Dovilė Miknaitytė – charizmatiška, be galo spalvinga ir nuolat naujų idėjų kupina
asmenybė, kuri didžiuojasi savo universitetu, džiaugiasi jo suteiktomis galimybėmis
ir nori dalytis įgytomis žiniomis. Mergina ateitį sieja su mokytojos darbu.
Esi muzikos pedagogikos studentė. Kas lėmė tavo pasirinkimą studijuoti Lietuvos
edukologijos universitete muzikos pedagogikos specialybę?
Mano apsisprendimas pasirinkti muzikos pedagogikos studijas LEU nebuvo atsitiktinis.
Tai buvo kruopščiai apgalvotas žingsnis. Visada jaučiau norą mokyti, dalytis savo
sukauptomis žiniomis su kitais. Nusprendžiau studijuoti muzikos pedagogiką, nes
beveik visą gyvenimą mokiausi muziką, labiausiai išmanau šį dalyką. Studijuoti
pradėjau šiek tiek vėliau, todėl mano apsisprendimas tikrai tvirtas ir motyvuotas.
Muzika yra visas mano gyvenimas, grožis, gyvenimo būdas, todėl ir noriu savo
sukauptomis žiniomis dalytis su kitais.
Kokios muzikos, tavo nuomone, labiausiai reikia šiuolaikiniams mokiniams?
Žinoma, kad šiuolaikiškos! Visas gyvenimas juda į priekį, negalima sustoti,
mokytojas privalo būti novatoriškas. Tačiau prieš tai reikia padėti tvirtus pamatus
vaikų širdelėse. O pamatai bus tvirti tik tuomet, kai vaikas pažins savo liaudies
kultūrą ir muziką. Juk yra sakoma, kad vaikas negali suprasti kitų tautų muzikos ir
kultūros, jei yra nepažinęs savosios.
O koks tavo santykis su lietuvių liaudies muzika?
Liaudies muziką aš labai myliu ir jaučiu jai didelę pagarbą. Tai pati artimiausia
muzika mano širdžiai. Stengiuosi propaguoti ją ir universitete. Dalyvauju liaudies
dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ veikloje, taip pat savarankiškai kankliuoju ir
dainuoju liaudies dainas įvairiuose renginiuose, pasakoju kitiems studentams apie
liaudies muzikos grožį.
Kokias tobulėjimo galimybes tau suteikė Lietuvos edukologijos universitetas?
Visas įmanomas. LEU yra begalinė saviraiškos laisvė. Neįsivaizduoju kito tokio
universiteto, kuriame studentas būtų taip gerbiamas, skatinamas ir mylimas. Nejaučiu
jokios atskirties, jokių bendravimo ribų su dėstytojais. Žinoma, pagarba visada
išlieka, niekada negalima peržengti ribos, tačiau dažnai dėstytojai studentus vadina
kolegomis, o tai nuteikia teigiamai. Labai myliu savo universitetą, puikiai jame
jaučiuosi ir kiekvieną rytą į jį keliauju su dideliu noru. Esu tikra LEU patriotė.
Papasakok, kaip muzika padeda sukurti artimesnius ryšius tarp mokytojo ir mokinio?
Muzika yra menas, kuris visada skatina ieškoti, mąstyti. Per muziką mokinys ieško
naujų, dar neišreikštų jausmų. Su mokytojo pagalba ir per muziką vaikas labiau
atsiskleidžia. Tai sukuria artimą ryšį tarp mokytojo ir vaiko.
Kokį poveikį vaiko raidai turi muzikos žanrai?
Labai didelę įtaką daro klasikinė muzika. Tačiau, mano nuomone, pačią didžiausią –
liaudies. Tai pati paprasčiausia – motinos – muzika. Ne kiekviena motina, mokytoja
vaikui gali atlikti sudėtingų klasikinio stiliaus kūrinių. O liaudies dainas gali
dainuoti kiekviena. Juk ši muzika prasideda nuo vaikystės ir gyvena mumyse iki pat
pabaigos. Tai yra mūsų kraujyje.
Kaip manai, ar į muzikos ugdymą mokyklose ir visuomenėje yra kreipiamas pakankamai
didelis dėmesys?
Visi pripažįsta muzikos svarbą vaiko vystymuisi ir ugdymui, tačiau muzikos pamokos,
kaip ir kitos menų pamokos, dažnai atsiduria antrame plane. O taip neturėtų būti.
Juk jau seniai yra pripažinta, kad muzika padeda mokytis ir kitas disciplinas.
Manau, kad muzikos pamokas privaloma integruoti su kitų dalykų pamokomis.
Kaip manai, ar mokymas(is) muzikos garsų apsuptyje yra privalumas, lyginant su
kitais mokomaisiais dalykais?
Žinoma. Mokydamasis muzikos, vaikas lavėja kaip asmenybė, turtina savo vidinį
pasaulį, estetinį suvokimą. Bet įvairūs garsai gali skambėti ne tik muzikos
pamokose. Ji sėkmingai gali prigyti istorijos, dailės, kūno kultūros ir kitose
disciplinose. Mokytojas gali į savo dalyko mokymą žiūrėti šiek tiek kitaip.
Pavyzdžiui, per istorijos pamokas mokytis liaudies karo dainų, dailės pamokose
piešti klausomų dainų motyvus ir t. t. Tik reikia nebijoti fantazuoti ir stengtis
integruoti kitų dalykų savo vedamose pamokose.