Savo kalbą pradėsiu Edgaro Alano Po žodiais :” Žmogaus gyvenimas kupinas laimės daugiausia dėl to, kad žmogus amžinai laukia, jog netrukus bus laimingas.”Laimė - releatyvi sąvoka. Ji laikina, kaip beribė smėlio audra dykumoje, kaip vėjas - jūros platybėse - blaškomas į visas pasaulio šalis. Žmogaus laimė priklauso ne tik nuo aplinkos, teisių, atsakomybės, pareigų, tarpusavio santykių, tačiau ir nuo pasitikėjimo savimi, vilties, jog laukia šviesesnė ateitis ir nuostabesnis rytojus.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 8,07 kB)

Marcelijaus Martinaičio "Kukučio baladės"

Lietuvių kalba  Kita   (37 psl., 34,39 kB)

Trumpas scenarijus paskutiniam skambuciui

Teatras, kinas  Kita   (4 psl., 11,37 kB)

Darbas apie mirtį LDK.

Istorija  Referatai   (26 psl., 58,71 kB)

Teatro istorijoje niekur nerasime visiško raidos pertrūkio. Visuomet būta tam tikro ryšio tarp vienos teatrinio vaizdavimo formos nuosmukio ir kitos, kad ir kokios skirtingos, atsiradimo, visuomet nuo vienos prie kitos vedė kokia nors srovė, nors ir akivaizdžiai neregima, perduodanti vienos epochos teatro pagrindinius principus kitai. Išnykus antikinei dramai, atėjo bažnytinės dramos epocha.

Teatras, kinas  Referatai   (9 psl., 13,92 kB)

Homero klausimas. Beveik prieš tris tūkstančius metų gyveno pirmasis Europos poetas Homeras (IX a. Pr. Kr.(?) – VIII a. Pr. Kr.(?), maloningai dievų apdovanotas dainius,pranašas ir išminčius. Kildavo ir griūdavo miestai, atžlegėdavo ir nužlegėdavo karai, augo ir mirė žmonių kartos, o jis buvo ir tebėra epochų kultūros mastas ir rodiklis, pirmasis ir nepralenktas, nes ilgoje šimtmečių grandinėje tėra tik keli jam prilygstantys. Per daugybę metų išsitrynė jo biografijos faktai, išnyko smulkmenos ir jau senai niekas nebegali pasakyti nei iš kur jis kilęs, nei kas jo tėvai, nei kada jis gyveno. Kadaise septyni miestai varžėsi dėl teisės vadintis Homero tėvyne, bet ilgainiui ginčas neteko prasmės, nes dainius tapo visų graikų, o veliau ir visos žmonijos poetu. Liko tik vardas ir seno neregio mūzų globotinio įvaizdis. Antika šį vardą tardavo su didele pagarba, nes Homerą laikė ne tik pirmuoju poetu, bet ir pirmuoju mokytoju,filosofu ir nesvyruodama pridėdavo prie jo vardo epitetą „dieviškasis“. Manoma, kad VI a. Pr. Kr. Išleisti pagal galimybes kanonizuoti poemų tekstai.

Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 23,89 kB)

Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.

Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)

Edukologija. Krikscioniskosios kulturos istorija. Klausimai ir atsakymai tekste.

Pedagogika  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 84,73 kB)

Šiuo metu vis daugiau dėmesio skiriama paslaugų marketingui, kadangi paslaugų sfera yra viena perspektyviausių ir labiausiai besiplečiančių ūkio (ekonomikos) sferų. Palyginti su gamybinėmis įmonėmis čia reikia mažiau pradinio kapitalo Prekė yra beveik visiems suprantamas ir apčiuopiamas dalykas. Kas kita yra paslauga. Paslaugos sąvoka turi daugelį reikšmių, apimančių veiklą nuo asmeninės paslaugos iki paslaugos kaip produkto sudedamosios dalies. Paslauga yra specifinė prekė. Tai nėra pirmojo būtinumo prekė - poreikių tenkinimo piramidėje paslaugos yra aukštesniame lygmenyje nei maistas, būstas ar drabužiai.

Rinkodara  Analizės   (10 psl., 13,77 kB)

Šiuo metu vis daugiau dėmesio skiriama paslaugų marketingui, kadangi paslaugų sfera yra viena perspektyviausių ir labiausiai besiplečiančių ūkio (ekonomikos) sferų. Palyginti su gamybinėmis įmonėmis čia reikia mažiau pradinio kapitalo Prekė yra beveik visiems suprantamas ir apčiuopiamas dalykas. Kas kita yra paslauga. Paslaugos sąvoka turi daugelį reikšmių, apimančių veiklą nuo asmeninės paslaugos iki paslaugos kaip produkto sudedamosios dalies. Paslauga yra specifinė prekė. Tai nėra pirmojo būtinumo prekė - poreikių tenkinimo piramidėje paslaugos yra aukštesniame lygmenyje nei maistas, būstas ar drabužiai.

Rinkodara  Referatai   (9 psl., 13,77 kB)

Šiandien lietuviai nebežino kas yra lietuviška garinė pirtis. Nebežino ir žinoti nenori, kad pirtis šešis tūkstančius metų lietuviui buvo sveikatos, atgaivos, jėgų šaltinis, puikiausia gydykla, netgi galima sakyti namų sanatorija. Kažkada pirtis buvo kone vienintelė prieinama prausimosi ir gydymosi vieta. Dabar ji tarnauja intensyviam poilsiui, prasmingam bendravimui, moko sveiko gyvenimo būdo, ir net suteikia paguodą sunkiomis gyvenimo minutėmis.

Etika  Referatai   (22 psl., 35,34 kB)

Visais laikais mus supo aplinka, kuri niekada nebuvo suprantama žmogui iki galo,visada išlikdavo paslapčių, kurios didindavo smalsumą ir priversdavo elgtis ne taip,kaip liepia protas. Smalsumo vedini žmonės padarydavo viską, kad tik gautų informaciją apie tai,kas juos domina. Žymus XVIII – XIXa. vokiečių rašytojas Gėtė parašė kūrinį „Faustas“ būtent tokį, kuriame ir atskleidžia vieno tokio veikėjo vidinį pasaulį.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 5,54 kB)

Viduramžių teatras Išnykus antikinei dramai, atėjo Vakarų Europos liturginės, arba bažnytinės, dramos epocha. Ilgą laiką manyta, kad šios dvi teatro formos neturi jokio ryšio; jog viena žlugo sulig barbarų įsiveržimu, o po keleto amžių radosi kita. Pritarti tokiai nuomonei reikštų nepakankamai įvertinti tiek mimetinio žmogaus instinkto jėgą, tiek paveldimų tradicijų tvarumą. Tamsieji amžiai teatro požiūriu galbūt ir nebuvo tokie jau tamsūs. Tiesa, vėlesnysis romėnų teatras nebegalėjo didžiuotis iškiliais dramaturgais. Dramos būdavo skaitomos ir cituojamos, bet nebevaidinamos. Tuo metu kuklesni klasikinio pasaulio pramoginių renginių rodytojai po vieną ar grupelėmis klajojo skersai išilgai Europą. Tai buvo akrobatai, šokėjai, mimai, gyvūnų dresuotojai su meškomis ir beždžionėmis, žongliruotojai, imtynininkai, baladžių dainininkai ir pasakotojai. Nešiodami teatro grūdą, telaukiantį tik palankių sąlygų sudygti, jie gyveno kaip išmanydami ir perdavinėjo toliau ankstesnių mimų kartų patikėtus įgūdžius bei triukus. Nors nuo seniausiųjų laikų krikščionims griežtai drausta lankyti tetaro spektaklius ar juose vaidinti, vis dėl to Bizantijoje, atrodo, mėginta pritaikyti senąjį pagonišką teatrą naujosios religijos reikmėms: esama užuominų apie religines pjeses, atliekamas tikintiesiems lavinti. Viduramžių drama pasiekė viršūnę XIV amžiuje. Gana ironiška tai, jog drama atgimė pačioje krikščionių kulto širdyje. Lygiai kaip graikų drama išsirutuliojo iš Dioniso kulto, Viduramžių liturginė drama išsikristalizavo iš krikščionių liturgijos. Iš didžiojo literatūros lobyno – Biblijos – buvo paimtos tokios dramatiškos istorijos kaip Nojaus laivo, Jonos ir banginio, Danieliaus liūto irštvoje, Samsono ir Dalilos bei daugelis kitų. Išsėmę Biblijos šaltinius, rašytojai ėmėsi šventųjų ir kankinių gyvenimų. Kai kurios šių istorijų pasakojo apie šventuosius, atsivertusius tuo metu, kai jie vaidino nešvankiose burleskose, sumanytose naujai religijai pajuokti, ir šie epizodai teikia įdomios informacijos apie paskutiniąsias Romos teatro dienas. Neįmanoma tiksliai nužymėti teatro raidos trajektorijos ar pasikeitimus priskirti kokiai vienai vietai. Liturginių pjesių randama visoje Europoje. Pirmosios liturginės dramos buvo parašytos atlikti kunigams ir berniukams choristams bažnyčioje. Pridūrus daugiau epizodų, leista pasirodyti pasauliečiams, nors moterims kol kas dar ne. Ilgėjant atlikėjų sąrašui, reikėjo daugiau erdvės, ir aktoriai užimdavo anksčiau parapijiečiams paliekamą plotą. Vaidinimo erdvė buvo paskirstoma daugmaž vienodai, nesvarbu, ar pjesė būtų statoma mažoje bažnytėlėje, ar milžiniškoje katedroje. Centrinė vieta buvo altorius su Nukryžiuotuoju. Dešinėje (žvelgiant iš į parapiją atsigręžusio kunigo padėties) būdavo Dangus, kairėje – Pragaras. Pranašai tardavo savo žodžius iš sakyklos. Abipus centrinės navos rikiavosi pjesės veiksmui reikalingi plotai. Tai galėjo būti Beliejus, Nazaretas, Erodo rūmai, Jeruzalės šventykla su pinigų keitėjais, Kajafo namai ir Piloto rūmai, Alyvų kalnas, Getsemanė, Golgota ir Prisikėlimo kapas. Šie plotai vadinti įvairiai – rūmais, namais, būdelėmis. Erdvė tarp jų būdavo nelokalizuota „vaidinimo vieta“ (platea), kuri neišnyks ištisus šimtmečius ir pasirodys esanti itin vertinga ateities dramaturgams, kaip antai Shakespeare‘ui, nes galės vaizduoti bet kokią vietą, kurią tik pasirinks rašytojas. Taigi visa bažnyčia talpino daugialypę veiksmo vietą, kurioje spektakliui reikalingas scenas žiūrovai visą laiką gerai matė. Nežinoma, per kiek laiko sparčiai besiplėtojanti naujoji drama išsikėlė iš bažnyčios laukan. Viena iš paskatinusių priežasčių galėjo būti pernelyg didelė grūstis; kita – pradėjęs smelktis laisvumas ir vulgarumas. Kai kuriose vietose ši teatro forma buvo iškraustyta vos tik praradusi savo pirmykštį paprastumą; kitur ji išsilaikė bažnyčioje iki XVI amžiaus.

Istorija  Analizės   (9,61 kB)

Senovės Graikijoje mažai tebuvo geros, žemdirbystei tinkamos žemės. Šio krašto plėtotę daugiausiai lėmė jūra. Palaikant kažkokius tai prekybinius ryšius su kitais kraštais aktyviai buvo naudojamasi jūros keliais. Tų laikų žmonėms visi šie mano paminėti reiškiniai buvo begalo paslaptingi. Ta begalinė jėga jiems kėlė baimę ir pagarbą. Reikėjo paaiškinimų iš kur kyla šita jėga, kas ją valdo. Taip formavosi religiniai Senovės Graikijos gyventojų jausmai. Neolito laikotarpiu (7500-2800 m.pr.Kr.) didesnėje Europos ir Viduržemio jūros baseino dalyje paplito miežių, kviečių auginimas, žmonės pradėjo verstis gyvulininkyste. Tuo pačiu turėjo būti žmonių išmanančių šitą veiklos sritį. “Šie žmonės jau mokėjo stebėti metų laikų ciklą ir laikė jį rituališkai susijusiu su žemės dirbimu, sėja, ravėjimu ir pjūtimi arba veisimu, ganymu, priežiūra ir melžimu.” . Tai buvo lyg pradinis Senovės Graikijos religijos raidos etapas. Neolito laikotarpio žemdirbystė labai įtakojo to laiko gyvenimą. Su jos plėtojimusi prasidėjo gyventojų tankumo didėjimas: “nuo vieno žmogaus dešimtyje kvadratinių mylių medžiotojų ir rankiotojų laikais iki dešimties ir šimto žmonių kvadratinėje mylioje prasidėjus žemdirbystės epochai”. Naujoji technologija – metalo apdirbimas, buvo paskutinis faktorius, lėmęs civilizacijos susiformavimą. Ankstyvoji klasinė visuomenė pradėjo formuotis dar žalvario amžiuje (XXVIII – XII a.pr.Kr.). Šis periodas dar yra vadinams KRETOS-MIKĖNŲ kultūra. Iš pradžių Senovės Graikijos religija buvo glaudžiai susijusi su mitologiniais vaizdiniais. Senieji Egėjo jūros baseino gyventojai visas gamtos jėgas ir reiškinius laikė visagalėmis nemirtingomis būtybėmis. Kaip antai: “Iš pradžių buvo vien amžinas, beribis, tamsus Chaosas – gyvybės šaltinis. Viskas atsirado iš beribio Chaoso – visas pasaulis ir nemirtingieji dievai. Iš chaoso atsirado ir deivė Žemė – Gaja. Plačiai nusidriekė ji, galinga, duodanti gyvybę viskam kas gyvena ir auga joje. O giliai po žeme, taip giliai, kaip toli nuo mūsų neaprėpiamas šviesus dangus, neišmatuojamoje gelmėje gimė niūrusis Tartaras – siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos. Iš Chaoso gimė ir galingoji, viską atgaivinanti Meilė – Erotas. Beribis Chaosas pagimdė amžinąją tamsą – Erebą ir tamsiąją Naktį – Niuktę. O iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa – Eteris ir džiaugsminga šviesi Diena – Hemera. Šviesa pasklido po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą.”. Mitologija suklestėjo II tūkstantmečio pr.m.e. pabaigoje. Šituo laikotarpiu galutinai susiformavo Olimpo dievų panteonas. Žmonės dievus įsivaizdavo kaip idealius žmones su visais žmogiškais jausmais. Dievai buvo nemirtingi, jie neseno ir nesirgo, tačiau turėjo troškimų ir poreikių; kaip antai alkį ir troškulį jie numalšindavo ambrozija (gardžiakvapis dievų maistas) ir nektaru. Galingiausias iš jų buvo Dzeusas – žmonių ir dievų tėvas. Visi turėjo jam paklusti. Dievai gyveno ant Olimpo kalno, 6000 pėdų aukštyje, kuris skendėjo debesyse. Kiekviena Olimpo dievybė turėjo tam tikras funkcijas: Atėnė – išminties ir teisingumo deivė, savo galia, reikšmingumu prilygstanti Dzeusui.

Istorija  Konspektai   (4,5 kB)

Chaosas-pirmykštė beformė tuščia erdvė, iš kurios atsirado kiti pirmapradžiai dievai. Gaja- Žemės personifikacija (Motina Žemė). Tartaras-kartu dievybė ir vieta požemio pasaulyje, esanti žemiau už Hadą. Erotas-senovės graikų meilės, vaisingumo, geismo ir sekso dievas. Erebas-pirmapradis dievas, tamsos personifikacija. Nikė-pergalės deivė. Chronas-laiko personifikacija. Chronas dažnai vaizduojamas kaip pražilęs su ilga barzda senukas. Uranas-dangaus personifikacija. Eteris-viršutinis dangus, skaidriausias ir tyriausias dangaus sluoksnis. Pontas-senovinis jūros dievas, jūros (gilumos) personifikacija. Momas- kaltės, piktžodžiavimo, sarkazmo personifikacija. Moras-neišvengiamos pražūties personifikacija. Ciklopai-milžinų rasė, kurios atstovai teturėjo vieną kaktoje esančią akį. Gigantai-senovės graikų milžinai su gyvačių kojomis. Titanai-dievai, kėsinęsi į pasaulio valdžią. Forkinas- jūros gelmių personifikacija. Euribija-jūros dievė. Echidna-„Visų monstrų motina“. Eritėja-viena iš keturių hesperidžių. Palantas-išminties dievas. Gerionas-Jis buvo sparnuotas milžinas, kurio kūną sudarė trys žmonių kūnai sujungti per liemenį. Gorgonė-graikų mitologijos fantastinė būtybė. Euritionas-Ftijos karalius. Zelas-uolumo ir atsidavimo personifikacija. Nikė-pergalės deivė.

Istorija  Namų darbai   (7,46 kB)

Viduramžių teatras Išnykus antikinei dramai, atėjo Vakarų Europos liturginės, arba bažnytinės, dramos epocha. Ilgą laiką manyta, kad šios dvi teatro formos neturi jokio ryšio; jog viena žlugo sulig barbarų įsiveržimu, o po keleto amžių radosi kita. Pritarti tokiai nuomonei reikštų nepakankamai įvertinti tiek mimetinio žmogaus instinkto jėgą, tiek paveldimų tradicijų tvarumą. Tamsieji amžiai teatro požiūriu galbūt ir nebuvo tokie jau tamsūs. Tiesa, vėlesnysis romėnų teatras nebegalėjo didžiuotis iškiliais dramaturgais. Dramos būdavo skaitomos ir cituojamos, bet nebevaidinamos. Tuo metu kuklesni klasikinio pasaulio pramoginių renginių rodytojai po vieną ar grupelėmis klajojo skersai išilgai Europą. Tai buvo akrobatai, šokėjai, mimai, gyvūnų dresuotojai su meškomis ir beždžionėmis, žongliruotojai, imtynininkai, baladžių dainininkai ir pasakotojai. Nešiodami teatro grūdą, telaukiantį tik palankių sąlygų sudygti, jie gyveno kaip išmanydami ir perdavinėjo toliau ankstesnių mimų kartų patikėtus įgūdžius bei triukus. Nors nuo seniausiųjų laikų krikščionims griežtai drausta lankyti tetaro spektaklius ar juose vaidinti, vis dėl to Bizantijoje, atrodo, mėginta pritaikyti senąjį pagonišką teatrą naujosios religijos reikmėms: esama užuominų apie religines pjeses, atliekamas tikintiesiems lavinti. Viduramžių drama pasiekė viršūnę XIV amžiuje. Gana ironiška tai, jog drama atgimė pačioje krikščionių kulto širdyje. Lygiai kaip graikų drama išsirutuliojo iš Dioniso kulto, Viduramžių liturginė drama išsikristalizavo iš krikščionių liturgijos. Iš didžiojo literatūros lobyno – Biblijos – buvo paimtos tokios dramatiškos istorijos kaip Nojaus laivo, Jonos ir banginio, Danieliaus liūto irštvoje, Samsono ir Dalilos bei daugelis kitų. Išsėmę Biblijos šaltinius, rašytojai ėmėsi šventųjų ir kankinių gyvenimų. Kai kurios šių istorijų pasakojo apie šventuosius, atsivertusius tuo metu, kai jie vaidino nešvankiose burleskose, sumanytose naujai religijai pajuokti, ir šie epizodai teikia įdomios informacijos apie paskutiniąsias Romos teatro dienas. Neįmanoma tiksliai nužymėti teatro raidos trajektorijos ar pasikeitimus priskirti kokiai vienai vietai. Liturginių pjesių randama visoje Europoje. Pirmosios liturginės dramos buvo parašytos atlikti kunigams ir berniukams choristams bažnyčioje. Pridūrus daugiau epizodų, leista pasirodyti pasauliečiams, nors moterims kol kas dar ne. Ilgėjant atlikėjų sąrašui, reikėjo daugiau erdvės, ir aktoriai užimdavo anksčiau parapijiečiams paliekamą plotą. Vaidinimo erdvė buvo paskirstoma daugmaž vienodai, nesvarbu, ar pjesė būtų statoma mažoje bažnytėlėje, ar milžiniškoje katedroje. Centrinė vieta buvo altorius su Nukryžiuotuoju. Dešinėje (žvelgiant iš į parapiją atsigręžusio kunigo padėties) būdavo Dangus, kairėje – Pragaras. Pranašai tardavo savo žodžius iš sakyklos. Abipus centrinės navos rikiavosi pjesės veiksmui reikalingi plotai. Tai galėjo būti Beliejus, Nazaretas, Erodo rūmai, Jeruzalės šventykla su pinigų keitėjais, Kajafo namai ir Piloto rūmai, Alyvų kalnas, Getsemanė, Golgota ir Prisikėlimo kapas. Šie plotai vadinti įvairiai – rūmais, namais, būdelėmis. Erdvė tarp jų būdavo nelokalizuota „vaidinimo vieta“ (platea), kuri neišnyks ištisus šimtmečius ir pasirodys esanti itin vertinga ateities dramaturgams, kaip antai Shakespeare‘ui, nes galės vaizduoti bet kokią vietą, kurią tik pasirinks rašytojas. Taigi visa bažnyčia talpino daugialypę veiksmo vietą, kurioje spektakliui reikalingas scenas žiūrovai visą laiką gerai matė. Nežinoma, per kiek laiko sparčiai besiplėtojanti naujoji drama išsikėlė iš bažnyčios laukan. Viena iš paskatinusių priežasčių galėjo būti pernelyg didelė grūstis; kita – pradėjęs smelktis laisvumas ir vulgarumas. Kai kuriose vietose ši teatro forma buvo iškraustyta vos tik praradusi savo pirmykštį paprastumą; kitur ji išsilaikė bažnyčioje iki XVI amžiaus.

Istorija  Analizės   (9,61 kB)

Senovės Graikijoje mažai tebuvo geros, žemdirbystei tinkamos žemės. Šio krašto plėtotę daugiausiai lėmė jūra. Palaikant kažkokius tai prekybinius ryšius su kitais kraštais aktyviai buvo naudojamasi jūros keliais. Tų laikų žmonėms visi šie mano paminėti reiškiniai buvo begalo paslaptingi. Ta begalinė jėga jiems kėlė baimę ir pagarbą. Reikėjo paaiškinimų iš kur kyla šita jėga, kas ją valdo. Taip formavosi religiniai Senovės Graikijos gyventojų jausmai. Neolito laikotarpiu (7500-2800 m.pr.Kr.) didesnėje Europos ir Viduržemio jūros baseino dalyje paplito miežių, kviečių auginimas, žmonės pradėjo verstis gyvulininkyste. Tuo pačiu turėjo būti žmonių išmanančių šitą veiklos sritį. “Šie žmonės jau mokėjo stebėti metų laikų ciklą ir laikė jį rituališkai susijusiu su žemės dirbimu, sėja, ravėjimu ir pjūtimi arba veisimu, ganymu, priežiūra ir melžimu.” . Tai buvo lyg pradinis Senovės Graikijos religijos raidos etapas. Neolito laikotarpio žemdirbystė labai įtakojo to laiko gyvenimą. Su jos plėtojimusi prasidėjo gyventojų tankumo didėjimas: “nuo vieno žmogaus dešimtyje kvadratinių mylių medžiotojų ir rankiotojų laikais iki dešimties ir šimto žmonių kvadratinėje mylioje prasidėjus žemdirbystės epochai”. Naujoji technologija – metalo apdirbimas, buvo paskutinis faktorius, lėmęs civilizacijos susiformavimą. Ankstyvoji klasinė visuomenė pradėjo formuotis dar žalvario amžiuje (XXVIII – XII a.pr.Kr.). Šis periodas dar yra vadinams KRETOS-MIKĖNŲ kultūra. Iš pradžių Senovės Graikijos religija buvo glaudžiai susijusi su mitologiniais vaizdiniais. Senieji Egėjo jūros baseino gyventojai visas gamtos jėgas ir reiškinius laikė visagalėmis nemirtingomis būtybėmis. Kaip antai: “Iš pradžių buvo vien amžinas, beribis, tamsus Chaosas – gyvybės šaltinis. Viskas atsirado iš beribio Chaoso – visas pasaulis ir nemirtingieji dievai. Iš chaoso atsirado ir deivė Žemė – Gaja. Plačiai nusidriekė ji, galinga, duodanti gyvybę viskam kas gyvena ir auga joje. O giliai po žeme, taip giliai, kaip toli nuo mūsų neaprėpiamas šviesus dangus, neišmatuojamoje gelmėje gimė niūrusis Tartaras – siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos. Iš Chaoso gimė ir galingoji, viską atgaivinanti Meilė – Erotas. Beribis Chaosas pagimdė amžinąją tamsą – Erebą ir tamsiąją Naktį – Niuktę. O iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa – Eteris ir džiaugsminga šviesi Diena – Hemera. Šviesa pasklido po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą.”. Mitologija suklestėjo II tūkstantmečio pr.m.e. pabaigoje. Šituo laikotarpiu galutinai susiformavo Olimpo dievų panteonas. Žmonės dievus įsivaizdavo kaip idealius žmones su visais žmogiškais jausmais. Dievai buvo nemirtingi, jie neseno ir nesirgo, tačiau turėjo troškimų ir poreikių; kaip antai alkį ir troškulį jie numalšindavo ambrozija (gardžiakvapis dievų maistas) ir nektaru. Galingiausias iš jų buvo Dzeusas – žmonių ir dievų tėvas. Visi turėjo jam paklusti. Dievai gyveno ant Olimpo kalno, 6000 pėdų aukštyje, kuris skendėjo debesyse. Kiekviena Olimpo dievybė turėjo tam tikras funkcijas: Atėnė – išminties ir teisingumo deivė, savo galia, reikšmingumu prilygstanti Dzeusui.

Istorija  Konspektai   (4,5 kB)

Chaosas-pirmykštė beformė tuščia erdvė, iš kurios atsirado kiti pirmapradžiai dievai. Gaja- Žemės personifikacija (Motina Žemė). Tartaras-kartu dievybė ir vieta požemio pasaulyje, esanti žemiau už Hadą. Erotas-senovės graikų meilės, vaisingumo, geismo ir sekso dievas. Erebas-pirmapradis dievas, tamsos personifikacija. Nikė-pergalės deivė. Chronas-laiko personifikacija. Chronas dažnai vaizduojamas kaip pražilęs su ilga barzda senukas. Uranas-dangaus personifikacija. Eteris-viršutinis dangus, skaidriausias ir tyriausias dangaus sluoksnis. Pontas-senovinis jūros dievas, jūros (gilumos) personifikacija. Momas- kaltės, piktžodžiavimo, sarkazmo personifikacija. Moras-neišvengiamos pražūties personifikacija. Ciklopai-milžinų rasė, kurios atstovai teturėjo vieną kaktoje esančią akį. Gigantai-senovės graikų milžinai su gyvačių kojomis. Titanai-dievai, kėsinęsi į pasaulio valdžią. Forkinas- jūros gelmių personifikacija. Euribija-jūros dievė. Echidna-„Visų monstrų motina“. Eritėja-viena iš keturių hesperidžių. Palantas-išminties dievas. Gerionas-Jis buvo sparnuotas milžinas, kurio kūną sudarė trys žmonių kūnai sujungti per liemenį. Gorgonė-graikų mitologijos fantastinė būtybė. Euritionas-Ftijos karalius. Zelas-uolumo ir atsidavimo personifikacija. Nikė-pergalės deivė.

Istorija  Namų darbai   (7,46 kB)

Nėra vienodų būties aiškinimų. Būties sąvoka yra bendriausia, todėl jokia protu ir patirtimi besiremianti teorija negali įrodyti tam tikros būties sampratos besąlygiško pranašumo. Neįmanoma remiantis tik protu išmąstyti vienintelės teisingos būties teorijos taip pat logiškai pagrįsti filosofijos atsiradimo būtinybės antikinėje Graikijoje ir logiškai įrodyti visų filosofinės minties sklaidos krypčių bûtinumo.

Filosofija  Referatai   (8 psl., 27,65 kB)

Religija – savita istoriškai susiformavusi konkrečios socialinės grupės išpažįstamų ontologinių etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistema, kuriai paprastai būdingas tikėjimas anapusine realybe, pomirtiniu gyvenimu, antgamtinėmis jėgomis ir antgamtinėmis būtybėmis bei tokio pobūdžio tikėjimų suponuojamas antgamtinių jėgų, antgamtinių būtybių, vad. šventųjų asmenybių, šventųjų vietų, šventųjų relikvijų ir fetišų garbinimas. Paties pavadinimo religija kilmė siejama su lotynų kalba, tačiau dėl tikslios etimologijos ginčijamasi ne vieną šimtmetį, pateikiamos bent penkios versijos. Daugumos religijų išpažinėjai periodiškai meldžiasi, švenčia su savuoju tikėjimu susijusias šventes, skaito arba studijuoja šventuosius raštus, teikia dvasinę, psichologinę bei kitokią pagalbą savosios konfesinės grupės nariams. Visa ši tikinčiųjų veikla, arba religinė praktika pačių tikinčiųjų paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir savosios religijos dogmatų išpažinimas tarp kitatikių ar pasaulietinėje aplinkoje.

Kita  Referatai   (14 psl., 115,91 kB)