Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasta 11 rezultatų

Dauginimasis yra vienas svarbiausių gyvybės požymių. Daugintis gali visi be išimties gyvi organizmai, pradedant bakterijomis ir baigiant žinduoliais. Tik dauginimasis palaiko kiekvieną gyvūnų ir augalų rūšį, ir tik tokiu būdu tėvai perduoda paveldimąsias ypatybes savo palikuonims. Procesas, kurį sąlyginai galima pavadinti dauginimusi, molekulių lygiu pasireiškia unikalia DNR savybe — jos molekulių sugebėjimu dvigubėti. Ląstelių lygiu daugintis dalydamiesi gali tokie organoidai kaip mitochondrijos ir chloroplastai.
Biologija  Konspektai   (22,04 kB)
Gyvybės įvairovė
2009-07-09
Tarkime, kad jūsų paprašytų suklasifikuoti jums žinomus gyvus organizmus. Greičiausiai jūs pradėtumėte nuo sąrašo sudarymo ir kiekvienai rūšiai duotumėte pavadinimą. Tada organizmus skirstytumėte į atskiras grupes. Tačiau kuo jūs remsitės - spalva, dydžiu ar tuo, kad šie organizmai susiję su jumis? Nuspręsti, kiek bus grupių, kokios jos ir kokia jų išdėstymo tvarka - nelengva, turbūt dažnai jūs turėtumėte keisti nuomonę ar net viską pradėti iš naujo.
Biologija  Konspektai   (17,68 kB)
Ligos
2009-07-09
Įvairios etiologijos dažniausiai kvėpavimo takų uždegimas, kuris dažnai pareina savaime, sukelia dažniausiai virusinė infekcija: rino, adeno, gripo, paragripo virusai. Paprastai sergama šaltu metų laiku. Ū. B. parsidėti skatina nuovargis, peršalimas kontaktas su kenksmingom medžiagom. Ankstyviausi ū. b. patomorfologiniai požymiai: bronchų epitelio hiperemija(paraudimas), virpamojo epitelio deskvamacija(paburkimas).
Medicina  Konspektai   (23,3 kB)
Geografija
2009-07-09
Manoma, kad Žemė susidarė prieš 4,5 – 4,6 mlrd. Metų, o gyvybė atsirado prieš 3,5 mlrd. metų. Jei Žemę palygintume su moterimi, tai: apie pirmuosius jos 7- ius metus biografai nieko nežinojo; 2) dabartinis vaizdas yra paskutinių 6- ių tos moters metų padarinys; 3) ji sužydėjo sulaukusi brandaus amžiaus; 4) kol jai nesukako 42 m., jos žemynai buvo be visiškos gyvybės; 5) žydintys augalai pasirodė tik 45- aisiais jos gyvenimo metais. Tuo metu vyko ir superžemyno skilimas į gabalus, o naminiai gyvuliai buvo dinozaurai; 6) dinozaurai išnyko prieš 8 mėnesius;
Geografija  Konspektai   (23,11 kB)
Paleozojus ir Mezozojaus laikotarpiai, beje, ilgiausiai trukę ir daugiausia permainų Žemės paviršiuje atnešę laikotarpiai, kurių metu vyko intensyvūs tektoniniai judesiai, įtakoję įvairių reljefo darinių atsiradimą. Savo darbe smulkiau apžvelgsiu paleozojaus ir mezozojaus laikotarpių tektogenezę, bei organinio pasaulio vystymąsi. Paleozojus dar išskiriamas į ankstyvąjį ir vėlyvąjį paleozojų.
Geologija  Referatai   (4,96 kB)
Ląstelės yra organizmus sudarančios “plytos”, taigi, atrodytų, mažiausia gyvybės forma. Tačiau ir ląstelių viduje neretai apsigyvena dar smulkesnės ląstelės ar neląsteliniai organizmai. Viduląsteliniai dumbliai. Kai kurių bestuburių gyvūnų rūšių ląstelėse neretai gyvena vienaląsčiai dumbliai. Viduląstelinių dumblių neretai turi sėslūs vandens gyvūnai, gyvenantys vandenyje, kur mažai planktono. Tai duobagyviai (koraliniai polipai, kai kurios hidros), dvigeldžiai moliuskai, pirmuonys.
Biologija  Konspektai   (2 psl., 12,32 kB)
Duobagyviai
2010-01-04
Duobagyviai Duobagyviai (lot. Cnidaria, Coelenterata) – tikrųjų daugialąsčių (Eumetazoa) gyvūnų tipas. Kūnas vamzdelio tipo, viename gale atviras, kitame – aklinas, sudarytas iš dviejų ląstelių sluoksnių: ektodermos ir entodermos, tarp kurių yra mezoglėja. Vidinė kūno ertmė išklota entoderma, vadinama gastraline ertme. Priekiniame jos gale atsiveria burnos anga, kuri spinduliškai apsupta čiuopiklių su dilgiosiomis ląstelėmis – knidocitais. Todėl duobagyvių kūno simetrija vadinama spinduline. Maistas pro burną patenka į gastralinę arba žarninę ertmę ir pradedamas virškinti. Maistas visiškai suvirškinamas entodermos ląstelėse, o nersuvirškinti likučiai pašalinami pro burną, nes nėra analinės ertmės. Nervų sistema difuzinio tipo, sudaryta iš padrikai po visą kūną išsidėsčiusių nervinių ląstelių, kurios tarpusavyje jungiasi ataugomis ir sudaro nervinių ląstelių rezginį. Dauginasi nelytiniu ir lytiniu būdu. Nelytinis dauginimosi būdas vadinamas pumpuravimusi. Po jo dažnai susidaro didelės individų kolonijos (pvz., koraliniai polipai). Duobagyviai – vandens gyvūnai. Dažniausiai gyvena jūrose, kai kurios rūšys aptinkamos ir gėluose vandenyse. Dauguma jų sėslūs, gyvena prisitvirtinę prie vandenyje panirusių daiktų. Kai kurie, lankstydami savo kūną, sugeba lėtai judėti (pvz., hidra) arba plaukioti reaktyviniu būdu (pvz., medūzos). Koraliniai polipai turi tvirtus skeletus ir sudaro dideles kolonijas – rifus, atolus (Didysis barjerinis rifas). Hidra Hidra (lot. Hydra) – plėšriųjų duobagyvių (Cnidaria) gentis. Dydis iki 7 mm. Sudaryta iš dviejų ląstelių sluoksnių – ektodermos ir endodermos. Išoriniame sluoksnyje yra daug dilgiųjų ląstelių, kuriomis hidra paveikia savo auką. Vidiniame sluoksnyje yra skirtingų tipų ląstelių: nervinių, lytinių, virškinamųjų, odos raumenų. Hidrai būdinga regeneracija ir reagavimas į dirginimus. Juda versdamasi per galvą (nuo pado ant čiuptuvų ir t.t.). Hidros kūno centre tarp spinduline simetrija išsidėsčiusių čiuptuvų yra burnos anga, per kurią patenka maistas ir pašalinamos atliekos. Minta dafnijomis, tačiau gali praryti net žuvų mailių. Hidra gali daugintis lytiniu ir nelytiniu būdu. Lytiniu budu dauginasi esant nepalankiam metui, kuomet susiformavusi zigota gali virsti cista ir laukti, kol atsiras tinkamos sąlygos. Nelytiniu būdu – pumpuravimusi. Gyvena tvenkiniuose, ežerų įlankose ant plūduriuojančių vandens lapų, po akmenimis. Lietuvoje aptinkamos šios rūšys:  Gėlavandenė hidra (Hydra vulgaris)  Žalioji hidra (Hydra circumcincta) Koralai Koralai – duobagyvių (lot. Cnidaria) tipo, koralinių polipų (Anthozoa) klasei priklausantys gyvūnai.  Jūros vėduoklė („Gorgonia sp.“) dėl išskleistų oranžinių čiuptuvų koralas savo forma primena vėduoklę.  Raguotieji koralai (lot. Acropora nasuta) kalkinį skeletą turinčių koralinių polipų kolonija, siekianti iki 1 m aukščio. Dauginasi pumpuravimo būdu arba dėdami kiaušinius į vandenį. Maitinasi naktimis lervomis, nedideliais organizmais, kuriuos nužudo dilgiaisiais čiuptuvais, ir koralų viduje augančiais dumbliais. Raguotieji koralai yra labai trapūs, dažniausiai auga koralinių rifų priedangoje. Koralų kolonijų atšakos panašios į elnio ragus. Paplitę tropinio klimato juostos jūrose.  Raudonieji koralai (lot. Corallium rubrum) sudaryti iš baltų koralų, turinčių juodą, rausvą, raudoną kalkinį skeletą. Užauga iki 50 cm aukščio. Gyvena iki 200 m gylyje Viduržemio jūroje.  Symphyllia (lot. Symphyllia) apvalios formos, raižytu paviršiumi, siekiantys 2 m skersmens koralai panašūs į milžiniškas smegenis. Juos sudaro kelios eilės polipų, ant kurių išilgai išsidėsčiusios čiuptuvų eilės. Apačioje polipų burna suformuoja gilias įpjovas. Dėl apvalios formos jiems nebaisios potvynio bangos ir povandeninės srovės. Paplitę tropinio klimato juostos jūrose.  Tubastrea (lot. Tubastrea aurea) auksinės spalvos koralai.
Biologija  Referatai   (106,26 kB)
Yra žinomos dvi dauginimosi formos: lytinis ir nelytinis dauginimasis. Nelytinis dauginimasis. Vykstant nelytiniam dauginimuisi dalyvauja tik viena motininė būtybė, kuri dalijasi, pumpuruojasi arba išaugina sporas. Nelytinis dauginimasis paplitęs augalų tarpe ir žymiai rečiau sutinkamas gyvūnų gyvenime. Dauginantis nelytiniu būdu susiformuoja dvi ar daugiau dukterinių būtybių, kurių paveldimosios savybės panašios į motininės būtybės. Nelytiniu būdu dauginasi bakterijos ir melsvadumbliai. Jų kūnas dalijasi pusiau ir susidaro du atskiri savarankiški organizmai. Dalydamiesi į dvi ar daugiau dalių dauginasi pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai. Pumpuruodamiesi dalijasi mieliniai organizmai, hidros, hidroidiniai ir koraliniai polipai ir kt. bestuburiai. Ant motininio kūno atsiranda pumpurėlis, kuris auga. Atsiskyręs nuo motininio kūno jis tampa savarankišku organizmu. Daugelio rūšių plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės gali dalintis į kelias dalis, kiekviena iš šių dalių ataugina trūkstamus organus ir virsta savarankišku organizmu. Dauguma augalų dauginasi nelytiniu būdu, sporomis - haploidinėmis ląstelėmis, padengtomis standžiu apvalkalėliu ir atspariomis nepalankioms gyvenimo sąlygoms. Sporas daugiausia augina sausumos augalai. Dumbliai ir kai kurie vandenyje augantys augalai dauginasi zoosporomis, turinčiomis žiuželius ir galinčiomis judėti vandenyje. Sausumos augalų sporos negali judėti, ir jas išnešioja vėjas, vanduo, gyvūnai. Viena iš dažniausiai sutinkamų augalų nelytinio dauginimosi formų yra vegetatyvinis dauginimasis. Daugelis medžių ir krūmų dauginasi atlankomis (vynuogės, serbentai), ūsais (žemuogės, braškės), šaknų atžalomis (daugelis žolių, lapuočiai ir spygliuočiai medžiai), ataugomis (nuo medžių, šakų ar kelmų), svogūnais (tulpės, narcizai), stiebagumbiais (bulvės), šakniastiebiais (mėtos), auginiais (medžiai, krūmai), lapais (begonijos). Vaismedžiai dauginami skiepijimu. Augalai, kurie dauginasi vegetatyviniu būdu, paveldi motininio augalo požymius. Ši savybė taikoma žemės ūkyje, siekiant greitai gauti gausų derlių (pvz. bulvių) ir išsaugoti vertingas kultūrinių augalų veisles. Vegetatyvinis dauginimasis taikomas sodininkystėje, daržininkystėje, gėlininkystėje ir kt. Lytinis dauginimasis. Augalams ir gyvūnams dauginantis lytiniu būdu, turi dalyvauti dvi būtybės: vyriškoji ir moteriškoji. Įvairių rūšių bestuburių ir stuburinių lytinės ląstelės skiriasi dydžiu ir forma. Moteriškos būtybės lytiniuose organuose susidaro kiaušialąstės arba kiaušinėliai, vyriškosios būtybės - spermiai arba spermatozoidai. Moteriškoji ir vyriškoji gameta susilieja, ir susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas organizmas. Kiaušialąstės dažniausiai būna apskritos, jų citoplazmoje - trynys, kuriame sukauptos atsarginės maisto medžiagos. Kiaušialąstės yra nejudrios. Daugumos stuburinių kiaušinėliai yra maži. Žuvų, varliagyvių, roplių ir paukščių kiaušinėliai dideli, juose yra daug trynio. Vyriškosios lytinės ląstelės - spermatozoidai yra daug mažesni už kiaušinėlius. Jie yra judrūs. Spermatozoidas turi galvutę, kurioje yra branduolys, kaklelį, uodegėlę, ji padeda spermatozoidui judėti. Lytiniu būdu dauginasi dauguma stuburinių gyvūnų. Tačiau stuburinių gyvūnų lytinis dauginimasis daugybe aspektų skiriasi. Stuburinių evoliucijoje galime pastebėti jų laipsnišką prisitaikymą gyventi sausumoje. Vienas iš svarbiausių sunkumų, kurį būtina nugalėti, pereinant iš vandens į sausumą buvo dauginimasis. Dauguma žuvų savo gametas išleidžia tiesiai į vandenį, jų apsivaisinimas - išorinis. Daugumai rūšių būdinga lervos stadija, rūpinimasis palikuonimis - retas reiškinys. Varliagyvių gyvenime yra daugybė pavyzdžių, kaip jie prisitaikė gyventi sausumoje, tačiau tik nedaugelis jų susijęs su dauginimusi. Kad varliagyviai galėtų daugintis, jei turi sugrįžti į vandenį, ir ankstyvosios jų vystymosi stadijos taip pat praeina vandenyje. Ropliai yra pirmieji stuburiniai, kurie pilnai dauginasi ir vystosi sausumoje. Aišku, kad sausumoje negalima “išmėtyti” gametų į supančią aplinką. Todėl pirmoji būtina sąlyga perėjimo gyventi į sausumą buvo vyriškų lytinių ląstelių patekimas į patelės kūną, t.y. vidinis apsivaisinimas. Būtent toks apsivaisinimas būdingas ropliams, paukščiams, žinduoliams.Vykstant vidiniam apsivaisinimui gametų susiliejimo tikimybė išaugo, todėl jų skaičius sumažėjo. Daugumos augalų gyvenime pastebima lytinė ir nelytinė kartų kaita. Ji būdinga samanoms, paparčiams, pataisams, asiūkliams. Viena iš šio proceso priežasčių yra organizmų nesugebėjimas judėti, ir todėl sumažėja tikimybė susilieti gametoms, todėl daugelis augalų dauginasi nelytiniu būdu. Visiems sausumos augalams ir kai kuriems dumbliams būdingas lytinis dauginimasis. Kad samanos ir sporiniai induočiai galėtų apsivaisinti būtinas vanduo, nes spermatozoidai žiuželių pagalba turi susirasti kiaušialąstę ir veikiami specialių cheminių dirgiklių ją apvaisinti. Tačiau evoliucijos procese kai kurie augalai užėmė sausumos plotus, kurie yra toli nuo vandens. Dėl to keitėsi lytinio dauginimosi būdas. Gametofitai (lytinė karta) redukavosi, prisitaikė gyventi sporofito kūne (nelytinė karta) ir maitintis jo pagamintu maistu. Mikrosporos virto žiedadulkėmis. Jos, patekusios ant sėslaus, suaugusio su sporofitu, redukuoto gametofito, dygo, dulkiadaigyje formavosi vyriškos lytinės gametos, kurios sporofite apvaisindavo kiaušialąstę. Taip atsirado sėklos. Sausumos augalai perėjo iš dauginimosi sporomis į dauginimąsi sėklomis. Sausumos augalų vyriškos lytinės ląstelės vadinamos spermiais. Spermiai yra plikos, be žiuželių ląstelės. Spermius turi plikasėkliai ir gaubtasėkliai. Tokiu būdu yra garantuojamas palikuonių aprūpinimas maistu ir apsauga, taip pat paplitimas. Lytinis dauginimasis pranašesnis už nelytinį dauginimąsi tuo, kad sudaro galimybę atsirasti įvairioms abiejų tėvų paveldimųjų požymių kombinacijoms. Todėl palikuonys gali būti gyvybingesni už abu savo tėvus.
Biologija  Konspektai   (7,35 kB)
Didysis Barjerinis Rifas Didysis Barjerinis Rifas yra pats didžiausias pasaulyje Koralinis Rifas. Jis yra įsikūręs Australijoje, o jo ilgis siekia daugiau nei 2000 kilometrų. Rifas yra palei šiaurinės Australijos krantus nuo Kvynslendo iki Papua Naujosios Gvinėjos įlankos. Didysis barjerinis rifas nėra vientisas, skirtingose vietose nuo krantų nutolęs nuo 15 iki 200 km ir užima daugiau kaip 200 000 km. Šis gamtos brangakmenis, tviskantis net iš Mėnulio matomais žydrais, melsvai violetiniais, ryškiai mėlynais ir skaisčiai baltais atspalviais, yra viena gražiausių mūsų planetos vietų. (žr. Priedą nr.1) Pagrindinė rifo dalis jungia daugiau kaip 2100 pavienių rifų, apsuptų beveik 540 barjerų, sudarančių pakrantės salas. Vidurinėje dalyje rifai labiau išsibarstę, šiaurėje ir pietuose – vienas šalia kito. Tarp Didžiojo barjerinio rifo ir pakrantės yra lagūna. Čia mažai kur yra giliau nei 100 m., dugną dengia drumstas sluoksnis. Nepaprastą Didįjį Barjerinį rifą sudaro apie 3000 atskirų koralinių rifų, salų, seklumų ir lagūnų, ir visi šie dariniai išgyvena skirtingus evoliucijos etapus. Tai 10 000 metų trukusio darbo rezultatas. Metų, per kuriuos vandenyno lygis po paskutiniojo ledynmečio pakilo iki šiandieninio lygio. Barjerinio Rifo susidarymas Didysis barjerinis rifas pradėjo kurtis dar prieš 18 mln. metų. Barjeriniai rifai yra kolonijinių koralų statiniai. Jie sudaryti iš tūkstančių polipų. Šie sluoksnis po sluoksnio tvirtai gula vienas ant kito, sudarydami kalkių skeletus. Jie susijungia su kaimyniniais polipais, taip sutvirtindami rifą. Jį dar sutvirtina ir kalkiniai dumbliai, gaminantys kalkes, taip pat kiti dumbliai, gaminantys kitą, pamatą sutvirtinančią medžiagą. Polipų dauginimosi metu rifai plečiasi. Rifas labiausiai veikiamas bangų ir vėjų nuo jūros pusės – ten šlaitai staiga ima leistis tūkstančius metrų gilyn. Šioje vietoje koralai auga sparčiausiai. Daugiausiai statybinių medžiagų rifai netenka ten, kur aukšta vandens temperatūra ir ypač didelės bangos.Rifą pamažu ardo koralais mintančios pintys, kriauklės, jūrų ežiai ir sraigės. Rife yra apie 400 rūšių koralų. Visi jie yra skirtingi, įvairių spalvų, nors dažniausiai jie būna balti, ir didžioji barjerinio rifo dalis yra balta. Tai medžiaga, iš kurios suformuotas rifo skeletas, sudarytas iš negyvų polipų. Gyvi polipai būna įvairių spalvų ir formų. Čia gausu pačių įvairiausių koralų, pinčių, kitų spalvingų būtybių. Čia taip pat gyvena daugiau kaip 3000 gyvūnų rūšių.(žr. Priede nr.2-4) Ypač gausu aktinijų, krevečių, jūros žvaigždžių, krabų, bežiaunių moliuskų, holoturijų, jūrų sraigių. Niekur kitur nėra tiek daug jūrų vėžlių. Sekliame vandenyje grobio ieško vandens paukščiai. Yra apie 200 rūšių moliuskų, daugiau kaip 2000 žuvų (Maždaug dešimtadalis visų žinomų rūšių). Šios minta koralais, yra plėšrūnų. Rife daug simbiozės (įvairios skirtingų rūšių organizmų sugyvenimo formos) pavyzdžiui - smulkios žuvelės valo nuo stambiųjų parazitus ir negyvus audinius. Taip smulkios žuvys pasimaitina, o didžiosios būna švarios ir sveikos. Krabų pora gyvena urve kartu su gerai matančiais gružliais, kurie prastą regą turinčius krabus perspėja apie pavojų.
Geografija  Referatai   (196,58 kB)
Biologija
2010-05-15
Labai daug naudingos informacijos pasiruošti biologijos valstybiniam egzaminui. iologija – mokslas apie gyvybę. Jis tyrinėja gyvybę kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos egzistavimo ir vystimosi dėsnius. Biologijos tyrimo objektas yra gyvieji organizmai, jų sandara, funkcijos, gamtinės bendrijos. Biologijos mokslo sistema aiškina gyvosios gamtos esmę, formos, vystimosi ir tai yra vadinama – bendrąja biologija . Tam tikrus objektus tyrinėja specialūs mokslai.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (73 psl., 658,89 kB)
Vanduo yra svarbiausias aplinkos ekologinis veiksnys, nes be vandens negali egzistuoti jokia gyvybė. Su vandens dalyvavimu yra susiję visi pagrindiniai gyvybės procesai organizmuose: kvėpavimas, maitinimasis, virškinimas ir visos biocheminės reakcijos bei medžiagų apytaka. Gyvuose organizmuose vanduo sudaro didžiausią masės dalį. Dėl saulės radiacijos poveikio sausumos ir Pasaulinio vandenyno paviršiui garuojant, kas minutę į atmosferą patenka 1mlrd. tonų vandens garų. Per tą patį laiką toks pats vandens kiekis gamtoje susikondensuoja ir vėl grįžta į žemę kritulių pavidalų (lietus, rasa, šerkšnas, šarma, dulksna, sniegas, sniego kruopos, kruša, ledo, adatos). Kondensuojantis vandens garams, atmosferoje išsiskiria slaptoji garavimo šiluma. Dėl to planetos paviršius mažai atvėsta per naktį ir žiemą. Pasaulinis vandenynas yra ne tik milžiniškas šilumos akumuliatorius, bet ir distiliatorius, aprūpinantis sausumą gėlu vandeniu. Trys ketvirtadaliai Saulės energijos, pasiekusios mūsų planetą, sunaudojama vandeniui garuoti. Atmosferos vanduo, nors jo nelabai daug, vis dėlto yra svarbiausias visoje vandens cirkuliacijos ir biogeocheminių medžiagų apykaitos rate. Vanduo, dalyvaujantis biologiniame cikle, yra deguonies ir vandenilio šaltinis.
Aplinka  Kursiniai darbai   (13 psl., 32,25 kB)