnekamosios kalbos posakiai, vulgarizmai, makaroniškumas. Labiausiai paplitę baroko literatūros žanrai: lyrika, riterinis fantastinis epas, alegorinis ir meilės romanas, religinė, rūmų ir liaudinė turgaus aikščių drama, siaubo tragedija. Įv. šalių literatūroje barokas turėjo savitų bruožų. Italijoje barokas atstovauja marinizmas, konceptizmas, Ispanijoje - gongorizmas, kultizmas, Anglijoje - metafiziniai poetai. Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lot. kalba rašiusio M.Sarbievijaus kūryboje, daugelyje XVII - XVIII a. liet. panegirikų, epitafijų, kai kuriose giesmėse ir kituose raštuose, jėzuitų mokyklų vaidinimuose.

Dailė  Konspektai   (8,33 kB)

„Apsiavęs žmogus įgyja greičio, jėgos ir vikrumo“ Senovės posakis BATŲ ISTORIJA Nuo priešistorinių laikų žmogui reikėjo apvynioti savo pėdas, kad apsaugotų jas nuo grublėtos žemės, akmenų, vabzdžių ir t. t., kai jis vaikščiojo, persekiojo žvėris. Manoma, kad pirmykštis žmogus, matydamas aplink gulinčias gyvūnų odas, nupjovė letenas, išgremžė mėsą ir kaulus ir įkišo savo pėdas į jas. Surišti su ilga, stipria augalo virkščia tokie „batai“ nenukrisdavo. Žvėrių kailio apvyniojimas Akmens amžius iki 3000 m. pr. Kristų. Pirmas žinomas apavo vaizdas yra 15 000 metų prieš Kristų senumo piešiniai Ispanijos olose. Juose pavaizduotas vyras odiniais batais ir moteris su batais iš kailio. Seniausia archeologų surasta avalynė buvo iš Egipto. Senovės Egipte sandalus darydavo iš supintų palmių lapų, su dirželiais ties kulkšnimis ir pirštais. Egiptietiški palmių lapų batai Geležies amžius, 1200-500 m. pr.Kristų. Per maždaug 8000 metų rašytinės (oficialios) istorijos žmonija sukūrė neįtikėtiną avalynės įvairovę. Graikų ir romėnų kultūrose avalynės stilius priklausė nuo avėtojo amžiaus ir socialinės padėties. Krikščioniška rengimosi koncepcija radikaliai skyrėsi nuo klasikinės. Remiantis krikščioniška morale, buvo nuodėminga rodyti kūną. Taigi, po VIII m. e. amžiaus batai, dengiantys pėdas, pakeitė iki tol avėtus sandalus. Nuo XIV a., avalynė buvo pradėta puošti tekstile ir plona oda. Batai dėvimi norint išreikšti asmeninį statusą. Tai tapo aiškiu stiliaus ir elegancijos demonstravimu. Gimė mada! XIV a. smailianosių batų mada pasklido po visą Europą. Buvo netgi išleistas įsakas, reglamentuojantis bato ilgį priklausomai nuo avėtojo turtingumo ir socialinio statuso. Ilgiausio bato rekordas pasiektas viduramžiuose. Tada batas pasiekė 2 pėdų ilgį (1 pėda – 30,5 cm). Ilga bato nosis buvo nepatogi nešioti, žmonės krisdavo ant veidų, todėl smulki grandinėlė, pritvirtinta prie bato priekio ir prikabinta prie kojos, laikė bato priekį virš žemės. Smailianosis batas ant stovo (medpadžio). Taip žmonės išvengdavo purvo. Kai smailianosiai batai išėjo iš mados, XV a. pab. Šiaurės Europoje juos pakeitė batai plačiu priekiu. Neįprasta moterų mada, buvo populiari XVI a. Venecijoje. Tai platforminės šlepetės. Aukščio rekordas priklauso Viduramžių ir Renesanso epochos batams, kurių pado aukštis siekė 30 colių aukštį (1 colis – 2,54 cm.). Moterys vaikščiojo su dviem tarnaitėm, kad galėtų pasiremti abiem rankom ir nenukristų. XVI a. Anglijoje, jeigu nuotaka suklastodavo savo ūgį avėdama batus storu padu, vyrui buvo suteikta teisė anuliuoti santuoką. Su laiku ši mada atslūgo ir XVII a. pr. kulnai tapo ir vyriškos, ir moteriškos avalynės standartu. XX amžius. 1920-ieji buvo audringiausias amžiaus laikotarpis. Masinė gamyba ir sintetinių medžiagų vystymasis kiekvienam suteikė galimybę įsigyti gražių rūbų ir avalynės. Kojos tapo svarbiausias dalykas madoje. Batų stilius buvo įtakojamas Čarlstono, kuris pareikalavo saugiai sutvirtintų batų žemu kulnu ir uždaru priekiu. Vakariniai bateliai buvo smailianosiai, aukštu, ties viduriu susiaurėjusiu kulnu ir viena maža traukta saga. Taip pat populiarūs buvo iškirpti papuošimai, T-formos dirželis. Naudojant ryškius audiniai ir žvilgančią oda – neretai ir metalo spalvos – buvo sukurti įdomiausi kada nors matyti batai. Batų gamybai buvo naudojama dauguma prabangių medžiagų: brokatas, satinas, šilkas, velvetas. Batai buvo puošiami metaliniais perdygsniavimais, siuvinėjimais ir ornamentais iš karoliukų. Kulnai dažnai buvo meno kūriniai. Jie buvo dekoruojami nėriniais, netikrais briliantais ir kitais gražiais, blizgiais dalykais.

Biologija  Referatai   (364,67 kB)

Istorija, - Ant Romos Imperijos Griuvėsių. Sąvokos: Analai – pamečiui suregistruotų svarbiausių istorinių įvykių aprašas. Hipotezė – nelabai tvirtas spėjimas. Kronika- istorijos veikalas, kuriame aprašomi praeities įvykiai arba dabartis. Hipodromas – žirgų ir iškilmių vežimų lenktynėms skirta vieta. Ikona – religinės tematikos kūrinys, paprastai tapomas ant medinių lentelių. Katalikybė – Romos popiežiaus vadovaujamos Vakarų krikščionių bažnyčios tikėjimas. Kodeksas – teisės normų rinkinys, nustatantis tam tikrus visuomenės santykius. Mozaika – paveikslas, ornamentas, sudarytas iš stiklo, marmuro gabaliukų, spalvotų akmenukų ar kita. Patriarchas – Stačiatikių bažnyčios aukščiausiasis dvasininkas. Stačiatikybė – Rytų krikščionybė. VI a. – Arabijoje gyveno Mahometas – pranašas. Reikalavo paklusti visagaliui Dievui Alachui. 622 m. – Mahometas persikėlė iš Mekos į Mediną. Nuo šios datos musulmonai skaičiuoja metus. Džihada – „šventas“ karas prieš kitataučius. Arabeska – islamo meno ornamentas iš vijoklinių augalų šakelių. Emyras – kalifo vietininkas. Islamas – musulmonų religija, grindžiama pranašo Mahometo mokymu. Kalifas – musulmonų valdovų, laikomų pranašo Mahometo įpėdiniais, titulas. Koranas – svarbiausia musolmonų šventoji knyga. Mečetė – musulmonų maldos namai. Musulmonas – islamo religijos išpažinėjas. Teokratija – santvarka, kurioje aukščiausią valdžią turi dvasininkai. Krikščionybė plito: 1.) savo noru 2.) verčiami. Krikščionių skelbiamos vertybės: 1.) nuskriaustųjų gynimas 2.) 10 Dievo įsakymų 3.) amžinojo gyvenimo pažadai Vienuolynai – vyrų- vienuoliai ; moterų- vienuolės. Abatas – vienuolyno viršininkas. Misionierius – platinantis krikščionybę dvasininkas. Ordinas – suteikta, turinti savo taisykles vienuolių bendruomenė. Paprotinė teisė – bendruomenės sąmonėje įsišaknijusi tam tikrų taisyklių, garbės bei pagarbos vyresniems visuma. Romanai – tautos, kalbančios iš lotynų kalbos susidariusiomis kalbomis: prancūzai, italai, ispanai rumunai ir kt. Teisynas – įstatymų rinkinys. 800 m. – Karolis Didysis Romoje popiežiaus vainikuojamas Imperatoriumi. 843 m. – Verdeno sutartis. Trys Karolio anūkai dalinasi Frankų imperiją. Susikuria Prancūzija, Italija, Vokietija. Beneficija – už tarnybą dovanojama žemės valda iki gyvos galvos. Dinastija- tos pačios giminės valdovai, vienas iš kito paveldintys turtą. Frankai – barbarų gentis. Grafas – vietininkas, paskirtas užkariautų žemių valdyti. Karolingų atgimimas – pirmasis antikinės kultūros atgimimas Vakarų Europoje. Reforma – visuomeninio gyvenimo pertvarkymas. Rekonkista – arabų užimtų Ispanijos teritorijų atkovojimas VII-XV a. Vikingai – danų, norvegų, švedų protėviai (žuvėdai, kuršiai, ___________). XII- XI a. – Europai kėlė siaubą vikingai. IX-XIII a. – kuršiai siaubia skandinavus. 854 m. – Apuolės gynyba. Runos – vikingų rašto ženklai. Sagos – senovės skandinavų pasaka, legenda. Kolonija – išeivių iš kitos šalies gyvenvietė. Drakaras – vikingų karo laivas. Bersekas – bebaimis vikingų karys, kuris kovėsi be šarvų, nekreipė dėmesio į sužeidimus. Slavai – gausiausia Europos tauta. Pagrindinis verslas – žemdirbystė. Gradas – sustiprinta gyvenvietė. V-VII a. – Slavų gentys paplito Europoje. Didžioji slavų migracija. Kijevo Rusia – vikingų įkurta valstybė (Riūrikaičių dinastija). Kirilas ir Metodijus – garsiausi stačiatikių vienuoliai. Cerkvė – stačiatikių maldos namai. Kirilica – pirmoji slavų abėcėlė, kurią sukūrė Kirilas.

Anglų kalba  Konspektai   (5,3 kB)

Savižudybės sąvoka. Truputi istorijos. Psichologinės savižudybių priežastys. Socialinės savižudybių priežastys apibendrinimas. Aplinkos įtaka savižudybėms. Rizikos grupės. Mitai apie savižudybę. Savižudybė ir žiniasklaida. Prevencijos uždaviniai. Kaip padėti žmogui galvojančiam apie savižudybę. Vienas iš pagrindinių suicidinės elgsenos klausimų, kodėl žmogus nebenori gyventi? Šį klausimą bandoma išsiaiškinti jau daugelį dešimtmečių tačiau vieningą atsakymą surasti taip ir nepavyksta. Visais laikais savižudybė buvo ir tebėra sukrečiantis, prieštaringas, daug diskusijų keliantis reiškinys.

Psichologija  Kursiniai darbai   (21 psl., 40,01 kB)

Benitas Musolinis atėjo į valdžią Italijoje. Josifas Stalinas ateina į valdžią Rusijoje. Lokarno sutartis (nustatytos Vokietijos sienos su Prancūzija ir Belgija). Vokietija įstoja Į Tautų sąjungą. Japonija užkariauja Kinijai priklausančią Mandžūriją. Hitleris tapo Vokietijos reichskancleriu. Vokietija išstoja iš Tautų sąjungos.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (9,68 kB)

Terminas naujoji viešojo vadyba susiformavo todėl, kad viešojo valdymo teorija ir praktika pasiskolino ir perėmė nemažai veiklos formų, metodų ir procedūrų iš privataus verslo sektoriaus. Nors administracinių reformų visuma pradėjusi plisti praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje tapo žinoma kaip naujoji viešoji vadyba visame pasaulyje.

Politologija  Referatai   (15 psl., 27,91 kB)

Mes - karta, kuriai netenka dalyvauti karuose. Karta, kuriai nereikia priverstinai aukotis. Karta kuri gyvena laisvai ir nepriklausomai. Šių dienų žmonės gyvena turėdami teisę pildyt savas svajones. Deja, prieš mažiau nei šimtmetį čia žmonės gyveno kitaip. Po Pirmojo pasaulinio karo subrendusi karta; rašytojų ir menininkų, vaizdavusių karo išblaškytų, vertybių sistemą praradusių žmonių gyvenimą, sambūris.

Lietuvių kalba  Pateiktys   (34 psl., 3,27 MB)

Diagnostiniai raktai. Herbariumai. Biblioteka. Monografija. Revizija. Flora. Kritinė flora. Tyrimų raportai. Eksperimentinis\botanikos sodas. Daugelis mokslininkų galvoja, kad botanikų darbui nereikia didelių pinigų. Retai reikalinga išskirtinė įranga. Toks požiūris gali brangiai kainuoti taksonominiam darbui. Jam sunku gauti erdvės ir darbo jėgos. Tai iliustruojama trejopais veiklos laukais: sodu, herbariumu ir biblioteka.

Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (13 psl., 30,06 kB)

Vidurinis geležies amžius dar vadinamas tautų kraustymosi arba karinės demokratijos laikotarpiu. Jau IV a. sujudo visa Europa: iš Azijos ir prieškaukazės stepių ėmė veržtis hunai, vėliau – avarai. Sujudo germanų tautos. Nuo VI a. pradžios slavai pajudėjo Dniepro baseino ir Vakarų Europos link. Slavų migracija į Dniepro baseiną lėmė rytų baltų likimą – tarp VI ir VII a. dalis rytų baltų asimiliavosi su slavais.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,59 kB)

Svarbūs Europos istorijos veikėjai nuo 650 metų buvo vikingai. Pradžioje jie vadinosi Svear arba Sver, vėliau žinomi švedų vardu. Vikingų gimtinė senosios Upsalos žemėje, prie Melaro ežero. Kiek vėliau vikingų kunigaikštystės įsikūrė ir Danijos teritorijoje. Vikingai per Suomijos įlanką ir Rusios upes pasiekė Juodąją jūrą. Čia įkūrė savo kolonijas ir naujųjų kolonistų dėka, kuriuos vadino variagų („varangians“) vardu, įkūrė mažas valstybes. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad būtent variagai 840 metais įkūrė Kijevą, o 850 m. – Novgorodą.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,42 kB)