Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 33 rezultatai

Pasiruošimas biologijos brandos egzaminui. Konspektai, kuriuos mokant galima išlaikyti puikiai.
Biologija  Konspektai   (28 psl., 1,72 MB)
Dauginimasis yra vienas svarbiausių gyvybės požymių. Daugintis gali visi be išimties gyvi organizmai, pradedant bakterijomis ir baigiant žinduoliais. Tik dauginimasis palaiko kiekvieną gyvūnų ir augalų rūšį, ir tik tokiu būdu tėvai perduoda paveldimąsias ypatybes savo palikuonims. Procesas, kurį sąlyginai galima pavadinti dauginimusi, molekulių lygiu pasireiškia unikalia DNR savybe — jos molekulių sugebėjimu dvigubėti. Ląstelių lygiu daugintis dalydamiesi gali tokie organoidai kaip mitochondrijos ir chloroplastai.
Biologija  Konspektai   (22,04 kB)
Biologija
2009-07-09
Tikslas – supažindinti su šiuolaikinėmis biologinėmis problemomis ir atradimais evoliucijos, genetikos, biotechnologijos, imunologijos, ekosistemų funkcionavimo srityse ir padėti suprasti jų vaidmenį mus supančios gyvybės pokyčių kontekste bei naujausių biologijos pasiekimų praktinio taikymo galimybes.
Biologija  Konspektai   (6,7 kB)
Manoma, kad organizmus sudarančios ląstelės dėl savo struktūros panašumo yra kilę iš vienos pirminės ląstelės – prokarioto ( bebranduolinės ląstelės ), atsiradusios Žemėje daugiau kaip prieš tris mlrd. metų. Sudėtingesnės sandaros eukariotinės ląstelės evoliucijos metu kilo iš simbiozės būdu besijungiančių prokariotinių ląstelių.
Biologija  Namų darbai   (2,29 kB)
Augalai
2009-07-09
Aukštesnieji augalai – viena iš augalų karalystės pokaralysčių. Jiems visiems būdingas gemalas. Kūnas suskirstytas į stiebą, šaknį ir lapą, juos dar vadina stuomeniniais. Skirtingai nuo dumblių tai daugialąsčiai, diferencijuoti organizmai, prisitaikę gyventi sausumoje. Jiems būdinga kartų – lytinės (gametofito) ir nelytinės (sporofito) – kaita. Aukštesniųjų augalų zigota vystosi į daugialąstį gemalą.
Biologija  Referatai   (6,81 kB)
Citologija
2009-07-09
Citologija – tai biologijos mokslas tiriantis ląstelių sandarą, vystimąsį ir funkcijas. Organelės – pastovios citoplazmos struktūros būtinos ląstelės gyvybinei veiklai ir atliekančios skirtingas funkcijas. Ląstelė - visų gyvų organizmų mažiausias struktūrinis ir funkcinis vienetas, jų formavimosi ir gyvybinės veiklos pagrindas. Ji geba savarankiškai gyventi, daugintis ir vystytis. Intarpai – nepastovūs citoplazmos dariniai nedalivaujantys ląstelių medžiagų apykaitoje.
Medicina  Konspektai   (5,31 kB)
Genetikos samprata
2009-07-09
Pagrindinis genetikos uždaviniai – tirti genų perdavimą iš kartos į kartą, nustatyti, kaip genuose esanti informacija virsta požymiu. Genetika tiria vieną iš pagrindinių gyvų organizmų savybių – paveldimumą, todėl ji savaime atsiranda visų biologinių reškinių centre.
Biologija  Konspektai   (3,73 kB)
Kintamumas - organizmų savybė individualiai vystantis įgyti naujų požymių. Dėl kintamumo tos pačios rūšies individai skiriasi vieni nuo kitų tam tikrais požymiais. Organizmų kintamumas skirstomas į paveldimą ir nepaveldimą. Paveldimam priskiriami kombinacinis ir mutacinis kintamumai. Nuo seno pastebėta, kad kartais tarp augalų ir gyvūnų netikėtai atsiranda individų, kurie kažkokiu požymiu ypatingai skiriasi nuo kitų tos rūšies individų.
Medicina  Referatai   (5,21 kB)
Ląstelės, kaip ir visi daiktai Visatoje, dėvisi ir sensta. Kiekviena ląstelė anksčiau ar vėliau žūsta. Vienaląsčių organizmų ląstelės atsinaujina augdamos ir besidalindamos . Stambiame daugialąsčiame gyvūne (pvz., žmoguje) kiekvieną sekundę žūsta milijonai ląstelių, ir jis išgyvena tik todėl, kad naujos ląstelės gaminasi tokiu pat greičiu kaip žūsta senosios . Nuolatinis ląstelių gaminimasis - daugialąsčio organizmo gyvybės klausimas. Didele jonizuojančios spinduliuotės doze sustabdžius ląstelių dalijimąsi gyvūnas žūsta per kelias dienas.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 17,5 kB)
Eukariotinės ląstelės dalinasi dviem būdais - mitoziškai ir mejoziškai. Mitozinis dalijimasis gamtoje yra žymiai dažnesnis, negu mejozinis. Mitozė - tai ląstelės dalijimasis, kurio metu susidarančios dukterinės ląstelės būna genetiškai vienodos - jos gauna lygiai tokias pačias chromosomas su lygiai tokia pačia genetine informacija. Mitozės esmė yra ypatingas branduolio dalijimasis, o citoplazma po to nebūtinai turi pasidalinti. Vienaląsčiai organizmai - pirmuonys, dumbliai, primityvūs grybai - palankiose aplinkos sąlygose dauginasi mitoziškai dalindamiesi.
Biologija  Konspektai   (3 psl., 9,47 kB)
Mejozė
2009-09-10
Gamtoje egzistuojantys dauginimosi būdai skirstomi į dvi grupes: nelytinį dauginimąsi, kuomet palikuonys genetiškai vienodi, ir lytinį dauginimąsi, kuomet palikuonys genotipu skiriasi nuo tėvų ir vienas nuo kito. Nelytinio dauginimosi reikšmė. Nelytiniai palikuonys yra genetiškai vienodi, jie vienodai gerai prisitaikę prie aplinkos. O kadangi gamtoje nuolat veikia gamtinė aplinka, dauginimosi momento sulaukti daugiau šansų turi labiau prie aplinkos prisitaikę individai. Vadinasi, ir jų nelytiniai palikuonys bus vienodai gerai prisitaikę.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 17,04 kB)
Lytinių ląstelių gametų susidarymas vadinamas gametogeneze: vyriškųjų gametų susidarymas vadinamas spermatogeneze, o moteriškųjų - oogeneze. Spermatozoidas sudarytas iš galvutės, kaklelio ir žiuželio. Galvutės priekyje yra akrosoma - specializuota Goldžio komplekso pūslelė su fermentais, padedančiais prasiskverbti į kiaušinėlį. Galvutės centre yra kompaktiškas branduolys su haploidiniu chromosomų rinkiniu. Kaklelį sudaro žiuželio pamatėlis ir apie jį susisukusios viena ar kelios mitochondrijos, tiekiančios ATP judėjimui. Judėdamas žiuželis varo spermatozoidą galvute pirmyn.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 18,19 kB)
Sudėtingesnės analizės reikia nagrinėjant dihibridinį kryžminimą. Dihibridinis kryžminimas nuo monohibridinio skiriasi tuo, kad tiriamas ne vieno, o dviejų genų paveldėjimas. O tiriant dviejų genų paveldėjimą sutinkamos galimos dvi skirtingos situacijos. Vienu atveju tiriami genai yra skirtingose homologinių chromosomų porose, antruoju atveju – vienoje homologinių chromosomų poroje.
Biologija  Konspektai   (2 psl., 28,29 kB)
Sankryža. Susidarant gametoms mejozės pirmojo dalijimosi profazėje vyksta sankryža. Sankryžos metu į bivalentą susiglaudusių homologinių chromosomų chromatidės kryžiuojasi ir apsikeičia chromatidžių fragmentais. [žr. skyrelį "Mejozė I" skyriuje "Mejozė"]. Pirmoje anafazėje tolstančios chromosomos jau būna nebe tokios, kokios buvo prieš profazę I. Prieš profazę I kiekvienos chromosomos abi chromatidės buvo visiškai vienodos. Po sankryžos visos 4 bivalentoje esančios chromatidės būna skirtingos.
Biologija  Konspektai   (3 psl., 22,45 kB)
Kombinacinis kintamumas eukariotiniuose organizmuose paprastai susijęs su lytinių dauginimusi, o lytinis dauginimasis - su mejoze ir apvaisinimu. Lytinio dauginimosi kombinacinio kintamumo dėsningumus aprašė XIX amžiaus čekų vienuolis G.Mendelis. Paveldėjimo dėsningumus jis tyrė kryžmindamas žirnius. Kombinacinis kintamumas nuo XIX amž. tiriamas hibridologiniu metodu - organizmus kryžminant ir nagrinėjant kiekvienos poros palikuonis bei jų požymius.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 13,64 kB)
Augalų dauginimasis kryžminimasis gali būti pavadintas būsenos tipu, kai tarpusavyje kryžminasi to paties ar dviejų taksonų augalai. INBRYDERIAI – augalai, kurie dažniausiai brandina sėklas, save apvaisindami (savidulkiai). AUTBRYDERIAI – tie augalai, kurie subrandina sėklas,įvykus kryžminiam apvaisinimui (kryžmadulkiai). Kryžminimosi dauginimosi sistema yra svarbi dėl trijų priežasčių: pirma, tarpusavio kryžminimosi mastas sąlygoja kintamumo tipą, o tuo pačiu taksonų apimtį. Antra, suvokiant dauginimosi sistemą, lengviau suprasti taksono sudėtingumą.
Biologija  Konspektai   (19 psl., 31,63 kB)
Chromosomų duomenys gali būti apžvelgti dviem būdais, naudojamais klasifikacijos tikslams. Pirma, tai yra griežtai anatominė informacija – chromosomų skaičius tiek pat svarbus, kiek ir vaislapėlių skaičius. Antra, jos sudaro ypatingą informacijos tipą, nes nuo chromosomų skaičiaus ir homologinių chromosomų elgesio mejozėje dalinai priklausys hibridų vaisingumo lygis, tuo pačiu kryžminimosi bei populiacijų kintamumo tipai. Antrasis būdas svarbesnis biosistematikai (filogenetiniams tyrimams), nei taksonominiams(fenetiniams)tyrimams.
Biologija  Konspektai   (13 psl., 19,76 kB)
Augalų sandara
2009-09-10
Žiedadulkių sandarą, žiotelių tipus nagrinėja tokios botanikos šakos, kaip anatomija ir morfologija. Manoma, kad nelogiška dirbtinai atskirti skirtingus augalų sandaros aspektus botanikoje. Šie dalykai nagrinėjami kartu: morfologija ir anatomija, reproduktyvinių ir vegetatyvinių organų sandara, šiuolaikinių ir iškastinių augalų sandara (neobotanika ir paleobotanika) bei brandžių ir besivystančių augalų sandara. Šiai sričiai priklauso įvairios specializuotos mokslo šakos tokios, kaip palinologija, embriologija ir morfogenezė.
Biologija  Interpretacijos   (9 psl., 18,78 kB)
Grybų karalystė
2009-09-10
Tikrieji grybai (Fungi arba Mycota) skirstomi į 4 skyrius: chitridiomikotus (Chytridiomycota), zigomikotus (Zygomycota), aukšliagrybūnus (Ascomycota) ir papėdgrybūnus (Basidiomycota). Skyrius chitridiomikotai (Chytridiomycota) apjungia primityviausius grybus. Jų fosilijos, labai primenančios dabar gyvenančius grybus, datuojamos Devonu. Jie atsirado prieš 400 mln. metų. Dauguma šio skyriaus atstovų gyvena vandenyje, parazituodami vandens grybus, dumblius, aukštesniuosius vandens augalus ir bestuburius.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 17,63 kB)
Aukštesnieji augalai – viena iš augalų karalystės pokaralysčių. Jiems visiems būdingas gemalas. Kūnas suskirstytas į stiebą, šaknį ir lapą, juos dar vadina stuomeniniais. Skirtingai nuo dumblių tai daugialąsčiai, diferencijuoti organizmai, prisitaikę gyventi sausumoje. Jiems būdinga kartų – lytinės (gametofito) ir nelytinės (sporofito) – kaita. Aukštesniųjų augalų zigota vystosi į daugialąstį gemalą. Daugumos augalų sporofitas suskirstytas į ūglius (stiebą ir lapus) ir šaknis.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 14,07 kB)
Šioje klasėje yra du poklasiai. Vienas poklasis apima išmirusius augalus, o kitas – dabartinius augalus. Dabartiniai atstovai apima žinomiausius ir ūkiškai vertingiausius augalus. Pagal paplitimą tai antra augalų grupė po magnolijūnų. Turtingiausia rūšimis pušūnų grupė. Jie atsirado karbono periodo pabaigoje, klestėjo mezozojuje. Šiuo metu jų yra 560 genčių. Dažniausi yra pušies (Pinus), kėnio (Abies), eglės (Picea) ir maumedžio (Larix) atstovai, kurių įvairove pasižymi abi Ramiojo vandenyno pakrantės, ypač Kinija.
Biologija  Konspektai   (3 psl., 8,42 kB)
Tai vyraujanti augalų grupė pasaulyje, apimanti apie 25 000 rūšių. Magnolijūnai formuoja augalijos dangą. Jie auga visose klimato zonose, dėl savo plastiškumo prisitaiko prie įvairiausių ekologinių sąlygų.Tokį plastiškumą magnolijūnai įgijo pakitus morfologinei sandarai: vegetatyvinei ir reproduktyvinei. Svarbiausias pažangus magnolijūnų pokytis – žiedo atsiradimas. Žiedas – unikalus darinys, talpinantis lytinio ir nelytinio dauginimosi struktūras. Galvojama, kad senovinių magnolijūnų protėvių žiedai buvo apdulkinami tiek vabzdžių, tiek vėjo pagalba.
Biologija  Konspektai   (8 psl., 13,45 kB)
Chromosomos
2010-01-04
Chromosomos yra branduolio struktūros, kuriose ypatingu būdu pasiskirsčius genetinė medžiaga. Interfazėje genetinė medžiaga vadinama chromatinu, ląstelės dalijimosi metu chromatinas kondensuojasi ir virsta struktūra vadinama chromosomom. Svarbiausios cheminės medžiagos sudarančios genetinę medžiagą yra DNR ir baltymai. Chromatiną sudaro DNR siūlai besivyniojantys apie baltyminius diskus - nukleosomas. Tokioje struktūroje genetinė medžiaga gali reduplikuotis, vykdyti transliaciją. Ląstelei dalijantis chromatinas kondensuojasi nukleosominė struktūra sudėtingėja ir virsta trumpučiu kūneliu - chromosoma. Labiausiai chromosoma sutrumpėja metafazėje. Ilgiausia žmogaus chromosoma 10 pm. Joje esančios DNR molekulės ilgis - 16 cm. Skirtingų organizmų, net ir to paties organizmo chromosomos skiriasi savo išvaizda, bet jų pagrindinės dalys tos pačios. Kiekvieną chromosomą sudaro: 2 pečiai atskirti pirmine persmauga, kuri vadinama centromera. Prie jos tvirtinasi dalijimosi verpstės mikrovamzdeliai. Chromosomoje gali būti ir antrinė persmauga (branduolėlio organizatorius, čia susidaro branduolėlis). Vieną chromosomą sudaro 2 DNR siūlai, kurie susikondensavę ir vadinami chromatidėm. Jos yra visiškai identiškos, nes susidarė po DNR dvigubėjimo interfazėje. Įvairios chromosomos skiriasi savo dydžiu, centromeros padėtim, pečių ilgiais ir t.t. Vieno individo ląstelės branduoly esančios visos chromosomos vadinamos chromosomų rinkiniu arba kariotipu. Skirtingų individų (priklausančių skirtingom rūšim, gentim ir t.t.) chromosomų rinkiniai skiriasi dėl skirtingo chromosomų skaičiaus. Žmogaus chromosomų rinkinį sudaro 46 chromosomos (23 poros), o vaisinės muselės drozofilos - 8 chromosomos (4 poros). Lyginant vyriškos ir moteriškos lyties individų kariotipus pastebėta, kad jie skiriasi viena chromosomų pora. Taigi chromosomos, kuriom moteriškos ir vyriškos individai nesiskiria vienas nuo kito vadinamos autosominėn, o chromosomos kuriom jie skiriasi vadinamos lytinėm chromosomom. Taigi žmogaus kariotipą sudaro 44 autosomos ir 2 lytinės chromosomos. Moteriškos lyt. Chromosomos savo išvaizda panašios ir žymimos XX, vyriškos lyt. chromosomas savo išvaizda skiriasi. Viena jų panaši į mot. lyties lytines chromosomas, todėl žymima X, kita skiriasi ir žymima Y. Gametogenezės metu formuojantis spermatozoidams ir kiaušialąstėms vyksta mejozė. Jos metu diploidinė ląstelė virsta haploidinėm gametom. Taigi žmogaus ir drozofilos kiaušialąstės yra visos vienodos ir turi 1 X chromosomą. O spermatogenezėje po mejozės susidaro dviejų rūšių spermatozoidai, vieni su X, kiti su Y lytine chromosoma. Apsivaisinimo metu galimos 2 kombinacijos. Kiaušialąstę gali apvaisinti spermatozoidas su X arba su Y chromosoma. Pirmuoju atveju iš apvaisintos kiaušialąstės išsivystis mot. lyt. individas ( ), antruoju atveju vyr. lyt. individas ( ). Taigi toks yra žmogaus, žinduolių, drozofilos lytį nulementis mechanizmas. Tačiau kaikurių vabzdžių patinėlis neturi Y chromosomos - tik vieną X chromosomą t.y. viena lytine chromosoma mažiau. Patelė gi turi abi XX chromosomas. Šiuo atveju pusė patino spermatozoidų bus su X chromosoma, pusė neturės jokios lytinės chromosomos. Kai kiaušinėlį apvaisina spermatozoidas su X chromosoma, susidaro zigota su dviem X chromosomom ir iš tokio kiaušinėlio išsivysto patelė. Jeigu kiaušinėlis apvaisinamas spermatozoido, neturinčio jokios lytinės chromosomos, išsivysto organizmas, turintis tik vieną X chromosomą (gautą iš patelės) ir tai bus patinėlis.Visais šiais atvejais susidaro dviejų rūšių X ir Y arba X ir neturintys lyt. chromosomos spermatozoidai. Todėl tokia vyriška lytis vadinama heterogametine. Mot. lyt. individų kiaušialąstės vienodos su X chromosomom, todėl pavadintos heterogametine lytim. Bet gamtoje būna ir kitokių atvejų. Kaikuriems vabzdžiams, pavyzdžiui drugiams, paukščiams, ropliams būdingas moteriškai lyčiai - heterogametiškumas, o vyriškai lyčiai - homogametiškumas. Šiuo atveju lytį apspęs tai kokia kiaušialąstė (su kokia lyt. chromosoma ) bus apvaisinta. Su X chromosoma susiję paveldimos ligos. Jau prieš 1000 metų buvo žinoma, kad hemofiliją ir daltonizmą berniukai paveldi iš savo motinų, kurios yra sveikos. Moterim gi šios ligos pasireiškia rečiau. Šių požymių paveldėjimo esmę atskleidė T. Morganas tirdamas drozofilą. Jis nustatė genus esančius X chromosomoje ir jų apsprendžiamus požymius pavadino “sukibusiais su lytimi”. Jau dabar žmogaus X chromosomoje žinoma daugiau kaip 100 genų. X chromosomoje yra ir kraujo krešėjimą sąlygojantis genas. Jis yra dominuojantis. O rececyvinis genas priešingai lems ligą - hemofiliją. Taip pat ir daltonizmo genas esantis X chromosomoje yra rececyvinis. Kadangi vyriška lytis turi tik vieną X chromosomą, visi joje esantys genai, kurie nėra Y chromosomoje pasireiškia fenotipe nepriklausomai nuo to ar jie dominuojantys ar jie rececyviniai. Štai kodėl vyrai hemofilija ir daltonizmu serga dažniau nei moterys. Jei tik jų X chromosoma turės rececyvinius hemofilijos ar daltonizmo genus - jie iš karto pasireikš fenotipe. Moterims šios ligos retesnės, nes abi X chromosomos turi turėti šį rececyvinį ligą lemiantį geną, kad liga (hemofilija ar daltonizmas) pasireikštų fenotipiškai. Jei viena X chromosoma turi rececyvinį šio požymio geną, o kita dominuojntį (kraujo krešėjimą lemiantį geną), tai moteris ši liga nesirgs, tačiau bus šios ligos nešiotoja, nes dalis gametų turės X chromosomą su rececyviniu hemofilijos genu. Tokias kiaušialąsčių apvaisi apvaisintų spermatozoidai su Y chromos., išsvystę berniukai sirgs hemofilija. Taigi berniukai hemofilijos ir daltonizmo genus paveldi iš motinos.
Biologija  Konspektai   (6,62 kB)
Chromosomos sandara
2010-01-04
Chromatiną sudaro DNR siūlai, besivyniojantys apie baltyminius diskus - nukleosomas. Tokioje struktūroje genetinė medžiaga gali reduplikuotis, vykdyti transliaciją. Ląstelei dalijantis chromatinas kondensuojasi, nukleosominė struktūra sudėtingėja ir virsta trumpučiu kūneliu - chromosoma. Labiausiai chromosoma sutrumpėja metafazėje. Skirtingų organizmų, net ir to paties organizmo chromosomos skiriasi savo išvaizda, bet jų pagrindinės dalys tos pačios. Kiekvieną chromosomą sudaro: 2 pečiai atskirti pirmine persmauga, kuri vadinama centromera. Prie jos tvirtinasi dalijimosi verpstės mikrovamzdeliai. Chromosomoje gali būti ir antrinė persmauga (branduolėlio organizatorius, čia susidaro branduolėlis). Vieną chromosomą sudaro 2 DNR siūlai, kurie susikondensavę ir vadinami chromatidėm. Jos yra visiškai identiškos, nes susidarė po DNR dvigubėjimo interfazėje. Įvairios chromosomos skiriasi savo dydžiu, centromeros padėtim, pečių ilgiais ir t.t. Nuo pirminės persmaukos priklauso chromosomos forma - ji gali būti lygiapetė (metacentrinė), nelygiapetė (submetacentrinė), lazdelės formos (akrocentrinė). Jei yra antrinių persmaukų - policentrinė. Vieno individo ląstelės branduoly esančios visos chromosomos vadinamos chromosomų rinkiniu arba kariotipu. Skirtingų individų (priklausančių skirtingom rūšim, gentim ir t.t.) chromosomų rinkiniai skiriasi dėl skirtingo chromosomų skaičiaus. Žmogaus chromosomų rinkinį sudaro 46 chromosomos (23 poros), o vaisinės muselės drozofilos - 8 chromosomos (4 poros). Lyginant vyriškos ir moteriškos lyties individų kariotipus pastebėta, kad jie skiriasi viena chromosomų pora. Taigi chromosomos, kuriom moteriškos ir vyriškos individai nesiskiria vienas nuo kito vadinamos autosominėm, o chromosomos, kuriom jie skiriasi, vadinamos lytinėm chromosomom. Taigi žmogaus kariotipą sudaro 44 autosomos ir 2 lytinės chromosomos. Moteriškos lyt. chromosomos savo išvaizda panašios ir žymimos XX, vyriškos lyt. chromosomas savo išvaizda skiriasi. Viena jų panaši į mot. lyties lytines chromosomas, todėl žymima X, kita skiriasi ir žymima Y. Gametogenezės metu formuojantis spermatozoidams ir kiaušialąstėms vyksta mejozė. Jos metu diploidinė ląstelė virsta haploidinėm gametom. Taigi žmogaus ir drozofilos kiaušialąstės yra visos vienodos ir turi 1 X chromosomą. O spermatogenezėje po mejozės susidaro dviejų rūšių spermatozoidai, vieni su X, kiti su Y lytine chromosoma. Apsivaisinimo metu galimos 2 kombinacijos. Kiaušialąstę gali apvaisinti spermatozoidas su X arba su Y chromosoma. Pirmuoju atveju iš apvaisintos kiaušialąstės išsivystis mot. lyt. individas, antruoju atveju vyr. lyt. individas. Taigi toks yra žmogaus, žinduolių, drozofilos lytį nulementis mechanizmas. Tačiau kaikurių vabzdžių patinėlis neturi Y chromosomos - tik vieną X chromosomą t.y. viena lytine chromosoma mažiau. Patelė gi turi abi XX chromosomas. Šiuo atveju pusė patino spermatozoidų bus su X chromosoma, pusė neturės jokios lytinės chromosomos. Kai kiaušinėlį apvaisina spermatozoidas su X chromosoma, susidaro zigota su dviem X chromosomom ir iš tokio kiaušinėlio išsivysto patelė. Jeigu kiaušinėlis apvaisinamas spermatozoido, neturinčio jokios lytinės chromosomos, išsivysto organizmas, turintis tik vieną X chromosomą (gautą iš patelės) ir tai bus patinėlis.Visais šiais atvejais susidaro dviejų rūšių X ir Y arba X ir neturintys lyt. chromosomos spermatozoidai. Todėl tokia vyriška lytis vadinama heterogametine. Mot. lyt. individų kiaušialąstės vienodos su X chromosomom, todėl pavadintos homogametine lytim. Bet gamtoje būna ir kitokių atvejų. Kai kuriems vabzdžiams, pavyzdžiui drugiams, paukščiams, ropliams būdingas moteriškai lyčiai - heterogametiškumas, o vyriškai lyčiai - homogametiškumas. Šiuo atveju lytį apspręs tai, kokia kiaušialąstė (su kokia lyt. chromosoma) bus apvaisinta. Su X chromosoma susiję paveldimos ligos Jau prieš 1000 metų buvo žinoma, kad hemofiliją ir daltonizmą berniukai paveldi iš savo motinų, kurios yra sveikos. Moterim gi šios ligos pasireiškia rečiau. Šių požymių paveldėjimo esmę atskleidė T.Morganas, tirdamas drozofilą. Jis nustatė genus, esančius X chromosomoje, ir jų apsprendžiamus požymius pavadino “sukibusiais su lytimi”. Jau dabar žmogaus X chromosomoje žinoma daugiau kaip 100 genų. X chromosomoje yra ir kraujo krešėjimą sąlygojantis genas. Jis yra dominuojantis. O rececyvinis genas priešingai lems ligą - hemofiliją. Taip pat ir daltonizmo geno norma, esanti X chromosomoje, yra dominantinis genas. Kadangi vyriška lytis turi tik vieną X chromosomą, visi joje esantys genai, kurie nėra Y chromosomoje pasireiškia fenotipe nepriklausomai nuo to ar jie dominuojantys ar jie rececyviniai. Štai kodėl vyrai hemofilija ir daltonizmu serga dažniau nei moterys. Jei tik jų X chromosoma turės rececyvinius hemofilijos ar daltonizmo genus - jie iš karto pasireikš fenotipe. Moterims šios ligos retesnės, nes abi X chromosomos turi turėti šį rececyvinį ligą lemiantį geną, kad liga (hemofilija ar daltonizmas) pasireikštų fenotipiškai. Jei viena X chromosoma turi rececyvinį šio požymio geną, o kita dominuojntį (kraujo krešėjimą lemiantį geną), tai moteris ši liga nesirgs, tačiau bus šios ligos nešiotoja, nes dalis gametų turės X chromosomą su rececyviniu hemofilijos genu. Tokias kiaušialąstes apvaisinus spermatozoidais su Y chromos., išsvystę berniukai sirgs hemofilija. Taigi berniukai hemofilijos ir daltonizmo genus paveldi iš motinos. Dar pasitaiko lytinių chromosomų pertekliaus arba trūkumo anomalijų. Jos pasireiškia psichikos sutrikimu, išorės skirtumu (aukšti / žemi). Individas gali turėti tik 1X arba 1Y chromosomą (turintis tik 1X chromosomą individas būna negyvybingas). Pertekliaus anomalijos gali būti susijusios su X arba Y chromosomomis. Susiję su X: X trisomija (47XXX, pasitaiko 48XXXX ar 49XXXXX). Ši anomalija pasireiškia augimo ir vystymosi sutrikimu. Susiję su Y: Kleinfelterio sindromas. Taip pat pasitaiko kelių rūšių 47XXY, 48XXXY, 48XXYY, 49XXXXY. Pasireiškia augimo, proto sutrikimais.
Biologija  Konspektai   (16,08 kB)
Dauginimasis
2010-01-04
AUGIMO: auga ir pasiruošia redukciniam dalijimuisi (dalijimosi tipas interfazė), susidaro I eilės spermotocitas (2n) BRENDIMO: dalijimosi tipas mejozė. Redukcinis dalijimasis: iš I eilės spermatocitų susidaro II eilės spermotocitai, turintys haploidinį chromosomų rinkinį (n). Ekvatorinis dalijimasis: iš II eilės spermotocitų susidaro keturi spermatidai, su hapl. rink. (n). FORMAVIMOSI: spermatidų branduolys sumažėja ir virsta galvute. Citoplazmoje susidaro judėjimo organoidai, subresta ląstelės ir vadinamos spermatozoidais. OVOGENEZĖ Vystymosi fazės: DAUGINIMOSI: Mitozė: kariokinezė ir citokinezė. Ovogonijos atsiranda trečią embriono formavimosi mėnesį. Po gimimo naujų ovogonijų nesusidaro. Susidaro ovogonijos (2n). AUGIMO: auga, susiformuoja I eilės ovocitai, apupti folikulų. pasiruošia redukciniam dalijimuisi. BRENDIMO: dalijimosi tipas mejozė. Redukcinis dalijimasis: I eilės ovocitas praeina redukcinį dalij. ir susiformuoja II eilės ovocitas ir polinis (redukcinis) kūnelis. turi haploidinį (n) chrom. rinkinį. Ekvatorinis dalijimasis: iš II elės ovocito susiformuoja kiaušialąstė ir 3 poliniai kūneliai. Haploidinis chromosomų rinkinys (n) Subrendusi kiaušialąstė turi spermatozoido branduolį ir (2n) MITOZĖ Branduolio ir ląstelės dalijimosi būdas. Chromosomų rinkinys nepakinta 2n*2:2=2n Mitozė susideda iš : KARIOKINEZĖS (branduolio dalijimosi) ir CITOKNEZĖS (citoplazmos dalijimosi) INTERFAZĖ. G1 Ląstelė auga intensyvūs biosintezės procesai. formuojasi organoidai, branduolys sintetina RNR, formuojasi ribosomos, sintetinami baltymai. S Dvigubėja DNR G2 Dalijasi mitochondrijos ir chloroplastai kaupiasi ATP. PROFAZĖ. branduolyje chromosomos sukasi spirale. Centriolės išsiskiria į priešingus polius ir tarp jų susidaro dalijimosi verpstė, ištirpsta branduolio apvalkalėlis, chrom. išsidėsto citoplazmoj, branduolėliai išnyksta. METAFAZĖ. Baigia susidaryti dalijimosi verpstė. Chromatidės juda prie verpstės ir centromera prisitvirtina prie jos. Antriniai siūlai - tai prie kurių nėra chrom. prisitvirt. ANAFAZĖ. Pradeda chromatidės viena kitą stumti ir traukia jas verpstės siūlai į priešingus polius. Naudojama ATF energija. Chromatides vadinam chrom. TELOFAZĖ. Chromosomos išsivynioja, verpstė suyra, centriolės replikuojasi, susidaro branduolio apvalkalėlis, dalijasi citoplazma - viena nuo kitos atsiskiria dukterinės ląstelės, formuojasi branduolėliai. MEJOZĖ REDUKCINIS DALIJIMASIS I INTERFAZĖ. Replikuojasi ląstel. organoidai, ląstelė auga, replikuojasi DNR, sintetinami baltymai histonai. I PROFAZĖ. Chromosomos spiralizuojasi, homologinės chrom.(tėvo ir mamos) suartėja ir konjuguojasi. Homologinių chrom. pora - bivalentas. Bivalentai trumpėja ir storėja. Vėliau homologinės chrom. sudarančios bivalentus pradeda viena kitą stumti, išskyrus homologinių chromosomų susikryžiavimus. Susikryžiavimuose chromatidės gali nutrūkti ir tada genai pasikeičia - vyksta krosingoveris. Homologinės chromosomos pradeda viena nuo kitos tolti. Centriolės jei yra slenka į priešingus polius, suyra branduolėliai ir apvalkalas. Formuojasi verpstė. I METAFAZĖ. Chromosomos atsiskiria. Atsiranda dalijimosi verpstė, verpstės siūlai prisitvirtina prie centromerų bivalentų, pusiaujyje. Homologinės chrom. susikibusios galais, dukterinės chromatidės lieka sujungtos bendromis centromeromis. I ANAFAZĖ. Į priešingus polius slenka sveikos chrom. Centromeros nesidalija, chrom. dalijasi į haploidinius rinkinius I TELOFAZĖ. Kiekvienam poliui chrom. perpus mažiau (n), formuojasi branduolio membrana. Gyvūnų ląstelėje dalijasi citoplazma, augalų formuojasi ląst. sienelė EKVATORINIS DALIJIMASIS II INTERFAZĖ nėra. II PROFAZĖ. Nyksta branduolėliai, yra branduolio membrana, chromosomos spiralizuojasi, centriolės, jei yra, juda į polius, formuojasi verpstė. II METAFAZĖ. Centriolės formuoja verpstės siūlus, ląstelės ekvatoriuj išsidėsto chrom. , prie chromatidžių centomerų prisitvirtina siūlai II ANAFAZĖ. Dalijasi centromeros. Verpstės siūlai traukia chromatides į priešingus polius. II TELOFAZĖ. Chromosomos išsivynioja, verpstė išnyksta, centriolės dvigubėja, formuojasi haploidinis branduolys (n), Įvyksta citokinezė. Augalinėj susidaro dvi dukterinės ląstelės, gyvūninėj įsmauga didėja. NELYTINIS DAUGINIMASIS Nelytiniu būdu dauginasi viena atskira motininė būtybė. DALIJASI: Organizmas dalijasi pusiau ir susidaro du organizmai. Taip dauginasi: prakariotai (bakterijos), pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai (jie mitozės būdu). PUMPURAVIMASIS: Pumpuruojantis atsiskiria nedidelė motininės būtybės dalis ir tampa nauja būtybe. Tai: mieliniai organizmai, hidros, daug bestuburių. Kai kurie organizmai dauginasi dalydamiesi į kelias dalis. Kiekviena atsiaugina trūkstamus organus. Tai: plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės. SPOROMIS: Sporos - haploidinės ląstelės, atsparios nepalankioms sąlygoms. Tai daugiausiai sausumos augalai. Sporas išnešioja vėjas, gyvūnai, vanduo. Tai sporiniai induočiai, grybai, samanos. Zoosporos - kur turi žiuželius. Tai dumbliai, vandenyje augantys grybai. Jos gali pačios plisti. VEGETATYVINIS Atlankomis (vynuogės) Ūsais (braškės) Šaknų atžalomis (lapuočiai medžiai) Ataugomis (nuo kelmų) Svogūnais (tulpė) Stiebagumbiais (bulvės) Šakniastiebiais (daug. laukinės žolės) Auginiais (medžiai) Lapais Skiepijimais LYTINIS DAUGINIMASIS TIPIŠKAS Autbrydingas - susilieja dviejų individų lytinės ląstelės. Inbrydingas - susilieja to paties individo lytinės ląstelės (augalų savidulka). Dalyvauja vyriškoji ir moteriškoji būtybė. Susidaro jų lytinės ląstelės - gametos. susiliejus gametoms susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas org.. Kiaušinėliai ir spermatozoidai vystosi lytinėse liaukose - sėklidise ir kiaušidėse. (sporiniai induočiai,samanos) NETIPIŠKAS PARTENOGENEZĖ gemalo vystymasis iš neapvaisintos kiaušialąstės: (vėžiagyviai, bitės) GINOGENZĖ kiaušinėlis neapvaisinamas, spermatozoidas tik sužadina jį, kad jis dalintųsi: (apvalios kirmėlės, karosas) ANDROGENEZĖ žūva kiaušinėlio branduolys ir jį pakeičia spermatozoido branduolys. Nelytinio ir lytinnio dauginimosi palyginimas: Nelytinis dauginimasis : Dalyvauja vienas organizmas ir gametos nesusidaro, nevyksta mejozė, po nelytinio dauginimosi gaunami identiški individai. Jų pakiyimus sukelia tik mutacijos ir modifikacijos.Nevyksta apsivaisinimas. Nelytinio dauginimosi būdu gaunami identiški organizmai, paliakantys tą patį prisitaikymo lygį kaip ir tėvinės formos. Šis dauginimosi būdas yra ekonomiškas. Lytinis dauginimasis : Dalyvauja dvi tėvinės formos, kuriose susiformuoja gametos su haploidiniu chromosomų skaičiumi. Viename iš gyvenimo ciklų vyksta mejozė. Dėl jos po apsivaisinimo chromosomų nepadvigubėja. Mejozės metu, atsitiktinai atsiskiriant homologinėms chromosomoms ir jose vykstant susikryžiavimui, susidaro nauji genų dariniai, kurie padidina genetinę įvarovę. Vykstant redukciniam mejozės dalijimuisi, sutikus chromosomų konjugacijai arba jų pasiskirstymui, homologinės chromosomos gali neatsiskirti. Tada vietoje dviejų ląstelių su haploidiniu rinkiniu redukcinio dalijimosi pabaigoje susidaro tik viena ląstelė su diploidiniu rinkinių. Iš jos formuojasi diploidinės (neredukuotos) gametos. Susiliejus Vyr. ir Mot. neredukuotom gametom, gaunamos poliploidinės zigotos. Susiliejus gametų branduoliams susidaro zigota. Joje yra sąlygos reikštis tėvinei ir motininei genetinei informacijai. Vyksta apsivaisinimas, jo metu atsistato diploidinis chromosomų rinkinys, būdingas kiekvienos rūšies somatinėms ląstelėms. Jei mejozės redukcinio dalijimosi metu chromosomos neatsiskyrė, po apsivaisinimo vystosi poliploidas. Palikuonys genetiškai skiriasi. Jie yra medžiaga natūraliai atrankai. Prisitaikoma prie aplinkos sąlygų. Neekonomiškas dauginimosi būdas. MEJOZĖS IR MITOZĖS PANAŠUMAI 1. Prieš redukcinį dalijimąsi replikuojasi DNR, sintetinami struktūriniai ir funkciniai baltymai. Replikuojasi ląstelės organoidai. Sintetinama ATP. 2. Praeinamos tos pačios fazės. 3. Panašus citokinezės mechanizmas. 4. Profazėje ir I profazėje išnyksta branduolėliai, branduolio apvalkalėlis, formuojasi verpstė. 5. Naudojama ATP energija. MITOZĖS IR MEJOZĖS SKIRTUMAI Profazė: mitozė chromosomų nesimato. Homologinės chromosomos nesikonjuguoja. Susikryžiavimai nesusidaro. Nevyksta krosingoveris. Mejozė: I profazėje matosi chromomeros, homologinės chromosomos konjuguojasi, susidaro susikryžiavimai, vyksta krosingoveris. Metafazė: mitozė Chromotidžių poros išsidėsto ekvatoriaus plokštumoje. Centromeros būna vienoje plokštumoje. Mejozė : I metafazėje homologinės chromosomos išsidėsto ekvatoriaus plokštumoje pora prieš porą. Dalijimosi verpstės siūlai prisitvirtina prie šalia pusiaujo pusiaujo plokštumos susirinkusių bivalentų centromerų. Anafazė: mitozė Dalijasi centromeros, identiškos chromatidės išsiskiria. Mejozė I anafazėje centromeros nesidalina. Į l!stelės polius nueina chromosomos, sudarytos iš dviejų chromatidžių. Išsiskyrusios chromatidės II anafazėje dėl konjugacijos gali būti nevienodos. Telofazė : Mitozė Susidaro dvi dukterinės ląstelės, kurios turi homologines chromosomas. Chromosomų skaičius jose toks pat kaip ir motininėje (2n). Dukterinės ląstelės genetiškai tokios pat kaip ir motininė ląstelė. Mejozė II telofazėje chromosomų dvigubai mažiau negu motininėje ląstelėje: dukterinės ląstelės turi tik vieną chromosomą iš homologinės chromosomų poros. Dėl įvykusio krosingoverio, genetinė informacija ląstelėje yra nepįakitusi. Mejozės metu susiformuoja viena kiaušialąstė ir trys poliniai kūneliai arba keturi spermatidai. Susiformavusios ląstelės turi (n) chromosomų rinkinį. Dalijimosi vieta :Mitozė Gali vykti diploiduose ir poliploiduose. Vyksta formuojantis somatinėms ląstelėms, kai kurioms sporoms. Mejozė Diploiduose, haploiduose ir poliploiduose. Vykstant gametogenezei ir sporogenezei. Spermatogenezės ir ovogenezės palyginimas: Dauginimosi zona Mitozė: Spermatogenezė: pirminės embrioninės ląstelės dalijasimitozės būdu ir susiformuoja spermatogonijos, turinčios (2n) chromosomų rinkinį. Šis procesas vyksta tik lytiškai subrendusiame organizme. Ovogenezė Pirminės embrioninės ląstelės dalijasi mitozės būdu ir susiformuoja ovogonijos, turinčios (2n) chromosomų rinkinį. Ovogonijos susiformuoja trečią embriono vystymosi mėnesį. Augimo zona Interfazė: Spermatogenezė Kiekviena ląstelė auga iki reikiamo dydžio ir pasiruošia redukciniam dalijimuisi. Augimo pabaigoje turime pirmos eilės spermatocidus. Ovogenezė Kiekviena ląstelė auga iki reikiamo dydžio ir susiformuoja pirmos elės ovocitai, apsupti pirminių folikulų. Šios ląstelės būna pasiruošusios redukciniam dalijimuisi. Brendimo zona Mejozė Redukcinis dalijimasis Spermatogenezė Pirmos eilės spermatocitai praeina redukcinį dalijimąsi ir susiformuoja antros eilės spermotocitai. Jie turi haploidinį hromosomų rinkinį. Ovogenezė Pirmos eilės ovocitas praeina redukcinį dalijimąsi ir susiformuoja antros eilės ovocitas ir polinis kūnelis, abu turi po haploidinį hromosomų rinkinį.Ekvatorinis dalijimasis Spermatogenezė Iš antros eilės spermatocitų susiformuoja keturi spermatidai su haploidiniu hromosomų rinkiniu (n) Ovogenezė Iš antros eilės ovocito susiformuoja kiaušialąstė ir trys poliniai kūneliai, jų visų chromosomų rinkinys haploidinis (n). Formavimosi zona Būdinga tik spermatogenezei. Spermatidų branduolys sumažėja ir virsta galvute. Citoplazmoje susidaro judėjimo bei bei įsiskverbimo į kiaušialąstę organoidai. Po šių pakitimų ląstelės vadinamos spermatozoidais
Biologija  Konspektai   (5,71 kB)
Mitozė
2010-01-04
1. Kas yra mitozė? a) haploidinių ląastelių susidarymas; b) lytinių, diploidinių ląstelių susidarymas; c) nelytinių, diploidinių chromosomų rinkinį turinčių ląstelių susidarymas; d) nelytinių arba lytinių ląstelių susidarymas. 2. Kokios yra mitozės fazės? a) profazė,metafazė,anafazė, telofazė; b) mifazė,anufazė,tilifazė, interfazė; c) alifazė, metalizė, interfazė, tefonazė; d) profalizė, metalizė, telefolizė, interfazė. 3. Kas įvyksta pirmoje fazėje? (skč. 1) a) sutrukinėja branduolio apvalkalas, išriškėja chromosomos, jos sudvigubėja, baigia formuotis dalijimosi vepstė; b) išnyksta dalijimosi verpstė,aplink dukterines chromosomas susidaro branduolio apvalkalas,susidaro branduolėliai, gilėja citoplazmą dalijanti sąsmauka; c) dalijimosi verpstės siūlai prisijungia prie chromosomų centromerų. Tą pačią chromosomą vienas siūlas traukia į vieną, o kitas į kitą pusę; d) chromosomos juda, kol galiausiai išsidėsto metafizinėje plokštumoje. 4. Kas įvyksta antroje fazėje? (skč. 2) a) sutrukinėja branduolio apvalkalas, išriškėja chromosomos, jos sudvigubėja, baigia formuotis dalijimosi vepstė; b) dalijimosi verpstės siūlai prisijungia prie chromosomų centromerų. Tą pačią chromosomą vienas siūlas traukia į vieną, o kitas į kitą pusę; c) vyksta interfazė; d) vyksta kariokinezė. 5. Kas įvyksta trečioje fazėje? (skč. 3) a) išnyksta dalijimosi verpstė,aplink dukterines chromosomas susidaro branduolio apvalkalas; b) sudvigubėjusios chromosomos chromatidės atsiskiria per jas jungusią centromerą, susidaro dvi dukterinės chromosomos. Vyksta citokinezė; c) vyksta interfazė; d) vyksta kariokinezė. 6. Kas įvyksta ketvirtoje fazeje? (skč. 4) a) dalijimosi verpstės siūlai prisijungia prie chromosomų centromerų; b) chromosomos juda, kol galiausiai išsidėsto metafizinėje plokštumoje; c) vyksta interfazė; d) išnyksta dalijimosi verpstė,aplink dukterines chromosomas susidaro branduolio apvalkalas,susidaro branduolėliai, gilėja citoplazmą dalijanti sąsmauka; 7. Kuo šiuo dauginimosi būdu dukterinė ląstelė panaši į motininę? a) Šios ląstelės neturi panašumų; b) identiškos; turi tiek pat ir tokių pačių chromosomų; c) turi viena chromosoma mažiau, nei motininė ląstelė; d) turi viena chromosoma daugiau, nei motininė ląstelė. 8. Ką žymi raidė „a“? a) chromosomą; b) DNR; c) branduolio apvalkalą; d) centromerą. 9.Kodėl trečioje ir ketvirtoje fazėje nebesimato, to ką žymi raidė „a“? a) suyra; b) užgožia chromosomos; c) užgožia citoplazma; d) išsiplėčia iki ląstelės dydžio. 10. Kaip vadinasi laikotarpis kai ląstelė rengiasi dalytis? a) interfazė; b) kariokinezė; c) citokinezė; d) antifazė. 11. Kurioje fazėje vyksta DNR replikacija? a) interfazėje; b) kariokinezėje; c) citokinezėje; d) antifazėje. 12. Kas vyksta, kai DNR replikuoja? a) DNR skyla pusiau; b) DNR padvigubėja; c) DNR išsiskaido į keturias dalis; d) DNR susitraukia. 13. Iki kada gaminasi DNR kopija? a) interfazės metu iki mitozės; b) profazės metu iki metafazės; c) metafazės metu iki cikonizės; d) nuo kariokinezės iki telofazės. 14. Kuris teiginys apie DNR neteisingas? a) tai genetinės informacijos nešiklis, saugantis ir perduodantis kitoms kartoms b) saugoma informacija apie DNR sintezę; c) transportuoja aminorūgštis į ribosomas; d) saugo informaciją apie aminorūgsčių seką baltymuose. 15. Kurie organizmai dauginasi nelytiniu būdu? a) tik pirmuonys; b) tik daugialąsčiai; c) hidra, ungurys, drugelis; d) pirmuonys, bakterijos, vienaląsčiai. 16. Kokie yra nelytinio dauginimosi pranašumai? a) palikuonys skiriasi nuo tėvų; b) gerai prisitaiko prie kintančių aplinkos sąlygų; c) palikuonys trumpiau gyvena nei tevai; d) greit pasidaugina, nereikia eikvoti energijos ieškant partnerio. 17. Koks yra pilnas DNR pavadinimas? a) ribonukleorūgštis; b) deoksiribonukleorūgštis; c) monoribonukleorūkštis; d) diribonukleorūgštis. 18. Kuris teiginys apie mitozę yra neteisingas? a) dauginimuisi reikalingas tik vienas tėvinis organizmas; b) palikuonys identiški motininiai ląstelei; c) reikalingas apvaisinimas prieš dalijantis; d) efektivus tada, kai aplinka nekinta. 19. Koks yra trūkumas mitozės dauginimosi būdu? a) palikuonys identiški tėviniam individui, todėl jiems būdingi tie patys trūkumai; b) lėtai dauginasi; c) reikia daug energijos; d) reikia šilumos. 20. Kai susidaro dvi naujos dukterinės ląstelės, kokį chromosomų rinkinį jos turi? a) monoploidini; b) diploidini; c) haploidini; d) poliploidini.
Biologija  Testai   (17,43 kB)
Veislė, tai dirbtiniu būdu sukurta individų visuma (populiacija), kuriai būdingas produktyvumas, morfologiniai ir fiziologiniai požymiai. Kuo įvairesnė pradinė medžiaga naudojama selekcijoje, tuo sėkmingiau ir daugiau galima išvystyti naujų veislių ir tuo efektyvesni jos rezultatai. Pagrindiniai augalų selekcijos metodai yra hibridizacija ir atranka. Paprastai šie metodai taikomi kartu. Yra dvi atrankos formos: masinė ir individualioji. Masine atranka iš pradinės medžiagos atrenkama visa grupė individų, turinčių pageidaujamus pokyčius. Masinė atranaka dažniausiai taikoma kryžmadulkių augalų selekcijoje. Jos metodu negalima gauti genotipiškai vienarūšės medžiagos. Individualiaja atranka atrenkami individai su dominuojančiais požymiais ir išauginami jų palikuonys. Tai labiausiai tinka savidulkiams. Gyvūnų selekcija pagrįsta paveldimuoju kintamumu bei atranka. Tačiau gyvūnų selekcija turi tam tikrų savitumų, priklausančių nuo gyvulių organizmų prigimties: 1. naminiai gyvuliai dauginasi tiktai lytiniu būdu; 2. jų palikuonys nėra gausūs. Gyvūnų selekcijai svarbus eksterjeras – gyvulių išorinių formų suma. Gyvulių prijaukinimas – pirmasis selekcijos etapas. Vieni gyvuliai kilę iš laukinių protėvių. Prijaukinimas gerokai susilpnina natūralios atrankos kintamumą, kurį žmogus panaudojo jam reikalingų požymių dirtiniai atrankai. Vykdant gyvulių selekciją, svarbu žinoti genetinį tikslą. Kryžmadulkių augalų savidulka. Savidulka sustiprina paveldimiąsias savybes. Augalų savidulka ir gyvulių giminingų individų kryžminimas mažina gyvybingumą, o skatina išsigimimą. Viena iš prižasčių, daugelis genų pereina į homozigotinę būklę. Organizmuose nuolat vyksta mutacijos, daugumos jų būna recisyvinės. Jos akivaizdžiai nepasireiškia, nes jos yra heterozigotinės būsenos. Savidulka dažnai sėkmingai taikoma kryžmadulkių augalų selekcijoje. Iš pradžių išvedamos homozigotinės linijos, kuriose įsitvirtina pageidaujami požymiai. Po to kryžmiškai apdulkinamos skirtingos savidulkės linijos. Daugeliu atvejų iš karto gaunami labai derlingi hibridai. Toks metodas vadinamas tarplinijine hibridizacija. Esmė ta, kad pirmoji hibridinė karta yra gyvulingesnė. Todėl efektas mažėja. Kuo įvairesnė pradinė medžiaga, tuo efektyvesnė atranka. Poliploidija. Daugelis kultūrinių augalų poliploidai (kviečiai, bulvės). Tolimoji hibridizacija. Kryžminami tos pačios rasės individai, tačiau galima gauti hibridus sukryžminos vienos genties skirtingų rūšių individus(kvietį su aviža). Tačiau tolimieji hibridai paprastai būna nevaisingi. Pagrindinės nevaisingumo priežastys, kad negali normaliai tęsti tolimųjų hibridų lytines ląsteles. Naujų augalų rušių chromosomos būna nepanašios, nes negali konjuguotis, dėl to sutrinka mejozės procesas. Tada parenkamos skirtingos atrankos kryptys, reproduktoriai, laikomos įvairios kryžminimo sistemos. Parenkant reproduktoriui, svarbu atsižvelgti į jų geneologiją. Pagal pradinius požymius gana tiksliai galima nustatyti reproduktorinį genotipą. Dirbant gyvulių selekcijos darbą, naudojami įvairūs kryžminimo tipai: negiminingas ir giminingas. Negiminingas – tos pačios veislės arba skirtingų veislių gyvulių kryžminimas, darant griežtą atranką, padeda išlaikyti hibridų savybes. Giminingas – kai kryžminamos pradinės formos: broliai su seserimis arba tėvai su jų palikuonimis. Toks kryžminimas taikomas kai reikia paremti daugumą veislės genų į homozigotinę būseną. Taip įtvirtinami vertingi požymiai, kuriuos išsaugo homozigotiniai palikuonys. Tačiau dėl to gyvuliai susilpnėja, pasidaro neatsparūs išoriniams poveikiams. Naminių gyvulių heterozė – padidintas gyvulingumas. Jis pasireiškia, kryžminant skirtingų rūšių individus, pirmosios kartos hibridai gerai vystosi, būna gyvybingi tačiau ši savybė sekančioje kartoje neišlieka. Biotechnologija – vadiname žmogui reikalingų medžiagų gamybą, pagrįstą tobuliausiais biologiniais procesais. Čia kompleksiškai taikomi didžiausi mikrobiologijos, biochemijos, inžinerinių mokslų laimėjimai. Biotechnologiniuose procesuose plačiai naudojami mikroorganizmai (bakterijos, mielės). Bioreaktoriuose maitinamosiose terpėse jie gamina baltymus, fermentus, maisto preperatai ir t.t. svarbus mikroorganizmų indėlis aprūpinant gyvulius pašariniais baltymais. Bakterijos ir mielės pagamina daug baltymų, kurie turi aminorūgšties lizino, todėl naudojami kaip vertingi pašaliniai priedai. Didelę reikšmę biotechnologijai turi metodai, vadinami ląstelės inžinerija. Taikant šį metodą, iš organizmo paimtos ląstelės pernešamos ant specialiai paruoštų maitinamųjų terpių, kurių aplinkoje jos gyvena ir dauginasi. Tokios ląstelinės kultūros naudojamos vertingoms medžiagoms gauti. Ląstelinės kultūros naudojamos ląstelių kryžminimams. Taikant specialius būdus, galima sujungti ląsteles skirtingos kilmės organizmų, kurių kryžminimas lytiniu būdu yra neįmanomas. Ląstelių inžinerijos mokslas – tai visiškai naujas hibridų gavimo būdas, sujungiant į vientisą sistemą ne lytines, o somatines ląsteles. Tad žmogui atsiveria galimybės sukurti naujas kultūrinių augalų formas. Gyvūnų hibridinių ląstelių gavimas atveria naujas perspektyvas, ypač medicinai. Pvz.: taikant ląstelių kultūros metodą, gauti vėžio ląstelių ir kraujo ląstelių – limfocitų hibridai. Panaudojant hibridinias ląsteles galima gauti vertingas vaistinias medžiagas, kurios padidina organizmo atsparumą infekcijoms. Biotechnologijoje plačiai taikomas genų inžinerijos metodas. Jis atlieka genotipo pertvarkymus. Inžinerijos metodai yra sudėtingi. Eksperimentai atliekami su prokariotais ir virusais. Taikant vieną iš metodų, galima į organizmo genotipą įterpti arba pašalinti atskirus genus arba jų grupes. Į genotipą įterpus naują geną, galima ląstelę priversti sintetinti baltymus, kurių anksčiau ji nesintetino. Pvz.: į žarnų lazdelės genotipą pavyko įterpti geną iš žmogaus genotipo. Šis genas kontroliuoja insulino sintezę angliavandenių apykaitoje. Kai kurios bakterijų rūšys pasižymi sugebėjimu paimti iš oro azotą ir padaryti jį prieinamą augalams. Iškilo uždavinys – genus, kurie kontroliuoja oro azoto fiksavimą, įterpti į genotipą tų dirvos bakterijų, kurios neturi šių genų. Išsprendus šį uždavinį bus galima pertvarkyti dirvų teršimą. Biotechnologijos reikšmė yra didžiulė, nes ji padeda žmogui spręsti rimtas problemas. Mikrobiologijos bazėje vystosi ištisa pramonės šaka – mikrobiologijos pramonė. Pradedama gaminti mikrobiologijos augalų apsaugos nuo kenkėjų ir ligų priemonės, bakterinės trąšos, pašariniai preparatai, fermentai.
Biologija  Konspektai   (7,37 kB)
Dumbliai
2010-01-12
Dumbliai – fotoautotrofai, gniužuliniai vandenų gyventojai, turintys chlorofilą a ir nesudėtingą dauginimosi sistemą, pasižyminčia vienaląstėmis lytinio dauginimosi struktūromis. Kai kurie dumbliais vadinami oragnizmai yra heterotrofai, praradę chloroplastus. Dumbliams priskiriami prokariotiniai, mezokariotiniai ir eukariotiniai organizmai. Tai įvairios sandaros, biologijos ir ekologijos organizmai.
Aplinka  Referatai   (3 psl., 11,32 kB)
Biologija
2010-05-15
Labai daug naudingos informacijos pasiruošti biologijos valstybiniam egzaminui. iologija – mokslas apie gyvybę. Jis tyrinėja gyvybę kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos egzistavimo ir vystimosi dėsnius. Biologijos tyrimo objektas yra gyvieji organizmai, jų sandara, funkcijos, gamtinės bendrijos. Biologijos mokslo sistema aiškina gyvosios gamtos esmę, formos, vystimosi ir tai yra vadinama – bendrąja biologija . Tam tikrus objektus tyrinėja specialūs mokslai.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (73 psl., 658,89 kB)
Dauno sindromas
2011-03-13
apie dauno sindroma
Komunikacijos  Referatai   (11 psl., 19,55 kB)